89. LAISVA VALIA, 2016 12 09

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Mano mokymas Urantijos grupėje Vilniuje, 2016 12 09 - apie LAISVĄ VALIĄ.

Mielas Algimantai,
siunčiu tau Urantijos grupės studijų apie Liuciferio maištą, išrašytą dalį užsiėmimo. Užtrukau ilgiau nei žadėjau, nes susirgau kažkokiu virusu – o tada darbas einasi deja, bet sunkiau, lėčiau.
Tačiau džiaugiuosi, kad jau galiu tau išsiųsti išrašytą šį netrumpą tekstą. Aš tau žadėjau, kad atsiųsiu DU VARIANTUS, bet siunčiu – VIENĄ. Tiesiog mano pirmoji mintis buvo išrašyti kiek trumpesnį tavo atsakymą į klausimą – išrašytame tekste pamatysi – atsakymą apie ASMENYBĖS LAISVĄ VALIĄ – kad būtų toks konkretus atsakymas-MOKYMAS, bet visgi iššifravau platesnę apimtį tavojo atsakymo, kaip minėjau – atsakant į tavo paties urantams užduotą klausimą.
Sudie, Vita

Urantijos grupė 2016 12 09


55 DOKUMENTO – Liuciferio Maišto Problemos – studijavimas


ALGIMANTAS:
Kaip jūs atsakytumėt į tokį klausimą? – KODĖL VIS TIKTAI DRAUDIMAS NEDUODA TOKIOS NAUDOS NEGU LAISVAS VEIKSMO VYSTYMASIS, NET IR MAIŠTO VYSTYMASIS YRA LABIAU LEISTINAS NEGU DRAUSTINAS, DĖL KO? – KODĖL DRAUST TAI YRA MAŽIAU NAUDINGA NEGU LEIST VYSTYTIS?
(Toliau sekė urantų atsakymas į užduotą klausimą ir kiek vėliau – Algimanto – atsakymas, papildantis urantų sampratas. Žemiau ir pateikiamas išrašytas forumui PILNAS ATSAKYMAS-MOKYMAS tekstu)
ALGIMANTAS:
Praktiškai draudimas – tai nėra argumentas. Juk nuo to, kad tu uždraudi – ir tada dėl to, kad yra draudimas, neatliekamas veiksmas – tai nerodo, kad tas, kuris galėtų tą veiksmą atlikt, jo atsisako. Jis tiesiog paiso draudimo, bet jis neturi vidinio poreikio nedaryt tokio veiksmo. Ir jeigu tą draudimą nuėmus, tada jis galėtų tą veiksmą atlikt. O kada yra – net ir maišto atveju – draudimas – šiaip tai galėjo būt ir mūsų Sūnaus Kūrėjo draudimas, jau paskelbtas, kada tiktai jisai gavo visą valdžią – po septintojo savęs padovanojimo – bet jisai to nedarė, ir tai yra jo CHARAKTERIO SAVYBĖ – leist vystytis natūraliai eigai tiems veiksmams, kurie gali būt ir skausmingi, bet jie suteikia patyrimą. Patyrimas moko. Jeigu tu uždrausi ir patyrimo nėra, tai tas patyrimas lieka tiktai teoriniu. O čia jau yra praktika, ir tu per tą praktiką matai – sakykim Liuciferio Maišto atveju – nutrauktos grandinės, jau nebėra gaunamas aukštesnių dvasinių asmenybių patarimas, pradeda po trupučiuką aplinka degraduot – ir tai akivaizdžiai patiria kiekvienoj srity kiekvienas segmentas – PATIRIA – o pakeist neįmanoma, kadangi yra uždėtas karantinas. Tu negali pasikviest tų, kurie galėtų tau patart, net ir tavo asmeninėje sferoje. Juk tuos du šimtus tūkstančių metų tai Vietinė Sistema nebuvo be darbo – ji veikė – bet ta veikla buvo iškreipta, ir, kita vertus,, ji nebebuvo veiksminga, nes kartu su kitom sistemom Satanijos Sistema nebegalėjo vystytis tokiu pačiu žingsniu, ir bendradarbiavimas nutrūko. Visa tai atsiliepia patyrime. Ir natūralu ta būsena, kurią patiria tos ir dvasios, jinai yra kitokia – jų viduje. To negalima teoriškai numatyt, to negalima jokiu būdu nematant – net, sakykim, kitos sistemos jau žino apie vykstantį Maištą – Visatos radijo programos transliuoja informaciją apie tai – bet tie gi kitose sistemose veikiantieji – nemato kas čia vyksta, tai vien tiktai teoriškai įsivaizduojant, sunku suvokt, koks tai yra kančios kelias, kada tu turi viską – visas ryšio grandines, patarėjus, visą veiklą, bendradarbiavimą – tau sunku suvokt, ką reiškia, kada yra izoliacija, kada nebetenki visų šitų pagalbinių priemonių, visa ta izoliuota aplinka ir atskirtis, ji neapibūdinama teoriškai, ji tik patiriama. Ir kada jinai patiriama, tai įsivaizduokit kokia yra milžiniška pamoka. Pamoka per visą amžinybę, tiems kurie ją patyrė.
Na, įsivaizduokit, jeigu mes kitą užsiėmimą kalbėsim apie Šviesos ir Gyvenimo pakopas , tai kaip jūs galėtumėt paaiškint tų pasaulių žmonėms – mirtingiesiems – kas yra ligos? Kas yra tos mūsų kūną darančios neveiksniais, mūsų judėjimais per skausmą, per kančią? – jie negali suprast, nes jų kūnas – sveikas. Gyvena po penkis šimtus metų, ir gyvena prasmingai, bet jie žino, kad yra tokie pasauliai. Bet jeigu tu nepatiri, tai galbūt žinai kažką.
Jeigu dabar reikėtų mums suvokt, ką patiria gentys, gyvenančios džiunglėse – dabar – ką mes galėtume suvokt? Gyvenantys čia, tarp sienų, naudojantys kompiuterius, telefonus, elektrą, o ten yra šamanai, ten yra jų ritualai, jų valdžia, jų tvarka, jų skausmai. Na, ką mes galim suvokt apie jų tą realų patyrimą? Iš to, ką filme matom, kokį nors televizijos reportažą pastebėję? O jeigu mes nieko nematytume išvis, kokia mūsų būtų įsivaizdavimo galimybė? – (uranto balsas – labai iškreipta) – (Algimantas) – ne tik iškreipta,, galbūt net ne į tą pusę. Juk mes ir iš Urantijos Knygos, kada skaitom, ir žmonijos evoliuciją mes matom daug ką, kas atskleidžia, kokia buvo toji žmonija, bet jeigu mus perkelt į tas aplinkybes, tai būtų visiškai kitoks skaitinys negu kas čia yra parašyta Urantijos Knygoje.
Štai tas patyrimas, kada yra draudžiamas maištas, ir duoda daug didesnės naudos negu jo draudimas. Draudimas, atrodo, tas pats, kas būtų, na, pasakyt – na, negalima vaikščiot purvinam, tai tu, reiškia, nusiprausk ir apsirenk švariai, tai vat uždraudžia, o kitas, kuris to vis tiek nesiprausia, bet jis apsirengia, kad nesimatytų to kūno, ir jis vaikšto, bet jis nežino, ką reiškia nusipraust. Jis apsirengęs, bet jis nenusiprausęs, tai nežino, ką reiškia tas švaros akimirksnis, ir tas kūnas, kuris išlaisvintas iš purvo. Štai šachtininkai – jie negali išsipraust savo kūnų, nes užakusios jų poros, ir ten tos anglies dulkės tiek įsiskverbusios, kad jos neišsivalo. Ir natūralu, jis dėvi ir drabužius, švarius, naujus, bet mes jo patyrimo negalim suprast - mes negalim suprast jo kvėpavimo problemos, kadangi užterštas kvėpavimo visas mechanizmas tom pačiom dulkėm. Mes galim anglį čia trupučiuką įkvėpt tų dulkių, ir tai jau springt, bet ten, kur nuo ryto iki vakaro visą gyvenimą šachtose dirba, tai vat tas patyrimas, žodžiu, jisai vienintelis būdas pranokt bet kokį draudimą, kad įgytum tą supratimą, kad tu nesielgtum – nesielgtum taip. IR TAS, KURIS PATYRIME ĮGIJO SAVO ĮŽVALGĄ, CHARAKTERĮ, jis gali pasakyt, KAIP tvarkytis šachtoje. Mus ten perkeltų, mes nežinotume, kaip tvarkytis; mus perkeltų į džiungles, mes nežinotume, kaip džiunglėse išgyvent ten, valandą.
Tai štai, tas patyrimas, jis ir reikalingas, kad mirtingasis, arba angelai, arba aukštesnės kategorijos dvasios – kurios dar nėra tobulos – galėtų priimt nuostatą – geriau jau be Maišto – gerai, kad aš patyriau šitą, bet dabar aš žinau to Maišo pasekmių skausmą, kuris eis ir eis, per daugybę tūkstantmečių, visą laiką palaipsniui silpdamas, bet vis tiek atsikartodamas per kartų kartas – ir dabar jis gi atsikartoja du šimtus tūkstančių metų – mūsų kartoje – ir dar daug kartų atsikartos.
Pradedant urantais, jau yra Šviesa, jau yra šalinamos tos pasekmės. Iki urantų – nebuvo kam šalint.
Dabar, kas susiję su ASMENYBĖS LAISVA VALIA – tai laisvą valią turi tas, kuris iš esmės save pajungia Kūrėjo valiai. Tik jis turi laisvą valią. Visi kiti net nežino, kas yra laisva valia, ir ją panaudoja tiktai savojo asmens interesų tenkinimui. Tai čia nėra laisva valia, čia yra iliuzinė, tariama laisva valia. Ji nukreipta prieš visumos gerovę. O kada yra sutapatinama savoji laisva valia, kurią suteikė Kūrėjas, su Kūrėjo vedimu iš vidaus, štai tada atsiranda poreikis, kurį DIKTUOJA KŪRĖJAS, kuris supranta, KO reikia tam konkrečiam asmeniui toje akimirkoje, ir tada tie poreikiai paprasčiausiai keičiasi, keičiasi tiek, kad atsiranda ta nepaprastai plati laisva valia, kurios tu jau nebenori naudot, jeigu tu tų poreikių, kurie anksčiau tave slėgė, dabar nebetenkini, nes tavo vertybės įgavo amžinybės prasmę, pasikeitė vertybės. Iš to, kad būt turtingu, galingu, populiariu, staiga tapai tuo, kuris nori būti tikruoju savimi, visumos šviesos labui – Rojaus Trejybės-AŠ ESU sūnumi arba dukra – ir tam nebereikia tų visų iliuzinių vertybių, o reikia amžinųjų vertybių – Teisingumo, Gailestingumo, Tiesos, Tikrovės, Meilės. Ir visa tai atsiskleidžia kasdienėje aplinkoje labai paprastai. Todėl TIKROJI LAISVĖ – NUMATO AMŽINYBĘ. Tik amžinybėje tu gali būt laisvas, Iki amžinybės, tai yra, iki Rojaus, tu vis dar mokaisi, mokaisi, kaip vis giliau susiliet su Kūrėju ir Centru – Šaltiniu ir Centru. Bet tu vis stipriau jauti kosmine įžvalga, ir tu vis stipriau šitą laisvą valią panaudoji visumos šviesos labui.
Bet NAUJAS LAIPTELIS TAU DUODA NAUJĄ SAMPRATĄ – KOSMINE PRASME – IR TOS PAČIOS LAISVOS VALIOS PANAUDOJIMĄ. Todėl teisingas teiginys, kad, kaip drįsta tvarinys atimt kitam tvariniui laisvą valią, ją suvaržyt, jeigu net Aukščiausieji Kūrėjai nedrįsta to daryt. Suteikę kartą laisvą valią, Jie jos neapriboja. Reiškia, nė vienas mirtingasis neturi teisės užkirst laisvos valios pasireiškimo kitam.
Bet vėl, LAISVA VALIA TIKTAI DVASIOJE YRA TA TIKROJI, nes ji sumanyta, kad pasireikštų visumos labui, o tuo pačiu ir savojo asmens labui, nes tai, kas naudinga visumai, negali būt žalinga asmeniui, tai irgi bus naudinga. Nauda visumai yra nauda ir individui. Dieviškąja prasme žalos negali būti, kada individas sulieja save su Visumos Šaltiniu ir Centru, su Kūrėju.
Tai mes ir mokomės, kad labiau atsiduotume, giliau įtikėtume, įgytume kosminės įžvalgos iš paties Kūrėjo, tiek iš Apreiškimų, kad mes savo laisvą valią nebijotume panaudot visumos labui – VISUMOS. Ir tai įmanoma, kada tu vis giliau patiri. Nuo mano asmens laisvos valios panaudojimo priklauso VISOS KŪRINIJOS Šviesa – VISOS KŪRINIJOS – tai ką jau kalbėt apie žmonijos Šviesą? - tai tavo visuma yra KŪRINIJA, NE ŽMONIJA. – KŪRINIJA. Žmonija – TAMSI. Tai kaip tu gali pagal ją derint savo laisvos valios vektorių, kad būtų visumos Šviesos labui? Tada reikia derint su Centru, su Kūrėju. Ir tik atsidavimas Kūrėjui užtikrina, kad tu nesuklysi savąją laisvą valią panaudodamas visų Šviesos labui.
Štai tau apsauga – GARANTIJA NUO KLAIDOS – yra atsidavimas Kūrėjo vedimui iš vidaus. Kitos garantijos nėra – niekas tau negali duot – nei mokytojas, nei žemiškieji tėvai, nei žemiškoji šeima, tik Tas, kuris sumanė Evoliuciją.
O kadangi mes einame nuo paties Evoliucinio žemiausio dugno – materialaus – tai mes ir esame toliausia nuo Kūrėjo, todėl mes esame patys labiausiai pažeidžiami ir patys labiausiai klystantys panaudodami laisvą valią. O dar Maišto sąlygomis apimtoje visiškai neseniai Vietinėje Sistemoje, ir mūsų planetoje. tai tie klystkeliai yra kaip gyvatynas. Ir kada aplinkoj tiek daug tamsos, tiek daug siūlančių įvairiausių takelių, tai, kad mes nenuklystume į juos, štai vat ir reikalinga ir kosminė įžvalga, ir įtikėjimo gelmė, ir atsidavimas vedimui iš vidaus, ir PATYRIMAS, kuris formuoja kaip milžinišką mūsų pačių iškilimą, išaukštinimą ant pjedestalo, kad štai ankstesni mūsų patyrimai mums buvo naudingi, mus stiprino, kėlė, grūdino charakterį, ir iškėlė virš aplinkos, virš tos tamsos, ir dabar mes siekiam naujo iššūkio – o ten jau nėra to pjedestalo, jis suformuotas mūsų patyrimų, ant jo mes stovim tvirti – o ten reikia LIPT, o ten - Šviesa, nėra ką po kojomis pasidėt, reikia kabintis į Kūrėją, į tą Šviesą, esančią VIDUJE, bet ji veda pirmyn, aukštyn, į Centrą, į Rojų, o ėjimas – tai ne užuovėja. Tu matai, kad prieš tave nieko nėra – Šviesa. Užpakalyje matai savo pjedestalą – tą pagrindą – tau ten stipru, tvirta, nes tu įgijai patyrimą per daugybę akimirkų, per daugybę priimtų iššūkių, įgyvendintų iššūkių, o čia – NAUJA, čia viskas atvira. Ir atrodo tarsi nėra už ko pasiimt – už pjedestalo nėra kaip imt – praeitis, nors jinai tvirta, susislūgėjusi, bet į vakar dieną nėra ko žiūrėt, nes iššūkis yra RYTOJUS – AUKŠTYN – tik aukštyn!
Tiek, kiek mes turime viduje stiprybės įtikėt dar giliau, tiek mes esame pajėgūs naują iššūkį priimt – laisva valia – be jokios prievartos – tiktai savo vidinės motyvacijos galia, kuri ir suteikia tą norą. Niekas už mus panorėt negali. Kūrėjas, teikiantis vien tik Šviesą – visiem Šviesą – KABINKITĖS Į MANO ŠVIESĄ, ESANČIĄ JŪSŲ VIDUJE, LIPKIT PAS MANE – AŠ ESU JŪSŲ VIDUJE, BET JUMS REIKIA LIPT PAS MANE – AŠ ESU JŪSŲ VIDUJE, BET JŪS LIPATE PAS MANE – MANO GLĖBYJE – BET LIPATE Į MANE KAIP Į ASMENĮ. AŠ GLĖBY TAI TURIU – MANO GLĖBY ESATE – BET AŠ JUMS DUODU ŠITĄ IŠŠŪKĮ – LIPKITE Į MANE KAIP Į ASMENĮ, Į TĄ ŠVIESĄ, KURIĄ JŪS MATOT ANT SAVOJO PATIRTIES PJEDESTALO – LIPKITE, MANO MIELIEJI, PIRMYN, AUKŠTYN.
Štai jūsų laisva valia, štai kur yra laisvosios valios pasireiškimas – į tą Šviesą, į tą Tiesą, Teisingumą, į tą Gėrį, Grožį, Meilę, Teisingumą, Tikrovę, į Šaltinį. Štai kame yra Evoliucija ,ir prasmė – visų amžinųjų vertybių. Tik ten žvelgdami, nuo savo pjedestalo – sukaupto patyrimu – į tą akinančią Šviesą prieš jus aukštai – ir tuo pačiu viduje, paskleistą per Minties Derintoją – jūs ir esate kiekvienas Rojaus Trejybės-AŠ ESU sūnus ar dukra. BŪSENA turite jaust – BŪSENA, ne įtaiga, ne pamokymais – BŪSENA, kad jūsų Šviesa yra iš Kūrėjo. Tai nėra jūsų, kaip Šaltinio, Šviesa, jūs ją tik pasiimate iš Kūrėjo, ir ji tampa jūsų, bet AUTORIUS yra ir Šaltinis, Kūrėjas – ir jis jums suteikia tą Šviesą, o ji yra įsisavinama tik žengiant į viršų.
Ir kada jūs einate per gyvenimą horizontaliai, eikite visą laiką atvėrę save tam iššūkiui, kuris yra ant jūsų tvirto patyrimo pjedestalo – į virus, į tą Šaltinį ir Centrą, kuris yra Rojuje – ROJUJE – mumyse yra tiktai Šaltinio Fragmentas. Tai reiškia – dalelė. Eikite Į VISĄ ŠALTINĮ IR CENTRĄ – TAIP, KAIP VEDA ŠITA DALELĖ, KAD JI PARVESTŲ NAMO.
Smagi ta Evoliucija, ir tas Tėvas ir Motina – Sumanytojai tos Evoliucijos. Ir, kita vertus, – smagus ir Žingsnis, kada aplinka skendi savosiose problemose, savuosiuose interesuose, ir iliuzijoje, štai tada ir yra charakterio tvirtumas, KADA TU VIS TIEK SIEKI ŠVIESOS, SIEKI NAUJO IŠŠŪKIO, KAD GALĖTUM PASIREIKŠT DIEVIŠKUOJU ASMENIU, KAIP SUMANĖ KŪRĖJAS VISUMOS ŠVIESOS LABUI. Ir tada tu supranti kokią kvailystę, iš tikrųjų kvailystę, padarė Liuciferis, Šėtonas, Kaligastija – būdami dvasios, ir patys jokiu būdu nesuvokė savosios kvailystės – atrodo, kad taip paprasta numatyt, kad Kūrėjas tai yra ta ŠVIESA, MEILĖ, TIESA, TEISINGUMAS, ir kaip viso šito atsisakyt vardan savęs išaukštinimo, kad galėtum pamint KITO laisvą valią ir PRIMEST savo požiūrį, nuostatas ir net iškelt save VIRŠ Kūrėjo, iškelt, kad pamalonint savo ambicijas. Tokia kvailystė, kada patyrimas yra iš tikrųjų nepalyginamai platesnis apimtimi, jau nekalbu gelme – palyginus su mūsų patyrimu – ir kaip mes eidami Gyvuoju Keliu suvokiam tą beprasmybę bet kokio maišto prieš Kūrėją – beprasmybę, atsisakyt Amžinybės ir Gyvojo Kelio vardan iliuzijos – iliuzijos, kuri veda į tamsą, į bedugnę, į savęs paralyžiavimą, tiesiogine prasme. Tu nebeturi jokios ateities, perspektyvos, tu prarandi save. Tai kas tu lieki? – Šešėlis? Kieno? – Savęs negali būt šešėlis, nes tu tada nesi savimi. – Tai kieno tu esi šešėlis? – Kūrėjas šešėlio neturi ir yra ŠVIESA be šešėlio – reiškia, tu nesi Kūrėjo šešėlis. Todėl tai yra beprotystė.
JURGITOS KLAUSIMAS:
Algimantai, o man kilo taip pat klausimas – kada vat mes čia, urantai esam tokioj aplinkoj vat, tai – tai šitas patyrimas va tokios aplinkos ir tamsos – aš taip manau – suteikia tą, na, giluminę įžvalgą ir giluminį tą suvokimą to, ko pavyzdžiui na, aš manau nesuteikia tiems pasauliams, kurie gyvena vien Šviesoje. Jie gi neturi tokio patyrimo, jie negali tuomet padėti tiems taip, kaip galime mes, kada jau, na,, giluminiai jau, ir žvelgiame, ir per atsivėrimą jau suvokiame tą tamsą ,ir tuo pačiu viduje patirdami tą šviesą – aš taip manau.
ALGIMANTO ATSAKYMAS:
Taip, tu teisi. Dėl to mus ir ruošia dvasiniais mokytojais – kada mes patyrėm tokią milžinišką nušvitimo Tikrovę, kad garbinam Rojaus Trejybę, ir net Visuminę Dievybę AŠ ESU, būdami dar materialiu pavidalu, mirtingieji, ir toje planetoje, kuri patyrė maištą, ir jo pasekmes., tai, natūralu, kad mūsų dvasinio mokytojo pasirengimas bus taikomas ypač sudėtingomis aplinkybėmis, kur reikalinga tas patyrimas, kokį mes įgijome. Dėl to tuo didesnė ŠLOVĖ mums – neišklydusiems iš Šviesos ir Gyvenimo tikrojo Tikrovės Kelio, nesirinkusiems lengvesnio, ir materialiam žvilgsniui maloningesnio takelio – komforto prasme. Bet gi mirtingieji turi laisvą valią rinktis. Ir jeigu jūsų vidus jums diktuoja likti šitame Kelyje, reiškia, jūs esate TEISŪS – IR SAVO SUKAUPTĄ PATYRIMĄ JŪS PANAUDOSITE DAR ŠITAME PASAULYJE, NES IŠŠŪKIŲ BUS. O PO PRISIKĖLIMO – TAIP PAT.
ŽINOKIT, NĖRA NĖ VIENO, KURIS BŪTŲ NEPANAUDOTAS PAGAL JO PEČIUS, NĖ VIENO. Neišsisuksite, kad savo rašinėlio neparašytumėt – (urantai šypsosi). Turėsit parašyt, jeigu norėsite išlikt Gyvajame Kelyje. Jeigu mėginsite nusimuliuot ir neatlikt namų užduočių – vis tiek bus tada GALUTINIS priimamas sprendimas – AR JŪS NORITE BŪT GYVAJAME KELYJE? Jeigu norite – atverkite save, kad atsirastų TROŠKIMAS DĖT PASTANGAS. Gyvajame Kelyje nėra tarnų, kurie atliktų už jus darbus. Bet ten yra Rojaus Trejybės-AŠ ESU sūnų ir dukrų Gyvasis Kelias, kuriame yra troškimas dėt pastangas visumos labui. Dėt pastangas ir dalintis sukaupta patirtimi, žiniomis visų Šviesos labui, kad sustiprint kitus, kad padėt kitiems, kad visuma irtųsi į ryškesnę Šviesą, taip, kad tavo pastangos būtų kuo geriau panaudojamos visumos labui, kad tu galėtum taip pat jaust, kuo ryškesnį pasitenkinimą, kokios prasmingos buvo tavo pastangos, ir kaip jos vainikuoja derlių, kaip naudingai jos yra panaudojamos, kitus sustiprint, kitus apšviest. Juk jeigu prisiminsite Morontinius Kompanionus, kai po prisikėlimo jie mums padeda adaptuotis toje naujoje aplinkoje, jie visą laiką mus stengiasi stiprinti, kad mes nesijaustume vieniši arba tokie, kurie nežinotų, kaip elgtis aplinkoje, bendraut – kadangi nėra pripratinti mūsų protai prie tokios brolystės bendravimo aplinkos. Todėl mus puoselėja kaip mažylius – kad tik mes iš to Gyvojo Kelio nepasitrauktume.
Tai štai, mes dabar, būdami čia, šitoje aplinkoje, mes būsime pakankamai jau suformavę savo charakterį, kad galėtume stiprint kitus mūsų dvasios brolius ir seses, kurie bus taip pat pažadinti, bet tą mes galėsime daryt jau savo ruožtu, nemanydami, kad tai čia yra Rojus – kaip kitiem pasirodys tie pasauliai jau kaip Rojus – bet kad dar laukia iki Kūrėjo daug patyrimų ir dėl to verta pagarbint Kūrėją.
Kiekvienos mūsų įdėtos pastangos – jos nėra tuščiai, jos niekur nepradingsta, nei iš mūsų vidaus, nei iš visos kūrinijos. IR VISOS PASTANGOS YRA – ATLYGINAMOS, ĮVERTINAMOS ir rezultatai panaudojami visumos labui. Todėl tai, ką jūs pasieksite savo dvasine įžvalga, šviesa, charakteriu, tas bus panaudota, niekur neprapuls, bus panaudota praktiškai, visumos labui. Viskas yra daroma tam, kad jūs įgytumėt naują savo patyrimą, tuo pačiu ir savo jau iš potencialo paverstu aktualu atskleistumėte savo asmenybę taip, kaip sumanė Kūrėjas toje aplinkoje jums atsiskleisti.
Bet čia taip pat bus tas pats iššūkis – GILESNIS ĮTIKĖJIMAS LEIS BŪT AKTYVESNIAM, NEJAUST NEPASITIKĖJIMO, NERYŽTINGUMO. O JEIGU ĮTIKĖJIMO SEKLUMA UŽPLUKDYS JŪSŲ LAIVĄ ANT SEKLUMOS, TADA BUS MINDŽIKAVIMAS, tada Morontinis Pagalbininkas mėgins jums iš vidaus, iš išorės, sustiprint, kad jūs turėtumėt ryžtingiau veikt toje aplinkoje.
Žodžiu, jūs puikiai suvokiate, kad dvasinė asmenybė – YRA VEIKLI. Todėl posakis – amžinojo miego atgulė – netinka. VEIKLA, VEIKLA IR DAR KARTĄ VEIKLA. VISUMOS LABUI – VISUMOS.
O amžinojo miego – negulsite. – ( urantai šypsosi) – O Rojuje, pasiekus Rojų – jau išvis niekada nebeturėsite jokio miego – per visą amžinybę. – (uranto balsas) – Net pasnaust negalėsim? – (Algimantas) – Net pasnaust negalėsit. – (uranto balsas) – nes tam net poreikio nebus. – (Algimantas) – Nebus tam poreikio, taip.
Poilsis – tai yra Rojaus Trejybės garbinimui – Rojaus Trejybės-AŠ ESU, nes kito poreikio nėra tam paprasčiausiai.
Pagarbinam Rojaus Trejybę-AŠ ESU.

Mylimas Tėve, Amžinasis Sūnau-Motina-Broli, Begaline Dvasia-Motina-Sese, AŠ ESU, aš garbinu ir šlovinu tave, kad tu mus neši savosios upės tėkmėje, neši į save, kad galėtume patirti susiliejimą su Tavimi – dvasioje.
Aš garbinu ir šlovinu tave, tokį gyvą Šaltinį ir Centrą, sumaniusį Evoliuciją visai kūrinijai ir paskleidusį į milžinišką savąją šeimą, kad mes galėtume brolystėje patirt – koks esi tu nuostabus Tėvas ir Motina – VISIEMS.
Aš garbinu ir šlovinu tave. Manoji valia, tebūnie tavoji. Amen.

 


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal