Forumas: temos peržiūra
Šioje temoje aš kartas nuo karto patalpinsiu – Viktorijos, Mato ir Kotrynos – užrašytas mintis, bei įvairių patyrimų aprašymus, papasakotus jų pačių.
Šiandienos patyrimas, kuris maloniai pradžiugino tiek mane, tiek – vėliau – ir mano biologinį vaiką, Matą, pamaniau, jį aprašius, ir tebūnie pradžia tos temos, forumui sukurtos, kurioje talpinsiu visų trijų – šiuo metu devynerių, Viktorijos; septynerių, Mato; ir ketverių metų amžiaus Kotrynos – patyrimus, bet tokius, kokius jie patys man pagarsins, būdami jau pakankamai dideli, kad galėtų išreikšti savo nuomonę, ar pasidalinti pastebėjimais, ar gal būt užduodami klausimus ir bandydami drauge surasti atsakymus. Šioje temoje žadu talpinti ir iš diktofono išrašytus tekstus, kuriuose vaikai kalbasi tarpusavyje, ar su kitais žmonėmis, ir kuriuos jau kartas nuo karto pradėjau įrašinėti. Iš pradžių bandžiau vaikų mintis užsirašinėti ranka, tušinuku, ant popieriaus lapo, bet kad pradeda vienas per kitą kalbėti, nieko nebesuspėju, ir taip daug įdomesnių minčių lieka užmarštyje. Todėl Algimanto patarimas įsigyti diktofoną, buvo nuostabi mintis. Diktofoną įsigijau ir įrašinėti vaikų pokalbius pabandžiau, bet, vėlgi, pasirodo ne taip jau viskas paprasta. Kada vaikai pamato mano rankose įjungtą diktofoną, ar kaip aš jį ant stalo pasidedu, kad įrašyti, pastebėjau, kad jų kalbėsena pakinta, tada jie ne tokie natūralūs, ir stengiasi kalbėti taip, kad būtų įdomiau, jų supratimu. Bet gi man norisi įrašyti jų mintis, kokios natūraliai tą akimirką eina iš jų vidaus, o nesistengiančius kalbėti taip, kad būtų gražiau ar išmintingiau. Kada savo šią problemą papasakojau Algimantui, ir paminėjau, kad nežinau ką dėl to man daryti, tai jis man patarė diktofoną stengtis laikyti vaikams matomoje vietoje, ypač ten, kur mūsų tarpusavio bendravimas vyksta dažniausiai – kad vaikai diktofoną matytų ir prie jo priprastų. Tada, po kurio laiko, jie jau nustos sekti įjungtas jis ar ne, įrašinėji jų pokalbius ar ne. Taip pat gerai vaikų mintis įrašyti ir išsisaugoti ir dėl to, kad jiems paaugus bus juk labai įdomu pasiklausyti savęs, kai dar buvo ne suaugusiojo mąstymo, bet tai nereiškia, kad nepateikė gilių minčių jau dabar, dar nei dešimties metų neturintys nė vienas.
Kad pastebėti vaikų įdomesnes mintis, ypač reikalingas atidumas. Reikalingas nuolatinis dėmesys jiems. Kalbėdamas su vaiku, o mintimis būdamas kažkur už jūrų marių – praleisi progą išgirsti vaiką, ir tuo nuskriausi ir jį patį, nes vaikai puikiai jaučia suaugusiojo būseną, ir labai greitai jie pajaus vidinį atstūmimą iš to nenorinčio išklausyti, kai tai išspinduliuojama tiesiog virpesiais, gali nė žodžio netarti. Gali pakakti ir žvilgsnio – tuo atskleidžiama irgi daug.
Kada įrašinėju vaikų, ar mūsų bendrus, pašnekesius į diktofoną, dažnai būna taip, kad mano atsakymai jiems tebūna trumpi, pritarimą išreiškiantys ir tiek. Taip kartais elgiuosi dėl to, kad priklausomai nuo situacijos, jaučiu, kad geriau dabar leisti kalbėti jiems, nes ne visada jie nori mano aiškinimų – dabar jie nori kalbėti, pasakoti, dalintis. O man tereikia išklausyti.
Būna ir tokių situacijų, kad, pavyzdžiui, einu su jais iš mokyklos ir jie ima ir pasako kokią gilesnę, įdomesnę mintį, o diktofono ar rašiklio bei kur užsirašyti su savimi tai neturiu, tada grįžusi namo iškart užsirašau vaikų mintis, o savąsias, kokias jiems atsakiau jau tiksliai negaliu atkartoti, nes visada pirmenybę teikiu jų mintims atsiminti, kad galėčiau užrašyti. Taigi, situacijų būna įvairiausių, ir dėl to, tai laiko ir pastangų reikalaujantis darbas, kuris per akimirką nepasidaro. Čia nei paskubinsi, nei palėtinsi, viskas teka natūralia vaga. Tačiau aš vis mąsčiau, ir kaip gi man reikės tas vaikų mintis – kurios apima vis kitokią temą – tvarkingai suskirstyti, į kur talpinti, kad nepabirtų atskirose temose, tai vis tik ką čia sumąsčius? Juk tai taip pat gali būti trumputė kurio nors vaiko pasakyta mintis, bet verta pagarsinti visiems. Tada reikės ir manojo paaiškinimo, kad neatrodytų taip, kad tai mintis išmesta iš konteksto. Ir štai šiandien, visai netikėtai, kai pradėjau Mato patyrimą užrašinėti kompiuteriu, net ir nemaniau, kad tai ir bus toji tema, kurioje sulig būtent šiuo patyrimu ir pradėsiu aprašinėti jų besikaupiančius nuostabius patyrimus, pamąstymus ar kokias tai idėjas.
Buvo ketvirta valanda vakaro. Visi trys vaikai žaidė lauke. Aš gaminau vakarienę, bet jau ne pirmas pusvalandis, kai viduje jaučiau troškimą atsisėsti ir pabendrauti su Rojaus Trejybe-AŠ ESU. Pagaliau nuėjusi į svetainę, prisėdau ant fotelio, ir pagarbinau Kūrėją. Šiandien vaikams prasidėjo vasaros atostogos, ir aš apie tai kalbėjau Rojaus Trejybei-AŠ ESU, klausdama jos patarimo, kaip gi man prasmingai leisti su jais laiką, kad jiems tai nebūtų – kaip sako – kiekviena diena tokia pat. Kaip galėčiau jiems padėti – mokytis. Taigi, buvau panirusi į maldą, kai lauko durys atsidarė, ir girdžiu įbėgo kažkuris vaikas. Nusiavė batus, nusirengė lauko viršutinius drabužius ir atbėgo į svetainę, kur fotelyje – atsisukus jį prieš langą – sėdėjau aš. Vaikai pamatę šį fotelį atsuktą į langą, žino, kad tada mama, sėdėdama jame, meldžiasi. Tai jau ne pirmas kartas, o man patinka melstis prieš užuolaidomis atitrauktą langą. Prieš užmerkiant akis, matau vis kitokio grožio, dangų. Iš to kaip įėjo į kambarį, supratau, kad tai Matas. Jis atsisėdo į prie visai šalia mano fotelio esančią sofą. Atsisėdo tyliai, kad manęs nesutrukdyti, ir aš žinojau, kad jis meldžiasi taip pat, nes tai irgi ne pirmas toks kartas. Aš savo maldą pabaigiau, nes gi žinau, kad akimirka kita ir jis jau nekantraus mane kalbinti. Atsisukau į jį. Matau kaip Matas atsimerkė ir su lengva nuostaba balse, sako – Oi, kaip keistai, atrodo kaip mašina atbuliniu važiuočiau. – Aš akimirksniu sureagavau. – Matai, tai tu juk virpesius maldos metu ką tik pajautei! – Vaikas žiūri į mane, ir dar kartą pakartoja koks tai buvo jausmas. – Ar patiko? – šypsausi jam. – Ne, nelabai. – Nelabai, nes tau tai dar neįprasta, tai dėl to, kad tai pirmas kartas ir tu nesupratai, kad tai virpesiai iš Kūrėjo, tai ir yra tie patys virpesiai apie kuriuos tu tiek Šventovėje mus visus girdi kalbant. – Bet mama, kaip keista, aš sėdėjau vietoj, o jausmas toks, kaip mašina atgal važiuočiau, taip, nešė, ne supo taip, bet nešė mane( rodo rankomis aplink save), bet trumpai. – Dabar jau visai atkuto vaikas. Matau, kaip džiaugiasi savo naujuoju patyrimu. – Matai, o atsimeni kaip kažkada aš tau sakiau, kad tu niekada negali žinoti, kada bus tas pirmas kartas, reikalingos tavo pastangos, ir jeigu stengsiesi, melsiesi, bus ir atlygis, štai tu jo ir sulaukei. – Taip, bet neišgirdau ką Rojaus Trejybė man sakė, nes aš nelaukiau ilgiau tyliai, tik greitai pasimeldžiau, padėkojau už gražią dieną, daugiau nelabai žinojau ką pasakyti? – Šypsosi jis žiūrėdamas į mane ir matau, kad kažką susimąsto.
Vakare, kai Vytautas po darbo grįžo namo, atsiminęs savąjį vos prieš pora valandų patirtą patyrimą, vaikas atbėgo pasidalinti juo ir su tėčiu, kas tik parodo, jog vis pamąsto apie tai. Tiesa, prieš išeidamas iš kambario, kuriame mes su Vytautu sėdėjome ant lovos ir po vakarienės šnekėjomės apie jo darbo dienos patirtus įspūdžius, linksmai nusiteikęs Matas pasako, kad – Dabar melsiuosi dažniau. – Staiga dingsta už kampo, ir nubėga savais reikalais. Kaip visada linksmai ir geranoriškai nusiteikęs, paskendęs daugybėje idėjų, kurias taip nori vis įgyvendinti, ir būtinai tuojau pat.
Telydi jus mylimieji ramybė, patiriama iš Kūrėjo, Vita
2017-06-02 01:33:46
Komentarai
Priklausomai nuo to, kaip gi gyveni gyvenimą tu, savo kasdieninį, kokį jį mato tavo žemiškieji vaikai, kuo pulsuoja tavo veiksmai – Meile – ar abejojimais – o gal Gyvastimi, Tikrove – patiriama iš Kūrėjo-Rojaus Trejybės-AŠ ESU – tai tuo pulsuos ir mažylių vaikelių mintys, veiksmai. Tą – Meilę – arba liūdesį – atspindės ir jų – akys.Kauniečiai urantai, pamenate kaip prieš kokia pora mėnesių, Daiva iš Panevėžio, gyvųjų pamaldų metu, bet jau mūsų mokymosi sakyti savo pamokomąjį žodį dalyje, mums visiems parodė ją taip sužavėjusius jaunosios, visame pasaulyje išgarsėjusios, Akiane nutapytų Jėzaus paveikslų, atsišviestas kopijas. Berods – tris, ir visos jos susijusios atitinkamai su dailininkės amžiumi. Mes visi, tie kurie tądien dalyvavome gyvosiose pamaldose, tas galima pavadinti ir nuotraukas, peržiūrėjome ir lengvai supratome kuo gi mūsų Daivutę jie taip patraukė – nuostabūs Kristaus portretai.
Įžvalgioji šios tokios nuoširdžios urantės akis pastebėjo, kad aš gan ilgokai žiūrėjau į šį tarsi čia pat esantį, gyvą Kristaus atvaizdą, ir po poros dienų paskambino, ar tai prašė man žinutę telefonu, klausdama ar aš norėčiau tokių Jėzaus nuotraukų? Atsakiau, kad taip. Ir štai po poros savaičių aš jau turėjau Kristaus paveikslėlius savo rankose, bet ypač džiaugiausi dailininkės paskutiniuoju kūriniu – man jis taip patiko.
Po kokio mėnesio laiko, drauge su kitomis mano širdžiai mielomis nuotraukomis-kopijomis, į didelį rėmą drauge su jomis sutilpo ir tas man taip patikęs Kristaus tapytas atvaizdas. Dabar Kristus žvelgia tiesiai į mane kai tik praeinu pro jį, o kartais ir sustoju. Nors jau seniai jokių Kristaus atvaizdų mano namuose iki šio, nebebuvo, bet taip jau atsitiko, kad šį pasikabinau, nesinorėjo į stalčių įdėti.
Vieną popietę, kaip tik nešina savo glėbyje Kotryną, praeidinėjau būtent pro tą vietą, kur kabo mano aprašyta Kristaus paveikslo nuotrauka. Kotryna paprašė mane sustoti prie jos – Mama, žiūrėk, – rodo rankyte į nuotrauką. – Matai... kokios jo akys? – pasižiūri į jį įdėmiu žvilgsniu. – Jos rodo, kad jis labai geras.
Praeina kažkur trys savaitės, gal daugiau. Kotryna vėl pribėga prie nuotraukos – Mama...jo akys... – įsivyrauja tyla, mažylė stebi Kristaus atvaizdą. – Mama, pagal jo akis galima atskirti, kad jis geras. – Ir nubėga.
Kokiu žvilgsniu žvelgia – žmonių – akys? Kur jos žvelgia? Ką jos mato, arba ką nori matyti? Akys daug ką parodo – o iš tikrųjų – viską. Ir kaip mažai tegali sutikti – atvirai – žvelgiančias akis. Kūrėjo Meile mylinčias akis.
Kristaus asmenybė patraukia daug ką, bet ar iš tikrųjų? Nes jeigu patrauktų – širdimi – tai ir pastangos būtų dedamos – iš širdies – kad atsirastų troškimas tapti juo. Pastangos atneša saldžius vaisius, kuriais tada gali mėgautis ir kiti broliai ir sesės, nuoširdžiai trokštantys Šviesos patyrimo savo viduje ir tada brolystė ir bendradarbiavimas visiems nuoširdiems ieškotojams ir tos Šviesos suradėjams, taps natūrali pasekmė gimusi iš Kūrėjo Meilės pojūčio, kurio nevalia stabdyti.
Prieš daugiau kaip mėnesį, viriau obuolienę. Sėdžiu vakare virtuvėje, pjaustau obuolius. Prieina Kotryna ir pasiprašo padėti. Gerai, sakau, prašau. Padeda ji man kiek gali – tai nulupa kokį obuoliuką, tai nubėga pas kitus namiškius į svetainę. Vėl atbėga, palupa ir žiūrėk jau ir pabaiga. Visus sutvarkėm, paruošėm virimui. Su mažąja šypsomės – Na štai ir viskas. Ačiū tau, Kotryna. – Dėkok ne man, dėkok Jėzui. – Aš smagiai nusijuokiu, iš nuostabos, išgirdusi tokį netikėtą, bet mano širdžiai tokį mielą jos atsakymą. – Nu tu šaunuolė, Kotryna, – tepasakau. O ji kuo ramiausiai man vėl atsako – Aš rimtai, jis man padėjo. Dėkok jam. – Aš žinau, kad taip ir yra. Jis iš tikrųjų tau padėjo.
Kada asmenybė žvelgia Kūrėjo žvilgsniu – ji jokiu būdu neapsiriboja savimi – ji žvelgia plačiai, aprėpdama net ir visą kūriniją ir net taip, kaip žvelgė Jėzus, kuris vien tik Mylėjo. O būtent Meilės jausmas dovanoja – orumą – orumą, kurį matai mylinčio Kūrėjo vaiko – akyse.
Telydi jus mylimieji, Kūrėjo Ramybė, Vita
vvita
2018-09-05 00:57:47
Vakar vakare, jau prieš pat einant vaikams miegoti, atšuoliuoja pas mane į virtuvę Kotryna ir skundžiasi, kad skauda dešinės kojytės mažąjį pirštelį. – Mama, va, čia skauda, – ašaroja. Ji neseniai parbėgo iš lauko, kur matyt bėgiojo basomis, tai galvoju gal kokia bitė ar širšė įgėlė – bet gi vakaras? – kaip jau buvo ne kartą, mat pas mus kieme auga daug dobiliukų, tai ir bitučių įgėlimo jausmo, mėgstantiems vaikščioti basomis, tenka paskanauti. Nors retai.
Atidžiai apžiūriu pirštuką kurį ji rodo, kad skauda, bet nieko nematau. Apžiūri tėtis – nieko nemato, nors tu ką. Kotryna nušlubuoja į kambarį – Mama, skaityk Urantijos Knygą. – Kaip ir visada, net neįpusėju skaityti vakaro studijų normos, o ji jau seniai miega.
Ryte, ką tik grįžau pabėgiojusi, vaikai jau atsikėlę. Pavalgome pusryčius, kai po kiek laiko vėl atbėga į virtuvę pas mane Kotryna ir sako – Mama, mama, va, matau kažkas išlindęs, kur tėtis žiūrėjo ir nematė. Va, tikrai matau. – Eime, atsisėsime, bus patogiau, parodyk. – Tačiau vos tik pajudinu jos kojytę, ji pradėjo verkti, kad bijo, nejudink. Pamato mano rankoje pincetą ir liepia jį padėti, nes jai skaudės. Padedu ant stalo, kuo toliau nuo mūsų – kad tik ji man leistų pažiūrėti kur ten ką ji mato – galėsiu ištraukti. Bet Kotryna vis tiek judina koją be perstojo ir sako, kad neduos man to ką ji mato ištraukti – pašino, geluonies ar gal koks usnės spygliukas? Aš visomis išgalėmis stengiuosi ją nuraminti, kad neskaudės, tik nejudink kojos – jau spėjau pamatyti kažką panašaus į geluonį – tik visai ne ant mažojo pirštelio, o šalia, jau ant apatinių pėdos raumenų, dėl to nieko ir nematėm iš vakaro, ne ten žiūrėjom.
Kotrynos intensyviai prašau na, nejudint kojos – ji visada taip reaguoja į visokius užsigavimus – bet jokie įtikinėjimai jos nenuramina. Kotryna verkia, kad skauda, nors aš net ir neliečiu paduko. Staiga ji man sako – Mama, pasimeldžiam. – Ir aš iš karto tiesiog sustingstu – taip įsijaučiau į gelbėjimo operaciją, kad pamiršau svarbiausią – gi pasimelsti reikia ir vaikas nurims. Susigėstu viduje. Pagarbinau Kūrėją, pasimeldėm kartu abi ir vaikas nurimo. Nors geluonį ar usnės spygliuką, bet tikrai ne pašiną, ištraukiau vis tiek paskubomis, kai nukreipiau jos dėmesį į brolį ar sesę, kai paprašiau, kad ją pakalbintų.
Tai štai, tas – Mama, pasimeldžiam – man buvo mokymas iš Kotrynos suteiktas, ir dar tada kai jai pačiai skaudėjo, nors gal visai neskaudėjo, bet ji – bijojo, ir sugebėjo pažvelgti tokioje situacijoje giliau už mane.
Per pietus autobusu – vaikai labai mėgsta važiuoti autobusais – tai jiems tikra šventė – važiavome į Kauno senamiestį ir kitur, pasivaikščioti. Važiuojant autobusu Kotryna džiaugiasi – Bet mama, kaip gerai, kad mes pasimeldėm, dabar ir kojytės neskauda, nes tu ištraukei ten tą kur parodžiau..
Pavakarį, grįžus tėčiui iš darbo, visi penki išvažiavome maudytis į Lampėdžių ežerą, tiesa – dirbtinį ežerą – mėgiamą Kauno miesto gyventojų maudymosi vietą. Diena tokia karšta, kad po judriai praleistos dienos ir dar didesnę jos dalį prabuvojus lauke, atsigaivinti vandenyje – tikras malonumas. Tokia karšta vasara kaip ši atnešė daugiau džiaugsmo ne tik Viktorijai su Matu, kurie jau mokosi plaukti, nes pagaliau gali ilgiau išbūti vandenyje dėl jo neįprasto šiltumo, bet ir Kotrynai, mat ji iki šių metų tik brisdavo į vandenį, bet niekada nesimaudydavo – vanduo per šaltas – o dabar gi jis kaip arbata, tad iš vandens šį vaiką vis tik sunkiai ir beišviliosi. O dar jeigu kokią draugę susiras – o jai visi ar visos draugai, kurie su ja tik kalba, ir žinoma jos pirmos pradėti kalbinti – Kotryną apskritai labai greitai apsupa vaikai ir nebūtinai jos amžiaus, gali būti ir truputį vyresnės mergaitės – tai draugų apsuptį ji tiek įsijaučia į kalbas ar žaidimus, kad iš vandens lipa tik tada, kai einu į krantą jau ir aš – po valandos ar net ir pusantros.
Tačiau, kad ir kokia graži ta Lampėdžių aplinka – medžių žaluma aplink – ar jau besileidžiančios saulutės spindulių nuostabus atspindys vandenyje – vis tiek reikės jau važiuoti namo, vakaras.
Šiandien daug buvo veiklos man su vaikučiais, o ir vakaras užsibaigs matau kiek vėlyvesne nei įprasta mums, vakariene. Po šaunių maudynių visi nusprendžiame važiuoti pavalgyti mūsų mėgstamoje vietoje. Čia meniu gausus – gali maistą užsisakyti išsinešimui arba pavalgyti vietoje, bet tik lauke. Mes renkamės – vietoje. Susėdame visi prie stalo ir laukiame tėčio su Matu užsakytų vegetariškų suši, keptų baklažanų su daržovėmis bei ryžių su daržovėmis. Mes visi šnekučiuojamės tarpusavyje, kas su kuo, kai Kotryna staiga garsiai mus visus pradeda raminti – Pasimeldžiam. – Nelabai kas sureaguojam, gal šiaip pasakė? – Pasimeldžiam. – Sako mažoji jau taip, kad išgirstam ne tik mes, bet net ir aplink sėdintys. – Gerai – pasigirsta iš vieno, iš kito mūsų šeimos nario.
Prieš užmerkiant akis spėju pamatyti įtariai mus stebinčių prie kito staliuko sėdinčiųjų žvilgsnius.
Pasigirsta Kotrynos malda – Meldžiu mamai, Viktorijai, Matui gerovės. Taip pat močiutei ir seneliui, kaimo močiutei ir diedukui. Meldžiu, kad tėtis geriau jaustųsi. Meldžiuosi už Algimantą ir Holą, kurios jau nėra.. Amen.
Telydi jus mylimieji, Kūrėjo Ramybė, Vita
vvita
2018-08-09 01:41:44
Brangi Vita, ačiū už pasidalinimą patyrimu! Kai tik perklausiau tavo vaikų gyvas maldas Kūrėjui – Rojaus Trejybei-AŠ ESU, tvarkydama garso įrašus ir dabar vėl, iki ašarų sujaudino toks TIKRAS gyvybingumas, gyvoji gaiva, gyvoji meilė ir nuoširdumas jų balsuose, o iš tiesų liejami gyvi šviesos virpesiai! Seniai begirdėjom Rojaus Trejybės-AŠ ESU Gyvojoje Šventovėje mūsų mažylio dvasios brolio ir sesės jaunutį švelnų gyvybingą balsą, taip tikroviškai natūraliai besikreipiantį į Kūrėją, ir tikrai jaučiu būsena – kokia tai atgaiva ir sustiprinimas ne vien jums žemiškiesiems tėvams, bet ir man, ir mums visiems. Labai pakylėja. Tai tikras mokymas ir gyvas Kūrėjo paliudijimas mažylio lūpomis, paliudijimas Algimanto skelbiamos Evangelijos, kad Kūrėjas yra Gyvas, yra kiekvieno iš mūsų viduje, ir mes kiekvienas galime atrasti Jį savyje. Štai šitie maži vaikai jau liudija, kad Kūrėjas lieja visiems vienodą gyvybingą šviesos energiją, kupiną meilės galios, kupiną šviesos, išminties, kosminės įžvalgos, ir kitų amžinųjų vertybių kupiną galią, o jie taip natūraliai ir imliai tai pajunta! Pajunta tai, ką Kūrėjas lieja visumai. O JIS lieja mums visiems vienodai savo gyvąją meilės energiją, ir šitas patyrimas paliudija, kad švarus ir šviesus protas, dar neužterštas aplinkos tamsos poveikiu, yra toksai imlus Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvai šviesai ir tikrovei. O mums vyresniems, brandesniems savo fiziniu amžiumi urantams, sukaupusiems skirtingą bet jau tam tikrą gyvenimišką patyrimą, yra sunkiau patirti tą natūraliai visiems ir vienodai liejamą Kūrėjo gyvąją energiją, nes jau įsiterpia gyvulinio proto tarša, metų našta, kuri buvo nugyventa be atrasto savyje Kūrėjo – Šviesos Šaltinio ir Centro, o siurbiant iš aplinkos vien žemo dažnio energinius virpesius ir nejaučiant šito žalingo poveikio, dargi nesusimąstant apie tokį, nes nebuvo tokio šviesaus patyrimo – Kūrėjo atradimo, kad galėtume palyginti savyje patiriamą šviesą su tamsa. Dabar jau galime, palyginame, ir susimąstydami žengiame artyn ir gilyn savyje link Kūrėjo. Žengiame patys, ir štai perduodame gyvąją šviesą savo mažyliams broliams ir sesėms. Nes jei nebūtų mūsų pirmojo šviesos žingsnio, nebūtų ir šių šviesių mažų vaikų, ir jų šviesėjimo, o tą aiškiai matome supančioje aplinkoje, toli eiti nereikia, štai kaimynai gyvena be atrasto Kūrėjo, ir matyti, kokie jų vaikai, į ką krypsta jų vidus. Puiku, jei galime pasidalinti savuoju gyvu patyrimu, iš tiesų malonu lieti šią patiriamą gyvą Kūrėjo šviesą, bet kad mažai norinčių, labai daug bijančių, kad tiki neįtrauktų į kokią sektą, geriau jau eiti į bažnytėlę ir ten metai iš metų klausytis kunigo pamokslo, tokio pat Gyvo Kūrėjo neatradusio asmens, kaip ir jie patys. Aklas aklą veda.
Imlumą Kūrėjui – Rojaus Trejybei-AŠ ESU galime ir turime vystyti.
Galėčiau pasakyti, jog turime mokytis iš vaikų būti nuoširdesniais, gyvybingesniais, bet deja, nuoširdumo ir gyvybingumo negalime išmokti, nusipirkti, jį galime gyvai semtis patys asmeniškai tik iš Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU, kaip tą daro ir šie vaikai, maži savo fiziniu amžiumi, bet jau pranokstantys mus savo nuoširdumu, imlumu Kūrėjo gyviems virpesiams. Kūrėjas nesuteikia kažkam daugiau privilegijų, daugiau šviesos, nesuteikia ir šiems mažyliams, tiesiog jie imlesni Kūrėjo gyvai šviesai už mus, ir todėl aiškiau jaučia ir atsiduoda šiam impulsui be abejonių, be baimės. Mes kiekvienas galime žengti tik savo asmeniniu gyvuoju keliu, gilindami savo asmeninį gyvąjį įtikėjimą, ne stengdamasi pasivyti kitą, pranokti kitą, bet atverti save Kūrėjui ir visumai, lieti kartu su Kūrėju gyvąją meilės šviesą, būdami natūralūs tikroviški SAVIMI, kokie yra šie vaikai. Jie tik stiprės ir šviesės, jau ne vien savo žemiškųjų tėvų, bet ir savo asmeninių natūralių pastangų dėka, o mes dar turėsime įveikti tuos didžiulius baimės barjerus mumyse, kol tapsime labiau šviesesni ir imlesni, kol tapsime vis labiau tikroviški – savimi. Štai toks yra kasdienis gyvas gyvenimas su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, kiekvienam savi iššūkiai, savęs atskleidimas visumai, savo talentais ir gebėjimais šlovinant ir liudijant Kūrėją. Ir tai natūralu, taip turėtų būti visur ir visada, ir taip bus. Pradžia nuo mūsų kiekvieno asmeninio šviesos gyvo žingsnio, į dar ryškesnę šviesą, gyvenant gyvą gyvenimą su Kūrėju, Kūrėjuje ir patiriant Gyvą Kūrėją – Rojaus Trejybę-AŠ ESU savyje.
Su Kūrėjo meile,
Jurgita
2018-08-08 11:57:51
Kūrėją ypač džiugina vaikų atsivėrimas. Nuoširdumo negalima išmokti, tai- dovana.
Ačiū už galimybę girdėti
Arunas
2018-08-08 00:47:06
Praeitą savaitę, penktadienio ar šeštadienio popietę, atbėgo Matas pas mane į kambarį ir sako – Mama, duok man Jėzaus Kalbu Jums Vėl knygą, aš noriu skaityti. – O tai argi aš tau nesu davusi? – Ne, aš neturiu. – Nu gerai, matyt daviau tik Viktorijai. – Išimu iš pakuotės naują knygą, drauge tvarkingai įvyniojame į laikraštį, Matukas dar ant dabar jau naujo viršelio flomasteriu užsirašo knygos autorių bei pavadinimą, apsikabina ją ir šypsodamasis išbėga iš kambario, neužmiršdamas padėkoti.
Kitą dieną atsineša vėlgi pas mane savo naująją dovaną ir uoliai garsu pradeda skaityti. Skaito matau nuo pradžių, taigi – įvadą – šaunuolis. Ir kaip jis čia taip staiga sugalvojo skaityti būtent Kalbu Jums Vėl apreiškimą? Vėliau, man skaitant vakare Urantijos Knygą, vaikas sako – Mama, bet Urantijos Knyga tai kaip ir Jėzaus, kur man davei – tokios pačios, matau, supranti? – Suprantu, abi dvasinės knygos, tą tu turi omeny, ar ne? – Būtent. – Virpesiai panašūs.
Ir Mato noras pradėti skaityti pačiam Jėzaus Kristaus Kalbu Jums Vėl apreiškimą, suprantu, buvo laiptelis į kitą patyrimą, rytdienos, labai svarbų.
Sekmadienį – 2018 08 05 –per gyvąsias pamaldas, Kaune, besibaigiant Kūrėjo garbinimo daliai, tyliai priėjo prie manęs Viktorija ir sako – Mama, aš noriu pasimelsti, kada galėsiu? – net nuščiuvau. – Gerai, žinoma, dabar Algimantas pasakys pamokomąjį žodį ir tada melsis, po to mes. Kada atėjo mūsų, urantų, eilė melstis, iš tiesų, Viktorijos tylus, vos girdimas balselis garsu ištarė pirmuosius maldos žodžius šventovėje, kas man buvo netikėta ir malonu. Netrukus pasimeldžiau ir aš, kai baigusi maldą išgirdau ir Mato balsą, kuris taip pat prabilo malda, niekam nieko iš anksto nesakęs – Mato balsas vaikiškesnis nei Viktorijos – tad jo klausytis buvo dar neįprasčiau. Ir nors aš jį girdžiu kiekvieną dieną ar vakarą – kai meldžiasi – bet šventovėje jų balsai skambėjo kitaip, nes aš žinojau koks tai jiems iššūkis, Viktorijai gal sunkesnis nei Matui, nors kita vertus ji ir buvo ta pirmoji, savo veiksmais nurodžiusi vektorių ir broliui. Ir kai jau važiavome mašina namo, Viktorija man sako – Mama, bet kaip įdomiai, aš pajutau va čia (rodo rankyte ties krūtine) tokį na, tokį, kaip kvietimą, raginimą, kad turiu pasimelsti. Bet mama, taip stipriai, žinok. – Na taip, tu pajutai Minties Derintojo impulsus, kad pasimelstum. Tai buvo Minties Derintojo vedimas. – Viktorija šypsosi patenkinta. – Norėsiu dar pasimelsti, tik ne Vilniuj, Kaune man kažkaip geriau. – Na, pamatysi, gal užsinorėsi ir ten, koks skirtumas.
Kažkuri urantė priėjusi prie vaikų, pasidžiaugė jų pirmomis maldomis kaip ir aš taip pat, ir ne kartą. O Matas man ir sako – Mama, kas čia tokio, aš gi ir namuose meldžiuosi, jau seniai. – Na taip, pagalvoju, tu gi ir negali dar suprasti kokį džiaugsmą atneša vaiko balsas garbinantis Kūrėją ar besimeldžiantis Kūrėjui. Galų gale, tai juk dar taip neįprasta šiame pasaulyje, nauja. O ir niekas be šių vaikų šiomis dienomis to nedaro, mūsų šventovėje. Ir vis tik, būtent taip Matui ir paaiškinu, vis pagirdama ir pasidžiaugdama abiem vaikais.
Mielieji, manęs daug kas klausėte – ar aš žinojau, kad vaikai melsis, kaip sugalvojo ir pan., – šis mano trumputis aprašymas yra mano atsakymas jums į jūsų pateiktus klausimus, kai su jumis bendravau, bet tada dar negalėjau ir pati atsakyti, nes nežinojau.
Šiandien Matas vėlgi atsinešė pas mane Jėzaus Kristaus Kalbu Jums Vėl apreiškimą ir garsiai paskaitė puslapį. Aš jam priminiau, kad per vasaros atostogas juk dar reikia kažką ir į sąsiuvinį parašyti-nurašyti. Žiūriu, atsinešė sąsiuvinį, parkerį ir ėmėsi nurašinėti pasirinktą pastraipą iš šios knygos. Na ką, mokytoja irgi paragaus šviesos žiupsnelį kai skaitys tas eilutes, pagalvoju. Beje, pasąmonė juk taip irgi valosi – kada tu skaitydamas jauti virpesius, aukšto energinio dažnio virpesius, sklindančius iš tų žodžių-mokymų, Kūrėjo mokymų.
Telydi jus mylimieji, Kūrėjo Ramybė, Vita
vvita
2018-08-08 00:14:46
Mintimis vis prisimindavau vieną citatą, kažkada skaitytą, ir taip man įsiminusią. Tačiau niekaip negalėjau prisiminti kur gi būtent aš ją skaičiau, tai yra, kuriame apreiškime? Bet šiandien vakare, skaitant vaikams Urantijos Knygą – o mes dabar skaitome apie Jėzaus vaikystę – kaip tik ir suradau tą, net ir visą pastraipą, apie kurią tiek galvojau. Štai ji:
Iki šitų metų pradžios Jėzus buvo visiškai pasiekęs tai, kad motina ėmė pritarti jo metodikai, kaip mokyti vaiką – teigiamu nurodymu daryti gera vietoje senesniojo žydų metodo, draudusio daryti bloga. Savo namuose ir per visą viešojo mokymo karjerą Jėzus būtinai taikydavo pamokymo teigiamą formą. Visada ir visur jis tikrai sakydavo "Darykite šitaip – jums reikia daryti taip." Jis niekada nenaudojo negatyvaus mokymo metodo, kilusio iš senovinių tabu. Jis susilaikydavo nuo to, jog pabrėžtų blogį, jį drausdamas, tuo tarpu gėrį jis aukštino, liepdamas jį daryti. (1401-02)
Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, koks nepaprastai svarbus etapas yra vaikystė. Gali moti ranka į savąją, jei buvo joje kažkas kas nepatiko, gali apie ją per daug nesvarstyti, bet vis tiek ateis metas kai pradėsi galvoti, nes vis tiktai kas buvo pasėta tada, tu suprasi, kad yra glaudi sąsaja su dabar. Pasąmonės valymas – garbinat Kūrėją ir meldžiantis, lankant gyvąją šventovę, studijuojant dvasinius mokymus – tai yra ilgas procesas, bet veiksmingas, jeigu tam dedamos nuoširdžios kasdienės pastangos. Kad pasąmonė kuo mažiau užsiterštų dar jauname amžiuje, tam mažylius ir būtina supažindinti su Gyva Šviesa, kurią jau mes patys patiriame savyje. Būtina mokyti kaip atrasti Kūrėją savyje.
Pastebėjusi, kad vyresnieji vaikai sunkiai atskiria kas yra garbinimas, o kas malda, ėmiau aiškinti kuo tai skiriasi. Garbindamas tu nieko neprašai, tai yra patys aukščiausi virpesiai, o maldoje tu išreiški ir prašymus, pastebėjimus, norus ir pan., ir tai jau yra žemesni virpesiai nei garbinimas.
Dar nuo rudens, kai vyresnieji vaikai išeina į mokyklą, Kotryną ėmiausi mokyti kaip garbinti Kūrėją – Rojaus Trejybę-AŠ ESU. Kadangi ji dar neskiria kur garbinimas, kur malda, aš sumaniau daryti taip – aš po kelis žodžius pagarbinu, ji pakartoja, tęsiu toliau, ir ji kartoja. Aš jai paaiškinau, kad taip jai bus lengviau atskirti kas yra garbinimas, o kas malda. O vėliau ji pati galės garbinti, ir ji mielai sutiko su tokiu mano sumanymu. Tie garbinimo žodžiai labai jau paprastučiai ir trumpi – parinkti išmintingai pagal jos supratimą, kad neapsunkinti jos – ir mano nustebimui ir džiaugsmui, Kotryna labai greitai pradėjo pati pridėti po žodį, nuo savęs, kada garbiname drauge. Vėl gi, tai paprasti žodžiai, bet taip miela klausyti kai aš sakau, pavyzdžiui – Aš garbinu ir šlovinu tave Rojaus Trejybe, nes tave myliu – o ji sako – aš garbinu ir šlovinu tave Rojaus Trejybe, nes tave labai labai myliu.. – Ir taip kas kart po žodį. O ir patį garbinimą jau visada užbaigia pati, man net nepabaigus sakyti, nes jau žino kokia pabaiga – Manoji valia, kad būtų tavoji valia. Amen.
Maža to, kada pradėjau su Kotryna taip rytais garbinti Rojaus Trejybę-AŠ ESU, dviese, ji kartais pati, dienos metu, atbėga ir paprašo pasimelsti. Arba jeigu pamato, kad aš meldžiuosi viena, irgi kartais prisijungia. Ir aš galvoju, na kokie imlūs tie maži vaikai ir taip, kaip svarbu yra aukštinti gėrį, tada ir draudimams laiko nė neliks. Taip kaip moko Jėzus.
Telydi jus mielieji Kūrėjo Ramybė, Vita
vvita
2018-02-13 01:10:16
Šįvakar užbaigėme studijuoti Urantijos Knygos, šimtas trisdešimt devintą dokumentą – Dvylika Apaštalų. Studijos šio dokumento truko maždaug pusantros savaitės. Aš kas vakarą skaičiau apie – vieną – Jėzaus apaštalą, nors pagal apimtį galima būtų buvę ir po du, ar net tris, bet taip dariau, nes norėjau, kad mes, visi, geriau įsimintume kiekvieno apaštalo tiek vardus, tiek tą informaciją apie juos, kaip asmenybes. Yra tiesiog toks suvokimas, kad, na, ne šiaip sau taip smulkiai ir įdomiai aprašytas kiekvienas apaštalas.
Kaip kažkada man Algimantas sakė – Kiekviena eilutė Urantijos Knygoje turi Gelmę. Kiekviena.
Iš tikrųjų, skaitydama apie apaštalus, jų charakterius, daug ko pasimokai-atrandi ir pats. Apmąstai daug ką. Iš pradžių vaikai bandė raukti nosytes ir prašė, kad geriau paieškočiau paskaityti teksto, kur aprašomi Jėzaus darbai – kas jiems taip įdomu klausytis – bet vidus man diktavo skaityti būtent šitą dokumentą, ir netrukus vaikai pripažino, kad apie apaštalus klausytis vis tik – įdomu.
Šiandien buvo jau trečiasis vakaras, kaip Matas mums išsakė įdomų pastebėjimą. Iš pradžių, pirmus du kartus aš nelabai sureagavau, bet šiandien jis vėl pakartojo tą pačią mintį. Galvoju reikia užsirašyti.
Skaitant ypač šį dokumentą, dažnai girdima – šie dvylika, tas dvyliktukas, vienas iš dvylikos, vardan tų dvylikos ir pan., Ir štai mums Matas sako – Bet Mama, kaip dažnai kartojasi skaičius dvylika (turi omeny dabartiniame gyvenime). Žiūrėk – laikrodis, turi dvylika valandų; lėkštės, būna dvylika ant stalo (turi omeny stalo serviravimą, tai yra šakutės, peiliai, lėkštės, parduodama po dvylika); flomasteriai, būna po dvylika; ant trumpos liniuotės – skaičius dvylika. – Tėtis pamąstęs dar prideda – Metuose dvylika mėnesių. – Viktorija irgi dabar pamąsčiusi pritaria Mato mintims, nustebusiai ištardama – Bet tikrai.
– Mama, kiek daug dvylika, sutapimų, kodėl? – nenustoja apie tai mąstyti Matas. – Nežinau Matuk, tiesą sakant, tol kol tu apie tai neužsiminei, niekada apie nemąsčiau, to nė nepastebėjau, nesusiejau. Tu man pirmas apie tai papasakojai. Aš parašysiu tavo šitą įdomų pastebėjimą į forumą, visiems. – Vaikas nusišypsojo, kažką pagalvojo, bet nieko nesakė.
Šitas Mato pastebėjimas ir man pačiai pasirodė įdomus, juo labiau, kad tris kartus man jis jį pagarsino, kad tikrai išgirsčiau. Kita vertus, kaip Algimantas ir sakė – Kiekviena eilutė Urantijos Knygoje turi Gelmę. O kad tą Gelmę suvokt, ir perduot savo vaikams...
Jeigu ko nors ir negali perduoti šią akimirką – vis tiek – nuo kiekvieno mūsų dabartinio Šviesos veiksmo – priklauso ateities kartų geresnis gyvenimas. Kartais mums mūsų Šviesos veiksmai gali pasirodyti mažyčiai, bet iš jų susilipdo nuostabus audinys ateičiai – aukštesnio energinio dažnio virpesių audinys – sėjantis sėklą kitoms kartoms. Jau šiandien, šią akimirką. Priklausomai nuo mūsų veiksmų. Nuo mūsų pasirinkimų, minčių, žodžių, darbų.
Telydi jus Kūrėjo Ramybė, Vita
vvita
2018-01-31 01:30:15
Maždaug prieš pat pernykštes Kalėdas, Matas vieną vakarą man sako – Mama, kiti ten nesąmones kalba, sako, kad per Kūčias, dvyliktą valandą vanduo į vyną pavirsta. – Aha, tikrai, kad nors nepavirstų... – Matas nusijuokė ir tiek, o aš irgi tik tiek ir teatsakiau.
Dabar jau praėjo beveik mėnesis po Kalėdų – 2018 01 19 – skaitau vakare Urantijos Knygą, skyrelį – Vestuvės Kanoje. Jau ir įpusėjau, kai ėmiau skaityti tą vietą, kur jau Jėzaus motina pabučiuoja jį ir išbėga patikrinti ar vanduo pavirto į vyną. Skaitau apie susirūpinusį Jėzų, kai staiga girdim – Mama, mama, taigi va iš kur apie tą vyną kalba tie žmonės! – visas nuščiuvęs šaukia Matas. – Va iš kur viskas! Tu įsivaizduoji prieš kiek metų tai buvo, o žmonės kvailiukai dar ir dabar tokius dalykus kalba! Va iš kur viskas! – neatsidžiaugia savo įžvalga vaikas. – Taigi tik Jėzus taip galėjo! – Ir mes dar kartą smulkiai aptariame kaip tai įvyko. – O kaip norėčiau dar tokių visokių dalykėlių surasti, iš kur ten kas ką kalba. – Iš tikrųjų tai jau ne pirmas kartas kai skaitant Urantijos Knygą, atrandame tokių sąsajų praeities ir dabarties veiksmuose, tik tada aš tuos pastebėjimus pagarsindavau-paaiškindavau, o dabar gi Matas pats, ir kažkiek savo patyrimu, mums paaiškino į ką gi reikia atkreipti dėmesį - dėl to tai jam sukėlė ypač daug malonaus džiugesio.
Telydi jus Kūrėjo Ramybė, Vita
vvita
2018-01-30 01:44:58
Kaip jau esu kartą rašiusi, mes, visa šeima, kiekvieną vakarą studijuojame dvasinius šaltinius. Paprastai, aš, trumpai pagarbinu Kūrėją, pasimeldžiu, o tada skaitau kokį nors mokymą. Iš pradžių skaičiau Jėzaus Kristaus Kalbu Jums Vėl apreiškimą, tai yra, atsiverčiu bet kurį, iš anksto nesiruošdama, puslapį ir skaitau temą tokią, kuri yra tame puslapyje. Vėliau pradėjau skaityti, ką tik, naujai išleistą knygą Gyvoji Tyla. Tik dabar jau skaičiau mokymus iš eilės. Ir vaikai klausydavo, bet jeigu mokymas ilgesnis, jau pradėdavo lovoje maltis, vartytis pirmyn, atgal, iki tol gulėję ramiai.
Tačiau Kalėdų vakarą, kažkaip man dingtelėjo mintis perskaityti kokį nors Kristaus atliktą darbą iš Urantijos Knygos. Nepamenu apie ką konkrečiai tą vakarą skaičiau, bet vaikai ypač susidomėjo. Kai pradėjau skaityti būtent Jėzaus darbus, tuos konkrečius epizodus, net pastebėjau, kad Matas net gulėjimo pozą pakeitė, ir dabar kas vakarą atsigula taip – pakelia galvą ir rankomis prilaiko smakrą – kad nuo savo lovos būtinai matytų mane, sėdinčią ant Kotrynos lovos, ir dar kaip įdėmiai stebi ir gaudo kiekvieną žodį.
Dabar kiekvieną vakarą jie prašo – dar, dar. Mat vieno epizodo jiems per mažai. Pradėjau skaityti bent po du epizodus, daugiau net neišeitų, nes ir taip visas procesas netrumpas – neilgi, garbinimas ir malda prieš skaitymą, skaitymas, po to baigus man skaityti, dar trumpai aptariame tai ką išgirdome – vaikai užduoda klausimus arba išsako savo nuomonę ar tiesiog susižavėjimą. Kartais tiesiog tyliai mąsto. Po viso šito, išjungiame kambaryje šviesą ir tėtis pagarbina Kūrėją, o aš ir vaikai pasimeldžiame. Tiesa, tik Kotryna jau tokiu laiku visada miega. Bet gi visa toks procesas trunka beveik valandą, tai nieko nuostabaus, kad aukštesnio dažnio virpesiai, paskleisti skaitymo metu, ją ramina ir ji užmiega. Kaip ir mus visus, žinoma, ramina. O būtent toks, vakarinis, studijavimas drauge su vaikais, dargi pakoregavo ir dienotvarkę – praustis reikia anksčiau, klotis lovas anksčiau – kad skaitymas netaptų ta priežastimi, jog per vėlai nueinama miegoti, nes šie vaikai įpratę eiti miegoti jau devintą valandą vakaro, žiemos metu, juk kitą rytą į mokyklą ir reikalingas poilsis.
Prieš keletą dienų, parinkau paskaityti skyrelį pavadinimu – Neregys Jeriche. Pradėjau skaityti ir nė neįpusėjau, kai Matas man sako – Taigi šitą jau girdėję, apie šitą neregį kalbėjo tas...nu tas...nu.. - Kas? Neatsimenu. – Nu tikrai kalbėjo, šventovėj. – Susižiūrim su Vytautu ir bandom prisiminti. – Jo, jo, prisimenu, Robertas pasakojo savo mokyme... – gali tik pasidžiaugt savo puikia atmintimi ir tėtis. – Jo, jo, Robertas kalbėjo. – dabar dar tvirčiau patvirtina Matas. Ką gi, įjungiu savo atmintį ir aš, ir štai pagaliau pro miglą atgamina tą akimirką ir mama. Bet gi pasidžiaugiau Matu. Šventovėje atrodo guli tėtį apsikabinęs, dargi kartais ir nusnaudžia vaikas, bet gi žiūrėk vis tiek viską girdi. Šaunuolis. O tikrai į vaikus pasižiūrėjus, dažnai pagalvoju – Kada jie įdėmiai atsisėdę viską klausys? – Pasirodo nepergyvenk, mamyt – girdi, ir girdi daugiau nei tau atrodo.
Šiandien vakare, jau ir po skaitymo Urantijos Knygos, Kotryna kažkaip dar neužmigo. Paraginau ir ją pasimelsti. Pasimeldė. Dabar mano eilė, aš meldžiuosi paskutinė. Mano malda visada apima visus kūrinijos segmentus, labai panašiai kaip Algimantas meldžiasi šventovėje, tik aš maldos neišplečiu, bet iš esmės tik suminiu tuos atskirus segmentus melsdama gerovės – Rojui, Septynioms Supervisatoms, Septynioms Pagrindinėms Asmenybėms, Dvidešimt vienam Dienų Senajam... ir t.t. – iki kol prieinu mus, urantijos mirtinguosius. Tuos segmentus kas vakarą suminiu specialiai dėl vaikų, kad jiems nusėstų į pasąmonę ta tokia svarbi informacija, kuri kažkada jiems patiems taps gyvai juntama.
Taigi, dabar, tą akimirką kai meldžiau gerovės Vietinei Visatai ir suminėjau Jėzaus Kristaus vardą, Kotryna man priminė – Ir būtinai už jo(Jėzaus) apaštalą. – Už Algimantą-apaštalą? – Nu jo, už apaštalą. Nereikia sakyt Algimantą. Sakyk apaštalą. – Gerai, gerai, būtinai pasimelsiu.
Aš neatsimenu iš kokio būtent epizodo, Kotrynai papasakoto, dabar ji atsimena tą faktą, kad Algimantas yra Jėzaus apaštalas – vis tik spėju, kad iš mano pasakojimo apie Kristaus apsireiškimą Algimantui, Kretingos miške – bet faktas, kad atsimena. Tai dabar gi manęs ir paprašė – pasimelsk už Jėzaus apaštalą. Net ir nebūtina minėti vardo – matyt jai žavesį kelia būtent tas žodis – apaštalas.
Ką gi, ar galėčiau neišpildyti tokio jos prašymo? Jeigu už apaštalą, tai už apaštalą, kaip tu panorėsi, mažyle.
Telydi jus mielieji Kūrėjo Ramybė, Vita
vvita
2018-01-08 00:19:11
Kaip nuostabu skaityti vaiku isreikstas mintis, jos dar tokios tyros, laisvos ir nenuspalvintos ivairiausia patirtimi. Skaitai ir sypsaisi. Nuostabu yra tai, kad kai vis labiau atsiveri Rojaus Tevams ir viduje jautiesi laisvas ir pripildytas Kurejo energijos, tai ir pats pamatai, kaip atsiranda tokios laisvos mintys. Ipatingai tai pasireiskia tada, kai bendrauji su urantais kurie yra laisvi ir su jais galima kalbeti paciomis ivairiausiomis temomis ir laisvai, negalvojant kaip ir ka pasakysi ir ar savo isreiksta mintimi ka nors uzgausi, ar tave apkaltins del kokio nors istarto zodzio ar sakinio, kuris gal but priverstu kaip nors reaguoti kita pilna baimes ir stereoptipu suvarzyta broli ar sese.
Kartais bendraujant pritruksta zodziu ir ziurek kalboje atsiranda koks nors naujadaras kuris jau tiksliau atitinka ta energine israiska, kuria stengiesi ideti i zodzius bendraudamas su kitais, kartais tas zodis skamba keistai bet dazniausiai linksmai nes jauti kad tai Kurejas i tavo lupas tokius naujus zodzius ideda, o Jis tik ir tegali sitaip dziaugtis.
Atsiverdami Rojaus Tevams ir mes tampame tais vaikais, apie kuriuos kalbejo Jezus savo mokymuose apie vaikiska nuosirduma, nes Kurejas skleidzia tik dziaugsma tik sviesa tik ramybe ir gerove i musu atsiverusi vidu, ir kai sito nuostabaus turinio prisipildome tai ir liejasi tas dziaugsmas ir gaivumas is musu vidaus i isore.
Linkiu ramybes jusu nuostabiai seimai, o ji nuostabi del to, kad auga gyvoje Rojaus Tevu sviesoje. Tikra palaima taip gyventi.
Ramybes ir visokiariopos geroves jums mielieji.
ValdasA
2017-11-18 20:51:54
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.