Forumas: temos peržiūra

Spausdinti

Kviečiu drauge kurti


Aukštybės, toliai, gyliai - tavyje.
Pajusk, ištirk širdim.
Neleisk rusent iš Tėvo meilei, ne.
Ji nori degt ugnim.
Pajusk širdim, kaip siela veržias,
kaip tiesina sparnus
pakilti meilės virpesiais į dangų
pas Tėvą į namus.


Gaile
2009-05-04 17:02:10

Komentarai

Mūsų ginklas-meilė,
Su ja pasauliu einam
Kada išvystam debesį,
Suprantam,jam nėra kainos.
Mūsų ginklas-meilė,
Be išlygų jokių,
Ir stebint daigą dygstantį
Mes džiaugiamės kartu.
Mūsų ginklas-meilė,
Beribiame būry,
Sutikę brolį artimą
Tėvu apglėbiam jį.
Mūsų ginklas-meilė
Ir nuolat tęsias ji
Sesute,nėra skirtumo,
Seni mes ar jauni..
Mūsų ginklas- meilė,
Planetoje gimtoj,
Ar bulves mes sodintume
Ar tirptume gamtoj..
Tėvelis mūsų Amžinas,
Jis virpesius Mylės,
Kuomet broliukas sieloje,
Nurimęs prisilies..
Sesut,vagoj beklūpanti,
Tu meilę vien skleidi.
Akis viršun pakėlusi,
Tėvelį išvysti..
Kai skruostu rieda ašara,
Žinok,ji ne sūri.
Gyvenimą Tikrą pradėjus tau-
-Druska,ir ta saldi..
Tėveli,mūsų mylimas,
Pakėlęs mus vedi.
Namolei vis pradžiungančius,
Švelniai visus kvieti.
Pražilsta plaukas vėtrose,
Gyvenimo ritme.
Tai kas,kad tik suvokiame
Prabudę vakare..
Sesutę apkabinęs,
Prieik,broliuk,arčiau.
Tėvelį pasitikime,
Laikykimės tvirčiau.
Kas bus,kuomet keliausime,
Trejybės takeliu,
Išvysim prasibrovę tik,
Kai takas taps Keliu.....

arunas
2009-06-07 22:25:32



Ryte,beeinant į miško laukymę,garbinti Trejybės,nepriėjau net vietos...
..Aš garbinu Tave,Trejybe
Giliai Tavojoj girioj.
Aš garbinu Tave,Trejybe
Kampely Kūrinijos.
Aš garbinu Tave,Tejybe
Toli toli miškuose.
Siunčiu Tau savo meilę
Palaimoje jaučiuosi..
Aš garbinu Tave,Trejybe
Už brolius,seses savo.
Aš garbinu Tave,Trejybe
Kad skęstam Meilėj Tavo.
Aš garbinu Tave,Trejybe
Už dėsnius Kūrinijoj.
Aš garbinu Tave,Trejybe
Už Meilę,siunčiamą žmonijai...


arunas
2009-06-07 21:56:14



Mielas Arūnai, tavo lūpomis kalba mylimas Tėvas, kuriam mes nepaprastai dėkingi, kad GARSINI ŠIUOS TĖVO POSMUS MUMS VISIEMS. Ačiū tau, mylimas Arūnai.
Telydi tave ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas

Algimantas
2009-06-05 23:44:48



Atrodo nejauti nė pats
Kaip viskas šalimais nurimsta.
Ir artimas žmogus švelnus
Prigludęs prie peties aprimsta.
Atrodo nejauti nė pats
Kai saulė nutvieskia padangę
Ar gali pasakyti kas
Atvertų sielos mūs belangę.
Atrodo nejauti nė pats
Kai mintys bėga prieky veiksmo
Sustoti nepavyksta,ne
Galvoji,kad nereik to.
Atrodo nejauti nė pats
Kaip pradedi dėliot dėlionę.
Ir svetimas prieš tai žmogus
Pakviečia maloniai kelionėn.
Atrodo nejauti nė pats
Kaip Paukščių Takas tampa mielas
Kodėl,sakyk,mielas žmogau
Ton pusėn veržias mano siela?
Atrodo nejauti nė pats,
Kad nieko negirdi tau sakant.
Kažką jau pradedi suprast
Pajutęs širdį smarkiai plakant.
Atrodo nejauti nė pats
Kaip viskas grožiu nuvilnyja,
Tėveli,pradedu suprast,
Juk Tai-Tavoji Kūrinija.
Atrodo nejauti nė pats,
Kad kelias Meilės prasidėjo,
Tu pildai nuolat nektaru
Sielas,kurios nebetuštėja.
Atrodo nejauti nė pats,
Kaip sklęsti noris pakylėtam
Tik Tu ir dėl Tavęs
Pamilsti viską netikėtai.
Atrodo nejauti nė pats
Kaip viskas tviska Vaivos rykšte.
Šaltinis atrastas savy
Be perstojo pradėjo trykšti.
Atrodo nejauti nė pats
Kaip švelnume pradingsta pyktis.
Mielieji,darosi kažkas
Kažkas,kai norisi išlikti.
Atrodo nejauti nė pats
Kad nebejunti nieko
Beribiam Meilės vandeny
Tik Meilė,Ji Tikra išlieka.
Atrodo nejauti nė pats,
Kad Kosmoso tapai dalim,
Mažyčiu atomu Sraute
Kurs gyvas tik Tavim....
Atrodo nejauti nė pats,
Kai siela kyla amžinybėj.
Ir tik tada gali suprast
Artėja dvasinė ramybė.
Atrodo nejauti nė pats,
Kad tampi tu Kūrėjo vaikas
Aplink vien Meilė...
Ją geri,geri nebjausdamas jau saiko
Atrodo nejauti nė pats
Kaip save Meilei atiduodi
Džiaugies ir mokaisi sukurt,
Tėveliui Meilę nuolat rodai.
Atrodo nejauti nė pats
Išvydęs Grožio Didingumą
Jei būtum dar tiktai žmogus,
Nejaustum Meilės Galingumo.
Ir tik pažvelgęs tu žemyn
Matai beskriejančią planetą,
Atrodo pradedi pajust,
Kad kelias Amžinas pradėtas.
Atrodo nejauti nė pats
Kaip sielai ankšta nuolat daros,
Kada?Galvoji Tai įvyks,
Kuomet vartus tau atidaro.
Atrodo nejauti nė pats
Etapai praeity paliko.
Ir tapusį dabar dvasia
Sūnus Tėvelio pasitiko.
Tasai Sūnus,kur mes kadais
Išniekinom tik kūną
Dvasia Kūrėjo Amžina
Parodo mums,kur Tėvo Rūmai.
Kas laukia-lemta sužinot,
Bet argi tai esmė?
Artėjant Rojui,tobulėt
Kelionės Amžinos prasmė.
Prasmė tikra dar tolima
Kurią pajust pradėsi,
Laimingi pasitiks Tėvai,
Kai garbinti pradėsi..
Tikrai tikrai,sakau aš jums,
Meldžiu,Vidum tikėkit,
Trejybę Garbint Nuoširdžiai,
Meldžiu,visi pradėkit.
Ką matom būvyje mirtingo,
Iliuzija telieka
Tėvus mūs Amžinus dabar
Iš Meilės Garbinti pradėkim.
Kai tapsim amžina dvasia,
Atrasim Rojuj vietą
Ir Rūmų Amžinų Tėvai
Patenkinti ims lietis.
Ims lietis Meilė Bangomis,
Kurios tiek laukė grįžtant,
Tikrai tikrai,sakau aš jums
Keliaudami neklystam..
O,Tėve,mylimas džiaugiuos
Tave savy atradęs,
Be Tavo Meilės Amžinos
Tebūčiau Kelią tik pametęs.
Aš noriu tyliai,Tave nešt
Sakiau tada..
Dabar nešu visu garsu
Ir Meile amžina.
Te išvaduoja iš tamsos
Jo Meilė Begalinė,
Atradęs Tėvą savyje,
Tu maudysies Šaltiny.
Šaltiny,Kurs neturi krašto
Ir virsta Meilės jūra,
Valia Tėvelio Amžina
Visiems per amžius tegul būna.....
(Šios eilės man ypač brangios,skiriu jas ROJAUS TREJYBEI..Rašant virpėjo vidus,myliu jus visus)


arunas
2009-06-05 22:55:56



Mielas Arūnai,seniai taip verkiau,skaitydama tavo sielos dainą.Mielasis,nesustok,tai tirbdo ledokšnius daugelio širdį.
Su meile

IRENA
2009-06-05 09:34:56



PRASMĖ
Išliek,širdie,gyvenimą
Skausmingą ir beprasmį,
Priimk sprendimą lemiamą-
Tėvelį tu atrasi.
Pamiršk,broliuk,gyvenimą
Kai kojos tavo pinasi,
Mylėk spyglius erškėtrožių
Lai siela kelią skinasi.
Pamiršk,sesut,gyvenimą,
Kai skrydžiui mes pakilsime,
Pamilk šukes sudužusias
Basi link Tėvo minsime.
Mylėk šiukšles nukritusias
Mašinos pravažiuojančios,
Pakelk akis į viršų tu
Išvysk būtybes mojančias
Išliek,širdie,gyvenimą
Vagoj artojo prakaitu,
Pamilk,broliuk,nerimstantis
Skruostu nuriedant ašarą.
Akyse krislas graužiasi
Sau kelio neberasdamas,
Lai siela tavo maudosi
Tėvelį vis atrasdama.
Vaikystės nebeturime
Džiaugsmu kasdieniu trykštančios,
Ne ten,mielieji,žiūrime
Juk laukia mūs sugrįžtančių.
Paimk,sesut,už rankos
Broliuką pasimetusį,
Parodyk kelią tikrajį
Kuomet esi atradus Jį.
Tas kelias nesibaigiantis
Akligatviu netaps,
Kuomet sielų harmonija
Visuotinai sutaps.
Prieik,broliuk,prie gulinčio
Ir kvepiančio dugnu,
Pakelk,nuprausk ir eikite,
Ir kilkite kartu.
Apglėbk pečius pavargusio
Nuliūdusio žmogaus,
Neleisk sulinkti ąžuolui
Jis stiebiasi Dangaus.
Tai kas,kad rankos svyra vis
Belieka iškeliaut,
Tvirtai pečius surėmę mes
Eime Meilės ragaut.
Užstok,broliuk,sesutę
Savaja krūtine,
Kuomet aplink įniršusių
Bandys nuskriausti ją.
Todėl mes grūdą sėjame
Ir esame tikri,
Subręs rugiai net vėtroje
Duonelė bus skalsi...

arunas
2009-06-04 23:04:55



Keista ta urantiška broliška meilė,
Kurios viens kitam pasilinki ir rodo,
Kurią taip išreiškia, kaip širdys jiems liepia,
Keisčiausia, kad myli VISUS TAIP VIENODAI.

Jonas
2009-06-03 20:11:00



Ir kodėl tas pyktis liejas
Iš vienų o ir kitų,
Kodėl naujos žiežirbos vėl blyksi,
Ar nenorėtume sustot drauge, kartu?
Vieni ir kiti nuimkime tuos bruzgesius šernų.
Ir kodėl mes bruzgam,
Knaisiojamės tarp kitų,
O kodėl nematom mes savęs,
Po bruzgynus landžiodami ištisai...
Ar nėra tiesos ir meilės mūsų viduje,
Kad kitiems mes norim tik įgelt...
Susidraugaukime visi,
Nusišypsokime vieni kitiems.
Kodėl nesantaika turėtų glaustis
Prie mylinčių širdžių?
Juk ir vieni ir kiti mylėti mokam,
Nes Tėvą savyje mes turime visi!
Kodėl mes norim susituokt su tais,
Kurie mums mylimi atrodo?
Ar ne dėl to, kad mus jie myli
Taip pat kaip mes?
Bet Tėvas nori naujo ryšio tarp tų,
kurie atrodo mums ne taip priimtini...
Kodėl mes norim susidraugaut su tais,
Kurie mumyse mato vien meilę,
Taipogi tiesą,
Bet atmetame tuos, kurie paprieštarauja tam?
Ir štai nušvito saulė
Ir broliai susiėjo
Iš visų pasaulio pakraščių...
Ir kodėl jie norėjo susieiti?
Todėl, kad Tėvą myli iš tiesų.
Ta meilė nušvietė visus aplinkui -
Juk šypsenos nenueina nuo veidų...
O širdyse taip gera, taip švelnu,
Kad norisi verkt iš laimės ir gerų minčių...
Mes turėjome broliautis nuo senų laikų,
Kodėl mes buvome tokie akli?
Ogi todėl, kad meilė glūdėjo giliai, giliai širdy,
O paviršiuje vien ydos, kurios užgožė
Meilę iki pakraščių...


Aldona(Panevėžys)
2009-06-03 12:56:38




“…kiekvienam žmogui nuo pradžių pradžios yra duota absoliučiai visa informacija. Ji išsyk jam yra duodama, kai jis užgimsta. Nelyginant koja, ranka, širdis, plaukai. Visi pasaulio mokymai, visi atradimai žmonių yra pasisemti tik iš tos versmės. Kaip tėvai kiekvienam iš mūsų stengiasi duoti viską, taip ir Didysis Kūrėjas kiekvienam iš mūsų duoda viską. Niekas iš to, kas žmogaus rankomis sukurta: nei kalnai knygų, nei patys moderniausi dabartiniai, nei ateities kompiuteriai, juos visus kartu sudėjus neįstengtų sutalpinti netgi dalies informacijos, esančios viename žmoguje. Reikia tik mokėti ja naudotis.
-O kodėl tada ne visi žmonės daro atradimus? Ir ne kiekvienas kuria savo mokymą?
-Yra tokių, kurie iš visos informacijos gausybės pasiima trupinėlį tiesos. Ir džiūgaudami ją skelbia, įsitikinę, kad tik jiems ta tiesa atverta ir kad ji esanti visa ko pamatas. Jie skelbia ją kitiems, visomis išgalėmis stengiasi, kad tie kiti manytų, jog ši tiesa pagrindinė, vienintelė, ir taip slopina savyje informacijos visumą. Tiesų žinojimas – tai ne jų garsinimas, o gyvenimas pagal jas.
-O kokia gyvensena būdinga tiems, kurie labiausiai suvokia tiesą?
-Laiminga!
-O kad suvoktumei tiesą, reikia teisingai suvokti pasaulį ir reikia tyrų ketinimų.”
Vladimiras Megre “Skambantys kedrai”
Tad bukim laimingi. Bukim laimingi slovindami Trejybe, bukim laimingi bendraudami su kitais, bukim laimingi kurdami. Ir savo sirdies tyruma pasitikrinkime kiekvienas gyvu, kasdieniu rysiu su Tevu, Trejybe.

Vita
2009-06-03 12:11:34



Ką,broli,mielas besakyt
Kalbėt nemoku,tik klausyt.
Tavoji baigias valanda
Tamsa jau traukias,liks šviesa.
Ir miškas ošia,ar girdi?
Tai Tėvas šnabžda,supranti?
Kam pjauni medžio tu šakas?
Ant jų sėdėk,Tėvą atrask.
Kadaise augo paauglys
Visur klajojo nuolat jis
Vagoj parklupęs žolę rovė
Sau žemiškų turtų nekrovė.
Kažkas ne taip,kažo nėra
Nurieda ašara tyra..
Jis buvo keistas žemės vaikis
Dienos skubėjo,o jis vis vaikės.
Praradęs artimą raudojo
Tuomet jis nieko nežinojo.
Tas artimas išmokė arti
Į žemę grūdą su meile žerti.
Išmokė dalgį jis pustyt
Pakrauti šieną,laukuos lakstyt..
Visad mylėjo ir juokavo
Dalgius paėmę,kartu mojavom.
Tik keista vaikiui tuomet atrodė
Bažnyčios pusėn jisai nerodė.
Senolio veidas gėriu nušvisdavo,
Pamačius vaikį,kuris sugrįždavo.
Nebėra jo,net sapnuose
Raudojo vaikis nemačia.
Kodėl,Dievuli,klausė jis
Brangūs išeina,lieka naktis..
Tuomet dar vaikis nežinojo
Taku vis ėjo,aplink klajojo.
Dangun vis žvelgė,pakilt norėjo,
Dantis sukandęs,bažnyčion ėjo.
Prabėgo metai keleri
Užaugo vaikis gan anksti,
Nerado vaikis,gal vyras ras
Tą tikrą kelią,savy atras.
Pradžiugs Tėvelis viduje
Tikrai ne ten,tam pastate.
Jo pamatus vanduo paplovė
Dogmato pastangas meilė išrovė.
Ir patikėk,melas praloš
Ant baslio Tėvas nerymos
O vaikio akys jau nušvito,
Tėvelį savyje išvydus.
Nereikia vilko tau ieškot,
Užtenka bailiai čia skrajot.
Senokai uodegą pabrukęs,
Gailiu kojotu po stalu prasmukęs.
Vis kąsnį atsikąst bandai,
Bet ilčių jau tu netekai.
Išlik ramybėj,mano broli,
Keliauk atgal į savo guolį.
Ir pastangos išlikt bet kokia kaina
Ant uodegos šakalui eina.
Atradus Tėvą savyje,
Kalbės ne baimė tavyje.
Kol kas sudie"narsusis"broli,
Ieškoki Tėvo ir stenkis uoliai..


arunas
2009-06-02 22:56:37




[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Spausdinti
Grįžti atgal