Forumas: temos peržiūra
Kaip bendrauti su Dievu Tėvu, su Jėzumi tiesiogiai?
Zita paklausė kaip užmegzti ryšį su dvasinėmis asmenybėmis? Tai tikrai nuostabus dalykas, kuris pakeis visą planetą, Urantiją, kada mes patys, kiekvienas, bendrausime su Tėvu ir tarsimės su Juo. O tą pasiekti galima tikrai KIEKVIENAM, NES TOKIA YRA TĖVO VALIA. Pradžioje laikykitės tokių laiptelių sekos.
1)Susiraskite ramią vietą, kad jūsų netrukdytų niekas bent penkiolika minučių. Geriausia prieš miegą, kai viskas nurimsta. Atsisėskit patogiai, kad kūnas nejaustų įtampos. Jeigu negaluojat, tuomet tąkart atsisakykit šito bendravimo, nes neįpratus, vis tiek mintys bus nukreiptos į skausmą ir blogą savijautą, o ne į bendravimą.
2)Giliai įkvėpkit ir iškvėpkit tris-keturis kartus, kad po truputį įgautumėt kitokį ramybės ritmą.
3)Pasikalbėkit su Dievu Tėvu, kaip praleidot dieną, kas pasisekė, kas nepavyko. Kalbėkit nuoširdžiai, kaip su pačiu pačiu patikimiausiu ir intymiausiu draugu.
4)Pasimelskit ne už save, bet už ką nors kitą savais žodžiais, savomis nuoširdžiomis mintimis.
5)Pagarbinkit Dievą Tėvą, kad Jis yra, kad Jis dovanoja ir Meilę ir visą Kūriniją, kad Jis moko mus Tiesos, Meilės, Gailestingumo, Gėrio ir Grožio.
6)Kada jūs meldėtės ir garbinot, tai jūs kalbėjot Dievui, kai vaikas kalba savo žemiškajam tėvui. Bet kai vaikas nori išgirsti savo tėvą, tai jis ir klausosi. Tad šitoji pakopa yra ir vadinama TYLOS PRAKTIKA. Dabar pasakot, kad jūs norit išgirsti, ką Jis kalba jums. Ir sėdit tyliai, ramiai apie dešimt minučių. Iš pradžių tai sunkus išmėginimas - dešimt minučių sėdėti tyloje nuraminus savo mintis. Nuraminti mintis, tai reiškia nelėkti paskui jas, o jos iš pradžių labai laksto, sunku jas nuraminti. Bet neįsitempkit ir sąmoningai nesiekit išguiti esamas mintis. Tiesiog ramiai laukit. Jeigu koks garsas patraukia dėmesį, neprisiriškit prie jo, nelėkit mintimi, prie durų, jeigu tą garsą sukėlė durų uždarymas. Iš pradžių bus sunku, bet nenusiminkit. Kiekvieną kartą vis labiau įgusite. Ir po kelių savaičių kaasdienio tylos praktikos taikymo, pamatysit, kad ima ateiti mintys, kurios tikrai ne jūsų. Ir ateina labai rišliai ir nuostabiai nuramindamos, kad nori dar ir dar jų patirti. Pirmyn, link Minties Derintojo - Dievo Tėvo dvasios mokymų kiekvienam individualių! Bet tik darykit tai KIEKVIENĄ DIENĄ. Dvasinė tylos praktika taip pat reikalauja įgūdžių, kaip ir bet kokia kita materiali veikla. Bet su laiku tie įgūdžiai leis jums daug lengviau užmegzti šį ryšį ir bet kurioje vietoje.
Algimantas
2005-03-29 12:32:58
Komentarai
Mielas Vaidai, skaitymas plečia skaitančiojo protą, o dvasinis ryšys su Tėvu suteikia sielos skaistinimą. Ir vienas ir kitas yra PAPILDO.Kol žmogaus yra menkas kūrinijos pažinimas, kurį jis gali plėsti iš, ŠIUO METU, giliausio šaltinio, Urantijos Knygos, tol jo ir ryšys su Minties Derintoju trūkinės, negalės jis PRIIMTI gilesnių Derintojo mokymų, kurie pateikiami žmogaus proto supratimo lygiu. Kaip gi tu galėsi suprasti tokius dalykus, apie kuriuos tu nesi niekur nei skaitęs, nei girdėjęs, kai tavo protas neturi net žodžių-terminų, kuriais Derintojui tektų tau aiškinti aplinkiniais keliais, daug labiau supaprastintai, kad galįtum nors kiek suprasti. Tai būtų lygiai tas pats kaip pradinukui aiškinti aukštas filosofines sąvokas. Taip, jam galėtum paaiškinti jo lygiu, labai supaprastintu. Tuomet, ar ne vertingiau kloti giluminį pagrindą skaitant Urantijos Knygą, ir remiantis šitokio lygio kūrinijos ir Tėvo pažinimu bendrauti ir su Tėvu, kuris tą pažinimą dar išpkėstų, bet ne iš naujo kurdamas visą sistemą, o tiesiog naudodamas jau JO PATIES SANKCIONUOTĄ EPOCHINĮ APREIŠKIMĄ.
Urantijos Knyga neatstoja gyvo ryšio su Tėvu, kaip ir gyvas ryšys su Juo neatstos Urantijos Knygos studijų.
Tačiau tvarinio išlikimo požiūriu lemia ĮTIKĖJIMAS. O esant įtikėjimui siela ir nori bendrauti su Tėvu, ir pažinti Jo kūriniją. Ir šie du dalykai niekada nemaišo vienas kitam, nes yra iš to paties Pirmojo Šaltinio ir Centro.
Ir vis tik, nors Urantijos Knyga išplečia giluminį pažinimą, tiek Dievo, tiek kūrinijos, ji yra TIK PRIEMONĖ, LABAI SVARBI PRIEMONĖ, KAD ŽMOGUS PAMATYTŲ GILUMINES VERTYBES, TUO TARPU RYŠYS SU TĖVU BŪTENT LEIDŽIA TAS VERTYBES NE TIK PATIRTI, BET JOMIS IR GYVENTI.
Kelias į amžinybę eina per gyvą sielos ĮTIKĖJIMĄ,O NE INTELEKTO PAPILDYMĄ VIS KITA IR NAUJA INFORMACIJA. Bet informacija leidžia pasitarnauti kitiems. Minties Derintojo mokymų kitiems negali kaskart pateikti, nes jų yra daug, tuo tarpu Urantijos Knyga yra prieinama kiekivenam norinčiam visa savo apimtimi.
Algimantas
2006-07-12 00:30:41
atviras pasikalbėjimas, o tada įsiklausymas. kasdienes pastangos. Man įdomu kur nauda didesne, ar skaitant kuo daugiau knygos, ar priimant minties derintojo mokyma, kad ir tik vieno sakinio pavidalu.
Vaidas
2006-07-09 16:26:38
Iškeliu šia temą Ievai, kad jis išgirstų Tėvą.
Kadangi ši tema buvo sukurta jau daugiau kaip prieš ketverius metus, tai dabar ją papildyčiau tiek, kad pasiūlyčiau garbinti ne tik Tėvą, bet ir Amžinąjį Sūnų-Motiną-Brolį ir Begalinę Dvasią-Motiną-Sesę. Galite garbinti tiek savais žodžiais, tiek skaityti iš mūsų koletyvinių pirmadienio maldų Rojaus Trejybės garbinimo maldą.
Tuo tarpu jau laukdami tyloje Tėvo mokymo, nesistenkite BŪTINAI KĄ NORS IŠGIRSTI, NES VIEN TIK TIKSLO TROKŠIMAS PATS TAPS JUMS SAVAIME KLIUVINIU TĖVĄ IŠGIRSTI, NES JŪS JAUSITE ĮSITEMPIMĄ, IR NET PO TO NEPASITENKINIMĄ, KAI PO SAVAITĖS AR DVIEJŲ DAR NIEKO GAL IR NEBŪSITE IŠGIRDĘ.
O dar GALBŪT net ką nors ir išgirdę, dar nesuvoksite, kad toji mintis yra jau nebe jūsų, bet TĖVO.
Todėl po tylos praktikos sėskite prie popieriaus lapo ir užrašykite, ką patyrėte per tas minutes. nESVARBU,KAD NIEKO RIŠLAUS NEPRISIMINSITE, VIS TIEK UŽRAŠYKITE, NET IR NERIŠLIUS, NEUŽBAIGTUS TYLOS PRAKTIKOS PATYRIMUS.
O po kiek laiko tarp jūsų užrašytų PADRIKŲ patyrimų NETIKĖTAI IR SAU ATRASITE IR UŽBAIGTŲ ŠVIESOS MINČIŲ, KURIOS JUMS BUS AKIVAIZDU, KAD NĖRA JŪSŲ PROTO PAGIMDYTOS, NES BUS PER DAUG ŠVIESIOS, RYŠKIOS, IR SKLANDŽIOS.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2009-11-18 20:49:52
Taip, mielas Ignai, yra žmonių atradusių Tėvą, Jėzų savo viduje. Ir tai yra mūsų visų didžiausias džiaugsmas, nes per juos ima ir dar daugiau ims lietis Tėvo Meilė ir Šviesa, kad ir kiti pareiškia ir pareikš norą šitą patirti. Tiek jauni, tiek pagyvenę, tiek jau ir visai seni, žvelgiant žmogiškais metais.
Algimantas
2005-05-05 16:09:46
Na o kam nors yra pavyke tai padaryti????
Ignas
2005-05-04 21:16:43
Andriau, tu esi ieškantis, bet dar nesuradęs Dievo savo viduje. Kaip ir absoliuti dauguma tų, kurie kaip tu sakai "stovi prie altorio." Stovėti prie altoriaus, dar nereiškia atrasti Dievą...savyje. O Jį atradus, nebegali nebebendrauti su Juo. Tiesiog nori bendrauti. Ir nori daryti gerus darbus žmonėms, net tau ir bloga darantiems. Ir daryti su džiugesiu širdyje. Davatka nėra įtikėjusi. Įtikėjęs žmogus kupinas palaimos, jis džiaugiasi gyvenimu, kiekviena akimirka, ir nori kalbėtis su Tėvu. O mano pavyzdys su žemiškuoju tėvu ir jo vaikais yra tam, kad būtų aiškiau. Tik Dievas Tėvas yra pats meilės Šaltinis, tad Jo meilė mums yra daug didesnė ir be išskaičiavimo ir be primetimo, be ko nors išskyrimo, nes Jis vienodai myli VISUS IR KIEKVIENĄ ATSKIRAI. Tad tavo vaikams bus daug maloniau pasakoti saviesiems vaikams apie jų senelį ne kaip jis ką nors škrėtė netikėtai, bet kaip jis rodė nuostabų charakrerį, kai kiti pasimesdavo, o senelis visada išlikdavo ramus ir sugebėdavo dar ir kitiems padėti. Ir taip padėti, kad žmopnės negalėdavo atsistebėti, iš kur toks ramumas, tokia stiprybė, kai aplinkui visi panikuoja ir nebežino ko griebtis. Štai tam ir reikalingas ryšys su Tėvu, kad pajustum jo vedimą, ir kada taip norėtum kur į Meksiką nusitrenkti, o vis tik nesitrenki ir tiesiog išeini su vaikais į parką ir pasakoji jiems, jog galėtum dabar būti Meksikoj, bet kas iš to, kai nebus manęs šalia jūsų, kas gi jums parodys, kai pumpurai pavasarį sprogsta ir pavirsta lapeliais, kaip jie auga, stiprėja, stangrėja, užauga dideli ir tvirti, o vėliau ima gelsti, kad vėl nukristų, kad medžiui būtų lengviau žiemą miegoti ir kad pavasarį vėl atsibustų naujais išsprogusiais pumpurais. Toks yra Kūrėjas, kuris tuo pasirūpino. JIs taip pat pasirūpino, kad ir žmogus turėtų vaikučių. Ir žmones moko, kaip gyventi, kaip dabar jums aiškinu, taip ir JIs aiškina ir man, ir jums aiškins, kada įsiklausysit į Jo balsą, skambantį jūsų viduje. O Meksika nebabėgs. O gal ir visai jos nebereikės, kada atsiras naujos, visiškai naujos pramės aplikui esančiuose reiškiniuose, kada užmegsi ryšį su Juo. Jeigu norėsi ir jeigu šito kantriai sieksi. O tada ir Meksikoj galėsi Jo pasiklausti, kaip čia dabar padarius, kad pas vaikus sugrįžus į Lietuvą...
Algimantas
2005-04-03 08:15:13
Po tylos praktikos - padėkokit Tėvui ir pasimelskit. Ir žinokit, Tėvas per Minties Derintoją be perstojo siunčia Savo pranešimus kiekvienam iš mūsų kaip dvidešimt keturias valandas per parą veikianti radijo stotis. Ir norėdamas Jį išgirsti, turi nustatyti savo imtuvo dažnį, sutampantį su Jo siųstuvo dažniu. Tam ir reika mūsų minčių nuraminimas ir nuoširdus noras ir atsidavimas Jam. Tada mūsų sielos virpesiai-bangų dažnis sutampa su mums siunčiamais ir mes Jį išgirstam. Ir tai jokia mistika, jokia fantazija ar pan. Tai realus ir tikras dvasinis ryšys tarp Tėvo ir Jo vaiko.
Algimantas
2005-03-29 12:42:02
ESU Dėkinga
Zita
2005-03-30 09:27:29
..na, as esu tevas dvieju sunu, ir tik galiu pasakyti, kad neziurint apyrimciu pastangu, mano dvasinis rysys su sunumis yra labai silpnas.Jie dar vaikai, bet as jau matau kad jie nera mano dvasios broliai.Tiesa, as nekalbu apie instinktus cia, ar fiziologija - taip, mes turim daugybe fizio-somatiniu :D panasumu, bet as aiskiai matau kad esu viso labo fiziologinis tevas - jie yra kiti sutverimai. As tik padejau/-siu jiems ateiti i zeme, ir islikti cia kol uzaugs.
Todel pavyzdys tevas/sunus man nepatinka.Pabendravimo klausimas man kazkaip nera skausmingas, nes man rodos, mes bendraujam be perstojo.Tik as jauciu dar gerokai stipru senoviska zemiska palikima dushioj, ir balansuoju ties ta riba.Mano dvilypumas man buvo gana skausmingas brestant paauglysteje.Veliau as susitaikiau su juo, ir dabar netgi siek tiek didziuojuosi.Pavyzdziui padarau kokia kiaulyste.Apyrimte.Grauziuosi ir megaujuosi tuo, kad vis dar turiu ta grauzati.Kad esu nesusitupejes, neprisidaves kazkam 100%.Kad galiu iskresti akibroksta ir paukti 180 laipsniu kampu i ta puse, ko netgi patys man artimiausi zmones nesitikejo.Maza kuris siandien dar pajegia sitaip suskelti...:D Visi isipareigoje "tam", "kitam" arba "Jam".O man malonu galvoti, kad kada ateity mano sunus gales pasakyti mano anukui: "va, senelis buvo isprotejes visai - pasake syki zmonai kad iseina i parduotuve, ir isleke i meksika ir negryzo puse metu - gyveno ten ir ruke zole":D As, matyt, taip ir mylesiu tuos klystkelius visa gyvenima.Nematau saves romaus, isisiurbusio i altoriu.Tai buciau nebe as.
Andrius
2005-03-31 10:46:39
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]