97. Baimė tirpsta tik nuoširdžiame bendravime, Algimanto mokymas-patyrimas, 2017 11 21
Šeštadienį, mūsų šventovėje – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – GYVOJOJE šventovėje – aš urantams sakiau, kad esu pakviestas valgyti bulvinių blynų, nes dar daugiau kaip prieš mėnesį, kalbėdamasis su šiais mano bičiuliais – vyru ir žmona – pasakiau, kad labai noriu bulvinių blynų. Tai jie būtent man ir surengė tokius bulvinių blynų pietus. Tačiau kada atėjau, aš nustebau ne tik dėl to, kad blynai buvo kepami lygiai tą pačią akimirką, kad būtų dar karšti, bet ir dėl gausaus vaišių stalo – salotos su voveraičių nuostabiu deriniu su raudonosiomis pupelėmis, ir ananasais, kitos salotos su baravykais ir man nesuprantamu pasakišku padažu – nors man grybai labai rizikingas ir sunkus maistas, bet drįsau paragauti – blynai su morkomis ir varške, pyragėliai ką tik iškepti – vieni su maltais grybais ir datulėmis, kiti – su varške ir citrina, treti – su obuoliais ir vanile, arbatos – nuostabaus rytietiško skonio, kai jauti tokį gaivumą gerdamas, kad norisi dar ir dar ragauti.
Aš urantams minėjau, kad tai – žydų šeima, nors jie gimę ir užaugę Lietuvoje, ir su jais aš bendrauju jau daugiau kaip keturiasdešimt metų, taip kad puikiai pažįstu šiuos nuostabius žmones. Aš jiems jau buvau padovanojęs Jėzaus apreiškimų knygą KALBU JUMS VĖL, taip pat ir Rojaus Trejybės mokymų knygą AKIMIRKOS AMŽINYBĖ. Tačiau jie užaugę ir mokslus baigę ateistinėje Tarybų Lietuvoje, nelabai linkę domėtis Kūrėju, ne tik Rojaus Trejybe-AŠ ESU, bet ir Izraelio Tėvu-JAHVE. Tad man kilo klausimas, ką ir kaip aš jiems galėčiau pasakyti, kad juos apšviestų manieji teiginiai.
Prieš eidamas pas juos – o jie gyvena irgi Žvėryne – pasimeldžiau ir paprašiau Kūrėjo kalbėti mano lūpomis, kad mūsų bendravimas būtų prasmingas, o ne vien tik apie beprasmę dabartinę Lietuvos ar pasaulio politiką. Pasiėmiau naująją Rojaus Trejybės knygą GYVOJI TYLA – dovanai.
Kada susėdome prie stalo, o mano bičiulio uošvienė – irgi pasirengusi mūsų bendravimui, visa pasipuošusi – labai nuoširdi moteris, dar toliau kepė blynus ir klausėsi mūsų pokalbio, mat mes valgėme visai šalia, o virtuvė ir kambarys neturi jokios sienos, tad atrodo, kaip viena didžiulė erdvė.
Kada manęs pradžioje paklausė, ko norėčiau atsigerti, aš pasirinkau natūralias pomidorų sultis iš stiklinio buteliuko. Ir kai bičiulis ėmė gerti vandenį, aš tariau , jog noriu pasimelsti prieš valgant. Ir garsiai pradėjau garbinti Rojaus Trejybę ir melstis. Mano bičiulis po maldos paklausė, ar čia malda išmokta? Aš pasakiau, kad ne, tai maldos akimirkos būsenos vidinis padiktavimas, kokie žodžiai kyla, kuriuos ir ištariau garsiai – svarbu, kad būtų nuoširdi būsena.
Ir valgiai buvo pasakiško skonio, jaučiuosi tarsi būčiau kokiame iškilmingame priėmime, bet tarp mūsų nebuvo jokio pompastinio ir šalto ritualo, o buvo labai nuoširdus ir tikras bendravimas. Ir aš jiems aiškinau apie Kūrėją, apie dabartinių ritualinių bažnyčių susiskaldymą, kad net tos pačios religijos skirtingos sektos, naudojančios tą pačią Bibliją ir tikinčios į Jėzų, nesinaudoja bendrais maldos namais, o negyvo ritualo skirtumais atsitveria ir save visiškai izoliuoja, kad net eiliniai tikintieji nedrįsta užeiti į kitų maldos namus, jau nekalbu, kad užeitų į žydų sinagogą. Aiškinau apie tikėjimo ir įtikėjimo skirtumus, apie prisikėlimą, apie Vitos ir Vytauto dukros – Viktorijos – problemą mokykloje, kai mokytoja šaukia ant vaikų, gąsdina, kad iškvies policiją ar socialinius darbuotojus, ir paims vaikus iš šeimos į vaikų namus, ir tokia mokytoja nėra atradusi Kūrėjo savo viduje, todėl vaikams nejaučia jokios meilės, ir jokiu būdu negali dirbti mokykloje, iš viso, pasakojau apie jų vaikų – Mato ir Kotrynos – elgesį ir jų pasakomus samprotavimus, kurie yra tokie gilūs, kad retas net ir suaugęs galėtų juos sugalvoti. Ir jie kyla dėl gyvosios šventovės lankymo ir gyvosios religijos – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – išpažinimo, ir gyvo bendravimo su Kūrėju. Dėl to ir vaikų charakteris turi Kūrėjo savybių, ir jų sveikata yra stipresnė negu jų bendraamžių. Dar daugiau, tai nepaprastai teigiamai atsilieps ir jų suaugusiojo gyvenimui stipresne imunine sistema ir stipresniu biologiniu genu jau jų vaikams, su sąlyga, kad jie ir toliau eis Gyvuoju Keliu. Tą aš aiškinau, kad jiems nors kiek būtų aiškiau, koks yra milžiniškas skirtumas tarp ritualinių pamaldų ir gyvųjų pamaldų, ir Kūrėjo garbinimo komunijos ir to komunijos simbolio – iškepto vaflio, kurį bažnyčioje įdeda į burną tikinčiajam.
Aš net nepastebėjau, kaip praėjo net keturios valandos man šitaip pasakojant ir atsakinėjant į jų klausimus. Aš jau tariau, kad turiu eiti, manęs laukia Hola, kurią turiu pavedžioti ir maitinti, tai jie man atsisveikinant pridėjo tiek vaišių, kad valgiau tuos nuostabaus skonio valgius iki dabar.
Žingsniuodamas namo per tamsų Žvėryną, viduje jaučiau Šviesą – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – ir dėkojau už tokį prasmingą pabendravimą. Aš prisiminiau su šypsena, kaip savo bičiuliui sakiau, jeigu tik jis atrastų Kūrėją savo viduje, tai per jį dirbtų Kūrėjas, ir jis daug mažiau išeikvotų energjjos, o jo rankos taip greitai dirbtų, kad jis net pats stebėtųsi, kad šitaip gali jos dirbti – o jis dirba dantų gydytoju.
Vakare paskambinau mano bičiuliams ir dar kartą padėkojau už malonų ir prasmingą bendravimą. O bičiulio žmona pasakė, kad ji irgi jautė tokią nuostabią būseną, ir jautėsi ne pavargusi, bet pailsėjusi.
Jos toks pojūtis kilo dėl aukšto dažnio virpesių energinio lauko, kuris pripildo Kūrėjo energija visus, kurie nuoširdžiai ir prasmingai praleidžia laisvalaikį.
O eidamas į svečius be reikalo mąsčiau, ką jiems pasakyti, tereikia likti atsidavusiam Kūrėjo vedimui iš vidaus. Ir tada nuoširdus bendravimas ištirpdo net ir pasąmoninę baimę, kuri galėtų kilti ir sąmonės lygiu.
Šiandien buvau Akropolyje, ir pamačiau tame ilgame parduotuvių koridoriuje senų žmonių porą – moteris buvo arti nualpimo, o vyro veidas buvo visas sunerimęs, jo žmona – man atrodė, kad tai buvo vedusi pora – sėdėjo užsimerkusi, praradusi veido spalvą, kūnas tarsi nebegalėjo išlaikyti savo padėties, nes buvo be jėgų, ji mėgino atsigerti vandens, tai rankos tiek drebėjo, kad vos pajėgė pataikyti butelio kakleliu į burną. Aš apėjau aplink juos ir vėl sugrįžau iš tos pusės, kur į juos ir atkreipiau dėmesį dėl moters bejėgiškumo. Norėjau iš pradžių nueiti – ką aš jiems galiu pasiūlyti? Bet viduje buvo tvirtas Kūrėjo vedimas – gali pasiūlyti maldą. Būtent dėl to aš ir sugrįžau prie jų. Priėjau ir pasisveikinęs paklausiau vyro – kas atsitiko? Jis pasakė, kad jai pasidarė bloga. Aš tariau – Aš galiu padėti. – Ne, nepadės. – Dar kartą pakartojau – Aš galiu padėti. – Ne, niekas nepadės. – Ir tuoj pat atsimerkė ir sureagavo moteris, ir tarė silpnu balsu – nepadės, niekas, tai ne pirmas kartas. – Ir ji vėl užsimerkė. Aš pamačiau, kad jie dar labiau išsigąstų, jeigu aš jiems būčiau pasiūlęs, kad pasimelsiu.
Nuėjau. Eidamas pagalvojau – štai kokia yra žmonių baimė, net pagalbos atsisako.
Ir tuoj pat pats sau nusišypsojau – o gal vyrą išgąsdino, kad aš rankoje laikiau pjūklą, ką tik nupirktą Ermitaže medžių šakų genėjimui. Mane tai prajuokino – prieina kažkoks vyras su pjūklu ir siūlo pagalbą fiziškai suglebusiam mirtingajam, tad natūrali reakcija – gal jau nereikia tokios pagalbos su pjūklu.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas