Citatos iš Urantijos knygos

Spausdinti
 
(nuorodose iš Urantijos Knygos pvz., (0003-03) reiškia puslapį ir pastraipą)

Kartas nuo karto pasiskaityk jas. Dar geriau – apmąstyk jas. Bet geriausia – taikyk savo gyvenime: po trupinėlį, po mažą gabaliuką, bet nuolat vis daugiau ir daugiau. Ir pamatysi, kaip imsi jausti polėkį atsigręžti į Tėvą, jeigu dar tokio poreikio neturi. O nuo tos akimirkos imsi vis atlaidžiau žvelgti į atšiaurią aplinką, kuri tave ne tik tikrina bet ir grūdina.


VISUOTINIS Tėvas turi tikslą, susijusį su visatų visatos materialiais, intelektualiais, ir dvasiniais reiškiniais, kurį jis įgyvendina visą laiką. Dievas sutvėrė visatas savo paties laisva ir suverenia valia, ir jis sutvėrė jas sutinkamai su savo visaišminčiu ir amžinuoju tikslu. Abejotina, ar kas nors, išskyrus Rojaus Dievybes ir jų aukščiausiuosius pagalbininkus, iš tiesų labai daug ką žino apie Dievo amžinąjį tikslą. Net Rojaus išaukštinti gyventojai laikosi labai skirtingų nuomonių dėl Dievybių amžinojo tikslo pobūdžio. (0054-01)


Didelė, labai didelė, dalis to sunkumo, kurį patiria Urantijos mirtingieji, kad suprastų Dievą, yra dėl Liuciferio maišto ir Kaligas­tijos išdavystės toli siekiančių pasekmių. Pasauliuose, kurių nėra atskyrusi nuodėmė, evoliucinės rasės sugeba suformuluoti nepalyginamai geresnes Visuotinio Tėvo idėjas; jie kenčia mažiau nuo sampratos supainiojimo, išvedžiojimų, ir iškraipymo. (0059-01)


Visuotinis Tėvas niekada nepadaro nieko tokio, dėl ko vėliau reikėtų liūdėti ar gailėtis, bet jo Kūrėjų asmenybių sumanyti ir sutverti valiniai tvariniai nusidriekiančiose visatose, savo nenusisekusiu sprendimu kartais sukelia dieviškojo liūdesio emocijas savo tėvų Kūrėjų asmenybėms. Bet nors Tėvas nepadaro nei klaidų, nei gailisi, nei patiria liūdesio, vis tiek jis yra tokia būtybė, kuri turi tėviškąją meilę, ir jo širdis neabejotinai sielvartauja, kada jo vaikai nepasiekia tokių dvasinių lygių, kuriuos jie gali pasiekti su ta pagalba, kurią taip dosniai suteikė visatų dvasinio pasiekimo planai ir mirtingųjų kilimo strategija.(0059-03)


Tėvo begalinis gerumas pranoksta laiko ribinio proto suvokimo galimybes; dėl to visada turi būti pateikiamas kontrastas su palyginamuoju blogiu (ne nuodėme) tam, kad būtų pademonstruoti santykinio gėrio visi aspektai. Dieviškojo gėrio tobulumą mirtingojo netobulumo įžvalga gali suvokti tiktai dėl to, kad jis yra kontrastingai susivienijęs su santykiniu netobulumu laiko ir materijos ryšiuose, kurie yra erdvės judėjimuose.(0058-04)


Dievo charakteris yra be ribų viršžmogiškas; dėl to iš tiesų tokia dieviškumo prigimtis turi būti įasmeninta, kaip yra įasmeninta dieviškuosiuose Sūnuose, iki to laiko, kada ją gali net įtikėjimu suvokti žmogaus ribinis protas.(0058-05)


Religinė tradicija yra netobulai išsaugotas dokumentas apie praeities amžių Dievą pažinusiųjų žmonių patyrimus, bet tokie dokumentai nėra patikimi religinio gyvenimo vadovai ar teisingos informacijos apie Visuotinį Tėvą šaltinis. Tokie senovės tikėjimai buvo nuolat keičiami dėl to fakto, jog primityvus žmogus buvo mitų kūrėjas. (0059-06)


Urantijoje vienas didžiausių susipainiojimo šaltinių, aiškinančių Dievo prigimtį, išsivysto iš to, kad jūsų šventoms knygoms nepasisekė aiškiai nustatyti skirtumo tarp Rojaus Trejybės asmenybių ir tarp Rojaus Dievybės ir vietinės visatos kūrėjų ir administratorių. Per praėjusius dieviškosios tvarkos dalinio supratimo laikotarpius jūsų šventikams ir pranašams nepasisekė aiškiai skirti vieną nuo kito Planetų Princus, Sistemų Valdovus, Žvaigždynų Tėvus, Sūnus Kūrėjus, Supervisatų Valdovus, Aukščiausiąją Būtybę, ir Visuotinį Tėvą. Didelė dalis pranešimų iš pavaldžių asmenybių, tokių, kaip Gyvybės Nešėjai ir įvairios angelų kategorijos, jūsų įrašuose, būdavo pateikiami kaip atkeliaujantys iš paties Dievo. Urantijos religinė mintis vis dar painioja su Dievybe asocijuotas asmenybes su pačiu Visuotiniu Tėvu taip, kad jas visas pavadina vienu vardu.(0060-01)


Jeigu mirtingasis žmogus yra iš visos širdies dvasiškai motyvuotas, be galo pasišventęs vykdyti Tėvo valią, tuomet, kadangi jis taip tikrai ir taip efektyviai yra apdova­notas viduje gyvenančiu ir dieviškuoju Derintoju, tai negali būti taip, kad to individo patyrime nebūtų materializuota Dievo pažinimo aukščiausiojo laipsnio sąmonė ir dieviškasis išlikimo užtikrinimas, turint tikslą surasti Dievą progresiniu patyrimu vis labiau ir labiau tampant panašiu į jį. (0063-04)


Žmogaus viduje dvasiškai gyvena išliekantis Minties Derin­tojas. Jeigu toks žmogiškasis protas yra nuoširdžiai ir dvasiškai motyvuotas, jeigu tokia žmogiškoji siela trokšta pažinti Dievą ir tapti panašiu į jį, nori nuoširdžiai vykdyti Tėvo valią, tai neegzistuoja joks mirtingojo trūkumo neigiamas poveikis, taip pat neegzistuoja ir galimas teigiamos galios įsikišimas, kuris galėtų užkirsti kelią tokiai dieviškai motyvuotai sielai saugiai pakilti iki Rojaus vartų.(0063-05)


Tėvas nori, kad jo visi tvariniai asmeniškai bendrautų su juo. Jis Rojuje turi tokią vietą, kur priimami visi tie, kurių išlikimo statusas ir dvasinė prigimtis padaro įmanomu tokį pasiekimą. Dėl to apsistokite savo filosofijoje dabar ir amžiams ties šituo: Kiekvienam iš jūsų ir visiems mums, Dievas yra prieinamas, Tėvas yra pasiekiamas, tas kelias yra atviras; dieviškosios meilės jėgos ir dieviškojo administravimo metodai ir priemonės yra visos suvienytos tam, kad būtų palengvintas kiekvienos visatos kiekvienos vertos protingos būtybės žengimas į priekį į Visuotinio Tėvo akivaizdą Rojuje. (0063-06)


Tėvas dvasiškai nesislapsto, bet tiek daug jo tvarinių patys pasislėpė tarp savo pačių valinių sprendimų ir kuriam laikui at­siskyrė nuo komunijos su jo dvasia ir su jo Sūnaus dvasia, patys pasirinkdami iškreiptus kelius ir atsiduodami tam, kad savo netoliarantišku  protu ir nedvasine prigimtimi per daug sureikšmintų save. (064-01)


Mirtingasis žmogus gali priartėti prie Dievo ir gali pakartotinai apleisti dieviškąją valią tol, kol yra pasirinkimo galia. Žmogaus galutinė lemtis nėra užantspauduota tol, kol jis neprarado tos galios pasirinkti Tėvo valią. Tėvo širdis niekada nebūna abejinga savo vaikų reikmėms ir prašymui. Tiktai jo palikuonys amžiams iš tikrųjų nusuka savo širdis nuo Tėvo traukiamosios galios, kada jie galutinai ir visam laikui praranda troškimą vykdyti jo dieviškąją valią – pažinti jį ir būti tokie, kaip jis. Lygiai taip iš tikrųjų žmogaus amžinasis likimas yra užtikrinamas, kada susiliejimas su Derintoju paskelbia visatai, jog toks kilantysis priėmė galutinį ir nepakeičiamą sprendimą gyventi Tėvo valia. (0064-02)


Didis Dievas užmezga tiesioginį ryšį su mirtinguoju žmogumi ir suteikia begalinio ir amžinojo ir nesuvokiamo savojo aš dalį, kad gyventų ir būtų jo viduje. Dievas yra pradėjęs amžiną jaudinantį patyrimą su žmogumi. Jeigu jūs pasiduodate dvasinių jėgų, esančių jūsų viduje ir aplink jus, vadovavimui, tuomet jūs negalite nepasiekti to aukštojo likimo, kurį mylintis Dievas nustatė kaip savo kylančiųjų tvarinių iš erdvės evoliucinių pasaulių tikslą visatoje.(0064-03)
Begaliniojo fizinis buvimas yra materialios visatos tikrovė. Dievybės proto buvimą turi nulemti individualaus in­telektualaus patyrimo gilumas ir evoliucinės asmenybės lygis. Visatoje Dieviškumo dvasinis buvimas turi būtinai būti skirtingas. Jį nulemia tvarinio dvasinis imlumo pajėgumas ir tvarinio valios vykdyti dieviškąją valią pasišventimo laipsnis.(0064-04)


Tačiau, dieviškojo buvimo negalima atrasti, kur nors gamtoje ar net Dievą pažįstančių mirtingųjų gyvenime taip iki galo ir taip užtikrintai, kaip jums mėginant bendrauti su viduje gyvenančiu Paslaptinguoju Pagalbininku, Rojaus Minties Derintoju. Kokia tai yra klaida svajoti apie Dievą, esantį toli danguje, kada Visuotinio Tėvo dvasia gyvena jūsų pačių prote! (0064-06)


Būtent dėl šito Dievo fragmento, kuris gyvena jūsų viduje, jūs galite tikėtis, kada vis labiau susiderinate su Derintojo dvasiniais vedimais, daug pilniau pamatyti buvimą ir transformuojančią galią tų kitų dvasinių poveikių, kurie supa jus ir veikia jus, bet nėra neatskiriama jūsų dalis. Tas faktas, kad jūs intelektualiai nesuvokiate artimo ir intymaus ryšio su viduje gyvenančiu Derintoju, nė mažiausiu laipsniu nepaneigia tokio išaukštinto patyrimo. Artimumo su dieviškuoju Derintoju įrodymą sudaro vien tik dvasinių vaisių, duodamų individualaus tikinčiojo gyvenimo patyrime, pobūdis ir kiekis. "Iš jų vaisių tikrai pažinsite juos." (0064-07)


Nepaprastai sunku menkai sudvasintam, materialiam mirtingojo žmogaus protui aiškiai suvokti dvasinę veiklą tokių dieviškųjų esybių, kaip Rojaus Derintojai. Kada bendras proto ir Derintojo kūrinys siela ima vis labiau egzistuoti, tada taip pat išsivysto sielos sąmonės naujas aspektas, kuris sugeba pajusti Paslaptingųjų Pagalbininkų buvimą ir pripažinti jų dvasinį vadovavimą ir kitokią viršmaterialią jų veiklą.(0065-01)


Kosminio proto faktas paaiškina žmogiškųjų ir viršžmogiškųjų protų įvairių tipų giminingumą. Ne tiktai giminingas dvasias iš tiesų traukia vieną prie kitos, bet ir giminingi protai taip pat yra labai broliški ir linkę bendradarbiauti vienas su kitu. Kartais yra pastebima tai, kad žmogiškieji protai teka stebinančio panašumo ir nepaaiškinamo suderinimo kanalais. (0191-06)


Kosminis protas nuolat reaguoja (atpažįsta reagavimą) visatos tikrovės trimis lygiais. Šitie reagavimai yra savaime akivaizdūs aiškiai samprotaujantiems ir giliai mąstantiems protams. Šitie tikrovės lygiai yra tokie:
1. Priežastingumas – fizinių pojūčių tikrovės sfera, mokslinės loginio vienodumo sferos, faktinio ir nefaktinio diferencijavimas, atspindinčios išvados, paremtos kosminiu reagavimu. Tai matematinė nevienodo kosminio vertinimo forma.
2. Pareiga – tikrovės moralės sfera filosofinėje srityje, proto arena, santykinio gėrio ir blogio suvokimas. Tai yra nešališka kosminio skvarbumo forma.
3. Garbinimas – religinio patyrimo tikrovės dvasinė sfera, dieviškosios bičiulystės asmeninis įgyvendinimas, dvasinių vertybių suvokimas, amžinojo išlikimo užtikrinimas, iš Dievo tarnų statuso pakilimas į Dievo sūnų džiaugsmą ir laisvę. Tai yra pati aukščiausia kosminio proto įžvalga, kosminio skvarbumo nuolanki ir garbinanti forma.
Šita mokslinė, moralinė, ir dvasinė įžvalga, šitos kosminės reakcijos, yra įgimtos kosminiam protui, kuriuo yra apdovanoti visi valiniai tvariniai. Gyvenimo patyrimas niekada nenustoja vystęs šitų trijų kosminių intuicijų; jos yra sudėtinės dalys svarstančio mąstymo savimonėje. Bet mums liūdna konstatuoti, jog tiek mažai individų Urantijoje patiria malonumą ugdydami šitas drąsias ir nepriklausomo kosminio mąstymo savybes. (0192-01 ir iki 05 imtinai)


Vien tik intelektas negali paaiškinti moralės prigimties. Moralė, dora, žmogaus asmenybei yra natūrali. Moralinė intuicija, pareigos suvokimas, yra žmogiškojo proto dovanos komponentas, ir yra susietas su kitomis neatskiriamomis nuo žmogiškosios prigimties dalimis: moksliniu smalsumu ir dvasine įžvalga. Žmogaus mentalitetas toli pralenkia savo gyvulinių pusbrolių protą, tačiau būtent jo moralinė ir religinė prigimtis iš gyvulinio pasaulio jį ypač išskiria.
Gyvulio pasirinktinį reagavimą apriboja motorinis elgesio lygis. Tariamoji aukštesniųjų gyvūnų įžvalga yra motoriniame lygyje, ir paprastai atsiranda tiktai kaip bandymo ir suklydimo motorinio patyrimo pasekmė. Žmogus sugeba panaudoti mokslinę, moralinę, ir dvasinę įžvalgą anksčiau už bet kokį tyrinėjimą ar eksperimentavimą. Tiktai asmenybė gali žinoti, ką ji daro prieš tą padarydama; tiktai asmenybės turi įžvalgą anksčiau už patyrimą. Asmenybė gali apsižiūrėti prieš atlikdama šuolį, ir dėl to gali pasimokyti apsižiūrėdama, o taip pat gali pasimokyti ir iš šuolio. Neasmenis gyvulys paprastai mokosi tiktai šokdamas.                   
Patyrimo dėka gyvūnas sugeba patikrinti skirtingus tikslo pasiekimo būdus ir pasirinkti tokį būdą, kuris remiasi sukauptu patyrimu. Bet asmenybė taip pat gali išanalizuoti ir patį tikslą ir apsispręsti dėl jo vertingumo, dėl jo vertybės. Vien tik intelektas gali nustatyti geriausias priemones, kaip įgyvendinti tuos tikslus, kurie nesiskiria, bet morali būtybė turi tokią įžvalgą, kuri ją įgalina pamatyti skirtumą tarp tikslų, o taip pat ir tarp priemonių. Ir morali būtybė, pasirinkdama dorą, vis tiek yra protinga. Ji žino, ką daro, kodėl tą daro, kur ji eina, ir kaip ten pateks.
Kada žmogus nemato skirtumo tarp tų tikslų, kurių jis siekia kaip mirtingasis, tada jis veikia egzistencijos gyvuliniame lygyje. Jis nesugebėjo pasinaudoti to materialaus aštraus matymo, moralinio skvarbumo, ir dvasinės įžvalgos aukštesniojo lygio privalumais, kas yra jo kosminio-proto dovanos, suteiktos jam kaip asmenei būtybei, neatskiriama dalis.
Dora yra teisumas – susiderinimas su kosmosu. Įvardinti dorybes, reiškia jas ne apibrėžti, bet jomis gyventi, reiškia jas pažinti. Dora nėra tiesiog žinios, taip pat ji dar nėra išmintis, bet vietoje šito ji yra augančio patyrimo tikrovė siekiant kosminių laimėjimų kylančiųjų lygių. Diena iš dienos mirtingojo žmogaus gyvenime, dora yra įgyvendinama nuolat pasirenkant gėrį, o ne blogį, ir šitoks pasirinkimo sugebėjimas rodo, jog turima morali prigimtis.
Žmogaus pasirinkimą tarp gėrio ir blogio įtakoja ne tik jo moralinės prigimties skvarbumas, bet taip pat ir tokie poveikiai, kaip neišmanymas, nesubrendimas, ir klydimas. Su doros panaudojimu taip pat yra susietas ir proporcijos pojūtis, nes blogį galimą įgyvendinti ir tada, kada dėl iškraipymo ar apgaulės vietoje didesnio pasirenkamas mežesnis. Santykinio įvertinimo arba palyginamojo matavimo menas ima veikti pritaikant moralios sferos dorybes.
Be matavimo meno, be šio skvarbumo, kurį įkūnija žmogaus sugebėjimas atidžiai ištyrinėti prasmes, žmogaus moralinė prigimtis būtų nepajėgi. Lygiai taip ir moralinis pasirinkimas būtų bergždžias be tos kosminės įžvalgos, kuri suteikia dvasinių vertybių sąmonę. Intelekto požiūriu, žmogus kyla į moralios būtybės lygį, nes jis yra apdovanotas asmenybe.
Moralės niekada negalima vystyti įstatymu ar jėga. Ji yra asmeninis ir laisvos valios reikalas, ir ji turi būti skleidžiama užkrėtimu, kada bendrauja moralūs asmenys su tais, kurie moraliai yra mažiau jautrūs, bet kurie taip pat tam tikru laipsniu trokšta vykdyti Tėvo valią.
Moralūs veiksmai yra ta žmogiškoji veikla, kurią apibūdina aukščiausias intelektas, reguliuojamas rinktinio skvarbumo renkantis aukštesnius tikslus, o taip pat atsirenkant moralias priemones tam, kad šitie tikslai būtų įgyvendinti. Toks elgesys yra doras. Tuomet, aukščiausioji dora yra pasirinkimas iš visos širdies vykdyti dangiškojo Tėvo valią. (0193-visas psl.)


Jūs imate sąmoningai suvokti žmogų kaip savo brolį tvarinį, nes jūs jau sąmoningai suvokiate Dievą kaip savo Tėvą Kūrėją. Tėvystė yra tas ryšys, kuriame mes samprotaujame taip, jog patys suvokiame brolystę. O Tėvystė tampa, arba gali tapti, visatos tikrove visiems mirtingiesiems tvariniams, nes Tėvas pats asmenybę yra padovanojęs visoms tokioms būtybėms ir jas yra įtraukęs į grandinę, esančią visuotinės asmenybės grandinės grybšnio sferoje. Mes Dievą garbiname, pirmiausia, kad jis yra, tada, kad jis yra mumyse, ir pagaliau, kad mes esame jame.(0196-10)


Tie mirtingieji ir tarpiniai tvariniai, kurie laikinai tarnauja su patarėjais, tokiam darbui yra parenkami dėl savo sumanaus visuotinio įstatymo ir aukščiausiojo teisingumo suvokimo. Kada jūs keliaujate link savojo tikslo Rojuje, nuolat įgydami daugiau žinių ir didesnį meistriškumą, tada jums visą laiką yra suteikiama galimybė jau sukauptą išmintį ir patyrimą išdalinti kitiems; visą laiką eidami į vidų iki pasiekiate Havoną jūs vaidinate mokytojo-mokinio vaidmenį. Sau kelią per šito milžiniško patirtinio universiteto kylančiuosius lygius jūs skinsitės darbu, perteikdami tiems, kurie yra žemiau už jus, naujai įgytas žinias savo žengimo į priekį karjeroje. Pagal visuotinę tvarką nėra manoma, kad jūs įgijote žinių ir tiesos tol, kol nepademonstravote savo sugebėjimo ir noro šitas žinias ir tiesą perteikti kitiems. (0279-13)


Mirtingieji atvyksta iš rasių, kurios yra labai visuomeniškos. Kūrėjai gerai žino, jog "žmogui būti vienam nėra gerai," ir dėl to yra parūpinama draugija, net ir Rojuje.(0283-05)


Urantijoje, jūs mėginate groteskiškai nustatyti charakterį ir įvertinti specifinius sugebėjimus, bet Uversoje mes šituos dalykus atliekame iš tikrųjų tobulai. Šitie sekonafimai patikimumą sveria neklystančiomis charakterio įvertinimo gyvosiomis svarstyklėmis, ir kada jie pasižiūri į jus, tada mums tereikia pažvelgti į juos, kad sužinotume, kokie yra jūsų sugebėjimų apribojimai, kada jūs laikotės įsipareigojimų, įgyvendinate pasitikėjimą, ir vykdote užduotis. Jūsų patikimumo aktyvai yra aiškiai nustatomi šalia jūsų galimos pražangos ar išdavystės pasyvų.(0314-01)


Būtent tai ir yra jūsų vyresnybės planas jus vystyti padidinto pasitikėjimo būdu tiesiog tiek greitai, kiek jūsų charakteris yra pakankamai išugdytas tam, kad maloningai atliktų šitas padidintas pareigas, bet perdaug didelė našta individui tiktai sukelia nelaimę ir garantuoja nusivylimą. Ir tos klaidos, kada žmogui ar angelui pareiga yra suteikiama perdaug anksti, galima išvengti naudojant šitų neklystančių laiko ir erdvės individų patikimumo potencialo įvertintojų tarnystę. Šitie sekonafimai visada lydi Tuos Aukštuosius Valdžioje, ir niekada šitie vykdytojai nepaskiria užduočių tol, kol jų kandidatai nebūna pasverti sekorafinėmis svarstyklėmis ir kol nepaskelbiama "nieko nestinga." (0314-02)


Gailestingumo Atmintis yra gyvasis išmėginimų balansas, dabartinis likutis jūsų sąskaitoje, kurią turi šių sferų dangiškosios jėgos. Jie yra gailestingos tarnystės gyvieji dokumentai, kurie perskaitomi kaip paliudijimai Uversos teismuose, kada kiekvieno individo teisė į nesibaigiantį gyvenimą yra pateikiama nagrinėjimui, kada “sostai yra iškeliami ir Dienų Senieji atsisėda. Uversos programos prasideda ir baigiasi jų akivaizdoje; tūkstančių tūkstančiai tarnauja jiems, o dešimt tūkstančiųkart po dešimt tūkstančių jų akivaizdoje stovi. Nagrinėjimui pasiruošta, ir knygos yra atverstos.” O tos knygos, kurios yra atverstos tokia reikšminga proga, yra supervisatų tretinių sekonafimų gyvieji dokumentai. Oficialūs dokumentai yra archyvuose, kad paremtų, jeigu reikia, Gailestingumo Atminčių paliudijimą.
Gailestingumo Atmintis turi parodyti, jog gelbstintis kreditas, kurį nustatė Dievo Sūnūs, buvo iki galo ir ištikimai išmokėtas Trečiojo Šaltinio ir Centro kantrių asmenybių kupinos meilės tarnystės dėka. Tačiau kada gailestingumas yra išeikvotas, kada jo “atmintis” paliudija apie jo išnaudojimą, tada iš tiesų viešpatauja teisingumas ir dekretą pateikia teisumas. Kadangi gailestingumas neturi būti brukamas tiems, kurie jį niekina; gailestingumas nėra tokia dovana, kad ją po kojomis tryptų užsispyrę laiko maištininkai. Ir vis tik, nors gailestingumas yra toks brangus ir brangiai dovanojamas, bet jūsų individualus einamasis kreditas visada daug daugiau viršija jūsų sugebėjimą šį rezervą išeikvoti, jeigu jūs nuoširdžiai siekiate tikslo ir esate iš visos širdies sąžiningas.
Gailestingumo atspindėtojai, su savo tretiniais partneriais, įsitraukia į daugybę supervisatos tarnysčių, įskaitant ir kylančiųjų tvarinių mokymą. Tarp daugelio kitų dalykų Kilmių Reikšmingumai šituos kylančiuosius moko, kaip taikyti dvasinę etiką, ir po šito mokymo, Gailestingumo Atmintys moko juos, kaip būti tikrai gailestingiems. Nors gailestingumo tarnystės metodas pranoksta jūsų suvokimo ribas, bet jūs net ir dabar turėtumėte suprasti, jog gailestingumas yra augimo savybė. Jūs turėtumėte suvokti, jog yra didžiulis asmeninio pasitenkinimo atpildas, būnant pirmiausia teisingu, toliau doru, tada kantriu, tada nuoširdžiu. Ir tada, ant šito pamato, jeigu jūs pasirenkate ir turite jį savo širdyje, jūs galite žengti kitą žingsnį ir tikrai parodyti gailestingumą; bet jūs negalite gailestingumo demonstruoti kaip savaiminio tikslo. Šituos žingsnius reikia nueiti; priešingu atveju tikro gailestingumo būti negali. Gali būti globa, nuolaida, arba labdara – net užuojauta – bet ne gailestingumas. Tikrasis gailestingumas kyla tiktai kaip šitų iki jo buvusių grupinio supratimo, abipusio dėkingumo, broliškosios bičiulystės, dvasinės komunijos, ir dieviškosios harmonijos papildinių nuostabi kulminacija. (0315)


4. Pasitikėjimo Rimtumas. Pasitikėjimas yra valios tvarinių lemiamas patikrinimas. Patikimumas yra savęs įvaldymo, charakterio, tikrasis matas. Šitie sekonafimai supervisatų sferoje turi dvigubą tikslą: Jie visiems valiniams tvariniams pavaizduoja įsipareigojimo, šventumo, ir pasitikėjimo rimtumo jausmą. Tuo pačiu metu valdančiajai valdžiai jie neklystamai atspindi bet kurio kandidato į patikimumą ir pasitikėjimą tikslų patikimumą.
Urantijoje, jūs mėginate groteskiškai nustatyti charakterį ir įvertinti specifinius sugebėjimus, bet Uversoje mes šituos dalykus atliekame iš tikrųjų tobulai. Šitie sekonafimai patikimumą sveria neklystančiomis charakterio įvertinimo gyvosiomis svarstyklėmis, ir kada jie pasižiūri į jus, tada mums tereikia pažvelgti į juos, kad sužinotume, kokie yra jūsų sugebėjimų apribojimai, kada jūs laikotės įsipareigojimų, įgyvendinate pasitikėjimą, ir vykdote užduotis. Jūsų patikimumo aktyvai yra aiškiai nustatomi šalia jūsų galimos pražangos ar išdavystės pasyvų.
 Būtent tai ir yra jūsų vyresnybės planas jus vystyti padidinto pasitikėjimo būdu tiesiog tiek greitai, kiek jūsų charakteris yra pakankamai išugdytas tam, kad maloningai atliktų šitas padidintas pareigas, bet perdaug didelė našta individui tiktai sukelia nelaimę ir garantuoja nusivylimą. Ir tos klaidos, kada žmogui ar angelui pareiga yra suteikiama perdaug anksti, galima išvengti naudojant šitų neklystančių laiko ir erdvės individų patikimumo potencialo įvertintojų tarnystę. Šitie sekonafimai visada lydi Tuos Aukštuosius Valdžioje, ir niekada šitie vykdytojai nepaskiria užduočių tol, kol jų kandidatai nebūna pasverti sekorafinėmis svarstyklėmis ir kol nepaskelbiama "nieko nestinga."


Morontiniai mirtingieji yra studentai lankytojai tiktai tarp savo kilmės vietinės visatos ribų. Jų apsilankymų spektras išsiplečia iki supervisatos tiktai po to, kada jie būna pasiekę dvasios statusą. Pusę mūsų lankytojų kolonijos sudaro “stabtelėjusieji,” būtybės, vykstančios kažkur kitur, pakeliui stabtelėjusios tam, kad aplankytų Orvontono sostinę. Šitos asmenybės gali vykdyti visatos užduotį, arba jos gali mėgautis laisvalaikio periodu – laisve nuo užduoties. Malonumas keliauti ir stebėti tarp visatos ribų yra visų kylančiųjų būtybių karjeros dalis. Žmogiškasis troškimas keliauti ir stebėti naujas tautas ir pasaulius bus visiškai patenkintas per ilgą ir kupiną įvykių kilimą į Rojų per vietinę visatą, supervisatą, ir centrinę visatą.(0340-


3. Visuomeniniai Architektai. Nuo atskirų planetų aukštyn per morontijos mokymo pasaulius šitie serafimai atkakliai dirba tam, kad padidintų visus nuoširdžius visuomeninius ryšius ir kad toliau padėtų visatos tvarinių visuomeninei evoliucijai. Būtent šitie angelai siekia, jog protingų būtybių susivienijimai atsikratytų bet kokio dirbtinumo tuo metu, kada jie stengiasi palengvinti valinių tvarinių tarpusavio bendravimą remiantis tikru savimoningu supratimu ir nuoširdžiu abipusiu suvokimu.
Visuomeniniai architektai savo srityje ir savo galioje daro viską, kad suburtų tinkamus individus, kad šie galėtų sudaryti sumanias ir harmoningas darbo grupes žemėje; ir kartais tokios grupės būna vėl iš naujo suburiamos gyvenamuosiuose pasauliuose ilgalaikei vaisingai tarnystei. Bet šitie serafimai iš tikrųjų savo tikslą pasiekia nevisada; jie nevisada sugeba suburti draugėn tuos, kurie sudarytų idealiausią grupę tam, kad būtų pasiektas konkretus tikslas ar įvykdyta tam tikra užduotis; tokiomis sąlygomis jie turi naudoti geriausią medžiagą iš to, kas yra.
Šitie angelai savo tarnystę tęsia gyvenamuosiuose ir aukštesniuose morontijos pasauliuose. Jie rūpinasi bet kokia užduotimi, susijusia su žengimu pirmyn morontijos pasauliuose ir kuri yra susijusi su trimis arba daugiau asmenų. Dvi būtybės yra manoma, jog veikia poravimosi, papildymo, arba partnerystės pagrindu, tačiau kada tarnystei yra sugrupuotos trys ir daugiau būtybių, tada jos sudaro visuomeninę problemą ir dėl to patenka į visuomeninių architektų jurisdikciją. Šitie sumanūs serafimai Edentijoje yra organizuoti septyniasdešimtyje skyrių, o šitie skyriai veikia septyniasdešimtyje morontijos progresavimo pasaulių, supančių būstinės sferą.
4. Etikos Ugdytojai. Būtent šitų serafimų misija yra puoselėti ir skatinti tvarinių  tarpasmeninių santykių moralės suvokimo augimą, nes tokia yra visuomenės ir vyriausybės, žmogiškosios ir viršžmogiškosios, nuolatinio ir tikslingo augimo sėkla ir paslaptis. Šitie etinio suvokimo didintojai veikia bet kur ir visur, kur tik jie gali būti naudingi kaip savanoriai planetinių valdovų patarėjai ir kaip pasikeičiantys mokytojai sistemos mokymo pasauliuose. Tačiau jums jie tiesiogiai nevadovaus tol, kol jūs nepasieksite brolystės mokyklų Edentijoje, kur jie gilins jūsų supratimą tų pačių brolystės tiesų, kurias jūs net ir tuo metu taip nuoširdžiai tyrinėsite savo gyvenimo su univitatijomis Edentijos visuomeninėse laboratorijose, Norlatiadeko žvaigždyno sostinės septyniasdešimtyje palydovų, realiu patyrimu.
4. Moralės Skatintojai. Gyvenamuosiuose pasauliuose jūs pradedate mokytis savivaldos visų suinteresuotųjų labui. Jūsų protas išmoksta bendradarbiavimo, išmoksta, kaip planuoti su kitomis ir išmintingesnėmis būtybėmis. Sistemų būstinėse serafiniai mokytojai toliau gilins jūsų supratimą apie kosminę moralę – laisvės ir ištikimybės tarpusavio sąveiką.
Kas yra ištikimybė? Tai yra visatos brolystės išmintingo suvokimo vaisius; negalima tiek daug imti neduodant nieko. Kada jūs kylate asmenybės skalėje, iš pradžių išmokstate būti ištikimas, tada, mylėti, vėliau būti sūniškai paklusnus, ir tuomet jūs galite būti laisvas; jūs tikrai sugebėsite pats įgyvendinti laisvės užbaigtumą, bet ne anksčiau, kada tapsite užbaigtuoju, ne anksčiau, kada pasieksite ištikimybės tobulybę.
Šitie serafimai moko kantrybės vaisingumo: Kad sąstingis yra tikra mirtis, bet perdaug spartus augimas yra lygiai tiek pat savižudiškas; kaip vandens lašas iš aukštesnio lygio krenta į žemesnį, ir toliau tekėdamas, visą laiką juda žemyn dėl vienas po kito einančių nedidelių kritimų, taip ir visą laiką į viršų yra žengimas pirmyn morontijos ir dvasios pasauliuose – ir lygiai tiek pat lėtai ir lygiai tokiais pat palaipsniais etapais.
Apgyvendintiems pasauliams moralės skatintojai mirtingųjų gyvenimą pavaizduoja kaip nepertrauktą grandinę iš daugelio jungčių. Jūsų trumpas gyvenimas Urantijoje, šitoje mirtingosios kūdikystės sferoje, yra tiktai viena atskira grandis, pati pirmoji ilgoje grandinėje, kuri turi nusitęsti per visatas ir per amžinuosius amžius. Ne tiek svarbu, ko jūs išmokstate šitame pirmajame gyvenime; svarbu yra tai, kokį patyrimą sukaupiate gyvendami šitą gyvenimą. Net ir šito pasaulio darbas, nors ir yra labai svarbus, bet ir panašiai nėra tiek svarbus, kiek yra svarbus šito darbo atlikimo tas būdas. Už teisų gyvenimą nėra jokio materialaus atlygio, bet yra giluminis pasitenkinimas – pasiekimo sąmonė – o tai pranoksta bet kokį suvokiamą materialų atlygį.
Raktai nuo dangaus karalystės yra: nuoširdumas, daugiau nuoširdumo, ir daugiau nuoširdumo. Šituos raktus turi visi žmonės. Jais žmonės naudojasi – žengia pirmyn dvasiniu statusu – priimdami sprendimus, daugiau sprendimų, ir dar daugiau sprendimų. Aukščiausias moralinis pasirinkimas yra kiek įmanoma aukščiausios vertybės pasirinkimas, ir visada – bet kurioje sferoje, jose visose – tai yra pasirinkimas vykdyti Dievo valią. Jeigu žmogus pasirenka šitą, tai jis yra didis, nors jis būtų labiausiai nusižeminęs Jerusemo pilietis arba net pats mažiausias iš mirtingųjų Urantijoje. (0435-)


Visi šitie angelai yra registruotojų grandinėje, kuri nusidriekia nuo žemiausių iki aukščiausių laiko faktų ir amžinybės tiesos saugotojų. Kada nors jie išmokys jus ieškoti tiesos, o taip pat ir faktų tam, kad išplėstumėte savo sielą, o taip pat ir savo protą. Net ir dabar jūs turėtumėte mokytis laistyti savo širdies sodą, o taip pat ieškoti žinių sausų smėlynų. Formos yra bevertės, kada pamokos yra išmokstamos. Jokio viščiuko negalima išperėti be lukšto, ir bet koks lukštas nebetenka vertės, kai tas viščiukas išsirita. Bet kartais klydimas yra toks didžiulis, kad jo ištaisymas apreiškimo dėka būtų pražūtingas toms lėtai atsirandančioms tiesoms, kurios yra esminės, kad jis būtų sunaikintas empiriškai. Kada vaikai turi savo idealus, negriaukite jų; leiskite jiems augti. Ir nors jūs mokotės mąstyti kaip suaugusieji, bet taip pat turėtumėte mokytis melstis kaip vaikai.
Įstatymas yra pats gyvenimas, o ne jo elgesio taisyklės. Blogis yra įstatymo pamynimas, o ne pažeidimas tų elgesio taisyklių, susijusių su gyvenimu, kuris ir yra tas įstatymas. Melas nėra atpasakojimo metodo reikalas, bet kas nors iš anksto apgalvota kaip tiesos iškreipimas. Naujų paveikslų sukūrimas iš senų faktų, tėvų gyvenimo patvirtinimas iš naujo palikuonių gyvenime – šitai yra skoningas tiesos triumfas. Plauko šešėlis, sąmoningai pasuktas turint neteisingą tikslą, menkiausias suktelėjimas ar iškreipimas to, kas yra principas – visa tai sudaro melą. Bet sufaktintos tiesos, suakmenėjusios tiesos, fetišas, vadinamosios nekintančios tiesos geležinis lankas, žmogų aklai laiko uždarame nuogo fakto apskritime. Formaliai jis gali būti teisus, kas susiję su faktu, bet gali be galo klysti tiesos požiūriu. (0555-)


Nė viena būtybė visoje visatoje neturi teisėtos laisvės iš bet kokios kitos būtybės atimti tikrąją laisvę, teisę mylėti ir būti mylimai, teisę garbinti Dievą ir tarnauti savo bičiuliams. (0615-02)


Šitoms ankstyvųjų amžių kovoms buvo būdingas drąsumas, narsumas, ir net didvyriškumas. Ir mums visiems gaila, kad jūsų ankstyvųjų protėvių tų kilnių ir tvirtų bruožų tokia didelė dalis buvo prarasta ir nebuvo perteikta vėlesniųjų laikų rasėms. Nors mes suvokiame besivystančios civilizacijos daugelio subtilumų vertybę, bet mums stinga jūsų ankstyvųjų protėvių nuostabaus atkaklumo ir didingo atsidavimo, kurie dažnai buvo artimi kilnumui ir didingumui. (0729-01)
Vargu ar bus įmanoma šiandieniniam žmogiškajam protui išaiškinti ankstyvojo evoliucinio žengimo į priekį daugelį keistų ir akivaizdžiai groteskiškų įvykių. Tikslingas planas veikė per visas šitas gyvų būtybių tariamai keistas evoliucijas, bet mums neleidžiama laisvai kištis į gyvybės modelių vystymąsi po to, kada kartą jie pradėjo veikti.
Gyvybės Nešėjai gali pasinaudoti bet kokia natūralia priemone, ir gali panaudoti bet kurią arba visas palankias sąlygas, kurios padės padidinti gyvybės eksperimento besivystantį žengimą pirmyn, bet mums neleidžiama mechaniškai kištis į arba laisvai manipuliuoti augalų ar gyvūnų evoliucijos eigą ir kryptį.
Jūs esate informuoti, jog Urantijos mirtingieji evoliucionavo per primityvios varlės vystymąsi, ir jog šitie kylantieji palikuonys, potencialiai buvę vienoje atskiroje varlėje, vienu atveju vos išvengė sunaikinimo. Bet nereikėtų daryti išvados, jog žmonijos evoliuciją šitas nelaimingas atsitikimas būtų nutraukęs. Būtent tuo momentu mes stebėjome ir globojome ne mažiau kaip vieną tūkstantį skirtingų ir per atstumą išdėstytų mutuojančių gyvybės tipų, kurie būtų buvę nukreipti į įvairius ikižmogiškojo vystymosi modelius. Šita konkreti protėvinė varlė atstovavo mūsų trečiajai selekcijai, pirmosios dvi ankstesniosios gyvybės atmainos žuvo, nepaisant mūsų visų pastangų jas išsaugoti.
Visatų visata, įskaitant ir šitą mažytį pasaulį, vadinamą Urantija, nėra valdoma tiesiog dėl to, jog gautų mūsų pritarimą, ar kad tiesiog mums suteiktų patogumą, tuo labiau ji nėra valdoma dėl to, kad nusileistų mūsų užgaidoms ir patenkintų mūsų smalsumą. Tos išmintingos ir visagalės būtybės, kurios yra atsakingos už visatos valdymą, be jokios abejonės žino tiksliai, ką jos sumanė; ir tokiu būdu Gyvybės Nešėjams tinka, o mirtingųjų protams reikia įsitraukti į kantrų laukimą ir nuoširdų bendradarbiavimą su išminties valdymu, galios viešpatavimu, ir pažangos žengimu.
Aišku, už sukrėtimus yra tam tikri kompensavimai, tokie, kaip Mykolo savęs padovanojimas Urantijoje. Bet nepriklausomai nuo visų tokių svarstymų, šitos planetos vėlesnieji dangiškieji prižiūrėtojai išreiškia visišką įsitikinimą dėl to, jog žmogiškosios rasės evoliucija galiausiai triumfuos ir mūsų pirminiai planai ir gyvybės modeliai galutinai pasiteisins.
Neįmanoma, vienu ir tuo pačiu metu, nustatyti judančio objekto tikslios buvimo vietos ir greičio; bet koks mėginimas išmatuoti bet kurį iš šių parametrų neišvengiamai veda į tai, jog pasikeičia kitas parametras. Su tokiu pačiu paradoksu susiduria ir mirtingasis žmogus, kada jis imasi atlikti protoplazmos cheminę analizę. Chemikas gali paaiškinti negyvos protoplazmos chemiją, bei jis negali pažinti gyvos protoplazmos nei fizinės organizacijos, nei dinamiško veikimo. Mokslininkas visą laiką tikrai vis artės ir artės prie gyvybės paslapčių, bet jis niekada jų neatskleis, ir vien tiktai dėl tos vienintelės priežasties, kad jis turi protoplazmą nužudyti tam, kad ją tyrinėtų. Negyva protoplazma sveria tiek pat, kiek ir gyva, bet tai nėra tas pats.
Gyvi daiktai ir būtybės turi pirminę prisitaikymo dovaną. Kiekvienoje gyvoje augalo arba gyvūno ląstelėje, kiekviename gyvame organizme – materialiame ar dvasiniame – yra nepasotinamas troškimas siekti visą laiką didėjančio tobulumo, kaip prisitaikyti prie aplinkos, kaip organizmui adaptuotis, ir  kaip padidinti gyvybės realizavimą. Šitos amžinos visų gyvų daiktų pastangos parodo, kad juose yra įgimtas tobulumo siekimas.
Augalų evoliucijoje svarbiausias žingsnis buvo tai, jog išsivystė sugebėjimas gaminti chlorofilą, ir antras didžiausias pasiekimas buvo sporų evoliucija į sudėtines sėklas. Spora yra puiki reprodukuojanti priemonė, bet jai stinga įvairovės ir visapusiškumo potencialų, kurie yra būdingi sėklai.
Vienas iš naudingiausių ir sudėtingiausių epizodų aukštesniųjų tipų gyvūnų evoliucijoje buvo tai, jog cirkuliuojančiose kraujo ląstelėse geležis išvystė sugebėjimą atlikti dvigubą  deguonies nešėjo ir anglies dvideginio pašalintojo vaidmenį. Ir šitas raudonųjų kraujo ląstelių veikimas iliustruoja, kaip besivystantys organizmai sugeba savo  funkcijas pritaikyti prie įvairaujančios arba besikeičiančios aplinkos. Aukštesnieji gyvūnai, įskaitant ir žmogų, savo audinius prisotina deguonimi, veikiant raudonųjų kraujo ląstelių geležiai, kuri deguonį nuneša į gyvas ląsteles ir lygiai taip efektyviai pašalina anglies  dvideginį. Bet galima ir kitus metalus priversti, kad tarnautų tam pačiam tikslui. Sepija šiai funkcijai panaudoja varį, o jūrinės ascidijos tam panaudoja vanadį.
Tokių biologinių prisitaikymų tąsą iliustruoja aukštesniųjų Urantijos žinduolių dantų evoliucija; tolimieji žmogaus protėviai turėjo trisdešimt šešis dantis, ir tada aušros žmogus ir jo artimieji giminės pradėjo adaptacinį prisitaikymą link trisdešimt dviejų dantų. Dabar žmogiškosios rūšys lėtai gravituoja link dvidešimt aštuonių dantų. Evoliucijos procesas šitoje planetoje vis dar tebevyksta aktyviai ir prisitaikydamas.
Bet daugelis tariamai paslaptingų gyvų organizmų prisitaikymų yra grynai cheminiai, visiškai fiziniai. Bet kurią laiko akimirką, bet kokios žmogiškosios būtybės kraujo srovėje egzistuoja galimybė daugiau negu 15.000.000 cheminių reakcijų tarp visų hormonų, kuriuos pagamina tuzinas vidinės sekrecijos liaukų.
Augalinės gyvybės žemesniosios formos visiškai reaguoja į fizinę, cheminę, ir elektrinę aplinką. Bet gyvybės skalei augant, vienas po kito pradeda veikti septynios pagalbinės proto dvasios, tarnaujančios protui, ir protas tampa vis labiau prisitaikančiu, kūrybingu, koordinuojančiu, ir viešpataujančiu. Gyvūnų sugebėjimas prisitaikyti prie oro, vandens, ir sausumos nėra antgamtinė dovana, bet tai yra viršfizinis prisitaikymas.
Vien tik fizika ir chemija negali paaiškinti, kaip žmogiškoji būtybė išsivystė iš senovės jūrų pirmykštės protoplazmos. Sugebėjimas išmokti, atmintis, ir skirtingas reagavimas į aplinką, yra proto dovana. Fizikos dėsniai nereaguoja į mokymą; jie yra nekeičiami ir nekintantys. Cheminių reakcijų nekeičia išsilavinimas; jos yra vienodos ir tikros. Išskyrus Beribio Absoliuto buvimą, elekrinės ir cheminės reakcijos yra iš anksto nuspėjamos. Bet protas gali pasinaudoti patyrimu, gali moktis iš reakcinių elgesio įpročių, reaguodamas į dirginimų pasikartojimą.
Ikiprotiniai organizmai reaguoja į aplinkos dirgiklius, bet tie organizmai, kurie reaguoja į proto tarnavimą, gali patys derinti ir manipuliuoti ir pačią tą aplinką.
Fiziniai smegenys ir su jomis susijusi nervų sistema turi įgimtą sugebėjimą reaguoti į proto tarnavimą lygiai taip, kaip asmenybės besivystantis protas turi tam tikrą įgimtą sugebėjimą priimti dvasią, ir dėl to turi dvasinio žengimo į priekį ir pasiekimo potencialus. Intelektuali, visuomeninė, moralinė, ir dvasinė evoliucija priklauso nuo septynių pagalbinų proto dvasių ir jų viršfizinių partnerių proto tarnavimo.(0738-)


Ekonomika, visuomenė, ir valdymas turi vystytis dėl to, kad išliktų. Statinė padėtis evoliuciniame pasaulyje rodo smukimą; išlieka tiktai tos institucijos, kurios juda pirmyn su evoliucine srove.
Pažangią besiplečiančios civilizacijos programą sudaro:
1. Individualių laisvių išsaugojimas.
2. Šeimos apsauga.
3. Ekonominio saugumo skatinimas.
4. Kelio užkirtimas ligoms.
5. Privalomas švietimas.
6. Privalomas įdarbinimas.
7. Naudingas laisvalaikio panaudojimas.
8. Rūpinimasis nelaimingaisiais.
9. Rasės pagerinimas.
10. Mokslo ir meno skatinimas.
11. Filosofijos – išminties – skatinimas.
12. Kosminės įžvalgos – dvasingumo – plėtimas.
Ir šita pažanga civilizacijos veiklos srityse tiesiogiai veda į mirtingojo pastangas įgyvendinti aukščiausius žmogiškuosius ir dieviškuosius tikslus – žmogaus brolystės visuomeninį pasiekimą ir Dievo-sąmonės asmeninį statusą, kuris atsiskleidžia kiekvieno individo aukščiausio laipsnio troškimu vykdyti Tėvo danguje valią.
Tikros brolystės atsiradimas pažymi, jog prasidėjo tokia visuomeninė tvarka, kurioje visi žmonės patiria palaimą nešdami vienas kito naštą; jie iš tikrųjų trokšta gyventi laikydamiesi auksinės taisyklės. Bet tokia ideali visuomenė negali egzistuoti, kada arba silpnieji, arba nedorieji lūkuriuoja, kad neteisingai ir nedorai pasinaudotų tais, kurių pagrindinis stimulas yra pasišventimas tarnauti tiesai, grožiui, ir gėriui. Esant tokiai situacijai praktiškas yra tiktai vienas kelias: Gyvenantieji pagal "auksinę taisyklę" gali įkurti pažangią visuomenę, kurioje jie gyvens remdamiesi savo idealais, tuo pačiu metu deramai apsigindami nuo savo intelektualiai ir moraliai tamsių draugų, kurie gali stengtis arba pasinaudoti jų taikingais polinkiais, arba į priekį besiveržiančią jų civilizaciją sugriauti.
Idealizmas niekada negali išlikti besivystančioje planetoje, jeigu kiekvienoje kartoje šitie idealistai leidžiasi sunaikinami žmonijos žemesniosios kategorijos. Ir štai koks yra didysis idealizmo išmėginimas: Ar išsivysčiusi visuomenė gali palaikyti tokį karinio parengimo laipsnį, kuris ją apsaugotų nuo bet kokio karingų kaimynų užpuolimo, nepasiduodama pagundai šita karine jėga pasinaudoti puolamosiose operacijose prieš kitas tautas siekdama savanaudiškos naudos ar nacionalinio išaukštinimo tikslų? Nacionalinis išlikimas reikalauja parengties, o užkirsti kelią parengties ydingam peraugimui į agresiją gali tiktai vienintelis religinis idealizmas. Tiktai meilė, brolystė, sugeba užkirsti kelią tam, jog stiprusis neengtų silpnojo. (0804-


4. Pažangos pagalbininkai. Jie iš tarpinių būtybių yra daugiau dvasiniai, ir jie būna paskirstomi kaip pagalbininkai įvairioms serafimų kategorijoms, kurios veikia planetoje specialiose grupėse.
Tarpinės būtybės savo sugebėjimais užmegzti ryšius su serafimais viršuje ir su savo žmogiškaisiais pusbroliais apačioje labai skiriasi. Pavyzdžiui, pirminėms tarpinėms būtybėms yra labai sunku tiesiogiai kontaktuoti su materialiomis jėgomis. Jos yra daug arčiau angeliškojo tipo būtybių, ir dėl to paprastai būna paskiriamos dirbti su dvasinėmis jėgomis, gyvenančiomis planetoje, ir tarnauti dvasinėms jėgoms, gyvenančioms planetoje. Jie veikia kaip kompanionai ir vadovai dangiškiesiems lankytojams ir  gyvenantiems studentams, tuo tarpu antriniai tvariniai beveik išimtinai yra paskirti į šios sferos materialių būtybių tarnystę.
Tie 1.111 ištikimų antrinių tarpinių tvarinių atlieka svarbias misijas žemėje. Palyginus su savo pirminiais partneriais, jie aiškiai yra materialūs. Jie egzistuoja tik šiek tiek už mirtingojo matymo ribų ir turi pakankamą prisitaikymo diapazoną, kad, jiems panorėjus, užmegztų fizinį ryšį su tuo, ką žmonės vadina "materialiais daiktais." Šitie unikalūs tvariniai turi tam tikrų konkrečių galių laiko ir erdvės daiktams, taip pat ir šios sferos gyvūnams.
Didelę dalį labiau matomų reiškinių, priskirtų angelams, įgyvendino antriniai tarpiniai tvariniai. Kada Jėzaus evangelijos ankstyvuosius mokytojus to meto neišmanėliai religiniai lyderiai įmetė į kalėjimą, tada tikras "Viešpaties angelas" "naktį atidarė kalėjimo duris ir iš ten juos išvedė." Bet Petro išlaisvinimo atveju, po to, kada Erodo įsakymu buvo nužudytas Jokūbas, būtent antrinė tarpinė būtybė padarė tą darbą, kuris buvo priskirtas angelui.
Šiandien jų pagrindinis darbas yra tas nesuvokiamas asmeninis ryšys su tais vyrais ir moterimis, kurie sudaro likimo planetinį rezervo korpusą. Būtent tai ir buvo šitos antrinės grupės, kuriai sumaniai padėjo kai kurie pirminio korpuso nariai, darbas, kuris suderino asmenybes ir aplinkybes Urantijoje, kas galiausiai privertė planetos dangiškuosius prižiūrėtojus kreiptis su šitais prašymais, dėl ko ir buvo suteikti leidimai serijai apreiškimų, kurių vieną dalį sudaro ir šitas perteikimas. Bet reikėtų aiškiai pasakyti, jog tarpiniai tvariniai nedalyvauja bjauriuose spektakliuose, kurie turi bendrą "spiritizmo" pavadinimą. Šiuo metu Urantijoje tarpinės būtybės, kurios visos turi garbingą reputaciją, nėra susijusios su vadinamaisiais "mediumo" reiškiniais; ir jos, paprastai, neleidžia mirtingiesiems pamatyti savo kartais būtinos fizinės veiklos ar kitokių ryšių su materialiuoju pasauliu taip, kaip tą jaučia žmogiškieji jutimo organai.
(0865-)


Rasinis mišinys visada yra pranašesnis tuo, kad jis yra palankus kultūros įvairiapusiškumui ir prisideda prie civilizacijos vystymo, bet, jeigu viešpatauja rasinių palikuonių menkaverčiai elementai, tuomet tokie pasiekimai bus trumpalaikiai. Poliglotinė kultūra gali būti išsaugota tiktai tada, jeigu labiau išsivysčiusių palikuonių gimsta pakankamai daugiau negu menkaverčių. Menkaverčių palikuonių neribotas dauginimasis, mažėjant labiau išsivysčiusių palikuonių reprodukcijai, kultūringai civilizacijai neišvengiamai yra pražūtingas. (0880-05)


Kada arijai įžengė į Indiją, tada jie kartu atnešė savo sampratas apie Dievybę, kokios jos buvo išsaugotos ilgalaikėse antrojo sodo religijos tradicijose. Bet brahmanai šventikai niekada nepajėgė pasipriešinti pagoniškam judėjimui, kuris atsirado dėl staigaus sąlyčio su Dekano menkesnėmis religijomis po arijų rasinio išnykimo. Tokiu būdu milžinišką gyventojų daugumą supančiojo menkesnių religijų pavergiantys prietarai; ir būtent dėl šito Indija nepajėgė sukurti aukštos civilizacijos, kuri buvo pranašauta ankstesniaisiais laikais.(0882-07)


Šeštojo amžiaus prieš Kristų dvasinis pakilimas Indijoje neišsilaikė, jis išnyko dar net prieš mohamedonų įsiveržimą. Tačiau kurią nors dieną didingesnis Gautama galės iškilti tam, kad vestų Indiją ieškoti gyvojo Dievo, ir tada pasaulis pamatys, kaip yra realizuojamas kultūrinis potencialas tokios įvairiapusės tautos, kuri dėl nesivystančios dvasinės vizijos atbukinančios įtakos taip ilgai buvo komos būsenoje.(0882-08)


Jūs tie, kurie dabar gyvenate pastarųjų dienų aplinkoje, kada ima skleistis kultūra ir kada prasideda pažanga visuomeniniuose reikaluose, kurie realiai turite šiek tiek laisvo laiko, kada galite pagalvoti apie visuomenę ir civilizaciją, tada turite neišleisti iš akiračio to fakto, kad jūsų ankstyvieji protėviai turėjo mažai arba neturėjo laisvalaikio, kuris galėtų būti  paskirtas giliems apmąstymams ir samprotavimams apie visuomenę.(0901-05)


8. Deglo nešėjų charakteris. Visuomeninis paveldėjimas įgalina žmogų atsiremti į visus savo pirmtakus, kurie, kuo tik galima, prisidėjo prie kultūros ir žinių visumos. Šitame darbe, perduodant kultūros deglą kitai kartai, šeima visada bus pagrindinė institucija. Po to eina laisvalaikis ir visuomeninis gyvenimas, o mokykla eina paskutinioji, bet be kurios lygiai taip neįmanoma apsieiti sudėtingoje ir aukštu laipsniu organizuotoje visuomenėje.(0909-04)


Vabzdžiai gimsta visiškai išlavinti ir parengti gyvenimui – iš tikrųjų, labai siaura ir visiškai instinktyvi egzistencija. Žmogiškasis kūnas gimsta be išsilavinimo; dėl to žmogus turi tą galią, kada, valdydamas jaunesniosios kartos šviečiamąjį lavinimą, gali smarkiai modifikuoti civilizacijos evoliucinį kursą.(0909-05)


Didžiausi dvidešimtojo amžiaus poveikiai, prisidedantys prie civilizacijos puoselėjimo ir kultūros vystymo, yra žymus kelionių po pasaulį išplitimas ir neprilygstami patobulinimai ryšio priemonių srityje. Bet švietimo tobulinimas atsiliko nuo besiplečiančios visuomeninės struktūros; taip pat ir šiuolaikinis etikos suvokimas nesivystė taip, kaip visuomenė vystėsi grynesne intelektualia ir moksline kryptimi. Ir šiuolaikinė civilizacija visiškai nesivysto dvasiškai ir šeimos institucijos išsaugojimo srityje.(0909-06)


9. Rasiniai idealai. Vienos kartos idealai parengia likimo kelius tiesioginiams palikuonims. Visuomeninių deglų nešėjų kokybė nulems, ar civilizacija žengs į priekį ar atgal. Vienos kartos šeimos, bažnyčios, ir mokyklos institutai iš anksto apsprendžia vėliau einančios kitos kartos charakterio pakraipą. Rasės arba nacijos moralinis ir dvasinis pagreitis didele dalimi nulemia tos civilizacijos kultūros greitį.(0909-07)


Idealai iškelia visuomeninės srovės šaltinį. Ir nė viena srovė nė truputėlio neiškils aukščiau už savo šaltinį, nesvarbu, koks gali būti naudojamas spaudimo metodas ar direktyvinė kontrolė. Kultūrinės civilizacijos net ir pačių materialiausių aspektų varomąją jėgą sudaro mažiausiai materialūs visuomenės pasiekimai. Intelektas civilizacijos mechanizmą gali valdyti, išmintis jį gali reguliuoti, bet dvasinis idealizmas yra toji energija, kuri iš tikrųjų kelia ir vysto žmogiškąją kultūrą nuo vieno pasiekimo lygio į kitą. (0909-08)


Nė viena nacionalinė civilizacija neišsilaikys ilgai, jeigu jos švietimo metodai ir religijos idealai neįkvėps aukšto tipo išmintingo patriotizmo ir nacionalinio atsidavimo. Be tokio tipo išmintingo patriotizmo ir kultūrinio solidarumo visos nacijos turi tendenciją suirti dėl provincialaus pavydo ir vietinių egoistinių interesų. (0910-08)


13. Efektyvus ir išmintingas vadovavimas. Civilizacijoje daug kas, labai daug kas priklauso nuo įkvepiančios ir efektyvios kolektyviškumo dvasios. Keliant didžiulį krovinį, dešimt žmonių turi tik šiek tiek daugiau naudos už vieną žmogų, jeigu jo jie nekelia drauge – visi vienu metu. Ir toks komandinis darbas – visuomeninis bendradarbiavimas – priklauso nuo vadovavimo. Praeities ir dabarties kultūrinės civilizacijos rėmėsi piliečių protingu bendradarbiavimu su išmintingais ir pažangiais vadovais; ir tol, kol žmogus neišsivystys į aukštesnius lygius, tol civilizacija ir toliau priklausys nuo išmintingo ir energingo vadovavimo. (0911-02)


Aukštai išvystytos civilizacijos gimsta išmintingai tarpusavyje susiejant materialų turtą, intelektualų didingumą, moralines vertybes, visuomeninį protingumą, ir kosminę įžvalgą.(0911-03)


Žmogus turėtų nebijoti eksperimentuoti su visuomenės mechanizmais. Bet šituos rizikingus žingsnius kultūriniame prisiderinime visada turėtų kontroliuoti tie, kurie yra iki galo susipažinę su visuomeninės evoliucijos istorija; ir visada tokiems novatoriams turėtų patarti išmintis tų, kurie turėjo praktinio patyrimo svarstomo visuomeninio ar ekonominio eksperimento srityje. Nė vienos didžiulės visuomeninės ar ekonominės permainos negalima imtis staiga. Laikas yra esminis faktorius visų rūšių žmogiškiesiems prisiderinimams – fiziniams, visuomeniniams, ar ekonominiams. Tiktai moraliniai ir dvasiniai suderinimai gali įvykti staiga, ir net ir jiems reikia kažkiek laiko, kad iki galo pasireikštų jų materialios ir visuomeninės pasekmės. Rasės idealai yra pagrindinė atrama ir garantija kritiniais laikotarpiais, kada civilizacija pereina iš vieno lygio į kitą.(0911-05)


Vadovavimas yra gyvybiškai svarbus pažangai. Be išminties, įžvalgos, ir numatymo į priekį neapsieina nacijų ilgalaikiškumas. Civilizacijai niekada iš tikrųjų nekyla grėsmės tol, kol nepradeda nykti gabus vadovavimas. O tokių išmintingų vadovų skaičius niekada neviršijo vieno procento visų gyventojų skaičiaus. (0911-07)


Nors religinės, visuomeninės, ir švietimo institucijos visos yra esminės kultūrinės civilizacijos išlikimui, bet pagrindinis civilizuotojas yra šeima. Vaikas didžiosios dalies gyvenimo pagrindinių dalykų išmoksta iš savo šeimos ir artimųjų.(0913-02)


Senųjų laikų žmonės neturėjo labai turtingos visuomeninės civilizacijos, bet ir tokią, kokią turėjo, jie patikimai ir veiksmingai perduodavo kitai kartai. Ir jūs turėtumėte suvokti tai, kad didžioji dalis praeities civilizacijų vystėsi toliau, patirdamos patį minimumą kitų institucijų įtakos, nes savo funkciją veiksmingai atlikdavo šeima. Šiandien žmogiškosios rasės turi turtingą visuomeninį ir kultūrinį palikimą, ir jį reikėtų išmintingai ir veiksmingai perduoti ateinančioms kartoms. Šeimą privalu išlaikyti kaip lavinimo instituciją.(0913-03)


Nepaisant asmenybės prarajos tarp vyrų ir moterų, lytinio potraukio užtenka tam, kad būtų užtikrintas jų suartėjimas rūšių reprodukcijai. Šitas instinktas veiksmingai veikė daug anksčiau negu žmonės patyrė didelę dalį to, kas vėliau buvo pavadinta meile, atsidavimu, ir vedybine ištikimybe. Poravimasis yra įgimtas polinkis, o vedybos yra jo evoliucinė visuomeninė pasekmė.(0913-04)


Porinių vedybų idealuose, moteris pagaliau laimėjo pripažinimą, orumą, nepriklausomybę, lygybę, ir išsilavinimą; bet ar ji bus verta viso šito naujo ir beprecedentinio pasiekimo? Ar šiuolaikinė moteris atsakys į šitą didį visuomeninio išlaisvinimo pasiekimą tingumu, abejingumu, vaikų neturėjimu, ir neištikimybe? Šiandien, dvidešimtajame amžiuje, moteris patiria savo ilgos egzistencijos pasaulyje lemiamą išbandymą!(0937-07)


Rasės reprodukcijoje moteris yra lygi vyro partnerė, dėl to ji yra lygiai tiek pat svarbi rasinei evoliucijai vystantis į priekį; todėl evoliucija vis didesne dalimi veikė ta kryptimi, jog įgyvendintų moterų teises. Bet moterų teisės joku būdu nėra vyrų teisės. Moteris negali kiek nors daugiau klestėti vyro teisių sąskaita, kaip ir vyras negali klestėti moters teisių sąskaita.(0938-01)


Kiekviena lytis turi savo pačios savitas egzistencijos sferas, drauge su savo pačios teisėmis tos sferos viduje. Jeigu moteris tiesiogine prasme stengiasi pasinaudoti visomis vyro teisėmis, tuomet, anksčiau ar vėliau, negailestinga ir bejausmė konkurencija be jokios abejonės pakeis tą riteriškumą ir ypatingą dėmesį, kuriuo dabar naudojasi daug moterų ir kurį jos taip neseniai išsikovojo iš vyrų.(0938-02)


Civilizacija niekada negali panaikinti tos elgesio bedugnės, kuri yra tarp skirtingų lyčių. Iš amžiaus į amžių papročiai keičiasi, bet instinktai nesikeičia niekada. Įgimta motiniška meilė niekada neleis emancipuotai moteriai tapti rimta konkurente vyrui pramonėje. Amžinai kiekviena lytis bus aukščiausia savo pačios sferoje, sferose, kurias nulėmė biologinis diferencijavimas ir protinis nepanašumas.(0938-03)


Kiekviena lytis visada turės savo pačios atskirą sferą, nors kartas nuo karto viena sfera įsiterps į kitą. Tiktai visuomeniniu požiūriu vyrai ir moterys tikrai varžysis lygiomis sąlygomis.(0938-04)


Potraukis reprodukuotis neabejotinai suburia vyrus ir moteris draugėn giminės pratęsimui, bet, tik jis vienas, negarantuoja, kad jie pasiliks kartu tam, jog abipusiškai bendradarbiautų – sukurtų šeimą.(0938-05)


Kiekviename sėkmingame žmogiškajame institute yra asmeninio pobūdžio antagonizmų, kurie yra priderinti prie praktiškai veikiančios harmonijos, ir šeimos kūrimas nėra išimtis. Vedybos, šeimos sukūrimo pagrindas, yra aukščiausias pasireiškimas to antagonistinio bendradarbiavimo, kuris dažnai apibūdina gamtos ir visuomenės ryšius. Konfliktas yra neišvengiamas. Poravimasis yra įgimtas; jis yra natūralus. Bet vedybos nėra biologinės; jos yra visuomeninės. Aistra užtikrina, kad vyras ir moteris sueis draugėn, bet draugėje juos išlaiko silpnesnis tėviškas instinktas ir visuomeniniai papročiai.(0938-06)


Vyras ir moteris, praktiniu požiūriu, yra tos pačios rūšies du skirtingi porūšiai, kurie gyvena artimai ir intymiai bendraudami. Jų požiūriai ir visas kompleksas gyvenimiškų reakcijų yra iš principo skirtingi; jie yra visiškai nepajėgūs iki galo ir realiai suvokti vienas kito. Visiškas supratimas tarp lyčių yra nepasiekiamas. (0938-07)


Moterys atrodo, jog turi didesnę intuiciją negu vyrai, bet taip pat atrodo, kad jos yra kažkuria prasme mažiau logiškos. Tačiau, moteris visada buvo žmonijos moralinio standarto nešėja ir dvasinis vadovas. Ta ranka, kuri supa lopšį, vis dar bičiuliaujasi su likimu.(0938-08)


Prigimties, reagavimo, požiūrio, ir mąstymo skirtumai tarp vyrų ir moterų, ne tiktai, kad neturėtų kelti susirūpinimo, bet turėtų būti laikomi labai naudingi žmonijai, tiek individualiai, tiek kolektyviai. Daugelis visatos tvarinių kategorijų yra sukurtos asmenybės pasireiškimo dualiose fazėse. Tarp mirtingųjų, Materialiųjų Sūnų, ir midsonitų, šitą skirtumą apibūdina vyriškoji lytis ir moteriškoji lytis; tarp serafimų, cherubimų, ir Morontinių Kompanionų, jį pažymi pozityvus arba aktyvus ir negatyvus arba pasyvus. Tokie dualistiniai susivienijimai labai smarkiai padidina visapusiškumą ir nugali įgimtus apribojimus, net kaip tą daro ir kai kurie trivieniai susivienijimai Rojaus-Havonos sistemoje.(0938-09)


Vyrams ir moterims reikia vieniems kitų per savo morontinę ir dvasinę, o taip pat ir mirtingųjų karjerą. Požiūrio skirtumai tarp vyro ir moters išlieka net už pirmojo gyvenimo ribų ir per visą kilimą vietinėje visatoje ir supervisatoje. Ir net Havonoje, tie piligrimai, kurie kažkada buvo vyrai ir moterys, ir toliau padės vieni kitiems kylant į Rojų. Niekada, net ir Užbaigtųjų Korpuse, tvarinys nepatirs tokių didžiulių metamorfozių, kurios ištrintų asmenybės tuos bruožus, kuriuos žmonės vadina vyriškąja lytimi ir moteriškąja lytimi; visada šitos dvi žmonijos pagrindinės variacijos tikrai ir toliau intriguos, stimuliuos, skatins, ir padės viena kitai; visada jos bus abipusiškai priklausomos nuo bendradarbiavimo sprendžiant sudėtingas visatos problemas ir įveikiant daugialypius kosminius sunkumus.(0939-01)


Nors abi lytys niekada negali tikėtis, jog viena kitą supras iki galo, bet jos veiksmingai viena kitą papildo, ir nors bendradarbiavimas dažnai yra daugiau ar mažiau asmeniškai antagonistinis, bet jis yra pajėgus visuomenę išsaugoti ir reprodukuoti. Santuoka yra toks institutas, kuris sumanytas tam, jog suderintų skirtumus tarp lyčių, tuo pačiu metu įgyvendindamas civilizacijos tęstinumą ir užtikrindamas rasės reprodukciją.(0939-02)


Santuoka yra visų žmogiškųjų institutų motina, nes ji tiesiogiai veda į šeimos sukūrimą ir šeimos išlaikymą, o tai yra visuomenės struktūrinis pagrindas. Šeima yra gyvybiškai susieta su savęs išsaugojimo mechanizmu; ji yra pagrindinė rasių pratęsimo viltis veikiant civilizacijos papročiams, nors tuo pačiu metu ji kuo efektyviausiai suteikia tam tikras visiškai geras savęs patenkinimo formas. Šeima yra žmogaus didžiausias grynai žmogiškasis pasiekimas, sujungianti, kaip ji tą iš tiesų ir daro, vyro ir moters biologinių ryšių evoliuciją su vyro ir žmonos visuomeniniais ryšiais.(0939-03)


Lytiniai santykiai yra instinktyvūs, vaikai yra natūrali pasekmė, ir šitokiu būdu automatiškai ima egzistuoti šeima. Kokias šeimas turi rasė ar nacija, tokia yra ir visuomenė. Jeigu šeimos yra geros, tai visuomenė lygiai taip pat yra gera. Žydų ir kiniečių tautų didžiulis kultūrinis stabilumas glūdi jų šeimyninių grupių stiprybėje. (0939-04)


Moters instinktas mylėti ir rūpintis vaikais padarė taip, kad ją pavertė ta suinteresuota puse, kuri skatina vedybas ir primityvų šeimyninį gyvenimą. Vėlesniųjų papročių ir visuomeninių susitarimų spaudimas vyrą privertė kurti šeimą; jis neskubėjo rodyti susidomėjimo vedybomis ir šeimos sukūrimu, kadangi lytinis aktas jam neužkrauna jokių biologinių pasekmių.
Lytinis susivienijimas yra natūralus, bet vedybos yra visuomeninės, ir visada jas reguliavo papročiai. Papročiai (religiniai, moraliniai, ir etiniai), kartu su nuosavybe, garbe, ir kilnumu, stabilizuoja santuokos ir šeimos institutus. Kada tik susvyruoja papročiai, tada susvyruoja ir šeimos-santuokos instituto stabilumas. Dabar santuoka pereina iš nuosavybės etapo į asmeninę erą. Anksčiau vyras moterį saugojo, nes ji buvo jo kilnojamasis turtas, ir dėl tos pačios priežasties ji paklusdavo jam. Nesvarbu, kokie bebūtų šitos sistemos nuopelnai, bet ji iš tiesų užtikrino stabilumą. Dabar, moteris daugiau nebelaikoma nuosavybe, ir atsiranda nauji papročiai tam, kad stabilizuotų santuokos-šeimos institutą:
1. Naujas religijos vaidmuo – tas mokymas, jog tėvų patyrimas yra esminis, idėja, kad gimdomi kosminiai piliečiai, praplėstas supratimas apie privilegiją gimdyti palikuonis – suteikti sūnūs Tėvui.
2. Naujas mokslo vaidmuo – vaikų gimdymas vis daugiau ir daugiau tampa savanorišku, pavaldžiu vyro kontrolei. Senovėje supratimo stoka užtikrino, jog vaikai atsirastų visiškai neturint jokio noro jų turėti.
3. Naujas malonumo pagundų veikimas – tai įveda naują faktorių į rasinį išlikimą; senovės žmogus leisdavo nepageidaujamiems vaikams numirti; šiuolaikiniai žmonės juos gimdyti atsisako.
4. Tėvų instinkto padidinimas. Dabar kiekviena karta yra linkusi iš rasės reprodukcinės srovės pašalinti tuos individus, kurie turi nepakankamai stiprų tėvų instinktą tam, kad gimdytų vaikus, būsimuosius kitos kartos tėvus.
Didžiulis pavojus šeimyniniam gyvenimui yra gąsdinanti savęs patenkinimo, šiuolaikinių malonumų manijos, kylanti banga. Pirminis akstinas vedyboms buvo ekonominis; lytinis potraukis buvo antrinis. Vedybos, pagrįstos savęs aprūpinimu, vedė į giminės pratęsimą ir tuo pačiu užtikrino vieną labiausiai trokštamų savęs patenkinimo formų. Jos yra vienintelis žmogiškosios visuomenės institutas, kuris apima visas tris iš didžiųjų paskatų gyventi.(0942-02)


Nuosavybės kaupimas tampa tokiu instrumentu, kuris didina visas savojo aš pasitenkinimo formas, tuo tarpu į santuoką labai dažnai žiūrima tiktai kaip į malonumų priemonę. Ir šitas per didelis susižavėjimas, šita plačiai išplitusi malonumų manija, dabar sudaro didžiausią pavojų, kuris kada nors buvo pakibęs virš visuomeninio šeimyninio gyvenimo evoliucinio instituto, virš namų.
Iškyla tikras pavojus, kada susijungia poadominėms rasėms būdingas neramumas, smalsumas, nuotykių siekimas, ir malonumų neribojimas. Sielos alkio negalima numalšinti fiziniais malonumais; meilės šeimai ir vaikams negalima padidinti neišmintingu malonumo siekimu. Net jeigu jūs ir naudojate meno, spalvos, garso, ritmo, muzikos, ir asmens papuošimo resursus, jūs negalite turėti vilties, kad šituo pakelsite sielą arba pamaitinsite dvasią. Tuštybė ir mada negali pasitarnauti šeimos kūrimui ir vaikų kultūrai; garbė ir varžymasis yra bejėgiai padidinti ateinančių kartų išlikimo savybes.(0942-05)


Kartas nuo karto iškildavo tikrieji pranašai ir mokytojai tam, kad šamanizmą pasmerktų ir demaskuotų. Per paskutiniuosius šimtą metų net nykstantis raudonasis žmogus turėjo tokį pranašą, Šonį Tenskvatavą, kuris numatė saulės užtemimą 1808 metais ir pasmerkė baltojo žmogaus ydas. Per visus ilgus evoliucinės istorijos amžius įvairiose gentyse ir rasėse atsirado daug tikrų mokytojų. Ir jie visą laiką ir toliau pasirodys tam, kad mestų iššūkį bet kurio amžiaus šamanams ar žyniams, kurie priešinasi bendram švietimui ir mėgina trukdyti mokslinei pažangai. (0988-05)


Kada religija neturi asmenio Dievo, tada jos maldos yra pervedamos į teologijos ir filosofijos lygius. Kada tokios religijos aukščiausioji samprata apie Dievą yra samprata apie neasmenę Dievybę, kaip tai yra panteistiniame idealizme, nors ji ir suteikia pagrindą tam tikroms mistinės komunijos formoms, bet ji tampa pražūtinga tikrosios maldos, kuri visada reiškia žmogaus komuniją su asmene ir aukštesne būtybe, veiksmingumui.(0996-03)


Praeities amžių didieji religiniai mokytojai ir pranašai nebuvo kraštutiniai mistikai. Jie buvo Dievą pažįstantys vyrai ir moterys, kurie geriausiai tarnavo savo Dievui nesavanaudiškai tarnaudami savo bičiuliams mirtingiesiems. Jėzus savo apaštalus dažnai išsivesdavo tam, kad trumpus periodus jie pabūtų atskirai vieni ir atsiduotų meditavimui ir maldai, bet jis pasirūpino, kad didžiąją laiko dalį jie tarnautų bendraudami su miniomis. Žmogaus sielai reikia dvasinės mankštos, o taip pat ir dvasinio maisto.(1000-03)


1. Tam, kad jūsų malda būtų pajėgi, jūs turite nuoširdžiai ir drąsiai žvelgti į visatos tikrovės problemas. Jūs turite turėti kosminės ištvermės.
2. Jūs turite būti dorai išnaudojęs žmogiškąjį potencialą žmogiškajam prisiderinimui. Jūs turėjote būti darbštus.
3. Jūs privalote kiekvieną proto norą ir kiekvieną sielos troškimą pašvęsti dvasinio augimo transformuojančiam apkabinimui. Jūs turėjote patirti prasmių išplėtimą ir vertybių išaukštinimą.
4. Jūs privalote iš visos širdies pasirinkti dieviškąją valią. Jūs turite apleisti negyvą neryžtingumo centrą.
5. Jūs ne tik suvokiate Tėvo valią ir nusprendžiate ją vykdyti, bet jūs jau įgyvendinate beribį pasišventimą, ir dinamišką atsidavimą, aktualiam Tėvo valios vykdymui.
6. Savo maldoje jūs išskirtinai prašysite dieviškosios išminties tam, kad spręstumėte konkrečias žmogiškąsias problemas, kurias sutiksite kildami į Rojų – siekdami dieviškojo tobulumo.
7. Ir jūs turite turėti įtikėjimą – gyvą įtikėjimą.(1002-)


4. Jėzus iš Nazareto. Kristus Mykolas ketvirtą kartą pateikė Urantijai Dievo kaip Visuotinio Tėvo sampratą, ir šitas mokymas apskritai išsilaikė nuo to meto visą laiką. Jo mokymo esmė buvo meilė ir tarnavimas, kupinas meilės garbinimas, kurį tvarinys sūnus išreiškia savanoriškai pripažindamas Dievo savo Tėvo kupiną meilės tarnavimą, ir reaguodamas į Dievo savo Tėvo kupiną meilės tarnavimą; laisvanoriška tarnystė, kurią tokie tvariniai sūnūs dovanoja savo sielos broliams džiaugsmingai suvokdami, kad šitoje tarnystėje jie lygiai taip pat tarnauja ir Dievui Tėvui.(1008-01)


5. Urantijos dokumentai. Šie dokumentai, iš kurių vieną sudaro ir šitas dokumentas, yra pats naujausias tiesos pateikimas Urantijos mirtingiesiems. Šitie dokumentai skiriasi nuo visų ankstesniųjų apreiškimų, nes jie nėra vienos atskiros visatos asmenybės darbas, bet daugelio būtybių sudėtinis pateikimas. Bet nė vienas apreiškimas, kuriame nėra siekiama Visuotinio Tėvo, niekada negali būti pilnutinis. Visi kiti dangiškieji pagalbos suteikimai yra ne daugiau kaip daliniai, laikini, ir iš esmės pritaikyti vietinėms sąlygoms laike ir erdvėje. Nors tokie pareiškimai, kaip šis, matomai gali sumažinti visų kitų apreiškimų betarpišką įtaką ir autoritetą, bet į Urantiją atėjo tas metas, kada yra tikslinga pateikti tokius atvirus pareiškimus, net ir rizikuojant, jog ateityje šito, paties naujausiojo iš tiesos apreiškimų poveikis ir autoritetas Urantijos mirtingųjų rasėms bus susilpnintas.(1008-02)


Religinės prasmės vystosi savojo aš sąmonėje, kada vaikas savo mintis apie visagalybę perkelia iš savo tėvų į Dievą. Ir tokio vaiko visas religinis patyrimas didele dalimi priklauso nuo to, ar tėvų-vaiko santykiuose viešpatavo baimė ar meilė. Vergams visada buvo labai sunku baimę savo šeimininkui perkelti į meilės Dievui sampratas. Civilizacija, mokslas, ir išsivysčiusios religijos žmoniją turi išlaisvinti iš šitos baimės, kuri kilo iš siaubingos baimės gamtos reiškiniams. Ir tokiu būdu didesnis apšvietimas išlavintus mirtinguosius išvaduotų iš bet kokios priklausomybės nuo tarpininkų komunijoje su Dievybe.
Šiuolaikinis žmogus susidūrė su užduotimi, kaip per vienos kartos gyvenimą iš naujo suderinti žmogiškųjų vertybių daugiau negu jų buvo suderinta per du tūkstančius metų. Ir visa tai įtakoja visuomeninį požiūrį į religiją, nes religija yra gyvenimo būdas, o taip pat ir mąstymo metodas.
Tikroji religija turi visą laiką būti, vienu ir tuo pačiu metu, amžinasis pagrindas ir kelrodė žvaigždė visoms išliekančioms civilizacijoms.(1013-10)


Nors dėl religijos vystosi prasmės ir auga vertybės, bet visada kyla blogis, kada grynai asmeniniai vertinimai yra iškeliami į absoliutų lygius. Vaikas patyrimą vertina pagal malonumo turinį; subrendimas yra tiesiog proporcingas tam, kiek aukštesnės prasmės, net atsidavimas įvairiapusių gyvenimo situacijų ir kosminių ryšių aukščiausiosioms sampratoms, pakeičia asmeninį malonumą.(1094-03)


Kai kurie asmenys yra per daug užsiėmę, kad augtų, ir dėl to jiems iškyla rimtas dvasinio sustabarėjimo pavojus. Privalu pasirūpinti sąlygomis prasmių augimui skirtinguose amžiuose, viena po kitos einančiose kultūrose, ir besivystančios civilizacijos praeinančiuose etapuose. Pagrindiniai augimo slopintojai yra prietarai ir neišmanymas.(1094-04)


Kiekvienam besivystančiam vaikui suteikite galimybę augti su savo paties religiniu patyrimu; neužkraukite jam parengto suaugusiojo patyrimo. Prisiminkite, metai iš metų žengimas į priekį nustatytos švietimo tvarkos dėka nebūtinai reiškia intelektualų vystymąsi, tuo labiau dvasinį augimą. Žodžių atsargos išplėtimas nerodo charakterio vystymosi. Tikrąjį augimą rodo ne rezultatai, o žengimas į priekį. Tikrąjį švietimo augimą pažymi aukštesni idealai, gilesnis vertybių suvokimas, naujos vertybių prasmės, ir padidinta ištikimybė aukščiausiosioms vertybėms.(1094-05)


Vaikams nuolat įspūdį daro tiktai jų suaugusių draugų ištikimybė, pamokymai ar net ir pavyzdys įtaką daro neilgai. Ištikimi asmenys yra augantys asmenys, o augimas yra jaudinanti ir įkvepianti tikrovė. Gyvenk ištikimai šiandien – auk – ir rytojus pats pasirūpins savimi. Buožgalviui greičiausias kelias tapti varle yra kiekvieną akimirksnį ištikimai nugyventi buožgalviu.(1094-06)


Religijos negalima padovanoti, gauti, pasiskolinti, išmokti, ar prarasti. Tai yra asmeninis patyrimas, kuris didėja tiesiog proporcingai galutinių vertybių ieškojimo augimui. Tokiu būdu kosminis augimas lydi prasmių sukaupimą ir visą laiką augantį vertybių išaukštinimą. Bet pats kilnumas visada yra nesąmoningas augimas.(1095-02)


Religinio mąstymo ir veikimo įpročiai prisideda prie dvasinio augimo sferos. Žmogus gali išvystyti religinius polinkius teigiamai reaguoti į dvasinius akstinus, kažką panašaus į sąlyginį dvasinį refleksą. Palankias religiniam augimui savybes sudaro išlavintas jautrumas dieviškosioms vertybėms, kitų žmonių religinio gyvenimo suvokimas, reflektyvus kosminių prasmių apmąstymas, problemos sprendimas meldžiantis, dalinimasis dvasiniu gyvenimu su bičiuliais, savanaudiškumo vengimas, atsisakymas piktnaudžiauti gailestingumu, gyvenimas kaip Dievo akivaizdoje. Religinio augimo faktoriai gali būti sąmoningi, bet pats augimas būtinai yra nesąmoningas.(1095-03)


Tačiau, religinio augimo nesąmoninga prigimtis nereiškia, jog tokia veikla yra žmogiškojo intelekto įsivaizduojamose pasąmonės sferose; vietoje šito ji iš tiesų reiškia kūrybinę veiklą mirtingojo proto viršsąmoniniuose lygiuose. Patyrimas, kada yra suvokiama nesąmoningo religinio augimo tikrovė, yra tas vienintelis teigiamas įrodymas, jog egzistuoja funkcinė viršsąmonė.(1095-04)


Dvasinis vystymasis priklauso, pirma, nuo to, kad būtų palaikomas gyvas dvasinis ryšys su tikromis dvasinėmis jėgomis ir, antra, nuo to, kad būtų nuolat vedami dvasiniai vaisiai: tarnavimas savo bičiuliams, suteikiant jiems tai, kas buvo gauta iš savo dvasinių geradarių. Dvasinis žengimas į priekį yra grindžiamas tuo, kad intelektualiai yra suvokiamas dvasinis skurdas drauge su tokia savimone, kuri yra išalkusi tobulumo, troškimo pažinti Dievą ir būti tokia, kaip jis, iš visos širdies siekia vykdyti Tėvo danguje valią. (1095-05)


Dvasinis augimas pirmiausia yra poreikių supratimas, vėliau prasmių suvokimas, ir tada vertybių atradimas. Tikrojo dvasinio vystymosi įrodymą sudaro tai, kad pasireiškia tokia žmogiškoji asmenybė, kurią motyvuoja meilė, sužadina nesavanaudiškas darbas, ir valdo begalinis dieviškumo tobulumo idealų garbinimas. Ir visas šitas patyrimas sudaro religijos tikrovę kaip kontrastą vien tik teologiniams tikėjimams. (1095-06)


Žmogiškosios saviraiškos tikslas turėtų būti dvasinis, ne materialus. Vienintelės realybės, kurių verta siekti, yra dieviškos, dvasinės, ir amžinos. Mirtingasis žmogus turi teisę patirti fizinį malonumą ir jis turi teisę patirti pasitenkinimą iš žmogiškosios meilės; jis gauna naudos iš atsidavimo žmogiškiesiems susivienijimams ir žemiškoms institucijoms; bet visa tai nėra amžini pamatai, ant kurių būtų formuojama nemirtinga asmenybė, kuri turi pranokti erdvę, nugalėti laiką, ir pasiekti dieviškojo tobulumo ir užbaigtojo tarnystės amžinąjį likimą.(1096-03)


Jėzus pavaizdavo pažįstančio Dievą mirtingojo giluminį užtikrintumą, kada jis sakė: “Dievą pažįstančiam karalystės tikinčiajam, ką ten reiškia, net jeigu ir visi žemiškieji dalykai subyrės?" Žemiškasis saugumas yra pažeidžiamas, bet dvasinis užtikrintumas yra nepažeidžiamas. Kada žmogiškojo priešiškumo, savanaudiškumo, žiaurumo, neapykantos, blogio, ir pavydo potvynio didžioji banga plaka mirtingojo sielą, tada jūs galite būti visiškai tikri, jog yra viena vidinė tvirtovė, dvasios citadelė, kuri yra absoliučiai neįveikiama; bent jau tai yra tiesa dėl kiekvienos žmogiškosios būtybės, kuri savo sielą patikėjo viduje gyvenančiai amžinojo Dievo dvasiai.(1096-04)


Po tokio dvasinio pasiekimo, ar jis būtų dėl palaipsnio augimo, ar dėl specifinės krizės, atsiranda nauja asmenybės orientacija, o taip pat išsivysto ir naujas vertybių standartas. Tokie iš dvasios gimusieji individai yra taip iš naujo motyvuoti gyvenime, kad jie išlieka ramūs tuo metu, kada žlunga jų didžiausi troškimai ir kada dūžta jų reikšmingiausios viltys; jie tikrai žino, jog tokios katastrofos yra ne kas kita, kaip tik į naują kelią nukreipiantys kataklizmai, kurie sugriauna žmogaus žemiškuosius kūrinius prieš tai, kada išugdomos visatos pasiekimo naujo ir didingesnio lygio kilnesnės ir tvirtesnės realybės.(1096-05)
Prasmė yra kažkas tai, ką patyrimas prideda vertybei; ji yra vertybes įvertinanti sąmonė. Izoliuotas ir grynai savanaudiškas malonumas gali reikšti tikrą prasmių nuvertinimą, beprasmį pasitenkinimą, besiribojantį su santykiniu blogiu. Vertybės yra patirtinės tada, kada realybės yra apmąstytos ir intelektualiai susietos, kada tokius ryšius pripažįsta ir suvokia protas.
Vertybės niekada negali būti statiškos; tikrovė reiškia keitimąsi, augimą. Keitimasis be augimo, be prasmės išplėtimo ir vertybės išaukštinimo, yra bevertis – yra potencialus blogis. Kuo yra didesnis sugebėjimas kosmiškai prisitaikyti, tuo daugiau prasmės turi bet koks patyrimas. Vertybės nėra konceptualios iliuzijos; jos yra realios, bet jos visada priklauso nuo santykių. Visada vertybės yra tiek realios, tiek potencialios – ne tai, kas buvo, bet, kas yra ir kas bus.
Realybės ir potencialo susivienijimas prilygsta augimui, patirtiniam vertybių realizavimui. Bet augimas nėra tiesiog žengimas pirmyn. Žengimas į priekį visada yra prasmingas, bet santykinai jis yra bevertis be augimo. Žmogiškojo gyvenimo aukščiausiąją vertybę sudaro vertybių augimas, prasmių vystymas, ir šitų abiejų patyrimų kosminio tarpusavio ryšio įgyvendinimas. Ir toks patyrimas yra Dievo-sąmonės ekvivalentas. Toks mirtingasis, nors ir nėra viršgamtinis, iš tikrųjų tampa viršžmogišku; atsiranda nemirtinga siela.
Žmogus negali sukelti augimo, bet jis gali pasirūpinti palankiomis sąlygomis. Augimas visada yra nesąmoningas, nesvarbu, ar jis būtų fizinis, intelektualus, ar dvasinis. Tokiu būdu auga meilė; jos negalima sukurti, pagaminti, ar nupirkti; ji turi išaugti. Evoliucija yra kosminis augimo metodas. Visuomeninio augimo negalima užtikrinti įstatymais, o moralinio augimo negalima pasiekti pagerintu administravimu. Žmogus gali pagaminti mašiną, bet jos tikroji vertė turi atsirasti iš žmogiškosios kultūros ir asmeninio suvokimo. Žmogaus pagrindinis indėlis į augimą yra jo asmenybės visų galių sutelkimas –  gyvas įtikėjimas.
Religinis gyvenimas yra gyvenimas atsidavus, o gyvenimas atsidavus yra kūrybingas gyvenimas, originalus, ir spontaniškas. Naujos religinės įžvalgos kyla iš konfliktų, kurie inicijuoja naujų ir geresnių reagavimo įpročių pasirinkimą vietoje senesnių ir blogesnių reagavimo modelių. Naujos prasmės iškyla tiktai konfliktuose; o konfliktai išlieka tiktai tada, kada atsisakoma palaikyti aukštesnes vertybes, kurios yra išreikštos aukštesnėse prasmėse.
Religiniai kėblumai yra neišvengiami; negali būti augimo be psichinio konflikto ir dvasinio sujaudinimo. Gyvenimo filosofinės normos formavimas sukelia žymų sambrūzdį filosofinėse proto sferose. Ištikimybė tam, kas yra didinga, gera, teisinga, ir kilnu neatsiranda be kovos. Reikalingos pastangos dvasinės vizijos išsiaiškinimui ir kosminės įžvalgos išplėtimui. Ir žmogaus intelektas protestuoja prieš tai, kad būtų atjunkintas nuo maitinimosi žemiškosios egzistencijos nedvasinėmis energijomis. Tingus gyvulinis protas maištauja prieš tas pastangas, kurios yra reikalingos sprendžiant kosmines problemas.
Bet religinio gyvenimo didžiąją problemą sudaro užduotis asmenybės sielos galias suvienyti MEILĖS viešpatavimo dėka. Sveikata, protinis sumanumas, ir laimė atsiranda iš fizinių sistemų, proto sistemų, ir dvasios sistemų suvienijimo. Apie sveikatą ir protingumą žmogus supranta daug, bet apie laimę jis iš tikrųjų suvokia labai mažai. Didžiausia laimė yra neatsiejamai susieta su dvasiniu žengimu į priekį. Dvasinis augimas atneša tvirtą džiaugsmą, ramybę, kuri pranoksta bet kokį supratimą.(1097-)


Fiziniame gyvenime pojūčiai pasako apie daiktų egzistavimą; protas atranda prasmių realybę; bet dvasinis patyrimas individui atskleidžia tikrąsias gyvenimo vertybes. Šitie žmogiškojo gyvenimo aukščiausieji lygiai yra pasiekiami mylint Dievą aukščiausiu laipsniu, o žmogų mylint nesavanaudiška meile. Jeigu jūs mylite savo bičiulius žmones, tuomet jūs turite būti atradę jų vertybes. Jėzus mylėjo žmones taip smarkiai, nes žmogų jis vertino taip aukštai. Jūs galite geriausiai atrasti savo draugų vertybes, sužinodami jų motyvaciją. Jeigu koks nors žmogus jus erzina, sukelia nepasitenkinimo jausmus, tuomet jūs turėtumėte supratingai stengtis pamatyti jo požiūrį, jo tokio nepageidautino elgesio priežastis. Jeigu kartą jūs suprasite savo artimą, tuomet tapsite pakantus, ir šitas pakantumas išaugs į draugystę ir subręs į meilę.
Vaizduotės dėka įsivaizduokite vieną iš savo primityviųjų protėvių iš tų laikų, kada jie gyveno urvuose – neaukštą, deformuotą, purviną, urzgiantį nerangų vyrą, stovintį išskėstomis kojomis, su pakelta lazda, kvėpuojantį neapykanta ir priešiškumu, kada jis įtemptai žiūri tiesiog prieš save. Toks vaizdas vargu ar išreiškia žmogaus dieviškąjį kilnumą. Bet leiskite mums išplėsti šitą vaizdą. Prieš šitą gyvą žmogystą sėlina kardadantis tigras. Už jo nugaros stovi moteris su dviem vaikais. Tuoj pat jūs suvoksite, jog toks vaizdas išreiškia pradžią tam, kas didele dalimi yra gražu ir kilnu žmogiškojoje rasėje, bet abiejuose vaizdiniuose yra tas pats vyras. Tiktai antrajame vaizde jums yra pateikta išplėsta perspektyva. Jūs čia matote šito besivystančio mirtingojo motyvaciją. Jo požiūris tampa pagirtinas, nes jūs jį suprantate. Jeigu tiktai jūs galėtumėte išmatuoti savo draugų motyvus, kiek daug geriau jūs juos suprastumėte. Jeigu tiktai jūs galėtumėte pažinti savo bičiulius, tuomet jūs galiausiai įsimylėtumėte juos.
Jūs negalite savo bičiulių tikrai mylėti vien tik valios pastangomis. Meilė gimsta tiktai tada, kada jūsų artimo motyvai ir jausmai būna giliai suprantami. Ne tiek svarbu mylėti visus žmones šiandien, kiek svarbu, jog kiekvieną dieną jūs išmoktumėte pamilti dar vieną žmogiškąją būtybę. Jeigu kiekvieną dieną arba kiekvieną savaitę jūs imsite suprasti dar vieną savo bičiulį, ir jeigu tai yra jūsų sugebėjimų riba, tuomet jūs iš tikrųjų visuomeninate ir tikrai sudvasinate savo asmenybę. Meilė yra užkrečiama, ir kada žmogiškasis atsidavimas yra protingas ir išmintingas, tada meilė yra labiau užkrečiama negu neapykanta. Bet tiktai nuoširdi ir nesavanaudiška meilė yra tikrai užkrečiama. Jeigu tiktai kiekvienas mirtingasis galėtų tapti dinamiškos meilės sankaupa, tada šitas gėrybinis meilės virusas greitai persmelktų žmonijos sentimentalią emocijų srovę tokiu laipsniu, jog visą civilizaciją apgaubtų meilė, ir tai būtų žmogaus brolystės įgyvendinimas.
Religinio augimo vystymasis veda iš sąstingio per konfliktą į koordinavimą, iš nesaugumo į tvirtą įtikėjimą, iš kosminės sąmonės susipainiojimo į asmenybės suvienijimą, nuo laikinojo tikslo į amžinąjį, iš baimės vergystės į dieviškosios sūnystės laisvę.
Reikėtų aiškiai pasakyti, jog ištikimybės išpažinimas aukščiausiesiems idealams – psichiniam, emociniam, ir dvasiniam Dievo-sąmonės supratimui – gali būti natūralus ir palaipsnis augimas arba kartais gali būti patiriamas tam tikrose sandūrose, kaip, pavyzdžiui, krizėje. Apaštalas Paulius patyrė kaip tik tokį staigų ir įspūdingą atsivertimą tą įsimintiną dieną Damasko kelyje. Gautama Sidharta turėjo panašų patyrimą tą naktį, kada jis vienas sėdėjo ir stengėsi įsiskverbti į galutinės tiesos paslaptį. Daugelis kitų patyrė panašią patirtį, ir daug tikrų tikinčiųjų žengė į priekį dvasioje be staigaus atsivertimo.
Didžioji dalis įspūdingų reiškinių, susijusių su vadinamaisiais religiniais atsivertimais, yra visiškai psichologinės prigimties, bet kartas nuo karto iš tikrųjų įvyksta tokie patyrimai, kurie yra taip pat ir dvasinės kilmės. Kada protinis mobilizavimas yra absoliučiai visuminis bet kuriame psichinio siekio aukštyn į dvasinius laimėjimus lygyje, kada egzistuoja atsidavimo dieviškajai idėjai žmogiškojo motyvavimo tobulumas, tada labai dažnai viduje gyvenanti dvasia staiga užvaldo žemiau esantį protą tam, jog sinchronizuotųsi su tikinčiojo mirtingojo viršsąmoninio proto sutelkta ir pašventinta valia. Ir būtent tokie suvienytų intelektualių ir dvasinių reiškinių patyrimai sudaro tą atsivertimą, kuris susideda iš faktorių, esančių aukščiau už ir pranokstančių grynai psichologinį lygį.
Bet vien tiktai emocijos yra netikras atsivertimas; žmogus turi turėti įtikėjimą, o taip pat ir jausmą. Tokiu laipsniu, kokiu toks psichinis mobilizavimas yra dalinis, ir tiek, kiek tokia žmogaus ištikimybės motyvacija yra ne iki galo, tokiu laipsniu to atsivertimo patyrimas bus intelektualios, emocinės, ir dvasinės tikrovės derinys.
Net evoliucinė religija, atsidavimo ir didingumo požiūriu, yra visa tai, nes tai yra tikras patyrimas. Bet apreikštoji religija yra tiek nuostabi, tiek ir tikra. Išplėstos dvasinės vizijos nauja ištikimybė sukuria meilės ir atsidavimo, tarnystės ir bičiulystės naujus lygius; ir visas šitas padidintas visuomeninis požiūris sukuria Dievo Tėvystės ir žmogaus brolystės išplėstą sąmonę.
Būdingas skirtumas tarp evoliucinės ir apreikštos religijos yra nauja dieviškosios išminties kokybė, kuri yra pridedama prie grynai patirtinės žmogiškosios išminties. Bet būtent patyrimas žmogiškosiose religijose ir su žmogiškosiomis religijomis išvysto sugebėjimą vėliau priimti padidintą dieviškosios išminties ir kosminės įžvalgos padovanojimą. (1100 ir 1101- )


Gamtos apmąstymas iš tikrųjų logiškai nurodo, jog yra protingas vadovavimas, net gyva priežiūra, bet nė menkiausiu patenkinamu būdu jis neapreiškia asmenio Dievo. Iš kitos pusės, gamta neatskleidžia nieko tokio, kas trukdytų į visatą žvelgti kaip į religijos Dievo rankdarbį. Dievo negalima surasti vien tiktai gamtos dėka, bet žmogui, jį suradusiam kitokiu būdu, gamtos studijavimas tampa visiškai suderinamu su aukštesniu ir dvasingesniu visatos aiškinimu.
Apreiškimas kaip epochinis reiškinys yra periodiškas; kaip asmeninis žmogiškasis patyrimas jis yra nepertraukiamas. Dieviškumas mirtingojo asmenybėje veikia kaip Tėvo padovanotas Derintojas, kaip Sūnaus Tiesos Dvasia, ir kaip Visatos Dvasios Šventoji Dvasia, tuo tarpu šitie trys viršmirtingieji padovanojimai yra suvienyti žmogiškojoje patirtinėje evoliucijoje kaip Aukščiausiojo tarnavimas.
Tikroji religija yra įžvalga į tikrovę, moralios sąmonės įtikėjimo vaikas, o ne vien tiktai intelektualus kilimas į bet kokią dogmatinių doktrinų sankaupą. Tikrąją religiją sudaro tas patyrimas, jog "pati Dvasia liudija su mūsų dvasia, jog mes esame Dievo vaikai."  Religiją sudaro ne teologiniai tvirtinimai, bet dvasinė įžvalga ir sielos tikėjimo išaukštinimas.
Jūsų giliausia prigimtis – dieviškasis Derintojas – sukelia jūsų viduje alkį ir troškulį teisumui, tvirtą troškimą dieviškojo tobulumo. Religija yra įtikėjimo veiksmas suvokiant šitą vidinį poreikį dieviškajam pasiekimui; ir tokiu būdu atsiranda tas sielos tikėjimas ir tikrumas, kuriuos jūs imate sąmoningai suvokti kaip išgelbėjimo kelią, kaip asmenybės ir visų tų vertybių, kurias jūs pradėjote vertinti kaip tikras ir geras, išlikimo metodą.
Religijos suvokimas niekada nepriklausė, ir niekada nepriklausys, nuo didžiulio išsimokymo ar protingos logikos. Ji yra dvasinė įžvalga, ir būtent dėl šitos priežasties kai kurie pasaulio didžiausi religijos mokytojai, net ir pranašai, kartais turėdavo taip mažai išminties apie šį pasaulį. Religinis įtikėjimas yra vienodai prieinamas mokytiems ir nemokytiems.
Religija visą laiką turi būti sau kritikas ir teisėjas; jos niekada negalima stebėti, tuo labiau suprasti, iš išorės. Vienintelę jūsų garantiją dėl asmenio Dievo sudaro jūsų pačių įžvalga, susijusi su jūsų tikėjimu į dvasinius dalykus, ir jūsų patyrimas su dvasiniais dalykais. Visiems jūsų bičiuliams, kurie turėjo panašų patyrimą, joks argumentas apie Dievo asmenybę ar realybę nereikalingas, tuo tarpu visiems kitiems žmonėms, kurie nėra tiek tikri dėl Dievo, nė vienas iš įmanomų argumentų niekada nebus iki galo įtikinantis.
Psichologija iš tiesų gali mėginti nagrinėti religinių reakcijų į visuomeninę aplinką reiškinius, bet ji niekada neturės vilties įsikverbti į tikruosius ir vidinius religijos motyvus ir poveikius. Tiktai teologija, įtikėjimo sritis ir apreiškimo metodas, gali pateikti gamtos ir religinio patyrimo turinio tam tikrą išmintingą paaiškinimą.
Religija yra tokia gyvybinga, kad ji išsilaiko, kai nėra ir išsimokymo. Ji egzistuoja, nepaisant to, jog yra užkrėsta klaidingomis kosmologijomis ir neteisingomis filosofijomis; ji išlieka net ir po metafizikos supainiojimų. Per visus istorinius religijos vingius visada išsilaiko tai, be ko negali apsieiti žmogiškasis žengimas į priekį ir išlikimas: etinė sąžinė ir morali sąmonė.
Įtikėjimo įžvalga, arba dvasinė intuicija, yra kosminio proto apdovanojimas drauge su Minties Derintoju, kuris yra Tėvo dovana žmogui. Dvasinis protas, sielos intelektas, yra Šventosios Dvasios padovanojimas, Kuriančiosios Dvasios dovana žmogui. Dvasinė filosofija, dvasinių realybių išmintis yra Tiesos Dvasios padovanojimas, save padovanojančių Sūnų bendra dovana žmonių vaikams. Ir šitų dvasinių padovanojimų suderinimas ir tarpusavio suvienijimas sudaro žmogaus dvasinę asmenybę su jos potencialiu likimu.
Būtent tai yra ta pati dvasinė asmenybė, primityvioje ir embriono formoje, kuri Derintojo globoje išlieka po natūralios materialaus kūno mirties. Šita dvasinės kilmės sudėtinė esybė kartu su žmogiškuoju patyrimu yra įgalinta, to gyvenimo būdo, kurį suteikia dieviškieji Sūnūs, išlikti (Derintojo globoje) po materialaus savojo aš proto ir materijos suirimo, kada tokią laikiną partnerystę tarp to, kas yra materialus ir kas yra dvasinis, nutraukia gyvybingo judėjimo užbaigimas.
Per religinį įtikėjimą žmogaus siela atskleidžia save ir demonstruoja savo iškylančios prigimties potencialų dieviškumą tipišku būdu, kuriuo ji priverčia mirtingąją asmenybę reaguoti į tam tikras varginančias intelektualias ir išmėginančias visuomenines situacijas. Nuoširdų dvasinį įtikėjimą (tikrą moralią sąmonę) atskleidžia tai, kad jis:
1. Sukelia etikos ir moralės žengimą į priekį, nepaisant įgimtų ir priešiškų gyvulinių polinkių.
2. Sukuria didingą pasitikėjimą Dievo gerumu net ir kartaus nusivylimo ir triuškinančio pralaimėjimo akivaizdoje.
3. Gimdo giluminę drąsą ir pasitikėjimą, nepaisant gamtos priešiškumo ir fizinės nelaimės.
4. Demonstruoja nepaaiškinamą savitvardą ir sustiprinančią ramybę nežiūrint sunkių ligų ir net aštraus fizinio skausmo.
5. Išlaiko paslaptingą asmenybės savitvardą ir ramybę netinkamo elgesio ir grubiausio neteisingumo akivaizdoje.
6. Išlaiko dieviškąjį pasitikėjimą galutine pergale nepaisant tariamai aklo likimo žiaurumų ir akivaizdžiai visiško gamtos jėgų abejingumo žmogaus gerovei.
7. Išlaiko nepalaužiamą tikėjimą į Dievą nepaisant visų tam prieštaraujančių logikos įrodymų ir sėkmingai atsilaiko prieš visus kitus intelektualius išvedžiojimus.
8. Toliau demonstruoja drąsų įtikėjimą į sielos išlikimą nepaisant netikro mokslo apgaulingų mokymų ir neprotingos filosofijos įtikinėjančių apgavysčių.
9. Gyvena ir triumfuoja nepriklausomai nuo dabartinių laikų sudėtingų ir iš dalies išvystytų civilizacijų triuškinančiai sunkios naštos.
10. Prisideda prie to, jog nuolat išliktų altruizmas, nepaisant žmogiškojo savanaudiškumo, visuomeninių antagonizmų, pramoninio godumo, ir politinio menko prisiderinimo prie gyvenimo aplinkybių.
11. Atkakliai laikosi drąsaus tikėjimo visatos vienybe ir dieviškuoju vadovavimu, nepaisant blogio ir nuodėmės supainiojančio buvimo.
12. Toliau garbina Dievą į nieką nekreipdamas dėmesio. Išdrįsta pareikšti, "Net jeigu jis mane ir sunaikins, vis tiek aš tarnausiu jam."
Kadangi jūsų pasaulis apskritai nieko nežino apie kilmę, net ir apie fizinę kilmę, tai atrodė, jog būtų išmintinga kartas nuo karto pateikti mokymą kosmologijos srityje. Ir visada tai sukeldavo problemų ateičiai. Apreiškimo įstatymai mus labai smarkiai suvaržo uždrausdami perteikti neužtarnautas arba per ankstyvas žinias. Bet kokia kosmologija, perteikta kaip apreikštos religijos dalis, turi lemtį, jog per labai trumpą laiką pasens. Dėl to, ateities žmonės, susipažindami su tokiu apreiškimu, bet kokį tikros religinės tiesos elementą, kuris jame gali būti, jaučia pagundą atmesti, kadangi jie atranda klaidų spręsdami iš pirmo žvilgsnio apie jame pateiktas asocijuotas kosmologijas.
Žmonija turėtų suprasti, jog mus tuos, kurie dalyvauja tiesos apreiškime, labai griežtai suvaržo mūsų vyresnybės pamokymai. Mes nesame laisvi, kad galėtume anksčiau laiko pasakyti, kokie bus padaryti moksliniai atradimai per tūkstantį metų. Apreiškėjai turi veikti sutinkamai su tais nurodymais, kurie sudaro apreiškimo mandato dalį. Mes nematome galimybės, kaip šitą sunkumą galėtume įveikti, nei dabar, nei bet kuriuo metu ateityje. Mes visiškai gerai suvokiame, jog nors šitos serijos apreiškiami istoriniai faktai ir religinės tiesos išliks užregistruoti per ateities amžius, bet po kelerių trumpų metų daugelį mūsų teiginių, susijusių su fiziniais mokslais, reikės peržiūrėti dėl to, kad mokslas vystysis toliau ir bus pasiekti nauji atradimai. Šituos naujus įvykius mes net ir dabar numatome, bet mums yra uždrausta į apreiškiamus dokumentus įtraukti tokius žmogaus neatrastus faktus. Tebūnie aišku, jog apreiškimai nebūtinai yra įkvėpti. Šitų apreiškimų kosmologija nėra įkvėpta. Ji apsiriboja mums suteiktu leidimu dabartines žinias suderinti ir susisteminti. Nors dieviškoji arba dvasinė įžvalga yra dovana, bet žmogiškoji išmintis turi vystytis.
Tiesa visada yra apreiškimas: autoapreiškimas, kada jis iškyla dėl viduje gyvenančio Derintojo darbo; epochinis apreiškimas, kada jį pateikia kokios nors kitos dangiškosios agentūros, grupės, ar asmenybės veikimas.
Pagaliau, apie religiją reikia spręsti pagal jos vaisius, pagal tą būdą ir tą laipsnį, kuriuo ji demonstruoja nuo jos pačios neatskiriamą ir dievišką nuostabumą.
Tiesa tiktai santykinai gali būti įkvėpta, nors apreiškimas būtinai yra dvasinis reiškinys. Nors teiginiai, susiję su kosmologija, niekada nebūna įkvėpti, bet tokie apreiškimai turi milžiniškos vertės dėl to, kad bent jau laikinai žinias paaiškina šitaip:
1. Sumažindami supainiojimą, autoritetingai pašalindami suklydimus.
2. Suderindami žinomus arba netrukus tapsiančius žinomais faktus ir stebėjimus.
3. Atstatydami prarastas žinias apie tolimojoje praeityje epochinių įvykių svarbius fragmentus.
4. Suteikdami informaciją, kuri užpildys gyvybiškai svarbias trūkstamas grandis šiaip jau užsitarnautose žiniose.
5. Kosminius duomenis pateikdami tokiu būdu, kad nušviestų tuos dvasinius mokymus, kurie yra lydinčiame apreiškime.
Kada jūs drįstate kritikuoti žmogaus primityvią religiją (arba primityviojo žmogaus religiją), tada jūs turėtumėte prisiminti, jog spręsti apie tokius laukinius ir įvertinti jų religinį patyrimą turėtumėte sutinkamai su jų apsišvietimu ir sąžinės būsena. Nedarykite tokios klaidos ir nespręskite apie kitų religiją, remdamiesi savo žinių ir tiesos standartais.
Tikroji religija yra sielos viduje tas išaukštintas ir gilus įsitikinimas, kuris žmogų įtikinėja, kad jis klystų netikėdamas tomis morontinėmis realybėmis, kurios sudaro jo aukščiausiasias etines ir moralines sampratas, jo aukščiausiąjį aiškinimą apie gyvenimo didžiausias vertybes ir visatos giliausias realybes. Ir tokia religija yra tiesiog tas patyrimas, kuris sukuria intelektualų atsidavimą dvasinės sąmonės aukščiausiems postūmiams.
Grožio siekis yra religijos dalis tiktai tiek, kiek jis yra etiškas, ir tik tokiu laipsniu, kokiu jis turtina moralės sampratą. Menas yra religinis tiktai tada, kada susilieja su tikslu, kuris yra kilęs iš aukščiausiosios dvasinės motyvacijos.
Mokslas Dievybę pažymi kaip faktą; filosofija pateikia Absoliuto idėją; religija Dievą įsivaizduoja kaip mylinčią dvasinę asmenybę. Apreiškimas patvirtina Dievybės fakto, Absoliuto idėjos, ir dvasinės Dievo asmenybės vienybę ir, toliau, šią sampratą pateikia kaip mūsų Tėvą – visuotinį egzistencijos faktą, amžinąją proto idėją, ir begalinę gyvenimo dvasią.
Žinių siekimas sudaro mokslą; išminties ieškojimas yra filosofija; meilė Dievui yra religija; alkis tiesai yra apreiškimas. Tačiau būtent viduje gyvenantis Minties Derintojas žmogaus dvasinei įžvalgai į kosmosą suteikia tikrovės jausmą.(1122-07;08)


Mokslą patenkina tiktai pirminės priežastys, religiją patenkina aukščiausioji asmenybė, o filosofiją patenkina vienybė. Apreiškimas tvirtina, jog visi trys yra viena, ir jog visi yra geri. Tai, kas yra amžinai tikra, yra visatos gėris, o ne erdvės blogio laiko iliuzijos. Visų asmenybių dvasiniame patyrime, visada iš tikrųjų yra teisinga, jog tai, kas yra tikra, yra gėris, ir gėris yra tai, kas yra tikra.
Suklydimo elementas, kuris būna žmogiškajame religiniame patyrime, yra tiesiog proporcingas tam materializmo turiniui, kuris užteršia dvasinę sampratą apie Visuotinį Tėvą. Žmogaus ikidvasinį žengimą į priekį visatoje sudaro toks patyrimas, kada jis atsikrato šitų klaidingų idėjų apie Dievo prigimtį ir apie grynos ir tikros sielos tikrovę. Dievybė yra daugiau negu dvasia, bet kylančiajam žmogui vienintelis įmanomas požiūris yra dvasinis.
Malda iš tikrųjų yra religinio patyrimo dalis, bet šiuolaikinės religijos ją neteisingai pabrėžia, didele dalimi ignoruodamos daug esmingesnę garbinimo komuniją. Apmąstančias proto galias gilina ir išplečia garbinimas. Malda gyvenimą gali praturtinti, bet garbinimas apšviečia likimą.
Apreikštoji religija iš tikrųjų yra žmogiškosios egzistencijos vienijantis elementas. Apreiškimas vienija istoriją, suderina geologiją, astronomiją, fiziką, chemiją, biologiją, sociologiją, ir psichologiją. Dvasinis patyrimas yra žmogaus kosmoso reali siela.(1123-06)


Įsitikinimus Dievo atžvilgiu galima pasiekti išmintingo protavimo dėka, bet Dievą pažįstančiu individas tampa tiktai įtikėjimo, asmeninio patyrimo dėka. Didelėje dalyje to, kas yra susiję su gyvenimu, reikia atsižvelgti į tikimybę, tačiau kada yra kontaktuojama su kosmine tikrove, tada tikrumą galima patirti, kai prie tokių prasmių ir vertybių yra priartėjama gyvojo įtikėjimo dėka. Dievą pažįstanti siela drįsta pasakyti, "Aš žinau," net ir tada, kada šitomis žiniomis apie Dievą abejoja netikintysis, kuris tokį įsitikinimą neigia, kadangi jį ne iki galo paremia intelektuali logika. Kiekvienam tokiam abejojančiajam tikintysis tiktai atsako, "Iš kur tu žinai, kad aš nežinau?"(1124-07)


Nors protas visada gali abejoti įtikėjimu, bet įtikėjimas visada gali papildyti tiek protą, tiek logiką. Protas sukuria tokią tikimybę, kurią įtikėjimas gali transformuoti į moralinį tikrumą, net ir į dvasinį patyrimą. Dievas yra pirmoji tiesa ir paskutinioji ralybė; dėl to iš tikrųjų visa tiesa gimsta iš jo, tuo tarpu visos realybės egzistuoja santykinai jo atžvilgiu. Dievas yra absoliuti tiesa. Kaip tiesą žmogus gali pažinti Dievą, bet tam, kad suprastų – paaiškintų Dievą, žmogus turi ištirti visatų visatos realybę. Tos milžiniškos bedugnės abu krantus tarp Dievo tiesos patyrimo ir nemokšiškumo Dievo realybės atžvilgiu gali sujungti tiktai gyvasis įtikėjimas. Pasiekti harmoniją tarp begalinės tiesos ir visuotinės realybės vien tiktai protas negali.
Tikėjimas gali nesugebėti pasipriešinti abejonei ir atsispirti baimei, bet įtikėjimas abejojimą nugali visada, nes įtikėjimas yra tiek teigiamas, tiek ir gyvas. Tai, kas yra teigiama, visada turi pranašumą prieš tai, kas yra neigiama, tiesa turi pranašumą prieš suklydimą, patyrimas turi pranašumą prieš teoriją, dvasinės realybės turi pranašumą prieš laiko ir erdvės izoliuotas realybes. Šito dvasinio tikrumo įtikinamą įrodymą sudaro tokių tikinčiųjų, įtikėjusiųjų, dvasios visuomeniniai vaisiai kaip šito tikro dvasinio patyrimo pasekmė. Jėzus sakė: "Jeigu jūs savo bičiulius mylėsite taip, kaip jus mylėjau aš, tuomet visi žmonės tikrai žinos, kad jūs esate mano mokiniai."(1125-01;02)


Tie, kurie išgalvotų kokią nors religiją be Dievo, yra panašūs į tuos, kurie skintų vaisius be medžių, turėtų vaikų be tėvų. Jūs negalite turėti pasekmių be priežasčių; tiktai šis AŠ ESU yra be priežasties. Religinio patyrimo realybė numato Dievą, ir toks asmeninio patyrimo Dievas turi būti asmenė Dievybė. Jūs negalite melstis kokiai nors cheminei formulei, nuoširdžiai prašyti iš matematinės lygties, garbinti hipotezę, patikėti mintis postulatui, artimai bendrauti su procesu, tarnauti abstrakcijai, ir palaikyti kupiną meilės bičiulystę su dėsniu.(1126-03)


Religijos intelektualus skiriamasis ženklas yra tikrumas; filosofinė savybė yra nuoseklumas; visuomeniniai vaisiai yra meilė ir tarnystė.(1126-05)


Dievą pažįstantis individas nėra tas, kuris yra aklas sunkumams arba ignoruojantis tas kliūtis, kurios yra kelyje surandant Dievą šių laikų prietarų, tradicijų, ir materialistinių polinkių labirinte. Jis buvo susitikęs su šitais trukdymais ir triumfavo prieš juos, nugalėjo juos gyvojo įtikėjimo dėka, ir, nepaisant jų, pasiekė dvasinio patyrimo aukštumas. Bet tai yra tiesa, jog daugelis tų, kurie viduje yra įsitikinę, jog Dievas yra, tokį įsitikinimo jausmą bijo pareikšti dėl gausybės ir protingumo tų, kurie renka prieštaravimus ir didina sunkumus, susijusius su tikėjimu į Dievą. Didelio proto nereikia tam, kad būtų ieškoma trūkumų, kad būtų pateikiami klausimai, arba kad būtų reiškiami prieštaravimai. Bet iš tiesų reikia proto aštrumo tam, kad šitie klausimai būtų atsakyti ir šitie sunkumai būtų išspręsti; įtikėjimo tvirtumas yra didingiausias metodas, kaip spręsti visus tokius paviršutiniškus ginčus.(1126-06)


Religinio patyrimo vienybė visuomeninėje ar rasinėje grupėje kyla iš Dievo fragmento, gyvenančio individe, tapačios prigimties. Būtent šitas dieviškasis pradmuo žmogaus viduje ir pagimdo pastarojo nesavanaudišką suinteresuotumą kitų žmonių gerove. Bet kadangi asmenybė yra unikali – nėra dviejų vienodų mirtingųjų – dėl to neišvengiamai seka, jog nėra dviejų žmogiškųjų būtybių, kurios galėtų vienodai interpretuoti dieviškumo dvasios, kuri gyvena jų proto viduje, vadovavimą ir akstinus. Mirtingųjų grupė gali patirti dvasinę vienybę, bet jie niekada negali pasiekti filosofinio vienodumo. Ir šitą religinės minties ir patyrimo aiškinimo įvairovę rodo tas faktas, jog dvidešimtojo amžiaus teologai ir filosofai suformulavo daugiau negu penkis šimtus skirtingų religijos apibrėžimų. Iš tikrųjų, kiekviena žmogiškoji būtybė religiją apbrėžia dieviškųjų impulsų, atsirandančių iš Dievo dvasios, gyvenančios jos viduje, savo pačios patirtinio aiškinimo požiūriu, ir dėl to toks aiškinimas turi būti unikalus ir visiškai skirtingas nuo visų kitų žmogiškųjų būtybių religinės filosofijos.
Kada vienas mirtingasis visiškai sutinka su kito bičiulio mirtingojo religine filosofija, tada tas reiškinys rodo, jog šitos dvi būtybės turėjo panašų religinį patyrimą tais klausimais, kuriems jie suteikia savo panašų filosofinį religinį aiškinimą.
Nors jūsų religija ir yra asmeninio patyrimo dalykas, bet nepaprastai svarbu, kad jūs žinotumėte apie milžinišką skaičių kitų religinių patyrimų (kitų ir skirtingų mirtingųjų įvairius aiškinimus) tuo tikslu, jog galėtumėte užkirsti kelią tam, kad jūsų religinis gyvenimas netaptų egocentrinis – apibrėžtas, savanaudiškas, ir nevisuomeniškas.
Racionalizmas klysta, kada daro prielaidą, jog religija iš pradžių yra primityvus tikėjimas į kažką, o vėliau tada pradedama siekti vertybių. Religija pirmiausia yra vertybių siekimas, o tada yra formuluojama interpretuojančių įsitikinimų sistema. Žmonėms daug lengviau susitarti dėl religinių vertybių – tikslų – negu dėl įsitikinimų – interpretavimų. Ir tai paaiškina, kaip religija gali sutarti dėl vertybių ir tikslų, tuo pačiu metu demonstruodama gluminantį reiškinį, kada kokį nors tikėjimą palaiko šimtai konfliktuojančių nuomonių – pažiūrų. Taip pat tai paaiškina, kodėl konkretus asmuo sugeba išlaikyti savo religinį patyrimą, atsisakydamas daugelio ar pakeisdamas daugelį iš savo religinių įsitikinimų. Religija išsilaiko, nepaisant to, jog evoliuciniai įsitikinimai revoliucingai keičiasi. Teologija nesukuria religijos; būtent religija sukuria teologinę filosofiją.
Religija veikia žmogiškajame prote ir yra įgyvendinama patyrime anksčiau negu ji atsiranda žmogiškojoje sąmonėje. Vaikas egzistuoja apie devynis mėnesius iki to laiko, kai patiria gimimą. Bet religijos "gimimas" nėra staigus; tai yra palaipsnis atsiradimas. Nepaisant šito, anksčiau ar vėliau būna "gimimo diena." Jūs neįeinate į dangaus karalystę, jeigu nesate "gimęs vėl" – gimęs iš Dvasios. Didelę dalį dvasinių gimimų lydi dvasinės kančios ir dideli psichologiniai sukrėtimai taip, kaip ir didelei daliai fizinių gimimų būdinga "didžiulės gimdymo kančios” ir kiti "gimdymo” nenormalumai. Kiti dvasiniai gimimai būna natūralus ir normalus aukščiausiųjų vertybių suvokimo augimas plečiantis dvasiniam patyrimui, nors nebūna jokio religinio vystymosi be sąmoningų pastangų ir teigiamo ir individualaus ryžto. Religija niekada nebūna pasyvus patyrimas, neigiamas požiūris. Tai, kas yra vadinama "religijos gimimu," nėra tiesiogiai susieta su vadinamuoju atsivertimo patyrimu, kuris paprastai apibūdina religinius epizodus, atsitinkančius gyvenime vėliau dėl psichinio sutrikimo, emocijų nuslopinimo, ir charakterio krizės.
Bet tie asmenys, kuriuos tėvai taip išauklėjo, kad jie išaugo sąmoningai suvokdami, jog yra mylinčio dieviškojo Tėvo vaikai, neturėtų šnairuoti į savo bičiulius mirtinguosius, kurie tokią bičiulystės su Dievu sąmonę gali pasiekti tiktai psichologinės krizės, emocinio sukrėtimo, dėka.
Žmogaus prote ta evoliucine dirva, kurioje apreikštos religijos sėkla pradeda vystytis, yra morali prigimtis, kuri taip anksti pagimdo visuomeninę sąmonę. Vaiko moralios prigimties pirmieji bruožai neturi nieko bendro su lytimi, kalte, ar asmeniniu pasididžiavimu, bet vietoje šito jie yra susiję su teisingumo, sąžiningumo, ir gėrio troškimo impulsais – naudingu tarnavimu savo bičiuliams. Ir kada yra ugdomi tokie ankstyvieji moraliniai daigai, tada palaipsniui vystosi religinis gyvenimas, kurio santykinai neveikia konfliktai, sukrėtimai, ir krizės.
Vaiko psichologija natūraliai yra pozityvi, o ne negatyvi. Tiek daug mirtingųjų yra negatyvūs, nes jie šitaip buvo išmokyti. Kada sakoma, jog vaikas yra pozityvus, tai omenyje turima jo moralūs impulsai, tos proto galios, kurių atsiradimas duoda ženklą, jog atvyko Minties  Derintojas.
Kada nebūna iškreipto mokymo, tada normalaus vaiko protas vystosi pozityviai, kada atsiranda religinė sąmonė, tada jis vystosi link moralaus teisumo ir visuomeninio tarnavimo, o ne negatyviai, tolyn nuo nuodėmės ir kaltės. Vystantis religiniam patyrimui, konfliktas gali kilti arba nekilti, bet visada yra neišvengiami žmogiškosios valios sprendimai, pastangos, ir veiksmai.
Moralinį pasirinkimą paprastai lydi didesnis ar mažesnis moralinis konfliktas. Ir šitas pats pirmasis konfliktas vaiko prote yra tarp egoizmo akstinų ir altruizmo impulsų. Minties Derintojas neignoruoja asmenybės egoistinio motyvo vertybių, bet tikrai veikia taip, kad suteiktų nežymų pranašumą altruistiniams impulsams, vedantiems į žmogiškosios laimės tikslą ir į dangaus karalystės džaugsmus.
Kada morali būtybė, susidūrusi su savanaudišku akstinu, nusprendžia būti nesavanaudė, tai ir yra primityvus religinis patyrimas. Šitaip pasirinkti negali nė vienas gyvūnas; toks sprendimas yra tiek žmogiškas, tiek religinis. Jis apima Dievo-sąmonės realybę ir rodo visuomeninės tarnystės impulsą, žmogaus brolystės pagrindą. Kada protas pasirenka teisingą moralinį sprendimą laisvos valios veiksmu, tada toks sprendimas sudaro religinį  patyrimą.
Bet iki to meto, kai vaikas būna pakankamai išsivystęs tam, jog įgautų moralinį sugebėjimą ir dėl to sugebėtų pasirinkti altruistinę tarnystę, jis jau būna išvystęs stiprią ir gerai suvienytą egoistinę prigimtį. Ir būtent dėl šitos realios padėties atsirado kovos tarp "aukštesnės" ir "žemesnės" prigimties, tarp "nuodėmės senojo žmogaus" ir gailestingumo "naujos prigimties" teorija.  Labai anksti savo gyvenime normalus vaikas pradeda mokytis, kad yra "labiau palaiminga duoti negu gauti."
Žmogus akstiną tenkinti savo paties poreikius yra linkęs tapatinti su savuoju ego – su pačiu savimi. Priešingai šitam, norą būti altruistiškam jis yra linkęs tapatinti su kažkokiu poveikiu už savo paties ribų – su Dievu. Ir iš tikrųjų toks samprotavimas yra teisingas, nes visi tokie nesavanaudiški troškimai iš tikrųjų yra atsiradę vedant viduje gyvenančiam Minties Derintojui, o šitas Derintojas yra Dievo fragmentas. Dvasinio Pagalbininko impulsą žmogiškoji sąmonė suvokia kaip akstiną būti altruistiniam, bičiuliškai mąstančiam kitų tvarinių atžvilgiu. Bent jau toks yra vaiko proto ankstyvas ir fundamentalus patyrimas. (1130;1131)


Žmogiškoji laimė yra pasiekiama tiktai tada, kada savojo aš ego troškimą ir aukštesniojo savojo aš (dieviškosios dvasios) altruistinį akstiną suderina ir sutaiko besivienijančios ir vadovaujančios asmenybės suvienyta valia. Evoliucinio žmogaus protas visada susiduria su sudėtinga problema teisėjauti varžybose tarp emocinių impulsų natūralaus plėtimosi ir nesavanaudiškų postūmių, besiremiančių dvasine įžvalga – nuoširdžiu religiniu apmąstymu – moralinio augimo.
Mėginimas tokį patį gėrį užtikrinti savajam aš ir kuo didesniam skaičiui kitų žmonių sukelia problemą, kurią nevisada galima patenkinamai išspręsti laiko-erdvės sferoje. Amžinojo gyvenimo atveju, tokius antagonizmus išspręsti galima, bet per vieną trumpą žmogiškąjį gyvenimą jų išspręsti neįmanoma. Jėzus minty turėjo tokį paradoksą, kada jis sakė: "Kas savąją gyvybę išsaugos, tas ją tikrai praras, bet kas savąją gyvybę praras vardan karalystės, tas ją tikrai suras.”
Idealo – būti toks, kaip Dievas – siekimas yra nuolatinės pastangos iki mirties ir po jos. Iš esmės gyvenimas po mirties nesiskiria nuo mirtingojo egzistencijos. Viskas, ką šitame gyvenime mes darome gera, tiesiogiai prisideda prie ateities gyvenimo vystymo. Tikroji religija neskatina moralinės veltėdystės ir dvasinės tinginystės, jog suteiktų tuščią viltį, kad dėl perėjimo per natūralios mirties vartus bus padovanotos visos kilnaus charakterio dorybės. Tikroji religija nenuvertina žmogaus pastangų žengti į priekį per išnuomotą mirtingojo gyvenimą. Kiekvienas mirtingojo pasiekimas yra tiesioginis indėlis į nemirtingo išlikimo patyrimo pirmųjų etapų turtinimą.
Žmogaus idealizmui yra pražūtinga, kada žmogus yra mokomas, kad visi jo altruistiniai impulsai yra tiesiog jo natūralių bandos instinktų išvystymas. Bet jį sukilnina ir jam suteikia galingos energijos tai, kada jis sužino, jog šitie aukštesnieji jo sielos potraukiai išsiveržia iš tų dvasinių jėgų, kurios gyvena jo mirtingame prote.
Žmogus pats pakyla ir pranoksta save, kada jis kartą ir iki galo suvokia, kad jo viduje gyvena ir stengiasi kažkas, kas yra amžinas ir dieviškas. Ir tokiu būdu būtent gyvas įtikėjimas į mūsų idealų viršžmogiškąją kilmę patvirtina mūsų tikėjimą, jog mes esame Dievo sūnūs, ir mūsų altruistinius įsitikinimus, tuos žmogaus brolystės jausmus, padaro tikrus.
Žmogus, savo dvasinėje sferoje, iš tiesų turi laisvą valią. Mirtingasis žmogus nėra nei bejėgis visagalio Dievo nepajudinamos aukščiausiosios valdžios vergas, nei mechanistinio kosminio determinizmo beviltiško fatališkumo auka. Žmogus yra kuo tikriausiai savo paties amžinojo likimo architektas.(1134-)
Nors Visuotinis Tėvas asmeniškai gyvena Rojuje, pačiame visatų centre, bet taip pat jis realiai yra ir erdvės pasauliuose, savo nesuskaičiuojamų laiko vaikų prote, nes jų viduje jis gyvena kaip Paslaptingieji Pagalbininkai. Amžinasis Tėvas nuo savo planetinių mirtingųjų sūnų vienu ir tuo pačiu metu yra labiausiai nutolęs, ir su jais susietas artimiausiai.
Derintojai yra Tėvo meilės aktualybė, įkūnyta žmonių sielose; jie yra žmogaus amžinosios karjeros tikrasis pažadas, įkalintas mirtingojo proto viduje; jie yra žmogaus ištobulintos užbaigtojo asmenybės esmė, kurią jis gali iš anksto su malonumu nujausti laike, kada vis daugiau įsisavina dieviškąjį metodą stengdamasis gyventi vykdydamas Tėvo valią, žingsnis po žingsnio kildamas iš visatos į visatą tol, kol realiai pasieks savo Rojaus Tėvo dieviškąjį buvimą.(1176-01;02)


Kada Derintojai yra išsiunčiami iš Dieviningtono tam, jog tarnautų mirtingiesiems, tada egzistencialaus dieviškumo apdovanojimu jie būna tapatūs, bet jie skiriasi patirtinėmis savybėmis proporcingai savo ankstesniems kontaktams evoliucinių tvarinių viduje ir su evoliuciniais tvariniais. Mes negalime paaiškinti, kokiu principu remiantis yra paskiriamas Derintojas, bet manome, kad šitos dieviškosios dovanos yra padovanojamos pagal tam tikrą adaptavimosi prie asmenybės, kurioje apsigyvena, amžino tinkamumo kažkokią išmintingą ir veiksmingą politiką. Mes iš tikrųjų pastebime, jog labiau patyręs Derintojas dažnai gyvena aukštesnio tipo žmogiškajame prote; dėl to žmogiškasis paveldėjimas turi būti reikšmingas faktorius lemiant parinkimą ir paskyrimą.(1185-03)


Derintojai imasi sunkios užduoties, kada savanoriškai pasisiūlo apsigyventi tokiose sudėtingose būtybėse, kokios gyvena Urantijoje. Bet jie ėmėsi užduoties egzistuoti jūsų prote, ten priimti sferų dvasinių protingų būtybių nurodymus ir tada imtis to, kad vėl iš naujo diktuotų arba išverstų šituos dvasinius pranešimus materialiam protui; kylant į Rojų be jų apsieiti negalima.
Ko Minties Derintojas negali panaudoti jūsų dabartiniame gyvenime, tų tiesų, kurių jis negali sėkmingai perteikti tam žmogui, su kuriuo yra susižadėjęs, tą jis ištikimai išsaugos, kad būtų panaudota kitame egzistencijos etape, lygiai taip, kaip jis dabar gabena iš vieno apskritimo į kitą apskritimą tuos dalykus, kurių jam nepasiseka užregistruoti žmogiškojo subjekto patyrime, dėl to, kad tvarinys nesugeba, arba jam nepavyksta, pasiekti pakankamo bendradarbiavimo laipsnio.
Dėl vieno dalyko jūs galite neabejoti: Derintojai niekada nieko, kas yra patikėta jų priežiūrai, nepameta; niekada mums neteko sužinoti apie šitų dvasinių pagalbininkų pražangą. Angelai ir kiti aukšti dvasinių būtybių tipai, neišskiriant ir vietinės visatos Sūnų tipų, retkarčiais gali apkabinti blogį, gali kartais išklysti iš dieviškojo kelio, bet Derintojai  nesuklumpa niekada. Jie yra absoliučiai patikimi, ir tokios yra visos septynios grupės.
Jūsų Derintojas yra jūsų naujos ir kitos egzistavimo kategorijos potencialas, jūsų amžinosios sūnystės su Dievu išankstinis padovanojimas. Jūsų valios dėka ir sutikus jūsų valiai, Derintojas turi galią materialaus proto tvarinio polinkius pakreipti į atsirandančios morontinės sielos motyvavimų ir tikslų transformuojančius veiksmus.
Paslaptingieji Pagalbininkai nėra minties pagalbininkai; jie yra minties derintojai. Jie dirba su materialiu protu turėdami tikslą suderinimo ir sudvasinimo pagalba sukonstruoti naują protą jūsų ateities karjeros naujiesiems pasauliams ir naujam vardui. Jų misija iš esmės yra susijusi su ateities gyvenimu, ne su šituo gyvenimu. Jie yra vadinami dangiškieji padėjėjai, ne žemiškieji padėjėjai. Jie nėra suinteresuoti tuo, jog mirtingojo karjerą padarytų lengvą; jie labiau rūpinasi tuo, kad jūsų gyvenimą protingai apsunkintų ir sugriežtintų tiek, kad tai skatintų priimti daugybę sprendimų. Didingo Minties Derintojo buvimas nesuteikia gyvenimo lengvumo ir laisvės nuo įtempto mąstymo, bet tokia dieviškoji dovana tikrai turėtų suteikti dievišką proto nusiraminimą ir nuostabiausią dvasinę ramybę.(1191-)


Jūsų žemiškosios ir visą laiką besikeičiančios džiaugsmo ir liūdesio emocijos iš esmės yra žmogiškos ir materialios reakcijos į savo vidinį psichinį klimatą ir į išorinę materialią aplinką. Todėl, nelaukite iš Derintojo savanaudiškos paguodos ir mirtingojo paramos. Derintojo reikalas yra parengti jus amžinajai kelionei, užtikrinti jūsų išlikimą. Paslaptingojo Pagalbininko misija nėra tokia, kad užglostytų jūsų suerzintus jausmus arba pasirūpintų jūsų įžeista garbe; Derintojo dėmesį atkreipia ir užima laiką jūsų sielos parengimas tai ilgai kylančiajai karjerai.
Aš abejoju, jog sugebėsiu jums paaiškinti, ką gi Derintojai daro jūsų prote ir jūsų sielai. Aš nežinau, ar pats iki galo suvokiu, kas iš tikrųjų vyksta dieviškojo Pagalbininko ir žmogiškojo proto kosminiame susivienijime. Visa tai mums yra kažkaip paslaptinga, ne planas ir tikslas, bet įgyvendinimo realus būdas. Ir būtent tiesiog dėl to mums yra sunku parinkti tinkamą vardą šitoms dieviškosioms dovanoms, kurios yra skirtos mirtingiems žmonėms.
Minties Derintojai jūsų baimės jausmus norėtų pakeisti į meilės įsitikinimą ir pasitikėjimą, bet jie negali tokių dalykų daryti mechaniškai ir savavališkai; tai yra jūsų užduotis. Įgyvendindami šituos sprendimus, kurie išlaisvina jus iš baimės pančių, jūs tiesiogine prasme suteikiate psichikos atramos tašką, ant kurio Derintojas gali vėliau pritaisyti keliančią į viršų ir vystančią į priekį švytėjimo dvasinę svirtį.(1192-)


Pasauliuose, kur gyvena du smegenų pusrutulius turintys žmonės, po Rojaus save padovanojančio Sūnaus gyvenimo, nepatyrę Derintojai retai kada būna paskiriami asmenims, kurie turi neabejotiną sugebėjimą išlikti. Mes manome, jog tokiuose pasauliuose iš esmės visi Derintojai, gyvenantys protinguose vyruose ir moteryse turinčiuose sugebėjimą išlikti, priklauso patyrusiam tipui arba aukščiausiajam tipui.
Didelėje dalyje ankstyvųjų Urantijos evoliucinių rasių, egzistavo trys būtybių grupės. Čia buvo tokių, kurios buvo tokios gyvulinės, kad visiškai neturėjo gabumų tam, kad jų viduje apsigyventų Derintojai. Čia buvo tokių, kurios rodė neabejotinus gabumus tam, kad jų viduje apsigyventų Derintojai, ir greitai juos gavo, kada pasiekė moralinės atsakomybės amžių. Buvo ir trečioji klasė, kuri užėmė tarpinę padėtį: šios būtybės turėjo gabumų Derintojo priėmimui, bet šio proto viduje Pagalbininkai galėjo apsigyventi tiktai tada, kada individas paprašydavo asmeniškai.
Bet tose būtybėse, kurios yra iš tiesų netinkamos išlikimui dėl to, kad iš jų yra atimta paveldėjimo teisė dėl netinkamų ir menkų protėvių, ne vienas nepatyręs Derintojas tarnavo dėl to, kad gautų vertingą preliminarų patyrimą, kaip užmegzti ryšį su evoliuciniu protu, ir tokiu būdu geriau pasirengė tam, kad vėliau būtų paskirtas aukštesnio proto tipui kuriame nors kitame pasaulyje. (1198-03)


Kiek visatos reikalai yra žinomi man, tai Minties Derintojo meilę ir atsidavimą aš laikau dieviškiausia meile visoje kūrinijoje. Sūnų meilė tarnaujant rasėms yra nuostabi, bet Derintojo atsidavimas individui yra jaudinančiai didingas, dieviškai panašus į Tėvo. Akivaizdžiai Rojaus Tėvas šitą asmeninio ryšio formą su savo individualiais tvariniais pasiliko kaip išskirtinę Kūrėjo teisę. Ir visoje visatų visatoje nėra nieko tokio, ką būtų galima tiksliai palyginti su šitų neasmenių esybių, kurios taip nuostabiai apsigyvena evoliucinių planetų vaikuose, nuostabiu tarnavimu.
Nereikėtų manyti, jog Derintojai gyvena žmogiškųjų būtybių materialiose smegenyse. Jie nėra sferų fizinių tvarinių organinės dalys. Minties Derintoją galima tiksliau įsivazduoti kaip gyvenantį mirtingame žmogaus prote, o ne kaip egzistuojantį atskiro fizinio organo viduje. Ir netiesiogiai ir neatpažintas Derintojas nuolat bendrauja su žmogiškuoju subjektu, ypač tų didingų patyrimų metu, kada protas garbinantį ryšį palaiko su dvasia, viršsąmonėje.
Gaila, jog man neįmanoma padėti besivystantiems mirtingiesiems pasiekti geresnį supratimą ir turėti išsamesnį suvokimą, kaip nesavanaudiškai ir nuostabiai dirba jų viduje gyvenantys Derintojai, kurie yra taip atsidavusiai ištikimi užduočiai puoselėti žmogaus dvasinį gerbūvį. Šitie pagalbininkai yra sumanūs tarnai žmonių proto aukštesnėms fazėms; jie yra žmogiškojo intelekto dvasinio potencialo išmintingi ir patyrę manipuliatoriai. Šitie dangiškieji padėjėjai yra atsidavę didingai užduočiai saugiai jus vesti į vidų ir į viršų į dangiškosios laimės uostą. Šitie nepailstantys darbininkai yra pasišventę dieviškosios tiesos triumfo būsimajam įasmeninimui jūsų amžinajame gyvenime. Jie yra budrūs darbininkai, kurie vairuoja Dievo-sąmonės žmogiškąjį protą tolyn nuo blogio seklumų, tuo pačiu metu sumaniai kreipdami besivystančią žmogaus sielą link tobulumo dieviškųjų prieplaukų prie tolimųjų ir amžinųjų krantų. Derintojai yra mylintys vadovai, jūsų patikimi ir užtikrinti gidai, vedantys jus per jūsų trumpos žemiškosios karjeros tamsius ir neramius labirintus; jie yra tie kantrūs mokytojai, kurie savo subjektus taip nuolat ragina žengti į priekį augančio tobulumo keliais. Jie yra tie rūpestingi tvarinio charakterio aukščiausiųjų vertybių saugotojai. Kaip norėčiau, kad jūs galėtumėte juos mylėti labiau, bendradarbiauti su jais išsamiau, ir puoselėti juos su didesne meile.(1203)


Nors jūsų viduje gyvenantys dieviškieji gyventojai daugiausia rūpinasi jūsų dvasiniu parengimu niekada nesibaigiančio patyrimo kitam etapui, bet jie taip pat giliai domisi jūsų žemiškąja gerove ir jūsų realiais laimėjimais žemėje. Jie jaučia malonumą, kad prisideda prie jūsų sveikatos, laimės, ir tikrojo klestėjimo. Jie nėra abejingi jūsų sėkmei visuose planetinio vystymosi reikaluose, kurie nėra priešiški jūsų amžinojo žengimo į priekį būsimajam gyvenimui.
Derintojai domisi, ir rūpinasi, jūsų kasdieniais darbais ir jūsų gyvenimo įvairiapusiais niuansais tiesiog tokiu laipsniu, kokiu laipsniu šie dalykai turi poveikio tam, jog nulemtų jūsų reikšmingus žemiškuosius pasirinkimus ir gyvybiškus dvasinius sprendimus, ir, dėl to, jie yra tarpininkai sprendžiant jūsų sielos išlikimo ir amžinojo žengimo į priekį problemą. Derintojas, nors ir yra pasyvus grynai žemiškosios gerovės atžvilgiu, bet yra dieviškai aktyvus, kas susiję su visais jūsų amžinojo gyvenimo reikalais.
Derintojas lieka su jumis per visas nelaimes ir per bet kokią ligą, kuri iki galo nesunaikina intelekto. Bet kaip tai yra negeranoriška sąmoningai purvinti arba kitaip tyčia teršti fizinį kūną, kuris turi tarnauti šitos nuostabios dovanos iš Dievo žemiškuoju tabernakuliu. Visi fiziniai nuodai labai smarkiai trukdo Derintojo pastangoms išaukštinti materialų protą, nors baimės, pykčio, pavydo, pavyduliavimo, įtarumo, ir nepakantumo protiniai nuodai lygiai taip milžinišku laipsniu trukdo besivystančios sielos dvasiniam žengimui į priekį. 
Šiandien jūs einate per savo Derintojo asistavimo jums laikotarpį; ir jeigu tiktai būsite ištikimi tam pasitikėjimui, kurį jums išreiškia ta dieviškoji dvasia, kuri trokšta amžinosios sąjungos su jūsų protu ir siela, tai galiausiai prasidės ta morontinė vienovė, ta dieviškoji harmonija, tas kosminis koordinavimas, tas dieviškasis suderinimas, tas dangiškasis susiliejimas, tas niekada nesibaigiantis tapatybės susimaišymas, ta būties vienovė, kuri yra tokia tobula ir galutinė, kad net ir labiausiai patyrusios asmenybės niekada nebegali atskirti arba suvokti kaip atskirų tapatybių susiliejimo partnerių – mirtingojo žmogaus ir dieviškojo Derintojo.
Kada Minties Derintojai apsigyvena žmogaus proto viduje, tada, jie su savimi atsineša modelines karjeras, idealius gyvenimus, kaip juos nulėmė ir iš anksto nustatė jie patys ir Dieviningtono Personalizuoti Derintojai, ir kuriuos patvirtino Urantijos Personalizuotas Derintojas. Tokiu būdu jie pradeda dirbti turėdami konkretų ir iš anksto nustatytą planą savo žmogiškųjų subjektų intelektualiam ir dvasiniam vystymui, bet nė vienai žmogiškajai būtybei šitą planą priimti nėra privaloma. Jūs visi esate likimo subjektai, bet iš anksto nėra nustatyta, kad jūs privalote priimti šitą dieviškąjį likimą; jūs turite visišką laisvę Minties Derintojų programos bet kurią dalį arba visas dalis atmesti. Būtent jų misija yra įgyvendinti tokius proto pasikeitimus ir įvykdyti tokius dvasinius suderinimus, kad jūs galėtumėte noriai ir išmintingai pritarti, tokiu būdu, kad jie galėtų turėti daugiau įtakos asmenybės vystymosi reguliavimui; bet nesvarbu, kokios bebūtų aplinkybės, šitie dieviškieji Pagalbininkai tikrai niekada nepasinaudoja jumis arba kokiu nors būdu savavališkai nepaveikia jūsų pasirinkimo ir sprendimų. Derintojai gerbia jūsų asmenybės nepriklausomybę; jie visada paklūsta jūsų valiai.
Jie naudodami savo darbo metodus yra atkaklūs, išradingi, ir tobuli, bet jie niekada nevartoja  prievartos valinių asmenybių, kuriose jie gyvena, atžvilgiu. Dieviškasis Pagalbininkas niekada nesudvasins nė vienos žmogiškosios būtybės prieš jos valią; išlikimas yra Dievų tokia dovana, kurios laiko tvariniai turi trokšti. Iš esmės, kad ir ką Derintojui yra pasisekę padaryti jūsų labui, įrašai parodys, jog ta transformacija buvo įgyvendinta su jūsų bendradarbiaujančiu sutikimu; jūs būsite buvęs bendradarbiaujantis Derintojo partneris siekiant kylančiojo karjeros milžiniškos tranformacijos kiekvieno laiptelio.
Derintojas nemėgina kontroliuoti jūsų mąstymo, kaip tokio, bet vietoje šito, stengiasi jį sudvasinti, įamžinti jį. Nei angelai, nei Derintojai nesistengia tiesiogiai paveikti žmogiškosios minties; šitoji yra jūsų asmenybės išskirtinė teisė. Derintojai yra atsidavę tam, kad pagerintų, modifikuotų, suderintų, ir koordinuotų jūsų mąstymo procesą, bet ypač ir konkrečiau jie yra pasišventę tam, kad sukurtų jūsų karjeros dvasinę kopiją, jūsų paties tikrai besivystančio aš morontinę kopiją, išlikimo tikslais.
Derintojai dirba žmogiškojo proto aukščiausiųjų lygių sferose, nepertraukiamai stengdamiesi sukurti mirtingojo intelekto kiekvienos sampratos morontinius dublikatus. Dėl to, yra dvi realybės, kurios yra suteikiamos žmogiškojo proto grandinėms ir jose koncentruojasi: viena, mirtingasis aš, išsivystęs iš Gyvybės Nešėjų pirminių planų, kita, nemirtingoji esybė iš aukštųjų Dieviningtono sferų, viduje gyvenanti dovana iš Dievo. Bet mirtingasis aš taip pat yra asmenis aš; jis turi asmenybę.
Aš negaliu nepastebėti, jog tokia didelė jūsų dalis skiria tiek daug laiko ir minčių tiesiog gyvenimo smulkmenoms, tuo tarpu jūs beveik visiškai iš akiračio išleidžiate amžinosios svarbos esmingesnes realybes, būtent tas savybes, kurios yra susijusios su harmoningesnio darbinio susitarimo tarp jūsų ir savojo Derintojo vystymu. Žmogiškosios egzistencijos didysis tikslas yra prisiderinti prie viduje gyvenančio Derintojo dieviškumo; mirtingojo gyvenimo didysis laimėjimas yra pasiekti tikrą ir supratingą pasišventimą dieviškosios dvasios, kuri laukia ir dirba jūsų proto viduje, amžiniesiems tikslams. Bet atsidavusios ir ryžtingos pastangos tam, kad būtų įgyvendintas amžinasis likimas yra visiškai suderinamos su linksmu ir džiugiu gyvenimu ir su sėkminga ir garbinga karjera žemėje. Bendradarbiavimas su Minties Derintoju nenumato savęs kankinimo, apsimestinio pamaldumo, arba veidmainiško ir pretenzingo savęs pažeminimo; idealus gyvenimas yra toks, kai tarnaujama su meile, o ne egzistavimas baimingai nuogąstaujant.
Sumaištis, suglumimas, kartais net drąsos netekimas ir atsitraukimas, nebūtinai reiškia pasipriešinimą viduje gyvenančio Derintojo postūmiams. Tokie požiūriai kartais gali reikšti aktyvaus bendradarbiavimo su dieviškuoju Pagalbininku stoką ir gali, dėl to, kažkiek uždelsti dvasinį žengimą į priekį, bet tokie intelektualūs emociniai sunkumai nė mažiausia dalele nesutrukdo Dievą pažįstančios sielos tikrajam išlikimui. Vien tiktai nežinojimas niekada negali užkirsti kelio išlikimui; taip pat ir gluminančios abejonės ar baimingas netikrumas. Tiktai sąmoningas priešinimasis Derintojo vedimui gali užkirsti kelią atsirandančios nemirtingos sielos išlikimui.
Bendradarbiavimo su savo Derintoju jūs neturėtumėte laikyti ypatingai sąmoningu procesu, nes jis nėra toks; bet jūsų motyvai ir jūsų sprendimai, jūsų ištikimas pasiryžimas ir jūsų aukščiausi troškimai, iš tiesų sudaro realų ir efektyvų bendradarbiavimą. Jūs galite sąmoningai padidinti harmoniją su Derintoju štai kuo:
1. Nuspręsdami atsiliepti į dieviškąjį vedimą; žmogiškąjį gyvenimą nuoširdžiai grįsdami tiesos, grožio, ir gėrio aukščiausia sąmone, ir tada šitas dieviškumo savybes suderindami išminties, garbinimo, įtikėjimo, ir meilės pagalba.
2. Mylėdami Dievą ir trokšdami būti tokie, kaip jis – nuoširdžiai pripažindami dieviškąją tėvystę ir meilės kupiną dangiškojo Tėvo garbinimą.
3. Mylėdami žmogų ir nuoširdžiai trokšdami tarnauti jam – iš visos širdies pripažindami žmogaus brolystę kartu su protinga ir išmintinga meile kiekvienam iš savo mirtingųjų bičiulių.
4. Džiaugsmingai priimdami kosminę pilietybę – sąžiningai pripažindami savo progresinius įsipareigojimus Aukščiausiajai Būtybei, suvokdami evoliucinio žmogaus ir atsirandančios Dievybės abipusę priklausomybę. Tai yra kosminės moralės gimimas ir visuotinės pareigos beauštantis įgyvendinimas.
DIEVIŠKOJO Derintojo buvimas žmogiškajame prote padaro taip, jog nei mokslui, nei filosofijai amžinai bus neįmanoma pasiekti patenkinamo suvokimo apie žmogiškosios asmenybės besivystančią sielą. Morontinė siela yra visatos vaikas ir ją galima pažinti  tiktai kosminės įžvalgos ir dvasinio atradimo keliu.
Protas yra jūsų laivas, Derintojas yra jūsų locmanas, žmogiškoji valia yra kapitonas. Mirtingojo laivo šeimininkas turėtų turėti išminties pasitikėti dieviškuoju locmanu, kad kylančiąją sielą nuplukdytų į amžinojo išlikimo morontijos prieplaukas. Tiktai savanaudiškumu, tinginyste, ir nuodėmingumu žmogaus valia gali atstumti tokio mylinčio locmano vadovavimą ir galiausiai sudaužyti mirtingojo karjerą į paminto gailestingumo blogio seklumas ir į apkabintos nuodėmės uolas. Jums sutikus, šitas ištikimasis locmanas nugabens jus saugiai per laiko barjerus ir erdvės kliūtis į dieviškojo proto patį šaltinį ir dar toliau, net iki Derintojų Tėvo Rojuje.
Tikrosios civilizacijos visas vystymasis gimsta šitame vidiniame žmonijos pasaulyje. Būtent tiktai vidinis gyvenimas yra iš tikrųjų kūrybinis. Vargu ar civilizacija gali progresuoti, kada bet kurios kartos didžioji dauguma jaunimo savo interesus ir energiją paskiria jutiminio arba išorinio pasaulio materialistiniams siekiams.
Vidinis ir išorinis pasauliai turi skirtingus vertybių rinkinius. Bet kuri civilizacija atsiduria pavojuje, kada trys ketvirtadaliai jos jaunimo imasi materialistinių profesijų ir atsiduoda išorinio pasaulio jutiminės veiklos siekiams. Civilizacija yra pavojuje, kada jaunimas ignoruoja susidomėjimą etika, sociologija, eugenika, filosofija, menais, religija, ir kosmologija.
Tiktai viršsąmoninio proto, kada jis ribojasi su žmogiškojo patyrimo dvasinėmis sferomis, aukštesniuose lygiuose tikrai jūs galite surasti tas aukštesnes sampratas drauge su veiksmingais pagrindiniais modeliais, kurie prisidės prie geresnės ir ilgalaikiškesnės civilizacijos sukūrimo. Asmenybė yra savaime kūrybinga, bet šitaip ji veikia tiktai vidiniame individo gyvenime.
Sniego kristalai visada yra šešiakampės formos, bet niekada nebūna dviejų vienodų. Vaikai atitinka tipus, bet nėra dviejų, kurie būtų lygiai tokie patys, net ir dvynių atveju. Asmenybė atitinka kokį nors tipą, bet visada ji yra unikali.
Laimė ir džiaugsmas kyla vidiniame gyvenime. Jūs negalite patirti tikro džiaugsmo būdamas visai vienas. Atsiskyrėliškas gyvenimas yra pražūtingas laimei. Net šeimos ir nacijos gyvenimu džiaugtųsi daugiau, jeigu juo dalintųsi su kitomis šeimomis ir nacijomis.
Jūs negalite iki galo valdyti išorinio pasaulio – aplinkos. Būtent jūsų vidinio pasaulio kūrybingumas didžiausiu laipsniu yra pavaldus jūsų reguliavimui, nes ten jūsų asmenybė yra taip smarkiai išvaduota iš tų pančių, kuriuos uždeda antecedentinio priežastingumo dėsniai. Su asmenybe yra susieta ribota valios nepriklausomybė.
Kadangi šitas žmogaus vidinis gyvenimas yra iš tikrųjų kūrybinis, tai kiekvienam asmeniui tenka apsisprendimo atsakomybė, ar šitas kūrybingumas bus spontaniškas ir visiškai atsitiktinis arba jis bus valdomas, nukreipiamas, ir konstruktyvus. Kaip gali kūrybinė vaizduotė sukurti vertus vaisius, kada toji arena, kurioje ji veikia, jau yra pripildyta prietarų, neapykantos, baimės, apmaudo, keršto, ir fanatiškumo?
Idėjos gali kilti dėl išorinio pasaulio akstinų, bet idealai gimsta tiktai vidinio pasaulio kūrybinėse sferose. Šiandien pasaulio nacijoms vadovauja žmonės, kurie turi gausybę idėjų, bet jie yra nuskurdę idealais. Šitai paaiškina, kodėl egzistuoja skurdas, skyrybos, karai, ir rasinė neapykanta.
Vidinis kūrybingumas prisideda prie charakterio sutaurinimo asmenybės integravimo ir savojo aš suvienijimo dėka. Visiems laikams tai yra teisinga: Praeities pakeisti negalima; vidinio savojo aš dabartinio kūrybingumo tarnystės dėka galima pakeisti tiktai ateitį.
Ramybė šitame gyvenime, išlikimas mirtyje, tobulumas kitame gyvenime, tarnystė amžinybėje – visa tai yra pasiekta (dvasioje) dabar, kada tvarinio asmenybė sutinka – pasirenka – kad tvarinio valia paklūstų Tėvo valiai. Ir Tėvas jau pasirinko tai, jog savo paties fragmentą padarytų pavaldų tvarinio asmenybės valiai.
Toks tvarinio pasirinkimas nėra valios atidavimas. Tai yra valios pašventimas, valios išplėtimas, valios pašlovinimas, valios tobulinimas, ir toks pasirinkimas pakelia tvarinio valią iš žemiškosios reikšmės lygio į aukštesnę būseną, kurioje ta tvarinio sūnaus asmenybė artimai bendrauja su dvasinio Tėvo asmenybe.
Šitas Tėvo valios pasirinkimas yra mirtingojo žmogaus dvasiškai surastas dvasinis Tėvas, nors turi praeiti amžius prieš tai, kai sūnus tvarinys galės realiai stovėti Rojuje Dievo tikroje akivaizdoje. Šitą pasirinkimą sudaro ne tiek tvarinio valios paneigimas –  "Ne manoji valia, bet tavoji valia tebūnie" – kiek tvarinio teigiamas patvirtinimas: "Būtent tokia yra manoji valia, kad būtų tavoji valia." Ir jeigu toks sprendimas yra priimtas, tai anksčiau ar vėliau Dievą pasirenkantis sūnus pasieks vidinę sąjungą (susiliejimą) su viduje gyvenančiu Dievo fragmentu, tuo tarpu tas pats tobulėjantis sūnus aukščiausiąjį asmenybės pasitenkinimą atras žmogaus asmenybės ir savo Sutvėrėjo asmenybės garbinimo komunijoje; dviejų asmenybių, kurių kūrybinės savybės amžinai susijungė savanoriškame išraiškos abipusiškume – gimstant kitai žmogaus valios ir Dievo valios amžinai partnerystei.(1221-07)
Toji drąsa, kurios reikia tam, kad būtų vykdomas gamtos užkariavimas ir kad būtų nugalimas savasis aš, yra tokia drąsa, kuri gali neatsispirti pagundoms pasipuikuoti savuoju aš. Tas mirtingasis, kuris gali pranokti savąjį aš, gali pasiduoti vilionei sudievinti savo paties savimonę. Mirtingojo dilemą sudaro dvigubas faktas, tai, jog žmogus yra susietas su gamta, nors tuo pačiu metu jis turi unikalią laisvę – dvasinio pasirinkimo ir veiksmo laisvę. Materialiuose lygiuose žmogus yra priklausomas nuo gamtos, tuo tarpu dvasiniuose lygiuose jis triumfuoja prieš gamtą ir prieš visus dalykus, kurie yra laikini ir ribiniai. Toks paradoksas yra neatskiriamas nuo pagundos, potencialaus blogio, sprendimo klaidų, ir kada savasis aš tampa išdidžiu ir įžūliu, tada gali išsivystyti nuodėmė.
Nuodėmės problema nėra savaime egzistuojanti ribiniame pasaulyje. Ribiškumo faktas nėra blogis ar nuodėmė. Ribinį pasaulį sutvėrė begalinis Kūrėjas – tai yra jo dieviškųjų Sūnų rankų darbas – ir dėl to jis turi būti geras. Būtent klaidingas panaudojimas, neteisingas konstatavimas, ir iškraipymas to, kas yra ribinis, pagimdo blogį ir nuodėmę.
Tai tiesiog yra natūralu, jog mirtingąjį žmogų turėtų varginti nesaugumo jausmai, kada jis į save žvelgia kaip į neatskiriamai susietą su gamta, nors jis turi dvasinių galių visiškai pranokstančių visus žemiškuosius ir ribinius dalykus. Tiktai religinis įsitikinimas – gyvasis įtikėjimas – žmogui gali būti atrama, kada kyla tokios sunkios ir gluminančios problemos.
Iš visų tų pavojų, kurie užgriūna žmogaus mirtingąją prigimtį ir sukelia pavojų jo dvasiniam vientisumui, didžiausias yra puikybė. Drąsa yra šauni, bet egoizmas yra tuščiagarbis ir savižudiškas. Protingas pasitikėjimas savimi neturi būti smerkiamas. Žmogaus sugebėjimas pranokti save patį yra tas vienintelis dalykas, kuris jį išskiria iš gyvūnų karalijos.
Pasipuikavimas yra apgaulingas, apsvaiginantis, ir gimdantis nuodėmę, nesvarbu, ar jį turėtų individas, grupė, rasė, ar nacija. Tiesiogine prasme tai yra tiesa, "Puikybė būna prieš nuopolį.”
Nežinia drauge su saugumu yra Rojaus jaudinančio patyrimo esmė – nežinia laike ir prote, nežinia, susijusi su atsiskleidžiančio kilimo į Rojų įvykiais; saugumas dvasioje ir amžinybėje, saugumas sūnaus tvarinio beribiame pasitikėjime Visuotinio Tėvo dieviškąja užuojauta ir begaline meile; nežinia kaip visatos nepatyręs pilietis; saugumas kaip kylantis sūnus visagalio, visaišminčio, ir visus mylinčio Tėvo visatos gyvenamosiose buveinėse.
Gal galėčiau jums patarti, jog atkreiptumėte dėmesį į Derintojo ištikimo šauksmo jūsų sielai tolimą aidą? Viduje gyvenantis Derintojas negali sustabdyti ar net materialiai pakeisti jūsų laiko karjeros kovos; Derintojas negali sumažinti gyvenimo sunkumų, kada jūs keliaujate tolyn per šitą įtempto triūso pasaulį. Dieviškasis vidinis gyventojas gali tiktai kantriai laukti tuo metu, kada jūs kovojate mūšyje dėl gyvenimo, kaip jis yra nugyvenamas jūsų planetoje; bet jūs galėtumėte, jeigu tik leistumėte – kada jūs dirbate ir nerimaujate, kada jūs kovojate ir sunkiai triūsiate – drąsiajam Derintojui kovoti su jumis ir už jus. Jūs galėtumėte būti taip paguostas ir įkvėptas, taip sužavėtas ir suintriguotas, jeigu tik jūs leistumėte Derintojui nuolat atskleisti jūsų dabartinio materialaus pasaulio visos šitos sunkios, stiprėjančios kovos su kasdienėmis problemomis tikrojo motyvo, galutinio siekio, ir amžinojo tikslo paveikslą.
Kodėl jūs nepadedate Derintojui atlikti savo užduoties, kad jis galėtų jums parodyti visų šitų įtemptų materialių pastangų dvasinę kopiją? Kodėl jūs neleidžiate Derintojui jus sustiprinti kosminės galios dvasinėmis tiesomis tuo metu, kada rungiatės su tvarinio egzistencijos žemiškaisiais sunkumais? Kodėl jūs neskatinate dieviškojo padėjėjo, kad jis pakeltų jums nuotaiką aiškia vizija apie visatinio gyvenimo amžinąjį požiūrį, kada jūs žvelgiate suglumę į praeinančios valandos problemas? Kodėl jūs atsisakote to, kad jus apšviestų ir įkvėptų visatos požiūris, nors jūs sunkiai plušate apsupti laiko kliūčių ir nežinote, ko griebtis netikrumų labirinte, kuris gaubia jūsų mirtingojo gyvenimo kelionę? Kodėl jums neleidus, jog Derintojas jūsų mąstymą sudvasintų, nors jūsų kojos ir turi žengti materialiais žemiškųjų pastangų keliais?
Urantijos aukštesnės žmogiškosios rasės yra sudėtingai sumaišytos; jos yra daugelio rasių ir įvairios kilmės palikuonių mišinys. Šita sudėtinga prigimtis nepaprastai apsunkina Pagalbininkų veiksmingą darbą gyvenimo metu ir aiškiai padidina problemų kiekį po mirties tiek Derintojui, tiek sargui serafimui. Ne taip seniai aš buvau Salvingtone ir girdėjau likimo sargą, pateikiantį oficialų pareiškimą, pateisinantį tarnavimo savo mirtingajam subjektui sunkumus. Šitas serafimas sakė:
"Didžioji dalis mano sunkumų buvo dėl nesibaigiančio konflikto tarp mano subjekto dvigubos prigimties: siekio akstinui priešinosi gyvuliškas tingumas; labiau išsivysčiusios tautos idealams trukdė menkesnės rasės instinktai; didžiojo proto aukštesniems tikslams prieštaravo primityvaus paveldėjimo akstinas; Pagalbininko įžvalgos ilgalaikiam požiūriui priešinosi laiko tvarinio trumparegiškumas; kylančios būtybės progresinius planus modifikavo materialios prigimties troškimai ir norai; visatos proto blyksnius stabdė besivystančios rasės cheminiai-energetiniai mandatai; angelų raginimui priešinosi gyvulio emocijos; intelekto lavinimą naikino instinkto polinkiai; individo patyrimui priešinosi rasės sukaupti polinkiai; viso to, kas yra geriausia, tikslus užgožė pasislinkimas į tai, kas yra blogiausia; genijaus skrydį žlugdė vidutinybės trauka; gėrio žengimą į priekį uždelsė blogio inercija; grožio meną supurvino blogio buvimas; sveiką žvalumą padarė neveiksmingu ligos silpnumas; įtikėjimo fontaną užteršė baimės nuodai; džiaugsmo šaltinį apkartino liūdesio vandenys; jaudinančio laukimo džiugesį pakeitė įgyvendinimo kartėlis; gyvenimo džiaugsmams visą laiką grasino mirties skausmas. Koks gyvenimas ir kokioje planetoje! Ir vis tik, dėl Minties Derintojo nuolat esančios pagalbos ir raginimo, šita siela tikrai pasiekė pakankamą laimės ir sėkmės laipsnį ir net dabar yra pakilusi į mansonijos nuosprendžių sales." (1223-1224)


…angelai tikrai nesikiša į žmogiškosios valios laisvą pasireiškimą. Nei angelai, nei bet kuri kita visatos asmenybių kategorija neturi galios ar valdžios tam, kad suvaržytų arba  sumažintų žmogiškojo pasirinkimo išskirtines teises.
Angelai yra taip arti jūsų ir taip jautriai rūpinasi jumis, kad jie, vaizdžiai sakant, "verkia dėl jūsų sąmoningo nepakantumo ir užsispyrimo." Serafimai nelieja fizinių ašarų; jie neturi fizinių kūnų; taip pat jie neturi ir sparnų. Bet jie iš tiesų turi dvasines emocijas, ir jie tikrai patiria dvasinės prigimties jausmus ir sentimentus, kuriuos tam tikra prasme galima palyginti su žmogiškomis emocijomis.
Serafimai jūsų labui veikia visiškai nepriklausomai nuo jūsų tiesioginių prašymų; jie vykdo savo vyresnybės nurodymus; ir šitaip jie veikia nežiūrint jūsų trumpalaikių kaprizų ir permainingos nuotaikos. Tai nereiškia, kad jūs negalite jų užduočių arba palengvinti, arba apsunkinti, bet greičiau tai reiškia, jog angelai nėra tiesiogiai susiję su jūsų prašymais arba su jūsų maldomis.
Gyvenimo materialiame kūne metu angelų išmintis nėra tiesiogiai prieinama mirtingiesiems žmonėms. Jie nėra valdovai ar reguliuotojai; jie tiesiog yra sargai. Serafimai saugo jus; jie nesistengia jūsų veikti tiesiogiai; jūs turite patys pasirinkti savo kelią, tačiau tada šitie angelai veikia taip, kad jūsų pasirinktą kelią būtų galima panaudoti kaip įmanoma geriau. Jie savavališkai nesikiša (paprastai) į žmogiškojo gyvenimo kasdienius reikalus. Tačiau kada jie gauna nurodymus iš savo vyresnybės tam, kad atliktų kokį nors neįprastą žygį, tada jūs galite būti tikri, jog šitie sargai suras kokias nors priemones tam, kad šituos mandatus įvykdytų. Dėl to į žmogiškosios dramos spektaklį jie neįsiveržia, tačiau, kada susidaro nepaprastos aplinkybės, tada į jį jie įsiterpia, bet ir tuomet tą atlieka paprastai gavę savo vyresnybės tiesioginius nurodymus. Jie yra tos būtybės, kurios jus lydės ne vieną amžių, ir šitokiu būdu jie susipažįsta su savo būsimuoju darbu ir su asmenybės susivienijimu.
Serafimai tam tikromis aplinkybėmis sugeba veikti kaip materialūs tarnai žmogiškosioms būtybėms, bet šitose pareigose jų veikimas yra labai retas. Žmogiškųjų būtybių labui jie sugeba veikti, padedant tarpinėms būtybėms ir fiziniams kontrolieriams, plačiame veiklos diapazone, net ir užmegzti realų ryšį su žmonėmis, bet tokie atsitikimai yra labai neįprasti. Paprastai serafinis veikimas materialiosios sferos sąlygų nekeičia, nors buvo atvejų, kada žmogiškosios evoliucijos grandinėje buvo iškilęs pavojus gyvybiškai svarbioms grandims, kurių metu serafiniai sargai veikė, ir kaip pridera, savo pačių iniciatyva.(1246)


Planetinės dangiškosios tarnystės kiekviena sritis turi teisę turėti ryšio korpusą, sudarytą iš šitų mirtingųjų rezervistų. Vidutiniame apgyvendintame pasaulyje yra naudojama septyniasdešimt atskirų likimo korpusų, kurie yra glaudžiai susieti su pasaulio reikalų dabartiniu viršžmogiškuoju tvarkymu. Urantijoje yra dvylika rezervinių likimo korpusų, po vieną kiekvienai serafinės priežiūros grupei.
Urantijoje dvylika likimo rezervistų grupių yra sudarytos iš sferos mirtingųjų gyventojų, kurie buvo paruošti daugeliui kritinių situacijų žemėje, ir yra laikomos parengtyje tam, jog veiktų galimų nepaprastųjų situacijų planetoje atveju. Šitame jungtiniame korpuse dabar yra 962 asmenys. Mažiausiame korpuse yra 41 narys, o didžiausią korpusą sudaro 172 nariai. Išskyrus mažiau negu dvi dešimtis kontaktuojančiųjų asmenybių, šitos unikalios grupės nariai visiškai nieko nežino apie savo parengimą veikti kokių nors planetinų krizių metu. Šituos mirtinguosius rezervistus parenka tas korpusas, kuriam jie būna atitinkamai priskirti, ir juos vienodai rengia ir ruošia giluminio proto lygyje bendru Minties Derintojo ir serafinio sargo tarnystės metodu. Dažnai šiame nesąmoningame mokyme dalyvauja didelis skaičius kitų dangiškųjų asmenybių, ir viso šito specialaus parengimo metu vertingą ir neįkainojamą pagalbą suteikia tarpinės būtybės.(1257-07;08)


(Visatos-sąmonės piliečių kosminis rezervinis korpusas Urantijoje dabar turi daugiau negu vieną tūkstantį mirtingųjų narių, kurių kosminės pilietybės suvokimas toli pranoksta jų žemiškosios buveinės sferą, bet man yra uždrausta atskleisti šitos unikalios gyvų žmogiškųjų būtybių grupės veikimo tikrąjį pobūdį.)
Urantijos mirtingieji neturėtų leisti, kad jų pasaulio santykinė dvasinė izoliacija nuo kai kurių vietinės visatos grandinių sukeltų kosminio apleidimo arba planetinio našlaitiškumo jausmą. Planetoje veikia pasaulio reikalų ir žmogiškųjų likimų labai konkreti ir efektyvi viršžmogiškoji priežiūra.
Bet tai yra tiesa, kad jūs galite turėti, geriausiu atveju, tiktai menką supratimą apie idealų planetos valdymą. Nuo pat ankstyvųjų Planetos Princo laikų, Urantija kentėjo dėl klaidų, padarytų vykdant pasaulio augimo ir rasinio vystymosi dieviškąjį planą. Satanijos ištikimi apgyvendinti pasauliai nėra valdomi taip, kaip yra valdoma Urantija. Nepaisant šito, palyginus su kitais izoliuotais pasauliais, jūsų planetinės vyriausybės nebuvo labai prastesnės; tiktai vienas arba du pasauliai galima sakyti yra blogesni, o keletas kitų gali būti šiek tiek geresni, bet didžioji dalis yra lygiai tokiame pačiame išsivystymo lygyje, kaip ir jūs.
Atrodo, jog vietinėje visatoje niekas nežino, kada pasibaigs planetinio administravimo nestabili būsena. Nebadono Melkizedekai yra linkę laikytis tokios nuomonės, jog mažai kas keisis planetos vyriausybėje ir administravime iki Mykolo antrojo asmeninio atvykimo į Urantiją. Be jokios abejonės šituo metu, jeigu ne anksčiau, planetos valdyme bus įgyvendinti didžiuliai pakitimai. Bet kai dėl pasaulio administravimo tokių modifikacijų pobūdžio, tai atrodo, jog niekas negali to net ir numanyti. Per visą Nebadono visatos apgyvendintų pasaulių istoriją nebuvo nė vieno precedento, kad atsitiktų toks įvykis. Tarp tų daugelio dalykų, susijusių su Urantijos valdymu ateityje, kuriuos sunku suprasti, vienas iš ryškiausių yra archangelų grandinės ir jų skyriaus būstinės dislokavimas šioje planetoje.
Jūsų izoliuotas pasaulis visatos pasitarimuose nėra pamirštamas. Urantija nėra kosminė našlaitė, praradusi garbę dėl nuodėmės ir atstumta nuo dieviškosios globos dėl maišto. Iš Uversos iki Salvingtono ir žemyn iki Jerusemo, net Havonoje ir Rojuje, visi žino, kad mes esame čia; ir jūs, mirtingieji, dabar gyvenantys Urantijoje, esate lygiai taip pat su meile puoselėjami ir lygiai taip pat ištikimai prižiūrimi tartum šios sferos niekada nebūtų išdavęs neištikimas Planetos Princas, ir dar daugiau. Per amžius tai yra teisinga "Pats Tėvas myli jus."(1258-1259)


Didysis iššūkis, kuris buvo mestas mirtingajam žmogui, yra toks: Ar patiriamas kosmoso vertybės prasmes jūs nuspręsite įasmeninti į savo paties besivystantį vidinį aš? ar atstumdami išlikimą leisite šitoms Aukštybės paslaptims nieko neveikti laukiant kito tvarinio veiksmo kuriuo nors kitu metu, kuris savaip pamėgins įnešti tvarinio indėlį į ribinio Dievo evoliuciją? Bet tai jau bus jo indėlis į Aukščiausiąjį, o ne jūsų.
Šito visatos amžiaus didžioji kova yra tarp potencialo ir aktualo – aktualizuotis stengiasi visa tai, kas dar neišreikšta. Jeigu mirtingasis žmogus pradeda jaudinantį žygį į Rojų, tuomet jis eina pagal laiko judėjimą, kuris kaip srovės teka amžinybės upėje; jeigu mirtingasis žmogus amžinąją karjerą atstumia, tuomet ribinėse visatose jis juda prieš įvykių srovę. Mechaninė kūrinija nenumaldomai juda toliau sutinkamai su Rojaus Tėvo atsiskleidžiančiu tikslu, bet valinis tvarinys vaidmenį gali pasirinkti, priimti arba atmesti asmenybės dalyvavimą amžinybės jaudinančiame patyrime. Mirtingasis žmogus žmogiškosios egzistencijos aukščiausiųjų vertybių sunaikinti negali, bet jis gali labai aiškiai užkirsti kelią šitų vertybių evoliucijai savo paties asmeniniame patyrime.
Dievo dovanos – jo tikrovės padovanojimas – yra ne atskyrimas nuo savęs; jis neatskiria kūrinijos nuo savęs, bet aplink Rojų skriejančiuose kūriniuose jis sukūrė įtampą. Dievas pirmiausia žmogų myli ir jam suteikia nemirtingumo potencialą – amžinąją tikrovę. Ir kada žmogus Dievą myli, tada žmogus iš tikrųjų tampa amžinas aktualybėje. Ir štai kokia yra paslaptis: Kuo arčiau žmogus priartėja prie Dievo meilės dėka, tuo didesnė yra to žmogaus realybė – aktualybė. Kuo daugiau žmogus nuo Dievo traukiasi, tuo daugiau jis priartėja prie nerealybės – egzistencijos nutrūkimo. Kada žmogus pašvenčia savo valią Tėvo valios vykdymui, kada žmogus Dievui atiduoda viską, ką jis turi, tada Dievas iš tiesų tą žmogų padaro didesnį negu jis yra.(1285-03)


Automatinė visatos reakcija yra stabili ir, kokia nors forma, tęsiasi kosmose. Asmenybė, pažįstanti Dievą ir trokštanti vykdyti jo valią, turinti dvasinę įžvalgą, yra dieviškai stabili ir egzistuoja amžinai. Žmogaus didįjį jaudinantį patyrimą visatoje sudaro jo mirtingo proto perėjimas iš mechaninės statikos stabilumo į dvasinės dinamikos dieviškumą, ir šitą transformaciją jis pasiekia savo paties asmenybės sprendimų jėga ir pastovumu, kiekvienoje gyvenimo situacijoje pareikšdamas: "Būtent manoji valia yra tokia, jog būtų tavoji valia."(1303-01)


Jėzus savo gyvenimo įvairius epizodus sugebėjo labai protingai ir sąmoningai atskirti taip, kad, žmonių akimis žiūrint, jie niekada nebuvo tarpusavyje susiejami kaip vieno ir to paties individo veiksmai. Vėlesniaisiais metais jis ne kartą klausėsi, kaip buvo pasakojama šita pati istorija apie keistą galilėjietį, kuris atmetė galimybę įkurti mokyklą Damaske, kad ši galėtų varžytis su Aleksandrija.(1413-01)


Vienas iš tikslų, kurių siekė Jėzus, stengdamasis atskirti kai kuriuos savo žemiškojo  patyrimo epizodus, buvo užkirsti kelią tam, jog nebūtų suformuota tokia įvairiapusė ir įspūdinga karjera, dėl kurios vėlesniosios kartos imtų garbinti mokytoją vietoje to, kad paklustų tai tiesai, kuria jis gyveno ir kurios mokė. Jėzus nenorėjo sukurti tokio žmogiškojo pasiekimo grandinės, kuri atitrauktų dėmesį nuo jo mokymų. Jis labai anksti suvokė, kad jo pasekėjai jaus pagundą suformuluoti religiją apie jį ir kuri gali tapti karalystės evangelijos, kurią jis ketino skelbti pasauliui, varžove. Todėl, per kupiną įvykių savo gyvenimą jis nuosekliai stengėsi užgniaužti viską, kas, jo manymu, gali būti paversta tuo, kas pasitarnautų šiam natūraliam žmogiškajam polinkiui aukštinti mokytoją, o ne skelbti jo mokymus.(1413-02)


Jėzaus gyvenimą žemėje taip pat visada padės suprasti tai, jeigu visi mirtingieji, studijuojantys šitą dieviškąjį savęs padovanojimą, prisimins, kad, nors jis gyveno šį įsikūnijimo gyvenimą Urantijoje, bet gyveno jį savo visai visatai. Su tuo gyvenimu, kurį jis gyveno mirtingosios prigimties materialiame kūne kiekvienos atskiros apgyvendintos sferos labui visoje Nebadono visatoje, buvo susieta kažkas tokio, kas yra ypatinga ir kas įkvepia. Lygiai taip pat tas taikytina ir visiems tiems pasauliams, kurie buvo apgyvendinti nuo jo gyvenimo Urantijoje įsimintinų laikų. Ir lygiai taip pat tą bus galima pasakyti ir apie visus pasaulius, kurie gali būti apgyvendinti valiniais tvariniais per šitos vietinės visatos visą ateities istoriją.(1424-01)


Tiesos negalima apibrėžti žodžiais, ją galima apibrėžti tiktai gyvenimu. Tiesa visada yra daugiau negu žinojimas. Žinojimas yra susijęs su matomais dalykais, bet tiesa pranoksta tokius grynai materialius lygius tuo, kad ji derinasi su išmintimi ir apima tokius neapčiuopiamus dalykus, kaip žmogiškąjį patyrimą, net dvasines ir gyvas realybes. Žinojimas kyla iš mokslo; išmintis atsiranda iš tikros filosofijos; tiesa gimsta iš dvasinio gyvenimo religinio patyrimo. Žinojimas turi reikalo su faktais; išmintis, su ryšiais; tiesa, su tikrovės vertybėmis.(1459-02)


Žmogus yra linkęs mokslą kristalizuoti, filosofiją formalizuoti, ir tiesą dogmatizuoti, nes jis yra intelektualiai tingus, kad prisiderintų prie augančios gyvenimo kovos, tuo pačiu metu jis taip pat siaubingai bijo to, kas yra nežinoma. Paprastas žmogus delsia keisti savo mąstymo įpročius ir gyvenimo būdą.(1459-03)
Atskleista tiesa, asmeniškai atrasta tiesa, yra žmogiškosios sielos aukščiausias pasitenkinimas; tokia tiesa yra materialaus proto ir viduje gyvenančios dvasios bendras kūrinys. Šitos tiesą suvokiančios ir grožį mylinčios sielos amžinąjį išgelbėjimą užtikrina tas alkis ir troškulys gėriui, kuris veda šitą mirtingąjį į tai, kad jis išsiugdytų vienintelio tikslo siekimą vykdyti Tėvo valią, surasti Dievą, ir tapti tokiam, kaip jis. Niekada nebūna konflikto tarp tikrojo pažinimo ir tiesos. Gali būti konfliktas tarp pažinimo ir žmogiškųjų tikėjimų, tikėjimų, kurie yra nuspalvinti prietarų, iškreipti baimės, ir valdomi siaubo, jog bus susidurta su naujais materialaus atradimo ar dvasinio vystymosi faktais.(1459-04)


Bet tiesa niekada negali tapti žmogaus nuosavybe be įtikėjimo. Tai yra tiesa, nes žmogaus mintys, išmintis, etika, ir idealai niekada nepakils aukščiau negu jo įtikėjimas, jo išaukštinta viltis. Ir bet koks toks tikras įtikėjimas remiasi giluminiu apmąstymu, nuoširdžia savikritika, ir bekompromisine moralia sąmone. Įtikėjimas yra sudvasintos kūrybinės vaizduotės įkvėpimas.(1459-05)


Įtikėjimas veikia tam, kad išlaisvintų dieviškosios kibirkšties, nemirtingumo užuomazgos, kuri gyvena žmogaus proto viduje ir kuri yra amžinojo išlikimo potencialas, viršžmogiškąjį veikimą. Augalai ir gyvūnai išlieka laike, savo pačių identiškas daleles perduodami iš vienos kartos į kitą. Žmogiškoji siela (asmenybė) po mirtingojo mirties išlieka tapatybei susivienijant su šita viduje gyvenančia dieviškumo kibirkštimi, kuri yra nemirtinga, ir kuri veikia tam, jog žmogiškąją asmenybę įamžintų visatoje besivystančios egzistencijos tolimesniame ir aukštesniame lygyje. Žmogiškosios sielos paslėptoji sėkla yra nemirtingoji dvasia. Sielos antroji karta yra pirmasis pasireiškimas toje dvasinės ir besivystančios egzistencijos asmenybės pasireiškimų sekoje, pasibaigiančioje tiktai tada, kada šita dieviškoji esybė pasiekia savo egzistencijos šaltinį, visos egzistencijos asmenį šaltinį, Dievą, Visuotinį Tėvą.(1459-06)
Žmogiškoji gyvastis tęsiasi toliau – išlieka – nes ji turi visatos funkciją, užduotį surasti Dievą. Įtikėjimu sužadinta žmogaus siela negali sustoti tol, kol pasiekia šitą likimo tikslą; ir kada ji iš tiesų kartą yra pasiekusi šitą dieviškąjį tikslą, tada ji niekada neišnyksta, ne ji yra tapusi tokia, kaip Dievas – amžina.(1459-07)

Dvasinė evoliucija yra toks patyrimas, kada gėris yra pasirenkamas vis didesniu mastu ir savo noru, ir šitą pasirinkimą lydi lygiai toks pat ir besivystantis blogio galimybės mažėjimas. Kada yra pasiekiamas gėrio pasirinkimo ir tobulo sugebėjimo suvokti tiesą užbaigtumas, tada ima egzistuoti grožio ir šventumo tobulumas, kurio teisumas amžiams užkerta kelią tam, kad iškiltų net ir sampratos apie potencialų blogį galimybė. Tokia Dievą pažįstanti siela nemeta jokio abejojančio blogio šešėlio, kada veikia dieviškojo gėrio tokiame aukštame dvasiniame lygyje.(1460-01)

Rojaus dvasios buvimas žmogaus prote sudaro apreiškimo pažadą ir įtikėjimo garantiją dėl dieviškojo progresavimo amžinojo egzistavimo kiekvienai sielai, kuri stengiasi pasiekti susitapatinimą su šituo nemirtingu ir viduje gyvenančiu Visuotinio Tėvo dvasios fragmentu.(1460-02)

Būtent viešnagės Šveicarijoje metu, aukštai kalnuose, Jėzus visą dieną kalbėjosi tiek su tėvu, tiek su sūnumi apie budizmą. Daug kartų Ganidas buvo pateikęs tiesių klausimų apie Budą, bet visada sulaukdavo daugiau ar mažiau išsisukinėjančių atsakymų. Dabar, sūnaus akivaizdoje, tėvas uždavė tiesų klausimą apie Budą, ir gavo tiesų atsakymą. Gonodas pasakė: "Aš iš tikrųjų norėčiau žinoti, ką tu galvoji apie Budą." Ir Jėzus atsakė:  
"Jūsų Buda buvo daug geresnis negu jūsų budizmas. Buda buvo didis žmogus, net pranašas savo tautai; bet jis buvo našlaitis pranašas; tuo aš noriu pasakyti, kad jis anksti prarado iš akiračio savo dvasinį Tėvą, Tėvą danguje. Jo patyrimas buvo tragiškas. Jis mėgino gyventi ir mokyti kaip Dievo pasiuntinys, bet be Dievo. Buda atplukdė savo išgelbėjimo laivą iki pat saugaus uosto, iki pat įėjimo į mirtingojo išgelbėjimo prieglobstį, ir ten, dėl klaidingų navigacinių žemėlapių, tas geras laivas užplaukė ant seklumos. Ten jis ir liko per daugelio kartų laikmetį, nejudantis ir beveik beviltiškai išmestas į sausumą. Ir jame iš tiesų daug jūsų žmonių ir liko per visus šituos metus. Jie gyvena per šūksnio atstumą nuo saugių ramybės vandenų, bet į juos įplaukti jie atsisako, nes gerojo Budos kilnus laivas patyrė nelaimę užplaukęs ant seklumos tiesiog prie pat uosto. Ir budistų tautos niekada neįplauks į šitą uostą, jeigu jos neapleis savo pranašo filosofinio laivo ir nesugriebs jo kilnios dvasios. Jeigu jūsų žmonės būtų likę ištikimi Budos dvasiai, tai jūs jau seniai būtumėte įplaukę į savo dvasinės ramybės, sielos poilsio, ir išgelbėjimo tikrumo prieglobstį.
"Matai, Gonodai, Buda pažino Dievą dvasia, bet nesugebėjo jo atrasti protu; žydai atrado Dievą protu, bet didžiąja dalimi nepajėgė jo pažinti dvasia. Šiandien budistai klaidžioja filosofijoje be Dievo, tuo tarpu mano tautiečius apgailėtinai pavergė Dievo baimė be gelbstinčios gyvenimo filosofijos ir laisvės. Jūs turite filosofiją be Dievo; žydai turi Dievą, bet didžiąja dalimi be gyvenimo filosofijos, kaip ji yra siejama su Juo. Buda, nepajėgdamas įsivaizduoti Dievo dvasia ir Tėvu, nepajėgė savo mokymui suteikti tos moralinės energijos ir dvasinės varomosios jėgos, kurią privalo turėti religija, jeigu ji turi keisti rasę ir išaukštinti naciją."
Tada sušuko Ganidas: "Mokytojau, tu ir aš sukurkime naują religiją, kuri būtų pakankamai gera Indijai ir užtektinai reikšminga Romai, ir galbūt mes galėtume ją pasiūlyti žydams vietoje Jahvės." Ir Jėzus atsakė: "Ganidai, religijos nėra sukuriamos. Žmonių religijos išsivysto per ilgą laiką, tuo tarpu Dievo apreiškimai žemę nutvieskia  gyvenimu tų žmonių, kurie savo bičiuliams Dievą atskleidžia.” Bet jie šitų pranašiškų žodžių prasmės nesuvokė.
Kokią sceną stebėjo dangiškosios protingos būtybės, kokį jos matė reginį, kada šis indas vaikinas visatos Kūrėjui siūlo, kad jie sukurtų naują religiją! Ir nors jaunasis žmogus šito nežinojo, bet naują ir amžiną religiją jie kūrė kaip tik tada ir kaip tik ten – šitą naująjį išgelbėjimo kelią, Dievo apreiškimą žmogui per Jėzų, ir Jėzuje. Ką šitas vaikinas norėjo daryti labiausiai, tą iš tikrųjų jis nesąmoningai ir darė. Ir taip buvo, ir taip yra, visą laiką. Ką dvasiškai mokoma ir vedama apšviesta ir mąstanti žmogiškoji vaizduotė iš visos širdies ir nesavanaudiškai nori daryti ir kuo nori būti, tas tampa kūrybingas tokiu laipsniu, kuris atitinka mirtingojo atsidavimo laipsnį dieviškai vykdyti Tėvo valią. Kada žmogus yra Dievo partneris, tada gali atsitikti, ir iš tikrųjų atsitinka, didingi dalykai.(1466 ir 1467)

Karas Urantijoje niekada nesibaigs tol, kol nacijos laikysis apgaulingų pažiūrų apie neribotą nacionalinį suverenumą. Apgyvendintame pasaulyje yra tiktai du santykinio suverenumo lygiai: atskiro mirtingojo dvasinė laisva valia ir žmonijos kaip visumos kolektyvinis suverenumas. Tarp atskiros žmogiškosios būtybės lygio ir žmonijos kaip visumos lygio, visos grupuotės ir asociacijos yra santykinės, laikinos, ir turinčios vertės tiktai tiek, kiek jos padidina to individo ir planetinės visos visumos – žmogaus ir žmonijos – gerovę, gerbūvį, ir pažangą.(1487-09)

Religijos mokytojai visada turi prisiminti, jog Dievo dvasinis suverenumas pranoksta visus įsiterpiančius ir tarpinius dvasinės ištikimybės lygius. Kada nors pilietiniai valdovai sužinos, kad žmogaus karalystėse valdo Patys Aukštieji.(1488-01)

Politinio suverenumo evoliucijoje nuo šeimos iki visos žmonijos sunkumą sudaro tas  inercinis pasipriešinimas, kuris būna visuose tarpiniuose lygiuose. Šeimos, kartais, drąsiai priešindavosi saviesiems klanams, tuo tarpu klanai ir gentys dažnai griaudavo teritorinių valstybių suverenumą. Politinio suverenumo kiekvieną naują ir žengiančią į priekį evoliuciją apsunkina ir jai trukdo (ir visada ją apsunkindavo ir jai trukdydavo) politinės organizacijos ankstesniosios evoliucijos "atraminiai etapai." Ir tai yra tiesa, nes žmogiškąjį atsidavimą, kartą mobilizuotą, sunku pakeisti. Ta pati ištikimybė, kuri padaro įmanoma genties evoliuciją, apsunkina viršgentinę – teritorinės valstybės – evoliuciją. Ir tas pats atsidavimas (patriotizmas), kuris padaro įmanomu teritorinės valstybės vystymąsi, milžinišku laipsniu sukomplikuoja visos žmonijos valdymo evoliucinį vystymąsi.(1488-06)

Taika neateis į Urantiją tol, kol kiekviena vadinamoji suvereni nacija neperduos savosios galios sukelti karą į visai žmonijai atstovaujančiosios vyriausybės rankas. Politinis suverenumas pasaulio tautoms yra įgimtas. Kada visos Urantijos tautos sukurs pasaulinę vyriausybę, tada jos turės tą teisę ir valdžią tokią vyriausybę padaryti SUVERENIĄ; ir kada tokia atstovaujamoji arba demokratinė pasaulinė valdžia valdys pasaulio sausumos, oro, ir jūrų laivyno pajėgas, tada taika žemėje ir gera valia tarp žmonių galės įsivyrauti – bet ne anksčiau.(1489-03)

Vystantis mokslui, karai taps vis daugiau ir daugiau griaunantys tol, kol jie taps beveik savižudiški visai rasei. Kiek dar reikės pasaulinių karų ir kiek dar nacijų lygų turi žlugti prieš tai, kada žmonės panorės sukurti žmonijos vyriausybę ir pradėti džiaugtis nuolatine taikos palaima ir suklestėjimu, kurie remtųsi geros valios – visą pasaulį apėmusios geros valios – ramybe tarp žmonių?(1490-03)

Religija padaro įmanomu tai, jog dvasiškai būtų įgyvendinta žmonių brolystė, bet jai bus reikalinga žmonijos vyriausybė tam, kad būtų reguliuojamos visuomeninės, ekonominės, ir politinės problemos, kurios yra susietos su tokiu žmogiškosios laimės ir efektyvumo tikslu.(1490-05)
Kitas pasaulinis karas vadinamąsias suverenias valstybes privers suformuoti kokio nors tipo federaciją, šitaip sukuriant mechanizmą, kuris užkirs kelią mažiems karams, karams tarp mažesniųjų nacijų. Bet globaliniai karai tęsis toliau, kol bus sukurta žmonijos vyriausybė. Globalinis suverenumas užkirs kelią globaliniams karams – jo negali užkirsti niekas kitas.(1490-07)

Karas nėra žmogaus didelė ir siaubinga liga; karas yra simptomas, pasekmė. Tikroji liga yra nacionalinio suvereniteto virusas.(1491-01)

Pasaulinės taikos negali palaikyti sutartys, diplomatija, užsienio politika, sąjungos, jėgos balansas, arba bet kokios rūšies laikinas pakaitalas, kada yra žongliruojama nacionalizmo suverenitetais. Pasaulinį įstatymą turi sukurti ir įgyvendinti pasaulinė vyriausybė –  visos žmonijos suverenitetas.(1491-03)

Individas turės nepalyginamai daugiau laisvės, kada jam vadovaus pasaulinė vyriausybė. Šiandien, didžiųjų valstybių piliečiai yra apmokestinami, reguliuojami, ir kontroliuojami beveik despotiškai, ir didelė dalis šito dabartinio kišimosi į individo laisves išnyks, kada nacionalinės vyriausybės savo suverenitetą, susijusį su tarptautiniais reikalais, norės patikėti į globalinės vyriausybės rankas.(1491-04)


Kada valdys globalinė vyriausybė, tada nacionalinėms grupėms bus suteikta tikroji galimybė įgyvendinti tikrosios demokratijos asmenines laisves ir jomis naudotis. Klaidingai nuomonei apie teisę į apsisprendimą ateis pabaiga. Kada pinigai ir prekyba bus reguliuojami pasauliniu mastu, tada ateis naujoji pasaulinės taikos era. Greitai gali atsirasti pasaulinė kalba, ir atsiras bent jau kažkokia viltis kada nors turėti globalinę religiją – arba religijas, turinčias globalinį požiūrį.(1491-05)

Šitaip pakalbėjęs, jis (Jėzus-mano past.) atsisėdo. Visus, kurie klausėsi, jo žodžiai pritrenkė. Jo mokiniai buvo sužavėti. Bet gerosios naujienos žmonės nebuvo pasirengę priimti iš šito Dievo-žmogaus lūpų. Maždaug vienas trečdalis iš tų, kurie jo klausėsi, šia žinia tikėjo, nors jie ir negalėjo iki galo jos suprasti; maždaug vienas trečdalis tokią grynai dvasinę lauktos karalystės sampratą savo širdyse pasiruošė atmesti, tuo tarpu likęs vienas trečdalis jo mokymo negalėjo suvokti, didelė dalis tikrai buvo įsitikinusi, kad jis “yra pamišęs.” (1537-05)

...VISUOTINIS Tėvas yra visos kūrinijos Dievas,  visų daiktų ir būtybių Pirmasis Šaltinis ir Centras. Pirmiausia galvokite apie Dievą kaip apie kūrėją, tada kaip apie kontrolierių, ir galiausiai kaip apie rėmėją. Tiesa apie Visuotinį Tėvą buvo pradėjusi aušti tada, kada pranašas sakė: “Tu, Dieve, esi vienas; nėra nieko kito be tavęs. Tu sutvėrei dangų ir dangų dangų, su visomis jų gausybėmis; tu išsaugai ir valdai juos. Dievo Sūnūs sutvėrė visatas. Kūrėjas apsirengia šviesa kaip drabužiu ir nutiesia dangus tolyn kaip uždangą.” Tiktai samprata apie Visuotinį Tėvą – vieną Dievą vietoje daugelio dievų – įgalino mirtingąjį žmogų suvokti Tėvą kaip dieviškąjį kūrėją ir begalinį kontrolierių.

Miriadai planetinių sistemų buvo visos sutvertos tam, kad galiausiai jas apgyvendintų daugelio skirtingų rūšių protingi tvariniai, būtybės, kurios gali pažinti Dievą, priimti dieviškąją meilę, ir atsakydamos mylėti jį. Visatų visata yra Dievo kūrinys ir jo įvairių tvarinių gyvenamoji vieta. “Dievas sutvėrė dangus ir suformavo žemę; jis įkūrė visatą ir sutvėrė šitą pasaulį ne bergždžiai; jis suformavo jį, kad jis būtų apgyvendintas.”

Apšviestieji pasauliai visi pripažįsta ir garbina Visuotinį Tėvą, visos kūrinijos amžinąjį sutvėrėją ir begalinį rėmėją. Milžiniškos gausybės visatų valiniai tvariniai pradėjo ilgą, ilgą kelionę į Rojų, kerinčią kovą amžinai jaudinančiame patyrime siekiant Dievo Tėvo. Laiko vaikų transcendentinis tikslas yra surasti amžinąjį Dievą, suvokti jo dieviškąją prigimtį, atpažinti Visuotinį Tėvą. Dievą pažįstantys tvariniai turi tiktai vieną aukščiausiąjį siekį, tiesiog vieną viską sugeriantį troškimą, o būtent, tapti, kokie jie yra savosiose sferose, panašiu į jį, koks jis yra savosios asmenybės Rojaus tobulybėje ir savosios teisios aukštybės visuotinėje sferoje. Iš Visuotinio Tėvo, kuris apgyvendina amžinybę, pasklido tolyn šis aukščiausias nurodymas: “Būkite tokie tobuli, net koks tobulas esu aš.” Su meile ir gailestingumu Rojaus pasiuntiniai nunešė šitą atkaklų dieviškąjį raginimą per amžius ir išorėn per visatas, net iki tokių žemos gyvulinės prigimties tvarinių, kaip Urantijos žmogiškosios rasės... (0021-01)
Spausdinti
Grįžti atgal