Forumas: temos peržiūra
Mano patyrimai keliaujant į Palestiną, prie Galilėjos ežero ir kas mane atvedė į Gyvąjį Kelią
Taip jau atsitiko (žinoma nebe Apvaizdos pagalbos), kad prieš aštuonerius metus Urantijos Knyga rusų kalba atsidūrė mano rankose, o po pusmečio jau iš Čikagos parsisiunčiau keletą šių knygų lietuvių kalba. Skaičiau jas ir namie, ir darbe. Vieną knygą – namuose, kitą – darbe, trečią – sodyboje. Skaičiau sėdėdamas, stovėdamas, gulėdamas. Baigiu skaityti ir vėl, ir vėl iš naujo. Ypatingai traukė skaityti Knygos ketvirtąją dalį – „Jėzaus Gyvenimas ir Mokymai“. Studijavau Jėzaus gyvenimą, lyginau su Naujojo Testamento keturiomis apaštalų evangelijomis, nagrinėjau kiekvieną smulkmeną, kiekvieną sutapimą, kiekvieną neatitikimą. Evangelijose matėsi, kad apaštalams ypatingai įstrigdavo Jėzaus stebuklai (pvz. Lozoriaus prikėlimas) ir jie taip tiksliai aprašydavo tuos įvykius, kad jie beveik žodis žodin sutapo su Urantijos Knygos duomenimis. Gyvenau Jėzumi, jo veikla, pasiekimais ir nepasisekimais, džiaugiausi, kada Jėzui sekėsi ir liūdėjau, kada jis buvo puolamas. Kelios vietos Knygoje išspausdavo man ašaras. Žinojau visas gyvenimo smulkmenas iš Jėzaus gyvenimo. Ypatingai man miela buvo Betsaida, gyvenvietė didingoje įlankoje, prie pat Kapernaumo, kurioje Jėzus praleido patį laimingiausią savo gyvenimo tarpsnį. Susipažino su tėvo Juozapo draugu Zabediejumi, pakankamai pasiturinčiu valčių meistru, ir tas pasiūlė pas jį padirbėti. Žinojo Zabediejus, kad Jėzus puikus projektuotojas ir dailidė. Taip jie abu suprojektavo daug patikimesnį laivų tipą ir tokie laivai buvo gaminami Betsaidos laivų ir valčių dirbtuvėse. Pažintis su Zabediejaus šeima atvedė į tai, kad visi trys Zabediejaus sūnūs tapo Jėzaus draugais. Du iš jų, Jokūbas ir Jonas, vėliau tapo apaštalais, o Dovydas labai svarbiu Jėzaus ir apaštališkojo korpuso pagalbininku. Po Jėzaus prisikėlimo jis vedė Mokytojo jauniausiąją seserį Rūtą ir apsigyveno Filadelfijoje.
Aš, padedamas „išmaniojo“ bendradarbio Tado, naršydavau po internetą , ieškojau Galilėjos ežero šiaurinės pakrantės nuotraukų, atsišviesdavau jas, dėliojau, grupavau, t.y. bandžiau susidaryti kuo tikslesnį Betsaidos vaizdą. O tai ne taip lengva buvo atlikti, nes bažnytininkų viskas sujaukta – tikroji Betsaida supainiota su Julijaus Betsaida, kuri yra toliau į rytus nuo Kapernaumo už Merono Vandenų, įtekančių į ežerą. Ten Jėzus išvis nebuvo, nebent praeidavo pro ją, keliaudamas su apaštalais.
Mano kančias atkuriant tikrąjį Betsaidos vaizdą, pastebėjo sūnus ir pasiūlė: „ Baik savo tyrinėjimus ir skrendam porai dienų į Izraelį, išsinuomojam mašiną ir važiuojam prie tos tavo Betsaidos“. Man apsispręsti nebuvo lengva, nors pasiūlymas ir labai viliojantis. Tuo metu turėjau visą puokštę ligų, buvau pilnas baimių, nerimo, kamavo panikos priepuoliai. Turėjau labai aukštą kraujospūdį, buvau įskaitoje medicinos įstaigoje, pastoviai vartojau stiprius vaistus ir turėjau siuntimą į Santaros ligoninę operuotis – ar tai keisti širdies vožtuvą, ar tai šuntuoti širdies kraujagysles. Patys medikai nelabai orientavosi kas su manimi dedasi. Kaip ne kaip buvau šešiasdešimt septynerių metų ir manoji ateitis šioje planetoje nebuvo itin šviesi, o tiksliau – gana niūri. Be to, ir lėktuvu buvau skridęs gal prieš keturiasdešimt penkerius metus. Bet mano noras pamatyti Galilėją, Betsaidą, t.y. pavaikščioti „Jėzaus pėdomis“ buvo toks didelis, kad galiausiai apsisprendžiau – kas bus tas – skrisiu.
Įsigijau keletą Palestinos žemėlapių, susikroviau visas Galilėjos ežero šiaurinio kranto nuotraukas, įsidėjau Urantijos Knygą (lėktuve duosiu sūnui paskaityti), pasiėmiau kasdienius vaistus nuo kraujo spaudimo ir šeimos gydytojai patarus, dar nusipirkau pundą tablečių nuo būsimos įtampos ir kitų nervinių sukrėtimų. Bijojau, kad svarbiausiu gyvenimo momentu man galutinai nesušlubuotų sveikata. Todėl savo sūnų Tomą buvau įspėjęs, kad jei Palestinoje nuo emocijų pertekliaus neatlaikytų mano širdis ir aš apleisčiau šį pasaulį, tai, kad jam, sūnui, nesukelčiau problemų, liepiau mano atliekas, atsiprašau, palaikus pakišti po krūmu, o pačiam grįžti sekmadienį lėktuvu į Vilnių, nes pirmadienį jis būtinai turėjo pasirodyti darbe. O su mirusiu tėvu taip greitai iš Izraelio neištrūksi. Į lagaminą jo neįsidėsi. Tai va. Jei po kokio pusmečio kažkas ir atras mano perdžiūvusį kūnelį, tai maža bėda. Argi mažai Palestinoje, Egipte atrandama mumijų.
Tuo metu apie Apvaizdos veikimą, angelų sargų globą, jau šį tą žinojau iš Urantijos Knygos, bet argi galėjau pagalvoti, kad mes būsime globojami, saugomi. Ir kuo gi mes taip nusipelnėme, kad turėtume globėjus? Tuo labiau, kad Gyvuoju Keliu tuo metu dar nėjau, Rojaus Trejybės šventovės nelankiau, ir iš vis apie tai nebuvau net girdėjęs. O kad Apvaizda mus saugojo, globojo, suvokiau tik vėliau. Tik pagalvokit! Du barzdoti vyrai, vienas iš jų gal šešis kartus pabuvojęs Egipte (ne pas pačius geriausius žydų draugus)dviem parom atskrenda į Izraelį, išsinuomoja viešbutį, mašiną ir...išgaruoja. O po to grįžta į viešbutį, pasiima daiktus ir išskrenda atgal. Ne vienas buvo įspėjęs mus, kad vargu ar žydai įsileis į savo valstybę du tokius neaiškius „piligrimus“. Juk jeigu mes esame krikščionys ir norime praeiti „Jėzaus pėdomis“, tada prašom atvykti su tikinčiųjų piligrimų grupe savaitei-dviem. Jei norite pasilepinti Tel Avivo paplūdymiuose ar pasimaudyti Negyvojoje jūroje, tai vėl – atvykite savaitei, mėnesiui, bet ne dviem parom. Dvi paros reiškia, kad skrendi kažkokiu svarbiu reikalu, nes moki nemažus pinigus už bilietus. Ir iš karto klausimas – o kas tave kvietė, su kuo susitiksi, su kuo bendrausi ir t.t ir t.t. Tokių keliautojų žydai oi, kaip nemėgsta, ir teisingai daro. Bet vis tiek mano noras pamatyti Palestiną buvo toks didelis, kad net ir baimė dėl prastos sveikatos sumenko ir mes išskridome. Skrendam, o lėktuve vien žydai – tarpusavyje šnekasi, gargaliuoja, vaikai slampinėja, mus įtariai nužiūrinėja, valgo košerinį maistą, pilnėja. Kažkodėl prie mūsų prisėdo du stambūs augaloti žydai – iš kur jie išdygo, tarp keleivių tokių lyg ir nepastebėjome? Tegu sėdi, nes nieko blogo nedarome.
Po kelių valandų atskrendam į Tel Avivą. Dabar pats svarbiausias momentas – ar žydai įsileis mus į savo šalį?
Lėktuvo keleiviai išsirikiuoja eilėse prie šešių kabinų. Mes atsistojam prie penktos ir patys paskutiniai. Eilė lėtai tirpsta ir mes prisiartinę pamatom, kad mūsų kabinoje šeimininkauja stambi, grėsmingos išvaizdos pareigūnė. Tai nepasisekė. Prieš mus stovi žydų pora, vilniečiai, o apie juos šokinėja, globoja kita žydų pora iš Izraelio. Šios dvi poros atskrido kartu ir izraeliečiai labai stengėsi, kad jų draugai būtų įleisti į šalį. Ateina jų eilė ir jie visi keturi pripuola prie kabinos. Pareigūnė pradeda rėkti, mosuoti rankomis, praleidžia tik izraeliečių porą, o jų draugus iš Vilniaus nusiunčia į spec. patikrinimą. Dabar jau mūsų eilė eiti prie įsisiautėjusios pareigūnės. Tomas man dar spėja pašnibždėti, kad mums „šakės“, nes jei jau tuos žydus sulaikė, tai mūsų tikrai neįleis. Medinėmis kojomis žengiam kelis žingsnius link kabinos, bet pareigūnė kažkodėl atsistoja (atsistojusi ji dar grėsmingesnė)ir išeina iš kabinos. Mes atsitraukiam šiek tiek atgal ir laukiam grįžtančios. Praeina penkios, dešimt minučių, o jos kaip nėra taip nėra. Prie kitų kabinų eilės dingsta ir mes liekame dviese visoje salėje. Pareigūnai iš kitų kabinų įtariai žiūri į mus, ko mes stovim, ko mes laukiam? Susišnabždam, gal vertėtų eiti prie kitos kabinos, bet kažkodėl liekam stovėti savo vietoje. Kažkokia jėga mus sulaiko. Ir va. Į mūsų kabiną ateina smulki, pavargusi žydaitė. Atsisėda. Kažką palenkusi galvą daro. Suprantam, kad kažką geria iš termoso. Gal kavą. Atsigaivinusi pakelia galvą ir pamoja mums. Be jokios emocijos paima mūsų pasus, net nepažiūrėjusi į mūsų veidus uždeda antspaudus ir mes „pažadėtoje žemėje“. Dar galutinai nesuvokdami, kiek Apvaizda turėjo padirbėti, kad tą siautėjančią pareigūnę, prieš pat mūsų nosį išprašytų iš kabinos ir pakeistų į šią pavargusią, viskam abejingą žydaitę.
Atgaunam daiktus, išlendam į lauką. Dabar jau rūpestis, kaip nusigauti į mašinų nuomos punktą, kur iš anksto užsakyta mašina. Prieinam prie vienintelio stovinčio autobusiuko ir sūnus angliškai klausia, kaip papulti į tokį ir tokį nuomos punktą, o vairuotojas sako, kad jis kaip tik ten važiuoja. Ir vėl Apvaizda. Ačiū jai.
Atvažiuojam, gaunam mašiną ir pirmyn per visą Tel Avivą į viešbutį. Jau vėlu. Viešbutyje išaiškėja, kad mes gyvensime bute prie pat jūros. Vėl važiuojam. Sūnus pradeda nerimauti, kur nakčiai pastatysim mašiną. Šiaip taip atrandam „savo“ butą ir vėl – siurprizas. Čia pat už tvoros nedidelė mašinų stovėjimo aikštelė ir joje pora vietų laisvų. Prižiūrėtojas, senas žydas, angliškai nemoka, bet sūnus su juo kažkaip susikalba. Susimokam, pastatom mašiną, ir vėl dėkojam Apvaizdai.
Ankstus rytas. Keliamės. Prieš akis ilga kelionė prie Galilėjos ežero ir atgal. Pamankštinu stuburą, nes teks ilgai sėdėti automobilyje. Krečia šioks toks drebuliukas. Jėzau, mes gi važiuojam pas tave. Išgeriu saują vaistų ir pirmyn. Pradžiai į mašinų stovėjimo aikštelę. O čia prižiūrėtojo nei kvapo. Prisimenam – šiandien šabas. Pasiimam niekieno nesaugomą mašiną ir pirmyn. Šiaip taip, navigacijos pagalba, išvažiuojam iš miesto ir riedam link Cezarijos. Važiuojam Sarono lyguma, o kairėje – didinga Viduržemio jūra su kažkada pradingusiu po vandeniu pusiasaliu – Edeno Sodu. Dairomės, gėrimės vaizdais, o aš mintyse jau prie Galilėjos ežero. Neprivažiavus Akko miesto ( buvusi Ptolemaidė) sukam į dešinę ir jau važiuojam per Galilėją. Kairėje – kalnai, dešinėje – alyvmedžių sodai. Prie pat kelio, pastebiu apdairiai už medžių paslėptus tankus. Jų gal koks trisdešimt. Nesimato jokių kareivių, jokios sargybos. Gal ir jiems šabas?
Mašina traukia vis sunkiau ir sunkiau. Susiprotėjam – jau kuris laikas palaipsniui kylam į kalnus. Pagaliau lauktoji sankryža. Sukam į pietus ir kelias pradeda staigiai leistis žemyn. Apačioje sumėlynuoja Galilėjos ežeras. Tikra jūra. Kiek daug apie jį skaityta, kiek daug svajota. Aplink šį ežerą ir sukosi Jėzaus gyvenimas. Visas keliones į Jeruzalę Jėzus įveikdavo tai rytiniu, tai vakariniu ežero krantu ir tik kartą Jeruzalę pasiekė eidamas vienas palei Viduržemio jūrą. Mašinų tuo metu nebuvo. Tik pėstute. Ir batų minkštų, patogių taip pat nebuvo. Tik sandalai, karšta žemė ir dulkės. Kelionės metu kojos suskeldėdavo, prisigerdavo dulkių. Ir kokia palaima būdavo Jėzui, kada kokia užjaučianti moteriškė patepdavo aliejais jo perdžiūvusias, žaizdotas kojas.
Įriedam į Tabhą (3 kilometrai nuo Kapernaumo), pastatom mašiną ir pėsti patraukiam link Betsaidos. Takas puikus, bet aplinka perdžiūvusi. Nors ir spalio pabaiga, temperatūra apytikriai, dvidešimt penki laipsniai šilumos. Maža kibirkštėlė – ir visa pakrantė supleškėtų. Nesutinkam nei vieno žmogaus. Kuo arčiau Betsaidos, tuo jaudulys didėja. Kaip ji atrodo, kokia tai įlanka, kadaise talpinusi gausybę laivų, plaukiojusių po visą Galilėjos ežerą?
Pagaliau – prieš akis išsvajotoji Betsaida. Tolėliau, už puskilometrio, tarp medžių kyšo Kapernaumo pastatų stogai. Šioje Jėzaus pamiltoje vietoje praleisim ištisą pusdienį. Kokia laimė. Juk dėl šios ir tik dėl šios vietovės ir skridau kelis tūkstančius kilometrų. Stoviu ir negaliu atsigėrėti. Tokia didinga įlanka, nepertoliausiai vingiuoja senovinis romėnų karo kelias, žinoma, jau tapęs šiuolaikiniu, asfaltuotu. Pro mus šiuo keliu važiuoja ir važiuoja pilni piligrimų autobusai. Nesustodami. Jiems ši vieta nežinoma, neįdomi. Jie važiuoja pažiūrėti Kapernaumo sinagogos pamatų likučių, pasifotografuoja ir lekia tolyn, į Julijaus Betsaidą. Tegu važiuoja. O čia – ramybė, tyla. Kitoje, rytinėje ežero pusėje – kalnų juosta. Tai tie patys kalnai į kuriuos plaukdavo slėptis nuo įkyrios minios pavargęs Jėzus su savo draugais. Ten Jėzus ir išvadavo iš psichinės negalios Chereso pamišėlį Amosą ir pamaitino kelių tūkstančių išalkusią minią.
Čia, buvusios Betsaidos vietoje, tuščia, jokių pastatų, jokių bažnyčių, jokių kasinėjimų, jokios erzelynės. Ramybė, tyla, kas ir pridera dieviškai vietai. Ir jei Sūnus Kūrėjas iš Nebadono platybių retsykiais ir aplanko mūsų planetą ( o kaip gi kitaip), tai tik ši vieta jam ir sukelia gražius prisiminimus. Kitose, jam gerai pažįstamose vietose, aibės bažnyčių, krautuvėlių, kioskų, o prie jų minios piligrimų. Stumdymasis, karštis, prakaitas ir suvenyrai – kryžiai, kryžiai, kryžiai. Matomai malonus, savas krikščionims šis žudymo įrankis, prietaisas, kad jie taip godžiai jį perka. Oi, Jėzau, papultum dar kartą jiems į rankas, kaip mat nukryžiuotų. Praktikos tai turi.
Atsigaunu po pirmo jausmų antplūdžio ir ramiai pradedu sūnui pasakoti, kaip ši vieta atrodė prieš du tūkstančius metų. Šias žinias po kruopelę rinkau Urantijos Knygoje, dėliojau, lyginau ir buvau susidaręs gana aiškų tuometinės Betsaidos paveikslą. Štai čia, tolėliau nuo vandens, stovėjo, sode skendintys Zabediejaus namai. Į pietus – valčių, laivų gamybos dirbtuvės su medienos apdirbimo, sandėliavimo, džiovinimo, rūšiavimo patalpomis. Arčiau vandens guli didelių akmenų grandinė. Jie labai seni, giliai įsmigę į pakrantės smėlį. Panašu, kad jie nepaliesti nuo Jėzaus laikų. Apaštalai ankstyvą rytmetį dažnokai atrasdavo Jėzų, sėdintį ant šių akmenų. Dabar Galilėjos ežeras labai nusekęs ir šie akmenys guli tolokai nuo vandens. Pasėdžiu ir aš ant jų, o viduje taip gera, šilta. Ant jų sėdėjo pats Jėzus. Nuo šios minties ir pats pasijuntu didingas. O kaip gi kitaip. Juk ir aš esu Kūrėjo sūnus.
Paeinam šiek tiek į pietus. Štai čia labai puiki vieta stovyklauti. Panašu, kad čia Jėzus ir buvo įrengęs stovyklą, kuri veikė ištisus penkis mėnesius. Pabuvojo joje tūkstančiai piligrimų, mokinių, fariziejų, priekabiautojų ir net aršių priešų. Ir ko čia tik nebuvo. Ir fanatikė Beta-Mariona bandžiusi eiti per vandenį ir vos nepaskendusi, ir transo pranašas Kirmetas, kėlęs stovykloje tokį chaosą, kad Dovydas su draugais buvo priverstas taip pamurkdyti nenaudėlį ežere, kad tas ir grupelė tokių pačių bendraminčių, išsinešdino iš stovyklos. Nemiela ši stovykla buvo tik Jėzaus motinai Marijai. Tiek nemiela, kad ji iš Kapernaumo išėjo į Nazaretą, kuo toliau nuo šio „balagano“ ir nesugrįžo į namus tol, kol stovykla neužsidarė. O dar toliau, iškyšulyje, stovyklos metu veikė pirmoji ligoninė po atviru dangumi. Sirietis gydytojas Elmanas gydė, slaugė sergančiuosius. Ateidavo pas ligonius ir Jėzus. Paguosdavo, sustiprindavo ir jie imdavo ir pasveikdavo. Be jokių stebuklų. O štai nuo Zabediejaus namų link Kapernaumo stovėjo žuvų apdirbimo cechai, čia pat ir Kapernaumo turgus. Grįžta žvejai iš jūros ir prašau, gali laimikį priduoti į žvejybos centrą arba tiesiai į turgų. Paprasta ir patogu. Kažkur prie turgaus stovėjo ir Simono Petro namai.
Prisiminimus nutraukia grupelė žmonių žaliomis liemenėmis, žurnalistas ir operatorius. Grupelė sustoja po medžiu. Kažkas kažką pasakoja, žurnalistas klausinėja, operatorius filmuoja. Sūnus prislenka arčiau pasiklausyti kas ten vyksta. Pasirodo, šie žmonės, ar tai istorikai ar dar kas, įrodinėjo, aiškino žurnalistui, kad ši vietovė ir buvo tikroji Betsaida. Reiškia, Urantijos Knygos šviesa žygiuoja per pasaulį.
Pro šalį praplaukia laivas su musulmonais. Plauktų sau ramiai, gėrėtųsi vaizdais, tyliai melstųsi, bet ne. Iš laivo atskrieja kraupūs vaitojimai, šiurpą keliantys šūksmai. Taip musulmonai šlovina Alachą, įvarydami siaubą krikščionių piligrimams, aplipusiems Kapernaumo sinagogos pamatų akmenis. Juk krikščioniškasis pasaulis drąsus tik siųsdamas bepiločius lėktuvus ir raketas žudyti nekaltų arabų, pridengus šitas žudynes pačiu nekalčiausiu, humaniškiausiu šūkiu: įtvirtinsim demokratiją visame pasaulyje. Ir plaukioja tokie laivai pilni musulmonų palei krantą ir savo kraupiomis aimanomis, vaitojimais siunčia žinią krikščionims – mes dar atsiskaitysim su jumis už mums padarytas skriaudas. Ir atsiskaitys!
Aplankom ir mes Kapernaumo sinagogos pamatų likučius. Žmonių gausybė, stumdosi, braunasi kuo arčiau ekskursijos vadovo, kad išgirstų „tiesą“. Pastovėjom atokiau, pasidairėm ir atgal į Betsaidą. Toliau nuo šio turistinio šurmulio.
Vėl mes Betsaidoje. Tylu, ramu. Vėl gėriuosi vaizdais, viską deduosi į atmintį, o Tomas fotografuoja, fotografuoja. Praneša, kad pavargo, nuslenka prie nedidelio medžio ir pavėsyje prigula. Užmiega. Aš paeinu tolėliau, atsisėdu ir pasimeldžiu.
Vakarėja. Jau laikas ir atsisveikinti su Betsaida. Išsirenku akmenuką atminčiai. Dar kartą apžiūriu Jėzaus išvaikščiotas vietas ir patraukiam atgal į Tabhą tuo pačiu taku palei ežerą. Sūnaus veide atsiranda rūpestis, kaip mes be navigacijos važiuosime atgal, ypatingai per patį Tel Avivą. Mat mums ryte artėjant prie Galilėjos ežero, išsijungė navigacija, ir kiek Tomas besistengė, sistema neveikė.
Tai va, aikštelėje pavalgom, sėdam į mašiną ir važiuojam jau kitu keliu, palei vakarinį ežero krantą. Čia senove nekvepia. Kempingai, pliažai, jachtos. Man tas neįdomu. Pradedam tolti nuo Galilėjos jūros ir važiuojam palei Jordano upę. Pagal kilometražą atseku apytikrę vietą, kur Jonas Krikštytojas (Jėzaus pusbrolis) krikštijo Galilėjos žmones. Už upės – Perėjos kalnai. Po krikšto Jėzus keturiasdešimčiai dienų pasišalino į tuos kalnus ir vienatvėje iki smulkmenų apgalvojo programą, kaip mokys žmones Tiesos ir Šviesos. Nutarė nesinaudoti savo dieviškomis galiomis, nedaryti jokių stebuklų, o mokyti juos kaip eilinis Žmogaus Sūnus. Deja, tauta laukė stebuklų ir Jėzus buvo priverstas juos retsykiais daryti. Bet ir tai nepadėjo. Nepripažino žydai Dievo Sūnaus. Kaip Jėzus sako knygoje „Kalbu Jums Vėl“ – net ir jam toji tamsa buvo neįveikiama.
Vėl sūnus kelintą kartą bando atgaivinti navigaciją. Ir mums pasiseka. Navigacija veikia. Nuotaika puiki. Pro žiūronus apžiūrinėju vaizdus kairėje pusėje, ten kur vingiuoja Jordano upė. Matau už upės gyvenvietę. Pagal mano paskaičiavimus, turėtų būti Pela, prie kurios Jėzus paskutinį kartą buvo įrengęs ilgalaikę stovyklą. Po stovyklos uždarymo Jėzus liepė Dovydui parduoti visą stovyklavietės įrangą. Žinojo, jos daugiau nebeprireiks. Kaip audros debesys artėjo dramatiški užbaigiamieji įvykiai, kurie pasibaigė jo nukryžiavimu ir prisikėlimu.
Bandom privažiuoti prie pačios upės, bet kažkokia jėga mus sulaiko – nelyskit, turėsit nemalonumų su pasieniečiais, nes upė skiria Izraelį nuo Jordanijos ir ši zona turėtų būti sukarinta. Ką gi, Apvaizdai geriau žinoti, kur mums lysti ir kur mums nelysti. Taip ir nepamatėm Jordano upės. Iš tolo matėm tik upės vagą. Vandens – ne. Upė dėl sausrų labai nusekusi, viskas aplink perdžiūvę, žodžiu, vaizdelis ne koks. Pagaliau kelias suka į vakarus ir mes tolstam nuo Jordano. Važiuojame nesimpatiška lyguma link Viduržemio jūros, temsta. Artėja Tel Avivas. Laimingai važiuojame per didmiestį ir mes „namuose“. Mašinų aikštelėje kelios vietos laisvos. Prižiūrėtojo darbo vieta užrakinta. Prižiūrėtojas toliau švenčia šabą.
Vėlai vakare iš Vilniaus paskambino mano žmona. Per žinias girdėjusi, kad Jeruzalėje įvyko susišaudymas ir ten neramu. O aš dar turėjau lyg ir norą sekmadienio rytą važiuoti į Jeruzalę ir bent trumpam žvilgtelėti į Getsemanės parką, Kedrono ir Hinomo slėnius. Bet noras buvo silpnas, o čia dar žinia, kad Jeruzalėje neramu. Netraukė tos vietos, kur Jėzui buvo pridaryta tiek kančios, kur su juo buvo taip žiauriai susidorota. Kraupios tos vietos, atgrasios. Krikščionys turėtų vengti tokių vietų, bet ne. Virtinės piligrimų plaukia ir plaukia. Gėrisi, stumdosi, fotografuoja. Prie Raudų sienos tas pats. Nesupranta, kad šis vakarinis šventyklos kalno sienos likutis niekaip nesusijęs su Jėzaus kančia. Ir žydai verkia ne dėl Jėzaus, o dėl prarasto Erodo laikų didybės simbolio – Šventyklos sugriovimo. Ir kada matai televizijos ekrane lietuvaitį, pasakojantį, kaip jis buvo nuvykęs į Jeruzalę ir prie Raudų sienos bandė sulaukti kažkokio dvasinio atgimimo, tai iš tiesų graudu darosi. Ko gi tu, lietuvaiti, maklinėji prie tos sienos, ko tikiesi? Nesulauksi tu ten dvasinio atgimimo. Nepadės tau ir įkištas tarp sienos blokų tavasis popierėlis su užrašytu noru. Neišsipildys. Neišpildys to noro ir valytojai, kurie tuos popierinius troškimus iškrapšto, surenka ir tonomis veža į „šventą“ sąvartyną.
Ir taip į Jeruzalę nevažiuojam. Kadangi laiko marios, tai einam pasilepinti į paplūdimį. Kiek tik akys mato – pliažai, pliažai, pliažai. Viduržemio jūra rami, oras puikus ir mes čia praleidžiame gerą pusdienį. Maždaug apie pietus atsisveikinam su Viduržemio jūra ir atgal į „namus“. Pavalgom, tvarkomės, susidedam daiktus ir pasiėmę mašiną, išvažiuojam. Navigacija veikia ir mes be vargo pasiekiam nuomos punktą, priduodam mašiną ir su autobusiuku į oro uostą. Susišaudymas Jeruzalėje duoda pasekmes ir Tel Avivui. Sankryžose link oro uosto, stoviniuoja po tris kareivėlius su automatais. Užvakar kareivių nebuvo.
Tarptautinių skrydžių patalpos užrakintos, tai įsitaisom šalimais esančioje vietinių skrydžių salėje. Žmonių nedaug. Laiko iki mūsų skrydžio pakankamai, tai sėdim, šnekamės, dairomės. Įsinorim valgyti, išsiimam šį bei tą, termosą pasistatom ant grindų ir užkandžiaujam. Iš kažkur išlenda apsauga, prieina prie mūsų ir liepia termosą paimti nuo žemės. Paimam. Bevalgant man tik top mintis – o kur mes padėjom beveik pilną poką cukraus? Ieškom lagamine ir jį randam. Va čia tai bent apsižioplinimas. Mat prieš kelionę, bendradarbis Tadas, tas pats „išmanusis“, buvo mane įspėjęs, kad į kelionės lagaminą nedėtume cukraus, mat cukraus kristalai išsklaido rentgeno spindulius, vaizdas tampa neryškus, tai tokį lagaminą muitinės darbuotojai atideda į šalį ir prasideda papildomi patikrinimai, žodžiu, nereikalingos problemos. Nutariam, kad to poko su cukrumi reikia atsikratyti. Bet kaip? Kur jį paslėpti? Sūnus ryžtasi eiti į lauką ir išmesti į šiukšliadėžę. Išeina su lagaminu ir ilgokai negrįžta. Pagaliau pasirodo ir pasakoja, kad ilgai ėjo palei oro uosto pastatus, pasuko už kampo, kol surado šiukšliadėžę. Ten ir atsikratė paketo. Tik pagalvokit! Dėl teroro grėsmės, oro uostai visose pasaulio šalyse buvo ir bus padidintos rizikos zona. O čia Izraelis, arabų apsuptyje. Priešprieša su palestiniečiais ir t.t. Ir šitoje vos nesukarintoje zonoje, eina barzdotas vyras su lagaminu, dairosi, kažko ieško, užėjęs už kampo prisėlina prie šiukšliadėžės, pasiguldo lagaminą ant žemės, atidaro, išima iš jo kažkokį paketą, baukščiai dairydamasis, įdeda jį į šiukšliadėžę ir pasiėmęs lagaminą skubiai pasišalina. Tai kiek reikėjo Apvaizdai įdėti pastangų, kad Tomo „žygdarbio“ nepamatytų apsauga. Juk visa oro uosto teritorija nusėta kameromis, maža to, pagal automatininkus sankryžose, aišku, kad prie oro uosto sustiprintas saugumo režimas. Ir užfiksavus, kaip į šiukšliadėžę dedamas įtartinas paketas, į oro uostą turėjo sulėkti bent pusė Tel Avivo spec. tarnybų, bet nesulėkė. Praslydome. Ir tik skrisdami į Vilnių supratome, kaip neapdairiai mes pasielgėme.
Atėjo laikas eiti į tarptautinių skrydžių salę. Prieinam prie durų. Duris mums užstoja trise. Vienas – prie mūsų, du tipai – per žingsnį toliau. Pradeda kamantinėti. Kas mes tokie? ko buvom atsigrūdę į Izraelį ir dar tik porai dienų? kur važinėjome? su kuo buvom susitikę? ar tikrai nebuvom Jeruzalėje ( ten kur vyko susišaudymas) ir t.t. Tomas atsakinėja angliškai, o mano veidas šviečia palaima – nieko blogo žydams nepridariau ir dar tik vakar vaikščiojau mano mylimiausio Jėzaus pėdomis. Matomai mano veido švytėjimas ir Apvaizdos pagalba apsaugos darbuotojus galutinai nuramino ir mes buvome įleisti į salę.
Atsistojam į eilę. Prieš mus gausi katalikų-piligrimų grupė su vadove vienuole ir naivoko veido jaunuoliu. Iš per daug pamaldžios laikysenos, sprendžiam, kad tai klierikas, būsimas kunigas. Eilė labai ilga ir lėtai juda. Eilei įpusėjus, vėl prie mūsų (ir tik prie mūsų) prieina jau kita grupė pareigūnų – moteris ir du vyrai. Moteris sustoja prie pat manęs, vyrai iš šonų, tolėliau. Pareigūnė manęs angliškai kažko paklausia. Iš mano veido išraiškos suvokia, kad aš nieko nesupratau. Tomas angliškai kažką paaiškina pareigūnei, bet toji su ranka pastumia sūnų atgal ir klausia manęs – „ruš“? Sakau – „ruš“. Supratau, kad klausia manęs, ar aš moku rusiškai. Tada išsitraukia lapą su atspausdintais klausimais rusų kalba ir pakiša man po nosim. Supanikuoju, palaima dingsta iš mano veido, nuo įtampos pradedu painiotis, ne taip suprantu klausimus, ne taip atsakau. Tomas mane ramina, pareigūnams primena, kad aš jo tėvas, kad mano didelis kraujo spaudimas, kad man negalima nervintis, nes gali sprogti kraujagyslė ir visi turėsime bėdos. Pareigūnės kovingumas atslūgsta ir „trejybė“ nenoriai pasišalina. O iš visų surašytų klausimų, prisimenu tik vieną – ar nevežu sprogstamųjų medžiagų? – Ne – sakau, nevežu. – O iš kur žinai, kad neveži? – Nu nevežu, iš kur man juos imti? O sekantis parašytas klausimas iš tiesų logiškas – kol blaškėtės kažkur po Palestiną, ar negalėjo kas prieiti prie lagaminų ir ten kažką paslėpti? Sakau, kad ne. O mintyse mąstau – žinoma, kad galėjo, nes su savimi lagaminų nesivežiojom. Kol mūsų nebuvo į juos galėjo prikimšti ko tik nori. Bet neprikimšo.
Viskas. Daiktai priduoti. Mes jau laukimo salėje. Prie mūsų jau niekas nebeprieina, nekamantinėja, matomai lagamine jokių bombų nerado. Ramu, gera, vėl palaima mano veide, mat panirau į prisiminimus apie Galilėją ir Jėzų. Nieko nenoriu matyt, nieko nenoriu girdėt. Bet tenka. Mat mus supa ta pati triukšminga katalikų grupė. Tarpusavyje bendrauja, dalijasi prisiminimais: kas ką nusipirko Tiberijuje, kokie suvenyrai ( tikriausiai kryžiai) pigiausi Jeruzalėje, o viena ponia aiškino kainų skirtumus Izraelyje ir Ispanijoje( mat čia dirbusi keletą metų). Kažkas aikčiojo, kaip „faina“ buvo maudytis Negyvojoje jūroje ir kitais metais būtinai čia sugrįš druskomis „atkaitinti sąnarius“.
Ir niekas per visą valandą (tiek mes ten sėdėjome)nei pusė žodžio neužsiminė apie Jėzų. Argi padoru tokioje garbingoje katalikų bendrijoje šnekėti apie kažkokį Jėzų? Kainos, Negyvoji jūra, sąnariai – tai visai kas kita – iš tokių svarbių temų nepasijuoksi. Ir lėktuve tas pats – vienuolė su klieriku tai prie vienų prišoka, tai prie kitų ir vėl tos pačios kalbos: kainos, maudynės, jūros druskos, sąnariai.
Taip ir pasibaigė mano ir sūnaus dviejų parų išvyka į Palestiną – neapsiverčia liežuvis sakyti į Izraelį, nes man Palestinos vardas – tai Jėzus, jo gyvenimas ir jo mokymai. Garbė mums Nebadono visatos Sukūrėjau, kad prieš du tūkstančius metų, iš tokios gausybės apgyvendintų pasaulių, pasirinkai mūsų tamsos ir blogio planetą, kad įvykdytum savąją misiją. Myliu tave, Jėzau.
Jau pusantrų metų einu Gyvuoju Keliu. Dažnai prisimenu tą kelionę ir vis pagalvoju – O ko gi aš vis tiktai skridau į Palestiną? Ar tik dėl to, kad patenkinčiau savo smalsumą, pasigirčiau kad buvau Šventojoje žemėje? Ar mane į šią kelionę vedė Minties Derintojas, kad suvokčiau šį tą svarbesnio? Neseniai vėl skaičiau Urantijos Knygos ketvirtąją dalį. Gale knygos parašyta – „Jėzus savo pasekėjams metė nepaprastai jaudinantį iššūkį, kad jie ne tiktai tikėtų TUO, KUO tiki jis, bet ir tikėtų TAIP, KAIP tiki jis“ (2089-03-03)
Tai štai ir atsakymas man – jei prieš kelionę tikėjau TUO, KUO tikėjo Jėzus, tai po kelionės patyrimų jau troškau tikėti TAIP, KAIP tikėjo jis. Šis troškimas ir atvedė mane į Gyvąjį Kelią, į Rojaus Trejybės-AŠ ESU šventovę. Ir atvedė visam laikui. O ko gi aš ieškojau Gyvajame Kelyje, ką ten gero tikėjausi atrasti? Ir atradau. Ramybę ir palaimą. Šio tikslo aš nesiekiau, šitas Kūrėjo dovanas gavau savaime, už kasdienes pastangas gyventi su Kūrėju, Kūrėjuje, ir jaučiant Kūrėją savyje. Ir šitą šviesą nešdamas kitiems.
O kaip dėl mano ligų, panikos priepuolių, aukšto kraujospūdžio, baimių ir t.t.?
Ogi vieną dieną, tai buvo prieš pora metų, pasiryžau ir atlikau tai, ką ir turėjo atlikti urantas – paėmiau visas pakuotes su vaistais ir išmečiau. Į šiukšliadėžę nukeliavo taip pat kardiologo siuntimas į Santaros ligonę operacijai, kompensuojamų vaistų pasas, receptai ir visa kita ligonio atributika. Ir atsidaviau Kūrėjo valiai. O atsidavus Kūrėjo valiai argi gali sirgti, negaluoti ir verkšlenti dėl pragyventų metų naštos? Žinoma, kad ne. Ligos savaime išgaravo, prapuolė, pranyko – lyg jų ir nebūtų. O kaip gi kitaip, kada mūsų laukia milžiniški darbai Jėzaus Ištaisomajame Laikotarpyje, didingame plane įtvirtinant Tiesą ir Šviesą mūsų planetoje ir tuo pačiu kūrinijoje.
Dėkoju Vitai už patarimus ir pastabas, kuri padėjo man, kad šitas mano patyrimų aprašymas išvystų dienos šviesą.
Telydi jus brangieji Kūrėjo Meilė ir Ramybė, Petras
2018-07-11 12:18:37
Komentarai
Mielas Petrai, ačiū, kad pasidalinai savaisiais patyrimais su mumis, forume – tai labai svarbus tavo žengtas žingsnelis, kuris turėtų būti vystomas ir toliau, norint augti.Tavuosius patyrimus buvo gera ir tikrai įdomu skaityti. Tačiau, kada aš pirmąjį kartą išgirdau – dar mūsų gyvojoje šventovėje – kad tu keliavai į Palestiną ir keliavai dėl to, kad troškai pavaikščioti tomis vietomis, kuriomis prieš du tūkstančius metų vaikščiojo Kristus – aš sau mintyse pamaniau – na ir įtikėjimas, Meilės galia, kad imti taip ir nuvykti ten, taip toli. Pamenu ir pati kažkada daug mąstydavau – o kaip gi atrodo tos vietos kur gyveno Kristus, dabar? Tačiau manieji tyrinėjimai labai greitai užsibaigė sulig vienu – vos vienu – mažyčiu žemėlapiu išsisaugotu savo kompiuteryje iš interneto, kurį pastudijavusi dabar bent jau susidariau įspūdį kurioje vietoje randasi toji Palestina, Jeruzalė – jau nekalbu apie visokias įlankas, iškyšulius ir pan., – taip kaip apie tai pasakoji tu. Ir taip pasakoti ir gali tik tas, kas Jėzumi gyveno-gyvena. Tiesą sakant skaitant tavuosius patyrimus, man dar gerokai reikėjo ir pamąstyti-prisiminti daugybę tų įvykusių faktų iš Jėzaus gyvenimo, o jau kur ten koks ežeras puikuojasi tai taip iš karto nė nepasakysi.
Skaitant tavuosius patyrimus, galima labai aiškiai pajausti kaip tau viskas artima, kas tik susiję su Jėzumi, kokią svarbią vietą jis užima tavo Širdyje, ir tai šilta jausti. Kaip ir daugelio urantų, tavieji patyrimai Gyvajame Kelyje prasidėjo nuo Urantijos Knygos skaitymo ir tai tik dar vienas paliudijimas kokio milžiniško svarbumo šis dvasinis šaltinis yra mūsų žmonijai. Tačiau kada tu plauki į gilesnius vandenis Gyvajame Kelyje, tada tu pamatai ir patiri, kad Urantijos Knyga tebuvo pirmasis laiptelis. Vėliau tu buvai atvestas į Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvąją šventovę ir buvai supažindintas su KOLEKTYVINIU garbinimu, dar vėliau – nuoširdus urantas mokosi sakyti jau ir savo mokymus, o ateina laikas ir išdrįsta pasidalinti savo mintimis ir forume – visų labui. Visi šie veiksmai liudija dieviškosios asmenybės nuostabų skleidimąsi Gyvajame Kelyje ir tam, taip, reikalingos nuoširdžios kasdieninės pastangos. Tačiau visų pirma buvo tavo nuoširdus NORAS atsiduoti Gyvajam Keliui, nors tu pats to dar nesupratai, kai keliavai į išsvajotąją Betsaidą, ir tik dabar, po tų ne vienerių praėjusių metų nuo kelionės, tu jau randi sau paaiškinimą savųjų to metų veiksmų – ne tikėti TUO, KUO tikėjo Jėzus, bet – tikėti TAIP, KAIP tikėjo jis.
Beje, man labai patiko kokiu sakiniu tu užbaigi pasakoti savuosius patyrimus, o jis toks – O kaip gi kitaip, kada mūsų laukia milžiniški darbai Ištaisomajame Laikotarpyje, didingame plane įtvirtinant Tiesą ir Šviesą mūsų planetoje ir tuo pačiu kūrinijoje – Štai kaip plačiai žvelgia tavasis žvilgsnis, jis neapsiriboja Urantija, bet ir visa kūrinija. Pradedant dideliais darbais Urantijoje, Jėzaus ištaisomajame laikotarpyje ir veikiant visoje kūrinijoje. Tačiau prie didelio neperšoksi nepradėjęs mažojo žingsnelio. Tavasis nuoširdus pasidalinimas savaisiais patyrimais forume – visų labui – ir yra tas žingsnelis , kuris vis tik jau yra ir visas žingsnis iki kurio, tokio, turėjo praeiti ne vieneri metai. Ir tokie ir panašūs patyrimai, urantus iš tikrųjų atves į dar nuostabesnius patyrimus – į gilėjantį įtikėjimą, jeigu nebus nutrauktos pastangos gyvam ryšiui su Kūrėju gilinti.
Tiesa, dėl Betsaidos, Petrai – man kilo idėja, kurią noriu pagarsinti – skaitydama tavuosius patyrimus, atkreipiau dėmesį į tai, kad tu rašai jog visos tos nuostabios, kvapą gniaužiančios vietos buvo jūsų – tavo ir sūnaus – nufotografuotos. Tai gal būt būtų galima su visais mumis pasidalinti tais nuostabiais vaizdais, forume? Aš tai norėčiau pamatyti tas gražias vietoves – ypač Kapernaumą – taip, kaip matėt jūs.
Telydi jus mylimieji, Kūrėjo Ramybė, Vita
vvita
2018-07-12 02:05:01
Aciu, mielieji, Petrai ir Vita.
Aciu Rojaus Trejybei AS ESU uz tokia nuostabia siluma ir meile paskleista mums visiem.
Skaiciau ir geriau toki nuostabu MEILES ELEKSYRA. Siurpas per kuna, lyg pati ten buvau, net girdejau Petro balsa, kuris taip raminanciai skamba Gyvoje Sventoveje.
Nuosirdus aciu. Su meile Laima.
LaimaJAV
2018-07-12 01:23:49
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]