Forumas: temos peržiūra
Kasdieniai patyrimai su Rojaus Trejybe-AŠ ESU
Mielieji,
Jau seniai nesidalinu savo mintimis, patyrimais mūsų dvasinių mokytojų ruošimo forume. Nuolat lankau gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės šventovėje Kaune. Ten pasidalinu savo patyrimais. Ramindavau save, kad to ir užtenka, nors vis aplankydavo mintis, kad ir kitiems mano broliams ir sesėms, kurie nelanko Rojaus Trejybės šventovės, tie patyrimai ar sampratos gali būti įdomūs, tačiau dar seklus įtikėjimas neleisdavo darbais realizuoti šios minties, o gyvulinis protas sugalvodavo šimtą ir vieną priežastį, kodėl to nedarau.
Šiandien irgi Rojaus Trejybės šventovėje Kaune meldžiau didesnio įtikėjimo ir ryžto, nešant šviesą kitiems mano broliams ir sesėms, o paskui meldėsi Algimantas, kuris prašė Rojaus Trejybės urantams didesnio aktyvumo, dalinantis savo mintimis forume, o paskui paaiškino, kad dvasinis mokytojas ( o aš mokausi juo būti) tiek, kiek jame yra įtikėjimo ir atsivėrimo, turi reikštis visose gyvenimo srityse, taip pat ir forume. Tai yra skaitančių šį forumą sustiprinimas ir rašančiojo dvasinio stuburo ugdymas. Man tuo momentu atėjo mintis, jeigu Rojaus Trejybė viską būtų laikiusi Savyje, iš meilės neišreiškusi visko veiksme, nebūtų pačios Kūrinijos, ir nei forumo, nei mūsų. O mes, urantai, juk siekiame vis didesnio panašumo į Rojaus Trejybės Asmenis.
Jau važiuojant iš Kauno autobuse atėjo mintis, kad tai Apvaizda šios dienos įvykius sudėliojo taip, kad sustiprintų mano ryžtą dalintis savo mintimis ir patyrimais šiame forume. Rašydama šį tekstą, tą ir darau, mokydamasi veikti iš meilės ir visų labui,
Su meile,
2012-07-01 22:54:07
Komentarai
Vakar, grįžusi iš Urantijos grupės studijų, namuose netikėtai patyriau situaciją, kuri man sukėlė stresą. Tikrindama diktofone talpą, kiek dar jos liko šios dienos garso įrašams Gyvojoje Rojaus Trejybės – AŠ ESU Šventovėje, Vilniuje, per klaidą nuspaudžiau ištrynimo mygtuką, ir išsitrynė visi sukaupti garso įrašai. Ir aš štai žiūriu į diktofoną ir negaliu patikėti, kad taip atsitiko, ir labai pasimečiau, nes nebeliko ką tik padaryto įrašo Urantijos grupėje, o jo išsisaugoti savo kompiuteryje nesuspėjau. Tuomet pasiskambinau ir pasiguodžiau dvasios sesei Daliai, kuri irgi daro garso įrašus, Kaune, gal ji žino ką daryti tokiu atveju. Ji nežinojo, bet sustiprino mane nepasimesti, nes visi padarome klaidų, ir mums taip bekalbant, man staiga kilo mintis dabar pat pasimelsti, pagarbinant Rojaus Trejybę – AŠ ESU, ir pakviečiau prisijungti ją kartu. Garbinau Rojaus Trejybę – AŠ ESU, meldžiausi ir jaučiau galingas raminančias bangas, kaip tik tokio giluminio raminimo man labai reikėjo. Prašiau Apvaizdos padėti, kad atsirastų ištrintas garso įrašas. O po maldos ėmiau svarstyti, kad Rojaus Trejybė – AŠ ESU yra visos kūrinijos VISUMOS ŠALTINIS, kuria kūriniją iš Savęs kaip VISUMINIS KŪRĖJAS, kuria supervisatas, visatas, kuria gyvybę daugybėje pasaulių, įtraukdama į šį galingą bendrakūrybinį procesą galybę Savųjų vaikų, įskaitant ir mus, mirtinguosius, tai ką gi JAI reiškia padaryti, kad atsirastų pradingęs garso įrašas? Mąsčiau šitaip ir šitokios mintys mane labai stiprino, ramino, didino pasitikėjimą Rojaus Trejybe – AŠ ESU. Po visų apmąstymų galiausiai nuoširdžiai pašvenčiau JAI šitos situacijos išsprendimą, nes troškau tai dėl kitų dvasios sesių ir brolių, kurie negalėjo dalyvauti Urantijos grupės studijose, o jos buvo nuostabios ir giluminės, nagrinėjant dokumentą apie AŠ ESU.Šį rytą mano diktofone garso įrašas pats savaime neatsirado, o aš ėjau į Rojaus Trejybės – AŠ ESU gyvąsias pamaldas ir galvojau, jog vis vien turiu ir toliau pasitikėti Rojaus Trejybe – AŠ ESU, Jos realia pagalba. Gyvosios pamaldos mane nuramino, sustiprino, kad vienu momentu taip pasinėriau į giluminę dvasinę būseną, jog pajutau, kaip mano fizinis kūnas tapo labai lengvas, lyg ištirpo Rojaus Trejybės – AŠ ESU glėbyje. Ir dar vėliau išgirdau kelis sustiprinančius Rojaus Trejybės žodžius. Po pamaldų vienai dvasios sesei ramiai ir tvirtai pasakiau, kad viskas bus gerai, tiesiog jaučiau viduje.
Kada sėdėjome jau prie stalo ir kalbėjomės, aš pasakiau visiems apie šitą įvykį, kad per klaidą ištryniau vakar dienos įrašą, ir dvasios broliui Algimantui pasiūliau, galbūt kitą penktadienį galėtume pakartoti tą pačią temą. Kiti urantai irgi pritarė šiai minčiai. Bet štai kaip nuostabu, kada šiame gyvajame kelyje sutinkame nuostabių dvasios brolių ir sesių, kurie tikrai nuoširdžiai pasirengę padėti. Taigi dvasios brolio Jono dėka pavyko labai greitai atstatyti prarastą garso įrašą, nors, jo nuomone, būna taip, kad ir neatsistato. Žinoma, kad be Apvaizdos pagalbos čia neapsieita, nes juk galėjo ir nepavykti.
Kai sutvarkiau ir įdėjau visus vakar ir šios dienos garso įrašus į forumą, pagarbinau Rojaus Trejybę – AŠ ESU ir padėkojau už suteiktą pagalbą.
Kada dabar apmąstau šitą man nutikusį įvykį, supratu, kaip svarbu bet kokioje netikėtoje situacijoje nepasimesti, ir visada iš karto kreiptis pagalbos ir nuraminimo į Rojaus Trejybę – AŠ ESU. JI juk žino viską, kas kiekvieną akimirką vyksta mumyse, bet negali padėti nepažeisdama mūsų laisvos valios, jeigu neatsiveriame visu savo nuoširdumu. Tik tuomet pajuntame realią pagalbą dvasine būsena, kurią galiu įvardinti kaip nuraminimą, sustiprinimą, pasitikėjimą, energiją. O tai ne visada lengva patirti, bet tikrai įmanoma. Niekada nereikia nuleisti rankų, kad ir kas benutiktų, niekada nereikia pasiduoti savigraužai ir abejonėms, kad nepavyks. Jeigu kreipiamės į Rojaus Trejybę – AŠ ESU pagalbos, tai jau paliudijimas, jog išreiškiame pasitikėjimą Ja, kad ir koks menkas jis tą akimirką būna. O kada vis nuoširdžiau ir nuoširdžiau JĄ pagarbiname ir savo maldoje išsakome savo nerimą, neviltį ar skausmą, tuomet šitokiu veiksmu ir pajuntame mums suteikiamą gilesnį pasitikėjimą JA. Taip realiai patiriame pagalbą, kuri kiekvienam iš mūsų jau suteikta. Ir tai ne šiaip žodžiai, tai gyvai patiriama dvasinė būsena, kuri mumyse ugdo pasitikėjimą Rojaus Trejybe – AŠ ESU net ir tuomet, kada apima nusivylimas.
Bet Rojaus Trejybė – AŠ ESU yra aukščiau bet kokių žmogiškųjų gyvulinių emocijų, Ji aukščiau laiko, kuris įsiterpia mūsų laiko ir erdvės pasauliuose. Mums kiekviena akimirka gali tapti amžinybe, arba galime pasijusti pranokstantys tą pačią akimirką, iškildami virš laiko pojūčio. Visa tai priklauso nuo giluminio ryšio su Rojaus Trejybe – AŠ ESU, kada suliejame savo laisvą valią su JOS VALIA, iš meilės, ir visų gerovės labui.
Su meile,
Jurgita
2014-01-11 22:19:41
Mielieji, šioje temoje prie Rojaus Trejybės dar pridedu ir AŠ ESU. Taigi, kas manyje pasikeitė nuo tada, kai pradėjome garbinti ne tik Rojaus Trejybės tris asmenis, bet ir AŠ ESU. Iš pradžių negalėjau to įvardinti, bet dabar galiu pasakyti. Iki AŠ ESU garbinimo visi dvasiniai dalykai šmėžavo už įprastinių, kasdieninių darbų ir tik retkarčiai prasiverždavo į priekį, nublukindami visą mane supančią aplinką. Po praeito sekmadienio, kada Kaune pagarbinome Rojaus Trejybę-AŠ ESU, visa materiali aplinka pasitraukė į antrą planą, sumenkėjo ir yra už tos tikrovės, kurią atvėrė galingi ir subtilūs Rojaus Trejybės- AŠ ESU meilės virpesiai, labai sustiprėjo ryžtas dalintis ta būsena su kitais, atsirado didesnis Minties Derintojo vedimo pojūtis.
Šiandien, kaip ir kiekvieną dieną, išėjau pasivaikščioti po Velžio apylinkes ir iš anksto apgalvojau maršrutą, tačiau vaikščiojau ne visai nenumatytais keliais.
Pirmiausia , kaip ir buvau sumaniusi, užsukau į biblioteką, grąžinau perskaitytą knygą apie popiežių kūrėjus ir sau netikėtai bibliotekininkei, kurią dar mažai pažįstu, nes ji dirbą neseniai, pradėjau pasakoti apie kostiuminį karnavalą, kas yra popiežiaus rinkimai, apie evoliuvines religijas apie urantų kelią ir kitus panašius dalykus. Moteris mane susidomėjusi išklausė, klausimų neuždavė. Į patalpą užėjo kiti lankytojai, todėl nusprendžiau tęsti savo numatytą maršrutą. Tačiau nuėjau visai kitu, daug nepatogesniu keliu, į naujai apgyvendintą Velžio kvartalą. Čia pamačiau pro vieno namo langą šmežiuojant moterį. Žinojau, kad čia gyvena viena mano pažįstama, su kuria lankome aerobikos treniruote, kurios mažametė dukra serga vėžiu. Sau netikėtai užsukau į tuos namus, kuriuose buvo tik ta serganti mergaitė ir jos mama, manoji pažįstama. Pakalbėjome ir apie dvasinius dalykus, paskui paklausiau, ar jos nori, kad kartu pagarbitume ir pasimelstume. Jos sutiko. Nuėjome į mergaitės kambarį. Čia garsiai pagarbinau Rojaus Trejybę-AŠ ESU, ištariau prašymų maldą, paaiškinau mergaitei, kad ji savais žodžiais bendrautų su Kūrėju. Mergaitė atsakė, kad taip ir darys.
Toliau tęsiau savo pasivaikščiojimą vėl ne ta linkme, kur buvau numačiusi ir sutikau kitą savo pažįstamą, kuri prieš kelis metus buvo grupės, kuri studijavo Urantijos Knygos dokumentus, narys. Ji pasikvietė mane į namus. Čia mes vėl kalbėjome apie Apvaizdos veikimą, įtikėjimą.
Įdomu, kad toms visoms moterims, vienai anksčiau kitai vėliau, esu davusi apreiškimą „ Kalbu jums vėl“. Tai šiandien mane Apvaizda išvinguriavo taip, kad sutikčiau tuos žmones ir priminčiau apie gyvąją apreiškimo religiją.
Taip besikalbant praėjo kokios trys valandos. Grįžau namo pilna energijos ir su tokia šilta nuostaba. Va, veikiu, dalinuosi šviesa, yra žmonių, kurie jos ieško. Padėkojau Rojaus Trejybei-AŠ ESU už man suteiktą ryžtą veikti vi iš meilės ir visų labui.
Su meile,
Laima
2014-01-08 20:34:00
Dar papildau. Kada aš vis žiūrėjau į tą šeimą, mąsčiau. Kaip svarbu yra žmonėms perduoti tai, kuo tu pats jau gyveni ir kas mums, urantams yra jau tapę natūralia būsena. Štai, pavyzdžiui malda prieš valgant maistą. Juk niekas nedėkoja Rojaus Trejybei už valgomą maistą, neprašo, kad jis būtų apvalytas nuo chemijos. Ir tie mažyliai iš jaunos šeimos, taip skanaujantys jiems užsakytus ledus , ką gi jie gali žinoti apie maldą jeigu jų to nemoko patys suaugusieji, gimdytojai. O juk malda prieš maistą ir nuramina patį besiruošiantį valgyti ir tokiu būdu ir maistas yra įsisavinamas geriau. Žodžiu, tai mums jau yra taip natūralu, o kitiems tai dar kelia nuostabą ir net juoką, kaip kad man ne kartą teko su tuo susidurti. Vistiek, kitiems apie tai papasakoję mes atliekame gėrio darbą, kad ir jiems būtų geriau.
Kaip svarbu, kad mažyliai vaikai nuo pat mažens būtų mokomi atrasti Rojaus Trejybę savo viduje. Savo pavyzdžiu rodyti , kad bendrautų su Mūsų Tikraisiais-Vieninteliais Tėvais kiekvieną dieną. Juk pamažu tai jiems taps natūralia būsena – bendravimas su Rojaus Trejybe, ir jie remsis į JĄ sunkesnėmis situacijomis kada galbūt nežinos kaip pasielgti vienu ar kitu atveju.
Kada mes važiavome jau namo iš tos kačių parodos ir picerijoje dar pabuvoję, aš kažkodėl nusprendžiau visiems sėdintiems mašinoje papasakoti apie savo matytą vaizdinį ryte. Mano uošvienė manimi nepatikėjo, pajutau. Buvo tyla. Aš dėl to nenusiminiau, bet tai tik patvirtina mano anksčiau rašytų minčių teisingumą. Nuo mažens mokomi vaikai apie Rojaus Trejybę, o dar geriau gimdytojų pavyzdžiu sekdami tokie vaikai nežiūrės į tokius patyrimus kaip į stebuklus, o tai ir jie PATYS patirs ir dar KITUS mokys.
Tai tie šiam kartui norėjau pasakyti. Su meile, Vita.
vvita
2013-11-25 09:19:03
Mielieji, vakar, gyvųjų pamaldų metu per pamokomąjį žodį Algimantas mus mokė, didesnės šviesos-kad nevadintumėme savo gimdytojų tėvais, nes tėvai yra vieni vieninteliai ir tai Rojaus Trejybė. Kada aš išgirdau ši mokymą, aš prisiminiau savo gimdytoją, kuri prieš kažkur dešimt metų jau yra palikusi šį pasaulį. Aš tada susimąsčiau, ir jau ne pirmą kartą pagalvoju koks gi būtų jausmas jeigu ji būtu dar čia, kaip su ja bendraučiau ,o čia štai dar naujas mokymas ,kaip tik apie gimdytojus. Tai tokios tad mintys trumpai perbėgo.
Dabar pasidalinsiu su jumis šios dienos patyrimais, palikdama prieš tai rašytą mintį, o po to pratęsiu, jūs suprasite kodėl.
Šiandien, ankstyvą rytą, po septintos valandos dvidešimt minučių mane pažadino Kotryna, mano mažiausias dešimt mėnesių vaikas. Mat ji jau nenorėjo miegoti. Kad nepažadinčiau savo vyro Vytauto, kuris dar saldžiai miegojo, nusprendžiau išeiti iš kambario. Su Kotryna atėjome i virtuvę, nes čia esame toliausia ir nuo vaiku kambario, kuriame dar taip pat miegojo Viktorija ir Matas, kiti didesni vaikai.
Buvo dar tamsu, beveik nieko nematyti, tad aš įjungiau lempą, bet tuoj pat išjungiau nes šviesa buvo per stipri ką tik iš miego pramerktomis akim. Tada aš sugalvojau užsidegti žvakę, reikia juk nors vaiką matyti kur šliaužia, ką daro. Užsidegu žvakę, pastatau ant stalo norimoje vietoje ir atsitraukiu. Pasižiūriu ir matau aplink žvakės liepsną eina didelis kokių penkiolika-dvidešimt centimetrų skersmens apskritimas. Pakankamai didelis, kad pastebėčiau. Tas apskritimas šviečia tokia pat auksine spalva kaip liepsna tik labai labai švelnia, ne tokia ryškia. Pasikrapštau dar užsimiegojusias akis- ar čia tikrai tai ką matau? Pasižiūriu dar kartą, vėl toks pats didelis švytintis apskritimas. Tada dar pastebiu, kad apskritimo kontūras yra tamsiai tamsiai rusvas. Apkabina tą auksinę spalvą. Atsistojus žiūriu, nustebusi. Vis galvoju, gal čia man rodosi? Apeinu aplink stalą, kad pažiūrėčiau iš kitos vietos ir vėl matau tokį patį taip švelniai švytintį auksinį apskritimą. Dabar jau patikiu tuo ką matau ir tiesiog atsistojusi daugiau negu penkias minutes grožiuosi matomu reginiu. Tada apskritimas pradėjo mažėti , kol visiškai išnyko ir liko tik žvakės liepsna ir tai ką įprastai matome degant žvakės liepsnai. Aš pagarbinau Rojaus Trejybę ir padėkojau už tokį gražų vaizdą. Dar geras pusvalandis, jau ir švisti lauke pradėjo. Žvakė jau nebereikalinga. Mintyse po to vis mąsčiau, juk ne šiaip sau toki reginį man suteikė Rojaus Trejybė, kažką man norėjo tuo parodyti. Juk nieko šiaip sau visoje kūrinijoje nevyksta.
Toliau. Atsikėlęs Vytautas pasiūlo jau seniai pabudusiems vyresniems vaikams važiuoti į kačių parodą, kuri vyks prekybos centre“ Mega“. Paragina ir mane. Aš, kaip dažniausia būna, pasišiaušiu, kad niekur nevažiuosiu, mat man tikrai neįdomi vieta prekybos centas, kad ir kas ten bevyktų. Nelabai aš veržiuosi kur važiuoti –ką padarysi, tokia jau esu. Tai štai, Vytautas mane po kiek laiko perklausia :“tai tikai nenori į kačių parodą?“-„nu gerai, gerai“, nudžiuginu. “nežinau kodėl, bet šįkart jaučiu, kad turiu sutikti“-atsakau. Išvažiuojant į mažytį rankenuką įsitalpinu Jėzaus Kristaus apreiškimą „Kalbu Jums Vėl“ ir Rojaus Trejybes „Akimirkos Amžinybė“, negali žinoti, gal prireiks.
Apsilankę kačių parodoje, nusprendžiame nueiti ir į piceriją esančią šalia, kadangi vaikams seniai buvome pažadėję, ir kur į kokius tris mėnesius kartą juos nusivedame, jei ne rečiau. Užsisakinėjant mums maistą, matau prie visai priešais kito staliuko prieina atsisėsti jauna penkių asmenų šeima. Jauna mama, gal kokiu trisdešimt penkerių, tėtis matau vyresnis ir trys berniukai. Du iš jų nuo ketverių iki šešerių,septynerių metų amžiaus. Ir trečias berniukas dar mažytis, net nesėdintis dar. Kada pamatau šitą priešais įsitaisiusią šeimynėlę iš karto suprantu kodėl šį kartą sutikau čia atvažiuoti. Net neabejoju, viduje pajuntu, kad turiu suteikti jiems šviesos kurią pati jau patiriu savo viduje. Bet tokias mintis nuviju šalin.
Vis stebiu jauną šeimą, akių atitraukti negaliu. Matau kaip vyresnieji vaikeliai paišdykauja, vienas kažko nepatenkintas truputį pasiožiuoja. Matau mamos truputį suirzusią reakciją į tai. Matau kaip reaguoja tėtis. O dar mažiausias berniukas mamai ant ranku nerimsta. Pažįstamas jausmas, labai pažįstamas. Bet man taip miela juos stebėti. Paklausiu kokio amžiaus tas mažiausias?-„keturių mėnesių“. Daugiau jų nekalbinu, nes mes prie stalo dar sėdime su Vytauto gimdytoja, kuri važiavo kartu su mumis , ir tęsiame pokalbį tarp savęs ir valgome jau atneštus pietus. Bet mintys vis įkyriai mane atakuoja, kad aš nepalikčiau jų nesuteikdama šviesos. O aš spyriojuosi. Mes pavalgome ir atsiskaitę pakylame eiti, matau, kad ir jie jau baigia. Aš nueinu taip ir netarusi jiems daugiau nei žodžio , bet dėl to gailiuosi. Toldama vis tik nusprendžiu grįžti ir apsisukusi matau tą pačią jauną mamą skubančią su mažyliu į vaikų pervystymo kambarį, esantį netoli picerijos. Prisiveju ją ir paklausiu ar ji domisi dvasiniais dalykais?-„taip“-matau kiek nustebusį, bet linksmą, šviesų veidą. Atsiklaususi padovanoju jai Jėzaus Kristaus apreiškimą „Kalbu Jums Vėl“, ji maloniai priima ir sako, kad skaitys. Kadangi ji manęs klausosi susidomėjusi aš jai papasakoju apie gyvąjį kelią, kuriuo einame ir mes, apie gyvąją šventovę, kad tokia yra. Dar pasakau, kad gyvoji religija moko atrasti Kūrėją savo viduje. Kad tuo skiriasi nuo ritualinės bažnyčios. Pamatau jau ateinant ir jos likusią šeimyną ir atsisveikinu palinkėjusi jiems sėkmės. Nueidama pasidžiaugiu, kad ji su malonumu, iš pradžių kiek nustebusi priėmė iš manęs knygą .
Kada grįžome namo, aš pabendravau su Rojaus Trejybe ir paklausiau, o ką gi reiškia man tas ryte parodytas vaizdas? Begalinė Dvasia-Motina-Sesė man taip atsakė: “Aš esu Begalinė Dvasia-MOTINA-SESĖ. Esu tavo MOTINA-sesė. Todėl tau nereikia galvoti, kad tu neturi motinos. Ryški rusva spalva tai esame MES-Rojaus Trejybė. Auksinė spalva tai yra Mano-motinos meilė, kuria Aš apkabinu tave. O ta žvakės liepsnelė, tai yra tavyje įsiliepsnojusi švieselė ką tu ir parodei šiandien, kada suteikei šviesą kitiem savo dvasiniam broliam ir sesėm.“
Tai tokie mano patyrimai. Ramybės jums mielieji su mūsų vieninteliais tėvais-Rojaus Trejybe. Su meile, Vita
vvita
2013-11-25 01:36:40
Cia karts nuo karto rasoma apie Rojaus Trejybes vedima. Vakar grizusi is ambasados apie tai masciau. Kas yra tas Rojaus Trejybes vedimas? Nelabai suvokiu, bet aiskiai matau ji savo gyvenime, del to jau seniai nutariau, nesukt sau galvos, del viso ko, ka sako kiti. As negaliu uz nieka nieko niekada padaryti, o taip pat ir daug ko suprasti. Turiu rupintis savimi, kad paskui pasirupinciau kitais arba jau dabar kai tik yra proga. Kazkuria diena perziurejau ir pakavau knygas ir isvada – daug dar ju turiu. Pagalvojau, kad Angelai gerieji turetu veikti, o as? Pradejau kurti kazka mintyse ir tuoj pat palikau viska – bus taip kaip bus.
Kiekviena paslauga ka nors kainuoja. Kai tik kokios islaidos ir valandu gaunu keliom daugiau. Lyg, kad padengtu ka teko isleisti. Nesirupinu per daug, nes matau, kad visada, kai DEDI PASTANGAS ju yra.
Man reikalingi dokumentai po dvieju savaiciu, o registruotis per interneta leido irgi tik po dvieju, t.y. viena diena veliau, nei man turi buti paruosti popieriai. Tada pirma mintis buvo – reikia paprasyti Apvaizdos, kad kedes ir stalus isstumdytu taip, kad ir man vietos atsirastu. Jau vakare patikrinusi ambasados svetaine radau atyvia diena lygiai po savaites. Supratau, kad neveluosiu ir viskas turetu buti gerai. Usiregistravau ir ramiai miegojau ta nakti. Tada nusprendziau dar viena veiksma i prieki- eiti i ambasada kita diena. Tai dar viena PASTANGA. Ne paguleti, o eiti. Kai mane prieme ir paklause, o kodel neuzsiregistravai? Sakau, kad taip, uzsiregistravau, bet leido tik po savaites, kitu artimesniu aktyviu dienu nebuvo. Pareigunas issiaiskines, ko man reikia, pasake:- tai gerai, dokumentus priimu, o tada grisite po savaites. Gerai sakau…o gal galima siandien? O pasiimti ateiciau rytoj, matot, tinka ir po savaites, bet greiciau – geriau. Jis paprse uzpildyti forma ir prieiti prie langelio, kai nieko tuo metu pas ji nebus…, kai grizau, duomenis rasytus mano ranka ir gautus telefonu jis prieme, atsisviete ir grazino spargelka man. Tada po pusantros valandos liepe grizti, kad pasiimti jau orginalu dokumenta. Nieko cia dvasisko nera, bet vienas niuansas mazytis yra VEIKSMAS-PASTANGOS veikti. Cia tik mano zemiska patirtis, bet ar ne taip ir su dvasine sfera, reikia VEIKTI t.y. DETI PASTANGAS.
Tai siai dienai gavau tas kelias valandas ir atvykau i darba, kad mano kolege is Islandijos galetu nueiti pas dantista, nes protiniai dantys dygsta, o vietos jiems burnoje nera. Urantijos knygoje parasyta, kad zmogus evoliucionuoja nuo trisdesimt dvieju dantu prie neatsimenu dvidesimt astuoniu ar sesiu dantu, kai ji taip pasake iskat ta informacia i galva atejo. Klausiu, tai ka darys? Ji tik guztejo peciais sakydama, tinsta zandas ir skauda, netelpa i burna.
Isitraukiau savo nesiojama kompiuteri ir maniau parasyti dar kazka ir va nauja patirtis. Suskambejo skambutis. Atejo sesele. Kol ji pakilo liftu, nuejau pasakyti savo klientui, kad atejo sesele tavo zaizdos pertverti, o jis nustebes klausia: ar as zaizda turiu? Taip sakau, juk tvarstis yra ant tavo desines rankos.
Pasiuliusi pagalba seselei, o ji nusprende, kad vienai bus gerai, nuejau i kita kambari, bet viena ausimi klausiau. Tuoj isgirdau ja kvieciant mane ir prasant pagalbos. Klientas atsisake nusimauti baltinius, tuoj tariau tvirta ir griezta zodi ir zmogus pakluso. Pastebejau, kad svelnumas yra kazkokia keista savybe, tik pazines zmogu gali zinoti kaip elgtis. Sesele galejo pati ta padaryti lengvai, bet jis atsisake, nes ji nepareikalavo taip kaip reikia – tvirtai. O jis man is karto pakluso ir tuoj pradejo dekoti. Mane dar siek tiek tiek glumina pacia, bet visi, kurie buna su manimi, net seimos nariai sako: kaip tu moki taip sauniai susitvarkyti? O as nezinau, man toks jausmas, kad as darau ir lyg ir nieko nedarau.
Jis reke, kol eme tvarsti nuo rankos, nors ten jau zaisdos nera, tik mazas nudreskimas. Matydama, kad seselei apsunkina darba ir zinodama, kad jis megsta kava pasakiau, kad einu padaryti kavos, nes tuoj viska baigs, tuo paciu pasiulydama ir jai. Ji atsisake, o as jai: tu tikrai nenori? As tau ne is mandagumo tai siulau, bet is tikruju. Jei tu nori, tai gerk; jei ne, tai irgi gerai. As tau padarysiu, tik pasakyk ka? Gerai, man padaryk arbatos.
Kol ji rase as gurksnojau ir nieko nekalbejau. Nieko mano galvoje nebuvo. Jos nieko neklausiau. Ji rase i knyga visa ka atliko ir as jos nertukdziau. Paemusi arbata ji pastebejo, kad jau siek tiek atvesusi, o ji megstanti karsta ir paprase dar karsto vandens uzpilti. Pasiuliau padaryti kita, jei bus ne taip kaip ji nori. Susedome prie stalo. Ir ji paklause:- ar man cia, mums, galima valgyti. Taip sakau, galima , bet man cia mazai yra ka valgyti, nes esu veik vegane-vegetare. Valgau daug vaisiu, darzoviu, stengiuosi valgyti termiskai neapdorota maista, na kiek galima daugiau, bet siaip valgau ir duona ir koki sausaini, negeriu jokio alkoholio. O tai gal sausainiu galima?- paprase jinai. As irgi vegetare, sako.- Mes esame sutverti ir galime gyventi visai be maisto;- sakau jai.- Ne, mes esame sutverti naudoti maista;- sako ji.- Taip, sutinku. O kodel tu taip valgai? Ir tada prasidejo musu pokalbis, kuris nuvede i tai, kad papasakojusi, pirmiausia apie save, paskiau, kad parodysiu ir knyga. Tai buvo pirmas kartas, kai as zinojau, kad turiu tyleti. Taip buvo aisku-TYLEK. Ir as paklusau ir kalbejo ji. O ji pasake taip. -As ziuriu i tave ir matau, kad tavo rubai tau tinka ir yra paprasti, tu nenesioji dazu ir tau ju nereikia, tu taip pat neturi ir papuosalu. Ju mums nereikia, na kartais. Mes esam Dievo vaikai ir tu ta puikiai zinai. Tu man arbatos pasiulei, o as atsisakiau. Dabar mes sedime ir ne tik arbata geriame, bet ir sausainius valgome ir dar karta nustebo, kad ju paprase pati. Mes esame Dievo (nes ji taip sake, tai taip rasau) vaikai. Mes esame panaudojami JO rankose. As pradejau lostis kedeje ir geriau isitaisyti, nes maciau, kad man kalbeti dabar nereikia. Reikia mokytis. Ir ji pradejo mane mokyti is karto, kai tik tai pagalvojau. O ji tese. – Niekada nieko neklausk is kokios religijos (as jos to neklausiau ir labai apsidziaugiau), pasakok, taip kaip pasakojai man, jei tam zmogui reikes, pamatysi, va paims knyga ir prispaus taip prie saves ir prispaude Jezaus Kristaus ‘Kalbu Jums vel’ anglu kalba, prie krutines. Dar vienas labai idomus dalykas. Kai ji paeme knyga, manes klause, kas ja isleido ir tuo pati paziurejusi i knyga pasake, kad zino kas ja isleido. Is visu jau turetu patirciu, o taip pat is savo asmeniniu zinau, kad matai tik tai kam esi pasiruoses matyti ir ji mate. Kai angliska knyga ir paziurejusi, o ten isleista, tai Lietuvoje ir man atrodo yra parasytos raides, kurios reiskia leidyklos pavadinima. Ji issiaiskino, kad tai krikscioniska organizacija, kuria jinai zino ir jai siuncia knygas ir jas ji skaito ir labai daug ju turi,. Aa, gerai, tai jei noresiu galesiu internete dar is ju uzsisakyti. Sakau, kad kaip be butu, jei noresi dar knygu imk is manes tel nr. ir vel susitiksime. Tai as internetu uzsisakysiu, patikino ji mane. Padekojo Aster uz arbata ir dovanas, zinoma paaukojo, mes isiskyreme.
As tikrai nezinau kas yra Rojaus Trejybes vedimas, bet kaip sakiau, vakar apie tai masciau ir va man siandien parode kas tai yra. Amen.
Rita
2013-10-03 19:00:22
Vakar, po gyvųjų pamaldų Rojaus Trejybės Gyvojoje Šventovėje Vilniuje, po pasibendravimo su savo dvasios broliu ir sesėmis kavinėje, dar nuvykau į darbą, atlikti nebaigtų darbų. Po kelių valandų, jau pritemus, susiruošiau vykti namo, ir kaip visada jau darau, prieš išeidama kreipiausi į Rojaus Trejybę Jos Apvaizdos apsaugos ir globos, kad jausčiausi saugi šitose miesto džiunglėse, kada nėra visiško saugumo gatvėse, nors aplinkui pilna žmonių. Pasakiau Rojaus Trejybei, kad tiesiog atsiduodu Jos vedimui iš vidaus, ir pajaučiau vidumi užliejančią šildančią energijos bangą. O miesto centre apgaubė šurmulys, žmonių klegesys, lauke gaminamo maisto kvapai, mat jau antra diena kaip vyksta tautų mugė. Taigi daugybė prekybininkų palapinių, išsirikiavusių beveik palei visą Gedimino prospektą, vilioja žmones pirkti savo prekes, ragauti įvairius gaminius. Paėjus keletą metrų ir aš įsisukau tarp tų palapinių, norėjau ko nors nusipirkti užvalgyti, skrandis jau reikalavo. Pamačiau indiškų patiekalų palapinę, kur nusipirkau dar karštą samosa, tokį indišką vegetarišką patiekalą. Einu tolyn ir man į akis krenta tai vienas, tai kitas girtas žmogus, o veidas skleidžia tokią agresiją. Pagalvojau, ir ką gi gero duoda tokios mugės, jei jose prekiaujama viešai alkoholiu, nuodijančiu žmones, kuris išreklamuojamas kaip natūraliai pagamintas ir sveikas produktas. Ar gali alkoholis būti sveikas ir naudingas žmogaus organizmui? Žinoma ne. Ar gali tada būti teisinga ir sveika, nevergaujanti savo žalingų gyvulinių įpročių tenkinimui, visuomenė? O iš kur jinai tokia rasis, jei aplinkui tik malonumai, žadinantys pačius žemiausius žmogaus polinkius, kurie atveda į proto ir kūno degradaciją. Tokia žmonija panaši į suklupusią ant kelių vergaujančią, dvasioje aklą varguomenę, neturinčią jokio dvasinio orumo. Kai vidus tuščias kaip indas, ir dar kiauras, tai nieko nuostabaus, kad jame tamsi tuštuma. Ir visa aplinka tokia pat, o ypač jaučiama energetiniais virpesiais masinio susibūrimo vietose. Štai ką reiškia, kai žmonija egzistuoja, bet negyvena gyvo gyvenimo su Rojaus Trejybe, nes nėra Jos atradusios savyje, kol kas tik vienetai pabunda dvasioje ir pakyla nuo kelių, vis labiau įgaudami dvasinį orumą iš Rojaus Trejybės.
O aš žingsniavau toliau, lik Lukiškių aikštės, į autobusų stotelę. Perėjusi perėją, jau prie pat Lukiškių aikštės pradžios, ir valgydama nusipirktą pyragėlį, susilyginau su jaunu vaikinu, kuris pažvelgė į mane, po to dar kartą susižvalgėm, ir jis prakalbo paaiškindamas, kad matė pirkti štai šitą pyragėlį, bet jo dar nėra ragavęs, ir paklausė ar skanus. Aš pasakiau, kad skanus. Pasakiau, kad tai samosa, jam šis žodis buvo naujas. Aš paaiškinau, kad tai vegetariškas patiekalas. Tada jis užklausė ar aš vegetarė? Pasakiau kad taip, nevalgau mėsos. Ir taip pamažu užsimezgė pokalbis. Jam buvo įdomu, ar aš gaunu pakankamai vitaminų ir kitų medžiagų, ir kuo žalinga mėsa. Ir aš ėmiau aiškinti apie mėsos žalą organizmui. Po to pasakiau, kad einu dvasiniu keliu, ir jam susidomėjus praplėčiau, kad einu gyvuoju Rojaus Trejybės keliu. Iš jo veido mačiau, kad nieko nėra apie jį girdėjęs, net perklausė dar kartą. O aš tik vėl pakartojau tą patį. Tada nuoširdžiai pasakė, kad girdi pirmą kartą. Ir tada sustojom netoli gatvių sankryžos, o aš ėmiau jam aiškinti, kas tai yra Rojaus Trejybė, kad tai nauja gyvoji religija, pradėjusi pradžią Lietuvoje. Papasakojau apie Urantijos Knygą, kurią studijuoju, kad tai apreiškimas, dvasinių būtybių perteiktas. Stebėjau klausytoją ir man šypseną kėlė nuostaba jo veide. O jam iškilo tiek įvairių klausimų, ir tokių gilių, mačiau iš jo veido atviro žvilgsnio ir dėmesingumo, jaučiau norą sužinoti daugiau, kad mano atsakymas vienas po kito papildydavo kitą jo užduodamą klausimą. Uždavęs klausimą apie ekonomiką Lietuvoje, ir man atsakius apie jos degradaciją, kad nesirūpinama žmogaus gerove, apie švietimo sistemos trūkumus, kad jaunimas palieka mokyklą neparengtas gyvenimui, neturintis tikrų dvasinių vertybių, besiblaškantis, ir kaip tai atsiliepia ateityje, toliau sekė nauji klausimai ir mano atsakymai apie žemo ir aukšto dažnio energetinius virpesius, apie jų pasireiškimą visur, ir kad pačių aukščiausių energetinių virpesių šaltinis yra Rojaus Trejybė. Stebėjau vaikino veido išraišką ir mačiau, kad dauguma terminų jam nesuprantami, tada aš paaiškindavau. Po to klausimai kaip gyvatė nuvingiavo apie tai, kas yra kūrinija, kas ją sudaro, apie mūsų vietinę Satanijos sistemą, apie Paukščių Taką, trumpai paaiškinau apie mūsų planetos Urantijos susidarymą. Bekalbant jis pasisakė esąs fizikas, ką tiktai baigęs studijas, kietas riešutėlis. Pasijuokėm abu iš tokio jo savęs įvardijimo, todėl supratau, kodėl jo protas trokšta būtent tokių aiškių atsakymų, žinių apie kūrinijos tikrovę. Juk šitokiam jaunam žmogui neužtenka keliais žodžiais apibūdinti Rojaus Trejybę, jį reikia sudominti platesniu kūrinijos atskleidimu, tikroviškai nupiešiant jos vaizdą, kaip aš ją šiuo metu suvokiu. Štai kaip pasitarnauja giluminės Urantijos Knygos studijos, Gyvosios Rojaus Trejybės Šventovės lankymas, kur pasisemiu dvasinės išminties, kur praplečiamas dvasinis žvilgsnis į mus pačius, į mūsų planetą, į visą kūriniją.
Kai pasakiau, kad gyvenu gyvą gyvenimą su Rojaus Trejybe, ir kad elgiuosi kitaip nei visi žmonės, jaunuolis atsakė, kad taip pat elgiasi ne taip kaip visi. Ir tada aš uždaviau jam klausimą pamąstymui, kad jis daugybę drąsių sprendimų negalėtų sugalvoti vien savo protu, juk tai Rojaus Trejybės gyvosios dalelės, kaip žiburiuko, Minties Derintojo veikimas mūsų prote. Šis terminas jį labai nustebino, net paklausė angliško vertimo. O aš kaip tik prieš savaitę skaičiau anglišką mūsų svetainės puslapį, todėl įsiminiau šį terminą anglų kalba. Štai kaip vėl, kaip ir prieš tai, mano Minties Derintojas padėjo man atsakyti į šį klausimą, kad nereikėjo ilgai sukti galvos bandant prisiminti. Beje, pasakiau ir mūsų svetainės adresą. Bekalbant jaunuolis pasisakė vardu Teodoras, ir dar nuoširdžiai pridūrė, kad aš įdomiai kalbu. Na aš tik nusišypsojau, nes puikiai suprantu, kad šitokią informaciją pirmą kartą išgirdo jo ausys, ir jį kaip nuoširdų įdėmų klausytoją tikrai sudomino. Tiesiog buvo matyti, kad šis jaunas žmogus dar nėra sukaustytas kažkokių rėmų, todėl protas imlesnis naujai gyvai šviesai, naujoms sampratoms. Jos pasiekė jo pasąmonę, bet toliau viskas priklauso nuo asmens laisvos valios.
O aš toliau tęsiau praplėsdama jo suvokimą, kaip gyvais savais žodžiais bendravimas su Rojaus Trejybe pripildo vidų gyva energija, kuri palaipsniui keičia mūsų mąstymą, aplinkos suvokimą, atsiranda gyvenimo prasmės suvokimas, pajuntamos tikrosios vertybės viduje, ir štai taip toks naujas žmogus jau sąmoningai save suvokia kas jis yra, jis jau nebesiblaško gyvenime, jis aiškiai žino kryptį.
Mūsų gyvybingas pokalbis ėjo į pabaigą, pasukome link stotelės, kur turėjo atvažiuoti mano autobusas. Įdomiausia, kad visą šį bendravimo laiką jaučiausi tokia saugi ir rami, nors aplink plaukė minios žmonių, o laikas tiesiog ištirpo. Dar beeidami link stotelės šnekučiavomės, ir likus gal kokiems penkiems ar daugiau metrų iki sustojimo, atvažiavo mano greitasis autobusas. Mes dar kalbėjomės eidami, ir man įsisuko mintis, ar nutraukti pokalbį ir bėgti, ar palaukti kito autobuso. Bet mano pačios nuostabai, kol aš neskubėdama artėjau link autobuso, tol jis tebestovėjo laukdamas atviromis durimis, tarsi kažkas jį užlaikytų. Ir kada priėjau prie pat autobuso, tada atsisveikinau su Teodoru ir pagaliau įlipau. Štai tik tuomet autobuso durys užsidarė, ir jis pajudėjo. O mano vidų užliejo toks dvasinis pasitenkinimo jausmas, tokia meilė ir dėkingumas Rojaus Trejybei ir Jos Apvaizdai už įdomų patyrimą, už apsaugą ir rūpestį, nes kas kitas, jei ne Apvaizdos dėka buvo taip sureguliuotos visos aplinkybės, ir taip sklandžiai, kad net autobusą privertė palūkuriuoti, kad galėčiau greitai ir saugiai grįžti namo.
Šitas patyrimas dar labiau praplėtė mano suvokimą apie nuostabų Apvaizdos veikimą, kokio dar nebuvau patyrusi iki šiol. Juk ne šiaip sau dvasios brolis Algimantas nuolat kartoja, kad Apvaizda visada padeda, kai aktyviai veikiame atsiduodami Rojaus Trejybės vedimui iš vidaus. Ir tai iš tikrųjų tiesa.
Ir dar, važiuodama autobusu pajutau džiaugsmą, kad aš jau galiu pakankamai drąsiai kalbėti apie Rojaus Trejybę, nors daugiau nei prieš pusę metų bijojau ištarti garsiai Jos vardą. Tokie pokyčiai įmanomi tik gilinant įtikėjimą, dedant pastangas, ir jie mane pačią džiugina. Ir visa tai Rojaus Trejybės dėka. Tad kaip galima Jos nemylėti, netrokšti gilesnio ryšio?
Su meile,
Jurgita
2013-09-15 23:01:18
Užpraeitas savaitgalis praėjo prasmingai ir turiningai. Šeštadienį važiuojant į Vyžuonas užsukom į Pakalnius, kur gyvena mano sesė Aldona. Pas Aldoną buvom apie puse devynių, tad truputį pabendravę, prisijungėm dvasioje prie garbinimo pamaldų, kurios vyko Vilniuje Rojaus Trejybės Gyvojoje Šventovėje. Patyrėm giluminį atsivėrimą ir nuostabų Rojaus Trejybės meilės apkabinimą. Apie pirmą valandą, aš ir mano vyras, išvažiavom į klasės susitikimą. Praėjo 45 metai, kai baigėm vidurinę. Prieš važiuojant, paprašiau Apvaizdos pagalbos, kad viskas vyktų sklandžiai. Nuotaika buvo puiki, tiesiog jautėsi pakylėjimo būsena. Susirinkom Mildos tėvų namuose, diena buvo graži, tad stalą padengėm lauke. Susirinko 11 klasiokų, viso susirinko 15, nes Danutė, Danguolė, Zenonas buvo su antromis pusėmis, maniškis susitikime nedalyvavo, pasakė geriau aš praleisiu laiką gamtoje prie Balčio ežero. Susitikimus kas penkis metai suorganizuoja aktyviausia klasiokė Irena. Prieš sėdant prie stalo aš jos paklausiau, ar ji pradės maldą, kaip prieš penkis metus, ji atsakė taip, nors mano noras buvo pradėti garbinimo maldą Rojaus Trejybei. Kai visi susėdo ji atsistojo, pradėjo kažko ieškoti sąsiuvinyje, truputį susierzinusi pasakė, jog pavalgom, o po to pasimelsim. Aš pasakiau, kad noriu pagarbinti Rojaus Trejybę, tikruosius mūsų Dvasinius Tėvus, aišku nieks neprieštaravo. Garbinimo ir padėkos malda liejosi sklandžiai. Po to sukalbėjau maldą prieš valgį. Kaip nuostabiai viską sudėlioja Rojaus Trejybė, jeigu tik atsiduodi Jos vedimui iš vidaus. Truputį užvalgius, Irena pasiūlė pasimelsti už mirusius mokytojus ir klasės draugus, aš vėliau jiems paaiškinau plačiau, kad mūsų aukštesnysis AŠ nemiršta, niekur neišnyksta, o tęsia gyvenimą toliau, tik aukštesniu energetiniu pavidalu morontiniuose pasauliuose. Po kiek laiko Irena pasiūlė kiekvienam papasakoti apie save. Pirmas pasisiūlė Antanas, jis paskaitė keletą savo eilėraščių. Jo eilėraščių knyga "Vienišas keleivis naktyje" išleista prieš du metus. Eileraščiai parašyti meniškai, bet šviesos mažoka. Aš jam ir dar keletui klasiokų prieš tris metus padovanojau šviesos šaltinį Jėzus Kristus: KALBU JUMS VĖL. Kai po pusmečio susitikau Antaną jis man pasakė, pati pakliuvai į sektą ir mus nori įtraukti. Aš jam į tai ramiai atsakiau- tai tavo nuomonė tik šiuo momentu, jei nuoširdžiai ieškosi didesnės šviesos ir tiesos, tada tavo nuomonė pasikeis, o kol kas tu atstumi mano siūlomą šviesą. Po Antano pasisiūliau kalbėti aš. Kada buvom susitikę prieš penkis metus, aš jiems papasakojau apie Rojaus Trejybę ir ryšio atradimą su Jais, apie patiriamą meilę gyvai. Papasakojau apie epochinį apreiškimą URANTIJOS KNYGĄ, pasakiau, kad visa tai ir daugiau šviesos galima rasti surinkus internete urantija.lt. Šį kartą jau kalbėjau apie savo patyrimus einant gyvuoju meilės keliu, apie gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės Gyvojoj Šventovėj, kiek mes prisipildom gyvybinės energijos kolektyvinėj garbinimo komunijoj ir individualiai, kad meldžiamės už visų gerovę, už visos kūrinijos gerovę. Kad tik einant gyvuoju Meilės Keliu, kurį mums nutiesė iš meilės kiekvienam Rojaus Tėvai, augu ir stiprėju dvasioje, stiprėja mano dvasinis stuburas, todėl ir fizinis kūnas sveikas, gyvybingas ir gyvenu tikrovėj atradusi Rojaus Trejybę savyje, to palinkėjau visiems.Po to kalbėjo kiti. Viskas vyko labai gražiai, visų buvo pakili nuotaika. Atsisveikinom labai šiltai, sutarėm vėl susitikt po penkių metų. Sekmadienį aš ir sesė Aldona labai norėjom susitikt su Vanda, tad paskambinau, ji džiaugsmingai pasakė lauks mūsų. Pas Vandą buvom be dešimt min. vienuoliktą, tad sėdom keturiese prie stalo ir prisijungėm dvasioje prie gyvųjų pamaldų Kaune, kad kartu pagarbintume Tėvą - Rojaus Trejybę. Vanda pasiūlė man pradėti gyvasias pamaldas, tai buvo man naujas patyrimas. Garbinom Rojaus Trejybę atsivėrusiom dvasiom, kiek galėjom atsiverti tą akimirką, patyrėm nuostabų mūsų tikrųjų Dvasinių Tėvų meilės glėbį. Po pamaldų prie stalo buvo nuostabus, šiltas bendravimas kiekvienas pasidalinom patyrimais einant gyvuoju patirtiniu Meilės Keliu. Važiuojant namo dėkojau Rojaus Trejybei už patirtas nuostabias akimirkas. Kada forume perskaičiau Algimanto pasidalinimą apie gyvąsias pamaldas Utenoje pas Vandą ir kad tai buvo pačios nuostabiausios gyvosios pamaldos per vienuolika metų, pagalvojau ar sesė Aldona dalyvavo šiose pamaldose. Kada paskambinau Aldonai ir paklausiau ar buvo šį šeštadienį gyvose pamaldose pas Vandą, ji džiaugsmingu balsu pasakė, kad dalyvavo. Papasakojo, kaip Rojaus Trejybė suveda kartu, jei įsiklausai į Jos vedimą iš vidaus. Šeštadinį devintą valandą kaip visuomet prisijungė dvasioje prie garbinimo grupės Vilniuje, kad pagarbintų kartu Rojaus Trejybę su kitais dvasios broliais ir sesėm. Po kiek laiko nuėjo kast bulvių ir sakė vis sukosi mintis važiuot į pamaldas ar kast bulves. Vanda buvo pasakiusi, kad Algimantas atvažiuos pusė pirmos. Vis dėlto didžiulis noras sudalyvauti gyvose pamaldose nugalėjo, greit nusiprausė, persirengė, sėdo ant dviračio ir pirmutinė buvo pas Vandą. Per gyvasias pamaldas patyrė tokį nuostabų atsivėrimą, tokią nuostabią būseną, kad tai buvo pats nuostabiausias patyrimas. Namo važiuodama, jautė tokį pakylėjimą, tokį džiugesį ir tik dėkojo Rojaus Trejybei už tas nuostabias akimirkas. Džiaugiuosi Aldonos dvasiniu žingsniu, dvasiniu ūgtelėjimu, ji jau savo aplinkoje dalijasi savo gyvais patyrimais su Rojaus Trejybe ir pasakoja koks nuostabus Gyvasis Patirtinis Meilės Kelias, kurį mums nutiesė Tėvas - Rojaus Trejybė kiekvienam per dvasios dalelę, bet tik šį kelią atranda tie, kurie nuširdžiai ieško didesnės šviesosir tiesos.
Telydi jus visus Rojaus Trejybės palaiminimas.
Su meile
Leonida
2013-09-10 11:10:17
Siandien mane pakabino Martha ir pasiule Jahovos liudytoju lankstineli. Nepaemiau, o jai pasiuliau Jezaus Kristaus “Kalbu jums vel”. Vienintele mintis jos viduje buvo ar as skaitau Biblija. Jai, kaip atsaka uzdaviau klausima, ar ismokus abecele vis dar reikia sugrizti ir kartoti, ir kartoti? Ji pamaste ir sako: ne nereikia, jei jau ismokai, tai skaitai. Skaitai knygas, viska gali skaityti. Tai tada jai ir paporinau, kad Biblija gali buti dvasine abecele. As ja ismokau ir man jos daugiau nereikia. Ji pamazele pradejo trauktis nuo manes ir parode i drauges, kad jau reikia eiti. Sakau, neskubek, jos nuo taves niekur nepabegs, tu jas pavysi. Pakalbek su manim. O ji man sako, kad tu sauki – nesauk, paprase. Pas mane yra stipresnis balsas nei anksciau. Pirma, mano balsas buvo labai uzspaustas ir nedrasus, bet gyvenimas dave issukius, kad isgyvenciau turejau pradeti reikstis garsiai. Anglai nemegsta ir jie patys niekada neburbuliuoja po nosimi. Jie visada kalba garsiai, nes juos to moko. Manes niekas to nemoke, o ismokti turejau pati. Antra, man tenka dirbti su zmonemis, kurie neprigirdi, tai saukimas cia ne prie ko, tu tiesiog turi kalbeti aiskiai. Ir visai nejausdama isejau ‘mokykla’, ismokau kalbeti garsiai. Dar yra ryztas ir noras skleisti dvasine sviesa, tai kai matai kaip zmogus yra uzstriges savo suskurtoje saugioje ertmeje ir galvoja, kad taip pat skleidzia dvasine sviesa, o as zinau, kad taip nera is jo puses, tai mano balsas dar labiau garseja, kad nors ka isgirstu. Ir sita moteris, zvelgdama su itariu i Apreiskima, o mintyse tik galvodama apie biblija ir ne daugiau, nori pasitraukti. Tada as ja pastveriau uz rankos, na zinoma, manau svelniai ir sakau tvirtai. Paprastai vaziuoju kitu keliu i sita puse, o siandien pasirinkau va ta traukini, norejau apsirengti violetine palaidinuke, o apsivilkau lygiai tokia pacia kokia vilkejo ir jinai. Tik pas mane rankoves triju ketvirciu, o pas ja normalaus ilgio. Ir tada jos klausiu, miela Martha, ar tu mania, kad cia tik siaip viskas? O gal ir tos mazos detales turi reiksme, gal kazkas kazkur nori, kad tu pati pazintum didesne dvasine sviesa? Ka sako knyga?-paklause. Kalbu jums vel, sakau, nes juk Jezus kalbejo pries du tukstancius metu, tai va siandien jis mums kalba vel, del vienos priezasties – apastalai daug neisgirdo, o dar maziau uzrase. Biblija yra knyga, bet gali buti ir tik kratinys. Ar nemanai, kad daug vietu yra neaiskios, supainiotos arba visai nereikalingos. Na taip, sako ji, bet biblija yra ikvepta Dievo. Matydama, kad ji knygos nenori ir kad neprapultu uzrasiau svetaine ir padaviau jai, pasiskaityk ir isplesk poziuri. Atrask Teva- Rojaus Trejybe savyje. Tai yra musu visu dvasinai Tevai ir Jezaus taip pat, kai buvo zmogumi zemeje ir dabar, o jis yra musu Visatos Kurejas ir jai dabar vadovauja. O Jezus man yra vyresnis brolis, o Trejybe yra visos kurinijos Kurejas. Kai Jezus gyveno zemeje, jis ir atrado Teva- Rojaus Trejybe savyje ir gyveno jos vedamas. Ir mes tai turime daryti. Ji taip beklausydama man ir sako, tai tu turi eiti ir kalbinti zmones ir jiems pasakoti. Tai juk as ta ir darau ir uz rankos tau griebiu, nes tu nori nuo manes pabegti. Taip ir isskyreme, ji pasivyti drauges skubejo, o as su pamastymais apie ilga kelia sitai planetai i nusvitima, nuejau zemiskus darbus daryti. Padekojau Apvaizdai ir Rojaus Trejybei uz patyrima.
Manau, kad dauguma zmoniu supranta, kad reikia mokyti kitus ir tik vienetai zino, kad reikia pradeti nuo saves. O dabar mes mokomes butent keisti save, kad pakeite save, padetume pasikeisti kitiems – atrasti Rojaus Trejybe savyje. Kai pries kelias dienas kalbejau su jaunu nigerieciu, tai paminejus Rojaus Trejybe, jis sutriko ir tokiu keistu balsu paklause, kas tai yra? Pamineti Rojaus Trejybes varda neturiu jokiu problemu, bet kaip zmogui tai isaaiskinti? Lietuva, tai turi iskreipta vaizda, nors pati zodi Trejybe zino, o kaip su likusia pasaulio dalimi, kaip musulmonais? Kaip jiems aiskinti? Dabar susiduriu su tokiais issukiais kokiu anksciau neturejau, nes buvo lengviau, maziau zinojau ir supratau pati.
Rita
2013-09-06 19:16:32
Šį praėjusį šeštadienį su savo žemiškąja šeima buvome pakviesti dalyvauti mano vyriausiojo pusbrolio mažylio sūnaus krikštynose. Taigi aš noriu su jumis pasidalinti man prasmingu patyrimu, kokio visiškai nesitikėjau šitoje išvykoje.
Aš jau kelios savaitės prieš tai vis pagalvodavau apie krikštą, apie šį katalikišką ritualą ir jo beprasmybę, ir vis bandydavau sugalvoti, ką gi aš galėčiau pasakyti apie jį, jei manęs kažkas paklaustų. Ir praėjusį penktadienį vakare, prieš eidama miegoti, aš pagarbinau Rojaus Trejybę, ir po to kilo mintis kreiptis tiesiai į Šeimininką Sūnų Kūrėją, man žinomą Jėzumi Kristumi, kad Jis pats man praplėstų suvokimą ir paaiškintų savuoju giliu dvasiniu požiūriu apie krikštą. Aš taip ir padariau nesvarstydama, kreipiausi nuoširdžiai į šį savo vyresnįjį dvasios brolį ir patyriau nuostabų bendravimą dvasioje, jo apglėbiančią dvasinę brolišką meilę, kurios buvau pasiilgusi, nes vis kartas nuo karto pabendrauju su Juo. Savo mokyme Jis pasidžiaugė mano gyvu ryšiu su Rojaus Tėvais, Jo ir visos kūrinijos tikraisiais Dvasiniais Tėvais, ir po to praplėtė mano suvokimą apie krikštą, primindamas tas dogmatiškas katalikiškas tradicijas, kodėl taip elgiasi žmonija, ką jau seniai buvau užmiršusi. Esmė ta, kad krikštas niekada nenuplovė ir nenuplaus jokių nuodėmių ar klaidų, tai tik aklas ritualas, kurio iki šiol laikomasi nuo tų laikų, kada Jis gyveno šitoje planetoje Urantijoje. Tiktai Rojaus Trejybės GYVASIS VANDUO nuplauna mus ir nuskaistina mūsų pasąmonę tokia švara ir tyrumu, kad tikrai tampame švarūs ir tyri, gyvybingi ir meilės kupini, ko nepajėgus padaryti joks dogmatiškas ritualas. Ir tiktai nuoširdžiai nuolat bendraudami su Rojaus Trejybe ir patiriame, kaip rimstame, kaip švarėja mūsų mąstymas, skaidrėja mintys, prisipildome tyros meilės, ramybės ir tvirtumo iš paties Šaltinio. Tai paliudijame savo asmeniniu patyrimu. Buvau labai patenkinta tokiu dvasiniu pabendravimu su Jėzumi Kristumi, savo vyresniuoju dvasiniu broliu.
Kitą rytą pabudau gana anksti, neėmė daugiau miegas, taigi nutariau prasmingai praleisti rytą ne snūduriuodama, o paskaitydama Urantijos Knygą. Pagarbinusi Rojaus Trejybę ir pakvietusi Ją studijuoti šį apreiškimą kartu, pasinėriau į dvasines studijas. Skaičiau ir mėgavausi Urantijos Knygos dvasine gelme, kuri vis labiau man atsiskleidžia ir duoda vis platesnį kūrinijos pažinimą. Nė nepajutau, kaip visą dokumentą perskaičiau iki pat 9 valandos ryto, kada prasideda Rojaus Trejybės Gyvojoje Šventovėje Vilniuje gyvosios pamaldos. Aš taip pat prisijungiau dvasioje, garbindama Rojaus Trejybę ir patyriau nuostabų Jos meilės apkabinimą. Po pagarbinimo į mane kreipėsi Amžinasis Sūnus-Motina-Brolis, užliedamas dar galingesne meilės ir palaimos kupina energijos banga, sustiprindamas savuoju giliu mokymu apie Jų – Rojaus Trejybės gyvojo kelio gilesnę prasmę, remdamasis tuo Urantijos Knygos dokumentu, kurį prieš tai studijavau. Tiesiog klausiausi ir mėgavausi tuo, kaip Jis nuostabiai susiejo palyginimais dabarties ir ateities gyvojo kelio prasmę su praeities kartų akimirkomis, iškeldamas į sąmonės paviršių perskaitytas apreiškimo vietas. Ir dabar, rašydama jums, prisiminiau, kaip kažkada man Tėvas buvo sakęs, kaip Rojaus Tėvų mokymai palengvins šio epochinio apreiškimo studijas, paaiškins man nesuprantamas vietas, bet tuo metu aš dar nežinojau šito, o dabar štai patiriu realiai patyrimu.
Kada pakilau eiti ruošis kelionei į krikštynas, jaučiau, kaip turiningai ir prasmingai praleidau rytą, kaip sutvirtėjau ir atsipalaidavau prieš kelionę. Prieš išvykdama ryte kreipiausi Apvaizdos apsaugos ir tiesiog atsidaviau Rojaus Trejybės vedimui iš vidaus.
Kelionė praėjo įdomiai ir ramiai, besišnekučiuojant, kol atsidūrėme Vyžuonose prie bažnyčios. Pamažu susirinko žmonės, ir baltai aprengtas, krikštatėvių vedamas, žingsniavo mažylis. Kadangi labai seniai nedalyvavau jokiose krikštynose, norėjau pamatyti ir pajausti viską dabartiniu jau savo dvasiniu žvilgsniu. Bažnyčioje per visą krikšto ceremoniją darbavausi kaip fotografė, fotografuodama įvairias akimirkas, todėl turėjau puikią galimybę viską stebėti iš arti, pajausti, matyti žmonių veidus, stebėti kunigo atliekamus veiksmus krikšto metu. Nuo pat pirmos akimirkos pajutau šio atliekamo ritualo beprasmiškumą, tuštybę, kad viduje dvasine būsena aiškiai pajaučiau liūdesį. Visos tos ceremonijos metu mačiau, kaip šaltai ir be meilės kunigas atlieka šitas apeigas, lyg šaltkalvis kaltų karštą metalą, be jokio net ir menkiausio žmogiškojo šiltumo. O iš kur pas jį gali būti meilė ir šiluma, jei jis gyvena sukaustytas krikščioniškųjų dogmų ir ritualų grandinėmis, jei jo dvasia kaip paukštis geležiniame narve, niekada nematęs Rojaus Trejybės saulės šviesos, nepajautęs Jos gyvybingumo, yra kaip sustingusi. Kad pajausti vidumi visų šitokių dogmų, ritualų, prietarų ir baimės žalą žmogui, reikia pamatyti, kaip jie negailestingai sukaustę kunigų veidus, kurie atrodo akmeniniai ir bejausmiai. Tad tikrai verta sakyti, kad Rojaus Trejybės apreikštoji religija yra tikrasis išsilaisvinimas iš tokios gilios tamsos, kurioje aiškiai dar skendi žmonija, ir liūdna tai, kad ji nemato, jog skendi joje, nes žmogiškasis protas aptemęs ir visiškai nesuvokia, atlieka ritualą nepamąstydamas apie tikrąją jo prasmę ir vertę. O juk žmogui nereikalingas joks tarpininkas nuoširdžiai bendrauti su Kūrėju, su Rojaus Trejybe – štai kur tikroji dvasinė laisvė, ji gyvai patiriama dvasine būsena, atvertu vidumi.
Krikštynų šventė prasitęsė gražioje sodyboje, gamtos prieglobstyje. Graži ir šilta saulėta diena leido mėgautis tarpusavio bendravimu. Po visų vaišių prie manęs prisėdo mano giminaitės dukra, kuri ėmė klausinėti, kodėl aš nevalgau mėsos. Aš atsakiau, kad nevalgau ne tik mėsos, bet ir jokio gyvio, gyvūno. Ir taip aš jai paaiškindama atskleidžiau, kad esu gyvai įtikėjusi ir gyvenu gyvąja Rojaus Trejybės religija. Kada ji manęs paklausė, ar vaikštau į bažnyčią, aš patikinau, jog nevaikštau, o lankau Rojaus Trejybės Gyvąją Šventovę, kurioje vyksta gyvos pamaldos be jokių maldaknygių, gyvai ir savais žodžiais. Ji labai nusistebėjo ir nuoširdžiai pasakė, kad tai jai nauja ir niekada apie tai nėra girdėjusi. Tada aš jai dar daugiau atskleidžiau, paaiškindama, kas yra Rojaus Trejybė, kas yra Urantijos Knyga, ir apie ką ten rašoma, nes aš skaitau, papasakojau ir apie Urantijos grupės užsiėmimus Vilniuje. Ji įdėmiai klausėsi ir po to pasakė, kad mano akys spindi, mato mano džiaugsmą, o aš iš tikrųjų kalbėdama jutau gyvybingą energiją, kuri ėmė veržtis iš vidaus, todėl natūralu, kad tai atsispindėjo mano išvaizdoje. Ir tai buvo ne vienintelis pokalbis toje krikštynų šventėje apie mano gyvenseną ir Rojaus Trejybę.
Vėliau užsimezgė pokalbis su kitais žmonėmis, kurie nebuvo man giminaičiai, pirmą kartą susipažinau. Jie irgi susidomėję klausinėjo, kodėl aš nevalgau mėsos, nevartoju alkoholio, o aš tik papildydavau, kad nevartoju jokio gyvio. Ir taip man nė nepajuntant, ėmė lietis atsakymai į jų pateiktus klausimus, kad tikrai negalvodavau, ką gi dabar atsakyti. Atsakymai ateidavo savaime ir tokie, kad klausantieji giliau pamąstytų. Ypatingai įdomus ir pakankamai gilus pokalbis užsimezgė su vienu brandžiu žmogumi, kuriam aš atskleidžiau, jog ne tik materialus maistas, bet ir Rojaus Trejybės gyva energija palaiko mano fizinio kūno gyvybingumą. Aš jam papasakojau apie Rojaus Trejybę, apie gyvąją šventovę. Prie mūsų kiek vėliau prisijungė moteris ir taip pat įsitraukė į gyvą pokalbį, pasipasakodama, kad lanko protestantų bažnyčią, bet meldžiasi pati savais žodžiais, ir kad šitokios gyvos maldos ją yra išgelbėjusios nuo sunkios ligos. Ji taip pat įdėmiai klausėsi mano paaiškinimų apie Rojaus Trejybę. Kada ji pasakė, jog meldžiasi Jėzui, kad Jis jai brangus, tada man iš vidaus išsiliejo informacija ir aš jiems paaiškinau apie tikrąją Jėzaus Kristaus evangeliją, kokią Jis atnešė į šią planetą – kad apreikštų Tėvą savuoju gyvenimu, ir kurios nesuprato Jo apaštalai, todėl ir įkūrė bažnyčią. Moteris irgi pritarė kai kuriems mano pasakymams, ką pati yra skaičiusi iš biblijos, bet tai, ką aš kalbėjau, mačiau – jiems tai buvo nauja ir įdomu, stebėjau, kaip to vyro akys įdėmiai klausėsi ką kalbėjau. O tik vėliau sužinojau, kad tikroji jo profesija – gydytojas. Bet tą momentą man visai nebuvo svarbu, kokios žmogaus pareigos, aš jutau stiprų vedimą iš vidaus kalbėti apie tai, kuo gyvenu, ką žinau. Ir viso šito bendravimo metu jaučiau gyvybingumą, kaip iš manęs liejosi gyva energija sulig kiekvienu žodžiu, fraze, kad be jokios baimės, o drąsiai, atsipalaidavusi, tvirtai ir džiaugsmingai dalinausi savo žiniomis, šviesiomis sampratomis, savuoju gyvenimu su Rojaus Trejybe. Įdomu buvo patirti, kaip reikiamą akimirką ateina ta informacija, išsilieja ta frazė, kuri ir yra reikalinga, kad kitą klausantįjį sutvirtintų ir apšviestų, priverstų giliau susimąstyti. Pirmą kartą aš taip kalbėjau keliems žmonėms iš karto, ne vienam, kurie pirmą kartą išgirdo naująją ir gyvąją tiesą.
Po visos šventės visi maloniai atsisveikinome, o aš važiuodama pakeliui į kaimą jaučiau, kaip prasmingai praėjo diena, kad tikrai vertėjo man nuvykti į krikštynas, nors prieš tai nesijaučiau patenkinta, kad teks dalyvauti bažnyčioje tame rituale, bet užtat po to patyriau nuostabią atgaivą dvasioje dėl pabendravimo su tais keliais nuoširdžiais žmonėmis, tiesiog patyriau dvasinį pakylėjimą.
Apmąstydama šio šeštadienio patyrimus, suprantu, kad Rojaus Trejybės Apvaizdos taip buvo man parengta, jog nenuobodžiaučiau ir pasidalinčiau Rojaus Trejybės šviesa ten ir su tais, kurie norėjo išgirsti, taip pat, kad pasitikrinčiau savo dvasinį ūgtelėjimą. O juk visiškai nesitikėjau šitokio patyrimo, ir dar kur, savo giminaičių akivaizdoje. Jo gelmė ir prasmė man pačiai daug gilesnė ir platesnė, nei galiu jums perteikti žodžiais, jis tiesiog praturtino mane, o tuo pačiu ir kitus. Tiesiog dėkoju Rojaus Trejybei.
Su meile,
Jurgita
2013-08-05 17:35:20
Šiandien išvažiavau į savo asmeninę dviračių treniruotę, tik parašiau žodį asmeninę, ir tuoj pat ėmiau savyje neigti, kokia čia asmeninė, jeigu važiuoju DRAUGE SU ROJAUS TREJYBE – taigi išvažiavau į bendrą – drauge su Rojaus Trejybe – treniruote. Paprastai aš iš Žvėryno važiuoju į Žirmūnus, iki tilto Žirmūnų pabaigoje, o tada jau įvažiuoju ir į Nemenčinės plentą.
Kaip ir kiekvieną kartą, BŪTINAI VAŽIUODAMAS GARBINU IR ŠLOVINU ROJAUS TREJYBĘ IR MELDŽIUOSI.
Šiandien, MAN PAČIAM NETIKĖTAI, kažkodėl pasukau visiškai į priešingą pusę, į kalną, link Karoliniškių viaduko, į Pilaitę, o tada Sudervės keliu. Jau nuvažiavus apie aštuoniolika kilometrų aplenkiau stovinčią mašiną su įjungtais avarinio sustojimo mirksinčiais žibintais. Išlipusi moteris sukiojosi aplink mašiną, jau buvo iškėlusi atsarginį ratą – nuleido padangą, tad ruošėsi jį keisti. Aš jau pravažiavau, bet už kokių šimto metrų apsigręžiau ir privažiavau prie jos paklausti, gal kuo galiu padėti. Mašinoje sėdėjo mažas berniukas. Moteris parodė į aplink išmėtytus raktus, domkratą, atsarginį ratą, ir neryžtingai paaiškino, kad mėgina pirmą kartą pasikeisti ratą. Aš paguldžiau LABAI ATSARGIAI – RAŠAU SPECIALIAI DIDŽIOSIOMIS RAIDĖMIS, NES AŠ VISADA VISKĄ DARAU LABAI ATIDŽIAI – savo sportinį plento dviratį ant žolės, į šalikelės griovį, ir ėmiausi darbo.
Domkratas toks, kokio aš irgi nesu nė karto naudojęs, nors panašų turiu. Tačiau problema su dabartine technika yra ta, kad ją kuria NEATRADĘ ROJAUS TREJYBĖS savyje tiek konstruktoriai, tiek ir fabrikų savininkai, kurie tuomet tegalvoja apie savo KIŠENĖJE ŠLAMANČIUS MILIJARDUS, O NE APIE PATOGUMĄ, KAD VISKAS BŪTŲ KUO LABIAU UNIFIKUOTA, O NE TAIP PAGAMINTA, KAD VIENO DOMKRATO NEGALI PANAUDOTI JAU KITAI MAŠINAI. Tad ir man teko pavargti, kol pritaikiau būtent šį domkratą šiai mašinai. Kada galų gale ėmiau kelti mašinos ratą, tai kol dar visiškai jo neatkėliau nuo žemės, paėmiau raktą, kad atlaisvinčiau veržles. Raktas man pasirodė per didelis, nes standžiai nelaikė veržlės. Tačiau kada atidžiau pasižiūrėjau į raktą, pamačiau, kad jo viena briaunelė yra iš abiejų pusių jau ne tik įskilusi, bet ir atšokusi nuo rakto galvutės metalinių sienelių.
Vėl pamoka, kad NEATRADUS ROJAUS TREJYBĖS SAVYJE RAKTO GAMINTOJAS NAUDOJA TOKĮ METALĄ, KURIS NĖRA TINKAMAS TOKIAM APKROVIMUI, KADA ATSUKAMOS RATŲ VERŽLĖS.
Tarybų Lietuvoje niekam ir į galvą nebūtų atėjusi tokia mintis, kad ratų raktas gali suskilti. O dabar tuoj pat bus man paaiškinta, kad tai pagaminta KINIJOJE. Argi tai svarbu, kur pagaminta, svarbu, kad pagaminta ne taip, kaip TURI BŪTI PAGAMINTA – toks raktas NIEKADA NEGALI NEI ĮSKILTI, NEI ĮTRŪKTI.
Taip pat pamoka, kad ir vairuotojas turėtų atidžiai patikrinti, koks vis tik yra raktas, ir nemanyti, kad jam kelionėje niekada neteks keisti rato. Todėl jeigu niekada nemėgino jo keisti, tai turėtų nors kelis kartus pamėginti tą padaryti. O tai dabar ši moteris pasakė, kad ji būtų domkratą dėjusi viršumi į apačią. ŠTAI TAU IR PROTAS. Dėl to ir visa DABARTINĖ materiali civilizacija yra apversta aukštyn kojomis, NES JI SUKURTA BE ROJAUS TREJYBĖS, ATRASTOS SAVYJE. O tai reiškia, kad ji PRIVALĖS IŠNYKTI – ŽLUGTI – KAD JĄ PAKEISTŲ URANTŲ CIVILIZACIJA – SU ROJAUS TREJYBE, ATRASTA KIEKVIENO URANTO VIDUJE.
Taigi daugiau padėti tai moteriai aš negalėjau. Tuomet ji paskambino savo broliui, ir paprašė atvažiuoti į pagalbą su geru raktu, o man padėkojo, kad aš sustojau ir jai padėjau. Ir iš tiesų ji buvo teisi – AŠ JAI PADĖJAU, NORS RATO IR NEPAKEIČIAU. Rojaus Trejybės akimis, pagalba jau yra suteikta net ir tada, kada fizine prasme ji negalėjo būti suteikta dėl kokių nors aplinkybių, bet pagalbą suteikiantis buvo PRIĖMĘS SPRENDIMĄ PAGALBĄ SUTEIKTI, IR JAU BUVO PRADĖJĘS SAVO SPRENDIMĄ ĮGYVENDINTI, TIK NE NUO JO PRIKLAUSANČIŲ APLINKYBIŲ POVEIKIS NELEIDO SPRENDIMO ĮGYVENDINIMO UŽBAIGTI.
Aš apie Rojaus Trejybę šiai moteriai neužsiminiau nė žodžiu, nes ji nebuvo dar tokios sąmonės, kad ieškotų GYVENIMO GILUMINĖS PRASMĖS.
Man pasiekus Sudervę ir pasukus į dešinę, link Avižienių, vėjas taip bloškė man į veidą, kad net kvapą užėmė. Diena šilta, bet koks stiprus vėjas. Nematomas, bet kokią realią GALIĄ demonstruoja. Mano greitis nukrito vos ne perpus.
Uragano vėjo greitis būna ir apie du šimtus kilometrų per valandą, ir jis gali apimti milžiniško ilgio – daugiau kaip tūkstančio kilometrų – ištisinę priekinę liniją, viską skinančią savo kelyje. Kokia tai energijos jėga. O vakar perskaičiau internete, kad nufotografuotas virš Saturno siaučiantis uraganas, kurio vien tik vadinamosios AKIES – URAGANO VIDURIO RAMYBĖS ZONOS – skersmuo DU TŪKSTANČIAI kilometrų, kai Urantijoje TOKIA DIDŽIAUSIA AKIS yra buvusi 100km. skersmens. Saturno uragano vėjo greitis – daugiau kaip 530km/val. Štai kokia energijos galia siautėja Saturne, o juk Saturnas – tai tik aguonos grūdelis kūrinijos planetų aruode, o aš čia vis niekaip negaliu savo jėgomis važiuoti prieš mažytį vėjelį, kuris jau man atrodo šiandien stiprus vėjas atvirame lauke, be jokios užuovėjos.
Netoli Avižienių pamatau kelio ženklus, informuojančius, kad vyksta remontas. Pamatau ir asfalto grumstą ant kelio, kuris jau sušalęs, ir sukietėjęs, bet paliktas ant važiuojamosios dangos. Tad toje vietoje jau akivaizdu, kad greitai atsiras vėl duobė, nes mašinos kaskart užvažiavusios ant to kieto asfalto grumsto, su didesniu spaudimu suduos smūgius tiek į patį grumstą, tiek ir į savo šarnyrus, amortizatorius, į tai reaguos visas mašinos mechanizmas, kaip ir pati asfalto danga, nors ir ne taip stipriai kaip pats grumstas. O juk taip buvo nesunku jį nuvalyti, kol jis dar buvo nesukietėjęs ir mašinų neprispaustas prie seno asfalto. Tai tik rodo, kad BE ROJAUS TREJYBĖS KELIO REMONTAS YRA DAROMAS ATSAINIAI, NE TAIP, KAIP TURI BŪTI DAROMAS.
Gal už kilometro pamatau ir darbininkus. Prie vieno iš jų sustoju, ir aiškinu, kad tokius grumstus jie neturi palikti ant kelio, turi juos nuvalyti, kad kelias būtų visiškai švarus, kad darbas būtų atliktas kokybiškai, taip, kaip ir turi būti padarytas. Matau, kad jaunas vaikinukas nelabai supranta apie ką aš jam kalbu, jis man sako, kad jis labai stengiasi viską padaryti gerai. Tada aš jam paaiškinu net parodydamas kaip tik ir šalia kaip tyčia išdygusį asfalto grumstą, kaip pagalbinę mokomąją priemonę, rodau į asfalto gabalą, ir sakau, kad jo neturėtų būti palikta nei tokio didelio, nei mažyčio gabalėlio, viskas turėtų būti sušluota ir susemta, ir išvežta, kad po remonto būtų ŠVARU KELYJE. Jis man sako: „“A, a, dabar aišku, bet aš esu studentas, dirbu tik vasarą, per atostogas, po jų išeisiu iš šito darbo, vėl grįšiu į mokslus.“ Ant krūtinės emblema Kauno keliai. Aš jam sakau, kad nesvarbu, kokį darbą tu dirbtum, turi padaryti TAIP, KAIP TURI BŪTI PADARYTA, NE BET KAIP.“
Mūsų pokalbis tapo abipusiškai nuoširdus. Jo veidas rodė, kiek jis imlus šviesai, kiek jis jos nori, tik nežino, kur ją rasti. Aš jam aiškinau apie dabartinio žmogaus požiūrį į darbą, į aplinką, į visko suvėlimą, sujaukimą, ko neturi būti. Jo reakcija buvo tokia, kad jis labai nuoširdžiai man pritardavo. Todėl aš jam vis daugiau atvėriau šviesos ir apie Rojaus Trejybę, ir apie dabartinę ir PASMERKTĄ KATALIKŲ BAŽNYČIĄ, kurioje be ritualo ir dogmos nėra jokios gyvasties, kuri yra iš Rojaus Trejybės. Jis man vis patvirtindavo, kad jam tai LABAI ĮDOMU. Pasakiau jam svetainės adresą, o prieš išsiskirdamas, paklausiau, ar jis iš Kauno, o tada pakviečiau ateiti ir į gyvąsias pamaldas Kaune, o informaciją suras svetainėje. Taip pat jam pasakiau, kad šiuo keliu neplanavau važiuoti, o atvažiavau iki jo, nes dabar man buvo aišku, kodėl mane Rojaus Trejybės atvedė į šitą kelią – kad perduočiau gyvąją šviesą šiam studentui – Pauliui. Aš jam paaiškinau, kokia tai svetainė, kad jis skaitytų ir joje patalpintą Urantijos Knygą, ir kitas įdėtas knygas, ir mano mokymus Forume. Jis buvo tiek susidomėjęs, kad atrodė JAM TIKRAI NETIKĖTA – NET GAL PRITRENKIANTI ŽINIA – IŠGIRSTI TOKĮ PASAKOJIMĄ DIRBANT PER VASAROS ATOSTOGAS, ant kelio, toli nuo Vilniaus, iš DVIRATININKO. TIKRAI NIEKO PANAŠAUS JIS GYVENIME NEBUVO PATYRĘS.
Už visą treniruotę – ir dvasinę, ir fizinę – padėkojau Rojaus Trejybei, o sugrįžęs į Vilnių jaučiausi ne tik pasikrovęs dvasioje, bet ir fizinis kūnas atrodė toks... PAILSĖJĘS, tarsi tų 40 kilometrų ir nevažiavo, ir dar prieš tokį stiprų vėją. Viduje būsena – kaip ant meilės sparnų.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2013-07-30 14:02:05
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.