82. Laikas nėra esminis net ir Laiko ir Erdvės Visatoje, 2016 07 11

Mano mokymas – Laikas nėra esminis net ir Laiko ir Erdvės Visatoje, 2016 07 11

Urantijos Knygos Apreiškėjai, aiškindami apie LAIKO IR ERDVĖS PLANETAS, IR DIDESNIUS DARINIUS – ARCHITEKTŪRINES SFERAS, O TAIP PAT VIETINES SISTEMAS, ŽVAIGŽDYNUS, VIETINES VISATAS, SUPERVISATOS MAŽUOSIUS IR DIDŽIUOSIUS SEKTORIUS, SUPERVISATĄ PATEIKIA IR LAIKO FAKTORIAUS APIBŪDINIMĄ METŲ IŠRAIŠKA. Ir skirtinguose Kūrinijos segmentuose metai savo laiku skiriasi, priklausomai nuo jų skriejimo aplink savąjį traukos centrą trukmės. Todėl Evoliucinėse Visatose Laiko ir Judėjimo elementai yra neišvengiami. Tačiau ar tikrai yra taip KŪRĖJO TIKROVĖJE? Apreiškėjai tvirtina, kad TAIP.

Ir vis tik aš jums siūlau platesnį ir gilesnį žvilgsnį, kad ir jūs pažvelgtumėte juo – KŪRĖJO ŽVILGSNIU. Aišku, jeigu jūs esate jau atradę Rojaus Trejybę-AŠ ESU savyje ir savo realia BŪSENA Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU Asmenis PATIRIATE SAVYJE, ne intelektualiai suvokdami KŪRĖJĄ, bet SAVOSIOS DVASINĖS ASMENYBĖS REALIU SUSILIEJIMU SU SAVO ŠALTINIU IR CENTRU – TĖVU IR MOTINA VISAI KŪRINIJAI. Tačiau šiuo atveju vien tik VIDINĖS susiliejimo su Rojaus Trejybe-AŠ ESU būsenos jau neužteks, būtinas SĄMONĖS LYGIO PAKĖLIMAS VIRŠ LAIKO TĖKMĖS, BET ŠITO SĄMONINGAI NESIEKIANT.
Štai savo kasdieniu gyvenimu pasiekus tokį sąmonės lygį laikas nutolsta, nustoja tokiu laipsniu egzistuoti ir spausti, kaip jis egzistuoja ir spaudžia materiją – ir sukuria nuolatines problemas. Ir štai tuomet lieka JUDĖJIMAS BE LAIKO SPAUDIMO. LAIKAS LIEKA FONE – VEIKSMŲ SEKAI, BE LAIKO SAMPRATOS.
Judėjimas – tai buvimas savimi patyrimuose su Rojaus Trejybe-AŠ ESU. Jeigu tik tokia sąmonė dingsta, tuoj pat Į PROTO VIDŲ įsiveržia laiko faktorius ir jo sukuriamas SPAUDIMAS, ĮTAMPA, IR STRESAS. Laikas yra pats didžiausias mirtingojo materialaus proto IŠNAUDOTOJAS IR SEKINTOJAS. Žiūrėkite, kaip jis veikia šios kartos – ir ankstesniųjų kartų – moteris, kad jos net bijo kalbėti apie savo amžių, o kam nors paklausus, tai piestu stoja gyvulinis protas iš baimės ir įtampos – O KOKS ĮŽŪLĖLIS, DRĮSTA KLAUSTI MANO AMŽIAUS.
Mirtingojo protui įtampą – ir net stresą – sukelia susisaistymas su laiku. Tada gyvulinis protas kuria planus, kiek daug jis nori atlikti įvairiausių užsiplanuotų darbų, kurie paprastai ŽLUNGA, kiek daug jis nori pasiekti asmeninėje karjeroje, kad sukauptų kuo daugiau turto ir taip taptų – jo samprata – laisvu nuo suvaržymų, kiek jis nori pamatyti daug pasaulio šalių, kad pasimėgautų, kur tik jis nebuvo, jis net nori varžytis su laiku, ir jį įveikti, ieškodamas įvairiausių materialaus kūno atjauninimo receptų, o tuo pačiu ir organizmo senėjimo tariamo sustabdymo. Čia jau labai mikliai ir veiksmingai pradeda pasireikšti gyvulinio proto godumo yda, kad tuoj pat atsiranda tokių tariamų verslininkų, mokslininkų, kurie ima pardavinėti tariamai sukurtus jauninančius kremus, losjonus, injekcinius preparatus, ar siūlančių įvairius masažus, gydymo-atjauninimo vandens procedūras, purvo vonias, kūno garinimo ar jogos pratimų kaskadas. Visur vyrauja GODUMAS IR AISTRA PAŽABOTI LAIKĄ – uždirbti kuo daugiau, ir fizinio kūno išraiška atrodyti kuo jauniau, kad kiti PAVYDĖTŲ. Ir kad tai įvyktų KUO GREIČIAU. Tačiau tuo pačiu atsiranda ir įvairiausių papildomų troškimų, kurie atitinkamai modeliuojami įvairaus pobūdžio materijos kaupimu, materialių postų siekimu, įvairių pramogų troškimu, kuo egzotiškesnių kraštų lankymu ir savo patirtų įspūdžių tarp draugų išliejimu ir dar tikintis susižavėjimo gaidelės prasiveržimo tarp besiklausančiųjų. O tada nuolatinis ir nesibaigiantis verkšlenimas – aš nieko nesuspėju padaryti, o kaip būtų gerai, jeigu būtų bent dvidešimt penkios valandos per parą. Ir kuo toliau, tuo laiko įtampa tik didėja, ir stresas tik auga, ir mirtingasis vis mažiau besugeba suspėti įgyvendinti savo gyvulinio proto kuriamus planus, o tai veda į nepasitenkinimą ir nusivylimą savo nenusisekusiu gyvenimu – nieko gyvenime nepasiekiau, nieko gero nepadariau, o gyvenimas pralėkė tarsi pro šalį – laikas prabėgo taip greitai, kad net nespėjau gerai apsidairyti.

TAI LAIKO IR GYVENIMO TUŠČIAS IŠŠVAISTYMAS, KADA MIRTINGOJO GYVULINIS PROTAS TAIP SAVE SUŽLUGDĖ, KAD NET IR MATERIALIOS KŪNO SENATVĖS SULAUKUS NETURI PALAIMOS IR RAMYBĖS, KURIĄ TEIKIA TIK DVASINIS IR DIEVIŠKAS ASMENYBĖS PROTAS, KADA JI TAMPA SAVIMI, ATRADUSI ROJAUS TREJYBĘ-AŠ ESU SAVYJE, IR PATI SAVO BŪSENA PATIRIA, KAD JI YRA DIEVIŠKAS SŪNUS AR DUKRA IR TUO PAČIU YRA GĖRIO BENDRAKŪRĖJA SU PAČIU KŪRĖJU – GĖRIO ŠALTINIU – ROJAUS TREJYBE-AŠ ESU – ATSIDAVUSI ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU VEDIMUI IŠ VIDAUS.

Lapuotis medis meta lapus atėjus tam tinkamam metų laikui. Jis neužbėga į priekį, stengdamasis lenktyniauti su laiku. Gyvūnai gyvena pagal Kūrėjo sumanytus ir jiems įdiegtus instinktus ir rujos periodus, kad susilauktų palikuonių. Tik mirtingojo ASMENYBĖS lygio gyvybė turi laisvą valią pasirinkti KAIP IR KOKIU RITMU JAI GYVENTI – ATSIDAVUS ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU VEDIMUI IR VYKDANT ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU VALIĄ, AR PAČIAM SUSIKURTI SAVOJO GYVENIMO SCENARIJŲ IR JO ĮGYVENDINIMO SIEKTI VISOMIS IŠGALĖMIS, KAIP LENKTYNĖSE, AR PRIEŠINGAI – ABEJINGAI ŽVELGIANT Į APLINKĄ.

Tačiau kad ir koks būtų gyvulinio proto sumanytas scenarijus, jis bus sekinantis, varginantis, ir beprasmis energijos iššvaistymas.

Ir tik vienintelė asmenybės pasireiškimo išraiška turi prasmės, Rojaus Trejybės-AŠ ESU požiūriu – Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – valios vykdymas, atradus Rojaus Trejybę-AŠ ESU savyje, ir atsidavus Rojaus Trejybės-AŠ ESU vedimui iš vidaus. Ir tik tada – palaipsniui – kuo aktyvesnis bus GYVENIMAS KASDIENOJE SU KŪRĖJU – ROJAUS TREJYBE-AŠ ESU, tuo LAIKO reiškinys turės vis mažiau poveikio ir vis mažiau pasireikš savo spaudimu asmenybei sąmonės lygiu.

JUDĖJIMAS yra Kūrėjo sumanytas tam, kad Kūrinija ir individas galėtų būti GYVYBINGI. Gyvybingumas egzistuoja tik judėjime. Ir nesvarbu kur tu esi – Urantijoje ar Supervisatoje, Havonoje ar Rojuje – visur individas ir aplinka yra judėjime. Ir jeigu pats Rojus yra STATINIS – NEJUDANTIS – tai yra dėl to, kad Kūrėjo Energinio Sukoncentravimo Vieta nekeistų savosios padėties, kad nesubyrėtų visa kūrinija Laiko ir Erdvės KOSMOSE, nes Rojus turi būti Kūrinijos geografinis vidurys, ir Kūrėjo Energijos Sukoncentravimo Vieta. Ir jeigu tik Rojus nors kiek krusteltų, nors kiek pajudėtų nors menkiausiu laipsniu, tai visai kūrinijai būtų toks efektas, kaip Himalajams pajudėjus juo lipantys alpinistai būtų tą pačią akimirką nublokšti žemyn į prarają ir sutraiškyti tarp sujudėjusių uolų, jų materialus kūnas prarastų bet kokį atramos tašką po kojomis ir rankomis. Ir toks palyginimas yra milijardus kartų sumažintas Rojaus pajudėjimo atveju poveikis visoms Visatoms. Tai būtų KOSMOSO CUNAMIS NEŠANTIS PRAŽŪTĮ VISAI KŪRINIJAI.
Tačiau ir statiniame Rojuje, kuris yra AMŽINYBĖS IR BEGALYBĖS ABSOLIUČIOS TRAUKOS CENTRAS, VYKSTA MILŽINIŠKA IR ĮVAIRIAPUSĖ VEIKLA. O veikla yra JUDĖJIMAS – ENERGINIŲ VIRPESIŲ IŠRAIŠKA. TAD IR BELAIKIAME, BEERDVIAME, IR STATINIAME ROJUJE VYKSTA ĮVAIRIAPUSĖ VEIKLA IR VALINIS JUDĖJIMAS.
Tuo tarpu Laiko ir Erdvės Visatose, kuo toliau nuo Rojaus, tuo labiau jaučiamas laiko faktorius. Ir ypač jis jaučiamas mirtingųjų – nuo pat vaikystės. Žiūrėkite, kaip vaikai savo mamos ar tėčio nuolat klausia, ar jau praėjo toji valanda, jeigu jiems buvo pasakyta, kad po valandos kažkas turi įvykti, ko taip jie visi laukia – gal draugų į svečius ateinančių, o gal kelionės pradžios, gal dar kitų malonių patyrimų. Vaikas dar nesuvokia dirbtinai sugraduoto laiko tėkmės, todėl jo protui dar nėra būdingas tinkamas abstraktaus pasakyto žodžio susiejimas su laiko REALIA tėkme. Todėl po kelių minučių jis ir vėl klausia to paties – ar jau praėjo toji valanda? Tuo tarpu dėl savojo patogumo ir bendravimo su kitais palengvinimo laiko sugraduoto į valandas, dienas, savaites, mėnesius, metus, amžius suaugusiojo proto suvokimas apima gilesnes negu vaiko sampratas, bet ir tokiam mirtingojo protui kaip ilgai slenka dienos, kai laukiama kokia nors šventė ar kita proga, suteiksianti malonių patyrimų. Ir priešingai, kaip greitai prabėga malonios akimirkos, ir vėl greitai sugrįžta kasdienybės monotonija, kada mirtingasis atsipalaiduoja ir laikas, nors trumpam, dingsta iš jo sąmonės pojūčio.
Tačiau mirtingasis juk tikrovėje yra ne materija, o dvasia – dvasinė ASMENYBĖ. O asmenybė yra AMŽINA. Reiškia, ji nėra susieta su laiku taip, kaip su judėjimu. Judėjime asmenybė yra gyva ir gyvybinga, nes šitokiu būdu ji ir gali veikti visumos labui drauge su Rojaus Trejybe-AŠ ESU. Ji yra siejama su SAVO ŠALTINIU IR CENTRU – AMŽINYBĖS ŠALTINIU IR CENTRU – KŪRĖJU – ROJAUS TREJYBE-AŠ ESU – SU SAVO TĖVU IR MOTINA. Ir tik asmenybės TAPATYBĖ turi sąsajos su laiku, tame laiko segmente ji yra tikra ir reali.
IR VIS TIK, KUO STIPRIAU IR GLAUDŽIAU ASMENYBĖS SĄMONĖ YRA SULIETA SU MINTIES DERINTOJU, TUO MAŽIAU LAIKO FAKTORIUS TURI POVEIKIO IR TAPATYBEI, TUO LABIAU IR TAPATYBĖ PAJUNTA AMŽINYBĖS PULSAVIMĄ SAVYJE. Ir būtent tada yra pajuntamas veiksmo ir įvykių keitimasis be laiko suvokimo, panašiai kaip ir Rojuje, kur nėra laiko sampratos – yra amžinybė – bet yra veiksmo sekos supratimas ir patyrimas. Taip ir mirtingojo dvasinės asmenybės TAPATYBĖ nebeskaičiuoja laiko – valandų, dienų, savaičių, mėnesių, metų, net ir mirtingojo materialaus kūno amžiaus. Ir mirtingojo SĄMONĖ išlaiko savojo gyvenimo vyksmo kai kurių veiksmų sekos suvokimą, bet nesaistydama savęs su tąja veiksmų seka, o leisdama veikti Kūrėjui – Rojaus Trejybei-AŠ ESU – savojo materialaus kūno ir dvasinio proto pasireiškimu ir tuoj pat tam veikimui išnykti pasąmoniniuose kloduose. LAIKAS PRARANDA SAVO BUVUSIĄ PRASMĘ, NES AMŽINYBĖ PRANOKSTA LAIKĄ.

Štai šitokiu būdu mirtingojo asmenybė vis labiau būna ir veikia amžinybės Kūrėjo ritmu, kur ji bebūtų, ir veikia į viską pažvelgdama Rojaus Trejybės-AŠ ESU AMŽINYBĖS žvilgsniu. Ir ne tik Urantijoje DAR IKI IŠKELIAVIMO, BET IR PO PRISIKĖLIMO, MORONTINIU SIELOS TAPATYBĖS SĄMONĖS LYGIU, IR PERĖJUS Į ASMENYBĖS DVASIOS TAPATYBĘ VIETINĖJE VISATOJE IR SUPERVISATOJE, IR HAVONOJE ŽENGIANT PER VIENĄ MILIJARDĄ PASAULIŲ, IR, AIŠKU, PAČIAME ROJUJE ASMENYBĖS TAPATYBĖ VISĄ LAIKĄ JAU BUS ASMENYBĖS AMŽINYBĖS SĄMONĖS VIRPESIŲ LAUKE, KURĮ VIS STIPRIAU PATIRS IŠ AMŽINYBĖS ŠALTINIO IR CENTRO – SAVO TĖVO IR MOTINOS – KŪRĖJO – ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU. Ir asmenybei nustoja prasmės kokios trukmės yra para, ar mėnuo, planetos ar Visatos atskiro segmento metai, nes asmenybės tapatybė yra Kūrėjo amžinybės energinių virpesių sąmonės lauke ir ji yra susiliejusi būtent su Kūrėju ir save kaip Asmenybės Tapatybę atskleidžia taip, kaip numatė Kūrėjas, ir kaip veda Asmenybę Kūrėjas iš vidaus.
Būtent dėl tokio asmenybės gyvo ryšio su savo Tėvu ir Motina – AMŽINYBĖS ŠALTINIU – mūsų Sūnus Kūrėjas buvo perspėtas, prieš savęs padovanojimo misiją Urantijoje, kad jis visą laiką SĄMONINGAI JAUSTŲ LAIKO TĖKMĘ SAVO BŪSENA, nes laiko tėkmės sąmoningą suvokimą praradus, ir pasinėrus į asmenybės gyvą sąsają su Amžinybės Šaltiniu, tą pačią akimirką atsitiks ir įvyks tai, apie ką tik tuo metu pamąstė Sūnaus Kūrėjo Asmenybė, įsikūnijusi Urantijoje Jėzaus iš Nazareto tapatybe.
Tuo tarpu mirtingajam yra priešingai – jis yra nuolat laiko sąmoningo suvokimo gniaužtuose. Būtent dėl materialaus proto viešpatavimo laikas slenka tai per lėtai, tai per greitai, nors jis visada yra VIENAS IR TOKS PAT LAIKAS. Todėl mirtingojo protas nuolat skaičiuoja tai minutes, tai valandas, tai dienas, savaites, mėnesius, metus. O laikas juk nėra nei metai, nei mėnesiai, nei savaitės, nei dienos, nei valandos, nei minutes, nei sekundės. Visa tai yra tik laiko SEGMENTAVIMO matas asmenybių tarpusavio bendravimo patogumui.
Laikas yra Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – NUMATYTAS EVOLIUCIJOS VYKSMO CIKLIŠKUMAS KOSMOSO KŪRINIJOJE.

Kaip tą suvokti? Kiekviename kūrinijos segmente Kūrėjo Evoliucinis Planas numato materialių Visatų ir jų segmentų traukos centrus ir pavaldumą šiai kosminei traukai, pasireiškiančiai judėjimu aplink šiuos traukos centrus numatyta orbita. Ir pavaldžių planetų judėjimas aplink savo traukos centrą elipsine orbita užbaigus visą ciklą ir sudaro tos planetos – tame etape – metus, kurie savo ruožtu mirtingųjų patogumui skirstomi į mažesnius segmentus – mėnesius, savaites, dienas, valandas, minutes. Laiko segmentavimas visiškai priklauso nuo susitarimo, kaip galime laiką segmentuoti mirtingųjų patogumui. Todėl net ir metai turi nevienodą skaičiavimo būdą skirtingose planetose, ir net tų planetų skirtingose vietose. Kada mes Urantijoje pasieksime Šviesos ir Gyvenimo etapą mūsų metų skaičiavimas turės kitokią išraišką negu dabar.
Ir tik dvasinei asmenybei laikas įgauna antraeilę prasmę. Jos esmė yra buvimas savimi ir atsiskleidimas vis naujais savosios tapatybės niuansais visų šviesos labui. Tuomet koks skirtumas, kiek tu nugyvenai metų šiame pasaulyje, ar Vietinės Sistemos įvairiose planetose, ar Žvaigždyne, ar Vietinėje Visatoje, ar Supervisatos Mažajame ar Didžiajame sektoriuje, ar Havonoje, svarbu NE KIEKYBĖ, O KOKYBĖ – KAIP TU PATS PASIREIŠKI SAVIMI ATITIKDAMAS ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU VALIOS PASIREIŠKIMĄ PER SAVĄJĄ TAPATYBĘ MEILĖS MOTYVU VISŲ ŠVIESOS LABUI KUR BEBŪTUM. Ir TUOMET kaip faktorius laikas nustoja veikti taip net ir keliavimo per kūriniją metu, nes visur ir visada tuomet iškyla VYKSMO KOKYBĖ, o ne jo KIEKYBĖ – įvykdyti užduotį ne kuo greičiau, bet taip, kaip veda Amžinybės Šaltinis ir Centras iš vidaus – Tėvas ir Motina – TAPĘS VIENA NE TIK DVASIOJE, BET IR SAVĄJA DALELE – MINTIES DERINTOJU – SUSILIEJĘS SU MIRTINGAJAM JO PADOVANOTA AMŽINĄJĄ DVASINE DOVANA – SŪNAUS ASMENYBE.

Tad jeigu anksčiau dvasinės asmenybės tapatybei egzistavo tik AKIMIRKOS AMŽINYBĖ, kada vykdavo asmenybės gyvoji Komunija su Kūrėju – Rojaus Trejybe-AŠ ESU – tai kylant asmenybės sąmonės lygiui, vis labiau asmenybės tapatybė ima išsilaisvinti iš laiko faktoriaus kaip iš anksčiau buvusio nuolatinio mirtingojo sąmonės palydovo, ir netgi mirtingojo proto priekabaus valdytojo.

ASMENYBĖ TAMPA VIS DIDESNIU LAIPSNIU LAISVA, TIKRA, IR NET IŠKELTA VIRŠ LAIKO FATORIAUS GNIUŽDANČIO PROTĄ POVEIKIO, NORS IR BŪDAMA ERDVĖJE MIRTINGOJO MATERIALIU PAVIDALU URANTIJOJE.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas apkabinimas.

Algimantas