Algimanto pamokomasis žodis – Aš mokau visą pasaulį atrasti Kūrėją savo viduje – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2026 06 06

Mano vardas – Algimantas. Dabar vyksta gyvosios pamaldos – vienintelėje – pasaulyje gyvojoje šventovėje – Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje. Joje dalyvauja – urantai. Šiuo metu mes esame tarptautiniu ryšiu prisijungę, kad girdėtume vieni kitus garbinančius Kūrėją, bet dvasioje mes esame susieti Kūrėjo dvasia vadinama Minties Derintojo vardu. Ir ji yra kiekviename. Net ir vaikas turi Kūrėjo dvasią – Minties Derintoją – nuo pirmo moralinio sprendimo.
Aš atstovauju Kūrėjui – kaip Jo Ambasadorius – šitoje planetoje, Jėzaus ir jo Partnerės, Dukros Kūrėjos – Nebadonijos Apaštalas, irgi šitai planetai. Ruošiu Dvasinius Mokytojus Kūrėjo įgaliojimu, gaunu Kūrėjo mokymus, Jėzaus mokymus. Leidžiu knygas. Štai, knygos išleistos. Pirmoji buvo Kristaus knyga – Kalbu Jums Vėl. Čia antras leidimas su papildiniu. Kūrėjo mokymų pirmas tomas – Akimirkos Amžinybė, antras – Gyvoji Tyla, trečias – Meilės Galia, ketvirtas – Tu – Manyje. Prieš tai buvo vertimas Epochinio Apreiškimo – Urantijos Knygos – iš anglų kalbos į lietuvių kalbą. Man užtruko apie dešimt metų, nes tai didžiulė Knyga – du tūkstančiai devyniasdešimt septyni puslapiai teksto. Šviežiausia knyga – Krikščionybės Duženos – prieš pora mėnesių tik pasirodžiusi. Kristaus knygą išverčiau į anglų kalbą, yra angliškai – I Speak To Again. Ji išversta ir į rusų kalbą, į ispanų kalbą, mačiau tarptautiniame tinkle korėjiečių kalba. Savo mokymus – dvasinius mokymus – aš sakau lietuvių kalba gyvųjų pamaldų metu gyvojoje Rojaus Trejybės-AŠ ESU šventovėje, anglų kalba – bet kur gamtoje, mieste, patalpose, net važiuojant motociklu – būna ir taip, man pačiam įdomu.
Jėzaus mokymai, nuotrupomis, yra perduoti Naujajame Testamente. Bet daug ko nėra, ko mokė Jėzus ir ką kiti jo mokiniai, net ir apaštalai, iškraipė – iškraipė. Paulius, kuris nepažinojo Jėzaus asmeniškai, bet persekiojo pasekėjus – Jėzaus pasekėjus, tada dar buvo Sauliaus vardu vadinamas mirtingasis, vėliau jis pakeitė savo vardą į Pauliaus, tapo Jėzaus pasekėju ir daug prisidėjo, kad Jėzaus mokymus iškraipytų. Jis siekė, kad Jėzaus mokymai būtų pateikiami kuo daugiau žmonių, kad būtų kuo daugiau pasekėjų. Rašė laiškus su įspėjimais, su nurodymais, net nemanydamas, kad kiti jau jo laiškus įtrauks į Naująjį Testamentą ir laikys Dievo žodžiu. Bet taip atsitiko. Net dvidešimt pirmajame amžiuje jo laiškų žodžius rašo ir sako, ir moko, kad tai yra Dievo žodis. Krikščionybė, na, dabar ji neišlikusi. Aš rodžiau, štai, knyga – Krikščionybės Duženos. Kodėl duženos? Krikščionybės nebeliko, tos motininės religijos, dabar yra tiktai sektos-duženos. Net ir katalikų sekta turinti pusantro gal milijardo tikinčiųjų irgi yra sekta. Bet ji nėra ta krikščionybės religija. Ji yra tos motininės krikščionybės religijos viena iš daugiau negu keturiasdešimt tūkstančių sektų dabar egzistuojančių, pati gausiausia. Stačiatikių, rusų sekta – antroji dydžiu, anglikonai – trečioji dydžiu. Žodžiu, tos motininės krikščioniškos religijos neišliko ir prie to savo didžiulį, didžiulį indėlį pridėjo Paulius – Paulius – savo laiškais. Aišku, jis gi nelaikė tų laiškų, kada rašydavo įspėjimus ir nurodymus kitiems, kad tai Dievo – Dievo žodis, bet kiti pasekėjai tą padarė, mėgindami pritraukti daugiau tikinčiųjų.
Dvi esminės klaidos, kurias padarė krikščionybė. Ta pirmoji, motininė krikščionybė iš žydų paėmė atpirkimo doktriną. Žydai net pradžioje aukodavo savo pirmagimį sūnų Jahvei kaip auką, kad jo įniršį suminkštintų, kad kerštą nors kiek suminkštintų. Vėliau atsisakė sūnaus aukojimo. Bet ėriuką tai skersdavo net ir pažymėdami Perėjimo šventę, valgydami tą vakarienę išvakarėse Perėjimo šventės, ką dabar daro katalikai Velykų metu. Na, tai yra žydiška šventė, bet katalikai pritaikė jau Jėzaus nukryžiavimui ir prisikėlimui – bendra šventė, bet apipynė ir pagoniškom tradicijom. Ta atpirkimo doktrina, kad ir Tėvas paaukojo savo Sūnų – Jėzų ant kryžiaus kaip atpirkimą, štai, kad Jo būtų gailestingumas sužadintas. Atpirko Jėzus nuodėmę – žmogaus prigimtinę nuodėmę, kurios nėra! Prigimtinės nuodėmės! Ir nebuvo niekada prigimtinės nuodėmės! Tai buvo įtraukta tokia atpirkimo doktrina siekiant žydus patraukt į savo pusę! Dėl to ir paėmė krikščionybė tą doktriną! Juk tie patys Jėzaus pasekėjai, jie buvo žydai – lankė sinagogas, laikėsi tų pačių ritualų – pamaldos tos pačios, bendros, jie neturėjo savų. Aš kalbu apie pirmuosius pasekėjus, kada buvo ta krikščioniška bažnyčia kaip šaltinis ir centras, štai, vėliau toms duženoms atsirasti, ir pačiai išnykti, kaip motininei religijai.
Antroji klaida, kurią krikščionybė padarė – iškėlė Jėzaus asmenį, ir viską apipynė aplink Jėzų. Iškėlė tiek, kad tas asmuo, kaip Viešpats, nustelbė Patį Tėvą. Ir štai tokia nuostata atstūmė daugybę nuoširdžių tikinčiųjų, kurie būtų iš tikrųjų pritarę Jėzaus Evangelijai – Dievo Tėvystei, žmonių Brolystei – bet atstūmė tuos ir indusus, ir mohametonus, Rytų kraštų tikinčiuosius, jiems Jėzus nieko nereiškė. O jeigu jie būtų išaukštinę, garbinę Tėvą visiems! Kaip Jėzus ir su apaštalais, ir savo mokiniais visuomet pabrėždavo – Mane atsiuntė Tėvas, aš vykdau Tėvo valią, aš sugrįžtu pas Tėvą, turiu sugrįžt pas Tėvą, aš atėjau į šitą pasaulį, kaip Tėvo pasiuntinys, Tėvo Sūnus – tai, kaip galėjo Jėzus užimti Tėvo vietą? Jis niekada nė vienu savo mokymu neužsiminė – jūs garbinkit Tėvą pakeitę mano garbinimu, garbinkit mane, išaukštinkit mane – jis sakė – Tėvas ir aš viena dvasioje. Taip, jis sakė tą! Bet nesakė, kad jūs mane garbinkit. Jėzus ir pats garbina Tėvą, garbina – Kūrėją – iš kurio jis pats yra kilęs. Jis garbina – Šaltinį ir Centrą! Tas – Šaltinis ir Centras – atsiunčia Savo Sūnų į šitą planetą žmogiškuoju pavidalu, gimstant bejėgiu kūdikiu iš moters įsčių, kad atneštų tą Šviesą pasauliui, koks yra Tėvas!
Jėzus savo gyvenimu demonstravo visą laiką išlikdamas orus. Jis nenusižemino nė prieš vieną, jis buvo visada orus, buvo savimi – savo charakterio savybėmis išreiškė Tėvo Charakterio Savybes. Jis nereikalavo iš savo pasekėjų nieko, išskyrus tai, kad jie Širdyje įkurtų Dangiškąją Karalystę. Jis skelbė šitą Žinią – Dievo Tėvystė, žmonių Brolystė, ir Dangaus Karalystę Širdyje, kad visi žmonės yra tarpusavyje broliai, Tėvas yra visiems Dievas Tėvas – vienas visiems žmonėms ir pagonims, ir žydams. Jėzaus charakteris, dėl ko buvo tiek subalansuotas, kad patraukdavo žmones? Dėl to, kad jis visuomet siekė gyvo ryšio su Tėvu – gyvo ryšio! Jis gi mokė ir apaštalus melstis savo žodžiais, kreiptis į Tėvą be baimės, nuoširdžiai, bet jiems buvo per daug sunku. Žydai turėjo atitinkamas maldas, kai kurios yra labai gražios ir tinkamos ir dvidešimt pirmajam amžiui, ypač Dovydo psalmės – nuostabios psalmės karaliaus Dovydo. Bet Jėzus norėjo, kad apaštalai neturėtų savęs saistyti su konkrečiu tekstu, kad jis netaptu mechaniškas iš vienos pusės, o iš kitos pusės, kad jie atsiverdami Kūrėjui – Tėvui – kas akimirką galėtų išsilieti savo džiaugsmu, savo skausmu, koks yra tą akimirką jų viduje. Tai tada niekaip neįmanoma išreikšti save savo Tėvui kažkokia išmokta mintinai malda – nustatyta malda. Bet kad apskritai būtų malda artimesnė Jėzaus Širdžiai, tai jis paėmė savo šeimos maldą, kurią jis parašė savo jaunesniesiems broliukams ir sesutėms, kada jos buvo dar mažesnės ir broliai mažesni. Jis stengėsi irgi mokyti – mokyti ir juos bendrauti su Tėvu savais žodžiais nuoširdžiai, ir kai nepavyko to padaryti iš karto, sėdo, parašė maldą – Mūsų Tėve. Štai, ta malda pateko ir apaštalams, ji pasiekė mūsų laikus. Ir kas šiandien? Ogi ta malda maldaknygėse vėl įstrigo į kiekvieno, kuris ją moka mintinai vidų, kaip išmoktas tekstas. O kadangi daug kartų kartojamas – jį galima lūpomis šnibždėti, pusbalsiu ištarti, o mintimis būti visiškai kitoje aplinkoje. Mechaninis maldos kartojimas Kūrėjo nepasiekia. Jis turi būti nuoširdus, dvasinis, gyvas komunijos ryšys – gyvas – tada bus gyvas ryšys su Pačiu Tėvu, su Kūrėju – Rojaus Trejybe-AŠ ESU. Jis nuoširdumu – nuoširdumu – užmezgamas. Nėra kito būdo. Kūrėjas to nenumatė. Bendravimas virpesiais – apie juos reikia sužinoti. Tam reikalingi Dvasiniai Mokytojai. Dėl to aš ir turiu tą Kūrėjo įgaliojimą ruošti – Dvasinius Mokytojus – visoms tautoms, visoms rasėms, visoms religijoms susiskaldžiusioms. Dabar visos religijos yra susiskaldžiusios į sektas. Ir mohametonų religija susiskaldžiusi, ir šiitai, ir sunitai, ir budistų didžiojo, mažojo kelio religija susiskaldžiusi. Beje budistų religija apskritai Dievo neturi. Jie žmogų pavertė ta aukštybe – Buda. Buda – tai apšviestasis, bet tai buvo žmogus – Sidharta – Sidharta Gautama. Jo laivas užplaukė ant seklumos ieškojimuose, dvasiniuose labirintuose. Neturėjo Dvasinio Mokytojo. O iš vidaus Minties Derintojas jį atvedė iki tos proto apraminimo būsenos mąstant apie moralines vertybes, dvasinius dalykus. Bet jisai neturėjo krypties, kad galima tą patį Šaltinį, kuris teikia ir Pasitenkinimą ir Palaimą, kurią jis apibūdino kaip nirvanos būseną, bet galima Tą Šaltinį ir Centrą atrasti savo viduje. Šito jam nepavyko padaryti. Dėl to meditacija neveda į Kūrėjo, kaip Asmens atradimą savo viduje. Taip kad budizmo laivas užplaukė ant seklumos, nebuvo atrasto Kūrėjo, kaip Asmens viduje, kuris nukeltų tą laivą, išplukdytų į vandenis. O be Kūrėjo niekas negali iš guru nuplukdyti šitą laivą – nes bijo keisti budizmą į gyvą Kūrėjo atradimą. Štai reikia ir tokiems guru mano dvasinių mokymų. Ir svarbiausia, gyvoji šventovė – Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvoji šventovė, kur yra gyvas bendravimas su Kūrėju, atsivėrimas Kūrėjui.
Įsivaizduokit, katalikų sekta neleidžia net moterims tapti kunigėmis. Kodėl? Irgi žydiška – žydiška – nuostata. Kodėl žydiška? O todėl, kad yra nurodymas, kai Jėzaus laikais viešai net vyras savo žmonos neturėdavo teisės pasveikinti, užkalbinti viešoje vietoje. Taip! Ir tada Rašto žodžiai, kad geriau jau Įstatymo žodžiai tebūnie sudeginti negu jie būtų perduodami moteriai skelbti. Dėl to ir moterys be jokios priežasties diskriminuojamos. Taip, yra diskriminacija. O Jėzus tokioje aplinkoje iškėlė moteris, na, neiškėlė, bet sulygino su vyrais ir pasirinko dvasinėmis mokytojomis. Įsivaizduokite, kada viešoje vietoje vyro neturėjo teisės pasveikinti net žmona, o jis pasirinko dvylika moterų dvasinėmis mokytojomis ir pasiuntė Evangelijos skelbti – viešai pasiuntė, kada išsiruošė į trečiąją kelionę su apaštalais po Galilėją. Įsivaizduokit, koks tai yra milžiniškas, revoliucinis žingsnis tokioje aplinkoje, iššūkis – moterį sulyginti su vyrais, kai įstatymas tą draudė – geriau jau įstatymo žodžius sudeginti negu juos atiduoti moteriai! O šiandien, po dviejų tūkstančių metų, moterys yra diskriminuojamos. O kur tie kontrolieriai iš seimo žiūri, lygių lyčių galimybių kontrolieriai? Kodėl jūs tylit? Reiškia jūs už moterų diskriminaciją esat, visas seimas tą žino. Juk katalikų yra seime. Ar nėra nė vieno? O kodėl jie neleidžia moterims pasireikšti, jų teisėms? Yra moterų kariuomenėj, policijoj, įvairiose valdžios struktūrose, tarp politikų, o tarp kunigų ne. Tokia pat yra ir rusų stačiatikių sekta. Yra vienuolynų vyresniųjų, kaip ir katalikų moterų vienuolynų vyresniųjų, yra, bet tarp arkivyskupų ir metropolitų, na, moterų nėra.
Jėzus atnešė gyvąją – gyvąją religiją – išaukštindamas dvasinę Šviesą iš Tėvo. Karalystė Širdyje – tai yra dvasioje. Čia tiktai metafora – Širdyje. Bet kada yra dvasiai artimi ir pagonys, ir žydai, natūralu, ta Karalystė ir yra ne materialia samprata, kur karalius turi kariauną, karvedžius ir užgrobia kitas teritorijas, bet – Širdyje. Tada kiekvienas yra brolis ir sesė, ir pagonis toks pat kaip ir žydas. Jie nesveriami, kuris aukščiau stovi savo hierarchijoje, jie – Tėvo vaikai. O šiandien, kur yra Brolystė tarp tų tariamų krikščionių? Aš sakau – tariamų. Nėra! Katalikai tyli, kada kariauja kiti krikščionys – Ukrainoje, Rusijoje. Dronai virš galvos skraido, katalikai tyli. Taigi jeigu jie tiki Jėzumi, o jis sakė – Mylėkit savo priešus net taip, kaip mylėjau jus aš – tai, kur jūsų, katalikai, balsas? Reiškia, jūs nesate katalikai. Kur seimo nariai prisiekiantys, ant Biblijos uždėję ranką, ištikimybę Lietuvai? Mano mylimieji, seimūnai, ar prezidente, ar premjere – priesaiką reikia duoti – Kūrėjui – Asmeniui – o ne teritorijai, ne vėliavai – Asmeniui! Štai, žiūrėkit, už nugaros mano yra būsimoji Lietuvos Vėliava. Tai Kūrėjo Vėliava – Rojaus Trejybės-AŠ ESU. Ji plevėsuos ir ant Gedimino bokšto. Ateis laikas. Aš daviau priesaiką Kūrėjui – Rojaus Trejybei-AŠ ESU. Kristus, kaip Sūnus Kūrėjas, šitą priesaiką taip pat yra davęs. Ir jo Partnerė – Dukra Kūrėja yra prisiekusi ištikimybę Rojaus Trejybei. Tai – Kūrėjas! Ir Jam reikalinga duoti priesaiką, nes Jis yra nekintantis! Visi politiniai dariniai keičiasi, šiandien – vienokie, rytoj – kitokie. Tai kaip jūs galit tada prisiekinėti tam, kas yra keitimosi būsenoj? Jūs turit prisiekt ištikimybę ne uždėję ranką ant Biblijos – nes Biblija nėra Dievo žodis! Ten yra daug prieštaraujančių ir Jėzaus teiginiams, ir Kūrėjui. Dėl to ir būtina prisiekt priimant ir duodant priesaiką – tik Kūrėjui – ir niekam daugiau – vien tik Kūrėjui! Ir štai tada iš tikrųjų jūsų švarių rankų – švarių rankų politika pakeičiama į Tyrų Širdžių politiką. Tyra Širdis yra tai, kas iš Kūrėjo. Tyrastis, skaistumas – iš Kūrėjo. Švarios rankos, jos nuplaunamos, ir vėl, švarios, o Širdis patyrusi skaistumą iš Kūrėjo, ji tampa nebesuteršiama – nes Skaistumą pajunta dvasinė asmenybė, pabudusi Kūrėjui ir ji tada nori skaistėti vis ryškiau, ir spindėti aplinkai Kūrėjo teikiamu iš vidaus skaistumu. Skaistumas nesuteršiamas, kuris yra gyvas, nes jis yra teikiamas Paties Kūrėjo – Skaistumo Šaltinio ir Centro – Tyrumo Šaltinio ir Centro – Meilės Šaltinio ir Centro – Tikrovės Šaltinio ir Centro! Jo Energiją, o Jis – Energijos Šaltinis ir Centras – Jo vaikų veikloje pavirto į kūriniją – materialią planetą, materialius pasaulius, materialias Visatas, ir į gyvastį tiek dvasinę, tiek tapatybę sielos lygio, bet dvasinės asmenybės tapatybę, tiek materijos išraišką turinčią dvasinę asmenybę, tai yra mūsų, sakykim, atveju. Mes turim materialų kūną, dar nepatyrėme išėjimo iš šito kūno, kuris laukia, bet viduje esanti tikroji asmenybė yra dvasinė – dvasia. Kūrėjas yra ir Proto Šaltinis ir Centras, Išminties Šaltinis ir Centras. Todėl tik pabudus dvasioje protas pradeda atspindėti Kūrėjo pasireiškiantį intelektą ir to mirtingojo prote. Iškart pakyla intelekto sampratos, atsiranda dvasinės vertybės – dvasinės vertybės – Gailestingumas, Meilė, Teisingumas, Gėris, Grožis, Tiesa, Kosminė Įžvalga, Atjauta. Tai nepakeičiamos Kūrėjo Charakterio Savybės, kurios turi pasireikšti kiekvieno gyvenime, nes jos atitinka Kūrėjo Evoliucinį Planą. O Kūrėjo Evoliucinis Planas nenumato karo. Karas – tai yra iš laukinių besivystančios žmogiškosios gyvybės neišmanėlių sprendimo būdas, kaip užgrobti teritorijas vėzdu. Mąstykit! Mąstykit! Mano žodžiai yra Kūrėjo Žodžiai. Jūs negirdit, ką sako jūsų viduje esanti Kūrėjo dvasia – Minties Derintojas – klausykit Kūrėjo gyvo Žodžio tariamo mano lūpomis jūsų ausims! Bet suvokit tuos Žodžius ir supraskit juos – Širdimi – ne savo intelektu, bet Išmintimi. Skirtumas tarp intelekto ir Išminties, to paties proto yra tas, kad intelektas turi informaciją pabirai, Išmintis ją susieja į sistemą ir panaudoja tą informaciją visumos Gerovei. Štai tada pradeda veikti Išmintis! Iki tol, tai yra pabirus, neorganizuotas intelektas. Dėl to tada yra klaidingi sprendimai, veiksmai, neapykanta, pavydas, siekis viešpatauti kitų atžvilgiu, engt kitus, apgaudinėt, meluot kitiems, siekti sau savanaudiškų sprendimų, naudos. Kūrėjo Kosminė Įžvalga žvelgia į visą kūriniją, apkabina visą kūriniją Savajame Glėbyje, ir laiko ją. Juk kosmose viskas yra sustyguota! Visatos skrieja aplink Kūrėjo Buveinę – Rojų – visos kūrinijos geografinį Centrą – niekur nenukrenta nuo to kosmoso į kažkokią prarają. Ne! Ir mūsų planeta – Urantija – kol kas jūsų vadinama Žemės vardu, bet ji registruota dieviškuose archyvuose Urantijos pavadinimu. Ji niekur nenukrenta, ji yra išlaikoma kosminėje erdvėje mūsų Saulės Sistemoje. Ar žinot, kokia yra Saulės Sistemos pavadinimo išraiška? Nežinote. Monmatija – Monmatija – mes turim ir Saulės Sistemos vardą – Monmatija.
Taip, kad mano mylimieji, klausykit mano mokymų. Dėkitės į Širdį, apmąstykite. Jie yra skirti apmąstymams vienatvėje, bet nuoširdžiai. Mūsų visų laukia didžiuliai darbai, ne karai – Šviesos darbai visumos Gerovei, žmonijos Gerovei. Tai, kas dabar vyksta pasaulyje, čia yra laukinių žaidimai laukinių lygiu, nesvarbu, kokioj yra civilizacijoj tie laukiniai. Mes einam į Šviesą – žingsnis yra gyvas, patyrimas yra paliudijamas. Kūrėjas yra ir jūsų viduje. Nors jūs turite šiuolaikinį vėzdą, užsimojate juo, mėginate daužyti, bet jūs esat pralaimėtojai – pralaimėtojai. Pergalė yra dvasioje, Kūrėjo Tikrovėje pabudus kaip dvasinei asmenybei – Kūrėjo sūnui ar dukrai – atradus Patį Kūrėją savo viduje. Štai, pirmoji būtų jūsų pergalė prieš save – prieš savo neišmanymą, tamsumą, savanaudiškumą – pergalė – jūsų, dvasinio, Kūrėjo sūnaus arba dukros nušvitimas viduje. Jau minėjau – Buda pasiekė nušvitimą pavadindamas nirvana. Bet jis neatrado Kūrėjo savo Širdyje. Aš mokau visą pasaulį atrasti Kūrėją savo viduje. Klausykit tai, ką sakau aš jums Kūrėjo įgaliojimu. Švieskitės. Švieskitės dvasioje, ir dvasia.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas apkabinimas.

Algimantas