Teologams ir dvasininkams
Urantijos Knygos IV dalį sudaro Jėzaus gyvenimas ir mokymai. Kada buvo ruošiamas šis Apreiškimas žmonijai, tada dangiškosios būtybės naudojosi ir dangiškaisiais archyvais, kad mums paaiškintų Jėzaus gyvenimo kiekvienus metus. Net ir tuos, kurie visiškai nėra išlikę tarp žmogiškųjų šaltinių.
Skaitydami URANTIJOS KNYGOS IV dalį pamatysite, kokius jausmus patyrė Jėzus gyvendamas tarp žmonių. O kai kurie iš jūsų ir patys išgyvensite tuos pačius jausmus, kuriuos išgyveno Jėzus. Tad nenustebkite, ir tuo labiau neišsigąskite, kada šluostysite savo, o tuo pačiu ir Jėzaus, ašaras. Tai – pats nuostabiausias ir labiausiai jaudinantis pasakojimas apie Jėzų, koks tik kada buvo pasirodęs žmonijos istorijoje. Jo apimtis beveik aštuoni šimtai puslapių.
Tai – nuostabiai nuoseklus pasakojimas apie Jėzaus gimimą, jo aplinką, santykius su kitais jo šeimos nariais, draugais vaikystėje ir paauglystėje; apie jo ankstyvąją vyrystę ir vyriškąją brandą ir problemas; apie jo keliavimą po Viduržemio jūros kraštus; apie jo asmeninį tarnavimo laikotarpį iki apaštalų pasirinkimo; apie jo viešnagę Romoje, Aleksandrijoje, Kretoje, Atėnuose, Mesopotamijoje, apie nuostabias Jėzaus paskaitas Urmijoje; apie jo gundymą ant Hermono kalno; apie Joną Krikštytoją ir jo vaidmenį Jėzaus misijoje; apie Jono Krikštytojo Jėzaus pakrikštijimą Jordano upėje; apie Jėzaus bendravimą su Dievu Tėvu, apie jo didingus šešis sprendimus, priimtus kalnuose; apie jo apaštalų pasirinkimą ir jiems pareigų paskirstymą; apie jų mokymą ir viešą tarnavimą; apie dvylikos apaštalų asmenybes ir charakterius; apie pamokslavimo keliones po Samariją, Dekapolį, Galilėją ir kitus kraštus; apie apsilankymus Jeruzalėje; apie evangelininkų parinkimą ir mokymą; apie moterų evengelininkių korpuso įsteigimą; apie bendravimą su Jono Krikštytojo apaštalais; apie ištikimiausią Jėzaus mokinį, Jono Krikštytojo apaštalų vadovą, Abnerį, kurio net ir vardas nepaminėtas nė vienoje iš keturių išlikusių evangelijų; apie Lozoriaus prisikėlimą; apie dangiškąją karalystę be rangų ir postų, bet su kupina meilės širdimi; apie šventyklos išvalymą; apie Jėzaus paraboles; apie fariziejų akmenines ir kerštingas širdis ir Jėzaus gailestingą tarnavimą jiems; apie Jėzaus vienos dienos bendravimą su paaugliu Jonu Morkumi kalnuose; apie Judo Iskarijoto išdavystę, jos priežastis ir pasekmes; apie Paskutiniąją Vakarienę; apie naująjį įsakymą “…mylėkite vienas kitą net ir taip, kaip jus mylėjau aš;” apie Jėzaus Tiesos Dvasią; apie Jėzaus išdavimą ir suėmimą; apie Sanhedrino Jėzaus neteisingą teismą; apie Pontijų Pilotą; apie Pontijaus Piloto pasidavimą minios reikalavimui Jėzų nukryžiuoti; apie nukryžiavimą; apie Paskutiniąją Valandą ant Kryžiaus; apie tai, kas vyko po nukryžiavimo; apie laiką kapavietėje; apie Prisikėlimą; apie devyniolika Jėzaus morontinių apsireiškimų jo pasekėjams ir apaštalams; apie jo mokymus apsireikšimų metų; apie jo pakilimą; apie Jėzaus Tiesos Dvasios padovanojimą; apie naują evangeliją apie Jėzų vietoje Jėzaus evangelijos; apie krikščioniškosios bažnyčios pradžią; apie graikų įtaką; apie romėnų poveikį; apie Europos viduramžius, apie šiuolaikinę problemą; apie materializmą; apie krikščionybės svarbiausią problemą; apie ateitį; ir apie Jėzaus Įtikėjimą.
Tai – tik dalis paminėtų pasakojimų, kurie sudaro Jėzaus gyvenimą ir mokymus, kaip jie yra pavaizduoti Urantijos Knygos apreiškime. Šitos apreiškimo dalies autoriai yra Tarpinės Būtybės. Jos šitaip pavadintos dėl to, kad užima tarpinę padėtį tarp žemiausios kategorijos dvasių, kurias sudaro angelai, ir mūsų mirtingųjų. Tarpinės būtybės yra nematomi mūsų planetos nuolatiniai gyventojai. Bet jos gali įgauti ir žmogiškąjį pavidalą, jeigu tą numato jų užduotis ir jeigu tam yra suteiktas jų vyresnybės leidimas.
Jėzus mums yra žinomas tiktai iš to laikotarpio, kada jis gyveno mūsų planetoje, Urantijoje, mirtingojo pavidalu. Bet iki savo įsikūnijimo žmogiškuoju pavidalu jis sukūrė ir valdė savo vietinę visatą. Ir kaip visatos sutvėrėjas ir jos valdovas jis turi atitinkamą dvasios kategoriją, arba rangą. Visi tokie Sūnūs priklauso tai pačiai dvasių kategorijai, kurią sudaro Sūnūs Kūrėjai. Jie vadinami Sūnūs dėl to, kad juos pačius sukuria Dievas Tėvas ir Dievas Sūnus, arba Amžinasis Sūnus. O Kūrėjai jie vadinami dėl to, kad savo ruožtu sukuria vietines visatas ir joje esančią gyvybę. Tą jie daro ne vieni, o drauge su savo partnerėmis Vietinės Visatos Motinomis Dvasiomis. Kai tik kosmose yra suteikiamas “sklypas” naujos vietinės visatos sukūrimui, tuomet ją valdyti Tėvo vardu ir kurti joje gyvybę yra paskiriamas Sūnus Kūrėjas. Jų bendras vardas yra Mykolas; Taip jie pavadinti pagal pirmąjį Sūnų Kūrėją, kuriam ir buvo suteiktas toks vardas.
Visatą Mykolas organizuoja ne pats, o remdamasis tokių būtybių, kaip Energijos Reguliuotojai veikimu. Tuo tarpu pirmines energijas, kurios vietinėje visatoje dar neegzistuoja, tvarko Rojaus Pagrindiniai Jėgos Organizatoriai. O Rojus, Dievo gyvenamoji buveinė ir mūsų planetos, Urantijos, mirtingųjų likimas, yra visos kūrinijos centras. Visa kūrinija skrieja aplink Rojų. Pats Rojus nejuda niekur. Jis yra geografinis kūrinijos centras. Tai vienintelė kūrinijos vieta, kuri nejuda. Iš jo susidaro kosmosas, bet pats Rojus nėra kosmose. Bet apie tai galite susipažinti kitame puslapyje, kur yra nagrinėjama visatų struktūra.
Mykolas, kurdamas gyvybę visatoje, remiasi savo partnere, sutuoktine, Vietinės Visatos Motina Dvasia. O ši yra Begalinės Dvasios, Rojaus Trejybės Trečiojo Asmens, atstovė vietinėje visatoje, nes ji yra Begalinės Dvasios Dukra. Mykolas, būdamas sukurtas Dievo Tėvo ir Amžinojo Sūnaus, atstovauja Rojaus Trejybės Pirmajam ir Antrajam Asmenims. Būtent Amžinasis Sūnus yra tas Vienintelis Dievo Sūnus, kurį krikščionybė supainiojo su Jėzumi. Amžinasis Sūnus niekada nebuvo nusileidęs iki žmonėmis apgyvendintų planetų. Nė vienas Rojaus Trejybės Asmuo to niekada nedaro. Jie turi savo atstovus vietinėje visatoje, kurie ir pasiekia žmones per savo dvasią. O Sūnus Kūrėjas dar ir įsikūnija žmogaus pavidalu.
Vietinės Visatos Motina Dvasia paskleidžia savo įtaką, Šventosios Dvasios grandinę, po visą vietinę visatą. Ji yra kiekvienoje kosmoso kertelėje. Bet ten, kur baigiasi vienos vietinės visatos ribos, ten baigiasi ir Šventosios Dvasios grandinė. Už jos ribų jau yra kitos Vietinės Visatos Motinos Dvasios Šventosios Dvasios grandinės veikimas. O pačioje vietinėje visatoje Šventoji Dvasia yra net ir mažiausiuose dariniuose, tokiuose, kaip atomai, kuriuose taip pat yra erdvė, nes elektronai skrieja aplink protoną, kiekviename atome. Tad Šventoji Dvasia yra pasklidusi absoliučiai visur. Tuo pačiu ir mūsų fizinio kūno kiekvienoje ląstelėje.
Mykolas, kada kuriama visata ir kada ji būna jau sukurta, ją valdo kaip Tėvo atstovas. Tuo tarpu savo patirtimi jis gali užsitarnauti suverenią valdžią visatai. Tada jis įgauna naują statusą – tampa Šeimininku Sūnumi Kūrėju. Ir savo vietinę visatą valdo ne kaip Tėvo atstovas, o taip, kaip pats Tėvas. Norėdamas užsitarnauti tokią aukščiausiąją valdžią Sūnus Kūrėjas, Mykolas, turi septynis kartus įsikūnyti savo sukurtų tvarinių pavidalu. Pats būdamas tobulas, nes yra kilęs iš Tobulumo Šaltinio, jis tobulai pažįsta kiekvieną savo sukurtą tvarinį. Bet patyrimą gali įgyti tiktai tada, kada tokiu tvariniu įsikūnija pats. Tad Sūnums Kūrėjams, visiems, o jų yra septyni šimtai tūkstančių, nes tiek yra vietinių visatų, tenka patirti po septynis savęs padovanojimo įsikūnijimus. Šitie įsikūnijimai vadinami savęs padovanojimo misijomis, nes Sūnūs Kūrėjai save padovanoja kaip nuostabiausią šviesą ir meilę, sumanumą ir tarnavimą tai dvasinei, morontinei, arba sielos, ar materialiai kategorijai, kurios pavidalu jie įsikūnija. Paskutinysis, septintasis, savęs padovanojimas vyksta mirtingojo žmogaus pavidalu. Taip Sūnūs Kūrėjai patiria, ką reiškia gyventi žmogumi ir kaip žmogui galima įtikėti į Dievą. Bet šis įsikūnijimas yra pats pavojingiausias. Kūdikiu gimęs visatos Sutvėrėjas yra auklėjamas ir veikiamas aplinkos lygiai taip, kaip yra auklėjami ir aplinkos veikiami visi tos planetos vaikai. O jeigu jis būtų paveiktas blogio įtakos tiek, kad ir pats pradėtų neigti Tėvą, tai jo visa įsikūnijimo misija sužlugtų. Ir jis nebetektų visos savo visatos valdžios. Bet to dar niekada nebuvo atsitikę su tokios aukštos kategorijos dvasiomis. Vietinėje visatoje kilusios dvasios, tai yra tos, kurios kilo iš Sūnaus Kūrėjo ir Vietinės Visatos Motinos Dvasios, pasitaikė, kad išdavė savo Sūnų Kūrėją ir Visuotinį Tėvą. Tas atsitiko ir su mūsų Satanijos sistemos, kuriai priklauso 619 planetų su žmonėmis, vadovais, Liuciferiu ir Šėtonu. Prie jų prisijungė ir mūsų planetos vadovas, Kaligastija, ir dar beveik keturios dešimtys kitų planetų dvasinių vadovų.
Sūnūs Kūrėjai yra ištikimi Rojaus Trejybei. Bet ir jie nėra automatiškai vykdantys Tėvo valią. Tą jie daro iš Meilės Jam ir savo laisva valia. Jie pradėdami savo visatos kūrimą ir valdymą duoda priesaiką Rojaus Trejybei. Jeigu jie neturėtų laisvos valios, tai ir priesaikos nereikėtų duoti. O jeigu priesaiką duoda, tai turi galimybę ją ir paminti, nes kitu atveju tai nebebūtų laisva valia.
Šį komentarą pateikiau dėl to, kad nors kiek galėtumėte susipažinti su Mykolo dvasine kategorija, kuriai ir priklauso mūsų Jėzus, Nebadono, taip vadinasi mūsų vietinė visata, Sūnus Kūrėjas.
Algimantas
JĖZAUS GYVENIMAS IR MOKYMAI
120 DOKUMENTAS
MYKOLO SAVĘS PADOVANOJIMAS URANTIJOJE
GABRIELIO paskirtas vadovauti naujajam suformulavimui apie Mykolo gyvenimą, kada jis gyveno Urantijoje ir mirtingojo materialaus kūno pavidalu, aš, apreiškimo komisijos, kuriai patikėta šita užduotis, vadovas Melkizedekas, esu įgaliotas pateikti šitą pasakojimą apie kai kuriuos įvykius, kurie atsitiko prieš pat Sūnaus Kūrėjo atvykimą į Urantiją tam, jog pradėtų savęs padovanojimų patyrimo paskutinįjį etapą. Gyventi tokius tapačius gyvenimus, kokius jis suteikia savo paties kūrinio išmintingoms būtybėms, šitaip save padovanoti savo sukurtų būtybių įvairių kategorijų pavidalu, yra dalis tos kainos, kurią kiekvienas Sūnus Kūrėjas turi užmokėti už savo paties sutvertos daiktų ir būtybių visatos visišką ir aukščiausiąjį suverenumą.
Iki tų įvykių, kuriuos aš netrukus pavaizduosiu, Nebadono Mykolas buvo šešis kartus save padovanojęs savo įvairios išmintingų būtybių kūrinijos šešių skirtingų kategorijų pavidalu. Tada jis pasirengė nusileisti į Urantiją mirtingojo materialaus kūno, savo išmintingų valinių tvarinių žemiausiosios kategorijos, pavidalu, ir, kaip toks materialiosios sferos žmogus, atlikti paskutinįjį veiksmą visatos suverenumo įgijimo dramoje sutinkamai su visatų visatos dieviškųjų Rojaus Valdovų mandatais.
Per kiekvieną ankstesnįjį savęs padovanojimą Mykolas ne tik įgydavo vienos iš savo sukurtų būtybių grupės ribinį patyrimą, bet taip pat įgydavo ir esminį patyrimą bendradarbiavimo su Rojumi srityje, kas, savaime, taip pat įneša tolimesnį indėlį į tai, kad jis būtų paskirtas savo paties sutvertos visatos aukščiausiuoju valdovu. Visos vietinės visatos praeities bet kurią akimirką, Mykolas galėjo pareikšti savo teises į asmeninį suverenumą kaip Sūnus Kūrėjas ir kaip Sūnus Kūrėjas galėjo valdyti savo visatą tokiu būdu, koks jam patinka. Tokiu atveju, Emanuelis ir susieti Rojaus Sūnūs būtų iš visatos išvykę. Bet Mykolas Nebadono nenorėjo valdyti vien tiktai savo paties išskirtine teise kaip Sūnus Kūrėjas. Jis troško, pavaldžiai bendradarbiaudamas su Rojaus Trejybe, realaus patyrimo dėka pakilti į tą aukštąją vietą visatos statuse, kur jis taptų tinkamas savo visatą valdyti ir jos reikalus tvarkyti su tokiu įžvalgos tobulumu ir tokia vykdymo išmintimi, kokia kada nors bus būdinga Aukščiausiosios Būtybės išaukštintam valdymui. Jis troško ne valdymo tobulumo kaip Sūnus Kūrėjas, bet administravimo aukštybės kaip Aukščiausiosios Būtybės visatos išminties ir dieviškojo patyrimo įkūnijimo.
Todėl, Mykolas, įgyvendindamas šituos septynis savęs padovanojimus savosios visatos tvarinių įvairioms kategorijoms, turėjo dvigubą tikslą: Pirma, jis užbaigia reikalingą tvarinio supratimo patyrimą, kurio yra reikalaujama iš visų Sūnų Kūrėjų prieš tai, kada jie gauna visišką suverenumą. Bet kuriuo metu Sūnus Kūrėjas savo visatą gali valdyti savo paties teise, bet valdyti kaip Rojaus Trejybės aukščiausiasis atstovas jis gali tiktai tada, kada būna patyręs tuos septynis visatos tvarinių savęs padovanojimus. Antra, jis troško įgyti tą teisę, kad Rojaus Trejybės valdžiai atstovautų maksimaliu laipsniu, kokį tik galima panaudoti tiesiogiai ir asmeniškai administruojant vietinę visatą. Dėl to, Mykolas iš tiesų, kiekvieno savęs padovanojimo visatoje metu, sėkmingai ir tinkamai pakluso savo noru Rojaus Trejybės asmenų skirtingų susivienijimų įvairiai išreikštai valiai. Tai yra, pirmojo savęs padovanojimo metu jis buvo pavaldus Tėvo, Sūnaus, ir Dvasios valiai; antrojo savęs padovanojimo metu jis atsidavė Tėvo ir Sūnaus valiai; trečiajame savęs padovanojime jis pakluso Tėvo ir Dvasios valiai; ketvirtojo savęs padovanojimo metu jis vykdė Sūnaus ir Dvasios valią; penktojo savęs padovanojimo metu jis išreiškė Begalinės Dvasios valią; šeštojo savęs padovanojimo metu jis pakluso Amžinojo Sūnaus valiai; ir septintojo ir paskutiniojo savęs padovanojimo metu Urantijoje jis atsidavė Visuotinio Tėvo valiai.
Todėl, Mykolas savo asmeninėje aukščiausioje valdžioje Visuotinių Kūrėjų septinkarčių fazių dieviškąją valią sujungia su savosios vietinės visatos tvarinių supratingu patyrimu. Šitokiu būdu jo administravimas tikrai išreiškia kokią tik įmanoma didžiausią galią ir valdžią, nors neturi jokių savavališkų prielaidų. Jo galia yra neribota, nes yra kilusi iš patirto susivienijimo su Rojaus Dievybėmis; jo valdžia yra neabejotina, kadangi ji yra įgyta realaus patyrimo dėka visatos tvarinių pavidalu; jo suverenumas yra aukščiausias, nes jis vienu ir tuo pačiu metu įkūnija Rojaus Dievybės septinkartį požiūrį su laiko ir erdvės tvarinių požiūriu.
Nustatęs paskutiniojo savęs padovanojimo laiką ir pasirinkęs planetą, kurioje šitas nepaprastas įvykis turės vykti, Mykolas surengė įprastą iki savęs padovanojimo pasitarimą su Gabrieliu, ir tada pasirodė prieš savo vyresnįjį brolį ir Rojaus patarėją, Emanuelį. Visas administravimo galias, kurios iki tol nebuvo suteiktos Gabrieliui, dabar Mykolas patikėjo Emanuelio globai. Ir prieš pat Mykolui išvykstant įsikūnyti Urantijoje, Emanuelis, priimdamas į globą visatą savęs padovanojimo Urantijoje laikotarpiui, davė patarimų, susijusių su savęs padovanojimu, kurie Mykolui tarnaus įsikūnijimo vadovu, kada jis netrukus Urantijoje užaugs kaip šios sferos mirtingasis.
Dėl šito reikėtų turėti omenyje tai, jog Mykolas šitą savęs padovanojimą mirtingojo materialaus kūno pavidalu buvo nusprendęs vykdyti paklusdamas Rojaus Tėvo valiai. Sūnui Kūrėjui nebuvo reikalingi kieno nors pamokymai tam, kad įgyvendintų šitą įsikūnijimą turėdamas vienintelį tikslą pasiekti visatos suverenumą, bet jis buvo pradėjęs vykdyti Aukščiausiojo atskleidimo programą, kuri apėmė bendradarbiaujantį veikimą su Rojaus Dievybių skirtingomis valiomis. Dėl to jo suverenumas, kada bus įgytas galutinai ir asmeniškai, iš tikrųjų visiškai apimtų Dievybės septinkartę valią, kaip ji aukščiausiąjį tašką pasiekia Aukščiausiajame. Todėl, prieš tai jį šešis kartus mokė įvairių Rojaus Dievybių ir jų susivienijimų asmeniniai atstovai; ir dabar jį instruktavo Dienų Sąjunga, Rojaus Trejybės ambasadorius Nebadono vietinėje visatoje, veikiantis Visuotinio Tėvo vardu.
Dėl to, kad šitas galingasis Sūnus Kūrėjas dar kartą panoro savanoriškai paklusti Rojaus Dievybių valiai, šitą kartą Visuotinio Tėvo valiai, buvo betarpiškų privalumų ir milžiniškų kompensavimų. Priimdamas šitą sprendimą įgyvendinti tokį susietą pavaldumą, Mykolas šito įsikūnijimo metu patirtų, ne tik mirtingojo žmogaus prigimtį, bet taip pat ir visų Rojaus Tėvo valią. Ir dar daugiau, šitą unikalų savęs padovanojimą jis galėjo pradėti būdamas visiškai užtikrintas ne tik dėl to, jog Emanuelis administruodamas jo visatą, kada jo nebus per savęs padovanojimą Urantijoje, naudosis Rojaus Tėvo visa valdžią, bet taip pat ir žinodamas raminančią žinią, jog supervisatos Dienų Senieji buvo priėmę dekretą dėl jo valdos saugumo per visą savęs padovanojimo laikotarpį.
Ir toks buvo šio svarbaus įvykio fonas, kada Emanuelis perdavė pavedimą, susijusį su septintuoju savęs padovanojimu. Ir iš šito nurodymo prieš savęs padovanojimą Emanuelio perduoto visatos valdovui, kuris vėliau Urantijoje tapo Jėzumi iš Nazareto (Kristumi Mykolu) man yra leidžiama pateikti tokias ištraukas:
1. SEPTINTOJO SAVĘS PADOVANOJIMO PAVEDIMAS
"Mano broli Kūrėjau, netrukus aš tapsiu tavo septintojo ir paskutiniojo savęs padovanojimo visatoje liudininku. Kuo ištikimiausiai ir kuo tobuliausiai tu įvykdei šešis ankstesniuosius pavedimus, ir aš neturiu jokios kitos minties, išskyrus tą, kad tu lygiai taip triumfuosi per šitą, savo paskutinįjį, suverenumo savęs padovanojimą. Iki šiol savęs padovanojimo sferose tu pasirodydavai kaip savo paties pasirinktos kategorijos visiškai išsivysčiusi būtybė. Dabar tu netrukus turėsi pasirodyti Urantijoje, sujauktoje ir neramioje planetoje, kurią tu pats pasirinkai, ne kaip visiškai išsivystęs mirtingasis, bet kaip bejėgis kūdikis. Tai, mano drauge, tau bus naujas ir neišmėgintas patyrimas. Tu netrukus turėsi užmokėti visą savęs padovanojimo kainą ir patirti Kūrėjo įsikūnijimo užbaigtą apšvietimą tvarinio pavidalu.
“Kiekvieno ankstesniojo savęs padovanojimo metu tu savanoriškai buvai nusprendęs atsiduoti trijų Rojaus Dievybių ir jų dieviškųjų tarpusavio susivienijimų valiai. Iš Aukščiausiojo valios septynių fazių per ankstesniuosius savęs padovanojimus tu vykdei visų valią, išskyrus savo Rojaus Tėvo asmeninę valią. Dabar, kada tu nusprendei septintojo savęs padovanojimo metu visiškai paklusti savo Tėvo valiai, aš, būdamas mūsų Tėvo asmeninis atstovas, tavo visatos atžvilgiu prisiimu neribotą jurisdikciją tavojo įsikūnijimo laikotarpiu.
“Pradėdamas savęs padovanojimą Urantijoje, tu savanoriškai atsisakei bet kokios neplanetinės paramos ir ypatingos pagalbos, kokią galėtų suteikti tavo paties kūrinijos bet koks tvarinys. Kaip ir tavo sukurtieji Nebadono sūnūs visiškai priklauso nuo tavęs, kad galėtų saugiai veikti per visą savo karjerą visatoje, taip dabar ir tu visiškai ir be jokių apribojimų turėsi priklausyti nuo savojo Rojaus Tėvo, kad galėtum saugiai veikti per bet kokius savo prasidedančios mirtingojo karjeros neatskleistus pakilimus ir nuosmukius. Ir kada tu būsi užbaigęs šitą savęs padovanojimo patyrimą, tada tu iš tiesų žinosi visą prasmingumą ir giluminę svarbą to patikinčio įtikėjimo, kurį įsisavinti tu būtinai reikalauji iš savųjų tvarinių, ir kuris būtų dalis jų artimo ryšio su tavimi kaip su jų vietinės visatos Sukūrėju ir Tėvu.
“Savęs padovanojimo Urantijoje metu tu turi rūpintis tiktai vienu vieninteliu dalyku, nenutrūkstama komunija su savo Rojaus Tėvu; ir būtent tokio ryšio tobulumo dėka šis pasaulis, kuriame tu save padovanosi, net ir visa tavo sutverta visata, pamatys tavojo Tėvo ir manojo Tėvo, visų Visuotinio Tėvo, naują ir suprantamesnį atskleidimą. Dėl to, Urantijoje tu turi rūpintis tiktai savo asmeniniu gyvenimu. Aš būsiu visiškai ir kvalifikuotai atsakingas už tavosios visatos saugumą ir nenutrūkstantį administravimą nuo tos akimirkos, kada tu savanoriškai atiduosi valdžią, iki pas mus sugrįši kaip Visatos Aukščiausiasis Valdovas, patvirtintas Rojaus, ir iš mano rankų susigrąžinsi ne vicegerento valdžią, kurią tu man dabar atiduodi, bet, vietoje šito, aukščiausiąją valdžią ir įgaliojimus savajai visatai.
"Ir, kad tu galėtum tvirtai žinoti tai, jog man yra suteikta galia padaryti viską, ką aš dabar žadu (puikiai suprasdamas, kad aš esu viso Rojaus garantas tam, jog būtų tiksliai ištesėtas mano žodis), aš pranešu tau, jog man ką tik buvo perduotas Uversos Dienų Senųjų mandatas, kuris užkirs kelią bet kokiems dvasiniams pavojams Nebadone per tavo savanoriško savęs padovanojimo visą laikotarpį. Nuo tos akimirkos, kada tu atsisakysi sąmonės, prasidėjus mirtingojo įsikūnijimui, iki to meto, kada pas mus sugrįši kaip savo paties sutvertos ir organizuotos visatos aukščiausiasis ir besąlyginis valdovas, visame Nebadone negalės atsitikti nieko rimto. Per šitą tavo įsikūnijimo laikotarpį aš turėsiu Dienų Senųjų tokius įsakymus, kurie be jokių apribojimų suteikia įgaliojimus bet kokią būtybę, kuri būtų kalta dėl maišto arba numanant, jog Nebadono visatoje yra kurstomas sukilimas, sunaikinti tą patį akimirksnį ir automatiškai tuo metu, kada tu būsi išvykęs į šitą savęs padovanojimo misiją. Mano broli, turint omeny Rojaus valdžią, kuri yra neatskiriama nuo mano buvimo ir kurią padidino Uversos juridinis mandatas, tavoji visata ir visi ištikimi tvariniai bus saugūs tavojo savęs padovanojimo metu. Savąją misiją tu gali pradėti vykdyti puoselėdamas tiktai vieną vienintelę mintį – išplėstą mūsų Tėvo atskleidimą savosios visatos išmintingoms būtybėms."
"Kaip ir tavo kiekvieno ankstesniojo savęs padovanojimo metu, aš tau norėčiau priminti, jog tavosios visatos jurisdikciją aš priimu kaip brolis-patikėtinis. Aš panaudoju visą valdžią ir įgyvendinu visą galią tavuoju vardu. Aš veikiu taip, kaip veiktų mūsų Rojaus Tėvas ir sutinkamai su tavo aiškiai išreikštu prašymu, jog šitaip veikčiau vietoje tavęs. Ir esant tokiai situacijai, visa šita perduota valdžia yra vėl tavo, kad ja galėtum naudotis nuo bet kurios akimirkos, kada tau gali pasirodyti, jog yra tinkamas laikas ją susigrąžinti atgal. Tavasis savęs padovanojimas, visiškai ir iki galo, yra savanoriškas. Kaip mirtingasis, įsikūnijęs šioje valdoje, tu neturi jokių dangiškųjų sugebėjimų, bet visą perduotą savąją galią gali turėti bet kuriuo metu, kada tik nuspręstum vėl sau susigrąžinti visatos valdžią. Jeigu tu kartais nuspręstum susigrąžinti galią ir valdžią, prisimink, jog tai atsitiks vien tiktai dėl asmeninių priežasčių, kadangi aš esu tas gyvasis ir aukščiausiasis užstatas, kurio buvimas ir pažadas garantuoja, jog tavoji visata bus saugiai administruojama sutinkamai su tavojo Tėvo valia. Tokio maišto, koks tris kartus vyko Nebadone, negalės būti tuo metu, kada tu būsi išvykęs iš Salvingtono į šitą savęs padovanojimo misiją. Savęs padovanojimo Urantijoje laikotarpiui, Dienų Senieji priėmė dekretą, jog maištas Nebadone automatiškai turės savo paties susinaikinimo sėklų."
"Tol, kol tavęs nebus šito paskutiniojo ir nepaprasto savęs padovanojimo metu, aš pasižadu (bendradarbiaudamas su Gabrieliu) ištikimai valdyti tavąją visatą; ir įgaliodamas tave imtis šito dieviškojo apreiškimo tarnavimo ir patirti šitą ištobulintą žmogiškąjį supratimą, aš veikiu savo Tėvo ir tavo Tėvo vardu ir tau siūlau tokį patarimą, kuris turėtų tave vesti tau gyvenant žemiškąjį gyvenimą, kada tu vis didesniu laipsniu imsi sąmoningai suvokti savojo besitęsiančio gyvenimo materialiame kūne dieviškąją misiją."
2. SAVĘS PADOVANOJIMO APRIBOJIMAI
"1. Pagal papročius ir remdamasis Sūnaringtono metodu – sutinkamai su Rojaus Amžinojo Sūnaus mandatais – aš visais atžvilgiais pasirūpinau tuo, jog tu nedelsiant galėtum pradėti šitą mirtingojo savęs padovanojimą, suderintą su tais planais, kuriuos suformulavęs esi tu ir kuriuos mano globai yra atidavęs Gabrielis. Urantijoje tu užaugsi kaip šios sferos vaikas, užbaigsi savo žmogiškąjį išsilavinimą – visą laiką būsi pavaldus savo Rojaus Tėvo valiai – gyvensi savąjį gyvenimą Urantijoje taip, kaip esi nusprendęs, užbaigsi savąjį gyvenimą planetoje, ir pasirengsi pakilti pas savo Tėvą tam, kad iš jo priimtum aukščiausiąją valdžią savajai visatai.
"2. Be savo misijos žemėje ir be savo apreiškimo visatoje, nors tai yra susiję tiek su viena, tiek ir su kita užduotimi, aš tau patariu, kad tu imtumeisi, kada užtektinai suvoksi savo dieviškąją tapatybę, papildomos užduoties, kad formaliai užbaigtum Liuciferio maištą Satanijos sistemoje, ir kad visa tai tu padarytum kaip Žmogaus Sūnus; šitokiu būdu, kaip šios sferos mirtingasis tvarinys, savo silpnume paverstas galingu įtikėjimo-atsidavimo savojo Tėvo valiai dėka, aš patariu tau, jog gailestingumu pasiektum viską, ką dažnai atsisakydavai savavališkai įgyvendinti valdžia ir galia, kada tu buvai šituo apdovanotas tuo metu, kai kilo šitas nuodėmingas ir nepateisinamas maištas. Aš manyčiau, jog tai būtų tavo mirtingojo savęs padovanojimo tinkama kulminacija, jeigu tu tikrai sugrįžtum pas mus kaip Žmogaus Sūnus, Urantijos Planetos Princas, o taip pat ir kaip Dievo Sūnus, savosios visatos aukščiausiasis valdovas. Kaip mirtingasis žmogus, išmintingų tvarinių žemiausiasis tipas Nebadone, susitik ir priimk nuosprendį dėl Kaligastijos ir Liuciferio šventvagiškų pretenzijų ir, savo prisiimtu nuolankiu statusu, amžiams užbaik šitų kritusių šviesos vaikų tuos gėdingus iškraipymus. Kada prieš tai tu atkakliai nesutikdavai diskredituoti šitų maištininkų, galėdamas panaudoti savo kūrėjo išskirtines teises, tai dabar derėtų, kad tu, savosios kūrinijos žemiausiųjų tvarinių pavidalu, išplėštum valdžią iš šitų puolusiųjų Sūnų rankų; ir šitokiu būdu visa tavoji vietinė visata visiškai teisingai aiškiai ir amžinai pripažintų tavo teisumą mirtingojo materialaus kūno vaidmenyje atlikus tuos veiksmus, kurių nedaryti savavališkos valdžios galia tave perspėdavo gailestingumas. Ir šitaip savęs padovanojimo dėka sukūręs Aukščiausiojo suverenumo galimybę Nebadone, tu realiai būsi užbaigęs visų anksčiau buvusių sukilimų reikalus, dėl kurių nuosprendis nebuvo priimtas, nepaisant didesnio ar mažesnio laiko uždelsimo, kuris atsiranda šitą pasiekimą įgyvendinant. Šituo veiksmu bus iš esmės likviduoti tavosios visatos neišspręsti nesutarimai. Ir vėliau tavajai visatai padovanojus aukščiausiąjį suverenumą, panašių iššūkių tavajai valžiai niekada nebegalės būti tavo didingos asmeninės kūrinijos nė vienoje dalyje.
"3. Kada tau bus pavykę Urantijos atskilimą nutraukti, ką padaryti neabejotinai tau pavyks, tada aš patariu tau iš Gabrielio priimti "Urantijos Planetos Princo" titulą kaip tavosios visatos ženklą, išreiškiantį tavo paskutiniojo savęs padovanojimo patyrimo pripažinimą; ir, kad tu toliau darysi bet kokį darbą ir visus darbus, sutinkamai su tavojo savęs padovanojimo esme tam, kad būtų atpirktas dėl Kaligastijos išdavystės ir vėlesnės Adominės pražangos Urantiją ištikęs sielvartas ir pasimetimas.
"4. Sutinkamai su tavo pageidavimu, Gabrielis ir visi tie, kurie su tuo yra susiję, bendradarbiaus su tavimi pareikštame troškime užbaigti tavąjį savęs padovanojimą Urantijoje, po kurio bus paskelbtas sferos dieviškosios tvarkos nuosprendis, kurį lydės amžiaus užbaigimas, išlikusių miegančiųjų mirtingųjų prisikėlimas, ir padovanotos Tiesos Dvasios dieviškosios tvarkos sukūrimas.
"5. Kai dėl planetos, kurioje tu save padovanosi, ir tuometinės žmonių kartos, gyvenančios joje tuo metu, kada tu gyvensi mirtingojo pavidalu, tai aš tau patariu iš esmės veikti mokytojo vaidmenyje. Pirmiausia, dėmesį kreipk į žmogaus dvasinės prigimties išlaisvinimą ir įkvėpimą. Po šito, apšviesk užtemdytą žmogiškąjį intelektą, gydyk žmonių sielas, ir išvaduok jų protus iš amžius trukusios baimės. Ir tada, sutinkamai su savąja mirtingojo išmintimi, tarnauk savo brolių materialiame kūne fizinei gerovei ir materialiam patogumui. Gyvenk idealų religinį gyvenimą visos savosios visatos įkvėpimo ir tobulinimo labui.
"6. Planetoje, kurioje atliksi savęs padovanojimo misiją, dvasiškai išlaisvink maišto izoliuotą žmogų. Urantijoje, įnešk tolesnį indėlį į Aukščiausiojo suverenumą, šitaip praplėsdamas šito suverenumo sukūrimą per savosios asmeninės kūrinijos visas milžiniškas sferas. Šitaip, materialiame savęs padovanojime materialaus kūno pavidalu, tu netrukus patirsi galutinį laiko-erdvės Kūrėjo apšvietimą, tą dualų patyrimą, kada būna veikiama žmogaus prigimties sferoje, atsiduodant savo Rojaus Tėvo valiai. Tavajame žemiškajame gyvenime ribinio tvarinio valia ir begalinio Kūrėjo valia turi tapti viena, net ir tokia viena, į kokią jos taip pat susivienija besivystančioje Aukščiausiosios Būtybės Dievybėje. Išliek ant tos planetos, kurioje atliksi savęs padovanojimo užduotį, Tiesos Dvasią ir šitokiu būdu padaryk visus normalius mirtinguosius toje izoliuotoje sferoje tuoj pat ir visiškai prieinamus mūsų Rojaus Tėvo atskiro buvimo, sferų Minties Derintojų, tarnavimui.
"7. Visuose darbuose, kuriuos tau tektų daryti savęs padovanojimo pasaulyje, nuolat turėk omeny, jog tokį gyvenimą tu gyveni visos savosios visatos mokymo ir tobulinimo labui. Tu dovanoji šitą mirtingojo įsikūnijimo gyvenimą Urantijai, bet tokį gyvenimą tu turi gyventi kiekvieno žmogiškojo ir viršžmogiškojo išmintingo tvarinio, kuris gyveno, dabar gyvena, ar dar gali gyventi kiekviename apgyvendintame pasaulyje, kuris sudarė, dabar sudaro, ar dar gali sudaryti tavo administruojamos sferos milžiniškos galaktikos dalį, dvasinio įkvėpimo labui. Tavasis žemiškasis gyvenimas mirtingojo materialaus kūno pavidalu neturi būti gyvenamas taip, kad taptų pavyzdžiu Urantijos mirtingiesiems tavo žemiškojo gyvenimo dienomis arba bet kuriai vėlesniajai žmogiškųjų būtybių kartai Urantijoje arba bet kuriame kitame pasaulyje. Vietoje šito tavasis gyvenimas materialiame kūne Urantijoje turi būti įkvėpimas visų kartų visoms gyvybėms visuose Nebadono pasauliuose per ateinančius amžius.
"8. Tavo didingą misiją, kurią tau teks įgyvendinti ir patirti, įsikūnijant mirtinguoju, sudaro tavo apsisprendimas gyventi tokį gyvenimą, kurio akstinas yra iš visos širdies vykdyti savo Rojaus Tėvo valią, šitaip apreikšti Dievą, savo Tėvą, materialiame kūne ir ypač materialaus kūno tvariniams. Tuo pačiu metu tu taip pat aiškinsi, su nauju sustiprinimu, mūsų Tėvą, viso Nebadono viršmirtingosioms būtybėms. Lygia greta su ta tarnyste, kada tu naujai apreikši ir išplėstai aiškinsi Rojaus Tėvą žmogiškojo ir viršžmogiškojo proto tipui, tu taip pat veiksi taip, kad pateiktum naują žmogaus atskleidimą Dievui. Pademonstruok savo vienu trumpu gyvenimu materialiame kūne, ko niekada anksčiau nebuvo matyta visame Nebadone, tas transcendentines galimybes, kurias gali pasiekti Dievą pažįstantis žmogus per trumpą mirtingojo egzistencijos karjerą, ir pateik žmogaus ir jo planetinio gyvenimo vingių naują ir apšviečiantį aiškinimą viso Nebadono visoms viršžmogiškosioms išmintingoms būtybėms ir visiems laikams. Tu turi vykti žemyn į Urantiją mirtingojo materialaus kūno pavidalu, ir gyvendamas kaip savo laiko ir kartos žmogus, tu veiksi taip, kad parodytum visai savajai visatai ištobulinto metodo idealą, kaip aukščiausiu laipsniu įsitraukti į savo milžiniškos kūrinijos reikalus: Tą laimėjimą, kada žmogaus ieško Dievas ir suranda jį, ir tą reiškinį, kada Dievo ieško žmogus ir jį suranda; ir visa tai yra daroma, patiriant abipusį pasitenkinimą ir tai yra įgyvendinama per vieno trumpo gyvenimo materialiame kūne laikotarpį.
"9. Aš raginu tave visą laiką prisiminti štai ką, nors iš tikrųjų tu turi tapti paprastu šios sferos žmogumi, bet potencialiai tu liksi Rojaus Tėvo vienu iš Sūnų Kūrėjų. Per visą šitą įsikūnijimą, nors tu gyvensi ir veiksi kaip Žmogaus Sūnus, bet tavo asmeninės dieviškumo kūrybinės savybės seks paskui tave iš Salvingtono iki Urantijos. Visą laiką tu turėsi savo valios galią nutraukti įsikūnijimą bet kurią akimirką po to, kada atvyks tavo Minties Derintojas. Iki Derintojo atvykimo ir priėmimo aš garantuosiu tavosios asmenybės vientisumą. Bet po to, kada atvyks tavo Derintojas ir tuo pačiu metu, kada tu imsi vis daugiau suvokti savęs padovanojimo misijos prigimtį ir svarbą, tada tu turėtum susilaikyti nuo bet kokio noro suformulavimo, kuris vestų į viršžmogiškąjį pasiekimą, laimėjimą, arba galią, atsižvelgiant į tą faktą, jog tavo išskirtinės kūrėjo teisės liks susietos su tavo mirtingojo asmenybe dėl to, kad šitų savybių negalima atskirti nuo tavojo asmenio buvimo. Bet tavo žemiškosios karjeros nelydės joks viršžmogiškasis aidas, išskyrus Rojaus Tėvo valią, nebent tu, sąmoningu ir tiksliniu valios veiksmu, priimtum nedalomą sprendimą, kurį užbaigtų visos asmenybės pasirinkimas.
3. KITOS REKOMENDACIJOS IR PATARIMAI
"Ir dabar, mano broli, prieš palikdamas tave, kada tu ruošiesi išvykti į Urantiją, ir po to, kai tau daviau bendro pobūdžio patarimų dėl savęs padovanojimo misijos, leisk man pateikti tau kai kuriuos patarimus, kurie kilo besitariant su Gabrieliu ir kurie yra susiję su tavo mirtingojo gyvenimo antraeiliais aspektais. Mes toliau patariame:
"1. Kad, siekdamas savo žemiškojo mirtingojo gyvenimo idealo, tu taip pat kažkokį dėmesį skirsi tam, jog būtų įgyvendinami ir pateikiami pavyzdžiu kai kurie dalykai, kurie yra praktiški ir betarpiškai naudingi tavo bičiuliams žmonėms.
"2. Kai dėl šeimyninių santykių, tai pirmenybę teik šeimyninio gyvenimo pripažįstamiems papročiams, kokie bus nusistovėję savęs padovanojimo misijos laiku ir toje kartoje. Savąjį šeimyninį ir bendruomeninį gyvenimą gyvenk pagal tos tautos, kurioje tu nusprendei pasirodyti, papročius.
"3. Savo santykiuose visuomeninės tvarkos atžvilgiu mes patariame, jog savo pastangas didžiąja dalimi nukreiptum į dvasinį atgimimą ir intelektualų išlaisvinimą. Venk bet kokio įsivėlimo į savojo meto ekonominę struktūrą ir politinius įsipareigojimus. Ypatingai pasišvęsk tam, kad gyventum idealų religinį gyvenimą Urantijoje.
"4. Jokiomis aplinkybėmis ir nė mažiausiu laipsniu, tu neturėtum kištis į normalią ir tvarkingą progresinę Urantijos rasių evoliuciją. Bet šito draudimo nereikėtų suprasti kaip tavo pastangų apribojimo siekiant po savęs Urantijoje palikti tvirtą ir pagerintą pozityvios religinės etikos sistemą. Tau kaip naujos dieviškosios tvarkos Sūnui yra suteiktos tam tikros išskirtinės teisės, susijusios su pasaulio tautų dvasinio ir religinio statuso vystymu.
"5. Taip, kaip tau gali atrodyti tinkama, tu turi susitapatinti su egzistuojančiais religiniais ir dvasiniais judėjimais, kokie gali būti sutinkami Urantijoje, bet visais įmanomais būdais stenkis išvengti, kad nebūtų formaliai sukurta organizuotas kultas, sustabarėjusi religija, ar atsiskyrusi etinė mirtingųjų grupuotė. Tavasis gyvenimas ir mokymai turi tapti bendruoju palikimu visoms religijoms ir visoms tautoms.
"6. Dėl to, kad tu be reikalo neprisidėtum prie vėlesniųjų Urantijos religinių tikėjimų stereotipinių sistemų ar kitokių neprogresyvių religinių srovių sukūrimo, mes dar daugiau tau patariame: Nepalik po savęs planetoje jokių užrašų. Susilaikyk nuo bet kokio rašymo ant atsparių medžiagų; neleisk savo bičiuliams daryti tavo statulėlių ar tavęs materialiame kūne kitokių pavaizdavimų. Žiūrėk, kad planetoje neliktų nieko, ką potencialiai būtų galima garbinti tau išvykus.
"7. Nors tu gyvensi normalų ir vidutinį visuomeninį gyvenimą planetoje, būdamas vyriškosios lyties normalus individas, bet tikriausiai tu neužmegsi vedybinių santykių, o tokie santykiai būtų visiškai garbingi ir suderinami su tavuoju įsikūnijimu; bet aš privalau tau priminti, jog vienas iš Sūnaringtono mandatų dėl įsikūnijimo save padovanojančiam Rojaus kilmės Sūnui draudžia po savęs palikti žmogiškąjį palikuonį bet kurioje planetoje.
"8. Kai dėl tavo artėjančio savęs padovanojimo visų kitų niuansų, tai mes tave patikime viduje gyvenančio Derintojo vadovavimui, visą laiką esančios dieviškosios dvasios, kuri veda žmogų, mokymui, ir tavo besiplečiančio žmogiškojo proto, turinčio paveldėtus sugebėjimus, išmintingiems sprendimams. Toks tvarinio ir Kūrėjo požymių susivienijimas įgalins tave gyventi mums tobulą žmogaus gyvenimą planetinėse sferose, nebūtinai tobulą ta prasme, kokia jį laikytų bet kuris žmogus bet kurioje kartoje bet kuriame pasaulyje (tuo labiau Urantijoje), tačiau visiškai ir aukščiausiuoju laipsniu pilnakraujį, kaip jis yra vertinamas tavo toli nusidriekiančios visatos labiau ištobulintuose ir tobulėjančiuose pasauliuose.
"Ir dabar, tavo Tėvas ir mano Tėvas, kuris visą laiką mus palaikė visuose praeities žygiuose, tegu vadovauja ir palaiko tave ir būna su tavimi nuo tos akimirkos, kada tu paliksi mus ir pasieksi savo asmenybės sąmonės praradimą, per visą tą laiką, kada palaipsniui tu vėl suvoksi savo dieviškąją tapatybę, įsikūnijusią žmogiškojoje formoje, ir tada toliau per savo visą savęs padovanojimo patyrimą Urantijoje tol, kol tu išsivaduosi iš materialaus kūno ir pakilsi į aukščiausią valdžią mūsų Tėvui iš dešinės. Kada aš tave vėl pamatysiu Salvingtone, tada mes tave sveikinsime pas mus sugrįžusį kaip šitos tavo paties sutvėrimo, tarnavimo, ir užbaigto supratimo visatos aukščiausią ir besąlyginį valdovą.
"Vietoje tavęs dabar valdau aš. Aš prisiimu viso Nebadono jurisdikciją kaip laikinasis valdovas per tą laikotarpį, kada tu įgyvendinsi septintąjį ir mirtingojo savęs padovanojimą Urantijoje. O tau, Gabrieli, aš patikiu tuoj būsiančio Žmogaus Sūnaus apsaugą tol, kol jis tikrai neužilgo ir galioje ir šlovėje bus sugrąžintas pas mane kaip Žmogaus Sūnus ir Dievo Sūnus. Ir, Gabrieli, aš esu tavo valdovas tol, kol šitokiu būdu sugrįš Mykolas.”
***
Tada, nedelsiant, viso susirinkusio Salvingtono akivaizdoje, Mykolas paliko mus, ir mes jo daugiau nematėme savo įprastoje vietoje iki to laiko, kada jis sugrįžo kaip visatos aukščiausiasis ir asmeninis valdovas, užbaigęs savęs padovanojimo karjerą Urantijoje.
4. ĮSIKŪNIJIMAS – DU PAVERČIANT VIENU
Ir taip kai kurie negarbingi Mykolo vaikai, kurie savo tėvą-Kūrėją buvo apkaltinę tuo, kad jis savanaudiškai siekia valdžios, ir buvo įsitraukę į insinuacijas, jog Sūnus Kūrėjas savavališkai ir autokratiškai laikėsi valdžioje apgautos keliaklupsčiaujančių tvarinių visatos aklos ištikimybės dėka, turėjo visam laikui nutilti, ir kuriuos suglumino ir nuvylė savąjį aš užmirštančio tarnavimo gyvenimas, kurį Dievo Sūnus dabar pradėjo kaip Žmogaus Sūnus – visą laiką paklusdamas "Rojaus Tėvo valiai."
Bet nedarykite klaidos: Kristus Mykolas, nors iš tikrųjų buvo dualios kilmės būtybė, bet nebuvo dviguba asmenybė. Jis nebuvo Dievas, susivienijęs su žmogumi, bet, vietoje šito, jis buvo Dievas, įsikūnijęs žmoguje. Ir visą laiką jis buvo kaip tik tokia sujungta būtybė. Vienintelis besivystantis faktorius tokiame nesuprantamame ryšyje buvo (žmogiškojo proto) besivystantis savimoningas šito fakto, jog yra Dievas ir žmogus, suvokimas ir pripažinimas.