Forumas: temos peržiūra

Spausdinti

ŽMOGAUS DIEVIŠKASIS AŠ ir jo gyvulinis aš

Mielieji, pastaruoju metu vis daugiau pastebiu, kad kai kurie iš jūsų DAR TAIP IR nesuvokiate skirtumo tarp žmoguaus GYVULINIO aš ir DIEVIŠKOJO AŠ.
Kadangi ir visos žmonijos ABSOLIUTI DAUGUMA savo asmeninio GYVULINIO AŠ ir DIEVIŠKOJO AŠ neskira iš viso, tai dabar šį mokymą pateikiu atskiroje temoje, kad jį būtų dalima surasti iš karto bet kam, kas šito skirtumo dar taip ir nesužinojo, nors tiek daug kartų esu jums jį aškinęs. Tačiau, kaip sakoma, per vieną ausį įėjo, per kitą išėjo, o galvoje nieko neliko.
Visa evoliucija visoje kosminėje kūrinijoje vyksta pagal ROJAUS TREJYBĖS PLANĄ. Todėl jos sustabdyti arba savaip iškreipti NEĮMANOMA, net jeigu kas nors ir mėgintų interpretuoti evoliucijos eigą SAVAIP.
Nepaisant to, kad kūrinijos visatos yra MATERIALIOS, bet jos pagrindas yra DVASINIS, nes jos KŪRĖJAS yra Rojaus TREJYBĖ – TĖVAS, AMŽINASIS SŪNUS-KŪRINJOS MOTINA-BROLIS, IR BEGALINĖ DVASIA-KŪRINIJOS MOTINA-SESĖ.
TIK JIEMS – Tėvui, Amžinajam Sūnui-Kūrinijos Motinai-Kūrinijos Broliui, ir Begalinei Dvasiai-Kūrinijos Motinai-Sesei, kurie iš tikrųjų yra PIRMASIS, ANTRASIS, IR TREČIASIS ŠALTINIAI IR CENTRAI, niekada nesivystantys patys, nes savyje turi visą amžinybę, būtent tik jiems TRIMS yra suprantamas Jų pačių evoliucinio vystymosi planas visai kūrinijai. Ir niekam kitam. Tik Kūrėjas-Šaltinis žino savo TOBULUMO GELMĘ, NES JIS PATS YRA TOJI VISUMINĖ GELMĖ, O TVARINYS, KAD IR KOKS BŪTŲ IŠTOBULINTAS, AR JAU TOBULAS SUKURTAS PATIES KŪRĖJO, IŠ KŪRĖJO TOBULUMĄ GAUNA TIK KAŽKURIUO ASPEKTU, BET NE VISUMOS POŽIŪRIU, KOKS YRA TIK KŪRĖJAS.
Būtent pagal šitą planą yra ir numatytas tiek materialios kūrinijos – tai yra saulių, žvaigždžių, apgyvendintų planetų, ir architektūrinių sferų sukūrimas ir keitimasis-vystymasis, pagal šito plano poreikius, tiek ir jose esančių gyvybės kategorijų vystymasis ir patyrimo kaupimas VISUMOS LABUI, KAD ŠVIESĖTŲ VISA KŪRINIJA, KAIP TĄ IR NUMATO ROJAUS TREJYBĖS EVOLIUCINIS PLANAS.
Apgyvendintose planetose – kurių tik dabar yra apie septynis trilijonus – gyvena tokia gyvybės forma, kuri yra MATERIALI ir turi laisvą valią, ir mūsų samprata yra ŽMOGIŠKOJI GYVYBĖ.
Tokios planetos atsiranda iš saulių TAIP PAT EVOLIUCINIU.
Aukštesnės sferos yra ARCHITEKTŪRINĖS SFEROS-PLANETOS. Jas SUKURIA specialiai, iš energijos, dvasinės būtybės, kurių funkcija ir yra manipuliuoti ATITINKAMO lygio energiją - Energijos Reguliuotojai. Šios planetos yra aukštesnio dvasinio mokymo planetos, kuriose mes tiek mokysimės, tiek tarnausime jau po prisikėlimo – iš pradžių kaip sielos, o po tūkstančių metų patyrimų – kaip dvasios, VISĄ LAIKĄ išsaugodami savo dabartinį asmenybės TAPATUMĄ.
Asmenybė yra mums suteikta TĖVO DOVANA. Ir ji yra DVASINĖ ir yra AMŽINA, su sąlyga, jeigu SAVO LAISVA VALIA, GAUTA TAIP PAT IŠ KŪRĖJO, NEATSTUMIA PATIES KŪRĖJO.
Kadangi mūsų, MIRTINGŲJŲ-ŽMOGIŠKŲJŲ DVASIŲ, gyvybės evoliucija prasideda materialiu pavidalu, tai mes turime nueiti dar gerą gabalą kelio, kol iš tiesų tapsime TIKRĄJA DVASIA, TURINČIA DVASINĮ IŠORINĮ ENERGETINĮ APVALKALĄ, MATOMĄ KITOMS DVASIOMS, KAIP DABAR MES VIENAS KITĄ MATOME MATERIALIU ŽMOGAUS PAVIDALU. Tarp meterialaus mūsų pavidalo ir dvasios pavidalo dar įsiterps sielos-morontinis pavidalas.
Po prisikėlimo mes dar neturėsime dvasios apvalkalo. Mūsų dar lauks ilgas mokymosi ir tarnavimo kelias sielos pavidalais, kurių iš viso yra 570. Ir kiekvienas naujas mūsų sielos pavidalas bus aukštesnio energetinio dažnio kūnas, vis labiau artėjantis prie mūsų dvasios pavidalo. Tačiau išorinis sielos apvalkalas savo energetiniais virpesiais atitiks mūsų asmenybės tapatybės turinį, vidų, kuris vis giliau ir daugiau prisipildys Rojaus Trejybės meilės, gailestingumo, ir tiesos gyvų virpesių ir juos skleis visiems savo tarnystės metų, ir ypač ROJAUS TREJYBĖS GARBINIMO METU.
Kadangi mes savo kelią NAMO, pas Rojaus Trejybę, Rojuje pradedame pačiu žemiausiu pavidalu – materialiu žmogumi, tai mūsų patyrimai yra UNIKALŪS VISOJE KŪRINIJOJE. Kiekvienas patyrimas yra UNIKALUS. Ir kiekvieno patyrimas yra UNIKALUS, NET IR KIEKVIENO KIEKVIENOS AKIMIRKOS PATYRIMAS YRA UNIKALUS, NES NIEKADA NESIKARTOJA. AKIMIRKOS PAKARTOTI NEĮMANOMA.
Tačiau mūsų mirtingųjų patyrimas unikalus yra ta prasme, kad mes sukaupsime tiek žmogaus gyvenimo patyrimą, tiek sielos patyrimą, tiek ir dvasios patyrimą. Tuo tarpu kitos dvasios, išskyrus SŪNUS KŪRĖJUS, TOKIUS KAIP JĖZUS, ir iš dalies jų Rojaus Brolius, Sūnus Arbitrus, pastarieji neįsikūnija morontiniu pavidalu, šitų patyrimų nekaupia, dėl to net ir būdamos tobulos ir tobulai žinodamos žmogaus ir sielos gyvenimą, paties to gyvenimo tokiu pavidalu jos niekada nepatiria iš vidaus. Būtent dėl to mūsų patarimai joms, net ir tobuloms, bus labai vertingi ir padės jų pačių užduočių vykdyme.
Mes esame sukurti pagal Dievo atvaizdą ta prasme, kad turėdami TĖVO DVASIĄ – MINTIES DERINTOJĄ – SAVO PROTE, vis labiau panašėtume į Tėvą JO meile VISIEMS BE IŠSKAIČIAVIMO ir GĖRIO darymu VISIEMS.
Tačiau mes nebuvome atgabenti iš kitos planetos kaip visiškai sumodeliuoti žmonės. Mūsų planetos, kaip ir kitų žmonėmis apgyvendintų planetų, gyvybės evoliucija prasideda NUO PRIEŠ TAI SUMODELIUOTOS GYVYBĖS PLAZMOS, SU KURIA ATLIEKAMA IKI PUSĖS MILIJONO BANDYMŲ, KOL NUSTATOMA PATI GERIAUSIA GYVYBĖS PLAZMOS FORMULĖ DEŠIMTAINEI PLANETAI. Tokia planeta yra kas DEŠIMTA ir EKSPERIMENTINĖ GYVYBĖS planeta, kurioje IŠ GYVYBĖS PLAZMOS VYSTOSI vis naujesnio ir geresnio lygio gyvybė. Ji iš gyvybės plazmos stadijos, per visą evoliuciją, pereina per daugybę KOKYBIŲ STAIGIŲ ŠUOLIŲ, iš pradžių, URANTIJOS ATVEJU, vandenyje, tik po šito jau aukštesnis evoliucinis gyvybės pasireiškimas pradeda apimti sausumą, iš pradžių floros įvairų rūšių pavidalu, o vėliau ir faunos, kol pasiekia žmogiškosios biologinės gyvybės kategoriją, kuri jau pati savo VIDUJE vystosi SAVO KOKYBE – SIELA – VIS LABIAU DVASINGĖDAMA ir tuo pačiu vis labiau savo savybėmis PANAŠĖDAMA Į TĖVĄ, KAD TAPTŲ JO MEILĖS ATVAIZDU.
Kadangi žmogus irgi netapo civilzuotu iš karto, tai jo milijono metų evoliucija apima daugybę stadijų, tiek smegenų vystymosi aspektu, tiek ir sumanumo bei patyrimo kaupimo požiūriu. Nors žmogus jau egzistavo daugiau kaip prieš molijoną metų, tačiau pirmasis ŽMOGAUS sprendimas visos civilizacijos pažangos labui, JAM PAČIAM ŠITO VISIŠKAI NESUVOKIANT, buvo priimtas prieš milijoną metų, kada brolis ir sesuo, Andonas ir Fonta, abu dvyniai, priėmė sprendimą apleisti savo laukinius tėvus ir pabėgo iš savo PRIMATŲ genties, kuri buvo daug menkesnio už jų intelekto ir nesuprato jų dviejų sukurtos kalbos. Net ir jų tėvai negalėjo jų suprasti.
Toks jų sprendimas – eiti PIRMYN, nelikti su savo menkesniais gentainiais, buvo PIRMASIS ŠVIESOS SPRENDIMAS, PRIIMTAS LAISVA VALIA URANTIJOJE.
Štai trys pastraipos iš Urantijos Knygos:

“URANTIJA buvo užregistruota kaip apgyvendintas pasaulis, kada pirmosios dvi žmogiškosios būtybės – šie dvyniai – buvo vienuolikos metų, ir prieš tai, kada jie tapo tikrųjų žmogiškųjų būtybių antrosios kartos pirmagimių tėvais. Ir archangelo pranešimas iš Salvingtono, šita oficialaus planetinio pripažinimo proga, baigėsi tokiais žodžiais:
"Satanijos 606-ojoje planetoje atsirado žmogaus protas, ir šitie naujosios rasės tėvai bus vadinami Andonu ir Fonta. Ir visi archangelai meldžiasi, kad šitie tvariniai būtų greitai apdovanoti Visuotinio Tėvo dvasios dovana, kuri asmeniškai apsigyventų jų viduje."
Andonas yra Nebadono vardas, kuris reiškia "pirmąjį į Tėvą panašų tvarinį, kuris demonstruoja alkį žmogiškajam tobulumui." Fonta pažymi "pirmąjį į Sūnų panašų tvarinį, kuris demonstruoja alkį žmogiškajam tobulumui." Andonas ir Fonta šituos vardus sužinojo tiktai tada, kada jie buvo jiems suteikti tuo metu, kai jie susiliejo su savo Minties Derintojais. Per visą savo mirtingąjį gyvenimą Urantijoje jie vienas kitą vadino Sonta-an ir Sonta-en, Sonta-an reiškia "motinos mylimas," Sonta-en reiškia "tėvo mylimas." Šituos vardus jie suteikė patys sau, o jų reikšmė yra svarbi jų abipusiam dėmesiui ir meilei. “ p.711
Šios pastraipos paliudija dvasių trokšimą, kad šviesa Urantijoje sklistų, kad Tėvo dvasia apsigyventų žmogiškajame prote, kuris vestų žmogų į dvasingumą, ir kad net ir prieš molijoną metų šie du paaugliai vienas kitą SU MEILE vadinu vardais – Sonta-an ir Sonta-en. Jų gentainiai šitaip nevadino nieko. Tai jau ir yra milžiniškas skirtumas tarp gyvulinio ir dieviškojo proto – vienas su baime ir agresija nugyvena visą gyvenimą, o kitas su meile ir kantrybe rūpinasi KITU.
Būtent po šito sprendimo įvykdymo dvyniai sulaukė Minties Derintojų, apie kuriuos jie nieko nežinojo per savo visą žemiškąjį gyvenimą. Tačiau jų mąstymo kokybė buvo akivaizdi – dvasinės krypties, ne savanaudiškos gyvulinės.
Ir tai įvyko prieš MILIJONĄ metų.
Ir per visą šį laikotarpį žmogaus proto evoliucija patyrė daug sukrėtimų, transformacijų, praradimų, net ištisų rasių išnaikinimų. Tai nėra TEORINĖ istorija. Tai žmogaus gyvenimai. Realūs. Ir naikinimą vykdė viešpataujantis GYVULINIS protas, GYVULINIS aš. Viešpatavo genetiškai paveldėtas agresyvumas.
Tuo tarpu DIEVIŠKASIS TIKRASIS ASMENYBĖS AŠ, KURIO LAUKIA IR PRISIKĖLIMAS PO MATERIALAUS KŪNO ENERGIJOS IŠEIKVOJIMO AR PO TRAGIŠKO ŠITO PASAULIO PALIKIMO, net ir nemėgina pabusti, kad pasikeistų vietomis su gyvuliniu aš.
Gyvulinis aš ir jo protas veda žmogų tolyn nuo Tėvo atradimo savo viduje ir tuo pačiu tolyn NUO PRISIKĖLIMO. Ir tai yra tikrovė.
Gyvulinis aš ir gyvulinis protas – tai NĖRA KOKS NORS SUMENKINIMAS AR ĮŽEIDIMAS ŽMOGUI, tai tiesiog konstatavimas tikrovės, kad žmogui TĖVO PADOVANOTAS AŠ, KURIS IR ATITINKA TĖVO ATVAIZDĄ, DAR NEPAŽADINTAS, todėl žmogus ir yra pilnas nerimo, baimės, jis nepasitiki kitais, ir savimi, jis jaudinasi kalbėdamas prieš auditoriją, tarp nepažįstamų jaučiasi nepatogiai, jam atsipalaidavimui reikia alkoholio ar norkotikų, kad apsiramintų, jis nuolat pergyva, kad ne taip ką nors pasakė, ar kad nežino ką pasakyti, susikremta, jeigu kas nors nepavyksta, užpyksta, įsižeidžia, pavydi ir nori geresnės vietos, patogumų, pareigų, populiarumo, valdžios, jėgos, ir t.t. SAU ar SAVO ŠEIMA, GIMINEI, jis apaudinėja, prievartauja, demonstruoja jėgą, siekia naudos sau, nesvarbu, kokius postus beužimtų, kokias kompanijas beturėtų ar vadovautų. Tai vis GYVULINIO PROTO AMBICIJOS IR TROŠKIMAI SAVO LABUI.
Gūvulinis protas nemąsto apie VISUMOS GEROVĘ, APIE TĖVĄ, ROJŲ, KŪRINIJOS DVASINĘ ŠEIMĄ IR SAVO VIETĄ JOJE, JIS TENKINASI TIK RITUALŲ ATLIKIMU IR BAŽNYČIOS RĖMIMU, ŠITAIP NURAMINDAMAS SAVE, KURIS NETURI GYVO RYŠIO NEI SU TĖVU, NEI SU SAVO SIELA.
Jis viską priima tik kaip INFORMACIJĄ – Tėvas arba yra, arba nėra, Urantijos Knyga – arba apreiškimas, arba ne, Jėzaus Kristaus KALBU JUMS VĖL – arba Kristaus perduotas, arba ne, ir t.t.
Gyvulinis protas negali turėti DIEVIŠKOJO PATYRIMO, todėl jis kaupia tik IMFORMACIJĄ ir vysto INTELEKTĄ ATSKIROSE SRITYSE. Jis neturi ne tik GILUMINĖS IŠMINTIES, BET IR KOSMINĖS ĮŽVALGOS, TODĖL VISKĄ VERTINA TIK TŲ ŠALTINIŲ, KURIUOS PATS SUPRANTA, NUOSTATOMIS IR TIK ATSIRAIS SEGMENTAIS, NEMATYDAMS VISOS TĖVO GYVOS IR VEIKIANČIOS KŪRINIJOS SISTEMOS.
GYVULINIS PROTAS NETIKI DVASINGŲ ŽMONIŲ MOKYMAIS, KURIE REMIASI SAVO DIEVIŠKUOJU PROTU, KURIS TOLI PRANOKSTA GYVULIĮ PROTĄ, IŠMINTIMI, NES IŠMINTĮ JIS KAUPIA TIEK IŠ TIESOS IR ŠVIESOS ŠALTINIŲ, TIEK IŠ TĖVO, O PER ATSIVĖRIMĄ TĖVUI IR GYVĄ RYŠĮ SU JUO PATIRIA TAI, KO GYVULINIS PROTAS SUPRASTI NEGALI. TIESIOG GYVULINIS PROTAS TO PADARYTI NEPAJĖGUS.
Tai yra KIEKVIENO ŽMOGAUS tos pačios proto evoliucijos, ne tik Urantijos, bet visų žmonėmis apgyvendinų planetų, DU etapai, esantys tame pačiame žmoguje.
Tokia yra TIKROVĖ. PATINKA TAI KAM NORS AR NEPATINKA.
Ir nėra ko dėl to nei pykti, nei įsižeisti.
Būtent ir įsižeidžia tas GYVULINIS aš, gyvulinis protas, kuriam atrodo, kad jį kažkas SUMENKINO, PAVADINO NETINKAMAI, PAŽEMINO.
Būtent kiekvieno žmogaus reakcija ir parodo, kas viešpatauja tame žmoguje – gyvulinis aš ar dieviškasis aš.
Iš pagal reakciją jūs galite pamatyti, ar tas žmogus dar yra GYVULINIO LYGIO, AR JAU DIEVIŠKOJO.
Dieviškasis aš JAU NEŽINO, KĄ REIKŠIA ĮSIŽEISTI. Dieviškojo proto sąmonė yra daug aukštesnių virpesių, dėl to žemų virpesių gyvulinės sąmonės ydos jame yra dingusios.
Tuo tarpu, kol jis iš gyvulinio pavirto į dieviškąjį, TĖVO PADOVANOTĄ AŠ, jis taip pat patyrė daug savojo ego iliuzinių įsižeidimo ir pykčio akimirkų, net keršto planų kūrimo prieš tuos, kurie jam TARIAMAI neįtiko, akimirkų
Žmogus, gimdamas, turi genetinį paveldėjimą ne tik iš savo tėvų ar senelių, bet nusidriekiantį per visą rasės, ar net kelių rasių, genetinę liniją. Ir kokie protėviai joje vyravo, tokį genetinį paveldėjimą gavo materija – kūnas, ir smegenys.
Tačiau Tėvo suteiktai asmenybei, kuri yra dvasia, atsiskleisti Tėvas KIEKVIENAM IŠ MŪSŲ SUTEIKIA IR SAVO DVASIĄ, KURI YRA PAJĖGESNĖ UŽ MŪSŲ GYVULIĮ MATERIALŲ PROTĄ. Tačiau net ir ji negali pažeisti Tėvo padovanotos LAISVOS VALIOS. Tad mūsų NORAS eiti ne ritualiniu keliu, bet GYVUOJU DVASINIU IR GYVO RYŠIO IR BENDRAVIMO SU TĖVU KELIU, nepavaldus net Tėvo Meilės Jėgai. Tačiau su Tėvu gyvai bendrauti tegali DIEVIŠKAS, NE GYVULINIS PROTAS, NES TĖVAS YRA DVASIA.
Štai čia kaip tik milžinišką poveikį turi mūsų vaikų auklėjimas nuo pat gimimo, net ir iki jam gimstant, su kokiais virpesiais – žemais ir savanaudiškais, pilnais nerimo ir noro, kad tik gerai būtų jų vaikeliui, kuris gims, koks jis bus, ar aukštais TĖVO MEILĖS VIRPESIAIS, KAD NETRUKUS GIMS DAR VIENAS TĖVO VAIKELIS VISOS KŪRINJOS LABUI – būsimieji tėvai laukia savo atžalos gimimo. IR JO AUKLĖJIMAS TĖVO SŪNUMI, ir dar NUO PAT LOPŠIO, taip pat turi MILŽINIŠKO POVEIKIO tam, kad KUO ANKSČIAU DIEVIŠKASIS AŠ SUTVIRTĖTŲ VAIKELIO CHARAKTERYJE VIS LABIAU PASIREIŠKIANT JO DIEVIŠKOJO PROTO IR IŠMINTIES TVIRTĖJIMUI.
Šitaip GYVULINIS PROTAS IŠ VISO NETURĖTŲ KADA PASIREIKŠTI.
Būtent mes, šitaip ugdydami savo vaikus nuo lopšio, stipriname net ir jų dabar tokius silpnus genus, jau nekalbant apie jų tikrojo ir dieviškojo aš charakterio ugdymą ir tikrosios asmenybės tapatybės pasireiškimą VISUR IR VISADA.
Ir tik palaikydamas GYVĄ RYŠĮ SU ROJAUS TREJYBE DIEVIŠKASIS AŠ visą savo materialią veiklą ir civilazacijos pasiekimus sutapatins su Tėvo valia, kuri ir numatyta kiekvienam Urantijos žmogui tapti tobulu, net ir tokiu tobulu, koks tobulas yra Tėvas. O šitokio Tėvo nurodymo bailus gyvulinis protas, nematantis toliau to, kas tik jam suprantama, arba ką jam sako autoritetai, prieš kuriuos jis neturi savo argumentų, taip pat BIJO. Dėl to jis ir gyvena ILIUZIJOJE IR MEKESNIAME SAVO PROTO LYGYJE NEGU JAM SUTEIKĖ TĖVAS – DIEVIŠKOJO AŠ PROTO LYGYJE, KURIS VIEŠPATAUJA MATERIJOS ATŽVILGIU, BET NE ATVIRKŠČIAI.
Būtent dėl to jis savo visą materialią veiklą grindžia DVASINĖS MEILĖS PAGRINDU IR VISŲ LABUI, O NE SAVO GYVULINIO EGO ASMENINIAM LABUI.
Ir tik toks yra ateities VISOS URANTIJOS politikos, kultūros, ir religijos kelias. Ir tik jis užtikrina net ir materialios civiliazacijos evoliucijos gyvą žengimą tokiu keliu, kuris nepatirs nei krizių, nei sukrėtimų.
Kadangi dieviškojo aš protas yra daug aukštesnio lygio negu gyvulinio aš protas, tai jis savo išmintimi nepriima tokių klaidingų sprendimų, kurie atveda į krizines situacijas šeimoje, valstybėje, ar planetoje.
Ir mes tie, kurie esame atsivėrę Tėvui, šitame kelyje JAU ESAME, IR PADEDAME JĮ PAMATYTI KITIEMS.
Tačiau sprendimas yra kiekvieno ASMENINIS – LIKTI GYVULINIO AŠ PROTO VERGU AR DIEVIŠKU AŠ – tapti TĖVO SŪNUMI ir sūnystę PATIRTI DIEVIŠKU IR IŠMINTINGU SAVO PROTU.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas


Algimantas
2008-12-08 18:05:55

Komentarai

Na,chebryte,tik jau nepulkit manęs.Tipo,tai čia aš dėl visko kaltas.Jei negalite lygiuotis su manimi protu,tai kuo čia dėtas aš?Patys mane nuolat liaupsinate - tai aš ir samojingas ir sumanus ,ir intelektualus ir dar ir dar...Tai gal čia pavydas?Neretai patys pripažįstate,kad aš teisus,bet paskui vėl kabinėjatės.Tai gal čia jūsų toks gyvulinis protas?Mano,kadangi aš tikrai turiu ne gyvulinį,o aukštenio tipo protą,argumentai tikrai logiškesni nei jūsų.I r apskritai,per daug rimtai į viską žiūrite,kodėl negalime daugiau pažaisti,atsipalaiduokit :)

Jonas
2009-10-15 12:26:01



O kas čia to tavo vadinamo geranoriškumo Jonai prašo. Ar tu čia tas dvasingas ,tikintis ,geranoriškas žmogus, tu gi neturi jokio supratimo koks tai žmogus turėtų būti.Tik tą savo evoliucinį stereotipinį tradicinį .Tau gi aškiai sakoma visa tai , ką tu čia siūlai ir komentuoji šitam forume, visa tai kas guli knygynų lentynose su užrašu religija, psichologija, pradedant biblija ir visais tais slėpiniais ar mūsų tikėjimais ir baigiant froidu ar jungu ar dar kokiais autoritetais tokiais kaip vietinės parapijos klebonas ar pats popiežius to žmogaus , kuris ieško to dvasinio ieškotojo visa tai netenkina. Bet tau tai nesuvokiama. Nesuvokiama , kad netenkina šventas Rokas, žolinė, kalėdos ar velykos rekolekcijos, sakramentai ar slėpiniai, žmogaus protu sukurtos tradicijos ar papročiai elgesio normos , negyvas mandagumas,ar tikėjimai ar dar kokie pseudopsichologų ar teologų tariamai viską paaiškinantys dalykai apie aistras ir visa kita, kurie su dvasiniais dalykais neturi nieko bendro , dvasinio ieškotojo visa tai netenkina.Ir mokymai kuriais tu čia užsiimi beviltiškai pasenusi praeitis, vedantys niekur kitur tik atgal į praeitį. Aš ir pats visa tai galiu rasti tai ką tu čia siūlai ir be tavęs , bet visa tai yra pasenę ir netenkina ieškančios sielos. Taigi esi prašomas tik netrukdyti su savo savo pseudvasiniais ar pseudointelektualiais pamokslais komentarais, kurie viso labo yra tik paistalai ,tikintis tu žmogau. Bet geranoriškas tikintis žmogau tavo būtent egostinis protas negirdi šių prašymų. Až žinau kur ir ko atėjau ir būtent į Urantijos Knygos svetainę, ir prašau man netrukdyti ir netrukdyti kitiems.Ir dar žinau, kad tamsa nesitrauks, kurią ir tu atstovauji,ir tu nesitrauksi, bet vistiek prašau. Darbuokis delfyje , ar dar kur ar kepk plotkeles su klebono gaspadinėmis, rašiau jau , kad tikrai sau tinkamą auditoriją rastum, bet tik ne čia ir tikrai ne tie bus tavieji klausytojai, kurie jau žino ko čia yra atėję ir kodėl.

rimantas ( Kaunas )
2009-10-15 12:23:39



Jonai,
yra daugybė tinklalapių, kur tavo sąmojingumas, intelektas, šmaikštumas būtų labai tinkamai vertinami. Kaip pavyzdį galiu pateikti Delfi skyrelius "Lietuvos įžymybės", "Gyvenimas", "Istorijos", "Mokslas".
Algimantas parašė tikrai labai normalų ir nuoširdų komentarą, o tu jį iš karto užsipuolei. Gavai atsaką iš Rimanto, o po to tiesiog pasiuntei Rimantą, ir ką po to nori pajusti dvasinę palaimą?
Supranti nei Rimantas, nei aš negalime pasitraukti iš šio forumo, nes pagal savo dvasinius įsitikinimus ir patyrimus paprasčiausiai neturime kur trauktis, o tau ir Tomui (čia jam dėl to, kad jis dar kai ką parašė po tavęs) tų pasitraukimo vietų yra daugybė.

Vaidas (VDS)
2009-10-15 12:10:49



Na taip, ar tikrai manai Vaidai VDS, kad labai dvasingas, tikintis ir nuoširdus žmogus pobūvyje ir būtų pats tas nukreipiantis į meilę pavyzdys, kuris susinervinęs a la Rimanto stilium taškytųsi tuo kuo taškosi Rimantas su Algiu...
Chebryte, aš nieko nenoriu naikinti, pažeminti ar įskaudinti, taip pat nenoriu ir kad mano atžvilgiu būtų taikomi tokie vertinimai, ir tikrai niekad nesu pirmas ironizuoti, čia tik adekvatus atsakas, kas supranta, su meile :). Į Algimanto komentarą atsakiau komentaru, į Rimanto repliką - replika. Tiek ir tų santykių, neįsiskaudinkit, nusiimkit įtampas, aš tikrai geranoriškas :)

Jonas
2009-10-15 11:41:10



Algi,yra ivairiu lygiu,galbut,pabreziu galbut,blogi daro vien tik gyvulinio proto savininkai,bet pavdz liuciferis su savo saika,jie irgi dare blogi neturedami gyvulinio proto.Blogis eina is ego ir t.t….aplomai cia gili tema,nevalia viska suversti butent gyvuliniam protui ar ego…Jezaus zmogiskasis protas nera morontinis,jis butent atskiriamas kaip zmogiskasis-pateisinti Jezaus nora daryti stebuklus is jautrumo/pagalbos jausmo nors tai gero tikrai neatnestu,taip pat Jezaus zodziai ’’dieve,kodel mane apleidai’’ negalejo butu morontinio proto isdava,nes morontinis arba sielos protas zino jog dievas niekada neapleis.Algi,ziurek i knyga ir nematytk spygos.:)
Vaidai,viskam savo laikas,yra laikas linksmintis ir laikas buti rimtam.Jei i misias ateis pankas ir darys netvarka,ji tiesios primus.Jei i vakareli ateitu pavdz Algimanats su dvasiniais pamokslais,ji isjuoks ir tiek.


Tomas
2009-10-15 11:54:17



"4. ŽMOGIŠKASIS JĖZUS
Stebintiems vietinės visatos dangiškiesiems protingiems tvariniams šita kelionė po Viduržemio jūrą buvo labiausiai jaudinantis iš visų Jėzaus žemiškųjų patyrimų, bent jau imant jo visą karjerą iki pat jo nukryžiavimo ir mirtingojo mirties. Tai buvo jo asmeninio tarnavimo nuostabus periodas, kaip kontrastas netrukus prasidėsiančiai viešojo tarnavimo epochai. Šitas unikalus epizodas dar daugiau patraukė dėmesį, nes šituo metu jis vis dar tebebuvo dailidė iš Nazareto, valčių meistras iš Kapernaumo, raštininkas iš Damasko; jis vis dar tebebuvo Žmogaus Sūnus. Jis dar nebuvo
--------------------------------------------------------------------------------
[1425]▼
iki galo įvaldęs savo žmogiškojo proto; Derintojas nebuvo iki galo įvaldęs ir nebuvo padaręs savo neatskiriama dalimi mirtingojo tapatybės. Jis vis dar tebebuvo žmogus tarp žmonių.
Žmogaus Sūnaus grynai žmogiškasis religinis patyrimas – asmeninis dvasinis augimas – per šituos, dvidešimt devintuosius, metus pakilo beveik į aukščiausią pasiekimo tašką. Šitas dvasinio vystymosi patyrimas visą laiką buvo palaipsnis augimas nuo tos akimirkos, kada atvyko jo Minties Derintojas, iki tos dienos, kada buvo užbaigtas ir patvirtintas tas natūralus ir normalus žmogiškasis ryšys tarp žmogaus materialaus proto ir dvasia apdovanoto proto – reiškinys, paverčiantis šituos du protus vienu, patyrimas, kurį Žmogaus Sūnus pasiekė visiškai ir galutinai, kaip įsikūnijęs šios sferos mirtingasis, tą dieną, kada buvo pakrikštytas Jordano upėje.
Nors neatrodė, jog, per savo gyvenimo metus, jis būtų įsitraukęs į tokį didelį skaičių formalaus bendravimo su savo Tėvu danguje periodų, bet jis ištobulino vis veiksmingesnius būdus, kaip asmeniškai bendrauti su viduje gyvenančios Rojaus Tėvo dvasios buvimu. Jis gyveno realų gyvenimą, pilnakraujį gyvenimą, ir tikrai normalų, natūralų, ir vidutinį gyvenimą materialiame kūne. Jis iš savojo asmeninio patyrimo žino tai, kas prilygsta žmogiškųjų būtybių gyvenimo laiko ir erdvės materialiuose pasauliuose visumos tikrovei.
Žmogaus Sūnus patyrė žmogiškųjų emocijų tuos plačius spektrus, kurie prasideda nuo didžiausio džiaugsmo ir baigiasi giliausiu skausmu. Jis buvo džiaugsmo vaikas ir būtybė, turinti retą gero humoro jausmą; lygiai taip pat jis buvo "žmogus, pažinęs liūdesį ir patyręs sielvartą." Dvasine prasme, jis iš tiesų gyveno mirtingojo gyvenimą nuo apačios iki viršaus, nuo pradžios iki pabaigos. Materialiu požiūriu, galėtų atrodyti, kad jis išvengė tokio gyvenimo, kuris sudaro žmogiškosios egzistencijos abu visuomeninius kraštutinumus, bet intelektualiai jis visiškai susipažino su žmonijos visapusiu ir užbaigtu patyrimu.
Jėzus žino sferų evoliucinių ir kylančiųjų mirtingųjų mintis ir jausmus, akstinus ir impulsus, nuo gimimo iki mirties. Žmogiškąjį gyvenimą jis gyveno nuo fizinio, intelektualaus, ir dvasinio savojo aš pačios pradžios, toliau patyrė kūdikystę, vaikystę, jaunystę, ir suaugusiojo gyvenimą – net patyrė žmogiškąją mirtį. Jis ne tik perėjo per šituos įprastus ir pažįstamus intelektualaus ir dvasinio vystymosi žmogiškuosius periodus, bet jis taip pat iki galo patyrė tas aukštesnes ir labiau išsivysčiusias žmogaus ir Derintojo susiderinimo fazes, kurias iš viso pasiekia toks nedidelis skaičius Urantijos mirtingųjų. Ir šitokiu būdu jis patyrė mirtingojo žmogaus visą gyvenimą, ne vien tik taip, kaip jis yra nugyvenamas jūsų pasaulyje, bet taip pat ir taip, kaip jis yra nugyvenamas visuose kituose laiko ir erdvės evoliuciniuose pasauliuose, net aukščiausiuose ir labiausiai išsivysčiusiuose iš visų pasaulių, kurie yra įsitvirtinę šviesoje ir gyvenime.
Nors šitas tobulas gyvenimas, kurį jis gyveno mirtingojo materialaus kūno pavidalu, nesulaukė beribio ir visuotinio pritarimo iš jo bičiulių mirtingųjų, iš tų, kuriems atsitiktinai teko būti jo bendraamžininkais žemėje, bet vis tik, tas gyvenimas, kurį Jėzus iš Nazareto nugyveno materialiame kūne ir Urantijoje, tikrai gavo visišką ir besąlygišką Visuotinio Tėvo patvirtinimą, kadangi jis vienu ir tuo pačiu metu, ir per vieną ir tą patį asmenybės gyvenimą, kuo pilniausiai apreiškė amžinąjį Dievą mirtingajam žmogui ir pristatė ištobulintą žmogiškąją asmenybę Begalinio Kūrėjo pasitenkinimui.
Ir tai buvo jo teisingas ir aukščiausias tikslas. Jis nenusileido žemyn tam, kad Urantijoje gyventų kaip tobulas ir išsamus pavyzdys bet kuriam vaikui ar suaugusiajam, bet kuriam vyrui ar moteriai, tame amžiuje ar bet kuriame kitame amžiuje. Tai, iš tikrųjų, yra tiesa, kad jo pilnakraujame, turtingame, gražiame, ir kilniame gyvenime visi mes galime surasti daug to, kas yra nuostabus pavyzdys, kas dieviškai įkvepia, bet tai yra dėl to, kad jis gyveno teisingą ir tikrai žmogišką gyvenimą. Jėzus
--------------------------------------------------------------------------------
[1426]▼
savojo gyvenimo žemėje negyveno tam, jog visoms kitoms žmogiškosioms būtybėms parodytų tokį pavyzdį, kad jį kopijuotų. Jis gyveno šitą gyvenimą materialiame kūne tarnaudamas su tokiu gailestingumu, su kokiu ir jūs visi galite žemėje nugyventi savąjį gyvenimą; ir kada jis gyveno savo mirtingą gyvenimą savo laiku ir toks, koks jis buvo, tuo jis rodė pavyzdį mums visiems, jog mes šitaip gyventume savo gyvenimą savo laiku ir tokie, kokie mes esame. Jūs galite ir netrokšti gyventi jo gyvenimo, bet jūs galite nuspręsti gyventi savo gyvenimą, net ir taip, ir tokiu pat būdu, kaip gyveno jis. Jėzus gali ir nebūti formalus ir išsamus pavyzdys visų amžių visiems mirtingiesiems šitos vietinės visatos visose sferose, bet jis amžinai yra įkvėpimas ir vadovas visiems Rojaus piligrimams iš pirminio kilimo pasaulių žengiantiems aukštyn per visatų visatą ir toliau per Havoną į Rojų. Jėzus yra naujasis ir gyvasis kelias nuo žmogaus iki Dievo, nuo to, kas yra dalinis, iki to, kas yra tobulas, nuo to, kas yra žemiškas, iki to, kas yra dangiškas, iš laiko į amžinybę.
Iki dvidešimt devintųjų metų pabaigos Jėzus iš Nazareto iš esmės užbaigė nugyventi tokį gyvenimą, kokio yra reikalaujama iš mirtingųjų, gyvenančių materialiame kūne. Jis atėjo į žemę toje Dievo pilnatvėje, kuri turėjo būti parodyta žmogui; dabar jis buvo tapęs beveik žmogaus tobulumu, laukiančiu savosios progos, kad pasirodytų Dievui. Ir visa tai jis padarė iki jam suėjo trisdešimt metų. " (1426)


rimantas ( Kaunas )
2009-10-15 11:36:50



O kokias priemones sunaikinti oponentą renkiesi tu Jonai, ar proto mankšta, kurią tu čia taip deklaruoji , kartais nėra toji tavo aistra sunaikinti oponentą, tariamu savo froidiniu frominiu franklišku ar dar kokiu pseudopsichologiniu vikipedišku pseudointelektu, kuriuo tu čia taip didžiuojiesi.Bet ar tavo jėgoms mielas bedvasis žmogau sunaikinti savo ir tavo autoritetų pseudointelektualiais paistalais tai kas yra amžina ir dvasiška , tik tau dar tai nepatiriama , nepažįstama ir svetima.

rimantas ( Kaunas )
2009-10-15 09:08:52



Taip, Algi, visa tai, ką parašei apie žmogaus proto padarinius, tiek gerus, tiek blogus, yra to paties vieno žmogiškojo proto rezultatas. Žmogaus protas yra VIENAS, ir jis ne tik yra racionalus, bet ir aistringas. Žmogaus protą gali įtakoti tiek griaunančios, tiek ir kuriančios aistros. O visos tos aistros yra grynai žmogiškos.
Tuo žmogus ir skiriasi nuo gyvūnų, kad turi AISTRAS, kurių padedamas jis nuolat stengiasi įprasminti/įtvirtinti/atrasti save kaip asmenybę ir savo gyvenimą. Joks gyvūnas to neturi, jis turi instinktus, o žmogus, be instinktų, dar ir aistras. Kuo mažiau žmogaus gyvenimui įtakos turi instinktai, tuo daugiau turi aistros. Gyvūnas žudo iš instinkto, o žmogus žudo iš aistros (pavydo, godumo, puikybės, nusivylimo, aistros valdyti, aistros nugalėti ir pan.), ir tarp jų yra didžiulis skirtumas. O aistras savo ruožtu formuoja žmonių aplinka, besivystantis gyvenimo būdas, ryšiai, įvykiai, visuomenė, yra galbūt ir prigimtinių/paveldimumo faktorių, jos ir tarpusavyje yra labai susiję. Aistras galima valdyti, jas kreipti, pasirinkti, ir čia yra mūsų uždavinys, kad atpažinti ir pasirinkti jas teisingai.
Todėl Algi, prašau, nemenkink savo forumo dalyvių visus goždamas savo vienintele nuomone, nes ji neturi jokio realaus pagrindo, o kaip matai, netgi yra nesantaikos šaltinis. Dėl tų pačių aistrų. Aistra sunaikinti oponentą yra ta pati, tik priemonės pasirenkamos skirtingos.



Jonas
2009-10-15 08:41:13



Mielieji, matau, kad kai kurie iš viso nesigaudote apie savo gyvulinio proto pasireiškimą jūsų kasdienybėje.
Todėl pamėginkite atsakyti į panašaus pobūdžio klausimus: Koks protas - gyvulinis ar žmogiškasis, kaip jūs norite jį vis tik vadinti, žudo savo kūdikius, savo kaimynus, siunčia kariuomenes už jūrų marių "ginti" "demokratijos," kas kas žudo savo sielos brolius, užimdmas jų rinkas ir tiesiogine prasme apvogdamas kitus savo sielos brolius ir seses, kurie dėl tokio "žmogiškojo" proto "geros" valios pasireiškimo bankrutuoja ir nebeturi pragyvenimo šaltinio, kurį turėjo, bet godumas anų žmonių "žmogiškojo" proto pasireiškė tokia "meile," kad atėmė-pavogė-užgrobė iš jų darbą; kas priima sprendimą - ar jūsų taip ginamas žmogiškasis protas ir nesuvokiamas, kad toks yra gyvulinis protas - naikinti save narkotikais, alkoholiu; kas organizuoja nusikalstamas grupes-bandas, kuriose vyrauja gyvulinės bandOs baimės ir jėgos valdžia - gyvulinis protas ar žmogiškasis protas; kas iš godumo naikina gamtą, kaimus, miestus, nesiskaitydamas su niekuo - gyvulinis ar žmogiškasis protas; kas gi pilnas baimės, kad gyvninme jam nepasiseks, kad liks nevykėlis ir pašiepiamas net tarp draugų, net savo šeimoje - žmogiškasis ar gyvulinis protas; kas taip siekia valdžios visomis priemonėmis, kurios prasilenkia su ŽMOGIŠKUMU - žmogiškasis ar gyvulinis protas, ir daugybę kitų tokio lygio klausimų. Ir jeigu jūs atsakysite, kad šito siekia jūsų taip AUKŠTINAMAS žmogiškasis protas, tada jūs patys sau prieštarausite, nes visi tokie sprendimai prasilenkia su elementaria žmogaus logika. Todėl, kaip jūsų žmogiškasis protas praranda elementarią logiką ir be jos stumia pasaulį į sunaikinimą jau ne vieną tūkstanį metų ir sustoti net nemano. Urantai jau mato labai akivaizdžiai žmonijos pražūties bedugnės kraštą ir stūmimo link jo priežastis, ir išeitį iš tokios padėties, ko nemato jokie prezidentias ir jokie politikai, jokie ekonomistai, jokie filosofai, gyvenantys gyvuliniu protu, kuris ir atves žmoniją į pražūtį.
Todėl, mielieji, tik tikrasis žmogiškasis lygis ir yra JĖZAUS LYGIS, KURĮ JIS IR RODĖ SAVO KASDIENIU GYVENIMU.
Jėzus taip pat kovojo su savo gyvulinio proto pasireiškimu ir parodė, kad jį galima paversti žmogiškuoju-DIEVIŠKUOJU-MORONTINIU-DVASINIU PROTU. Ir tą jis darė ne šiaip sau, bet kad pats įgytų tokį patyrimą, ir parodytų MUMS, jog šitą padaryti galima, tik nustokime verkšlenti.
Dėl to jis ir liko GYVU PAVYZDŽIU, KAD ŠITOKĮ GYVENIMĄ PASIEKTI MES GALLIME JAU ŠIANDIEN IR ČIA.
IR TO TURIME SIEKTI.
TIK TADA MES TAPSIME ŽMOGUMI, KOKĮ PAGAL SAVO ATVAIZDĄ IR SUMANĖ ROJAUS TREJYBĖ MŪSŲ PLANETAI.
O kad šito mes siektume, ir tą pasiektume, dar žmogaus pavidalu, Rojaus Trejybė mus dar davė į pagalbą visas reikalingas priemones: ir Pagalbines Proto Dvasias, ir Tiesos Dvasią, ir Šventąją Dvasią, ir Tėvo Dvasią - Minties Derintojus, ir angelus serafimus, ir tautų angelus, ir rasių angelus, ir angelus Visuomeninius Architektus, ir Tarpines Būtybes, ir kitus pagalbininkus, kad tik mes iš PLĖŠRŪNŲ, VIENI KITUS NAIKINANČIŲ, TAPTUME TIKRAIS ŽMONĖMIS, MYLINČIAIS ŽMONĖMIS - ROJAUS TREJYBĖS SŪNUMIS IR DUKROMIS, GYVENANČIAIS TIKRĄJA MEILE IR BESIVADOVAUJANČIAIS IŠMINTIMI VISŲ LABUI, KO JOKS GYVULINIS PROTAS SIEKTI NE TIK NENORI, BET APIE TAI NET KALBĖTI IR KLAUSYTIS KITŲ KALBANT APIE TAI JAM BAUGU.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,

Algimantas
2009-10-15 00:08:08



Kodėl nematot :"Gyvulinis aš ir gyvulinis protas – tai NĖRA KOKS NORS SUMENKINIMAS AR ĮŽEIDIMAS ŽMOGUI."

rimantas ( Kaunas )
2009-10-14 20:46:45




[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Spausdinti
Grįžti atgal