Forumas: temos peržiūra
Kas yra vaiko auklėjimas? Jo charakterio ugdymas?
Kas yra vaiko auklėjimas? Jo charakterio ugdymas?
Algimantas
2006-07-02 12:54:44
Komentarai
kūdikis, kadangi nuo pat gyvenimo pradžios tik gauna, paaugęs įsivaizduoja, kad jis ir toliau tik gaus gaus ir gaus, ir kai aplinka pradeda iš jo po truputį reikalauti, jis nebūna labai patenkintas, ir čia prasideda tikrasis darbas,- vien tik verpesiais čia neapsisuksi,- viena ranka myli, o kita dirbti verčia, o gal kam kitaip pasitaikė? Baikit bajerius, mes dar ne rojui...rolka
2006-11-18 23:53:35
kas pasakė užtenka? kaip tik priešingai,- būtina suprasti pasaulėdaros dėsnius kaip ir fizikos, o tokie kaip žinia bespalviai,žmogus jau sotus spalvotomis jaudinančiomis, verpesius keliančiomis pasakomis, jo protas subrendo nurimti žinojime, taigi, gerbiamieji, ką čia veikiate?
Artilerija
2006-11-20 08:01:30
Perskaiciau, patiko, is pradziu kilo mintys kad kaip butu ateityje vaikui paaugus ir susidurus su kokiomis problemomis, nuolatos gyvenes saugiai atsidures kitokioje situacijoje gali nezinoti kaip elgtis. Meile man irgi asocijuojasi kai sakoma kartais su tuo padlaiziavimu vaikui, perdetu lepinimu, o cia kas rasoma, kai kalbama apie Tevo (Dievo) meile, tai gal kitiems bus sunkiau suprasti, bet ji kitokia, ismintingesne ir ugdanti, galeciau issireikst. Manau tavo pasakytas vaiko auklejimas tiks ateiciai, ir ateityje tik tokiu budu ir bus auginami vaikai, bet tas pereinamasis laikotarpis, tai kad viskas negali galbut staigiai pasikeisti. Tai kazkiek galvoju apie tai kiek skiriasi tie kurie yra patyre tik meile, ir tie kurie yra patyre ir to ir kitko. Atrodytu meile yra aukstesnio daznio aukstesniu virpesiu ir jie visada yra geriau. Vaikas uzauges su tokia vaikyste, nuolatos tikės savimi, tures vilciu ir darys tai kuo tiki, ir jis bebaimis isivaizduoju butu. Ir tai primena ta varianta kaip Dievas sukurtu tobula tvarini, ir tas tobulas tvarinys galbut butu atitoles savo supratimu nuo tu kurie yra zemiau. As ne vaikysteje, bet gal paauglystes amziuje problemu turejau, net nelabai svarbu kokiu metu, bet atrodytu kad visa tai, formuoja mano charakteri, ir pas save matau geru vertybiu. Kaip sakoma meile ir rupinimasis, tai man iskarto asocijuojasi su ispuikimu, nors tu sakei kad nereikia uzauginti ispuikusio vaiko. Galbut tiesiog zmonems reikia susidaryti nauja, tikresni suvokima apie ismintinga meile, kuri yra auginanti ir prasminga, o ne neapgalvota ar kenksminga. Ir va, man atrodo vaikysteje mylejo mane labai ir rupinosi ta ismintinga meile, o paauglysteje galbut tiesiog ka pats isivaizduodavau, tai budavo kada atsiribodavau nuo kitu, ir tas atsiribojimas man panasus kaip atsiribojimas nuo meiles kuri ugdytu ispuikima ar dar kokias kitas blogas savybes. Ir netgi nebuvo gal man taip blogai, kaip as pats isivaizdavau. Bet tai kaip pats kartais jausdavausi, man atrodo del to as esu dekingas kad susiformavo tik geresnis mano charakteris galbut, ir as manau labai gerai poto galiu suprasti kitus zmones. Man nera tarsi paslepta nieko, viska matau tarsi, jauciu virpesius, ar jauciu zmogaus vidu, ar tai del didelio demesio sutelkimo ir vaizduotes gerai taip gaunasi. Tai as manau ateityje bus kaip pasakei, o pereinamajame laikotarpyje, nezinau kaip su tomis vertybemis, kas geriau ar vaikas patyres visko, ar vaikas kuris auga vis pirmyn be suklupimų. Ir cia kitiems gal daug sunkiau suvokti, kurie nezino kokia gi ta Dievo meilė, tai jie gal lengvai atmes kaip anksciau kad tai perdaug gera. Manau jie tiesiog nesuvoktu gal dar. As tai labai pritariu tokiam vaiku auklejimui, ir matau atrodytu kad tai duoda dideli tikejima ir skaldumą, vaikas ir toliau nesustojamai vystytusi. Bet kas liecia kitu zmoniu supratima. Ir kaip sakoma "didziausia kosmoso kancia yra ta, kad jis niekada nepatyre kancios" tai tos sunkios akimirkos zmonems irgi iseina i nauda atrodytu. O kaip yra su visais sitais reikalais nezinau, pagyvensim pamatysim. linkiu ir kitiems ieskoti, o negalvoti atradus, kazkuria prasme.
Vaidas
2006-11-18 23:28:17
iseitų, kad zmonijos kudikyste buvo be tevo meiles virpesiu
analogija
2006-11-18 23:10:23
tas tiesa, kūdikis kaip ir gyvuliukas gimsta nei geras nei blogas,- egoistas, tik esmė tame, kad gyvūno egoizmas nesivysto, o žmogaus vystosi, ir apsupk tu jį būriu angelų, ateis diena, kai žmogus pamatys, kad jis yra linkęs į blogį ir tas blogis jame vystosi ir jokie verpesę čia ne prie ko; tik karčios šaknys veda saldžius vaisius,- būkite budrūs,- šios auklės vaisiai ypatingai saldūs,- nesamdyčiau jos
piliulė
2006-11-18 23:25:37
visi DIDINGI dievo sūnūs ir dukros guli istorijos savartynuose, tikiuosi nereikia vardinti; o iš tikrųjų didingas yra tik sutvėrėjas
patyręs auklė
2006-11-18 23:02:37
kad ir kokia graži teorija,- ji siūlais baltais susiūta , vis tik didžioji mokytoja yra PRAKTIKA
gugutis
2006-11-18 22:31:27
laikas irgi rėkia, bet kas jį ramina?
ausinis
2006-11-18 22:44:04
su kudikiais tai nesiulai slebezdavotis, o idomu, ka pats cia megdzioji? Negi save? O gal skaitantis yra maziau svarbus sunus ar dukra ir i ji tai jau nereikia atsizvelgti? Nepraustaburnis ir tiek
redaktorius
2006-11-18 22:25:05
Kas yra vaiko auklėjimas? Kiek yra daug prirašyta įvairiausių knygų apie aviko psichologiją, apie vaikų auklėjimą, apie vaiko ir tėvų ryšį ir taip toliau. Tačiau jos visos kalba apie daug ką, tik ne apie vaiko tirojo charakterio ugdymą Tėvo meilės virpesių dėka.
Tik per Tėvo meilę galima vaiką auklėti. Kitokos auklėjimas nėturi prasmės? Jis tiesiog iškreipia vaiko auklėjimą, jo charakterį sugadina ir toks vaikas išauga bailus savo ydų vergas.
Ne šiaip sau Tėvo yra sumanyta mums vaikų auklėjimo užduotis. Ir jeigu jos mes neįvykdysime šitame pasaulyje, tada tą padaryti turėsime po prisikėlimo, būdami jau aukštenimu pavidalu, sielos pavidalu. Ir net šitame pasaulyje net ir išauginę ne vieną vaiką, gali vis tik vaikų auklėjimo užduoties neįvykdyti. Vaiko auklėjimas - tai ne jo materialių interesų tenkinimas, bet charakterio formavimas tarnaujančio kitiems ir jautraus žmogaus parengimas, o ne egoisto užauginimas materialaus gerbūvio aplinkoje. Dėl to taip nedaug šeimų, net ir visą savo dėmesį nukreipusių į vaikus, išudgo tokius vaikus, kurie būdų jautrūs ir supratingo kito skausmui.
Kada gimsta kūdikis, jis yra atrsi tuščia indas, į kurį gali pilti vienodai tiek gėrį, tiek blogį. Kūdikis gimsta BE NUODĖMĖS.
Jis yra gyvas tvarinys, turintis Tėvo dovaną - asmenybę. Jis nieko sąmoningai nesuvokdamas, jau jaučia virpesius, ir į juos reaguoja. Jeigu tėvai, abu tėvai, kupini meilės virpesių iš Tėvo, jeigu jie jaučia realiai Tėvo meilę savyje, tada jie visada, kartoju, visada, savo kūdikiui spinduliuos šituos apčius Tėvo meilės virpesius. Ir kūdikis juos jaus. Ir jis pats jaus šitų virpesių ramybę.
Kūdikis, sveikas kūdikis, tiesia savo rankutes į į bet kurį, kas tik spinduliuoja tokius meilės virpesius. Tai natūrali trauka į meilės virpesius.
Lygiai taip pat kūdikis jaučia kitokio pobūdžio virpesius, kada žmogus yra piktas, savo charakteriu piktas, ir iš tokio žmogaus sklinda visišaki kitokio dažnio virpesiai. Ir jie tirkdo kūdikio ramybę.
Labai dažnai motinos mano, kad kūdikis verkia vien tik tada, kada yra alkanas. Meilės virpesiai jį taip pat maitina. Tačiau labai dažnai motina pamaitinusi, nuo kūdikio pasitraukia, o tėvas iš viso retai kada prieina, nes kiekvienas tuo metu nori užsiimti savo darbu, kad tik nors kiek paqilsėtų nuo kūdikio reikalavimų. Tačiau būtent meilės virpesių stoka ir verčia kūdikį pajusti nerimą. O savo nerimą jis išreiškia vien tik verksmu. Jeigu tėvai net ir miegant kūdikiui, būtų netoli jo, pasikeisdami, jo miegas būtų daug ramesnis, jo mityba būtų daug retesnė, ir pats pasisotinimas būtų daug imlesnis, nes jis būtų ne tik iš materialaus motinos pieno, bet ir iš Tėvo meilės virpesių. Toks kūdikis augtų SVEIKAS VISADA. Jam ligos būtų NEŽINOMOS.
Jiegu tik tėvai tą žinotų, kad atradę Tėvą jie galėtų viską daryti namuose ir šalia savęs laikyti nešiojamame lopšyje kūdikį, tsi jie pamatytų, kad ir patys ne taip pavargsta, ir kūdikis reikalauja mažiau priežiūros, nes jis miekgotų ramiai, nesirgtų, nebūtų maotinų ir tėvų bemiegių naktų. I rtėvų energija nebūtų iššvaistoma net nesulaukus ryto. Ir koks tada turi atrodyti košmariškas rytas ir diena, kada visa nakltis nemiegota.
Tačiau abu tėvai visada savo mažylį augintų DRAUGE SU TĖVU. Ir jie tarpusavyje pasidlintų, irgi du mrile ir iš meiloės Tėvui savo darbais,kad nors vienas iš jų būtų visą laiką šalią kūdikio, kuriam BŪTINI nuolatiniai meilės virpesiai.
Ir nereikia jam jokių barškaliukų, jokių užmautų ant virvutės žiedelių. Tai psseudoteorija, kad lavina vaiko sugebėjimą. jiegu tai būtų tiesa, tai seniai vis vaikai vūtų tapę kūrybos galiūnais, mokslo viršūnėmis, ar ekonomikos tirtovėmis. Tačiau jau ne viena karta išaugo su tokiais žaisalais, o visuomenė trypčioja pati nesuvokdama į kurią pusę jai žengti ir eina tiesiog taip,kaip ėjo iki tol, nors mato, kokia padėtis su gamtosauga, nusikalstamumu, prievarta tarp paauglių, terorizmo banga ir panašiai.
Mažyliui reikalingas meilės virpseys NUOLAT. O gavęs bet kokį barškutį, jis akimis susidomi, ima jį sekti. Ir kol tasi kelia jam įdomumą, tol jis dar ramus, bet greitai jo dėmesys atslūgsta, nes ilgai jo sutelkti jis dar nepajėgus, ir jis vėl pajumta meiės virpesių stygių. O tėvai vietoje to, kad su juo pabendrautų, pajudina barškutį, ir vėl užsiima savais reikalais, net su draugais ar draugėmis.
Taip palaipsniui kūdikis tokių nedėmesingų tėvų yra pratinamas ne prie memilės virpesių gausos, bet prie savo dėmesio išlaikymo ties vis naujais ir naujais materialiais žaislais.
Kūdikis negali dar pasakyti, kad nori pajusti ramybę per meilės virpesius, dėl to ima reikšti savo neramumą balsu, o tėvai vėl jam kiša žaislus, kurių jam NEREIKIA IŠ VISO JOKIŲ.
Kūdikiui reikia meilės apgaubto ir atsidavusio tėvų dėmsio ir bendravimo. Jūs, turintys tokių mažylių, kalbėkitės su jais kaip su suaugusiais. Sekite jam savo kūrybos pasakas, pasakokiteę apie savo darbus, apie savo svajones, tik NUOŠIRDŽIAI. Tada iš jūsų jį pasieks mielės virpesiai. I rjūs užmiršite apie kūdikio neramumą. Ir sutaupysite pinigų, kuiruos dabar išleidžiate žaislams, kurie neduoda jo protui nieko. Tuo tarpu klausydamas jūsų sekamų istorijų, kurios nutiko šiandien, o gal vakar, o gal prieš šimtą metų, o gal dar tik nutiks po šimto metų, jūs būtent ne tik spinduliuosite meilės virpesius, bet lavinsite savo kūdikėlio vaizduotę visas šitas istorija "patalpinę" į jo PASĄMOMNĘ, ir jas jis paaugęs IŠSITRAUKS, kaip dabar jūs išsitruakiate kokį nors dokumentą iš kompiuterio. Tuo pačiu jūs pratinsite jį prie atitinamų kalbos garsų. Ne patys nusileisite iki jo švbeldžiojimų, bet jį kelsite iki normalios kalbos. Ir jis pradės kalbėti daug anksčiau. Dabar, kada jūs su jujo kalbate vien tik jo kalba, jis negali savo pasąmonėje užfiksuoti normalių garsų. Dėl to jis daug ilgiau negali išmokti normaliai artikuliuoti garsų, nes neturi jokio modelio į kuriį galėtų remtis, nes jūs tą modelį atimate iš jo prsdėdami kalbėtis su juo nenormalia jo kalba. Tai iš kus jis galės mokytis imituoti tuos garsus, kada jūs švebeldžiuojate taip, kaip ir jis. Taip jūs patys sulėtinate kūdikio vystymąsi.
Tačiau bendraudami su juo normalia kalba jūs pamatysite, kad jums patiems stinga loginio nuoseklumo jam papasakojant savas istorijas. Tačiau dėl to nepergyvenkite. Tik toliau tęskite tokį bendravimą su vaiku. Svarbu, kad viską darytumėte IŠ ŠIRDIES. Po kurio laiko pamatysite, kad jūsų pačių kalba tapo gyvesnė, turtingesnė, logiškesnė. Pakaipsniui jūsų iškalba tiek pagerės, kad ne vienas jus palaikys oratoriumi. Tai bus jūsų kūdikio nuopelnas jūsų pačių labui.
Vaikui augant bendraukitr su juo kaip su vaiku, kad jis suprastų, bet niekada neatkartokite jo vaikiškų žodelių. Jie yra tik dėl to, kad jo kalbos padargai neišvystyti, ir jis neturėjo praktikos jiems vystyti. Jis jus girdi ir supranta gerai, tik negali pats pakartoti taip, kaip kalbate jūs. Tai panašiai,kaip mokantis užsienjio kalbos, kada suprati supranti, bet pasakyti neišeina. Nėra praktikos. Tai vadinama pasybi kalba, kai tik supranti. I raktyvi kalba, kada ne tik supranti, bet gali ir pats pasakyti.
Ir mažylio pasyvi kalba sutrumpės, kuo daugiau jis galės girdėti jūsų raiškią kalbą, kad pats mėgintų atkartoti taip,kaip jam išeina. O jeigu jūs priikmsite jo "žaidimo" taisykles, tai jam padarysite meškos paslaugą. Jis nesieks atkartoti tikrų žodžių, nes jų negirdės. O tada patys ikmsite jam priekaištauti, kodėl jid netariai taip, o taria kitaip. Taip jūs patys juk ir uždelsėte jo relaų išmokimą taisyklingai ištarti sunkesnius garsus, nes nusileidote iki jo lygio jam PATAIKAUDAMI.
Šiandien absoliutri dauguma tėvų PAYAIKAVIMĄ IR LEPINIMĄ laiko vaikų auklėjimu. Tai visiškai nepanašu į vaiko auklėjimą. Priešingai, yai mil-iniškų problemų ir tam vaikui, ir tėvams, ir visuomenei, ir žmonijai sukūrimas.
O pradžia nuo barškučio, bet ne nuo bendravimo.
Lygiai tas pats ir su didesniu vaiku. Kodėl vaikai taip nori būti kuo greičiau suaugusiais? Jie nori pajausti tą laisvę, kad jų supratimu suaugę gali daryti ką tik nori, nes jie jau dideli ir jiems niekas nieko uždrausti nebegali.
Todėl, jeigu nuo pati gimimo bendravimas būtų grindžiamas Tėvo meilės virpesiais ir nuoširdžiu ryšiu, tuomet nekiltų tokių gausybės problemų, kurioms dpręsti neužtenka nei šeimos pinigų, nei visos valstybės biudžeto.
Vaikui nepatinka, kada jam vis primena, "koks tu mažiukas." Jis greitai ima atiskirst, "aš ne mažiukas, aš didelis." Tai rodo, kad tarp tėvų ir vaikų nėra LYGIAVERČIO IR NUOŠIRDAU BENDRAVIMO. Yra SAVININKIŠKAS jausmas "tu mažas, priklausai nuo manęs, dėl to turi manęs klausyti." O su vaiku reikia AUGTI DRAUGE. Reikia jam ne sentimantą rodyti, bet labai nuoširdžiai aiškinti visą supantį pasaulį. Ir negailėti laiko surasti paparastų pavyzdžių , kuriuos jis sugebėtų suvokti. Pačiam suvaidinti jam suprantamą iliustraciją. Jeigu to padaryti nepavyks iš karto, pasistengti tą padaryti namuose. Žodžiu visada su vaiku turite bendrauti kaip sau LYGIU, O NE MAŽESNIU.
Ir šitą įisidėmėkite ir laikykitės VISADA - NIEKADA NIEKO VAIKUI NEMELUOKITE. Jeigu ko nenorite sakyti, nesakykite, tačiau nemeluokite niekada. NET IR SMULKMENOSE. Jeigu klausia VISADA ATSAKYKITE NEIŠSISUKINĖDAMI, NORS LENGAVAI GALĖTUMĖTE TĄ PADARYTI. Žinokite, kada ką nors aikškinate nenuoširdžiai, jūsų virpesiai pasikeičia. O tai neigiamai veikia vaiką. Jis to gali nepajausti, tačiau bet kokie žemi virpesiai jam bus kenksmingi ir ji taps mažiau atsparus net virusams, ligoms. O aplinkoje ir taip bus daug žemų virpesių, dėl to jų nedidinkite. Priedo, jautrus vaikas pajunta kad jūs imate darytis nenuoširdus. Vaiko pats didžiausias džiaugsmas yra jam rodomas pasitikėjimas. Paistikėkite juo i rleiskite drauge su jumis atlikti net ir tuos darbus, kurie jam atrodytų neįveikiami. Neįveikiami, nes jis neturi įgūdžių. Tačiau tegu pajunta jis, kad juo pasitikite, o ne atstumiate. Tegu jis išsitepa dažais, tešla, aptaško sieną, nesvarbu, ką padarytų iš nepatyrimo, bet visada skatinkite TEIGIMĄ, O NE DRAUDIMĄ. Ir visada AIŠKINKITE IR RODYKITE, NET PAĖMĘ JO RANKUTĘ Į SAVĄJĄ, KAIP REIKIA DIRBTI JŪSŲ SUAUGUSIŲJŲ DARBUS, KURIUOS JIS NORI DIRBTI. Nors turputėlį leiskite jam pajausti savo SVARBĄ, O NE MENKAVERTIŠKUMĄ - TU ŠITO DAR NEMOKI, TU DAR MAŽAS.
Atisminkite, kad jūs tokiais mažais žingsneliais ugdote didingą Tėvo SŪNŲ ar DUKRĄ. Visada aikšikinkite vaikui apie Tėvą, apie kūriniją, apie kitu pasaulius. Jūs ir ne kas nors kitas esate atskingi už vaiko AUKLĖJIMĄ. Tačiau šitoji užduotis esanti iš Tėvo, tik SU Juo ir gali būti įvykdyta. Dėl to klauskite Tėvo, tarkitės su Juo, kaip geriau bendrauti su vaiku, kad jis suvoktų ir patirtų Tėvą nuo pat mažumės.
Niekda vaiko NEBAUGINKITE IR NEGĄSDINKITE. Net baisiomis pasakomis. Jūs turite jį ugdyti kuo artimesnį Tėvui, kuris yra MEILĖS Šaltinis, o ne bauginimų. Net šiandien, eidamas gatve, pamačiau, kaip jauna pasilėpė už didžiulio reklamos skydo nuo savo mažylio gal poros metukų. Jai įdomu, kaip tas mažylis elgsis. Jis žvelgia dau plačiau ir suvokia, kad ji yra netoli. Tuo tarpu mažyliui, nebematant mamos darosi baugu. Jis nesuvokia kad mama yra netoli. Aš jai pasakiau, niekada nedarykite taip, akd vaikas pajaustų baimę, kada jūsų nebegali matyti. Jam tai gali būti didžiulis stresas.
Vaikas turi augti jausdamas savo žmogiškąjį orumą, o ne būti pilnas baimių, atsineštų iš vaikystės. Vien tik meilės viroesiai yra galingesni už klaidingas nuostatas, kad vaikas išėjęs į gatvę, ir pamatęs kitokį gyvenimą, pasimes. Jiegu jis bus pilnas memilės ir turės gyvą rytšį su Tėvu, jam jokie pavojai NEGRESIA. Toks Tėvo planas. Tačiau vaikas turi būti ugdmas su meile, o ne lepinamas savanaudiško ir savininkiško tėvų instinkto, kada vaikui pataikaujama, perkami vis nauji žaislai, jam augant dovanos didėjaj ir brangsta. O vaikui jos ivs tiek greitai nusibosta. tada tėvai suka prieš kiekveną gimtadienį, ką čia padovanoti. Kad tik ne mažiau kaip pernai. Per Kalėdas tas pats. O pradžia buvo nuo barškučio, kad tik nereikėtų su vaikučiu bendrauti, kad tik jis pats būtų užsiėmęs.
Toliau tokiam vaikui jau reikia dieesnių ir pramogų ir intersų patrenkinimo tik jo protui, ne sielai. Tai ir kelionės, ir postai, ir namai, ir daugybė kitokių žaidimų. O tada verksmas valstybėje, kad verslininkai nemoka normalių atlyginimų, politikai normalių pensijų, nors sau semia pinigus saujomis.
O pradžia nuo barškučio kaip jūsų meilės nevykusio pakaitalo.
Auklėti vaiką - tai iš tikrųjų sunki užduotis tėvams, bet tuo pačiu ir prasminga visai kūrinijai, nes išauga dar vienas Tėvo sūnus ar dukra, vertinga ir visuomenei, nes išauga dar vienas šviesus žmogus, siekiantis naudos ne sau, bet visai visuomenei, palaima ir tėvams, ne išauga dar vienas vaikas, kuris savo patyrimu liudija Tėvo užduotioes tėvams įvykdymo reelumą.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2006-11-18 19:21:48
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.