Šeimininko Sūnaus-Kūrėjo-Jėzaus mokymas-atsakymas apie Vėlinių šventimą ir mirties nebuvimą – suteiktas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Pakalniuose (Utenos rajonas), 2020 10 25

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Algimantas:

Mylimas Šeimininke Sūnau-Kūrėjau-Jėzau, mūsų dvasios broli, aš esu pasirengęs perteikti tavąjį mokymą-atsakymą į mano dvasinės sesės, Vandos, klausimą, kaip tu galėtum mums paaiškinti ir sustiprinti dabartinį katalikų Mirusiųjų šventimą, kad važiuojant į kapines masiškai, ir tuo pačiu tarsi tą ritualą atlikus apraminant save, ir daugiau nesiekiant ryškesnės Šviesos, kad ir jie pažintų jog mirties nėra apskritai, yra tiktai perėjimas iš vienos energinės formos į kitą tai pačiai asmenybei, Tėvo amžinai suteiktai, kiekvienam iš mūsų?


Šeimininkas Sūnus-Kūrėjas-Jėzus:


Mano mylimiausias broli dvasioje, Algimantai, aš trokštu, kad tu kaip manasis apaštalas, skleistum manąją Šviesą lygiai taip pat ryžtingai, drąsiai, be baimės, kaip skleidei ir iki šiolei. Aš sveikinu tave šitame pasaulyje nešantį mano Gyvąjį Žodį, ir tuo pačiu mūsų Tėvų – Rojaus Tėvų – Gyvąjį Žodį, kurį tu skelbi lygiai taip, kaip aš skelbiau prieš du tūkstančius metų, būdamas vienas iš jūsų ir tarp jūsų. Ir šitas Žodis taip pat mano buvo skelbiamas mano Širdies virpesių išsiveržimu iš manosios asmenybės, ir tavasis Kūrėjo Gyvasis Žodis yra skelbiamas tavo Širdies išsiveržimu.

Pats tas klausimas, kurį pateikė mano sesė dvasioje Vanda, žmogiškuoju vardu, jau dabar liudija, kokia vis tiktai aplinka apimta nerimo, baimės, tamsos, kokios net mano laikais nebuvo, nors žydai buvo pilni ritualinių religinių apeigų, ir švenčių, bet jie tikėjo – tikėjo – Jahve, ir tas tikėjimas juos stiprino – stiprino – kad jie yra iš tikrųjų išrinktoji tauta. Jie nesigėdijo kalbėti apie Jahvę sinagogose, diskutuoti, išsakyti savo nuostatas, nuomones apie Jahvę. Toje aplinkoje nebuvo tokia gausa ritualų, kokia yra šiandien jūsų planetoje – atsirado islamas, atsirado daugybė kitų vadinamųjų Naujojo Amžiaus religinių sektų, ir visos kuria savuosius ritualus. Visa tai pavirsta į tą didžiulį tamsos labirintą, kuriame dar pasireiškia agresija – agresija – susipriešinant vienų su kitais. Ir nutolimas tarp žmonių yra daug didesnis negu buvo mano laikais prieš du tūkstančius metų. Jūsų suartėjimą pirmiausia apsunkino vartotojiška civilizacijos dabartinė apraiška. Jūs sukūrėte per daug materialios civilizacijos gerbūvio materialaus kūno patogumui. Tačiau visiškai apleidote tą vidinį gyventoją, kurį suteikė jums kaip asmenybę mūsų visų Tėvai. Todėl aplinka susvetimėjo tiek, kad jūs robotizavote daugybę materialių gamybinių procesų, iš tos gamybinės aplinkos išstūmėte žmogaus veiksmus, bet tie robotai nors ir atlieka labai kruopštų ir precizišką darbą, kokį ne visada gali atlikti ir žmogaus rankos, bet tuo pačiu jūs sumažinote tarpusavio bendravimą. Tie žmonės, nebetekę darbo, turėjo ieškotis pragyvenimo šaltinio kitose veiklos sferose.
Štai visame pasaulyje yra gausa materijos, kuri teikia jūsų materialiam pavidalui komfortiškos, pasitenkinančios, ir jus pačius iš vidaus patenkinančios aistros, kad galėtumėte vieni prieš kitus pademonstruoti, ko jūs pasiekėte, ko jūs esate verti. Ir tas išorinis materijos gausos vertės pripažinimas, kaip jūsų tam tikro statuso įvertinimo, iš dalies atspindi ir mano laikų visuomenę, kada buvo akivaizdžiai pripažįstama ir tarp žydų, kad turto gausa – tai yra tarsi Tėvo paliudijimas, kad Jis tokiu vaiku patenkintas, dėl to jam ir siunčia tokį gausų materijos atlygį.
Tačiau mano Gyvasis Kelias ir Evangelija – Dievo Tėvystė ir žmonių brolystė – ir skleidė tą Gyvąją Šviesą, kuri visiškai netiko prie ankstesniųjų žydų ritualų. Todėl aš savo apaštalų ir prašiau, kada jiems buvo sunku suprasti ir pripažinti, kad ir pagonys yra tokie pat mylimi Tėvo vaikai kaip ir patys žydai, save laikantys išrinktąja Dievo tauta, todėl jiems sunku buvo įsileisti pagonis į tą pačią darnią, Tėvą mylinčią, šeimą, ir Tėvo mylimą šeimą, ir tokioje aplinkoje iš tikrųjų ritualizmas taip pat skleidėsi. Ir tais laikais aš apaštalams sakiau, kaip ir dabartiniais laikais jums sakau – nepilkite jauno vyno į senus vynmaišius, kad tas vynmaišis nesuplyštų, ir neprarastumėte jauno vyno, kuriam skirtas laikas bręsti. Tai manųjų mokymų nebuvo galima tapatinti su praeities kartų mokymais. Manoji Evangelija buvo Naujoji Gyvoji Šviesa – ji negalėjo tarpti tarp ritualų. Todėl ir dabartinis Algimanto skelbiamas Gyvasis Žodis ir jo Geroji Naujiena – Evangelija, kad Kūrėjas yra gyvas, ir kiekvieno viduje atrasti įmanomas, taip pat negali būti sietinas nei su Naujuoju Testamentu, nei su Biblija. Tai yra tas senasis vynmaišis. Čia yra visiškai naujas Gyvojo Kelio pasireiškimas. Tai štai, kada vadovaujamasi Biblijos trumparegiškais argumentais, tuomet ir tie ritualai, tos dogmatinės tiesos mirtingiesiems yra kaip iškalti marmure žodžiai – nepajudinami. Todėl jie ir tvirtina, kad tai, kas yra iš tėvų, kas yra iš senelių, mes privalome išsaugoti, mylėti, ir puoselėti tas šventes, ir tarp jų religines. Todėl iš tikrųjų tai yra, ką jums ir šiandien sakė jūsų dvasinis vadovas, Algimantas, kad Gyvasis Kelias – tai yra pastangos – gyvos pastangos. Ir žmonėms, be priešakyje ėjusių ankstesnių kartų Gyvuoju Keliu, nėra pavyzdžio. Ir jie neturėjo Dvasinių Mokytojų, ką dabar ir ruošia Algimantas daugelį metų, bet jūs pastebite, kad tų norinčių tapti Dvasiniais Mokytojais, kai reikia dėti gyvas pastangas, nėra aplinkui didelio kiekio – gausos – nors derlius yra didžiulis, reikia jį sudoroti, bet nėra tų darbininkų. Ir štai, tie Dvasiniai Mokytojai būtų darbininkai, skelbiantys tą Šviesos Žodį, bet jų nėra, tų darbininkų rankų stinga.
Todėl tos šventės, kurios iš tikrųjų yra grynai ritualinės, ir katalikams labai artimos, brangios, raminančios jų širdis tą akimirką aplankius kapus, ir dar būtent uždegus žvakeles, kada yra toji liepsnos apšviesta blausi šviesa, pasklidusi per visas kapines, jiems teikia pasigerėjimą jų materialiam ir žvilgsniui, ir tuo metu jie jaučiasi, kad štai jie yra katalikai, atliekantys prasmingą veiksmą. Jie tuo ir džiaugiasi, kad suteikė pagarbą jų mylėtiems, ir dar tebemylimiems, artimiesiems – tėvams, seneliams, vaikams, broliams, sesėms, sūnums, dukroms. Visa tai iš tikrųjų yra gražu, jeigu tai būtų pripildyta Gyvosios Šviesos, kada Širdis taptų suminkštėjusi, prisipildžiusi daugiau Meilės, kada ji trokštų didesnio Kūrėjo pažinimo ir patyrimo, ir tuo pačiu kūrinijos gilesnių žinių – kokia yra ateitis po šito pasaulio. Juk net ir jums pažvelgus į šitą aukštybę, kurioje yra tiek žvaigždynų – jūsų mokslininkai ieško kitų civilizacijų kitose planetose, stengiasi užmegzti nors menkiausią gyvą signalą, gyvą ryšį su tomis civilizacijomis – tai nejaugi jūsų būtų viena vienintelė planeta, ir jūsų gyvenimas, pasibaigęs šitame pasaulyje jūsų materialaus kūno gyvybinės energijos išsekinimu, ir šituo tokiu sunkiai pripažįstamu veiksmu, kaip šito kūno materialiu palaidojimu, ar jo sudeginimu ir urnos užkasimu, ir tai būtų viskas, kas nugyventa šitame pasaulyje, kas pasiekta, sulauktų pabaigos? Juk tokia erdvė negali būti vien tik vienos planetos labui! Kodėl būtent šitame pasaulyje turi būti vienintelė gyvybė? Kodėl negali būti kitų planetų, kuriose taip pat būtų gyvybė?
Logiškai mąstydami, ir tuo pačiu, kada jūs girdite, kaip katalikai per pamaldas taip pat pagarbina mane – pagarbina, nors aš trokštu, kad jie garbintų Tėvą – jie tikisi to prisikėlimo, net ir tokio, kokį patyriau aš, bet jie tiki ta kūno mirtimi, ir mano, kad jie taip pat prisikels su kūnu, bet gi tas kūnas suirs, jisai sudūlės, ir kita vertus, dabar jau vis plačiau vartojamas kremavimas – to kūno nebelieka. Tai aš jums, kada demonstravau savo prisikėlimą, tuo pačiu aš pademonstravau ir kitokią mano matomą formą. Ta galimybe aš galėjau pasinaudoti kaip Vietinės Visatos vienas iš dviejų Sukūrėjų ir Vadovų, kada mano energinį pavidalą mano kiti dvasiniai broliai ir sesės galėjo energiškai pademonstruoti materialiam žvilgsniui. Tai ir po prisikėlimo jūs gausite naują formą tai pačiai asmenybei, kuri dėvėjo štai šitą išorinį apvalkalą, kuris yra materialus. Ir jums yra puikiai taip pat iš Biblijos žinomas teiginys – kas kilo iš dulkės į dulkę turi ir sugrįžti – pavirsti. Tai šitas kūnas ir yra tas materialus kūnas, kuris turi pavirsti į tą dulkę, bet gi Kūrėjo Dovana – amžinoji dvasinė asmenybė – iš Amžinybės Šaltinio taip pat yra amžina – ji negali išnykti. Ji būtent ir gauna tą pažadinimą, bet tai būna jau kitame pasaulyje – aukštesniame – su aukštesnio energinio dažnio virpesių išoriniu apvalkalu, kuris nebepatirs jokių ligų, jokio fizinio skausmo, ir jame bus jūsų ta pati dvasinė asmenybė, kuri dabar yra šitoje Gyvojoje Šventovėje, garbina Kūrėją Keturiuose Asmenyse.
Dabar jūs, žvelgdami į katalikus, turite aukštesnio laiptelio Šviesą, ir jūs matote, kaip sunku katalikams lipti ant to laiptelio, ant kurio stovite jūs. Jūs dažnai susiduriate, kad jūsų ir nuoširdžiai tariamas žodis yra atstumiamas, ir tuo pačiu tarsi jums yra didžiulis kantrybės išbandymas. Tai kaip gi pasidalinti ta didesne Šviesa, kad jie nebijotų mirties, kurios iš tikrųjų nėra? Kaip gi jiems suteikti tą nuoširdų paaiškinimą? Bet žinokite, tie mano dvasiniai broliai ir sesės, kurie yra katalikai ar kitų tikėjimų išpažintojai, jie gyvena tokioje baimėje, kadangi jų dvasiniai šaltiniai mane visą laiką demonstruoja, arba aukštesnę mūsų Tėvų asmeninę išraišką, kaip tą, kurį gali nubausti už blogą, piktą darbą, ir dar liūdniau, kad gali dar patekti jūsų būsimoji siela į pragarą. Tai šita baimė, natūralu, sukursto viduje milžinišką žemų virpesių būseną, kuri yra užfiksuojama jūsų įvairiuose šaltiniuose, ir kitiems skaitantiems tas žemų virpesių dažnis tiek jų viduje, tiek ir bendras tokių skaitančiųjų aplinkoje stiprėja. Tas energinis laukas pasireikšti ima klaidingais sprendimais ir klaidingais veiksmais vien dėl to, kad žmonės bijo kalbėti apie mirtį, ir stengiasi nustumti tokius pokalbius tarsi tikėdamiesi, kad mirtis – šito materialaus kūno – jų nepalies, jie išvengs.
Todėl, natūralu, kad dabartinė jūsų aplinka, kuri išugdyta per kartų kartas, per vieną milijoną metų, kiek egzistuoja žmonija šitame pasaulyje, jau žmonija, kuri turėjo Minties Derintoją, kaip pirmieji jos šaukliai – Andonas ir Fonta – tie paaugliai – pirmieji gavę mūsų Tėvų Dvasią. Štai per šitą tarpsnį tiek buvo įvairių nukrypimų, net ir maištas, Liuciferio, Šėtono, ir Kaligastijos sukeltas, du šimtus tūkstančių tęsiasi metų Satanijos Sistemoje, ir dar trisdešimt septyniuose pasauliuose, kuriuose gyvena mirtingieji, deja, tarp jų buvo ir jūsų planeta. Todėl Dvasiniai Mokytojai patyrė iš tikrųjų skaudžią lemtį, kada dauguma jų buvo nužudyta – nužudyta dėl to, kad ryški dvasinė Šviesa akindavo tą materialų ir pilną žemo energinio dažnio virpesių vidinę būseną, ir toks materialus protas iškart stengdavosi naikinti bet kokį asmenį, kuris mėgina aiškinti visiškai kitaip negu jisai – tas materialus protas – buvo mokomas. Todėl ir dabartiniais laikais tas ritualizmas dar daugiau pasireikš, nes jūs turite dabartinę aplinką dar žemesniuose energiniuose dažniuose dėl jūsų pačių skelbiamos pandemijos. Tai čia papildomas baimės pasireiškimas, kuris kapinėse jus tarsi suartins, tarsi čia jūs būsite jau kaip kolektyvinėje aplinkoje tie, kurie tuo metu bus kapinėse, uždegę žvakutę, žvelgdami į jos liepsneles, jie turės viduje susimąstymui akimirką. Jiems čia bus daugiau šilumos, nes už kapinių vėl prasideda ta sunkiai jiems suprantama pandemija, nes ten galioja kiti politiniai, pilietiniai įstatymai, ir nurodymai, kurie toli prasilenkia su mūsų Rojaus Tėvų Tikrove, bet jie jums privalomi. Todėl jūs žinodami, kad mirties nėra, žiūrėkite į katalikus mūsų Rojaus Tėvų žvilgsniu – su Meile, Gailestingumu, ir kantrybe. Patirkite jiems tą Meilės virpesių būsenos pasireiškimą iš jūsų Širdies. Apglėbkite juos dvasiniu glėbiu, apraminkite juos, nes ypač jie bijo tos pandemijos, ir to viruso, kurio iš tikrųjų nėra tokio siaubingo, kokį jums nupiešė. Jūs gi turite tokį posakį – Nėra toks velnias baisus, kaip jį piešia. – tai čia yra tas virusas. O, kadangi jūs turite gyvą iš tikrųjų Įtikėjimą, Gyvąjį Kelią, kuriuo žengiate vis tvirtėjančiu, ir tvirtesniu žingsniu, tai jūs stiprėkite savimi, stiprėkite Gyvajame Kelyje savuoju gyvenimu drauge su mūsų Rojaus Tėvais, ir tada jūs pasireikšite vis ryškesniais veiksmais, kuriuos matys kiti. Ir visa tai liudys, kad jūs šitame Kelyje esate toji Kūrėjo Šviesos atšvaitų mažytė švieselė taip, kaip jiems kapinėse tos žvakučių degančios liepsnelės apramina juos, jų protą apramina, o jūsų gyvojo įtikėjimo gyvosios asmenybės tos Gėrio ir Meilės veiksmų liepsnelės šildys visą aplinką aukštesnio energinio dažnio virpesiais. Toji energija, kuri pasiekia mus iš Kūrėjo, yra jūsų viduje, kaip ir katalikų viduje. Jiems sunku per ritualus prasiskverbti link pačios Širdies gelmės.
Jūs jau atvėrėte savo Širdies vožtuvą Kūrėjui. Todėl stiprėkite Kūrėju, kuris yra jūsų viduje, savojoje kasdienybėje, kad šita kasdienybė būtų pavirstanti į vis ryškesnę, ir didesnę tos liepsnelės, išaugusios į didžiulio laužo, ir vis stiprėjančio laužo, liepsną – Meilės – Meilės Gyvą Liepsną – ir jūsų gyvenimas bus Meilės Galios Liepsna visumos Gerovei.

Algimantas:

ačiū tau mylimas Šeimininke Sūnau-Kūrėjau, mūsų pasaulyje buvęs Jėzaus tapatybe, už šį atsakymą. Manoji valia sulieta su mylimo Tėvo, Amžinosios Motinos, Begalinės Motinos, ir Visuminės Dievybės AŠ ESU Valia. Amen.


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal