Forumas: temos peržiūra

Spausdinti

ŽMOGAUS DIEVIŠKASIS AŠ ir jo gyvulinis aš

Mielieji, pastaruoju metu vis daugiau pastebiu, kad kai kurie iš jūsų DAR TAIP IR nesuvokiate skirtumo tarp žmoguaus GYVULINIO aš ir DIEVIŠKOJO AŠ.
Kadangi ir visos žmonijos ABSOLIUTI DAUGUMA savo asmeninio GYVULINIO AŠ ir DIEVIŠKOJO AŠ neskira iš viso, tai dabar šį mokymą pateikiu atskiroje temoje, kad jį būtų dalima surasti iš karto bet kam, kas šito skirtumo dar taip ir nesužinojo, nors tiek daug kartų esu jums jį aškinęs. Tačiau, kaip sakoma, per vieną ausį įėjo, per kitą išėjo, o galvoje nieko neliko.
Visa evoliucija visoje kosminėje kūrinijoje vyksta pagal ROJAUS TREJYBĖS PLANĄ. Todėl jos sustabdyti arba savaip iškreipti NEĮMANOMA, net jeigu kas nors ir mėgintų interpretuoti evoliucijos eigą SAVAIP.
Nepaisant to, kad kūrinijos visatos yra MATERIALIOS, bet jos pagrindas yra DVASINIS, nes jos KŪRĖJAS yra Rojaus TREJYBĖ – TĖVAS, AMŽINASIS SŪNUS-KŪRINJOS MOTINA-BROLIS, IR BEGALINĖ DVASIA-KŪRINIJOS MOTINA-SESĖ.
TIK JIEMS – Tėvui, Amžinajam Sūnui-Kūrinijos Motinai-Kūrinijos Broliui, ir Begalinei Dvasiai-Kūrinijos Motinai-Sesei, kurie iš tikrųjų yra PIRMASIS, ANTRASIS, IR TREČIASIS ŠALTINIAI IR CENTRAI, niekada nesivystantys patys, nes savyje turi visą amžinybę, būtent tik jiems TRIMS yra suprantamas Jų pačių evoliucinio vystymosi planas visai kūrinijai. Ir niekam kitam. Tik Kūrėjas-Šaltinis žino savo TOBULUMO GELMĘ, NES JIS PATS YRA TOJI VISUMINĖ GELMĖ, O TVARINYS, KAD IR KOKS BŪTŲ IŠTOBULINTAS, AR JAU TOBULAS SUKURTAS PATIES KŪRĖJO, IŠ KŪRĖJO TOBULUMĄ GAUNA TIK KAŽKURIUO ASPEKTU, BET NE VISUMOS POŽIŪRIU, KOKS YRA TIK KŪRĖJAS.
Būtent pagal šitą planą yra ir numatytas tiek materialios kūrinijos – tai yra saulių, žvaigždžių, apgyvendintų planetų, ir architektūrinių sferų sukūrimas ir keitimasis-vystymasis, pagal šito plano poreikius, tiek ir jose esančių gyvybės kategorijų vystymasis ir patyrimo kaupimas VISUMOS LABUI, KAD ŠVIESĖTŲ VISA KŪRINIJA, KAIP TĄ IR NUMATO ROJAUS TREJYBĖS EVOLIUCINIS PLANAS.
Apgyvendintose planetose – kurių tik dabar yra apie septynis trilijonus – gyvena tokia gyvybės forma, kuri yra MATERIALI ir turi laisvą valią, ir mūsų samprata yra ŽMOGIŠKOJI GYVYBĖ.
Tokios planetos atsiranda iš saulių TAIP PAT EVOLIUCINIU.
Aukštesnės sferos yra ARCHITEKTŪRINĖS SFEROS-PLANETOS. Jas SUKURIA specialiai, iš energijos, dvasinės būtybės, kurių funkcija ir yra manipuliuoti ATITINKAMO lygio energiją - Energijos Reguliuotojai. Šios planetos yra aukštesnio dvasinio mokymo planetos, kuriose mes tiek mokysimės, tiek tarnausime jau po prisikėlimo – iš pradžių kaip sielos, o po tūkstančių metų patyrimų – kaip dvasios, VISĄ LAIKĄ išsaugodami savo dabartinį asmenybės TAPATUMĄ.
Asmenybė yra mums suteikta TĖVO DOVANA. Ir ji yra DVASINĖ ir yra AMŽINA, su sąlyga, jeigu SAVO LAISVA VALIA, GAUTA TAIP PAT IŠ KŪRĖJO, NEATSTUMIA PATIES KŪRĖJO.
Kadangi mūsų, MIRTINGŲJŲ-ŽMOGIŠKŲJŲ DVASIŲ, gyvybės evoliucija prasideda materialiu pavidalu, tai mes turime nueiti dar gerą gabalą kelio, kol iš tiesų tapsime TIKRĄJA DVASIA, TURINČIA DVASINĮ IŠORINĮ ENERGETINĮ APVALKALĄ, MATOMĄ KITOMS DVASIOMS, KAIP DABAR MES VIENAS KITĄ MATOME MATERIALIU ŽMOGAUS PAVIDALU. Tarp meterialaus mūsų pavidalo ir dvasios pavidalo dar įsiterps sielos-morontinis pavidalas.
Po prisikėlimo mes dar neturėsime dvasios apvalkalo. Mūsų dar lauks ilgas mokymosi ir tarnavimo kelias sielos pavidalais, kurių iš viso yra 570. Ir kiekvienas naujas mūsų sielos pavidalas bus aukštesnio energetinio dažnio kūnas, vis labiau artėjantis prie mūsų dvasios pavidalo. Tačiau išorinis sielos apvalkalas savo energetiniais virpesiais atitiks mūsų asmenybės tapatybės turinį, vidų, kuris vis giliau ir daugiau prisipildys Rojaus Trejybės meilės, gailestingumo, ir tiesos gyvų virpesių ir juos skleis visiems savo tarnystės metų, ir ypač ROJAUS TREJYBĖS GARBINIMO METU.
Kadangi mes savo kelią NAMO, pas Rojaus Trejybę, Rojuje pradedame pačiu žemiausiu pavidalu – materialiu žmogumi, tai mūsų patyrimai yra UNIKALŪS VISOJE KŪRINIJOJE. Kiekvienas patyrimas yra UNIKALUS. Ir kiekvieno patyrimas yra UNIKALUS, NET IR KIEKVIENO KIEKVIENOS AKIMIRKOS PATYRIMAS YRA UNIKALUS, NES NIEKADA NESIKARTOJA. AKIMIRKOS PAKARTOTI NEĮMANOMA.
Tačiau mūsų mirtingųjų patyrimas unikalus yra ta prasme, kad mes sukaupsime tiek žmogaus gyvenimo patyrimą, tiek sielos patyrimą, tiek ir dvasios patyrimą. Tuo tarpu kitos dvasios, išskyrus SŪNUS KŪRĖJUS, TOKIUS KAIP JĖZUS, ir iš dalies jų Rojaus Brolius, Sūnus Arbitrus, pastarieji neįsikūnija morontiniu pavidalu, šitų patyrimų nekaupia, dėl to net ir būdamos tobulos ir tobulai žinodamos žmogaus ir sielos gyvenimą, paties to gyvenimo tokiu pavidalu jos niekada nepatiria iš vidaus. Būtent dėl to mūsų patarimai joms, net ir tobuloms, bus labai vertingi ir padės jų pačių užduočių vykdyme.
Mes esame sukurti pagal Dievo atvaizdą ta prasme, kad turėdami TĖVO DVASIĄ – MINTIES DERINTOJĄ – SAVO PROTE, vis labiau panašėtume į Tėvą JO meile VISIEMS BE IŠSKAIČIAVIMO ir GĖRIO darymu VISIEMS.
Tačiau mes nebuvome atgabenti iš kitos planetos kaip visiškai sumodeliuoti žmonės. Mūsų planetos, kaip ir kitų žmonėmis apgyvendintų planetų, gyvybės evoliucija prasideda NUO PRIEŠ TAI SUMODELIUOTOS GYVYBĖS PLAZMOS, SU KURIA ATLIEKAMA IKI PUSĖS MILIJONO BANDYMŲ, KOL NUSTATOMA PATI GERIAUSIA GYVYBĖS PLAZMOS FORMULĖ DEŠIMTAINEI PLANETAI. Tokia planeta yra kas DEŠIMTA ir EKSPERIMENTINĖ GYVYBĖS planeta, kurioje IŠ GYVYBĖS PLAZMOS VYSTOSI vis naujesnio ir geresnio lygio gyvybė. Ji iš gyvybės plazmos stadijos, per visą evoliuciją, pereina per daugybę KOKYBIŲ STAIGIŲ ŠUOLIŲ, iš pradžių, URANTIJOS ATVEJU, vandenyje, tik po šito jau aukštesnis evoliucinis gyvybės pasireiškimas pradeda apimti sausumą, iš pradžių floros įvairų rūšių pavidalu, o vėliau ir faunos, kol pasiekia žmogiškosios biologinės gyvybės kategoriją, kuri jau pati savo VIDUJE vystosi SAVO KOKYBE – SIELA – VIS LABIAU DVASINGĖDAMA ir tuo pačiu vis labiau savo savybėmis PANAŠĖDAMA Į TĖVĄ, KAD TAPTŲ JO MEILĖS ATVAIZDU.
Kadangi žmogus irgi netapo civilzuotu iš karto, tai jo milijono metų evoliucija apima daugybę stadijų, tiek smegenų vystymosi aspektu, tiek ir sumanumo bei patyrimo kaupimo požiūriu. Nors žmogus jau egzistavo daugiau kaip prieš molijoną metų, tačiau pirmasis ŽMOGAUS sprendimas visos civilizacijos pažangos labui, JAM PAČIAM ŠITO VISIŠKAI NESUVOKIANT, buvo priimtas prieš milijoną metų, kada brolis ir sesuo, Andonas ir Fonta, abu dvyniai, priėmė sprendimą apleisti savo laukinius tėvus ir pabėgo iš savo PRIMATŲ genties, kuri buvo daug menkesnio už jų intelekto ir nesuprato jų dviejų sukurtos kalbos. Net ir jų tėvai negalėjo jų suprasti.
Toks jų sprendimas – eiti PIRMYN, nelikti su savo menkesniais gentainiais, buvo PIRMASIS ŠVIESOS SPRENDIMAS, PRIIMTAS LAISVA VALIA URANTIJOJE.
Štai trys pastraipos iš Urantijos Knygos:

“URANTIJA buvo užregistruota kaip apgyvendintas pasaulis, kada pirmosios dvi žmogiškosios būtybės – šie dvyniai – buvo vienuolikos metų, ir prieš tai, kada jie tapo tikrųjų žmogiškųjų būtybių antrosios kartos pirmagimių tėvais. Ir archangelo pranešimas iš Salvingtono, šita oficialaus planetinio pripažinimo proga, baigėsi tokiais žodžiais:
"Satanijos 606-ojoje planetoje atsirado žmogaus protas, ir šitie naujosios rasės tėvai bus vadinami Andonu ir Fonta. Ir visi archangelai meldžiasi, kad šitie tvariniai būtų greitai apdovanoti Visuotinio Tėvo dvasios dovana, kuri asmeniškai apsigyventų jų viduje."
Andonas yra Nebadono vardas, kuris reiškia "pirmąjį į Tėvą panašų tvarinį, kuris demonstruoja alkį žmogiškajam tobulumui." Fonta pažymi "pirmąjį į Sūnų panašų tvarinį, kuris demonstruoja alkį žmogiškajam tobulumui." Andonas ir Fonta šituos vardus sužinojo tiktai tada, kada jie buvo jiems suteikti tuo metu, kai jie susiliejo su savo Minties Derintojais. Per visą savo mirtingąjį gyvenimą Urantijoje jie vienas kitą vadino Sonta-an ir Sonta-en, Sonta-an reiškia "motinos mylimas," Sonta-en reiškia "tėvo mylimas." Šituos vardus jie suteikė patys sau, o jų reikšmė yra svarbi jų abipusiam dėmesiui ir meilei. “ p.711
Šios pastraipos paliudija dvasių trokšimą, kad šviesa Urantijoje sklistų, kad Tėvo dvasia apsigyventų žmogiškajame prote, kuris vestų žmogų į dvasingumą, ir kad net ir prieš molijoną metų šie du paaugliai vienas kitą SU MEILE vadinu vardais – Sonta-an ir Sonta-en. Jų gentainiai šitaip nevadino nieko. Tai jau ir yra milžiniškas skirtumas tarp gyvulinio ir dieviškojo proto – vienas su baime ir agresija nugyvena visą gyvenimą, o kitas su meile ir kantrybe rūpinasi KITU.
Būtent po šito sprendimo įvykdymo dvyniai sulaukė Minties Derintojų, apie kuriuos jie nieko nežinojo per savo visą žemiškąjį gyvenimą. Tačiau jų mąstymo kokybė buvo akivaizdi – dvasinės krypties, ne savanaudiškos gyvulinės.
Ir tai įvyko prieš MILIJONĄ metų.
Ir per visą šį laikotarpį žmogaus proto evoliucija patyrė daug sukrėtimų, transformacijų, praradimų, net ištisų rasių išnaikinimų. Tai nėra TEORINĖ istorija. Tai žmogaus gyvenimai. Realūs. Ir naikinimą vykdė viešpataujantis GYVULINIS protas, GYVULINIS aš. Viešpatavo genetiškai paveldėtas agresyvumas.
Tuo tarpu DIEVIŠKASIS TIKRASIS ASMENYBĖS AŠ, KURIO LAUKIA IR PRISIKĖLIMAS PO MATERIALAUS KŪNO ENERGIJOS IŠEIKVOJIMO AR PO TRAGIŠKO ŠITO PASAULIO PALIKIMO, net ir nemėgina pabusti, kad pasikeistų vietomis su gyvuliniu aš.
Gyvulinis aš ir jo protas veda žmogų tolyn nuo Tėvo atradimo savo viduje ir tuo pačiu tolyn NUO PRISIKĖLIMO. Ir tai yra tikrovė.
Gyvulinis aš ir gyvulinis protas – tai NĖRA KOKS NORS SUMENKINIMAS AR ĮŽEIDIMAS ŽMOGUI, tai tiesiog konstatavimas tikrovės, kad žmogui TĖVO PADOVANOTAS AŠ, KURIS IR ATITINKA TĖVO ATVAIZDĄ, DAR NEPAŽADINTAS, todėl žmogus ir yra pilnas nerimo, baimės, jis nepasitiki kitais, ir savimi, jis jaudinasi kalbėdamas prieš auditoriją, tarp nepažįstamų jaučiasi nepatogiai, jam atsipalaidavimui reikia alkoholio ar norkotikų, kad apsiramintų, jis nuolat pergyva, kad ne taip ką nors pasakė, ar kad nežino ką pasakyti, susikremta, jeigu kas nors nepavyksta, užpyksta, įsižeidžia, pavydi ir nori geresnės vietos, patogumų, pareigų, populiarumo, valdžios, jėgos, ir t.t. SAU ar SAVO ŠEIMA, GIMINEI, jis apaudinėja, prievartauja, demonstruoja jėgą, siekia naudos sau, nesvarbu, kokius postus beužimtų, kokias kompanijas beturėtų ar vadovautų. Tai vis GYVULINIO PROTO AMBICIJOS IR TROŠKIMAI SAVO LABUI.
Gūvulinis protas nemąsto apie VISUMOS GEROVĘ, APIE TĖVĄ, ROJŲ, KŪRINIJOS DVASINĘ ŠEIMĄ IR SAVO VIETĄ JOJE, JIS TENKINASI TIK RITUALŲ ATLIKIMU IR BAŽNYČIOS RĖMIMU, ŠITAIP NURAMINDAMAS SAVE, KURIS NETURI GYVO RYŠIO NEI SU TĖVU, NEI SU SAVO SIELA.
Jis viską priima tik kaip INFORMACIJĄ – Tėvas arba yra, arba nėra, Urantijos Knyga – arba apreiškimas, arba ne, Jėzaus Kristaus KALBU JUMS VĖL – arba Kristaus perduotas, arba ne, ir t.t.
Gyvulinis protas negali turėti DIEVIŠKOJO PATYRIMO, todėl jis kaupia tik IMFORMACIJĄ ir vysto INTELEKTĄ ATSKIROSE SRITYSE. Jis neturi ne tik GILUMINĖS IŠMINTIES, BET IR KOSMINĖS ĮŽVALGOS, TODĖL VISKĄ VERTINA TIK TŲ ŠALTINIŲ, KURIUOS PATS SUPRANTA, NUOSTATOMIS IR TIK ATSIRAIS SEGMENTAIS, NEMATYDAMS VISOS TĖVO GYVOS IR VEIKIANČIOS KŪRINIJOS SISTEMOS.
GYVULINIS PROTAS NETIKI DVASINGŲ ŽMONIŲ MOKYMAIS, KURIE REMIASI SAVO DIEVIŠKUOJU PROTU, KURIS TOLI PRANOKSTA GYVULIĮ PROTĄ, IŠMINTIMI, NES IŠMINTĮ JIS KAUPIA TIEK IŠ TIESOS IR ŠVIESOS ŠALTINIŲ, TIEK IŠ TĖVO, O PER ATSIVĖRIMĄ TĖVUI IR GYVĄ RYŠĮ SU JUO PATIRIA TAI, KO GYVULINIS PROTAS SUPRASTI NEGALI. TIESIOG GYVULINIS PROTAS TO PADARYTI NEPAJĖGUS.
Tai yra KIEKVIENO ŽMOGAUS tos pačios proto evoliucijos, ne tik Urantijos, bet visų žmonėmis apgyvendinų planetų, DU etapai, esantys tame pačiame žmoguje.
Tokia yra TIKROVĖ. PATINKA TAI KAM NORS AR NEPATINKA.
Ir nėra ko dėl to nei pykti, nei įsižeisti.
Būtent ir įsižeidžia tas GYVULINIS aš, gyvulinis protas, kuriam atrodo, kad jį kažkas SUMENKINO, PAVADINO NETINKAMAI, PAŽEMINO.
Būtent kiekvieno žmogaus reakcija ir parodo, kas viešpatauja tame žmoguje – gyvulinis aš ar dieviškasis aš.
Iš pagal reakciją jūs galite pamatyti, ar tas žmogus dar yra GYVULINIO LYGIO, AR JAU DIEVIŠKOJO.
Dieviškasis aš JAU NEŽINO, KĄ REIKŠIA ĮSIŽEISTI. Dieviškojo proto sąmonė yra daug aukštesnių virpesių, dėl to žemų virpesių gyvulinės sąmonės ydos jame yra dingusios.
Tuo tarpu, kol jis iš gyvulinio pavirto į dieviškąjį, TĖVO PADOVANOTĄ AŠ, jis taip pat patyrė daug savojo ego iliuzinių įsižeidimo ir pykčio akimirkų, net keršto planų kūrimo prieš tuos, kurie jam TARIAMAI neįtiko, akimirkų
Žmogus, gimdamas, turi genetinį paveldėjimą ne tik iš savo tėvų ar senelių, bet nusidriekiantį per visą rasės, ar net kelių rasių, genetinę liniją. Ir kokie protėviai joje vyravo, tokį genetinį paveldėjimą gavo materija – kūnas, ir smegenys.
Tačiau Tėvo suteiktai asmenybei, kuri yra dvasia, atsiskleisti Tėvas KIEKVIENAM IŠ MŪSŲ SUTEIKIA IR SAVO DVASIĄ, KURI YRA PAJĖGESNĖ UŽ MŪSŲ GYVULIĮ MATERIALŲ PROTĄ. Tačiau net ir ji negali pažeisti Tėvo padovanotos LAISVOS VALIOS. Tad mūsų NORAS eiti ne ritualiniu keliu, bet GYVUOJU DVASINIU IR GYVO RYŠIO IR BENDRAVIMO SU TĖVU KELIU, nepavaldus net Tėvo Meilės Jėgai. Tačiau su Tėvu gyvai bendrauti tegali DIEVIŠKAS, NE GYVULINIS PROTAS, NES TĖVAS YRA DVASIA.
Štai čia kaip tik milžinišką poveikį turi mūsų vaikų auklėjimas nuo pat gimimo, net ir iki jam gimstant, su kokiais virpesiais – žemais ir savanaudiškais, pilnais nerimo ir noro, kad tik gerai būtų jų vaikeliui, kuris gims, koks jis bus, ar aukštais TĖVO MEILĖS VIRPESIAIS, KAD NETRUKUS GIMS DAR VIENAS TĖVO VAIKELIS VISOS KŪRINJOS LABUI – būsimieji tėvai laukia savo atžalos gimimo. IR JO AUKLĖJIMAS TĖVO SŪNUMI, ir dar NUO PAT LOPŠIO, taip pat turi MILŽINIŠKO POVEIKIO tam, kad KUO ANKSČIAU DIEVIŠKASIS AŠ SUTVIRTĖTŲ VAIKELIO CHARAKTERYJE VIS LABIAU PASIREIŠKIANT JO DIEVIŠKOJO PROTO IR IŠMINTIES TVIRTĖJIMUI.
Šitaip GYVULINIS PROTAS IŠ VISO NETURĖTŲ KADA PASIREIKŠTI.
Būtent mes, šitaip ugdydami savo vaikus nuo lopšio, stipriname net ir jų dabar tokius silpnus genus, jau nekalbant apie jų tikrojo ir dieviškojo aš charakterio ugdymą ir tikrosios asmenybės tapatybės pasireiškimą VISUR IR VISADA.
Ir tik palaikydamas GYVĄ RYŠĮ SU ROJAUS TREJYBE DIEVIŠKASIS AŠ visą savo materialią veiklą ir civilazacijos pasiekimus sutapatins su Tėvo valia, kuri ir numatyta kiekvienam Urantijos žmogui tapti tobulu, net ir tokiu tobulu, koks tobulas yra Tėvas. O šitokio Tėvo nurodymo bailus gyvulinis protas, nematantis toliau to, kas tik jam suprantama, arba ką jam sako autoritetai, prieš kuriuos jis neturi savo argumentų, taip pat BIJO. Dėl to jis ir gyvena ILIUZIJOJE IR MEKESNIAME SAVO PROTO LYGYJE NEGU JAM SUTEIKĖ TĖVAS – DIEVIŠKOJO AŠ PROTO LYGYJE, KURIS VIEŠPATAUJA MATERIJOS ATŽVILGIU, BET NE ATVIRKŠČIAI.
Būtent dėl to jis savo visą materialią veiklą grindžia DVASINĖS MEILĖS PAGRINDU IR VISŲ LABUI, O NE SAVO GYVULINIO EGO ASMENINIAM LABUI.
Ir tik toks yra ateities VISOS URANTIJOS politikos, kultūros, ir religijos kelias. Ir tik jis užtikrina net ir materialios civiliazacijos evoliucijos gyvą žengimą tokiu keliu, kuris nepatirs nei krizių, nei sukrėtimų.
Kadangi dieviškojo aš protas yra daug aukštesnio lygio negu gyvulinio aš protas, tai jis savo išmintimi nepriima tokių klaidingų sprendimų, kurie atveda į krizines situacijas šeimoje, valstybėje, ar planetoje.
Ir mes tie, kurie esame atsivėrę Tėvui, šitame kelyje JAU ESAME, IR PADEDAME JĮ PAMATYTI KITIEMS.
Tačiau sprendimas yra kiekvieno ASMENINIS – LIKTI GYVULINIO AŠ PROTO VERGU AR DIEVIŠKU AŠ – tapti TĖVO SŪNUMI ir sūnystę PATIRTI DIEVIŠKU IR IŠMINTINGU SAVO PROTU.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas


Algimantas
2008-12-08 18:05:55

Komentarai

Tomai,
Ok... pasistengsiu, bet kažin ar pavyks man tai :)

Linas J
2009-12-09 13:01:54



Meile tai akimirka,svystelejejanti visu sauliu ir zvaigdziu visatos spindejimu.Meile tai vieskelis i saule,gristas astriais deimantais,kuriuo turi eiti basas.Meile tai perlas,kuri radus reikia saugoti ir branginti.Meile yra paslaptis kuria labai sunku iminti.Meile tai du sujungti delnai.ir gurksnis vandens juose: gyvenimas.Meile tai nuostabiausias jausmas pasaulyje.Meile yra dievas.Net pats maziausias gyvunelis troksta meiles,nori kad ji niekada,niekada nesibaigtu.Paglostyk,priglausk ji su meile,ir pamatysi jo akise dekinguma ir draugiskuma.Bet stai ateina piktas zmogus ir paseja baime gyvenelio sirdelei…..Kodel yra baime,ziaurumas,neapykanta.Mus sukure dievas,sukure is meiles.Dievas nepatalpino baime i musu prota,koks jis bebutu:gyvulinis,gyvininis ar zmogiskas.Mes sukurti su meile,bet tapome egoistais.Stai is kur visos bedos,visas blogis.Ego,savanaudiskumas pagimdo visa baime ir blogi.Vargsas protas ne prie ko.Ego yra atsiskyrimo iliuzija del Liuciferio maisto kai musu zeme buvo izoliuota.Musu proteviai prarado rysi su dvasiniu pasauliu,jie nesuprato,jog mes visi,esame vienas organizmas.Jie mane dievo nera,kiekvienas sau ir uz saves turi kovoti.Jie tapo didziausias egoistais.Jie pradejo viska bijoti.Kad tik neprarasti turta,padeti visuomenei ar gyvybe.Jie net dieva kuris yra meile pradejo bijoti.Susigalvojo visokias religines nesamones.Ir viskas tik del EGO.Visas baimes del ego.Gyvunai ar zmogus bijo ne todel,kad ju protas toks,bet todel,kad egoistiskas zmogus pasejo baime.Musu visa aplinka,tiesiog persmelkta zemu baimes vibraciju,gyvunai ta jaucia ir tampa agresyvus.Reikie ne proto,bet ego atsikratyti.Tai jis viska bijo.Tai nelengvas darbas,bet tikekime Jezaus zodziais,kad ateis toks laikas,kai ir liutas gules su eriuku.Kai nebebusus baimes,kai visi givens meilei ir taikoi..

Algis
2009-12-12 18:09:24



Nesutinku, EGO yra dvasinis :)

Algiui
2009-12-13 10:12:18



Ira iliuzija susitapatinti su ego.Manyti,kad zmogaus “as” yra ego ir nieko daugiau,tada ego uzvaldo samone,issipucia ir valdo asmenybe.Butent toki ego reikia mazinti arba tirpdyti dievo meiles spinduliuose..Klaidinga yra manyti,kad savanaudiskumas tera tik gyvulinio ego savybe.Ego-tai sielos dalis orientuota i materialu,isorini pasauli.Ego yra sielos instrumentas,isreiksti save kaip fizinei butybei,erdveje ir laike.Ego-samonei leidzia fokusuotis.Ego daro samone individuali,vietoi bendra ‘’cia ir dabar`` vietoi ``visur ir visada``.Ego deka vidiniai impulsai ,paverciami i konkrecia,materialine forma.Ego yra ta musu dalis,kuri kaip tiltas dengia praraja tarp dvasinio ir fizinio “as”.Sielai kaip nefiziniam ``kunui``visiskai nenaturalu buti fiksuotai erdveje ir laike.Siela nepriklausoma nuo bet kurios (materialios) formos.Ego yra suristas ir fiksuotas.Ego leidzia sielai funkcionuoti fizinei tikrovei.Pats savaime ego nera blogas ar geras.Kada yra balansas,ego yra neutralus ir butinas sielos instrumentas gyvenimui zemeje,fiziniame kune.Esant disbalansui,kada samone tapatinama su materija,atsiranda vidine tustuma,neisvengiamai ieskoma meiles ir pripazinimo isorei.Isorinis pasaulis keiciasi,atsiranda netikrumas,baime ir noras viska kontroliuoti.Tada protas tarnauja kaip irankis ego tikslams siekti.Mes istikruju keiciame ne prota,bet samones fiksacia nuo ego i siela.Bet,kad dievas turi ego,idomu.Gal galite isduoti ziniu saltini?

Algis
2009-12-13 00:58:20



Algi,
Tikrai šilti ir gėriu spindintys pačio sakiniai apie meilę ir Dievą...
***
Algimantai,
Teisingai rašai, bet kad tik užtektų mums noro dar tai ir įgyvendinti ne tik rašyti/kalbėti apie tai...

Linas J
2009-12-12 20:52:08



Mieljei, jūs matau painiojate dar vieną sąvoką - EGO.
Be EGO negali egzistuoti net TĖVAS. Problema yra labai paprasta - Tėvo ego yra DIEVIŠKAS, tuo tarpu mūsų ego yra KOL KAS formuojamas mūsų gyvulinio proto, dėl to jis yra GYVULINIS-SAVANAUDIŠKAS. Tėvo ego savo dalina visumai, o gyvulinis ego iš visumos nori kuo DAUGIAU SAU IR KITŲ SĄSKAITA. Ego - tai yra SAVIMONĖ - SAVĘS SUVOKIMAS KAIP ASMENS IR SAVO ASMENS RYŠIŲ SU KITAIS ASMENIMIS IR NEASMENE APLINKA, O TAIP PAT TAM TIKRAS SUPRATIMAS SAVO VIEKSMŲ IR TŲ VEIKSMŲ PASEKMIŲ.
Jeigu tik žmogaus materialus protas praranda SAVIMONĘ, jis NEBETENKA SAVO EGO ir nebegali savarankiškai egzistuoti, jam būtina aplinkos pagalba, kitaip jis pražus.
TĖVAS mums suteikė asmenybės dovaną, o taip pat pasirūpino ir visais reikalingais padėjėjai, tiek išoriniais, tiek vidiniais, kad savo DIEVIŠKĄJĮ EGO - TIKROJO AŠ-ASMENYBĖS CHARAKTERĮ vystytume nuo pačios vaikystės.
BE DIEVIŠKOJO EGO, VIS LABIAU STIPRĖJANČIO JŪSŲ SIELOJE, NEBŪTŲ NĖ VIENO IŠ JŪSŲ IR ŠITAME FORUME.
Ir kuo labiau atsiskleis jūsų DIEVIŠKASIS EGO, tuo aktyvesnis bus jūsų sielos pasireiškimas tiek mūųs Forume, tiek kasdienėje aplinkoje.
Susipainioję, NE TIK PRAEITIES, BET IR DABARTIES, žmonės iškreipė ir EGO sampratą, manydami, kad tai tolygu VIEN TIK egoistiniam mąstymui ir elgesiui, NIEKO NEŽINODAMI APIE DIEVIŠKĄJĮ TĖVO, KAIP IR KIEKVIENOS DVASIOS, SIELOS, AR ŽMOGAUS ŠVIESŲJĮ, AMŽINĄJĮ, IR DIEVIŠKĄJĮ EGO.
KADA ASMENYBĖ, SAVO MINTIMI IR VEIKIMU, ATSPINDI NET IR TĖVO EGO, KADA SIELA YRA ATSIVĖRUSI TĖVUI IR GYVENA JO RITMU, TADA TOKIA ASMENYBĖ IR VYKDO TĖVO VALIĄ IŠ MEILĖS IR LAISVA VALIA, GAUTA IŠ TĖVO, IR TĄ DARO NE SAU, BET VISŲ LABUI.
TAČIAU TOKIA VEIKLA VISŲ LABUI STIPRINA BŪTENT INDIVIDUALIOS ASMENYBĖS CHARAKTERĮ IR JOS DIEVIŠKĄJĮ PROTĄ, KURIS ĮGYJA VIS GILESNĖS KOSMINĖS-DIEVIŠKOS ĮŽVALGOS.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,

Algimantas
2009-12-12 19:14:45



Mielas Vaclovai, DIEVO KARALYSTĖS metaforą panaudojo Jėzus, nors tikrovėje TOKIOS KARALYSTĖS NĖRA IŠ VISO - yra TĖVO KŪRINIJOS ŠEIMA.
Jėzus KARALYSTĖS sampratą ėmė vartoti tik dėl to, kad žydai jo pirminio mokymo apie Tėvo ŠEIMĄ visiškai nesuprato, todėl jie net nesuvokė APIE KĄ JIS KALBA. Jiems buvo baisu ir pagalvoti, kad gali būti VIENA IR TA PATI ŽYDO IR PAGONIO ŠEIMA. Pagonys, žydų samprata, buvo ne aukščiau kaip šuo. Jie net nelaikė nuodėme pagonio nužudymo. Todėl mokymas apie VIENĄ TĖVO ŠEIMĄ buvo per daug AKINANTIS TŲ LAIKŲ ŽYDAMS.
Priedo Jonas Krikštytojas, kuris nežinojo, kokia yra JO MISIJA, KAIP JIS TURI RUOŠTI KELIĄ ATEINANČIAM JĖZUI, KURIO MISIJOS JIS NE TIK NESUVOKĖ, NET NEŽINOJO, KADA, KUR, IR KAIP JI TURI PRASIDĖTI.
Todėl jo Minties Derinotjas jam suteikė tokią nuostatą, kurią Jonas Krikštytojas ėmė skelbti viešai: "Atgailaukite ir krikštykitės, DANGAUS karalystė yra jau šalia." O žydai jai ilgą laiką laukė Mesijo, kuris turėjo, jų supratimu pagal jų Raštus, ateiti, užimti laisvą karaliaus Dovydo sostą, ir sustiprinti karalystę, kad numestų pagonių viešpatavimo jungą.
Todėl Jėzaus ir nusprendė praplėsti Jon o Krikštytojo sampratą apie DANGAUS karalystę, pradėdamas mokyti, kad ją reikia įkurti SAVO ŠIRDYJE, NES JOJE YRA TĖVO DVASIA.
Tačiau šiandien šitą KARALYSTĖS sampratą ATĖJO LAIKAS PAKEISTI Į TĖVO KŪRINIJOS ŠEIMĄ.
Kūrinija VYSTOSI. Net ir dvasinėje plotmėje gyvenimas kaičiasi. Ir TARP MŪSŲ IR MŪSŲ VIDUJE, SIELOJE.
Todėl ir Jėzaus dviejų tūkstančių metų mokymas šiandien turi būti toks, kokį jis ir TROŠKO PATS PERTIEKTI - NE APIE DIEVO KARALYSTĘ, bet apie TĖVO ŠEIMĄ, IR NE TIK VISOS ŽMONIJOS ŠEIMĄ, BET MES DABAR JAU SAKOME IR VISOS KŪRINIJOS ŠEIMĄ.
Ir čia nėra DVIEJŲ ŠEIMŲ - yra VIENAS TĖVAS VISAI KŪRINIJAI IR VIENA JO ŠEIMA, KURIOS PILNATEISIAIS NARIAIS ESAME IR MES KIEKVIENAS, ATRADĘS TĖVĄ SAVYJE IR SAVO SIELIOS ATSIVĖIRMU PATIRIANTIS GYVUS ŠIOS ŠEIMOS TARPUSAVIO DVASINIUS RYŠIUS.
Ir čia nėro nei mokslo, nei dorovės, nei moralės sampratų, yra vien tik TĖVO MEILĖS VIRPESIAI, KURIE YRA GYVI, DĖL TO PATIRIAMI.
TĖVO ŠEIMOS NARIŲ IR PATIES TĖVO SKLEIDŽIAMI MEILĖS VIRPESIAI PRANOKSTA MOKSLĄ, NORS GYVUS MEILĖS VIRPESIUS IR JAUČIA TĖVĄ SAVYJE ATRADĘS, IR JAM ATSIVĖRĘS, MOKSLININKAS. JIE PRANOKSTA IR MORALĘ, NES PAKELIA ŽMOGAUS SIELOS PROTĄ Į MORONTINĖS MOTOS LYGĮ. O MOTA PRANOKSTA PAČIAS NUOSTABIAUSIAS FILOSOFINES MINTIS, KOKIAS TIK ŽMONIJOS ŠVIESIAUSI PROTAI SUKAUPĖ PER VISĄ ŽMONIJOS ISTORIJĄ. JIE DAR LABIAU PRANOKSTA IR DOROVĘ, KURI KIEKVIENOJE RITUALINĖJE-DOGMATINĖJE RELIGIJOJE IR NET ATSKIROSE RASĖSE, IR NET TAUTOSE YRA SKIRTINGA. Yra tokiu dalykų, kurie dorovingi musulmonui, bet nedorovingi budistui ar katalikui, nors ši dorovė gali egzistuoti, ir egzistuoja, tuo pačiu laikmečiu, tik skirtingoje terpėje.
Mielieji, jūs pasimokykite iš Urantijos dokumentų autorių tikslaus žodžių vartojimo,kad nedartytumėte tokių akibrokštų: "...mokslas Dievo karalystę ir dorovinį pasaulį gali suvokti kaip vieną idėją, ir jis atskleidžia ,kad laikas dirba tam ,kad ši idėja būtų įgyvendinta."
Mokslas pripažįsta tik FAKTUS. Jis remiasi vien tik FAKTŲ argumentais.
Todėl MOKSLAS NEGALI SUVOKTI NIEKO, nes suvokimas yra MOKSLININKO ASMENYBĖS, kaip individo, SFERA ir su MOKSLU tai nėra susiję.
Todėl TIK MOKSLININKAS kaip INDIVIDAS-ASMENYBĖ, bet tik ne joks MOKSLAS, gali ĮTIKĖTI Į TĖVĄ, ATRASTI TĖVĄ SAVYJE, IR PATIRTI TĖVO KŪRINIJOS ŠEIMOS BUVIMĄ TIKROVĖJE.
Šito nagali padaryti ne tik joks mokslas, bet NET IR VISI MOKSLININKAI IR VIENU METU. ĮTIKĖJIMAS YRA ASMENYBĖS INDIVIDUALI IR ISKIRTINĖ SAVYBĖ. TAI GRYNAI ASMENINIS DALYKAS.
Tačiau ĮTIKĖJĘS MOKSLININKAS mokslo fiksuojamus FAKTUS mato SISTEMOJE IR RYŠYJE SU VISA TĖVO KŪRINIJOS ŠEIMA. JIS MATO MOKSLO FIKSUOJAMŲ FAKTŲ ŠALTINĮ IR SAVO PATIES RYŠIUS SU ŠALTINIU.
Būtent dėl šito tokio mokslininko apibendrinimai bus gilesni, ir dažnai su nuoroda, kad jie yra tesingi tik žvelgiant iš vidaus Tėvo žvilgsniu, nes pateikiant vien tik tokius faktus, kurie yra prieinami mokslininkui vien tik dabartiniu metu, ir dar neįtikėjusiam ir nematančiam giluminių užfiksuotų faktų priežasčių ir darančiam galutines išvadas iš paviršutiniškų segmentų faktų bus padaromos klaidingos MOKLSINĖS GALUTINĖS APIBENDRINANČIOS IŠVADOS.
Kad tokių išvadų būtų padaroma mažiau, būtina pasiremti ir apreiškimais.
Štai ir dabar neįtikėjusio moksliniko GYVULINIS PROTAS DARO KLAIDINGĄ IŠVADĄ, KAD ŠILTNAMIO EFEKTĄ SUKELIA CO2 PATENKANTIS Į ATMOSFERĄ IŠ AUTOMOBILIŲ, LĖKTUVŲ, LAIVŲ, FABRIKŲ IR T.T.
Tuo tarpu priežastis yra visiškai ne CO2 išmetimas, kuris iš esmės yra lygus nuliui, palyginus su TIKRĄJA PRIEŽASTIMI - tai žemo dažnio energetiniai virpesiais, kurie be perstojo sklinda - DIENĄ-NAKTĮ, MIEGANT AR NEMIEGANT, VALGANT AR ŠNEKANT, DIRBANT AR ILSINTIS, VISĄ LAIKĄ JIE SKLINDA, NĖ AKIMIRKAI NESUSTOJA SKLIDĘ IŠ KIEKIVENO IŠ MŪSŲ AŠ. Kadangi absoliuti žmonijos dauguma yra savanaudiški žmonės, kurie sieia visomis išgalėmis SAU PALANKAUS GYVENIMO ARBA DAR SAVO BIOLOGINEI ŠEIMAI, tai iš tokių žmonių skinda žemi energetiniai realūs virpesiai. JIe sudaro ilgas bandas. Žemi virpesiai taip pat sklinda ir iš TIKINČIŲJŲ, TIK TĖVO DAR NEATRADUSIŲJŲ, TODĖL ATLIEKANČIŲ TIK RITUALUS IR NESIEKIANČIŲ GYVO RYŠIO SU TĖVU. Tačiau tokių žmonių žemi virpesiai yra šiek tiek aukštesni negu visiškai Tėvą neigiančiųjų. Dar žemesni virpesiai sklinda iš nusikaltėlių, kyšininkų, savo gyvulinį ego iškėlusių verslininkų, politikų, sportininkų, pramogų verslo dalyvių, ir t.t. Ir šitie žemo dažnio ilgų bangų virpesiai užkloja visą planetos erdvę tarsi tankus ir storas šydas, kaip gaubtas, ir pro jį sunkiai ir lėtai gali prasiveržti į kosmosą šiluminiai energetiniai virpesiai, sklindantys iš planetos karšto branduolio. Tai lygiai tas pats, kaip virti puodą visą laiką laikant dangtį uždengtą. Būtent dėl to uraganaio vis stiprėja, potvyniai gausėja, žaibai ilgėje ir palatėja, griaustinis vi slabiau primins kanonadas, vėjų audros su liūtimis ir potvyniais, pūgomis ir apledėjimais intensyvėja ir dažnėja net ten, kur tarsi ir nelaukia tokių gamtos reiškinių.
Ir tik TIKRAI DVASINGŲ žmonių, GYVAI BENDRAUJANČIŲ SU SAVYJE ATRASTU TĖVU, NUOŠIRDŽIAI BESIMELDŽIANČIŲ INDIVIDUALI, BET YPAČ KOLEKTYVINĖSE MALDOSE, šituos žemus virpesius tarsi adatėlėmis perduria, kad vis tik šiluminė planetos branduolio energija nors kiek greičiau cirkuliuotų į kosminė erdvę, ir šitaip silpnintų šieltnamio efektą ir jo poveikį kylantiems NEREGĖTIEMS IKI ŠIOL gamtos reiškiniams.
Iki Liuceferio maišto pagrindinių dalyvių nuteisimo, prieš porą dešimtmečių, VISA TAI darė dvasinės būtybės. Būtent jos padėjo mums, kad mūsų žemus virpesius skaidytų, nes buvome izoliuota planeta, todėl turėjome apribotas galimybes mūsų dvasiniam mokymui, lyginant su normaliomis planetomis.
Dabar, kada planetos izoliacija yra nuimta, kada ryšio grandinės yra vis labiau atstatomos, kada vis daugiau ir daugiau žmonių gauna dvasinius mokymus ir jais dalinasi įvariose vietose, kada vis daugiau žmonių atsiveria ir meldžiasi nuoširdžiai, tai mums viską atidavė į mūsų rankas, kad mes patys ir tvarkytumėmės AUGDAMI DVASIŠKAI, kaip tą daro ir kitose planetose gyvenantys žmonės. REALIAI AUGDAMI, o ne manydami, kad esame dvasingi, nes mūsų virpesių DAŽNIS ATITINKA MŪSŲ GYVO RYŠIO SU TĖVU LYGĮ.
Todėl,KAI KURIE IŠ JŪSŲ nustokite tyčiotis iš Tėvo ir iš visų nuoširdžių Tėvo sūnų ir dukrų, kada aš jums sakau Tėvo, Amžinojo Sūnaus-Motinos-Brolio, ir Begalinės Dvasios-Motinos-Sesės įgaliojimu, ir vardu - dabar tik nuo MŪSŲ PRIKLAUSO ATEITIES KARTŲ GYVENIMO SĄLYGOS TIEK DVASINĖS, TIEK FIZINĖS. Todėl bet kokie pasityčiojimai žemina jūsų virpesius, kurie jau ir taip kelia pavojų visai planetai, visai žmonijos egzistencijai.
Nežaiskite su degtukais.
TĄ, KĄ JUMS AIŠKINAU DABAR, AŠ JAU ANKSČIAU BUVAU GAVĘS TOKĮ MOKYMĄ IŠ TĖVO.
JOKS MOKSLININKAS ŠITO NEŽINO IR NET NEGIRDĖJO APIE TOKIUS DALYKUS, KAD MŪSŲ DVASINIS AUGIMAS TURI POVEIKIO GAMTOS STICHIJOMS.
Taip turi, nes visos kūrinijos, kuri yra MATERIALI, pagrindas yra DVASINIS.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,

Algimantas
2008-12-27 22:25:48



Egzistuoja dvi DIEVO karalystės,
ITELEKTUALINĖ SIELOJE IR PAŽINIME, IR
DOROVINĖ, kurios medžiaga ir pradas yra PASAULIETINĖ EGZISTENSIJA.
Tik mokslas Dievo karalystę ir dorovinį pasaulį gali suvokti kaip vieną idėją, ir jis atskleidžia ,kad laikas dirba tam ,kad ši idėja būtų įgyvendinta.

Vaclovas
2008-12-27 19:57:31




Tikrai , labai nuostabu . Yra taip , kaip yra ir nieko neatimsi , o štai pridėti , mes kiekvienas sau , tikrai galime . Mes galime pridėti prie savęs ( + ) dar ir dvasingumą , tik reikia panorėti . Iš tiesų , tai tas dvasinis pliusas jau seniai mums pridėtas , mums belieka atsiverti ir priimti , kad susidarytų dieviškoji energetinė grandinė , tarp žmogaus ir Dievo . Mes kaip minusinė evoliucinė asmenybė , turime visomis jėgomis atpažinti ir priimti dieviškos energijos pliusą . Ir tada įvysta gamtoje stebūklas . Protas augęs ir tobulėjęs tūstantmečiais , staiga atsiveria ir priima dievišką energiją , dievišką meilę , dievišką išminti . Tai prilygsta didžiausiam Visatos stebūklui - žmogus pagaliau susijungė su Dievo Tėvo dvasia , atsirado nauja dvasinė grandinė , per kurią teka gyvoji dieviškoji energija į žmogų , kad šis pradėtų eiti panašėjimo ir susijungimo keliu su dieviškuoju ( + ).

Petras
2008-12-09 14:23:14



Ačiū Algimantui ir ROJAUS TREJYBĖS ASMENIMS už išsamų paaiškinimą.Šios mintys skatina siekti Dieviškojo aš ir dar didesnio atsidavimo ROJAUS TREJYBEI nugalint žemiškuosius sunkumus.AČIŪ.
Meilės ir ramybės.

Astra
2008-12-08 21:10:03




[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Spausdinti
Grįžti atgal