76. Kodėl mirtingieji bijo Tiesos, Tikrovės, ir Gyvojo kelio Urantijoje? 2016 03 22

Tai, kad aplinkui viešpatauja neteisingumas TEISMUOSE, melas POLITIKOJE, iliuzija ŠEIMOJE, savanaudiškumas MOKYKLOJE ir DARBE, nepagarba GATVĖJE tik liudija, kad dar nėra ne tik bendruomenės, bet ir visuomenės, kurioje viešpatautų Tiesa, Teisingumas, ir Meilė – Gyvojo kelio KŪRĖJO TIKROVĖ. O tai reiškia, kad nėra jokio vystymosi BENDRO PAGRINDO, ANT KURIO BŪTŲ VYSTOMA VISUOMENĖ. O tai taip pat reiškia vieną vienintelį galimą paaiškinimą – mirtingieji dar tebeturi laukinio lygio protą, dėl to jų mąstymo vektorius VIEN TIK SAVANAUDIŠKA, IR SAU PAČIAM, KAIP IR VISIEMS, KENKIANTI KOVA, KOVA, IR NIEKO DAUGIU, TIK KOVA – UŽ SAVE, SAVO VIETĄ ŠEIMOJE, APLINKOJE, MOKYKLOJE, DARBE, GATVĖJE, NET IR SAVO VIDUJE. Kiekvienas VIS KOVOJA UŽ PATOGUMUS SAU IR SAVO INTERESUS, KAD JIE KAIP TIK IR DUOTŲ KUO DAUGIAU PATOGUMŲ SAU.

Ir niekas net nemąsto apie VISUMĄ – APIE VISUMOS ŠVIESĄ IR TIESĄ – KŪRĖJĄ – ROJAUS TREJYBĘ-AŠ ESU, IR SAVO ASMENINĮ GYVENIMĄ SU KŪRĖJU VISUMOS LABUI NUOLATOS.

Kiek daug kartų yra girdėtas, ir vis dar iki šios akimirkos gajus, tvirtinimas – KIEKVIENAM YRA SAVO TIESA, NEREIKIA SAVO TIESOS PRIMESTI KITIEMS. Šis teiginys neturi nieko bendro su Tikrove, todėl jis ne tik neteisingas, bet ir klaidinantis kitus, kurie kaip papūgos, jį atkartoja kitiems. Šitaip jį nugirsta ir vaikai, ir auga tokio klaidingo teiginio samprata. Todėl savaime suprantama, kad tokie suaugę vaikai BIJOS ir Tiesos, ir Tikrovės, ir Gyvojo kelio, nes jie vis kartos – VISI KELIAI VEDA PAS DIEVĄ, ir visiškai būdami bejėgiai suvokti šito teiginio giluminę prasmę. Tai yra tiesiog idėjinis teiginys visiškai neaiškinantis, o kaip gi PATEKTI PAS TĄ DIEVĄ, jeigu jau visi keliai veda pas Jį?
Štai kodėl ir prireikė mirtingajam pateikti Gyvąjį kelią ir Tiesą – Tikrovę iš Kūrėjo – kad gilumine prasme jis ne tik suprastų, bet ir asmeniškai patirtų ne kažkokio IDĖJINIO DIEVO, bet ASMENIO KŪRĖJO – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – Asmenų atradimą savyje, kad ši transformacija iš vidaus pakeistų jo visas iki tol egzistavusias KLAIDINGAS sampratas apie tiesą, teisingumą, gėrį, grožį, meilę, jog tai žmogui pasiekiami dalykai be jokio Kūrėjo, be jokios pagalbos iš aukščiau, jog tai mirtingojo sugalvotos ir siektinos charakterio savybės. Laimei, jog taip nėra, nes tuomet tikrai iš chaoso ir painiavos galvoje niekada neišbristume, ir dar labiau ir toliau degraduotume savo klaidingose sampratose, kurias siektume įgyvendinti, ir kiekvienas savaip, ir tik savo naudai.

Tiesa yra viena. NĖRA JOKOS ANTROS, TREČIOS, KETVIRTOS TIESOS, NĖRA JOKIOS TIESOS KIEKVIENAM PAGAL SAVO SUPRATIMĄ.

Tiesa yra viena, ir visai kūrinijai ta pati.

Tiesa – tai Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU numatytos, ir įgyvendinamos, laiko ir erdvės visatoms, EVOLIUCIJOS, kokią TIKROVĖJE, iš Savo energijos virpesių, sumanė DIDYSIS ŠALTINIS IR CENTRAS – ARCHITEKTAS-KŪRĖJAS – ROJAUS TREJYBĖ-AŠ ESU, IR VIEN TIK MEILĖS MOTYVU IR PAGRINDU, SANTYKIS, GYVAS RYŠIS, SU ŠIUO ŠALTINIU – EVOLIUCIJOS AUTORIUMI IR ĮGYVENDINTOJU.

Todėl kuo toliau nuo Kūrėjo gyvena ir veikia tvarinys, tuo didesnę paklaida jo protas gali padaryti, ir padaro, mėgindamas tiek sau išsiaiškinti, tiek kitiems aiškinti Tiesą, Tikrovę, Gėrį, Grožį, Meilę, jeigu jis nepatiria gyvo asmeninio ryšio su Kūrėju.
Kadangi Kūrėjas yra DVASINIS – tai ir jo TIKROVĖS TIESOS APRAIŠKOS YRA DVASINĖS. Tuo tarpu mirtingasis yra kaip tik toliausia nuo Kūrėjo, o Urantijoje priedo dar iki šiol tebebūdamas savo gyvulinio materialaus proto nelaisvėje, DVASINIŲ dalykų nesuvokia, nes jie jam nepatirti, dėl to svetimi, nepažįstami. Gyvulinis protas visko, ko nesupranta ir nepatyrė, BIJO.

Tačiau vis tik dėl to, kad jis po Jėzaus savęs padovanojimo misijos Urantijoje gavo AVANSU paties Kūrėjo – Didžiojo ŠALTINIO IR CENTRO – fragmentą – Minties Derintoją – ir jį gavo Jėzaus pastangų dėka, bet pats dar tokių pastangų niekada nedėjęs, todėl iš savo Minties Derintojo į pasąmonę perteikiamas Tiesos, Teisingumo, Gėrio, Grožio, Meilės sampratas fragmentiškai išsiaiškina savo ir sąmonės lygiu, ir labai jau toli nuo Minties Derintojo jam suteiktų šių teiginių TIKROVĖS.
Štai dėl to ir atsiranda filosofiniai traktatai apie Dievo BAUSMĘ, apie tokį Dievą, TIKROVĖJE NEEGZISTUOJANTĮ, kuris naikina ištisas jam nepaklususias gentis ir tautas. Ir per kartų kartas mirtingasis maitintas, o tiksliau nuodytas, tokiais Tikrovę ir Tiesą neigiančiais teiginiais, vis tik juos laiko tikrais, ir PANIŠKAI BIJO KITOKIŲ TEIGINIŲ, kurie jį kviečia ir ragina NEBIJOTI ATRASTI SAVYJE MYLINTĮ KŪRĖJĄ – ROJAUS TREJYBĘ-AŠ ESU. Kas tai? Koks čia dar Kūrėjas, kuris myli be jokios BAUSMĖS NEPAKLUSNIEMS, TAIP NEGALI BŪTI, ČIA JAU GUNDYMAS NUO ŠĖTONO – ATSISAKYTI SAVO TĖVŲ IR PROTĖVIŲ DIEVO, IR EITI NEŽINIA KUR. Juk ir bažnyčioje kunigas įspėjo, kad Biblija rašo, jog ateis antikristas ir žmones klaidins, net ir gražiais žodžiais.
Todėl mirtingasis, nors ir jaučia meilės, teisingumo, tiesos, gėrio, ir grožio ILGESĮ, nes šias amžinąsias vertybes jam Minties Derintojas į pasąmonę perteikia, bet net ir tokiu atveju jis NEGALI panaikinti LAISVOS VALIOS IR BAIMĖS APRAIŠKŲ, kurias jaučia mirtingojo gyvulinis materialus protas, nes Minties Derintojas, būdamas pats DVASIA, IR DVASIOS ŠALTINIO IR CENTRO DALELĖ, DIRBA SU MIRTINGOJO DVASINIU IR DIEVIŠKU PROTU, KURIS DAR NET NEPAŽADINTAS, NES GYVULINIS PROTAS SAVO BAIMĖMIS IR KLAIDINGAIS INTERESAIS BŪTENT IR TRUKDO PABUSTI MIRTINGOJO DVASINĖS ASMENYBĖS DVASINIAM ŠVIESOS PROTUI, KURĮ YRA SUTEIKĘS KŪRĖJAS – ROJAUS TREJYBĖ-AŠ ESU. Todėl Minties Derintojas, kad jau apsigyveno tokio savo asmeninėmis dvasinėmis pastangomis nenusipelniusiame prote, tai ir dirba su tuo DVASINIU ASMENYBĖS PROTU, KURIS PRADĖS VEIKTI TIK PO MIRTINGOJO PRISIKĖLIMO. Kitaip tariant, Minties Derintojas dabar nešvaisto laiko tam, kad mėgintų prisibelsti prie mirtingojo gyvulinio proto, kai žino, jog prie jo neprisibels vis tiek, tad dirba tolyn į priekį, kad toks mirtingasis turėtų praskaidrintą protą po prisikėlimo, nes mirtingajam vis tiek reikės įsisavinti tokią pradinę dvasinę šviesą, kaip Tiesos ir Tikrovės pažinimą nuo pat pradinio laiptelio, kurį, deja, jis ignoruoja savo pradiniame pasaulyje – Urantijoje.

Todėl dabar Urantijoje ir viešpatauja tik kiekvieno savaip suvokiamos, ir savaip interpretuojamos – BE KŪRĖJO – ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU – tiesos, teisingumo, gėrio, grožio, meilės sampratos. Tad savaime suprantama, kad iki užkimimo bus DAR GARSIAU šaukiama – KIEKVIENAM SAVO TIESA, VISI KELIAI VEDA PAS DIEVĄ, NĖRA JOKIO VIENINTELIO GYVOJO KELIO, VISI KELIAI GERI. Ir tai savaime reiškia, kad aplinka – ir atmosfera toje aplinkoje – tik dar labiau prastės, klaidos KIEKVIENO gyvenime tik augs, ligos vis labiau ims įsisiautėti ir tarp jaunų, savanaudiškumas vis aršiau liesis iš visų pusių ir visur per kraštus, ir mirtingieji dėl to patirs tik dar daugiau kančių, neteisingumo, dar daugiau BIJOS VISKO – NET SAVO ŠEŠĖLIO MĖNESIENOJE. Vaikai bus skriaudžiami šeimose, nes jose nėra meilės, mokykloje patyčios tik žiaurės, nes mokykloje nėra šviesos ir gėrio, meilės ir tiesos – nėra TIKROVĖS, VIEŠPATAUJA GYVULINIO PROTO ILIUZIJA, KURI GYVULINIAM PROTUI SUDARO TIKROVĖS REGIMYBĘ KAIP KREIVŲ VEIDRODŽIŲ APLINKOJE. Todėl NĖ VIENAS MOKYTOJAS taip ir nesusimąsto – o kas yra jis pats, kokia jo gyvenimo PRASMĖ, kiek jis pats yra vertas pažinti tiesą, teisingumą, gėrį, grožį, meilę? Todėl tokia mokykla negalės paruošti nieko kito, tik DVASIOS INVALIDUS. O kas bus iš tokių dvasios ubagų, kada jie taps politikais, mokytojais, policininkais, daktarais, verslininkais, tėvais? Nesunku suvokti, kad kiekviena nauja karta bus dar labiau nutolusi nuo KŪRĖJO – ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU – Tiesos, Teisingumo, Gėrio, Grožio, Meilės.

TAD TOKIO MIRTINGOJO ŠVIESOS IR TIESOS BAIMĖS APRAIŠKŲ SUKELIAMOS BŪSIMOS PASEKMĖS JUMS TURI BŪTI JAU DABAR AIŠKIAI SUPRANTAMOS – VISAI LIETUVAI IR PASAULIUI.

Štai kodėl yra vienintelis ir tikras GYVASIS kelias, kuris ir veda mus – urantus – namo į Rojų pas mūsų tikruosius Tėvus – Rojaus Trejybę-AŠ ESU jau dabar, dar mums esant čia – Urantijoje – atradus Kūrėją savo viduje ir vis labiau pažįstant ir patiriant pačius Rojaus Tėvus, ir Juos vis labiau mylint, ir be jokios baimės, kad Jie darytų ką nors blogo Savo mylimam vaikui – Sūnui ar Dukrai – kad šis išsigąstų ir bijotų savo Rojaus Tėvų, ir vien tik iš baimės Jiems paklustų.

Štai kodėl mes – urantai – ir sakome, kad TOKIO varančio savo vaikams BAIMĘ dievo nėra, ir būti negali, nes Kūrėjas yra ŠVIESOS IR PALAIMOS ŠALTINIS IR CENTRAS, TODĖL JIS SPINDULIUOJA TIK MEILĖS IR GĖRIO, TIESOS IR TIKROVĖS, RAMYBĖS IR GROŽIO AUKŠTO DAŽNIO ENERGIJOS VIRPESIUS, KURIE IR NUMATYTI TAM, KAD EVOLIUCIJA VIS RYŠKIAU APIMTŲ VISĄ KŪRINIJĄ, KADA KŪRĖJO ŠVIESA IR TIESA TAMPA KIEKVIENAM ASMENIŠKAI SAVA, EINANT TIKROVĖS GYVUOJU KELIU SAVO LYGIU, IR EINANT TAIP, KAIP VEDA KŪRĖJAS, SAVO EVOLIUCINIO PLANO SUMANYTOJAS IR ARCHITEKTAS, IR MUS – SAVO MYLIMUS VAIKUS – SU MEILE PANAUDOJA KAIP SAVOJO PLANO ĮGYVENDINTOJUS – BENDRAKŪRĖJUS DRAUGE SU JUO.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas apkabinimas.

Algimantas