227. Algimanto pamokomasis žodis – asmeninis indėlis į Kūrėjo banką – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Pakalniuose (Utenos raj.), 2019 04 20

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Mielieji, mes patiriame ramybę viduje, nes virpesiai apramina mus realiai, nes yra daug aukštesnio dažnio negu mūsų virpesiai iki šitų Kūrėjo virpesių patyrimo. Štai toks patyrimas leidžia mums surasti tą vektorių, kad bet kokiu metu, kada mes esame pasimetę, mums būtina kreiptis į tų aukšto dažnio virpesių Šaltinį, o dar žinant ir patiriant, kad tai yra mūsų Tėvas ir Motina visų – visos kūrinijos – tai tas noras dar daugiau išauga, nes tai pavirsta Meile, Meile visiems. Ir tai – nepakeičiamas patyrimas, kaip ir visi patyrimai. Bet gi yra mūsų Gyvajame Kelyje dar nematoma ta Apvaizda, kuri mus visą laiką stiprina, skatina, kad iš mūsų pasąmonės ir sąmonės būtų ištirpinta bet kokia baimė, ir ištirpinta patyrimais, ne moralizavimu, bet patyrimais. Štai kodėl mes galime iš tikrųjų baimę paversti Meile, kada mes siekiame tų patyrimų iššūkių, nes tie iššūkiai bet kur – ar darbe, ar namuose, gatvėje – jie pasireiškia ramybe, kantrybe, Šviesos veiksmu. Jeigu jis nepriimtinas, tai Šviesos mintimi, kuri taip pat paskleidžiama, nes visa tai yra virpesiai, todėl net ir neatlikus paties materialaus darbo, bet širdyje pajutus tą Meilę tam, kuris, pavyzdžiui, galbūt neigiamai vertina jūsų nuostatas, jus kaip asmenį, vis tiek tie virpesiai yra paskleidžiami, ir tai lygiai taip tarsi tas darbas – Gėrio darbas – būtų fizine prasme atliktas, bet aplinkybės jums trukdo tą darbą atlikti, ir jūs, nenorėdami erzinti aplinkos, tiesiog pasimeldžiate už tą kupiną blogio minčių ir veiksmų savo dvasinį brolį ar sesę, ir visa tai jums yra užskaitoma kaip gėrio darbas. Tai yra jūsų asmeninis indėlis Kūrėjo banke. Taip kad jūsų sąskaita papildyta, bet motyvas jūsų yra ne sąskaitos papildymas, bet Meilė – Meilė, ir tos pastangos yra realios, tikros, nuoširdžios.
Daiva atvažiavo iš Panevėžio, tai įsivaizduokite, koks kelias reikia nuvažiuoti, kiek reikia įdėti pastangų. Tai jos pastangos yra daug didesnės negu mūsų. Reiškia, mes turime tą pavyzdį, kaip viduje esanti Šviesa ir Meilė iš Kūrėjo impulsu tiesiog pavirsta veiksmu – ir tai yra ne ritualo atlikimas. Tai yra realus to impulso, esančio mūsų viduje iš Minties Derintojo, realus pojūtis ir tuo pačiu atsidavimas, atsidavimas jam, ir tos pastangos, taip, įrašytos į Daivos asmeninį indėlį ten aukštai – iš Panevėžio į Uteną, į Pakalnius, atstumas, viskas. Ta pastanga nepradings per visą amžinybę. Bet motyvas turi išlikti Gėrio, Meilės.
Žodžiu, vektorius labai greitai gali sunaikinti tas pastangas, jeigu tiktai pradeda apsiblausti Meilės pojūtis, Meilės patyrimas, būsena, ir tada atsiranda baimė, ir nebesinori tų pastangų dėti, ir jos praktiškai tampa vis mažiau ir mažiau aktyvios. Ir tada baimė įsiviešpatauti vis didesniu laipsniu ima viduje, ir tai – realus baimės įsiviešpatavimas. Ir iškart kyla viduje daugybė pasiteisinančių priežasčių, o kodėl gi neverta tiek jau ypatingai dėti pastangų, o gi todėl, kad kitas ir nededa pastangų, ir geria, ir rūko, ir sveikas, o tai ko čia man rūpintis tuo fiziniu kūnu, mankštintis, na, kam, galima ir be to apseiti, be tų pastangų šitam fiziniam kūnui. Taip, šią akimirką galima tarsi ir apseiti – tarsi – bet ateis toji akimirka, kai jau šitas tingias mintis, kurios vis giliau įsiskverbia, ir atsisakymą dėti pastangas, ir mankštinti fizinį kūną arba maitinti teisingu maistu, na, tos pastangos neduos teigiamo atlygio, ir po kurio laiko, kada metai praeis, bus pasekmės, ir bus dėl to, kad buvo apėmęs tingulys, smukęs įtikėjimas dėti pastangas šito kūno priežiūrai.
Todėl, pavyzdžiui, net ir mūsų Gyvajame Kelyje, šitame tarpsnyje – Urantijoje – mes ir turime tą aplinką, kad galėtume tvirtėti charakteriu – turime tokią unikalią, kur net vadovai savuoju įtikėjimu buvo nupuolę tiek, kad nesuvokė, jog yra Kūrėjas. Atrodytų, kaip jau tokio statuso vadovaujanti asmenybė visai Vietinei Sistemai, ir mūsų planetos asmenybė, kuri vadovavo kaip Planetos Princas mūsų planetos visai dvasinei patyrimų perteikimo visai žmonijai ir jos šviesinimo išraiškai dvasinių mokytojų teikimui, ir staiga ji pati tampa tamsos apraiška. Tai atrodytų, tai ko gi gali tikėtis mirtingieji, jeigu šitaip pasielgė jau turinčios amžinąjį dvasinį pavidalą, ir ne eilinės asmenybės, bet vadovai – ir planetos dvasinės vyriausybės ir visos Sistemos vadovai – tada iš tikrųjų yra milžiniškas – milžiniškas – smūgis daugybei dvasinių kategorijų, kurios yra irgi ne tokio nušvitusio laipsnio, o mirtingiesiems tai – dar didesnis smūgis.
Štai kodėl mes ir turime patys susimąstyti, kad reikalingi dvasiniai mokytojai, kad galima būtų mirtinguosius apšviesti – mūsų dvasinius brolius ir seses – kad jie neišsigąstų, kai dvasinis atlygis neateina per akimirką net ir tarp urantų, kurie ateina į šventovę, ir ją palieka, nes per sunku jiems. Tai jeigu būtų daugiau dvasinių mokytojų, daugiau suteikiama dvasinių mokymų, natūralu, kad ta Šviesa būtų stipresnė, ir ji skintųsi kelią sklandžiau. Bet nepaisant tų sunkių sąlygų, vis tiek mes kiekvienas galime įnešti dar ryškesnį asmeninį indėlį į Kūrėjo banką, ir tuo pačiu patys patirti, kaip gera, kai tu esi šitame Kelyje. Tegu niekas neina šituo Keliu, bet tu, kad sau pasakytum – O aš vis tiek eisiu. Tegu iš manęs tyčiojasi, niekina mane, bet vis tiek aš patiriu, jog Jis yra Gyvas Tikras, ir Jame aš stiprėju – stiprėju Kūrėjo Savybėmis, Charakterio Savybėmis, Kūrėjo perteikiamomis Amžinosiomis Vertybėmis aš imu pasireikšti, ir visa tai yra tiek tikra, nes aš juntu savo Širdimi, ir tas patyrimas yra toks stiprus, jis mane tvirtina iš vidaus, stiprina ir pasitikėjimą. Tai dėl to aš ir niekada nepasitrauksiu iš šito Kelio, nes Jis teikia Širdžiai palaimą, balzamą, ne alkoholinį, be laipsnių balzamą. Ir iš tikrųjų – taip, man dar sufleruoja – teisingai – Meilės Balzamą.
Ir šita prasme mes esame tie pirmeiviai, kurie galime ir išlikti šitame Kelyje, nesiblaškydami, ir tuo pačiu patys būdami dvasiniais mokytojais apšviesti kitus, jeigu jie nuoširdžiai tos Šviesos ieško ir pageidauja mūsų paaiškinimo. Bet mūsų veiksmai, kada mes turime juos atlikti kažkur, yra matomi, stebimi. Ir todėl net ir jūsų elgesys labai subtiliai atskleidžia jūsų pačių nuostatas, nes jūs negalite būti kitokie negu yra jūsų vidus, negu jūsų įtikėjimo gelmė, tvirtumas, ir aukštybė. Tada jūs ir pasireiškiate tokiu laipsniu Kūrėjo Savybėmis, kokiu esate įtikėję, kokiu pasitikite Kūrėju ir savimi, koks ryžtas jumyse yra – gyvas, realus, tikras. Ir tai yra Evoliucija. Nėra kitokios Evoliucijos. Ir ji teikia palaimą – teikia palaimą dėl to, kad joje mes esame Šviesos pasireiškimas, kokį sumanė Kūrėjas. Mes nieko nekuriame patys iš savęs, tik iš Kūrėjo atkartojame kaip aidas, ir tuo pačiu mes stiprėjame, kad galime pasakyti Kūrėjo Gyvą Žodį. Mes galime išreikšti Jo Teiginius, nes jie Minties Derintojo yra mums į pasąmonę įdiegti. Ir kuo daugiau mes jausime aukščiausio dažnio virpesių Meilės išraišką, tuo bus labiau apvalyta pasąmonė, tuo mes stipriau pajausime tuos Kūrėjo Gyvus Žodžius, kurie reikalingi tiek mums, jeigu reikia spręsti kokią nors problemą, netikėtai iškilusią, koks turi būti sprendimo kelias. Iš vidaus mes pajausime tuos patarimus, pamokymus, ir tuo pačiu ką mes galime pasakyti kitiems, jiems sprendžiant jų problemas. Ir šiuo atžvilgiu mes esame jau kaip tie bendrakūrėjai su Pačiu Kūrėju, teikdami – Meilės motyvu – tuos patarimus, Tą Gyvąjį Kūrėjo Žodį.
Taip, kad, mano mylimieji, broliai ir sesės, mes esame palaiminti – palaiminti, kad juntame patyrimu tą vedimą iš vidaus, tą troškimą būti Gyvajame Kelyje. Ir jo pakeisti negali niekas, kad ir kaip kas sakytų – yra lengvesnis kelias – bet jis veda į akligatvį. Anksčiau ar vėliau atsirems į tą sieną, ir vėl teks sugrįžti į Gyvąjį Kelią, jeigu bus nuoširdus noras siekti Šviesos ir Kūrėjo – Kūrėjo atradimo savo viduje. Amen.


Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal