Forumas: temos peržiūra
Kaip nustoti baimintis mirties?
Tik nežinojimas mus verčia bijoti tos akimirkos, kada mus pačius ar artimuosius ištiks mirtis. Dėl žmogaus neišmanymo ir noro save laikyti pačiu aukščiausiu ir kyla mirties baimė. Žmogus netiki į aukštesnę Jėgą, o kada šitas kūnas susidėvi ir nustoja gyvuoti, tada jis mano, kad viskas tuo ir pasibaigia, nes to žmogaus daugiau nebesutinka, nebemato. Ir jam darosi labai gaila. Bet iš tikrųjų jam gaila savęs. Nes būtent jam pačiam sunku be mylimo žmogaus. Ir tas sunkumas dar labiau prislegia žmogaus sielą. Kada tik žmogus įtiki į Dievą iš vidaus, iš širdies, tada tik suvokia, kad materialus kūnas yra labai laikinas, bet yra AMŽINYBĖ SU DIEVU. Tai realybė. Materialų kūną palaikanti gyvybinė energija išsieikvoja ir kūnas suvysta ir miršta. Tai natūralu. Materija turi pradžią ir pabaigą. Ir neįtikėjusiam žmogui sunku patikėti, kad kas nors dar gali būti daugiau. O YRA daugiau. YRA DVASIOS IR MATERIALIOS KŪRINIJOS ŠALTINIS DIEVAS. Dievas ir Pats yra dvasia ir mes galime tapti dvasiomis, realiomis dvasiomis, o ne mistinėmis šmėklomis. DVasios lygmuo yra pats aukščiausias. JIs daug aukštesnis už sielos lygį, ir dar daugiau aukštesnis už materialų. Tad mums ir reikia pereiti į kitą, aukštesnį lygį. Bet iš karto negalime iš materialaus lygio pereiti į dvasios lygį. Tam ir sukurtas sielos lygis, kuris kaip tiltelis sujungia du upelio krantus - materialų ir dvasinį. Ir tik su įtikėjimu galima ruoštis šitam perėjimui, kurį žmogus pavadino "mirtimi", "iėjimu į anapilį" ir pan., ramiai, mėgaujantis kiekviena gyvenimo akimirka ir žinant, kad čia tik pradžių pradžia amžinybės kelyje. Ir tokia yra TIKROVĖ. Galit tuo tikėti, galit ir netikėti. Bet nuo jūsų tikėjimo ar netikėjimo Tikrovė nei išnyksta, nei atsiranda. JI YRA. Visi pasauliai yra realūs. Priedo, jie yra MATERIALŪS IR NUOSTABESNIO GROŽIO NEGU MŪSŲ URANTIJA. Pastatai papuošti brangakmeniais, kurie ir panaudojami oagal paskirti - džiuginti visumą, o ne krauti turtus seife. Nėra aplinkui plėšrūnų, kurie tave galėtų sudraskyti. Nebereikia bijoti, kad kas nors tave sunaikins. Bet visada išliks laisvos valios pasireiškimo galimybė iš šito kelio pasukti į susinaikinimą. Jeigu priimsi sąmoningą sprendimą, kad nebenori eiti Dievo valios vykdymo keliu, tuomet tavo apssiprendimas bus patenkintas, ir tavoji tapatybė bus sunaikinta. Štai tuomet jau TIKRAI bus mirtis. Bet tai bus tik tavosios valios patenkinimas. Ir iš tokios mirties prisikėlimo niekada nebebūna.
ir mes turime pradėti įsisąmoninti vieną TIESĄ - tik su Dievu savo ŠIRDYJE gali atrakinti realų amžiną gyvenimą. Ir reikia džaiugtis, o ne ašaras lieti dėl Popiežiaus išėjimo. Jam yra jau naujas patyrimas - amžinybė. Ir jis, kaip ir bet kuris įtikėjęs iš širdies mirtingasis, bus prikeltas trečiąją dieną po mirties. Ir jam bus suteiktas naujas kūnas - morontinis kūnas - arba sielos kūnas - ir prasidės jo mokymas ir tolimesnis žengimas link dvasios. Iki dvasios laukia 570 sielos kūnų pakeitimas, kol bus prieita prie to vieno vienintelio ir amžino dvasios kūno.
Beje, tie iš jūsų, kurie norėsite susitikti su buvusiu Popiežiumi, tą galėsite padaryti, kai ir patys paliksite Urantiją, kada būsite prikelti morontiniu sielos pavidalu. Tuomet, jeigu pareikšite tokį pageidavimą, ir jeigu buvęs Popiežius irgi to susitikimo norės, jums bus suteikta tokia galimybė. Kaip ir susitikti su savo giminėmis ar bičiuliais, kurie "numirė" anksčiau už jus.
Sielos kūnas, kuriame bus tas pats mūsų aš, ta pati asmenybė, kuri gyvena ir šitame materialiame kūne, maitinsis morontiniu maistu. Tik jis visas bus paverčiamas į energiją be jokių atliekų. O kada pasieksime dvasios lygį, kada jau būsime susilieję su Dievo Tėvo dvasia, Minties Derintoju, tada jokio maisto niekada per visą amžinybę nebevartosime, o prarastą dvasinę energiją vykdant įvairias užduotis, atstatysime iš energetinių grandinių. Ir niekada nebemiegosime. Niekada, išskyrus tą momentą, kada mus gabens į Rojų. Tuomet mes vėl patirsime panašų "mirties" miegą, kada mūsų sąmonės bus atjungta, kai kai galingas angelas-sekonafimas mus transportuos iš laiok į amžinybę. O tada jau patys visur skraidysime po visą kosmosą, po visą kūriniją...
Laimingos kelionės ir nuostabių įspūdžių. O jie bus tokie nuostabūs, kad vargu ar benorėsite susitikti su buvusiu Popiežiumi...
Algimantas
2005-04-03 10:40:19
Komentarai
Nezinau ar idomu,bet papasakosiu.1)Mane nuo vieneriu metu ir triju menesiu augino senele.(tiesiog tevu seimoje susidare tokios aplinkybes,jog atdave i Jos rankas )..Vaikyste bego rojuje,kaip pavadino net zymus archeologas Vytautas Urbonavicius.Vienkiemis tarp dvieju kalniuku,saltinio vanduo,vos 50m.nuo paties namelio aukuras-akmuo..(juo ir domejosi archeologai),toleliau-piliakalnis,pilkapiai..tekani upe Jura.
Su Senele mus siejo glaudus rysys.Ja gerbiau ir mylejau.Atrodo,nedrisau niekad nieko pameluoti.Jaunysteje Ji dirbo kunigaikstienes kambarine,skaitydavo jai knygas.Per Pirma pasaulini kara likimas nunese i Sevastopoli dirbti karo ligonineje (cia ir susipazino su seneliu).
Senatveje Ji man daznai pasakodavo apie Kryma. o as pasakodavau Jai,jau naujus ispudzius is Krymo ,nes spotavau ir tekdavo ten nuvykti.
Pries mirti senele paprase ideti i Jos karsta nuotrauku su Krymo vaizdais (ka ir padariau).Mire visai nebijodama mirties,sakydama,jog esanti laiminga..
Po 15-16 metu susirgau.Gydytojai negalejo rasti ligos.Sese patare kreiptis i ekstrasense.O man jos atsisakius,atvaze i namus..Ir mano nuostabai triju valandu pokalbis ,atrode lyg vienos..Pokalbio metu paklausiau:"o kur galetu buti mano senele?" Deja,apie Kryma neuzsiminiau ne zodeliu.Ji pagalvojusi pasake:"..tavo senele
gimusi prie Juodosios juros,Kryme..". O man is kart toptelejo mintis:"Juk Sai Baba sako,jog musu naujas gimimas -tai
paskutinis didziausias noras pries mirti"..Beje,pries mirti mano mylimas zmogus su tokia nuostalgija dar sake:"Jei leistu dar viena nora man Dievulis,tai noreciau nors keketai minuciu pamatyti Bachcisaraju,Sevastopoli,Simferopoli.."..Tad kaip netiketi Sai Babos mokymu,karma?
2)Lankiau bioenergetiko j.Markuno keleta paskaitu,kuriu metu uzsiakcentavo mintis,jog norima info galima visada rasti su Dievo pagalba.Reikia tik labai labai noreti.Ir pagalvojau:"Praejo daugybe metu,o as niekad sapne samoningai (butent samoningai),'nesusitinku'su senele.
Tepraejo tik trys paros ir sapnavau aosku aisku sapna,visai paryciui..Ji nusileidzia is virsaus,ruzavoje erdveje mes susitinkame,su meile noriu ja apkabinti,bet neleidzia..Jos veidas linksmas ir linksi man tarsi sakydama( o gal ir sake),jog vargstu cia..ir pradejo vel kilti i skaiscia sviesa..panorau kartu..po to prisiminiau savo vaikus ir greit atsisakiau:'Noriu dar anuku sulaukti..".o ji jau gan aukstai sypsodama su didele ramybe sako:"Koks skirtumas KADA...".O rankomis rodydama priduria:"[---]-mes Zemeje gyvenam tiek,o mums Viso skirta gyventi [-------------] tiek.." Tai buvo aisku..prabudau,stengiausi daug kam papasakoti.Deja,sapnus mazai kas isklauso.O juk jie siuncia tokia patirti.
3)Nuo tada galvoju,jog ne viska galima suvokt protu.Tiek pirmasis atvejis turi logikos ,tiek ir antrasis..YRA KAZKAS SAMONINGO,PASAMONINGO,ANTISAMONINGO ,KA GALIME SUVOKTI TIK ATEJUS MUSU SUVOKIMO LAIKUI..*****
su meile Jums tai..
tautvida
2005-05-05 00:05:15
MIela Zita, apie tai, kaip gi nuraminti savo protą, skaityk mano paaiškinime apie tiesioginį bendravimą su Dievu. Tik per maldą galima nuraminti savo protą, o ne savo proto deklaracijų dėka. Ir Andriui noriu pasakyti - tai, ką aš rašau, esu viską patyręs pats, išksyrus mirties faktą. Bet ties jos slenksčiu esu buvęs. Ir už šitą patyrimą labai esu dėkingas Tėvui ir Jėzui. Ir lygiai taip pat žinau apie tai, kas laukia po prisikėlimo iš Urantijos Knygos apreiškimo, iš dvasinių mokytojų, kurie patys yra dvasios ir sielos. Ir jeigu dar šito nepatyriau, tai nereikšia, kad tai neegzistuoja. Mano noras buvo jums sukelti minčių pamąstymui. Bet jūs skaitot mano parašytus tekstus labai paviršutiniškai, dėl to keliat tokius klausimus arteiginius, į kuriuos ir yra atsakyta tuose rašiniuose. Pamėginkit skaityti tai,ką rašau be jokio nusistatymo, jog taip būti negali, jog šito nenoriu, tai tuščia deklaracija ir pan. O tada pasimelskit ir klauskit savo širdies, savo sielos, ar jai tokie teiginiai malonūs ir raminantys, ar priešingai erzinantys. Nes susierzinimą rodo žmogaus intelektas, žmogiškasis ego. Aišku, ir mano teiginiai yra tokie, kad Urantijoje gyvenimas yra nuostabus, kada pradedi vykdyti Dievo valia su noru, kada gyveni TIESOJE IR MEILĖJE. Bet nepaisant šito, kiti pasauliai yra dar gražesni ir dar daugiau mus mokys PLATESNĖS TIESOS IR GILESNĖS MEILĖS. O kadangi mokymosi aplinka turi atitikti tam, ko mus mokys, tai ir pati aplinka bus daug subtilesnė. KOkia bebūtų nuostabi dabartinė muzika, nor pastartuoju metu ji vis labiau panašėja į kokofoniją, bet mes neturime tokios klausos, kad užfiksuotume tokius dažnius, kurie gali muzikinę harmoniją pakylėti daugybę kartu palyginus su pačiais nuostabiausiais žmonijos kūriniais. Tai tas pats, kas lyginti visą simfoniją, atliekamą simfoninio orkestro, su jos atlikimu vienu instrumentu. Pažiūrėk į dangų, kokią grožybė. O naktį. Ar įmanoma tą pavaizduoti, kada kas akimirką viskas keičiasi, nes yra gyva. Ir mes šitą kūriniją mokysimės VALDYTI IR JOJE TARNAUTI SU BEGALINE TĖVO MEILE JAI IR KIEKVIENAM. O tai, kad tau stinga iškėjusio žmogaus, tai čia yra dėl to paties nežinojimo ir didelio žmogiškojo ego pasireiškimo. Juk Dievas suteikia tokią nuostabią areną daryti gerus darbus, ir jeigu tam paskiri savo gyvenimą, tai visą laiką esi su Juo. Ir Jam negali prilygti NIEKAS. Ir tegu kyla įvairios kliūtys, įvaoirūs sunkumai, bet jie su DIEvu įveikiami VISI. IKI VIENO. O su žmonėmis išsiskyrimai su žmonėmmis yr alabia laikini. Metai ar dešišmt, dvidešimt, penkiasdešimt, na, šimtas, ir susitiksit vėl. Nesilygiuok į žmogų ir neprisirišk prie vieno, o mmylėk visus ir kiekvieną vienodai, kaip myli Jėzus, kaip myli jo partnerė, Vietinės VIsatos Motina Dvasia, Nebadonija, myli Tėvas, tada tik džiaugsiesi, kad kažkas jau peržengė tą vadinamosios "mirties" slenkstė ir eina toliau... Ir augimui nėra ribų. Priešingu atveju suirtų visa KŪRNIJA. Tuo pačiu ir Urantija... s
Algimantas
2005-04-05 10:04:59
Gal Sauliau gali papasakoti bent viena atveji kaip skyresi itikejusio ir neitikejusio zmogaus elgesys gresmes akivaizdoje? As tai zinau keleta atvirksciu atveju. Syki buvau papuoles i gana ekstremalia situacija kartu su vienu gerai zinomu Lietuvos tikinciuoju ir Dievo zodzio skelbeju.Ir jis buvo tas, kuris netrukus puole i apgailetina nevilti.Man rodos cia daugiau deklaratyvumo nei tikros laikysenos daugeliu atveju.Nes stiprus ir atviri zmones neslepia savo baimiu, jos tiesiog nekamuoja ir nera reiksmingos kasdieniam gyvenime.O silpnesnieji butent ir megina ivairiu disciplinu pagalba isvengti juos visur persekiojanciu kompleksu.Bent jau tokia mano patirtis...
Andrius Sauliui
2005-04-04 16:53:57
Tikrai sutinku su Algimantu, kad nuo informacijos priklauso poziuris i supancia aplinka. Tame tarpe ir i mirti. Meginau prisiminit savo mirties baimes supratima (ar pajautima) skirtingais savo augimo momentais. Tikrai ji buvo. Tik sunku vienareiskmiskai ivardinti kas tai per jausmas. Baime, nerimas, netikrumas ar dar kazkokia jausmu misraine. Vienu zodziu, tikrai destruktyvus jausmas. Toki poziuri pradejo tirpdyti Kastaneda ir kiti ismintingi zemes gyventojai. Perskaicius Urantija, situacija is esmes pasikeite, nes nepalyginamai placiau ir giliau paliete mirties ir dabartinio gyvenimo klausima. Aisku, visiskai nesumenkindama poziurio i dabartini gyvenima materialiame kune. Dabar mirties baimes nera. Yra baime (kuno jausmas) galimos kancios, skausmo, neigalumo, bet ne pacios mirties. Poziuris i mirti pasikeite radikaliai. O kad poziuris (baime) i mirti itikejusiu ir neitikejusiu zmoniu labai skiriasi teko isitikinti ne karta ir ne du ir ne desimt.
Saulius
2005-04-04 13:40:18
Algimantas raso:Tik nežinojimas mus verčia bijoti tos akimirkos, kada mus pačius ar artimuosius ištiks mirtis. Dėl žmogaus neišmanymo ir noro save laikyti pačiu aukščiausiu ir kyla mirties baimė.
Andrius mislija:Mirties baime yra paprasciausias nora gyventi.Kazi jei pakabintu Algimanta uz kojos devintam aukste, ar jis toliau sypsodamasisi samprotautu apie urantija?
Algimantas raso: Materija turi pradžią ir pabaigą.
Andrius mislija:Ar tikrai? Hmmm…Dar viena versija is keleto tukstanciu.
Algimantas raso:Ir neįtikėjusiam žmogui sunku patikėti, kad kas nors dar gali būti daugiau.
Andrius mislija:Na, as neitikiejas tai tikrai, taciau esu visiskai tikras kad yra “kazkas daugiau”. Jau vaikas visiskai tuo tikejau…Tai tiesiog savaime aisku…
Algimantas raso:O YRA daugiau.
Andrius mislija:Tai yra prekyba ir man jinai nepatinka. Niekuomet netrokstu maloniu emociju, ir negaliu atsistebeti kad jos sitaip svarbios daugeliui zmoniu. Daugiau, graziau, maloniau, nuostabiau….apie ka jus, ponai? Man patinka dirbti “v pote lica”, o kai pavargstu apsisvaiginti ir ilsetis.Ir as nenoriu tusciai dirginti savo jusliu niekuo – iskaitant ir vaizduote.Man nereikia nieko, ko as neturiu. Nei pazadu, nes man labai gerai ir cia.
Algimantas raso: NUOSTABESNIO GROŽIO NEGU MŪSŲ URANTIJA
Andrius mislija:Nieko nera nuostabesnio uz mano vaikystes paupi.Ir nebus.Tai yra mano grozio suvokimo virsune.Jeigu as praplesciau savo suvokima, arba pamatyciau dar nuostabesni paupi – na ir kas? Didesnes, efektingesnes emocijos man nereikalingos – as laimingas su tuo ka turiu.Visaskai laimingas, garbes zodis.Siam gyvenime yra tiek nuostabaus, kad ne vienas is musus neturim sansu netgi tukstantadalio pamatyti, pajausti.
As esu perpildytas galimybiu ir dziaugsmu. 100% pilnas visko.100% laimingas.
Algimantas raso: Nėra aplinkui plėšrūnų, kurie tave galėtų sudraskyti. Nebereikia bijoti, kad kas nors tave sunaikins.
Andrius mislija:As netikiu kad kazkas gali aplamai egzistuoti BE destrukcijos pagalbos.Tai BUVIMO dalis, vienas esminiu materialios buties sulu.Viskas kas materialu, turi tureti plesrunus.
Algimantas raso: Dievas ir Pats yra dvasia ir mes galime tapti dvasiomis, realiomis dvasiomis, o ne mistinėmis šmėklomis.
Andrius mislija: O kam man to reikia?As nenoriu niekur eiti visu pirma ir niekuo buti, nes cia yra labai gera.O kai jau teks, kur nusvies likimas – ten irgi bus gerai.
Algimantas raso:Bet nuo jūsų tikėjimo ar netikėjimo Tikrovė nei išnyksta, nei atsiranda.
Andrius mislija: Netiesa.Priestaraujate sau, Algimantai.
Algimantas raso: Iki dvasios laukia 570 sielos kūnų pakeitimas.
Andrius mislija:Kazi, o kodel ne kokie 562?
Algimantas raso: O jie bus tokie nuostabūs, kad vargu ar benorėsite susitikti su buvusiu Popiežiumi...
Andrius mislija:Mano draugas vakar pasake: “Kai mire Nikulinas, as jauciausi prasciau…” Panasiai ir as…Miloszo tarkim man labiau truks.
Andrius
2005-04-04 11:10:17
kaip "nustoti"..? Tiesiog nustoji ir viskas. Nes ir "žinojimas" dažnam niekuo negali pagelbėti- vistiek bijo....mirtinai :) Juk nėra dabar tokių, kurie nebūtų apie tuos dalykus girdėję....o bijo ne toks ir retas, net ir atkakliai teigdamas, kad yra atvirkščiai.....
Nepažįstu, aišku, nei sielos nei dvasios...tik šiek tiek nutuokiu apie protą, todėl manau, kad jeigu ką nors ir galima prislėgti kokiu nors sunkumu ar baimėmis, tai tik protą. O protą suvaldyti pajėgus kiekvienas, na, kas tik jį turi:)
Ir vėlgi....neskiedžiant pasakų... apie dažnam vis dar kažkokią mistinę "ateitį"....būtų kur kas naudingiau susižinoti tuos savo nuosavo proto nuraminimo metodus :)
nes...kas iš to, kad žmogus žino, kokie nuostabumai jo ten kažkur, nežinia kur...laukia? Jų nepatyrus, mirtis vistiek baugins protą, nes protu galima suvokti tik baigtinius, apibrėžtus, suskaičiuotinus, aiškiai matomus...etc. dalykus ir, kad "mirtis" tėra tik eilinis perėjimas iš vieno būvio į kitą, na lyg dekoracijų pasikeitimas....jam išaiškinti nėra tokių būdų arba, tiksliau-- yra vienintelis būdas-- jį nuraminti, kad jis atlikinėtų tik jam skirtas funkcijas, nesikištų į jam nesuvokiamą sritį ir netrukdytų čia mums(sieloms??) sėkmingai "mirinėti" :))) Visokios abstrakcijos prote kelia chaosą ir jam reikia nors šiek tiek konkretumo. O pats konkrečiausias konkretumas- pabandyti protą laikyti jam skirtoje buveinėje- kūne, neleidžiant jo šokinėti kur ten bebūtų-- po praeitį, po "ateitį" ar dar nežinia kur.....ir šitaip nutraukti taškymą savo gyvybinės energijos , kurią galima panaudoti efektyviau-- savęs ir savo aplinkos kūrimui....
Zita
2005-04-04 10:28:30
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]