Forumas: temos peržiūra

Spausdinti

Žmogaus santykis su Dievu. kada prasideda "amžinas gyvenimas". Dieviškumo skleidimo būdai.

Jėzus apsilankė mūsų planetoje, jo misija buvo skelbti "Dievo Tėvyste ir žmonių brolystę" jo skelbiamos tiesos labai prieštaravo Senajam Testamentui kurio nuostatose buvo "akis už akį, dantis už dantį". Jėzus mokino meilės: Teigė kad Dieva reikia mylėti visomis jėgomis, visu protu, visa siela. Kad kiekvieną žmogų mylėti reikia taip kaip save patį. Kad reikia melstis už nusidėjelius, kaip artimus, dėl jų gerovės. Tikslas buvo padėti žmonėm suvokti, kad jie yra didelės Dievo šeimos nariais, ir kad jų laukia amžinas gyvenimas.
**
Tai atrodo, kad kaikuriem žmonėm gali atrodyti, kad musu planetoje žmonių gyvenimas pasibaigdavo su mirtimi, ir atejus jėzui jie po mirties gali išgyventi nuo to laiko. Bet tokį veiksma Dievas galėtų atlikti ir neisikūnydamas žmogaus pavidalu. Turėtu buti aišku kad per dvasinius mokymus, per nuolatini kalbėjimąsi su žmonėmis, prisiminkite kaip Jėzus kalbėjo ne su išrinktaisiais, o ir su nuodėmingaisiais, su muitininkais - su pačiais žemiausiais, kitiem atrodydavo keista ir neiprasta, o jis prieidavo ir kalbėdavo. Taip sustiprindamas juos dvasiškai. Argi ne per kalbėjimąsi, ir per jį gautus mokymus žmogus pradeda gyventi dvasinį amžiną gyvenimą? Kaip turime suprasti santyki tarp Dievo ir žmogaus, ar Dievas yra kažkas aukšo kuris negalėtų dirbti kaip dailidė atlikinėti tuos pačius darbus kaip ir mes žmonės? Ar tai kad Jėzus buvo labai žmogiškas reiškia kad su juo nereikėtų kalbėti kaip su žmogumi? Ar tai kad jis GYVENDAMAS ŽMOGASU GYVENIMĄ, skelbė dvasinius mokymus - nėra įkvėpimas mums kad ir MES TURĖTUME NUGYVENTI SAVO GYVENIMUS DIEVIŠKAI?
***
Šia tema sukūriau, nes kitoje temoje Jonas pateikė: "Dievas nusileido iki tavęs tam, kad suteiktų tau amžiną gyvenimą, o ne tam, kad galėtum bazarint" ir "klaida, kaip ir visų new age'ininkų ir urantiečių yra tame, kad jūsų yra iškreiptas žmogaus santykis su Dievu." Todėl, manau ši tema yra prasminga: Koks yra santykis tarp Žmogaus ir Dievo. Kas yra tas Amžinas gyvenimas - iš kur jis atsiranda. Kaip reikia skleisti dvasinius mokymus - kalbėjimo būdu, ar dar kaipnors?
p.s. kaip ir kitose temose, prašau kalbėti į temą, nesityčioti ar juoktis iš kitų, remtis argumentais, aptarinėti TEIGINIUS o ne asmenis kurie tuos teiginius sako. Atsižvelkite ir į tai kiek jūsų komentaras bus žalingas ar naudingas kitiems skaitytojams, kurie ieško dvasinio augimo ar sistemingų žinių.


Vaidas
2006-12-06 16:10:36

Komentarai

Rimai, tu pasakei trumpą, bet svarbų dalyką. Jeigu nori dvasiškai augti, reikia remtis tik viena vienintele UK, daugiau griežtai jokių šaltinių, ypač jokių krikščioniškų šaltinių :). Labai platus požiūris, su kuo ir sveikinam :)

Jonas
2006-12-06 17:12:05



atsizvelgdamas i tuos, kuriems butu naudingos sistemingos dvasinio augimo zinios, pasakau, kad Urantijos Knyga yra vienintelis autentiskas ir patikimas tokiu ziniu saltinis

Rimas
2006-12-06 16:40:42



Kontekstui dar tiktų informacija penktame dokumente "Dievo ryšys su individu" www.urantija.lt/?pid=105 kuriame dar yra tokie skyriai: 1 Prisiartinimas prie Dievo; 2. Dievo buvimas; 3. Tikrasis garbinimas; 4. Dievas religijoje; 5. Dievo sąmonė; 6. Asmenybės Dievas; Ir dar pacituosiu pradžią šio dokumento:
"JEIGU žmogaus ribinis protas nesugeba suvokti, kaip toks didis ir toks didingas Dievas, kaip Visuotinis Tėvas, gali nusileisti iš savo amžinosios buveinės su begaliniu tobulumu tam, kad broliautųsi su atskiru žmogiškuoju tvariniu, tuomet iš tikrųjų toks ribinis intelektas dieviškosios bičiulystės užtikrinimą turi grįsti to fakto tiesa, jog gyvojo Dievo realus fragmentas gyvena kiekvieno normaliai protaujančio ir moraliai sąmoningo Urantijos mirtingojo intelekte. Viduje gyvenantys Minties Derintojai yra Rojaus Tėvo amžinosios Dievybės dalis. Žmogui nebūtina žengti toliau už savo paties vidinį patyrimą, sielai apmąstant apie šitą dvasinės tikrovės buvimą, tam, jog surastų Dievą ir mėgintų artimai bendrauti su juo.
Dievas savo amžinosios prigimties begalybę paskleidė per savo šešių absoliučiai lygiaverčių partnerių egzistencialias realybes, bet jis gali, bet kuriuo metu, užmegzti tiesioginį asmeninį ryšį su bet kuria kūrinijos dalimi ar faze, ar rūšimi per savo ikiasmenių fragmentų agentūrą. Ir amžinasis Dievas taip pat pasiliko sau teisę padovanoti asmenybę dieviškiesiems Kūrėjams ir visatų visatos gyviesiems tvariniams, tuo tarpu jis taip pat sau pasiliko teisę palaikyti tiesioginį ir tėvišką ryšį su visomis šitomis asmenėmis būtybėmis per asmenybės grandinę."0062-01

Vaidas
2006-12-06 16:38:55



Nuoširdžiai pritariu Jonui.
Žmogus, nesiskelbiantis pranašu, mokytoju, AMBASADORIUMI, bet prisipildęs Dievo malonės, skleidžia dieviškumą visur ir visuomet, daugeliui to net nepastebint iškarto. Tokio žmogaus poveikis aplinkiniams yra subtilus ir žodžiais sunkiai apibūdinamas, bet nepaprastai veiksmingas ir galingas, nusidriekiantis į tolimas perspektyvas.
Visiška priešingybė tokiam dieviškumo skleidimui yra kita veikla - tai propagandiški nurodymai, paliepimai, įrėminti į meilių žodžių rėmus, tačiau įkyriai įteiginėjami aplinkiniams ką ir kaip REIKIA SKAITYTI, KĄ DARYTI, KO ATSISAKYTI, KAIP ĮTIKĖTI ir t.t. Tai jau ne dieviškumo skleidimas, bet antidieviškumo sėjimas.
Išmokime atskirti tuos du dalykus, bus lengviau pajausti TIKRĄ DIEVIŠKUMĄ skleidžiančius žmones.

Aidas
2006-12-13 12:44:04



Vaidai, atkreipk dėmesį į išnašą: "Malonės atžvilgiu žmogus visiškai priklausomas nuo Dievo kaip šakelės nuo medžio. Kaip šakelei teikia gyvybę medžio syvai, taip mūsų sielai antgamtinę gyvybę – Dievo malonė. Ją gauname, būdami tikėjimu ir meile susijungę su Kristumi". Tėvas šiame palyginime yra vynininkas, ne vynmedis. Pameni, kaip kalbėjom apie krikščionybę, kad būtent per Kristų mes gauname Dievo malonę. Šis palyginimas iliustruoja Dievo santykį su žmogumi, tam tikra prasme atsako į temos klausimą. Bet jo neuždaro, mąstykime toliau ir giliau.
*
Dar norėčiau paliesti ir kitą susijusį temos klausimą - kaip skleisti "dieviškumą". Kitoj vietoj paminėjai dvasinius mokymus, bet dieviškumas ir dvasiniai mokymai nedaug ką savaime turi bendro, mano manymu. Taigi dieviškumu mes pildomės ir jį skleidžiame ne dvasiniais mokymais, mokslais, kalbom ar skaitymais. Yra trys kertiniai akmenys - tikėjimas, viltis ir meilė. Šitos trys yra vadinamosios dieviškos dorybės. Kaip sako Paulius, iš jų didžiausia yra meilė. Šventas raštas sako - Dievas yra meilė. Taigi mes, puoselėdami tą vynmedžio šakelės ryšį su Jėzum, gyvendami tikėjimu, viltimi ir meile, patys prisipildom Dievo malonės, kurią kažkuria dalimi, ribotai, žmogiškai, dalinamės ir skleidžiam į mūsų aplinką. Bet ne mokymais, o greičiau tarnyste, sakyčiau.
Tikėjimo, vilties ir meilės junginys yra nepaprastai stiprus tada, kai yra visi trys viename, nesužeisti ir neiškraipyti.

Jonas
2006-12-12 18:12:28



Diskusija apie 'Dievo santyki su žmogumi', jeigu Jėzus sakė perkeltine prasme "aš esu vynmedis,o jūs - šakelės" - tai ar nereiškia kad Dievas yra arti mūsų, kad mes galime su juo kontaktuoti, mokytis iš jo tiesiogiai, net ir taip kaip Jonas pavadintu 'bazarint su juo'. Aš taip spresčiau, kad Dievas ir žmogus yra labai artimi tarsi, kažkuriuo požiūriu, o būtent gebėjimo bendradarbiauti, bandyti mokytis. Nors kažkuria prasme tarp Dievo ir žmogaus yra ta tolima bedugnė, kuria nukeliausime per ilgus amžius. O tai kas jungia ir yra tas ryšys tarp Dievo ir žmogaus. Kas tai per ryšys... ar tai kad jis mūsų visų Tėvas o mes jo vaikai?

Vaidas
2006-12-12 16:32:32



Mielas Petrai,
Jeigu mes sutariame, kad viename žmoguje yra du vidiniai "aš" (kuriuos įvardinote "minties Derintoju" ir jam priešingu, "pilnu gyvuliskos aistros ir banditisku ambiciju"), tai galime sutarti, kad tiek vienas, tiek kitas gali imti viršų žmogaus prote. Čia ir susiduriama su dilema - kieno vedamas yra žmogus? (Ne bendraja prasme, bet kiek vienas žmogus atskirai). Jums tikriausiai atrodo, kad atskirti yra labai paprasta, tačiau tai nėra taip. Mat, ta Jūsų dalis, kuri "pilna gyvuliškos aistros ir banditiškų ambicijų" dar yra gudri ir klastinga. Ji puikiai moka apsimesti "minties derintoju", o jus, nesugebėję atskleisti klastos, gyvensite, vykdydami jos įgeidžius. Štai, tarkime, mūsų mielas ir gerbiamas bendras pažįstamas, ieškantis teisybės, mokantis kitus dieviškumo, meilės, ramybės, pats tapo melagiu. Kaip manote, kas jį nuvedė tokiu keliu? Minties Derintojas?

Aidas
2006-12-14 10:52:41




[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Spausdinti
Grįžti atgal