57. KODĖL Lietuvai NEREIKALINGA vasario 16-oji ar kovo 11-oji? 2015 03 11

KODĖL Lietuvai NEREIKALINGA vasario 16-oji ar kovo 11-oji?

Mirtingojo nesudvasintam protui, kuris neturi jokio suvokimas, kas yra jis – mirtingasis – ROJAUS TREJYBĖS AŠ ESU SŪNUS AR DUKRA – kas yra jo aplinka, būtini materialūs atributai – ritualai ir šventės. Tai LAUKINIO lygio materialaus proto dar didesnis pavergimas, kad jis kuo mažiau MĄSTYTŲ LAISVU ASMENYBĖS PROTU, O NE PAVERGTU GYVULINIU PROTU.
Nuo pat jaunų dienų vaikai yra pratinami prie savo – LIETUVIO IR LIETUVOS – išskirtinumo. Toks IŠKREIPTAS protas jau nuo jaunų dienų negauna TEISINGO mąstymo vektoriaus nei namuose iš tėvų, nei mokykloje iš mokytojų, nei šalyje iš prezidento, premjero, seimo narių, politikų – MES VISI – VISA ŽMONIJA – KIEKVIENAS – ESAME ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU SŪNŪS IR DUKROS, nesvarbu kur gyvename Lietuvoje, Rusijoje, Latvijoje, Amerikoje, Australijoje, Egipte, Japonijoje, Kinijoje, ar Londone – visi esame TŲ PAČIŲ TĖVŲ – ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU – VAIKAI, IR VISI VIENODAI MYLIMI, KAD ATRADĘ SAVO TĖVUS SAVYJE IRGI PAMILTUME VIENI KITUS, IR VISUS VIENODAI.
Štai šito PRIVALO mokyti vaikus žemiškieji tėvai, mokytojai, politikai, ir tada nebereikės vasario 16-osios ir kovo 11-osios NENATŪRALIŲ, DIRBTINIŲ PSEUDOŠVENČIŲ, kurių metų nėra nei MEILĖS, nei VIENOVĖS – nacionalistai žygiuoja savo žingsniu ir būriu, internacionalistai jų šalinasi ir nesuvokia, kuo jie blogesni, katalikai bijo ir vienų ir kitų, todėl neša savo vėliavas su šventaisiais, kad juos apsaugotų tiek nuo vienų, tiek nuo kitų, ir nuo piktojo. Ir nė viename būryje NĖRA MEILĖS PATIRIAMOS IŠ DIEVIŠKŲJŲ TĖVŲ – ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU – ATRASTŲ SAVYJE. O juk ši Kūrėjo meilė yra vienintelė ir pati galingiausia jėga suvienijanti visą kūriniją į kūrinijos dvasinę šeimą. O žmonija mūsų planetoje yra tik menkutis aguonos grūdelis toje milžiniškoje VISATŲ ŠEIMOJE. Tad dar skirstyti – patiems susmulkėti – jau pačiame tame aguonos grūdelyje į lietuvius, rusus, latvius, lenkus, yra ne tik kvaila, bet ir pavojinga dėl ateities kartų išlikimo, nes tuomet kiekviena tauta nori būti geresnė už kitas. Būtent toks nesudvasintas protas ir pradeda reikalauti, kad būtų švenčiamos tos šventės prievarta – Tarybų Sąjungoje vienokios šventės – Gegužės 1-oji, Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos – lapkričio 7 dieną, o Lietuvoje dar buvo minimos liepos 21-oji – Lietuvos pavirtimas Tarybų šalimi, ir būtent visada per šią dieną vykdavo – kas penkeri metai – kupinos entuziazmo ir džiaugsmo masinės dainų šventės, kurios tuomet labai suvienydavo žmones visoje Lietuvoje, tuo tarpu šiandien jos tapo susitraukusiomis, joms stinga vidinės energijos ir gyvybės, yra tik išorinis formalus pačių dalyvių džiaugsmas, bet tik ne Lietuvoje; rugpjūčio 3 diena – Lietuvos įstojimas į Tarybų Sąjungos sudėtį; dabar gi švenčiamos kitokios šventės – vasario 16-oji ir kovo 11-oji, kurios visai neturi jokio gyvybės ženklo ir žmonių nevienija, nes jie net nežino, kaip jas švęsti, kada tuščias VIDUS. Aš tas politines šventes pateikiau, kad suvoktumėte, jog tai PRIEVARTINĖS ŠVENTĖS, NULEISTOS ŽMONĖMS IŠ VIRŠAUS – IŠ VALDŽIOS. Tai argi gali būti tokia šventė gyva, kuri yra nuleista prievarta - įstatymu? Žmogus privalo iškelti tų švenčių dieną vėliavą, nesvarbu švenčia jis tą šventę ar nešvenčia. Tai kokia čia šventė, jeigu žmogus yra išprievartaujamas? Tai tiesiog pasityčiojimas iš žmogaus LAISVOS VALIOS, kurią suteikė jam ne politinė valdžia – kuri tarybiniais metais prievartavo švęsti tuos pačius žmones vienas šventes, o dabartinė valdžia taip pat prievartauja švęsti – tuo pačiu tarybiniu prievartavimo metodu – kitokias šventes.
TAI NETEISINGAS MĄSTYMO VEKTORIUS, KURIS KLAIDINA TAUTĄ.
Tokių švenčių buvimas stiprina SAVANAUDIŠKĄ EGOCENTRIZMĄ.
Jeigu Lietuva būtų išlikusi Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės dydžio, tai šiandien dabartinis mąstymo vektorius pasireikštų milžinišku MILITARIZMU, kuris pranoktų dabartinį Rusijos ir net Šiaurės Korėjos militarizmą.
Laimei Lietuva neteko VISŲ ANKSČIAU UŽKARIAUTŲ TERITORIJŲ, tad jai ir belieka NIEKO NESUPRANTANČIŲ vaikų lūpomis Seimo rūmuose dainuoti – LIETUVA TU MUMS ŠVENTA.
Seimo salėje – centre – sėdi prezidentė VIENA – KAIP RAUPSUOTOJI, KAI ŠALIA jos yra dar 12 tuščių vietų, o už jos nugaros dar dvi eilės – po trylika – irgi tuščių vietų. Ir niekas TENEDRĮSTA atsisėsti šalia jos. Šito nėra net ŠIAURĖS KORĖJOJE. Štai kokia yra prezidentės meilė, ir kokia yra Lietuva mums šventa.
Jeigu LIETUVA būtų LAISVA DVASIOJE, TAI SEIMO SALĖJE VIEŠPATAUTŲ ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU MEILĖS GYVI VIRPESIAI KIEKVIENO ŠIRDYJE, IR TUOMET PREZIDENTĖ BŪTŲ NE TIK NEATSKIRTA, BET IR APKABINTA JĄ MYLINČIŲ – IR JOS MYLIMŲ – DVASIOS BROLIŲ IR SESIŲ.
Ir prezidentės pasakyti žodžiai: STIPRŪS BŪSIME TIK VIENINGI NUO VILNIAUS IKI KLAIPĖDOS, NUO TELŠIŲ IKI ŠALČININKŲ yra ne kas kita, kaip nieko neišmanančios apie VIENINGUMO PRIEŽASTIS prezidentės TUŠČIAS teiginys, kuris negali būti gyvybingas tol, kol ji pati nesuvoks, kokia gi yra toji vieningumo priežastis. Ir toliau prezidentė savo pasisakymą baigia TIKĖKIME VALSTYBE IR TOLIAU.
Tai irgi NEIŠMINTINGAS teiginys – GALIMA TIKĖTI ASMENIU, BET NE VALSTYBE.
Aš jau kurį laiką siūlau žodį VALSTYBĖ, kuris reiškia šaltą ir gremėzdišką, kaip betono masyvą, nerangų ir kreivą biurokratinį aparatą, prievartos struktūras – policiją, kariuomenę-žuduomenę, bet mažiausiai būtent pačius žmones – kiek įmanoma DAŽNIAU keisti žodžiu ŠALIS. Šis žodis daug vartojamas dainose ir eilėse, nes jis yra kupinas žmogaus emocinių išgyvenimų. Valstybė yra kaip NAŠLAITĖ. Todėl net ir tas pats prezidentės teiginys, vien tik dėl tokio žodžio pakeitimo, skambėtų daug šilčiau – TIKĖKIME ŠALIMI IR TOLIAU.
O jeigu prezidentė MYLĖTŲ ROJAUS TREJYBĘ-AŠ ESU, jeigu ji būtų atradusi savo viduje Rojaus Trejybę-AŠ ESU, tuomet ji būtų tarusi – TIKĖKIME KŪRĖJU – ROJAUS TREJYBE-AŠ ESU – IR ATRASKIME KŪRĖJĄ SAVYJE, IR TADA ATSIREMKIME Į KŪRĖJO VEDIMĄ IŠ VIDAUS, IR TUOMET KASDIEN KURKIME DRAUGE SU KŪRĖJU VISŲ ŠVIESOS LABUI – TOKIA YRA GYVA LIETUVA IR TOKIA LIETUVA TURI ATEITĮ, TOKIOJE LIETUVOJE VEIKIA ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU MEILĖS ĮSTATYMAS, IR TOKIA LIETUVA, NEŽINO, KAS YRA EKONOMINĖ EMIGRACIJA, NES TOKIOJE LIETUVOJE VIEŠPATAUJA ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU MEILĖ IR TEISINGUMAS. ŠLOVĖ IR GARBĖ KŪRĖJUI – ROJAUS TREJYBEI-AŠ ESU – KURIS IR ĮGALINO LIETUVAI SUSPINDĖTI VISAME PASAULYJE ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU GYVĄJĄ ŠVIESA.

Štai kada bus TOKS KALBOS UŽBAIGIMAS KIEKVIENA PROGA, KADA KALBĄ SAKO PREZIDENTĖ AR PREZIDENTAS, TADA LIETUVOJE BUS TAUTA – GYVA TAUTA – TIKRAI PASIEKUSI LAISVĘ – laisvę SAVYJE. O laisvai Tautai nebereikia jokių išorinių datų, nes gyva tauta gyvena jau KŪRĖJU – ROJAUS TREJYBE-AŠ ESU – ir į praeitį nesidairo, o veikia taip, kaip veda Kūrėjas iš vidaus. Ir būtent tautos GYVYBINGUMAS IR GYVENIMO PRASMINGUMAS švente paverčia kasdienį gyvenimą. Ir tada Kūrėjo meilė visoms šalims, ir visai kūrinijos dvasinei šeimai, realiai sklinda iš pabudusių dvasioje asmenybių, ir tuomet veikla vyksta tokia, kokią yra sumanęs KŪRĖJAS, KAD BŪTŲ ĮGYVENDINTAS EVOLIUCIJOS PLANAS, O NE TOKIA, KOKIĄ ŠIANDIEN DIKTUOJA PSEUDOPOLITIKAI, ĮSKAITANT IR PRIEVARTINĮ ŠVENČIŲ MINĖJIMĄ IR VĖLIAVŲ IŠKĖLIMĄ. Tačiau laisvę savyje patirti daug sunkiau, negu išorėje pasinerti į PSEUDOLAISVĘ. Tam iš pradžių reikia - BŪTINA - atrasti savyje Rojaus Trejybę-AŠ ESU – Laisvės Šaltinį ir Centrą. Ir tik tada, ir jokiu NE ANKSČIAU – vieningi taps VISI. Ir ne dėl to, kad prezidentė paragins, bet brolystėje, kurią PATIRIA kiekvienas, atradęs savo viduje TĖVĄ IR MOTINĄ – ROJAUS TREJYBĘ-AŠ ESU – TAIP PAT patiria ir vienybę su kitais savo dvasios broliais ir sesėmis. Visa kitokia vienybė yra ne kas kita kaip SAVIAPGAULĖ. Vienybės, be savyje atrasto Vienybės Šaltinio ir Centro, pasiekti tiesiog NEĮMANOMA. Tai iliuzinio gyvenimo diktuojamų materialiam protui poveikių haliucinacija, kad jis gali pasiekti vienybę ir be Kūrėjo.
Štai apie ką ir turi kalbėti prezidentė.
Štai kodėl bet kokių istorinių dienų pavertimas minėtinomis datomis – tai dar didesnis materialaus proto subujojimas, kuriam reikia ir kitų kokių nors atributų – ordinų, premijų, išskirtinių vardų, pareigų, ir kitų suaugusiųjų vaikų žaislų.

O tai tik veda tolyn nuo Rojaus Trejybės-AŠ ESU atradimo savyje, ir nuo VIENYBĖS ŠALYJE, nes jau nuo jaunų dienų TOKS protas ir mokomas siekti tik tokios mąstysenos. Štai ir dabar Seimo vadinamąjį IŠKILMINGĄ posėdį leido vesti moksleiviams, o pradžioje ir pabaigoje dainavo vaikų choras, ir šie vaikai turėjo klausytis tokių marazminių kalbų. O juk tokių žemo dažnio energetinių virpesių poveikis jų nesubrendusiam protui yra milžiniškas, nes jis irgi nori, kad ir apie jį kalbėtų taip, kaip kiti kalbėjo apie tuos, kurie TARIAMAI iškovojo laisvę Lietuvai. Tai SAVANAUDIŠKUMO mokykla.

Kupinas gyvasties gyvenimas ir veikla su savyje atrastu Kūrėju yra toji GARANTIJA, kad toks netikras ir marazminis ŠIENDIENĖS LIETUVOS gyvenimas ir tokios netikros šventės baigsis.
IR TIKRAI LAISVĖ LIETUVOJE BUS ŠIRDYJE IR IŠORĖJE, KADA BUS ŠLOVINAMAS KŪRĖJAS – ROJAUS TREJYBĖ-AŠ ESU – NAMUOSE IR GATVĖSE, KO DABAR NĖRA NET IR BAŽNYČIOSE.

IR VIEN TIK URANTAI ŠIANDIEN ŠLOVINA IR GARBINA ROJAUS TREJYBĘ-AŠ ESU GYVOJOJE ŠVENTOVĖJE IR NAMUOSE IR ŠITUO KLOJA DVASINIUS PAMATUS ATEITIES LAISVAI LIETUVAI IR TAUTAI, IR ŽMONIJAI.

Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas