Adomas ir Ieva atsako į klausimą apie ištikimybės priesaiką, 2008 10 20

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Dabar, pagarbinęs Rojaus Trejybę – Tėvą, Amžinąjį Sūnų-Kūrinijos Motiną-Brolį, ir Begalinę Dvasią-Kūrinijos Motiną-Sesę, kreipiausi patarimo Begalinę Dvasią, kaip galėčiau užmegzti ryšį su Adomu ir Ieva, kad jų paklausčiau apie jų ištikimybės priesaiką, kaip šito mūsų svetainės Forume prašo mane padaryti Arnoldas, pats pasiūlęs temą apie ištikimybės priesaiką.
Begalinė Dvasia man pasiūlė kreiptis į mūsų Vietinės Visatos Sūnų Kūrėją, nes būtent per mūsų Vietinės Visatos Vietinės Sistemos, Satanijos, ryšio grandines ir gali būti užmegztas toks ryšis.
Sūnus Kūrėjas man paaiškino, kad dabar aš dar nepasirengęs tiesiogiai užmegzti bendravimą per šitas ryšio grandines. Tam man dar reikia mano angelo serafimo pagalbos, kad šis gautų leidimą iš Ryšio Grandinių Prižiūrėtojų Vyriausiojo Vadovo, kad mane galėtų įjungti į ryšio grandines, nes tai nėra taip, kad bet kuriuo metu galiu jomis pasinaudoti, kaip galiu bet kada bendrauti su Tėvu, ar Sūnumi Kūrėju. Mat bendravimas su Tėvu ar kitais Rojaus Trejybės Asmenimis, ar su Sūnumi Kūrėju, ar Vietinės Visatos Motina Dvasia vyksta ne per ryšio grandines, bet per Minties Derintoją, Tiesos Dvasią, ir Šventąją Dvasią, o taip pat per asmenybės grandinę iš Tėvo, dvasingumo grandinę iš Amžinojo Sūnaus, ir proto grandinę iš Begalinės Dvasios, ir jos yra prieinamos VISADA, jos niekada nenutraukiamos.
Tuo tarpu ryšio grandinės buvo nutrauktos nuo Liuciferio maišto pradžios prieš du šimtus tūkstančių metų iki 1986 metų, kada įvyko Liuciferio, Šėtono, Satanijos vadovų, mūsų planetos puolusio dvasinio vadovo, Kaligastijos, teismas, Uversoje, ir jie pasirinko savo valia savosios tapatybės sunaikinimą, paniekinančiai atstūmę jiems siūlomą gailestingumą. Ir nuo to meto Satanijos ir Urantijos izoliacija yra nuimta, o ryšio grandinės vis labiau ir labiau atstatomos, kuo daugiau mirtingųjų jomis pasinaudoja, tuo daugiau jos yra atstatomos. Ir per jas galima užmegzti ryšį su Dvasiniais Mokytojais, įvairaus rango. Tuo pačiu bendrauti ir su Adomu ir Ieva.


Aš paklausiau Adomo ir Ievos:
Kodėl jums reikalinga ištikimybės priesaika ir kam ją jūs davėte – Rojaus Trejybei ar Sūnui Kūrėjui, ar Tėvui, ar Visatos Motinai Dvasiai?


Adomas:


Mano mylimas sielos broli, aš esu sužavėtas, kad mirtingasis mano sielos brolis domisi mano ištikimybės priesaika.
Bet kokia priesaika, duota iš meilės, padeda tarnauti. Ir ypač sunkiomis akimirkomis. Mes, Ieva ir aš, esame Materialieji Sūnūs ir Dukros, ir mūsų tarnystė ribojasi Vietinės Sistemos arena. Todėl mūsų priesaika yra skirta Vietinės Visatos Tėvams - Sūnui Kūrėjui ir Visatos Motinai Dvasiai, kurie yra mūsų Tėvai ir valdovai.
Nors mes esame mokomi ir apie Rojaus Trejybės veikimą mūsų pačių aplinkoje ir tose planetose, kuriose mes taip pat veikiame kaip tėvai savo sielos broliams ir sesėms žmogiškuoju pavidalu, tačiau mūsų ištikimybės priesaika yra skirta mūsų betarpiškiems Dieviškiesiems Tėvams.
Ištikimybės priesaika, nuo pat pirmosios akimirkos, sužadina pačius giluminius pojūčius, kad net ir pačiomis sunkiausiomis akimirkomis aš turiu išlikti ištikimas savo Dieviškiesiems Tėvams, kurie manimi pasitiki ir paveda tokią užduotį, kurią gali sudaryti daug pavojingų akimirkų, kurių metu bus patikrinta manoji ištikimybė ir atsidavimas.
Pats ištikimybės priesaikos tekstas yra pilnas meilės ir šviesos, nes jame mes, prieš išvykdami į planetas, kad kurtume aukštesnes, vadinamas violetines žmogiškąsias rases, duodame priesaiką, kurioje atsispindi mūsų meilės motyvai prisidėti savo tarnyste prie tokios šviesos skleidimo, kurios jau esame prisipildę patys, kad mūsų meilė savo Dieviškiesiems Tėvams, mus veda ir įpareigoja negailėti pastangų, kad geriau būtų visiems, ne tik šią akimirką, bet per visą ateities kartų gyvenimą dabartiniame visatos amžiuje, nes būtent nuo mūsų pastangų ir priklauso, kiek šitas visatos amžius dar tęsis ir kada jis bus pakeistas į dar aukštesnio dvasinio išsivystymo visatos amžių.
Ir būtent ištikimybės priesaika mums leido išlikti ištikimiems savo misijos metu, kada aplinkui žmogiškieji mūsų broliai ir sesės dvasioje negalėjo suprasti nei mūsų mokymų, nei mūsų šviesos, o prieš mūsų Dieviškųjų Tėvų meilę ir šviesą sukilę mūsų Vietinės Sistemos dvasiniai vadovai kurstė planus ir veikė prieš mus akivaizdžiai ir paslapčiomis, net apgaulingai.
Būtent dėl jų apgaulės Ieva, manoji partnerė žmogiškuoju matomu pavidalu, ir buvo suviliota į spąstus, kad ji priėmė tokį sprendimą, kuris sužlugdė mūsų misiją iš dalies. Aš dar galėjau tęsti šitokią misiją vienas, bet manoji meilė Ievai nustelbė mano meilę mūsų Dieviškiesiems Tėvams, ir pačiam kūrinijos Kūrėjui, kad aš pats sąmoningai pasirinkau sprendimą pakartoti Ievos veiksmą, kuris per akimirką mus pavertė lygiai tokiais pačiais mirtingaisiais, kaip ir visi kiti tuo metu gyvenę aplinkui mus žmonės, kurių visų laukė vadinamoji materiali fizinio kūno mirtis.
Tačiau net ir tokių sukrėtimų metu, iš vidinio skausmo ir pasimetimo, mums abiems užteko išminties ir vidinio ryžto atsispirti gundymams ir neprisijungti prie Liuciferio ir Šėtono maišto, kuriame dalyvavo ir nupuolęs jūsų planetos dvasinis vadovas Kaligastija.
Mes abu – ir Ieva, ir aš – savo misiją sužlugdėme, tačiau savosios ištikimybės priesaikos vis tik nesulaužėme. Mes savo Dieviškųjų Tėvų neišdavėme. Mes tik norėjome greitesnio šviesos paskleidimo jūsų planetoje įgyvendinimo, negu jį buvo savo planu numatęs Kūrėjas – visos Kūrinijos Tėvas – ir mūsų Visatos Dieviškieji Tėvai – Sūnus Kūrėjas ir Visatos Motina Dvasia.
Mūsų troškimas GĖRIO VISIEMS, visai tamsiai ir agresyviai aplinkai, pranoko mūsų pačių išmintį ir kantrybę.
Būtent dėl to, kad aplinka buvo tokia tamsi, o ryšio grandinės neveikė iš viso, mes buvome atsidūrę tokioje izoliacijoje, kai neturėjome nė mažiausios galimybės pasitarti su savo aukštesniais sielos broliais ir sesėmis, kaip galėtume išmintingai tęsti savo misiją, kai aplinkui mes akivaizdžiai matėme, kad mūsų šviesinimo, lavinimo, ir vystymo pastangos mums norimų vaisių neatneša.
Mes save buvome jau iš anksto užprogramavę tiktai didvyriškiems ir greitiems pokyčiams, kurie turėjo būti matomi mūsų akims ir mūsų supratimu. Mes perdaug susikoncentravome ties tikslu, o ne ties tikslo siekimo procesu, kuriame jutome daugiau įtampos ir nerimo negu pasitenkinimo ir palaimos.
Mūsų menkas ir trūkinėjantis ryšys su Kūrėju neleido mums jausti giluminio pasitikėjimo savo jėgomis ir Kūrėjo išmintimi, įgyvendinant JO planą, numatytą šiai planetai vystytis biologiškai aukštesniu lygiu per mūsų kuriamos naujos violetinės rasės pasirodymą Urantijoje. Ir tas tamsos vakuumas, kuris vyravo mūsų pačių viduje, mums pakirto pasitikėjimą ir Kūrėju, ir savo pačių jėgomis, o tai dar labiau silpnino mūsų pastangas daugiau bendrauti su Kūrėju savo viduje ir daugiau atsidėti ne tikslo aptarinėjimui, bet didesnio atsidavimo pačiam tikslo įgyvendinimo procesui.
Mūsų ištikimybės priesaika savo Dieviškiesiems Visatos Tėvams, mus sulaikė nuo to, kad mes visiškai nusigręžtume nuo savo Tėvų, net ir kai mums buvo labai sunku, ir kai savo veiklos rezultatų nematėme jokių, mūsų supratimu, kai aplinkui mums atrodė, kad niekas nesivysto, nesikeičia šviesos kryptimi, o juk mes taip troškome šviesių permainų, tačiau aplinka mus sutiko pagal savo lygį ir ji keitėsi tik tiek, kiek tuo metu buvo pajėgi keistis.
Tačiau šis jos keitimasis mūsų netenkino. Jis mums atrodė yra per lėtas. Dėl to mūsų troškimas, labai didelis troškimas nešti šviesą, mus ir išgelbėjo nuo lemtingos klaidos – prisijungimo prie Liuciferio ir Šėtono maišto. O mums buvo rodomi tokie pavojingi ženklai, net gąsdinimai, jeigu prie maišto neprisijungsime, kad be savo didžiulio troškimo šviesti žmones iš meilės jiems, mes nebūtume atsilaikę prieš mūsų puolusius buvusius Sistemos vadovus.
Ir, aišku, pati ištikimybės priesaika mus labai smarkiai sustabdydavo nuo bet kokio klaidingo žingsnio, kurį siūlydavo tiek Liuciferis, tiek Šėtonas, tiek Kaligastija per daugybę metų, kuriuos mes praleidome Urantijoje, sėkmingai vykdydami žmonijos būsimo biologinio pagerinimo ir dvasinio vystymo užduotį ir programą. Mūsų priesaika mums buvo tikra atrama tokioje izoliuotoje planetoje. Mes buvome vieni, be mūsų angelų pagalbininkų, tačiau jie mums negalėjo niekuo konkrečiai padėti, nes biologinio rasės sukūrino programos įgyvendinimui planetoje jie neturi jokių patarimų mums, nes šitoje sferoje esame mes biologiniai tėvai materialiems mirtingiesiems visoje planetoje. Tačiau jie mums nuolat primindavo mūsų ištikimybės priesaikos žodžius, kad mes esame laisvos valios Sūnūs ir Dukros, tik meilės dėka kuriantys aukštesnę biologinę gyvybę planetoje, kuri turi nuostabią ateitį, numatytą Visatos Dieviškųjų Tėvų, besiremiančių Rojaus Trejybės mandatais.
Ir šitas nuolatinis ištikimybės priesaikos priminimas, mums neleido dar anksčiau atsiduoti savosios misijos paspartinimui iš nekantrumo ir nepasitikėjimo šituo pačiu evoliuciniu mūsų biologinio žmonijos gerinimo planu.
Bet priesaika yra tik toks tekstas, kuris labai dažnai duodamas iškilmingoje aplinkoje, nors jis skirtas išmėginimų akimirkoms, kada tokios akimirkos pasireiškia pačia skaudžiausia forma ir kuriai pati asmenybė dar nėra pasiruošusi, nes tokio patyrimo niekada nebuvo patyrusi ir ji negali žinoti, kaip ji pasielgs būtent tomis skaudžiomis ir realiai pasireiškiančiomis akimirkomis.
O kada tokios akimirkos kartojasi nuolat, kada jos išsitempia į metus, dešimtmečius, o mūsų atveju net ir beveik du šimtus metų, tada ištikimybės priesaika tampa tąja vienintele atrama, kuri sugrąžina kaip šaltas dušas į savosios misijos tikrosios prasmės apmąstymus, ir savosios veiklos koregavimą, kad ši misija būtų įgyvendinta.
Mes esame tik mažyte dalele aukščiau negu jūs, mirtingieji žmonės. Bet mes taip pat esame materialūs ir savo palikuonis gimdome net ir taip, kaip mirtingieji žmonės. Todėl ir mūsų patyrimas, ir išmintis nėra perdaug atitrūkusi nuo jūsų, nes mes šiaip jau neveikiame už Vietinės Sistemos ribų. Dėl to ir mus laikyti dievais ar artimais jiems asmenimis – tai lygiai toks pat nevykęs minties pasireiškimas jūsų mąstyme, kaip ir mūsų pačių nesupratimas savosios misijos reikšmės bei mėginimas ją paspartinti mėginant patiems pagerinti mūsų Kūrėjų mums suteiktus planus, kaip ši misija turi būti įgyvendinta.
Ir mus palaikė, tuometiniai jūsų sielos broliai ir sesės, iš dangaus nusileidusiais dievais, kad mus ėmė garbinti, ir mes turėjome patys nutraukti jų tokį mūsų garbinimą, ir paaiškinti, kad šitaip nesielgtų, nes yra tik Dievas, kurį reikia garbinti, bet ne žmogus, kuris iš meilės Jam ir garbina Dievą. Tačiau mūsų tamsiems sielos broliams ir sesėms buvo sunku patikėti, kad mes galime būti kuo nors mažiau kaip Dievai, nes mūsų sugebėjimai jiems buvo nesuprantami.
Tačiau ir mes, dabar, suprantame, kaip atrodėme tamsūs savo Dieviškųjų Tėvų akyse, kada mėginome tobulinti jų mums parengtus planus, kad kuo greičiau šitoje planetoje įsiviešpatautų ir aukštesnė biologinė rasė ir ryškesnė dvasinė šviesa. Ir savuoju nekantrumu nubloškėme visą žmoniją daugybei tūkstančių metų atgal į uždelstą ir sumenkintą žmonijos žengimą klaidžiojimuose ir tamsos labirintuose, kurie žmones ne tik apsunkino, bet ir iš viso išgąsdino siekti dvasinės šviesos, kad net ir šiandien jie bijo šito gyvo Tėvo Meilės ir Šviesos kelio.
Mes nebuvome kaltinami ištikimybės priesaikos sulaužymu, nes mes nieko nedarėme, kas būtų buvę nukreipta prieš mūsų Dieviškuosius Visatos Tėvus, kaip kad padarė Liuciferis, Šėtonas, ir Kaligastija. Mes likome ištikimi savo ištikimybės priesaikai. Tačiau mes savosios užduoties neįgyvendinome ir nesukūrėme violetinės biologinės rasės dėl savojo neišmanymo ir nekantrumo. Ir nors jau praėjo beveik keturiasdešimt tūkstančių metų nuo tų laikų, tačiau ir šiandien mes jaučiame sąmonės diskomfortą, kad negalėjome iki galo prisidėti prie dieviškosios šviesos tiesaus paskleidimo tiek, kiek tuo metu mums buvo numatyta prisidėti, nes nuo to priklausė, ir dabar priklauso, kasdienis žmonijos gyvenimas ir vystymasis.
Ir nors mes džiaugiamės, kad esame ištikimi priesaikai iki šiolei, tačiau tik per patyrimą dabar visa savo sąmone suvokiame, ką reiškia net vienas suklydimas ateities visoms kartoms, kol jo pasekmės bus tiek ištiesintos, kad nebeliks ir ženklo paties mūsų suklydimo. Kiek tai kainavo ir tebekainuoja mums iki šiol mūsų neapgalvotas žingsnis?


Viskas yra tarpusavyje susiję į visumą. Ir mūsų veiksmai taip pat yra susiję su mūsų asmenybės pasireiškimu net ir po daugelio tūkstančių metų.
Štai dėl ko aš jums dabar pasakoju apie tai, kad net nedidelė klaida gali pasukti visos žmonijos vairą į tokias audringas jūros vietas, kad ir paties vairo galite nebeišlaikyti, nors eis dešimtmečiai, tūkstantmečiai, o jūs ir toliau galėsite blaškytis audrose nesugebėdami sugaudyti laivo vairo, o pats laivas bus visiškai nevaldomas ir be krypties. Ir visiems kels baimę ir paniką, kad šitokioje audroje nėra nė vieno, kuris išdrįstų be baimės prisiartinti prie vairo ir imtis vairininko vaidmens.


Dėl to ir jūs turite atkreipti dėmesį, kad ir savo veiksmais sukeliate pasekmes ne tik savo asmeniniame gyvenime, bet ir visoje žmonijos šeimoje. Jūs nesate izoliuoti, kad jūsų sprendimai ir veiksmai neveiktų kitų. Todėl ir jūsų ištikimas Tėvo valios vykdymas gali vairą atstatyti į normalią padėtį, kad ir pats žmonijos laivas palaipsniui surastų kryptį, ir nebebūtų taip, kad jis ir toliau plauktų kaip sūkurio pagauta skiedra, nebesugebanti iš jo ištrūkti.


Ieva:


Aš taip pat noriu pasakyti ir savo patyrimu patvirtinti, kad mes galime per vieną akimirką priimti klaidingą sprendimą ir veikti jį įgyvendindami, manydami, kad veikiame teisinga kryptimi. Būtent dėl to mes šitaip galime veikti, nes turime laisvą pasirinkimo valią. Ir kada mums trūksta žinojimo ir ypač išminties, tada mes galime sudaryti pavojų net visos planetos vystymui.
Kada aš veikiau su Adomu drauge, tada mes galėjome pasitarti, abu galėjome padiskutuoti, ką mums reikia daryti, kaip reikia elgtis, kad planetoje nors kiek pašviesėtų. Tačiau, kada aš dar papildomai nusprendžiau veikti ir viena, net apie tai neužsiminusi Adomui, tada ir buvau pagauta į apgaulės spąstus. Ir šitie spąstai buvo paspęsti mano per dideliam norui pamatyti savo darbų rezultatą. Juk net ir dabar mes visada sakome, ir jūs jau kai kurie tą žinote, jog darbai yra mūsų, o rezultatai Dievo. O aš norėjau savo akimis pamatyti ir rezultatus. Pamatyti pati.
Mano nekantrumas kainavo labai brangiai ne tik man, bet ir jums. Ir tebekainuoja, nes jūs iki šiol tarpusavyje kariaujate, vieni kitus žudote, apgaudinėjate, ir siekiate naudos sau kitų sąskaita.
Kada aš pasidaviau apgaulei, aš nesiekiau naudos sau. Aš tik jaučiau, kad aplinka tokia tamsi ir norėjau pamatyti nors kokią prošvaistę. Dėl to mane ir įtikino, kad pagimdyčiau kūdikį nuo genties vado, išauginčiau jį savo aplinkoje ir šviesoje, o tada jis sugrįžtų į savo gentį ir būtų visos genties šviesos vadas, nes visi žinotų, kad jo motina yra dieviškos kilmės ir toji gentis priimtų jo skleidžiamą šviesą daug greičiau negu kitos tamsios gentys, kurios atstumia šviesą ir jai priešinasi labai aršiai.
Tačiau mano pagimdytam Kainui nebuvo lemta tapti šviesos vadu savo tėvo gentyje. Dar baisiau, jis pakėlė ranką prieš savo brolį – Adomo ir mano kūdikį, išaugusį su Abelio vardu. Ir vietoje šviesos net ir savo gentyje, mes patyrėme tik ašaras, kraują, ir žudynes tiek Kaino tėvo gentyje, tiek ir aplinkinėse gentyse, tiek tarp brolių Kaino ir Abelio.
Mano nekantrumas, neišmanymas aplinkos ir Dieviškųjų Tėvų plano nuoseklumo ir tobulumo, net ir tokioje aplinkoje, atvedė į tragiškas pasekmes ir man, ir Adomui, ir Urantijai, ir Visatai. Visi esame šeima, kai vienam šeimoje blogai, kiti irgi nesidžiaugia. Vienintelė paguoda yra tik tai, kad ištikimybės priesaikos mes nesulaužėme, nors labai bijojome su Adomu, kad mums nepateiktų kaltinimų būtent dėl dalyvavimo maište prieš Tėvą ir ištikimybės priesaikos pamynimo.
Mūsų palengvėjimui nebuvo galo, kada mes gavome žinią, kad nesame kaltinami ištikimybės priesaikos sulaužymu, nes mūsų veiksmuose nebuvo noro ir užuominos sukelti maištą savyje prieš Tėvą ir Kūrėją. Priešingai, mes norėjome patobulinti šį planą, kad jis būtų greičiau įgyvendintas. Mes gyvenome pačiu tikslu, o procesas mums kėlė ir kančią, ir baimę, kad nieko nepavyks mums pasiekti, kai aplinkui nematėme jokių teigiamų pasikeitimų žmonių dvasiniame vystyme.


Kokia vis tik yra žemų tvarinių didžiulė aistra pamatyti savo darbų vaisių. Ir be jo atrodo visos pastangos yra nevertos nieko. Mes dabar drauge su Adomu savo patyrimu dalinamės su visais atvykstančiais iš Urantijos, kada jie būna pažadinti iš mirties miego sielos pavidalu. Ir jiems taip pat aiškiname, kad ir savo kelyje jie nesusitelktų ties rezultatais, bet visą dėmesį skirtų vykstančio paties proceso pajautimui, kad pats bet kokios užduoties atlikimo procesas pradėtų teikti malonumą, o ne skausmą, net jeigu jis ir vyksta sunkiai, skausmingai.
Ir kaip tik tokiomis akimirkomis labai praverčia ir priesaika, duota anksčiau, kad jai liktumėte ištikimi, kad jos nesulaužytumėte net ir labai skaudaus jums patyrimo aplinkybėmis.


Jūsų, visų, augimas yra skausmingas tik tada, kada nėra tvirto ryšio su Kūrėju, su jūsų Dieviškaisiais Tėvais, nes tada atsiveria viduje tuštuma, ir joje ima pasireikšti vidinis baimės pojūtis, nepasitikėjimas savimi ir Dievu. O tokie pojūčiai dar labiau silpnina tokį ryšį su Kūrėjais. Ir tada bet kokia užduotis atrodo kaip neįveikiamas kalnas, o pats jos vykdymas tampa toks skausmingas ir keliantis kančią, kad toks tvarinys jau ima pats bijoti ją toliau vykdyti.
Būtent tokios mintys ir jausmas mus – Adomą ir mane – aplankydavo labai dažnai. Būtent tik dėl tokio nepasitikėjimo savo Dieviškųjų Tėvu planu, kaip mums šviesinti planetą ir sukurti violetinę rasę nespartinant pačios evoliucijos, bet jos ir nesulėtinant savo pataisymais ir nukrypimais, mums ir augo baimės jausmas, kad mums nepasiseks. O tokiomis aplinkybėmis suklupti labai lengva, nes visa aplinka yra nusiteikusi prieš mūsų pastangas. Dėl to ir nematėme jokių savo veiklos šviesesnių rezultatų, dėl to mus tai dar daugiau slėgė.
Jeigu tik mes būtume nors kiek daugiau pasitikėję Kūrėjų didesne išmintimi ir daugiau atsirėmę į jų tobulą planą, tuomet ir jūs neturėtumėte tokių skaudžių akimirkų dabar. Tačiau mūsų klaidos ir nekantrumas gali pasitarnauti jums šiandien siekiant savo užduočių įgyvendinimo, nes jūsų planetos gyvybės evoliucija dar netoli tepažengė. Ir jūsų sprendimai ir veiksmai gali labai daug palengvinti jūsų dabartinį gyvenimą, bet ypač daug prisidėti prie ateinančių kartų gyvenimo didesnėje dvasinėje šviesoje negu gyvenate jūs dabar.


Būtent dėl to pasimokykite ir iš mūsų klaidų, kurias padarėme dėl savo neišmintingumo ir nekantrumo.
Žinokite, kad ir kaip jums atrodytų nepilni ir ne iki galo parengti Kūrėjo planai jus tobulinti ir šviesinti, jie yra TOBULI, tik savo protu jūs dar negalite jų tobulumo pamatyti šiandienos akimirkoje. Dėl to nebūkite nekantrūs, tarnaukite kasdien iš Meilės savo Dieviškiesiems Tėvams, o po milijonų metų Urantijos neatpažinsite, nors ji bus šita pati Urantija, jūsų gimtoji planeta, kuri ir mūsų laikais, ir dabar, ir tuo ateities tolimu metu, vystysis pagal tą patį ir vieną Dieviškųjų Tėvų evoliucinį planą.
---------------------------------------------------------------------------------------------------------
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas


2008 10 20
16.15,
Vilnius


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal