Forumas: temos peržiūra

Spausdinti

Kasdieniai patyrimai su Rojaus Trejybe-AŠ ESU

Mielieji,
Jau seniai nesidalinu savo mintimis, patyrimais mūsų dvasinių mokytojų ruošimo forume. Nuolat lankau gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės šventovėje Kaune. Ten pasidalinu savo patyrimais. Ramindavau save, kad to ir užtenka, nors vis aplankydavo mintis, kad ir kitiems mano broliams ir sesėms, kurie nelanko Rojaus Trejybės šventovės, tie patyrimai ar sampratos gali būti įdomūs, tačiau dar seklus įtikėjimas neleisdavo darbais realizuoti šios minties, o gyvulinis protas sugalvodavo šimtą ir vieną priežastį, kodėl to nedarau.
Šiandien irgi Rojaus Trejybės šventovėje Kaune meldžiau didesnio įtikėjimo ir ryžto, nešant šviesą kitiems mano broliams ir sesėms, o paskui meldėsi Algimantas, kuris prašė Rojaus Trejybės urantams didesnio aktyvumo, dalinantis savo mintimis forume, o paskui paaiškino, kad dvasinis mokytojas ( o aš mokausi juo būti) tiek, kiek jame yra įtikėjimo ir atsivėrimo, turi reikštis visose gyvenimo srityse, taip pat ir forume. Tai yra skaitančių šį forumą sustiprinimas ir rašančiojo dvasinio stuburo ugdymas. Man tuo momentu atėjo mintis, jeigu Rojaus Trejybė viską būtų laikiusi Savyje, iš meilės neišreiškusi visko veiksme, nebūtų pačios Kūrinijos, ir nei forumo, nei mūsų. O mes, urantai, juk siekiame vis didesnio panašumo į Rojaus Trejybės Asmenis.
Jau važiuojant iš Kauno autobuse atėjo mintis, kad tai Apvaizda šios dienos įvykius sudėliojo taip, kad sustiprintų mano ryžtą dalintis savo mintimis ir patyrimais šiame forume. Rašydama šį tekstą, tą ir darau, mokydamasi veikti iš meilės ir visų labui,

Su meile,

Laima
2012-07-01 22:54:07

Komentarai

Po sambūrio buvo pakili nuotaika, palaimos būsena, kuri išliko ir pirmadienį. Važiavau į sodą, kad pasodinčiau diemedžio šakeles, kurias parsivežiau iš Molėtų. Nuvažiavus iki Naujanerių, nesinorėjo laukti autobuso, kuris važiuoja pro mūsų sodus, nutariau eiti pėstute apie tris kilometrus. Dar išeinant iš namų dukra patarė pasiimti skėtį, kadangi girdėjo per orų prognozę, kad Vilniuje lis. Žvaliai žingsniuodama, pakėliau akis į dangų, pamačiau, kad atslenka tamsus debesis. Pagarbinau Rojaus Trejybę, pasimeldžiau ir minties energijos galia siunčiau energetinius virpesius, kad debesis truputį išsisklaidytų, kad lietus neužkluptų manęs kelyje. Žingsniavau toliau grožėdamasi gamta, klausydamasi nuostabaus paukštelių čiulbėjimo. Mintimis vis grįždama į sambūrį, kuris paliko neišdildomų prisiminimų ir nuostabių patyrimų. Kiek daug buvo Rojaus Trejybės garbinimo ir nuoširdžių maldų, kokių nuostabių su meile dvasios brolių ir sesių atsiskleidimų sakant pranešimus-mokymus, bei nuširdžiai dalinantis patyrimais. Kaip nuostabiai patiriamas brolystės tarpusavyje gyvas dvasinis ryšys. Šie visi nuostabūs patyrimai dar daugiau mane sustiprino, praturtino ir buvo toks stiprus dvasinis pakylėjimas, kurį ir dabar tebejaučiu. Taip pakiliai bežingsniuojant net nepastebėjau, kaip atsidūriau savo sodo kieme. Ir tik įėjus į kiemą pradėjo lašnoti. Padėkojau Rojaus Trejybei. Kol lynojo, padirbėjau šiltnamyje, kai nustojo lyti pasodinau diemedžio šakeles trijose vietose, kadangi nulijo, tai nebereikėjo laistyti. Ravėdama pakalbinau sraiges, kurias radau ant takelio, nunešiau jas nuošaliau, kad netyčia neužminčiau. Surinkau sraiges nuo važiuojamos kelio dalies ir nunešiau jas į saugesnę vietą. Kaimynė iš savo sodo sraiges numetė ant kelio, tarytum nežinotų, kad kažkas gali jas suvažinėti. Padirbėjusi pakilios būsenos susiruošiau namo. Stotelėj, kol laukėm autobuso, dvasios sesės pradėjo kalbėti apie ligas, kad jau sunkoka tokiam amžiuj, greit pavargsta, sveikata prastėja ir tik vaistai dar kiek padeda. Aš į tai pasakiau, kad geriausias gydytojas Tėvas - Rojaus Trejybė. Vaistai- tai cheminis nuodas ir teršia kūną, kuris yra mūsų materiali šventovė ir suteiktas tam, kad pasireikštume gėrio ir grožio darbais visumos labui. Todėl kūną reikia puoselėti, o ne teršti, vaistai gal kiek apramina, o Tėvo Meilė gydo, kurią lieja visiems, bet tik per atsivėrimą ją pajaučiame. Kad pajaust tą meilę reikia atrasti ryšį su Tėvu per dvasios dalelę, kurią kiekvienam padovanojo iš meilės ir patalpino mūsų prote. Ryšys atrandamas tik nuoširdžiai bendraujant su Tėvu, kuris yra mūsų viduje. Besąlygiškai pasitikint Juo ir visas iškilusias problemas spręst kartu su Tėvu. Sekančią dieną susitikau su dvasios sese Genute. Ji džiugiai papasakojo, kad jau išėjo į darbą, padėkojo už maldas. Aš jai pasakiau dėkok Rojaus Trejybei, nes Ji gydo. Ši dvasios sesė prieš tris mėnesius susilaužė ranką, kažkodėl ilgai negijo. Kai nuėmė gipsą, ranka atrodė kaip negyva, gydytojas pasakė, kad nieko gero nesitiki, paskyrė tolesnį gydymą, bet vilčių mažai suteikė. Dvasios sesės paprašyta meldžiausi individualiai ir kolektyviai Rojaus Trejybės Gyvojoj Šventovėj. Pasakiau, kad ir ji nuoširdžiai melstųsi ir daugiau pasitikėtų Rojaus Tėvais. Šiai dvasios sesei esu davusi apreiškimus Jėzus Kristus KALBU JUMS VĖL, Rojaus Trejybės AKIMIRKOS AMŽINYBĖ, skaito epochinį apreiškimą URANTIJOS KNYGA. Kai susitinkam aš pasakoju apie Rojaus Trejybę, apie Gyvąjį Meilės Kelią, kad tik šiuo keliu einant, gilinant įtikėjimą per pasitikėjimą Rojaus Tėvais ir būnant ryšyje su Jais, esi apsaugotas nuo skaudžių patyrimų. Atradus ryšį su Rojau Tėvais reikia įdėti daug pastangų, kad judėtum į priekį. Svarbiausia- tai Rojaus Trejybės garbinimas Gyvojoj Šventovėj ir individualiai, šviesos šaltinių studijavimas ir veikimas įsiklausant į Tėvo vedimą iš vidaus su meile visumos labui.
Kai atradau ryšį su Tėvu - Rojaus Trejybe, kai pradėjau eiti šiuo nuostabiu patirtiniu Gyvuoju Meilės Keliu pradžioj vis sapnuodavau atsikartojantį sapną, kad lipu laiptais aukštyn, staiga laiptai baigiasi, likę tik turėklai, sustoju ir nebežinau, ką toliau daryt, išgirstu balsą" Lipk, nebijok Aš tau padėsiu". Įdėdama daug pastangų aš kabarojuosi tais turėklais, įveikiu tą atkarpą, priekyje vėl pamatau laiptus, apsidžiaugiu ir lipu jais aukštyn. Supratau, kad einant šiuo nuostabiu Gyvuoju Meilės Keliu, kurį nutiesė iš meilės tikrieji mūsų Dvasiniai Tėvai, pasitaikys kliūčių, sunkumų, bet tik įsiklausant į Tėvo vedimą iš vidaus, įdedant daug pastangų šiuos sunkumus bus galima įveikt. Mūsų Dvasiniai Tėvai visuomet reikiamu momentu mums ištiesia pagalbos ranką tik reikia Ją pamatyt, pajaust. Kada kliūtys kelyje pasitaiko ir aš jas įveikiu, tokį vidinį pasitenkinimą pajaučiu, tik per patyrimus mes augame ir stiprėjame dvasioje, tvirtėja mūsų dvasinis stuburas. Rojaus Tėvai mums suteikė visas pagalbos priemones, kad tik eitume šiuo Gyvuoju Meilės Keliu, bet pirmą žingsnį reikia žengti patiems. Ir tik nuo mūsų kiekvieno individualiai įdėtų pastangų šviesėsime mes patys ir tik taip šviesės planėta Urantija ir visa Kūrinija. Taip ir einu šiuo nuostabiu Meilė Keliu vis giliau įtikėdama ir pasitikėdama Rojaus Tėvais. Kopiu šiais Dvasiniais laiptais, įsiklausydama į Tėvo vedimą iš vidaus, vis daugiau atsiverdama prisipildau dvasinių dovanų ir būdama atsivėrimo būsenoje skleidžiu gyvąją šviesą tiems, kurie šios šviesos nuoširdžiai ieško ir liudiju, kad būnant ryšyje su Rojaus Tėvais įmanoma viskas.
Telydi jus Rojaus Trejybės palaiminimas.
Su meile

Leonida
2013-06-16 12:28:32



URANTŲ X-OJO SAMBŪRIO kūrybiniam vakarui Mantas, Violeta, Leonida, Jelena ir aš ruošėmės apie pusantro mėnesio, susirinkdami beveik kiekvieną sekmadienio popietę. Niekada iki šiol nebuvau patyrusi bendro kūrybinio darbo kartu su dvasios sesėmis ir broliu, dalyvaujant ir Rojaus Trejybei, nes visada susirinkę Ją pagarbindavome ir pakviesdavome veikti kartu, kurti dainų tekstus kartu, kad ir mūsų balsai dainuojant suskambėtų skambia meilės kupina gaida ir virpesiais išsilietų į aplinką. Ir apmąstydama visas mūsų bendrakūrybines pastangas su Rojaus Trejybe, prisimenu, kiek daug džiaugsmo ir pakylėjimo jos suteikė, kaip nepastebimai greitai prabėgdavo laikas, jis tarsi išnykdavo, nes visa savo dvasia buvome pilnai pasinėrę į veiklą. Atsimenu, kaip po vienos repeticijos ėjau su dvasios broliu Mantu link stotelės važiuoti namo, ir dvasinė būsena buvo tokia pakili, kad aš ėjau gatve ir jaučiausi dar panirusi į nuostabią pakylėjančią erdvę, tarsi plaukiau, o ne kojomis ėjau, taip buvo lengva ir gera.
O kaip nuostabiai Rojaus Trejybės ir Apvaizdos dėka kūrėme dainų tekstus, kada tai vienam, tai kitam iš mūsų netikėtai ateidavo reikalingas žodis ar garso skambesys, patobulinęs dainos testą ir melodiją. Ir štai gavosi puikus rezultatas mūsų bendrakūrybinių pastangų, kad dainuodami abi dainas, kurias atlikome urantų sambūryje vakare, jautėme, kaip lengvai jos skamba, kaip džiugina ir pakylėja dvasią. O juk tai tik pirmasis mūsų bendras kūrybinis darbas, bet svarbiausia, kiek į jį įdėta meilės.
Ypač dainuodamą tą ramesnę dainą, kurioje yra vieninteliai žodžiai „Tu esi manyje, aš esu Tavyje“, aš užsimerkiu, nes šito trokšta mano dvasia, o tada pajuntu dvasine būsena, kad iš tikrųjų Rojaus Trejybė yra manyje, o aš esu Joje. Tokia šių žodžių ir visos dainos prasmė, kuri pajuntama gyvais virpesiais. Tai tarsi malda, kaip vienovės pajautimas su Rojaus Trejybe.
Prisimenu, kaip dar praeitą trečiadienį susirinkome parepetuoti. Nuėjome į miškelį netoli Manto namų ir dainavome gamtos prieglobstyje. Virš galvos ėmė rinktis tamsūs lietaus debesys, o mes dainavome iš širdies ir jautėme dvasinę apsaugą ir globą. O kada dainuodami linksmesnėje dainoje „Mes Rojaus Trejybės vaikai“ sudainavome eilutes „Mes bebalsiai rugiai laukuose. Mes ištroškę lietaus danguje...“ ėmėme juoktis, nes visai netroškome lietaus, kuris kaupėsi virš mūsų galvų, o tik dvasinio lietaus. Bet tada pagarbinome Rojaus Trejybę ir pasimeldėme, kad lietaus debesis nuslinktų, kad dar galėtume padainuoti. Na ir iš tikrųjų, tas tamsuolis debesis pašviesėjo, prasisklaidė, ir iškrito tik nedidelis ir trumpas lietutis, kad visai neperšlapome, kol galiausiai neužilgo liovėsi lyti visai.

Štai kokią įvairią Apvaizdos pagalbą gavome per visas mūsų repeticijas. Man tai suteikė ne tik džiugių akimirkų, bet ir patyrimo, kaip atsiskleidžia gebėjimai ir galimybės, kai susiburia drauge veikti dvasia atsivėrę dvasios broliai ir sesės, bendradarbiaudami kartu su Rojaus Trejybe, visų labui.

Su meile,

Jurgita
2013-06-13 21:42:29



Šiandien patyriau naują patyrimą per treniruotę važiuodamas dviračiu. Po Rojaus Trejybės šventovėje vykusių gyvųjų pamaldų pasidžiaugiau, kad lietaus debesų nėra ir sėdau ant sportinio-plento dviračio. Ketinau nuvažiuoti apie 25km. Kada pasiekiau Žirmūnų tiltą, pamačiau dar toli priekyje važiuojantį dviratininką. Šiek tiek priartėjęs pamačiau, kad šis dviratininkas važiuoja irgi plento dviračiu. Susilyginęs su juo pasisveikinau. Jis man sako, kad aš važiuočiau toliau jo nelaukdamas, mat jis tik po traumos išvažiavo į pirmąją treniruotę. Aš jam pasakiau, kad ir aš savo sezoną pradėjau visiškai neseniai, ir po beveik dviejų metų pertraukos. Jis paklausė, dėl ko buvo toji pertrauka. Paaiškinau apie raktikaulio lūžį, o vėliau atsirado kvėpavimo problema, kada pusę matų negalėjau oro IŠKVĖPTI, tad beveik nepajėgiau iš viso ne tik judėti, bet ir gulėti, o tuo labiau miegoti. Vėl jis klausė dėl ko taip atsitiko. Aš jam aiškinau apie toksinų susidarymą, dėl mano mitybos vien tik pyragais, sausainiais, ir bandelėmis beveik 2,5 metų, ir jų valymą per bronchus. Taip pajutau, kad ir šitaip jam aiškinant mano kvėpavimas apsunko, juk jau vien važiuojant dviračiu nekalbant jauti energijos išeikvojimą, o kalbant kvėpavimas visiškai sutrinka. Tačiau aš vykdžiau Rojaus Trejybės man pavestą užduotį, ir taip įsitraukiau į jo nuoširdžių klausimų atsakymus, kad pats nepajutau,kaip kvėpavimas taip susireguliavo, kad aš važiavau ir visą kelią jam aiškinau ir apie mitybą, ir apie Kūrėją – Rojaus Trejybę – ir apie Rojaus Trejybės atradimą savyje, ir apie Urantijos Knygą, ir apie Jėzaus Kristaus apreiškimą KALBU JUMS VĖL, ir apie Rojaus Trejybės apreikšimų knygą AKIMIRKOS AMŽINYBĖ, ir apie gyvąją šventovę, ir jos atsiradimo aplinkybes, kada Vladas – toks jo vardas – paklausė, kokia tai religija. Tada jis sužinojo, kaip mes pirmą kartą meldėmės skvere prie senojo Žvėryno tilto, kaip sklido malda iš dvasios, kaip buvo paskleistas kvapas, kaip tas kvapas mane pasivijo važiuojant tuo pačiu plentu Nemenčinės link, kaip tik šitoje pačioje vietoje, kur tą akimirką mes ir važiavome – kaip net toks aiškinimas buvo Rojaus Trejybės tiksliai sustyguotas, kad būtent tuo metu būtų Vlado patiektas klausimas apie religiją. Aš mačiau, kaip jis nuoširdžiai domisi mano aiškinimais, ir pateikdavo jam sunkiai suprantamų klausimų – kaip atsiverti, kaip atrasti Rojaus Trejybę, kaip gi nebūti profesionaliu dviratininku, kokiu jis yra, kai jis pragyvenimui uždirba iš profesionalaus dviratininko karjeros, važiuoja Prancūzijos komandoje, jam buvo šioks toks šokas, kad toks profesionalų sportas yra prieš Rojaus Trejybės valią, kai jo svajonė tapti pasaulio čempionu, argi tai blogai? – Blogai, nes tai iliuzijos, NE Rojaus Trejybės suteikta svajonė, kurios įgyvendinimas turi tikslą iškilti virš kitų, juos paneigiant, o Rojaus Trejybės valia – MYLĖTI VISUS, IR BENDRADARBIAUTI VISŲ LABUI, O NE KONKURUOTI, IR DAR BET KOKIOMIS PRIEMONĖMIS, NET IR NEŠVARIOMIS. Bendradarbiavimas turi vykti visose sferose, pradedant politika, ekonomika ir baigiant sportu.

Mes drauge nuvažiavome daugiau kaip 20 km. Ir visą šį kelią jam aiškinau, dvasinius šviesos dalykus, Rojaus Trejybės amžinąsias vertybes, apie savo DVASINĖS ASMENYBĖS ego išskleidimą, mums Rojaus Trejybės padovanotos asmenybės su visu amžinybės potencialu savo kasdienybėje.

Vieną akimirką pro mane prašvilpė juiodas blizgantis BMW ir nuo manęs per porą centimetrų, mat mes važiavome vienas greta kito, o aš Vladui iš kairės, link mus lenkiančių mašinų. Vlado buvo žaibiška reakcija – matai, ką jis padarė. Aš jo pakaliau – o ką jis padarė? – Per porą milimetrų nuo tavęs pralėkė. – Aš visada važiuoju turėdamas Rojaus Trejybės Apvaizdos Apsaugą, nes visada pasimeldžiu ir paprašau tokios apsaugos ir vedimo iš vidaus. Ir Apsauga man būna VISADA suteikta.

Tačiau mane žavėjo šito jauno vyro nuoširdus domėjimasis dvasiniais dalykais. Todėl aš jam aiškinau, kad jis nesiektų KONKREČIŲ tikslų, o atsiduotų Rojaus Trejybės vedimui iš vidaus, ir mėgautųsi pačiu PROCESU, o šis procesas savaime jį atves į tikslo pasiekimą, jo specialiai nesiekiant. Ir šitaip jis mažiau išeikvos energijos, o rezultatai bus daug kartų geresni negu buvo anksčiau.

Kada mes skyrėmės, aš jutau dėkingumą tiek jam, tiek Rojaus Trejybei už tokį ir man suteiktą naują patyrimą – man tik kartą yra tekę važiuojant dviračiu aiškinti dvasinius dalykus dviems dviratininkams, tačiau tai buvo kelių kilometrų atkarpa, o dabar daugiau kaip dviejų dešimčių kilometrų.

Aš Vladui pasakiau mūsų svetainės adresą, kad susipažintų tiek su mano jam paminėtais dvasiniais šaltiniais, tiek su mano mokymais Forume, nes jam paaiškinau, jog ruošiu dvasinius mokytojus, ir nepriklausau JOKIAI ŽEMIŠKAI ORGANIZACIJAI, TIK ROJAUS TREJYBEI, IR SKELBIU JOS ŠVIESĄ VISŲ LABUI.

Prieš išsiskiriant Vladas man pasakė, galbūt vėl susitiksime treniruotėje. Palinkėjau jam savais žodžiais atsiverti Rojaus Trejybei, išsakyti Rojaus Trejybei, kad net ir dabar, kada jis yra profesionalas dviratininkas, jis atsiduoda Rojaus Trejybės vedimui iš vidaus, ir mėgaujasi visu PROCESU, o ne specialiai siekia tikslo nugalėti. Ir būtent tada bus pasiekti puikūs rezultatai.

Kada iki namų likusius septynis kilometrus myniau pedalus jau vienas, jutau tokią vidinę energetinę Rojaus Trejybės galią, kad atrodė aš net iš viso nenuvažiavau dar nė vieno kilometro. Buvo nuostabi vidinė harmonija ir šviesa, ir pasitikėjimas Rojaus Trejybės Apvaizdos veikimu, ir Rojaus Trejybės meile. Štai važiuoja profesionalas dviratininkas per pirmąją treniruotę po traumos, mintys sunkios, kaip greitai atsistatys organizmas, jis čia vienas, o komandos draugai dalyvauja varžybose, reiškia jų pasirengimas tiek fizinis, tiek psichologinis vis labiau yra grūdinamas aplinkos, o jis jau atsilikęs nuo jų dėl priverstinės pertraukos, kuri buvo ne šiaip esant sveikam kūnui padaryta, bet patyrus traumą. Tad dar labiau padidėja stresas dėl išaugusio nepasitikėjimo, kaip organizmas buvo, ir AR LIKO, paveiktas pačios traumos. Neveltui jis manęs paklausė, o kaip man sugijo sulaužytas raktikaulis, kokios pasekmės – JOKIŲ, SUGIJO PUIKIAI. Ir čia jį pasiveja kitas dviračiu važiuojantis, visiškai nepažįstamas dviratininkas mėgėjas, bet APVAIZDOS SPECIALIAI ATVESTAS BŪTENT JAM SUTEIKTI TOKIĄ REIKALINGĄ PAGALBĄ, ir jam suteikia ne tik dvasinius mokymus, bet ir palieka paaiškinimus, ką ir kaip daryti toliau, ir net kažkokios svetainės adresą.

KIEK DVIRATININKŲ URANTIJOJE GAUNA TOKIĄ JIEMS REIKALINGĄ PAGALBĄ JIEMS IŠVAŽIAVUS Į TRENIRUOTĘ? – retorinis klausimas.

Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,

Algimantas
2013-06-01 21:44:32



Kadangi netrumpą laiko tarpą teko mėgautis viešojo transporto teikiamomis paslaugomis, tai nusprendžiau įsigyti automobilį, kadangi dažnai tenka važiuoti ir į kitus Lietuvos miestus.Prieš pirkdamas, su automobilio pardavėju jį nuvežėme į autoservisą patikrinimui, kad įsitikint ar nėra didesnių defektų. Kadangi prieš tai turėjau nelabai sėkmingą pirkinį, nes pirkau be jokių apžiūrų, tiesiog pasitikėdamas pardavėju, tai šį kartą norėjau, kad automobilis tarnautų žmogui, o ne atvirkščiai. Meistrai išsamiai viską patikrinę ir apžiūrėję rado nedidelių defektų, kuriuos būtinai reikės tvarkyti, nes dar laukia techninė apžiūra. Serviso vadovas pasiūlė "numušti" kainą, kadangi dar reikės papildomų lėšų tvarkymui. Paklausiau automobilio pardavėjo ar sumažintų kainą dėl esamų defektų, išgirdau, kad jis beveik nieko neuždirbs ir nėra prasmės jam išviso parduoti, o iki tol jis jau buvo sutvarkęs tam tikrus vizualinius defektus, kurie buvo akivaizdūs per pirmą susitikimą. Kaina liko ta pati. Vėliau įvyko pokalbis telefonu su to serviso vadovu, kuomet dar nebuvau išsiskyręs su pardavėju ir kada jis sužinojo, kad automobilio kaina nesumažėjo, tai išgirdau žodžius - "žinok, perkant automobilį gailestingumas nereikalingas".

Ir vėliau šitas teiginys tiesiog sukosi galvoje nuolatos, be perstojo. O mintyse vis galvojau, ar paprastuose žmogaus bendravimo santykiuose, net ir perkant materialų daiktą gailestingumas nereikalingas? Kaip čia yra? Ar mes turime pasikeisti viduje, įgauti plėšrūno poziciją, kad tik geriau būtų man, bet ne kitam? Ir visgi jaučiau, kaip stipriai mane veikia šitas ištartas teiginys, žodžiai grynai pasklinda virpesiais ir nusėda žmogaus pasąmonėje, bet prieš tai dar būna žmogaus sprendimas, o sprendimas taip pat yra paskleista virpesių gama, jie arba žmogų kelia arba slopina, priklausomai nuo to sprendimo motyvo. Urantijos Knygoje randu parašyta - "Gailestingumas yra natūrali ir
neišvengiama gėrio ir meilės atžala,(0038-05-01). Pažvelkime - gailestingumas yra natūralus gėris, jis nėra dirbtinai imituojamas, bet natūralus. Reiškias užspausdamas savyje gailestingumą žmogus tampa nenatūraliu, dirbtiniu, o tai reiškia jis atsisako pačio savęs, atsisako savo dvasinės asmenybės dovanos pasireiškimo, gautos iš Kūrėjo. Realiai pajutau, kaip vienas žmogaus ištartas teiginys veikia kito žmogaus pasąmonę, o vėliau ir sąmonę ir kaip vienas ištartas teiginys gali pakeisti kito žmogaus tiek charakterio savybes tiek žmogaus gyvenimą, jeigu jis ims vadovautis tuo, ką išgirdo ir pradės tai įgyvendinti sprendimais ir veiksmais.

Mes siekiame didesnio gailestingumo savyje per dvasinės komunijos patyrimą su Rojaus Trejybe, didesnės ir ryškesnės šviesos įsigalėjimo savo viduje per dvasinį atsivėrimą Kūrėjo šviesai, kad galėtume veikti išorėje, ir kuomet žmogus pasiūlo atsisakyti tai, ko tu sieki, tai yra toks kontrastas. Žmogus atsisakydamas gyventi gailestingumu yra serganti Kūrinijos ląstelė. Jo gyvenimas pasireikš ligomis. Jeigu žmogus, veikiamas aplinkos atitrūksta nuo meilės, gailestingumo ir išminties Šaltinio, tai jis neatitinka Kūrėjo plano, neatitinka Kūrėjo valios ir tuo pačiu atitrūksta nuo tikrovės pojūčio, tai yra žmogaus būsena tampa iškreipta, iliuzinė ir jo žvilgsnis į aplinką nėra natūralus.Atitrūkdamas nuo tikrovės realių virpesių, žmogus savyje uždaro palaimos šviesą, kurioje jis turėtų maudytis savo gyvenime. "Manasis planas numato tai, kad tvarinio laisva valia turi būti naudojama tiktai su Mano meile, kuri yra kiekvieno sprendimo ir kiekvienam sprendimui
toji varomoji jėga", Akimirkos Amžinybė,(53-01).

Lankydamas Rojaus Trejybės pamaldas aš patiriu, kaip nelengva savyje uždegti šviesą, kurios neslopintų egoistinių virpesių lavina iš aplinkos. Žmogus atsisakydamas dvasinių vertybių, kaip pagrindinio branduolio savyje tampa serganti asmenybė - kuo labiau mažėja jo dvasingumas-vertybės, tuo labiau ima veržtis jo ego išpuikimas. "Pati didžiausia žmogaus kliūtis yra jo paties vidinis ego išpuikimas", Kalbu Jums Vėl (111-03). Bet vėlgi, gailestinugmo dar reikia turėti savyje, įgyti, įsisavinti, kad būtų galima juo gyventi, jį skleisti. Ypač per gyvąsias pamaldas, o ir vienas melsdamasis jaučiu, kaip galime tapti neatskiriama Kūrinijos dalimi - suvienyti gyvu ryšiu su Rojaus Trejybe, suvienyti vis glaudesniu ryšiu. Kiekvienas žmogus yra Kūrinijos pilietis, bet jeigu jo valia, jo siela yra nusigręžusi nuo Kūrėjo kurso, tai dvasine prasme toks žmogus yra atsiskyręs nuo dvasinės šviesos vandenyno, atsiskyręs nuo palaimos šviesos, kuri pasklinda per Kūriniją iki pat mirtingojo žmogaus, bet turinčio nemirtingą sielą.

Nuostabu yra tai, kad eidamas su urantais gyvuoju keliu aš pradedu atskirti grūdus nuo pelų dvasinėj plotmėj. Tai yra svarbu. Svarbu, kad žmogus nepaskęstų aplinkinės tamsos pelkėje. Ypač tai svarbu bendraujant
su žmonėmis, nes bendraudami žmonės sąveikauja tarpusavyje virpesiais ir taip pat arba kelia vienas kitą į šviesą arba slopina, perteikdami sampratas grynai virpesių turiniu. O aplinka - žmonės - tikrai neskuba į gailestingumą, į gėrio kitam darymą, bet dar blogiau, kad žmogus viduje neturi troškimo ir motyvacijos daryti gėrį, kurti gėrį per brolystės jausmo patyrimą. "Vienintelė kliūtis, kuri tikrai jums sunkiai suvokiama - tai jūsų pačių nenoras tapti geresniems, gailestingesniems, labiau mylintiems, daugiau tarnaujantiems visumai. Ir šitą kliūtį kiekvienas iš jūsų turite įveikti asmeniškai" - Kalbu Jums Vėl,(101-02). Kasdieniame gyvenime aš realiai patiriu, kaip šitos vidinės kliūtys - įvairios pasąmonės tamsos apraiškos, gyvulinio proto pasireiškimas, kaip jos sunkiai tampa pavaldžios dvasiniam protui, kol dvasinis protas dar nėra įsiviešpatavęs. Bet vis labiau suvokiu, nes patiriu, tą dvasinio atsivėrimo metodo gyvumą ir tikrumą, kurio dėka kiekvienas žmogus asmeniškai turi savyje įveikti dvasinę tamsą su Rojaus Trejybės Asmenų pagalba - gyvo ryšio atstatymo dėka, per nuolatinį dvasinės komunijos palaikymą. Iki urantų aš visiškai nesuvokiau kas yra dvasinė komunija ir matau kokį patyrimų kelią žmogus turi nueiti, kad jo dvasinė asmenybė, jo tikrasis aš-siela liktų patenkinta vidumi, tarsi pajunti, lyg siela būtų sugrįžusi namo po išvargintos kelionės į save.

Man dar keista suvokti tai, kad grynai per dvasinį mokymą ir to mokymo pritaikymą, to mokymo įgyvendinimą praktiniu lygiu - gyvenimu - žmogus keičia padėtį tiek savo viduje, tiek keičiasi jo žvilgsnis į išorę, kuomet
įtikėjimo dėka žmogaus asmenybė savuoju gyvenimu kreipia žvilgsnį į šviesos Šaltinį. Dvasinio mokymo įsisavinimu žmogus atstato savo asmenybės tikrąsias charakterio savybes kompleksiškai, bet palaipsniui. "Siela, pati savaime, negali išsiskleisti visu savo spindesiu per vieną akimirksnį". "Tai ilgas ir pastangų reikalaujantis procesas" - Kalbu Jums Vėl,(213-05). Bet pažvelkime - sielos išsiskleidimas nevyksta be Kūrėjo valios pažinimo ir žmogaus valios suliejimo su Rojaus Trejybės valia - "Jūs negalite skleistis nevykdydami Mūsų valios" - Akimirkos Amžinybė,(244-6).

Prieš atrasdamas urantus, urantų mokymą apie dvasinį atsivėrimą Rojaus Trejybei be jokių tarpinių grandžių, aš mąsčiau, kad religija vistiek turi kažkaip būti susijusi su Jėzaus gyvenimu šioje planetoje. Bet tai, ko Jėzus mokė žmones, aš visiškai nesuvokiau, nesuvokiau ką realiai žmogus turi daryti, kad turėtų gyvenimą šviesoje. Visiškai neturėjau dvasinio patyrimo, kad Rojaus Trejybė yra taip artimai susijusi su žmogaus asmenybe - jo siela. Patirdami Kūrėją savyje, mes taip pat pradedame Jį pažinti praktiniu lygiu, pradedame jausti vidumi realų Jo buvimą, pradedame jausti dvasinį turinį. "Tas turinys, toji kokybė, teka iš Manęs". Jūs šitos kokybės,
šitų savybių negalite sukurti vien tik savo valios pastangų dėka" - Akimirkos Amžinybė,(167-01). Žmogus pats nesukuria dvasinių vertybių, bet dvasinio atsivėrimo dėka įsisavina - priima į save dvasinį turinį, kurį Jėzus, o taip pat ir mes vadiname gyvuoju vandeniu. Gyvasis kelias tai nėra atpirkimo už nuodėmes kelias, nėra nuolatinės kaltės pripažinimo kelias, bet orumo atstatymo kelias, žmogaus dvasinio ryšio gelmės su Kūrėju atstatymo kelias, tame tarpe ir
gailestingumo jausmo savyje įtvirtinimas per Rojaus Trejybės atradimą savyje.

Žmogus atradęs šį Rojaus Trejybės gyvąjį kelią nenusivils, jeigu jo sielos troškimas bus iš visos širdies.

"Žinokite, šitas atsivėrimas yra pats svarbiausias jūsų žingsnis žmogiškuoju pavidalu, nes jis yra pirmasis į tai, kas dar nėra patirta" - Akimirkos Amžinybė, (268-02).

Mantas
2013-05-27 22:54:04



Jau kelios dienos kai pradėjau savo nauja verslą, po savaitgalinio trijų dienų seminaro. O informacijos tiek daug, o smegenys virte verda nuo perkrovos. Visada buna taip, kai reikia įsisavinti ka nors nauja ir pradeti deti pastangas. Na ir žinoma procese issibalansuoji, pasamonines baimes is ankstesnių patircių pradeda lysti lauk, jaukdamos sąmonę. Tai ir i Rojaus Trejybe kreipiantis ryšys trukineja, mintis nusimusa. O namo gryzo sesers sūnus su visu sutinusiu zandu, nuo pulinu iskelto danties. Visas rimtas, susimastes ir susikrimtes, savo ryskiu suvalkietisku akcentu tik pasake "Ka reikes daryti, nei viena dantiste šiandien nedirba, sekmadienis". Sako man: "Valdai daryk ka nors pagydyk, nes jau nežinau ka daryti". O mane tik juokas Ima, kaip taip rimtai zmogus viska priima, ir kiek pilnas baimes. Tai as garsiai besijuokdamas jam ir sakau ateik, bakstelsiu i kita tai abu vienodai atrodys tik spalva skirsis ir dar labiau juokiuosi. Na gerai, galiausiai nuraminau ir sakau: "Eiks seskis šalia, paziuresiu ka galima padaryti", sakau "Nustok savęs gaileti cia ne pasaulio galas, viskas praeis, ir mėsos maziau valgyk nes visos maisto atkieku puvenos ir sukilo i pačia silpniausia tavo kūno vieta – nesveika dantį". Jis jau zino, kad su manim nelabai pasiginčysi, tai tik patylejo. O mano paties vidus visas gerokai sujauktas, ir ryšys su Rojaus Trjybe apsilpes ir apsiblauses. Atsisedo šalia, paemiau jo ranka. Atsimenu kaip Algimantas vis savo patyrimus aprasydavo, kai uz rankos paėmęs melsdavosi, kad kitas zmogus pajustu Rojaus Trejybe viduje ir pasveiktu. Pradėjau garsiai melstis Rojaus Trejybei. Mano vidus atsivėrė iskarto, mano sąmone staiga nugrimzdo gilyn i gyva ryšį su Rojaus Trejybe, jaučiau kaip mane uzlieja gyva stipri meiles banga is vidaus, ir kaip mano rankoje atsipalaiduoja sunaus ranka. Kūnas istirpo, jaučiau kaip vis pleciuosi. Dėkojau Rojaus Trejybei is viso gyvo vidaus uz ta nuostabu ryšį ir prasiau, kad ir jo vidus atsivertu i vidu priteketu gyvu meiles virpesių, nes žinau kad viskas ko nori mūsų tikrieji Tėvai Rojaus Trejybe, tai tik gyvo ryšio su kiekvienu savo vaiku, ir veikimo kartu su jais visu labui. Nustojau melstis, padekojau Rojaus Trejybei uz ta nuostabu pojūtį ir dar paprasiau pagijimo, bet tik taip kad atitiktu Rojaus Trejybes valia. dar pasedejom kuri laika taip. Jaučiau ta neapsakoma vidinę bisena, vienybe, su Rojaus Trejybe, jaučiau juos taip arti…

Kai atsimerkiau tai ir Vytenio veidas ir būsena rodė, kad kazkas jo viduje pasikeite. Paklausiau kas gi vyko. O jis sako, mano širdis nurimo ir pradėjo plakti stabiliai ir ramiai, net pridejes ranka tikrino ar ji vis dar plaka taip kaip maldos metu. Sakė, kad jo vidu uzliejo šiluma, ir jam tikrai geriau. Mazyte propersele atsirado ir jo viduje, sekla jau paseta, ir ta vidine busena jau vidumi uzfiksuota. O tai reiskia, kad siela jo viduje jau stiebsis ir augs, jau nores to gyvo rysio vis labiau ir daugiau, troks to gyvo vandens ir gyvos duonos, kuriu pavalgyti ir atsigerti galima tik is gyvo Saltinio ir Centro — Rojaus Trejybes.

Nors buvo jau aštunta valanda vakare, bet dar turejau padaryti kelis darbus tai išėjau. Zvelgiau i žmones ir visi jie man atrodė tokie grazus, ir visi vienodai mylimi, visus juos gaube ta pati, gyva — Rojaus Trejybės energija. o Londonas ivairiaspalvis, visokiu rasiu visokiu rusiu zmoniu cia sutiksi. Pakalbejau dar su benamiu, sutiktu gatveje, sakiau ei, melskis bent jau, kad gyvenimas pasikeistu, atsitiestum ir vėl jegu gyventi kaip visi atrastum, bet jis nelabai išgirdo, ka jam sakiau apie Tėvą. Sakė meldziuosi as. Sakau jam, nelabai tu turbut supranti ka as cia tau apie Dievą kalbu... Supratau, kad jam gerai ir taip, palinkejau ramybes ir nuėjau savais reikalais, o jis dar sako – gal cigarete turi, na ka tu, sakau jam, kalbu tau apie Teva, apie malda, ir manai, kad as save nuodiju, Palinksejo galva. Nuejau vis dar besidziaugdamas ta vidine ramybe ir Rojaus Trejybes sustiprinimu, gyvu vidiniu rysiu ir sviesa viduje.

Ramybes ir gyvo ryšio Su Rojaus Trejybe, atsiverimo Jiems, linkiu ir jums.

ValdasAirija
2013-04-29 00:56:45



Mielieji, Adolfina paprašė manes įkelti jos parašytą patyrimą, nes jos kompjuteris šiuo metu streikuoja.

Tokios aplinkybės susiklostė, kad prieš dvi savaites išgyvenau nelengvą operaciją. Prieš pasidalindama savo patyrimais, pacituosiu iš Jėzaus Kristaus apreiškimo KALBU JUMS VĖL : Patyrimas yra vienintelis kelias, kuris yra patikimas ir tvirtas, bet kurios asmenybės charakterio brandinimui, nesvarbu, kokios būtų aplinkybės, tačiau visada yra įmanoma savosios sąmonės energetinius virpesius nors kiek pakelti aukščiau negu jie yra tuo metu. Nėra tokios aplinkos, kurioje šito padaryti nebūtų galima ir įmanoma. Ir tik tada, kada sąmonės informaciniai-energetiniai virpesiai yra pakeliami į aukštesnį dažnį, tik tada stiprėja charakteris. Ir tos asmenybės, kurios charakteris stiprėja, taip pat stiprėja ir materialus apvalkalas, kurį jūs vadinate kūnu.
Šitas suvokimas ir žinojimas neateina iš karto, kaip ir dvasinis augimas... Aš ilgai ir kantriai ieškojau to vienintelio, tikrojo kelio, gyvojo įtikėjimo; manosios dvasios atsivėrimo Rojaus Trejybei. Kaip ir kiekvienam mirtingajam einant šiuo patirtiniu keliu, buvo abejonių , nuopuolių bei pakylėjimų. Na, o pasekmė - liga ir būtina operacija. Du metus nesiryžau operacijai, kol Apvaizda neatvedė už rankos pas tikrą gydytoją. Pavadinau jį tikru, nes iš pokalbio supratau jį esantį dvasingą ir nuoširdų. Uždarius minėto daktaro duris, mano širdis džiūgavo ir dėkojo Rojaus Trejybei, kad dar yra dvasingų gydytojų. Minėtas gydytojas nukreipė pas geriausią, mano supratimu, chirurgą. Šis suprantamai ir įtikinamai man paaiškino, kad operacija neišvengiama.Du mėnesius laukiau operacijos. Tuo metu iš pasąmonės kildavo įvairiausių minčių ir nerimas. Kartą pagarbinusi Rojaus Trejybę prieš miegą, nuoširdžiai paprašiau, kad gaučiau kažkokiu
būdu atsakymą į mano klausimą, ar būtina man operuotis, gal pagyvensiu
su augliu, kaip lyg šiol gyvenau... Paryčiui išgirdau atsakymą: Atidėlioti ilgiau negalima. Kai tai papasakojau vienai sesei, urantei, ji pasakė, kad tai atsakymas iš pasąmonės. Aš suabejojau ir ja nepatikėjau. Kai atėjo laikas operacijai, urantai ir mano artimieji ramino ir pažadėjo pasimelsti už mane. Kadangi prieš operaciją nuolat garbindavau Rojaus Trejybę ir prašiau nuraminimo ir didesnio pasitikėjimo, tad savo pasąmoninę baimę dalinai nugalėjau. Lyg šiol negaliu atsistebėti savo ramybės ir vidinės kantrybės būsena prieš ir po operacijos. Atsisakiau man siūlomų raminančių ir nuskausminančių vaistų. Man netikėta buvo ir tai, kad chirurgas nutarė pabandyti operuoti ne pjovimo, o lengvesniu metodu [ su sąlyga, jei pavyks]. O, mylima Rojaus Trejybe, viskas pasisekė puikiai. Buvau operuojama pirmoji, kai dar nepavargęs chirurgas. Auglys
nepiktybinis. Mano nuolatinė būsena su Rojaus Trejybe, malda už
medikus ir kitus ligonius, urantų ir mano artimųjų malda labai labai
palengvino operacijos eigą ir suteikė man ramybės bei kantrybės.
Dėl nepaprastai dosnaus Rojaus Trejybės geradariškumo imu ją mylėti
atsakomuoju pripažinimu ir dar didesniu dėkingumu, kuris veda tik į
išmintingesnį ir nuoširdesnį garbinimą. Tuo pačiu žinau, kad
įtikėjimas neatitolina mus nuo sunkumų, bet padeda mums juos įveikti.

Te lydi jus ramybė.
Su meile Adolfina

Violeta
2013-03-27 17:03:33



Noriu su jumis pasidalinti man svarbiu patyrimu. Praeitą savaitę, kaip dažnai darau, pakeliui į darbą užbėgau į sulčių barą, atsigerti šviežiai spaustų sulčių. Prieš mane buvo užėjęs brandaus amžiaus vyras, kurį iš matymo aš jau atsiminiau. Man įėjus patalpoje tvyrojo gera ir linksma nuotaika. Kadangi tai buvo Valentino dienos rytas, kurią žmonės vadina meilės diena, tai vyriškis su pardavėja kalbėjo apie šią šventę, sakydamas, kad mylėti moka tiktai moterys, o vyrai ne. Aš įsiterpiau į pokalbį, tardama „tai kaip gi čia taip yra? Gali mylėti ir vyrai, ir moterys.“ Kadangi jo nuomone, moterims geriau pavyksta, aš paaiškinau, kad „viskas priklauso nuo to, kas yra žmogaus viduje“. Ir dar pridūriau, kad „viskas priklauso nuo gyvo ryšio su Kūrėju, su Rojaus Trejybe“. Vyras žiūrėdamas į mane linktelėjo galvą pritardamas „taip, taip“. Šiai minčiai pritarė ir pardavėja. Begerdamas sultis jis nuoširdžiai pasakė, kad jam labai gera užsukti į šį sulčių barą, nes čia renkasi labai šilti ir malonūs žmonės, o jam dabar labai trūksta gerumo viduje, taip norisi jį patirti. Kadangi čia žmonės užbėga trumpam, tai sulig tais žodžiais jis maloniai atsisveikino su mumis ir išėjo, skubėdamas į darbą. O aš pagalvojau, kad gerumo galima prisipildyti tik atradus Rojaus Trejybę viduje, nes tik Ji yra Gerovės Šaltinis ir Centras. Neužilgo ir aš išskubėjau, šiltai atsisveikinusi su pardavėja. Einu šaligatviu ir mąstau, kaip gera ištarti garsiai Rojaus Trejybės vardą vis drąsiau, nes šitaip ir aš priprantu prie Jo garsaus skambesio ir skleidimo, tik šitaip, per bendradarbiavimą su Rojaus Trejybe, gyvoji dvasinė šviesa pasieks Jos išsiilgusias sielas.

Apmąstydama šį epizodą darbe, viduje pajutau, kad man trūksta dažnesnio bendravimo su žmonėmis, kad noriu pasidalinti tuo, ką patiriu gyvendama su Rojaus Trejybe kasdien. Kadangi šią dieną turėjau atsinešusi Jėzaus Kristaus apreiškimą „Kalbu jums vėl“, tai planavau susitikti su savo pussesere ir parodyti jį, nes prieš kelias savaites buvom susitikusios ir ji manęs klausė, kaip gi aš nusiraminu, kai tiek daug visur streso, įtampos? Ir aš jai papasakojau apie Rojaus Trejybę ir nusiraminimą per gyvą bendravimą su Ja, papasakojau ir apie šį apreiškimą, o ji įdėmiai klausėsi. Po šių minčių pasinėriau į darbą, ir neužilgo, ramiai besidarbuojant, man į galvą atėjo aiški mintis, kad šį Jėzaus Kristaus apreiškimą „Kalbu jums vėl“ reikia nunešti parodyti tai pačiai sulčių pardavėjai. Ši mintis buvo man tokia netikėta ir tarsi dvasiniu turiniu pripildyta, su praplėstu paaiškinimu, kad net nekėlė klausimų, tarsi buvo savaime aišku, nors ryte visiškai apie tai negalvojau. Tuomet nusprendžiau parašyti pusseserei žinutę, ir jei atsilieps, tai susitiksim ir knyga atiteks jai, o jei ne, teks eiti pas tą moterį. Tačiau visą šį veikimą aš nuoširdžiai pašvenčiau Rojaus Trejybei, kad veikčiau įsiklausydama į Jos gyvą vedimą mano viduje, nes tik Ji žino patį geriausią sprendimą bet kokioje situacijoje, ir tada pajutau mane užliejančią meilės ir ramybės, stiprybės bangą. Dabar žinau, kad Apvaizda viską suplanavo taip, kad ši gyva knyga atitektų tam, kam šiuo metu jos labiausiai reikia. Žinutės aš taip ir nesulaukiau. Kavinėje bevalgant pietus apėmė nerimas, gal man neiti pas tą moterį, gal atidėti tarkim dviem savaitėms, bet po to susimąsčiau, kad šis apreiškimas yra gyvas ir pradžiugina kiekvieną nuoširdžiai ieškantį, tai ir man nėra ko baimintis, nes aš pati jaučiu jo gilią prasmę. Trumpai pabendravau su Rojaus Trejybe ir priėmiau tvirtą sprendimą eiti.
Įėjus į sulčių barą mane su šypsena pasitiko moteris. Aš užsisakiau sulčių ir pasakiau, kad skaitau vieną labai įdomią knygą, kurią nešiau savo pusseserei, bet nutiko taip, kad knyga kol kas su manimi. Iš jos veido pamačiau, kad labai susidomėjo. Aš ištraukiau ir parodžiau, įduodama į rankas. Ji įdėmiai pažvelgė į viršelį, atsivertė ir ėmė skaityti turinį, o tada paklausė kas jos autorius? O aš atsakiau, kad Jėzus Kristus. Ji atsakė žiūrėdama į mane „kaip įdomu“, o po to papasakojo, kad ieško tikros tiesos, kad visada kreipiasi pagalbos į Aukštąsias Jėgas, taip ji įvardino. Buvo nuostabu stebėti jos reakciją, kai ji bekalbėdama su manimi, klausydama mano paaiškinimų, padėjo knygą ant baro stalo, ir vėl paėmė į rankas, pratardama kad negali nuo jos atsitraukti. Aš tik šypsojausi ir aiškinau, kad ši knyga yra gyva. Kai panoro kad atneščiau ir jai kitą kartą, aš atsakiau, kad dabar galiu ją duoti, už auką. Pasakiau, kad nesvarbu aukos dydis, o ji man duodama 20 litų užtikrino, kad ši knyga verta pridėjus dar vieną nulį. Aš pati buvau maloniai nustebusi ir džiaugiausi, kad ši moteris, vos paėmusi Jėzaus Kristaus apreiškimą „Kalbu jums vėl“ į rankas pajuto jos tikrąją reikšmę ir šviesą. Po to mes susėdome ir dar kalbėjomės, aš jai aiškinau apie Rojaus Trejybę, apie maistą ir gyvus energetinius virpesius, vis nukreipdama ją, kad visus atsakymus ras šiame gyvame apreiškime. Kol mes bendravom, jaučiau, kaip gyva ir stipri Rojaus Trejybės energija mane užlieja, virpina vidų ir pasklinda, nuspalvina mūsų pokalbį meilės ir ramybės atspalviu. Moteris man net kelis kartus padėkojo už knygą, džiaugdamasi, kad aš pasidalinau su ja šia šviesa, mačiau iš jos veido sklindantį džiugesį ir šilumą. Prieš atsisveikindama pasisakė vardu Teresė. Mes labai šiltai išsiskyrėme, o aš nuoširdžiai palinkėjau, kad ji rastų atsakymus į savo klausimus.
Grįždama į darbą jutau neapsakomą palaimą ir džiugesį viduje, kad neatidėliojau sprendimo ir įsiklausiau į Rojaus Trejybės vedimą iš vidaus. O juk tai buvo Jos mintis, ne mano. Man tai buvo naujas ir vertingas patyrimas, kada išgirdusi įsiklausiau į aiškią atėjusią mintį. O tada tereikėjo pašvęsti ją Rojaus Trejybei ir veikti, kai Apvaizda viską sklandžiai suplanavo, kad po pietų laiku dar suspėčiau į darbą.

Kada šį pirmadienį vėl užsukau pas Teresę, paklausiau ir apie Jėzaus Kristaus apreiškimą „Kalbu jums vėl“, kaip jai skaitosi. Tai ji papasakojo, kad nors nedaug dar perskaitė, bet labai lengvai skaitosi, kad tiesiog „valgo“ jį, kad jaučia malonų šildantį pojūtį, ir parodė man liesdama ranka ties krūtine. O aš Teresei atsakiau, kad štai ji patvirtina mano žodžius, jog ši knyga tikrai gyva. Po to mes dar kalbėjomės, ir aš dar praplėčiau jos suvokimą.

Šis gyvas Jėzaus Kristaus apreiškimas „Kalbu jums vėl“ nudžiugino ne tik Teresę, bet ir mano pusseserę, kuriai taip pat daviau paskaityti. Taigi jei žmogus nuoširdžiai ieško, Minties Derintojas atkakliai veda prie paties ryškiausio šiuo metu Tiesos ir Šviesos Šaltinio – Rojaus Trejybės, ir tam panaudojamos visos priemonės, kaip ši paskleista knyga. O tie gyvieji ryškiausios šviesos skleidėjai esame mes urantai, atradę Rojaus Trejybę savyje ir patyrę esą Jos sūnūs ir dukros. Mums iš tikro tereikia tik dar nuoširdžiau ir giliau atsiverti, kad pajustume Jos gyvą vedimą viduje, kad patirtume gerovę savyje ir padalintume ją kitiems. Po šio patyrimo dar aiškiau pajutau, ką reiškia bendradarbiauti su Rojaus Trejybe ir pašvęsti Jai įvairius veiksmus, o tai tolygu pasitikėti Ja. Tai yra auganti būsena viduje, stiprėjanti per kasdienį gyvą ryšį su Rojaus Trejybe. Ir tokių patyrimų dar bus daugybė, jei nesiliausime eiti Jos nutiestu gyvuoju keliu.

Su meile,

Jurgita
2013-02-20 20:30:12



Mylimi broliai ir sesės dvasioje, prieš keliatą dienų vakare, pagarbinus Rojaus Trejybę, buvo suteiktas Tėvo dvasios - Minties Derintojo vaizdinys. Labai aukštas kalnas, kalno viršūnė buvo apglėbta akinančiai balta šviesa, kuri spinduliuodama sklido į šalis. Iš šio Šviesos Šaltinio Centro tryško trys vandens šaltiniai. Jie liejosi žemyn beperstojo, papėdėje susiliedami į vieną vandenyną. Viskas vyko judėjime. Buvo nuostabus reginys. Supratau, kad buvo parodyta, kaip iš Tėvo - Rojaus Trejybės liejama Meilė visai kūrinijai ir visiems tvariniams. Aš padėkojau Tėvui už tokį nuostabų reginį ir dar buvo suteiktas lyg užtvirtinant tą vaizdinį tiesiog vidinis žinojimas, kad pastoviai kreipčiau žvilgsnį tik į Šviesos Šaltinį ir į nieką daugiau, besąlygiškai pasitikėčiau ir remčiausi tik į Tėvą - Rojaus Trejybę. Nes tik iš Jų per dvasios dalelę, kurią visiems padovanojo tikrieji mūsų Dvasiniai Tėvai, prisipildome meile per giluminį atsivėrimą gyvosios komunijos metu. Rojaus Tėvai visą kūriniją laiko Meilės Glėbyje, taip pat ir mus žemiškuosius vaikus. Ir tik tie realiai pajaučia Tėvų begalinę meilę, rūpestį, globą, kurie atsigręžia visa savo esybe, atsiveria Jiems. Rojaus Tėvai niekada nenusisuka nuo savo vaikų tiesiog Jie paliko mums laisvą valią ir tik nuo mūsų priklauso, ar mes kreipsime žvilgsnį į Šviesos Šaltinį, kuris mus per giluminį atsivėrimą pripildo dvasinėmis dovanomis: meile, šviesa, gėriu, grožiu, tiesa. Rojaus Tėvai nutiesė mums Tikrovės - Meilės Kelią. Jie mus visus kviečia eiti šiuo nuostabiu keliu, kad kuo mažiau patirtume skausmo, kančios. Tik tie, kurie nusisuka nuo Tėvų, nepasitiki Jais nė neįsivaizduoja, kaip nuskriaudžia save, sustabdo savo dvasinį augimą, gyvena iliuzinį gyvenimą baimėje, skausme, kančioje, nors turime Šviesos Šaltinis savo viduje. Mielieji, maudykimės Meilės Vandenyne, kuris išplauna visas baimes, skausmą, kančias, ligas, nes Tėvo Meilė pakylėja aukščiau, ten kur vyrauja aukštesni virpesiai, ten kur pasireiškia Meilė blogis pasitraukia. Tad gyvenkime Tikrovėje su Tėvais Meilėje, Šviesoje ir Tiesoje vis daugiau atsiverdami Jiems, prisipildydami šių dvasinių dovanų iš savo tikrųjų Dvasinių Tėvų, tik taip augsime bei stiprėsime dvasioje ir vis daugiau įsiklausydami į Jų vedimą iš vidaus veiksime kartu visumos labui.
Telydi jus ramybė
Su meile

Leonida
2013-02-14 11:35:39



Mielieji,
Vėl grįžau iš ligoninės po antro chemeoterapijos kurso ir noriu pasidalinti savo patyrimais, kurie skatina naujus suvokimus, kas tai yra mūsų materialus apvalkalas-kūnas. Tai nepaprastai sudėtinga sistema, integruota į visą kosmosą ir duota Rojaus Trejybės mums kaip TIK TOKIO PASIREIŠKIMO, kokį yra numatę Rojaus Tėvai, PRIEMONĖ. Kitokioje būsenoje, kada kūnui vadovauja gyvulinis protas, ši sistema pilnavertiškai tiesiog NEGALI funkcionuoti ir patyria pasekmes visokių ligų pavidalu. Tai lyg indikatorius, kuris labai tiksliai ir suprantamomis priemonėmis parodo mūsų atsivėrimo Rojaus Trejybei gylį.
Dabartinėje civilizacijoje, sukurtoje materialaus proto, kada padaromos tik formas be dvasinio turinio, žmogus visiškai tapatina save su kūnu, net nesusimąstydamas apie savo dvasinę tapatybę.
Sakyčiau save tapatiname net ne su visu kūnu, o tik su jo paviršiumi, oda. Todėl visaip tą paviršių dažome, tepame kremais, apkabinėjame blizgučiais, puošiame drabužėliais ir net sugalvojame visokius būtinos aprangos kodus. Man tai dabar sukelia juoką, nes po oda kiekvienas nešiojame beveik skystą substanciją, kurią sudaro kraujas, limfų skysčiai, skrandžio turinys, šlapimas, pusiau suvirškintas maistas, išmatos. Tie visi aspektai, kurie mūsų m aterialiam protui yra nelabai priimtini, uoslei ir akiai nemalonūs.
Tačiau kūnas kaip nesutrikdytą sistema dirba puikiai, nes jį irgi sukūrė Rojaus Trejybė, padovanojo mums pasireiškimams iš meilės ir visų labui ir net Pati jame apsigyveno per savąją dalelę Minties Derintoją, Visos sistemos tiksliai atlieka savo funkcijas, jeigu jos funkcionuoja Rojaus Trejybės ritmu. Rojaus Trejybė mums suteikė ir laisvą valią, o jos panaudojimas, prieštarujantis Laisvos Valios Šaltinio valiai ir sutrikdo mirtingojo kūno kaip sistemos veiklą.
Aš priėmiau sprendimą priimti ir pereiti per visus įvykius, kurie dabar vyksta su manimi, tame tarpe, ir chemeoterapinį gydymą, nesiekdama jokio rezultato, nes visi rezultatai yra Rojaus Trejybės ir Jos valioje yra reikštis man šiame ar kitame materialiame apvalkale.
Ligoninės palatoje garbinu Rojaus Trejybę. Tai daru ir garsiai. Kitos ligonės pasiklauso. Toms ,kurios užduoda klausimus, paaiškinu, kas tai yra Rojaus Trejybė, apie Jos buvimą mūsų protuose, bendravimą su Ja, garsiai sakau aptarnaujančiam personalui, ligoniams, kad myliu juos, palinkiu ramybės.
Tik Rojaus Trejybė žino, kokie patyrimai man reikalingi, kad atsiskleisčiau kaip Jų dukra.
Telydi jus ramybė.

Laima
2012-12-22 13:52:37



Sia patirti ir Begalines Dvasios Motinos-Seses mokyma, užrašiau po to, kai atėjau nusipirkti maisto i mažą vegetariską indusų restoranelį. Atsistojau priimamajame ir su padaveju pradėjau vartyti meniu su indusišku dievybiu nuotraukomis. Kadangi visas, tas indusu Dievybes žinau vardais, tai pradėjau juos garsiai vardinti. Issisnekejau su padaveju, o jis manęs klausia ar as medituoju, as jam sakau kad ne, jau nemedituoju, meditavau, bet nustojau, o dabar atradau gyva Teva savyje su juo kalbu ir gyvenu. Jis paklausė o kas tas Tėvas ar tai Didžioji Dvasia? Atsakiau taip, Dvasios ir Meiles Saltinis ir Centras. Jis pradėjo sarkastiskai šypsotis. Aš jam sakau o ko tu šaipaisi? O jis man sako, tu dar nieko nesupranti apie meditacija. Ir turbut buvai sutikęs ne tą mokytoją. Aš jam sakau, kad gyvenau su mokytoju gan ilgai ir labai daug išmokau ir meditacija jau ilgus metus praktikavau, bet prireikė 20 metu klaidzioti, kad prieičiau ir atrasčiau Gyvą Tikrą Tėvą savo viduje. Dar pasakiau jam, kad kai medituoji tai tik nuramini savo protą, o išeini iš meditacijos ir pradedi pykti, puoli i depresija ir jokios palaimos ir dziaugsmo kaip nebuta, nes niekaip negali pasiekti to ko taip troksti - tikrojo issilaisvinimo. O troskimas ir siekimas jau savage gimdo disbalansa.. O jis sako man bet juk tai žmogiška, kai esi mesitacijoje tai esi palaimoje, o išeini is meditacijos ir gyeni žmogišką gyvenimą, su visom žmogičkom savybėm. As jam sakau, kad kai pradėjau gyventi su Gyvu Tėvu atrastu viduje tai esu laimingas beveik visada ir kuo daugiau su Tėvu bendrauju tai tuo labiau esu pripildytas Meiles iš vidaus Ir visada, ir meditacijos nereikia. Nors pasitaiko visko, kartais supykstu, bet tai tęsiasi neilgai ir viskas tirpsta ir tarsi nuplaunama, kai giliau atsiveriu Kūrėjui savo viduje. Bet Juk Tėvas Gyvena mumyse visada, ir su Juo galima bendrauti, jam pasakiau. Su tuom, kad Tevas gyvena kiekvieno savo vaiko viduje jis sutiko, bet, kad su juo galima bendrauti,,,tai pasižiūrejo jis į mane labai keistai ir pagalvojo, kad man nevisi namie. Staiga man paskambino iš darbo ir palikęs meniu, nevalgęs turejau išeiti... Po valandos sugryžau atgal i tą pačią vietą, nes turėjau sulaukti kitų žmonių, kad nuvežti i kitą Londono vietą. Atėjau i restoranelį, bet to padavėjo jau nebuvo… gal jis dirbo tik puse dienos…? Nusipirkau maisto atsisėdau savo mašinoje, pradėjau melstis ir galvoju, ką tam vaikui pasakiau... Pasakiau, kad Galiu kalbėti su Tėvu ir pats sau galvoju ar tikrai? Ar tikrai kada panorejęs galiu tai daryti? Staiga pagalvojau, jeigu tas vaikas butų paprašęs, pasakyti jam, ką man Tėvas kalba, ką aš jam būčiau atsakes, turbūt tikrai nebūčiau nieko jam sakes, o tik pasimeldęs kartu su juo ir paprašes Roajsu Trejybes Asmenų, kad vitas jų sūnus, pajsutų ju buvimą jo patio viduje. Taip man besamprotaujant ir bemąstant, mano mints tarsi perskrodė, Begalinės Dvasios Motinos Sesės mints ir aš užrašiau į mano samonę krintantį, jeigu galima taip išsirekšti, Rojaus Trejybės Trečiojo Asmens, Begalinės Dvasios Motinos Sesės pamokymą-atsakymą, tam vaikui indusui, kuris taip įnirtingai gynė meditaciją. Ji užrasiau angliškai, tai išverčiau i lietuvių kalbą ir perteikiu visiems paskaityti.


Mano brangus mylimas sūnau, Aš myliu tave, Aš myliu jus visus, visada ir amžinai. ir taip myliu kiekvieną Manosios kūrinijos vaiką. Kiekvieną.
Labai ilgą laiką Savame pasaulio kraste jus laikotes ir laiketes tradicijų ir ritualų, kuriuos jūsų tėvai ir tėvų tėvai laikė teisingais ir tinkamais. Ritualus jus išpuoselėjote, neleisdami pakeisti nei menkiausio dalyko nei mažiausio judeselio. Bet tos tradicijos laikė ir vis dar laiko jus nuo Manęs užvertus, nuo Manęs gyvo jumyse. Kaip avineliai jūs laikėtės tradicijų, manydami, kad jų reikia man, kad suteikčiau jums laimingą ir materialiai, aprūpintą gyvenimą, ir dar dėl to, kad atrodytumėte teisūs kitu savo broliu ir sesių akyse. Aš visada kalbu jums iš jūsų vidaus, bet jus negirdite, nes neklausote, ir jūsų širdys nėra atvertos Man, kad išgirstute Mane, kad jaustute Mano vedimą ir palaimą. 
Atverk savo širdį Mano meilei, kalbek, su Manimi savo proto tylos gelmėje, įsileisk Mane į kiekvieną savo gyvenimo kertelę. Gyvenkime drauge, gyvenk su Manimi ir Aš is vidaus pripildysiu meile kiekvieną tavo gyvenimo kertele. As pamaitinsiu tave gyva duona ir pagirdysiu tave savo meiles pripildytu, gyvu vandeniu.

Begaline Dvasia-Motina Sese.

Šis patyrimas ir mokymas buvo ipatingas ir man nes tai yra pirmas mokymas kurį gavau ir užrasiau iš Trečiojo Šaltinio ir Centro - Begalines Dvasios Motinos Sesės.  Ir ji lydėjo visai kitokios kokybės energija, visai kitoks gilumas- pati energija, sklido daugiau is galvos, ar per galvos sriti jeigu galima taip issireiksti ir ji buvo kitokia, negu buna tada, kai kalba Visuotinis Tevas, kai gaunu mokymus is Tevo tai be Asaru neina apsieiti, energija tiesiog liejasi užpildydama visa siela- dvasia stipriais energijos virpesiais ir žodžiai palieka atspaudą tavo viduje, ir veliau kai atsimeni tuos zodzius kuriuos užrašai mokymo metu, tai tie sakiniai ir žodžiai vel sukelia stiprias energijos bangas.

Anksciau, pries kelias savaites man atėjo tokia stipri mintis, kad labiau įsigilinčiau i kiekvieno Rojaus Trejybes Asmens energijas ir užmegsčiau ryšį su kiekvienu Rojaus Trejybes Nariu atskirai. Tai ir ivyko. ir is pradziu isigilinau i Begalinės dvasios Motinos, Sesės energija ir dabar kai tik giliau atsiveriu, garbindamas arba maldoje tai iš vidaus tokia palaima ateina, kad negaliu atsitraukti, esu prilipes kaip kūdikis prie motinos. Ta būtis kai tave pripildo meiles yra tokia saldi, kad daugiau gyvenime nieko ir netrokšti kaip tik garbinti ir dar giliau atsiverti susilieti ir pasitiketi Rojaus Trejybe. Ta vakara kai atsirado stiprus rysys su Begaline Dvasia Motina Sese, tai išejęs is darbo pasukau visai kitu keliu ir ilgai ejau Temzės pakrante, stipriai jausdamas Begalines Dvasios Motinos Seses būtį is vidaus ir aplinkoje. Vis sustodavau, uzsimerkdavau ir tirpdavau tose nuostabiose energijose Mano asmenybe, ir butis pasipilde kazkokiais tai naujais aspektais, kuriu dar negaliu gerai suvokti ir aprasyti, bet viduje tikrai kazkas pasikeite.

Su Siuo rysio uzmezgimu ir sio mokymo metu, pirmą kartą pajaučiau, ir man buvo parodyta, Minties Derintojo projekcija. kaip vyksta pasąmonės valymas, kaip ta gyva energija sklisdma is vidaus laužo, tarsi, skaidriame ploname lede išalusias ir stipriai susipynusias medžių šakas.

Idesiu ir dar viena patyrima, pavyzdį, kaip tenka bendradarbiauti su apvaizda. Kai nebeliko ankstesnio darbo tai nuejau dirbti i agenutrą, kuri dirba su viesbučiais. tenka aptarnauti didelius banketus, po tris ir penkis šimtus žmonių. Kai kuriuose banketuose, kas mane labai nustebino, atsistoja vienas zmogus padėkoja, Jezui Kristui uz maistą, ir sukalba malda, ir kai toks kiekis žmonių meldžiasi, nors ir trumpai, man per kūną maldos metu teka energija su šiurpuliukais. Bet kai svečiai, nesimeldzia tai už juos visus maistą palaiminti paprašau aš. O taip pat prašau apvaizdos, kad neutralizuotu alkoholį vyne, kad žmones taip neprisigertu ir sveiki laimingi grįžtu namo. Įpatingai tai darau, kai mane pasiuncia su šampano tauremis stovėti prie durų, tai kiek ten žmonių bestovėtų, mano padėklas tušteja greičiausiai, nors ir pasitraukiu toliau. Matyt žmones jaučia. Ir stalus dažniausiai gaunu aptarnauti tokius kur žmones beveik visai negeria alkoholio. O as jiems vis vandens taures pripilu ir vis rupinuosi, kad kuo daugiau visi vandens gertu. Norisi rupintis tais dar miegančiais, Rojaus Trejybes sūnumis ir dukromis- asmenybemis. Kai atsiveri savo tikruoju dvasiniu as Rojaus Trejybei ir gyvenimą gyveni su gyva Rojaus Trejybe atrasta savo viduje, tai tikrai žmones nuoširdžiai myli, ir visokius - paliegusius issekusius ir net isgerusius nejauti jokio skirtumo tarp rasiu, jauti ir matai tik unikalias Rojaus Trejybes sukurtas asmenybes. Na žodžiu įdomūs vyksta procesai. Malonu kada gyvai gali jausti ir stebėti kaip keičiasi žmones ir aplinka, kai visur savo gyvenime viska darai su Apvaizda ir Rojaus Trejybe. Žinoma turiu pripažinti, kad atsiverimo gelme visada skirtinga -  ir bendravimas su Rojaus Trejybes Asmenimis vyksta tik tada kai atsiveri savo tikruoju dvasiniu As, o tam kad tas ryšįs būtų visada, reikalingos kasdienines pastangos, vis atsiveriant ir prisipildant Rojaus Trejybės Meilės, Juos Garbinant.  

Telydi jus ramybe

ValdasAirija
2012-12-19 00:08:13




[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Spausdinti
Grįžti atgal