Forumas: temos peržiūra
Žmogaus kilmė
Prieš keletą milijonų metų Šiaurės AMERIKOS tipo lemūrai buvo išmigravę vakarų kryptimi per Beringo sausumos tiltą, ir palaipsniui buvo nukeliavę į pietvakarius išigai Azijos pakrantės. Galiausiai šitos migruojančios gentys pasiekė tinkamą regioną, nusidriekusį tarp tuometinės išsiplėtusios Viduržemio jūros ir Indijos pusiasalio, jos susijungė su kitomis palankiomis atmainomis, tokiu būdu sukurdamos žmogiškosios rasės protėvius.
Einant laikui, Indijos pakrantė į pietvakarius nuo šių kalnų palaipsniui nugrimzdo, visiškai izoliavusi šio regiono gyvybę. Nebuvo jokio kito kelio patekti į šitą Mesopotamijos arba Persų pusiasalį, arba iš jo išeiti, išskyrus kelią į šiaurę, o ir jį periodiškai atkirsdavo ledynų pietiniai įsiveržimai. Ir būtent šitoje tuo metu beveik rojiškoje teritorijoje, ir iš šito žinduolių lemūrų tipo labiau išsivysčiusių palikuonių atsirado dvi didžiulės grupės, dabartinių laikų žmogbeždžionių gentys ir šiandieninės žmogiškosios rūšys.
Šiek tiek daugiau kaip prieš vieną millijoną metų STAIGA pasirodė Mesopotamijos aušros žinduoliai, placentinių žinduolių Šiaurės Amerikos lemūrų tipo tiesioginiai palikuonys. Jie buvo aktyvūs mažyčiai tvariniai, beveik trijų pėdų aukščio; ir nors jiems nebuvo įprasta vaikščioti ant užpakalinių kojų, bet jie lengvai galėjo stovėti vertikalioje padėtyje. Jie buvo plaukuoti ir vikrūs ir tauškė beždžioniška maniera, bet ne taip, kaip žmogbeždžionių gentys, jie buvo mėsėdžiai. Jie turėjo primityvų priešpriešinį nykštį, o taip pat labai naudingą sugriebiantį didįjį kojos pirštą. Nuo šito momento ikižmogiškosios rūšys palaipsniui vystė priešpriešinį nykštį, tuo tarpu jos vis labiau ėmė prarasti didžiojo kojos piršto sugriebiamąją galią. Vėlesniosios beždžionių gentys sugriebiantį kojos didįjį pirštą išsaugojo, bet niekada neišvystė žmogiškojo tipo nykščio.
Šitie aušriniai žinduoliai visiškai suaugdavo tada, kada sulaukdavo trejų ar ketverių metų amžiaus, vidutiniškai, potencialiai gyvendami apie dvidešimt metų.
Šitos naujos rūšies nariai palyginti su savo ūgiu turėjo didžiausias smegenis iš visų gyvūnų, kurie kada nors egzistavo žemėje iki tol. Jie turėjo daug tokių pačių emocijų ir instinktų, kurie vėliau apibūdino primityvųjį žmogų... (0703-0704)
Iš jų vėliau kilo VIDURINIEJI ŽINDUOLIAI. Šie turėjo mažiau plaukų ant kūno. Buvo keturių pėdų ūgio. Nykštys jų buvo jau beveik kaip ir dabartinių žmonių. Jie jau vaikščiojo stačiomis. Jų pėdos buvo gerai pritaikytos vaikščiojimui, kaip ir vėlesniųjų žmonių. Jų smegenys buvo mažesnės ir menkesnės už žmogiškųjų būtybių, bet palyginus daug didesnės už jų protėvių smegenis. Gyvenimo trukmė - apie dvidešimt penkerius metus. Šite vidurinieji žinduoliai turėjo polinkį į statybą. Dėl to savo būstus įsirengdavo medžiuose ir požeminiuose urvuose. Būtent iš jų kilo PRIMATAI.
Iš primatų atsirado pirmosios žmogiškosios būtybės. Nuo 1934 metų po Kr. gim. iki pirmųjų dviejų žmogiškųjų būtybių gimimo yra tiksliai 993419 metų. Šie du nuostabūs tvariniai, dvyniai, brolis ir sesuo, buvo tikros žmogiškosios būtybės. Jie turėjo tobulus žmogiškus nykščius, kokius turėjo daugelis jų protėvių, tuo tarpu jie turėjo tokias pačias tobulas pėdas, kokias turi šiandieninės žmonių rasės. Šitos pirmosios žmogiškosios būtybės ir jų palikuonys visišką brandą pasiekdavo dvylikos metų. Potencialią gyvenimo trukmę turėjo apie 75 metus. Potencialią dėl to, kad dažnai žūdavo jaunesni. Ir pirmieji žmonės - dvyniai - buvo Andonas ir Fonta. Andonas reiškia - "Į Tėvą panašų pirmą tvarinį" Fonta reiškia "Į Sūnų panašų pirmą tvarinį". Šituos vardus jiems suteikė dangiškosios būtybės, bet patys dvyniai šitų vardų nežinojo. Jie vienas kita vadino "Sonta-en"-"motinos mylimas" ir "Sonta-an"-"tėvo mylimas". Savo tikruosius vardus jie sužinojo tik po prisikėlimo.
Būtent jie atrado ugnies įskėlimą titnagu. Kuris vėliau buvo prarastas ir po daug tūkstantmečių vėl atrastas. Ir vėl prarasta. Ir vėl atrastas... Bet jų genčių kultūra nyko. Atsirado menkesnė haidelbergo rasė. Prieš 900000 metų Andono kultūros šiek tiek išlaikė Foksholo gentys dabartinės Anglijos teritorijoje ir Badonano gentys į šiaurės vakarus nuo Indijos. Tuo metu sausumos tiltas dar jungė tas teritorijas, kuriose dabar yra Prancūzija ir Anglija. Ir kadangi didžioji dalis Andono palikuonių ankstyvųjų gyvenviečių buvo išsidėsčiusios palei tų senųjų laikų upes ir jūrų pakrantes, tai dabar jos yra po Lamanšo ir Šiaurės jūros vandenimis, bet trys ar keturios tebėra virš vandens Anglijos pakrantėje.
Prieš 850000 metų Badonano gentys pradėjo naikinantį karą prieš savo menkesnius ir gyvulinius kaimynus. Ir per tūkstantį metų juos arba sunaikino arba išvijo. O pagerintų bedonitų giminaičių maišyti palikuonys veiksmo arenoje pasirodė kaip akivaizdžiai naujas tipas - NEANDERTALIEČIŲ RASĖ.
Vėliau atsirado sangikų rasė. O jos vienoje šeimoje gimė vaikai, kurių odos spalva buvo skirtinga - oranžinė, žalia, juoda(indigo), mėlyna, raudona, ir geltona. Taip prasidėjo spalvotųjų rasių istorija. Tragiška istorija, kadangi iš jų teliko dvi grynosios - geltonojo ir juodoji.
Ir gausybė gausybė įvairiausių susimaišymų įvyko, kol atsirado negryna BALTOJI rasė. Ir tik prieš 38000 metų iš Satanijos sistemos į Edeno Sodą, kuris dabar yra irgi po jūros, Viduržemmio, vandenimis, buvo atgabenti Adomas ir Ieva, kad patys gimdytų savo vaikus, o jų vaikai savo vaikus, ir tol, kol jų skaičius per kartų kartas pasieks pusę milijono, kad būtų galima turėti bendrų palikuonių su geriausių, tuo metų, genčių atstovais. Taip turėjo būti sukurta, evoliuciškai pagal Tėvo planą, VIOLETINĖ RASĖ. Bet čia Ieva ir Adomas savo misiją sužlugdė, nes turėjo lytinių santykių su genčių dviem geriausiais atstovais praėjus maždaug vos pusantro šimto metų nuo jų misijos Urantijoje pradžio, kada jų pačių, ir jų jau suaugusių vaikų kelių kartų palikuonių skaičius buvo gal tik pusantro šimto. Dėl to Adomas ir Ieva buvo nužeminti į mirtingųjų statusą ir toliau gyveno kaip eiliniai mirtingieji, bet jau turintys Minties Derintojus ir visą patirtį iš Satanijos sistemos ankstesniojo gyvenimo kaip Materialieji Sūnus ir Dukra.
Jie ir visi Pirmojo Edeno Sodo gyventojai taikiai iš jo išvyko, kada juos norėjo sunaikinti įniršusių genčių kariuomenės dėl to, kad Edeno Sodo gyventojai, kai tik sužinojo, kad Ieva buvo apgauta ir turėjo lytinių santykių su Kanu, vienos kaimyninės genties vadu, surengė antpuolį prieš tą gentį ir visus išžudė. Nužudė ir patį Kaną, būsimo Kaino tėvą. Dėl to, kada kitos gentys sužinojo apie tokį tragišką genties likimą, puolė šaukti savo gentainių žygiuoti į Edeno Sodą ir atkeršyti. Kadangi Adomas visada mokė taikios politikos, tai jis nutarė Pirmąjį Edeno Sodą palikti, nors jis būtų jį ir apgynęs, nes jo intelekto pranašumas ir tų kurie gyvneo Sode buvo daug didesnis už aplinkinių genčių eilinių narių.
Kainą Ieva pagimdė jau antrajame Edeno Sode. Tuo tarpu Antrajame Edene Adomui ir Ievai gimęs pirmasis vaikas buvo Abelis. Ir paaugę, Abelis ir Kainas smarkiai pykdavosi. Abelis erzindavo Kainą, kad jo tėvas nėra Adomas, kad jo, žemdirbio, aukos, šventikams yra menkesnės už Abelio, piemens, aukas gyvūnais.
Dėl to, kad Adomas buvo tiek prislėgtas dėl Ievos ir savo misijos sužlugdymo, tai jis neatsigavo iš tos krizės per visą savo gyvenimą žemėje, ir dėl to Antrajame Edeno Sode religinį švietmą iš jo palaisniui perėmė šventikai, kurie ėmė iškreipti Pirmojo Edeno mokymus i rsugrįžti prie primityvesnių ritualų.
Taip, kad vieno kivirčo metu, Kainas puolė Abelį ir nužudė.
Žmogaus atsiradimo istorija yra tokia nuostabi ir tokia nuosekli Urantijos Knygoje, kad po jos imi suvokti, kad mums iki Pirmojo Edeno mokymų net ir šiandien yra labai toli.
Štai dėl to ir perteikta Urantijos Knygos apreiškimas, kad iš dieviško šaltinio sužinotumėte, jog Adomas ir Ieva pasirodė žemėje, kada žmonijos istorija jau buvo nukeliavusi milijoną metų.
Ir Darvinas būtų daug daugiau padaręs, jeigu Urantijos Knyga jam būtų patekusi į rankas. Bet jis ir tada suvokė, kad žmogus vystėsi iki šitokio lygmens, o nebuvo toks sukurtas. Tik žmogus neatsirado iš beždžionės, kaip klaidingai teigė jis.
Ir Andonas ir Fonta buvo pirmieji žmonės, gavę Dievo Tėvo dvasią - Minties Derintojus. Bet tik po Jėzaus misijos Minties Derintojus pradėjo gauti kiekvienas nesutrikusio proto vaikas. Tai milžiniškas žmogaus vystymosi sustiprinimas. Ir garantija, kad Tėvo evoliucinois planas bus tikrai įgyvendintas visų žmonių pastangomis atsigręžiant į Jį savo viduje, atrandant Jį savo viduje, ir užmezgant su Juo realų ir GYVĄ ryšį.
Algimantas
2006-03-22 18:44:52
Komentarai
Gal algimantas pakomentuos savo sakini "ir iš šito žinduolių lemūrų tipo labiau išsivysčiusių palikuonių atsirado dvi didžiulės grupės, dabartinių laikų žmogbeždžionių gentys ir šiandieninės žmogiškosios rūšys." nuodugniau .atsakykite 5 klausim1 kaip ir del kokiu priezasciu tai ivyko?
karvelis
2006-03-23 06:34:18
cia as visiskai su tavim sutinku del jezaus.tikriausiai,taip pat pirma karta
arunas
2006-03-22 21:58:26
Arūnui,
Aš visiškai ramus, nes aš neatradau tikėjimą, aš radau Jėzų! O Jis ir suteikia jėgų tikėti, nes žmogus silpnas...
balandis
2006-03-22 21:55:31
nepergyvenk,balandi,niekas taves nesiruosia atvertineti i nauja tikejima.pats iki to eini.ir nors tvirtinsi,kad jau radai,to tikrai dar nera
arunas
2006-03-22 21:49:05
"Šie turėjo mažiau plaukų ant kūno. Buvo keturių pėdų ūgio. Nykštys jų buvo jau beveik kaip ir dabartinių žmonių. Jie jau vaikščiojo stačiomis. Jų pėdos buvo gerai pritaikytos vaikščiojimui, kaip ir vėlesniųjų žmonių. Jų smegenys buvo mažesnės ir menkesnės už žmogiškųjų būtybių, bet palyginus daug didesnės už jų protėvių smegenis. Gyvenimo trukmė - apie dvidešimt penkerius metus. Šite vidurinieji žinduoliai turėjo polinkį į statybą."
Tai ištrauka ne iš siaubo fantastikos trilerio, tai pasakė Algimantas...
balandis
2006-03-22 20:15:48
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]