159. Karantino katilo patyrimas RIMI parduotuvėje, 2020 05 29

Degraduojančio ir robotizuojamo gyvulinio proto poveikį patyriau Panoramos centre esančioje RIMI parduotuvėje.

Pateiksiu šiek tiek konteksto, kad geriau suprastumėte būtent šį mano patyrimą.

Viena Pūko radijo klausytoja, paskambinusi į laidą, papasakojo anekdotą. Skaistykloje katiluose verda nusidėjėlių sielos, jos stengiasi išsiropšti iš katilo, o angelai saugo, kad jos neišliptų. Čia atvyko naujas mokinys angelas, kurį moko patyręs – šitame katile verda rusų sielos, tai jų tu gali ir nelabai žiūrėti, jos geria degtinę, ir jų dauguma net ir nenori lipti iš katilo, ištrūkti iš katilo nori tik viena-kita siela. Antrame katile yra žydų sielos, jas turi ypač įdėmiai stebėti, ir saugoti, nes vienai pradėjus lipti, kita taip ir kabinasi už jos, kad irgi išspruktų, o prie jos kabinasi dar ir trečia, ir ištisa grandinė jau žiūrėk ir traukia iš katilo užsikabinusios viena už kitos žydų sielos. O trečiojo katilo gali net nežiūrėti iš viso. – Mokinys-angelas klausia – kodėl? – O gi todėl, kad čia dega lietuvių sielos, o jų sielos tokios, jeigu tik kuri užsimano ir jau sprunka, tai kitos sielos sučiumpa besprunkančią ir pačios ją įsitraukia atgal į katilą. Tad su jomis tau nebus ką dirbti.

Pūko radijo savininkas Pūkas pakomentavo su priekaištu šį juoką – kodėl lietuviai taip linkę save nuvertinti, kodėl jie nesupranta, kad jie yra TOBULI, ir nereikia savęs pačių menkinti.

Prie Panoramos centro nusprendžiu dar kartą patikrinti, kas teisus – anekdotas ar Pūkas. Įeinu be antsnukio ant veido, per ilgą koridorių tarp įvairių kitų parduotuvių iki RIMI parduotuvės einu be antsnukio vienintelis. RIMI parduotuvėje pasiėmiau kelis maisto produktus į krepšelį, ir jau žengiu tarp apkrautų prekėmis aukštų lentynų link kasos, kaip siauroje gatvėje tarp namų, kai viena moteris, liaudiškai sankant, ryža – lietuvių kalboje iš viso nėra literatūrinio termino tokiai spalvai apibūdinti, net ir anglų kalboje tam yra netinkamas žodis – red haired – raudonais plaukais – lietuviškai kartais parašoma – ugniniais plaukais – bet tai irgi netinkamas žodis, nes ugnis nėra vien tik tokio atspalvio, taigi tiksliausiai ir yra rusiškai pasakyti – ryžas – arba – ryža. Toji iš priekio į mane lėtai žengianti ryžoji, gal apie 40 metų amžiaus, po antsnukiu juk veido nesimato, o dar baimės pilnos akys labai susendina, taria – O kas atsitiko su kauke? – Klausia su pašaipėlės gaidele. – Ką reiškia, kas atsitiko su kauke? – Kodėl jūs neužsidėjote kaukės? – Aš esu sveikas, nesergu, tai kam sveikam tas antsnukis? – Ar jūs tikrinotės sveikatą, kada tikrinotės? – Sveikam nėra reikalo tikrintis, tikrinasi, kas bijo dėl kažko. Aš nesergu, ir dar daugiau, ir nesirgsiu. – O iš kur jūs tai žinote? Gal jus Dievas apšvietė? – Teisingai, būtent taip ir yra – mane apšvietė būtent Dievas, dėl to ir žinau, taip pat žinau, kad ir nesirgsiu. – Ji jau nueinanti ištarė – Ir jūs tikite tokiomis nesąmonėmis? – Būtent kaip tik Juo ir tikiu, nes nesąmonė yra jūsų puskvailių valdžios sukelta masinė psichozė dėl pseudoviruso karantino! – Ji sustojo - Ką jūs čia nesąmones kalbate, gal norite, kad iškviesčiau policiją? – Kviesk į sveikatą, ir kuo greičiau! – Aš paskambinsiu į policiją ir iškviesiu ją čia. – Kviesk, pirmyn! – Ryžoji moteris užsuko už stelažų, nemačiau, ką ji ten darė. Aš pasukau dar prie kruopų, į krepšelį įsidėjau ryžių kilogramą ir stojausi į eilę prie kasos. Stovėjau be anstnukio. Kada atėjo mano eilė, pardavėja nieko man nepasakė dėl kaukės, sumokėjau, susidėjau pirkinius į kuprinę ir netikėtai prie manęs priėjo apsauginis. – Kodėl be kaukės? – Todėl, kad esu sveikas, o sveikam nereikalingas toks anksnukis, tegu jį nešioja sergantis. – Bet tokios yra taisyklės, kad turite užsidėti patalpoje. – Tai kvailos taisyklės! Todėl reikalingas protas, kad suvoktum, jog ir karantinas sveikiems nereikalingas, karantinas reikalingas sergantiems. – Bet tokios yra taisyklės – gatvėje nebereikia, o patalpose kaukės reikia. Ar jūs užsidėsite kaukę, ar man kvieti policiją? – Tai kodėl čia patalpoje žmonės eina ir valgo ledus be kaukių? Kodėl ten sėdi žmonės ir valgo be kaukių, juk jie yra patalpose. – Taisyklės leidžia kavinėse ir patalpose valgyti. – Tokias absurdiškas taisykles ir sumanė pusgalviai, kurie patys nesuvokia, ką daro. – Tai jūs atsisakote užsidėti kaukę, aš jau skambinu į policiją, laikas eina! – Čia jau įsijungė ir pardavėja – Jūs neturite būti toks egoistas, ir galvoti tik apie save, pagalvokite ir apie kitus. – Aš jau jos klausiu – Kodėl sveiką žmogų reikia apriboti? Kodėl jūs tokie pilni baimės, kad jumis valdžia naudojasi, o jūs visu tuo ir tikite? – Apsauginis man sako – Laikas eina, aš jau renku policijos numerį, ar jūs vis tiek atsisakote užsidėti kaukę? – Jau ir eilėje pasigirdo keli balsai – Užsidėkite tą kaukę, negi jums sunku? Atvažiuos policija, juk nubaus! Tokios didelės baudos! – Apsauginis vis kartoja – Aš jau skambinu į policiją, arba dėkitės kaukę! Turite kaukę? Taisyklių turite laikytis, visi turi laikytis. – Visos taisyklės turi savo raidę ir dvasią. Negali kaip robotas, kaip zombis nemąstyti. – Aš jau kviečiu policiją. Jūs atsisakote užsidėti kaukę. – Iš eilės man vėl šaukia – Tikrai atvažiuos policija, tikrai nubaus! – Išsiimu kaukę, užsidedu. Sujudimas katile atslūgsta – juk nepabėgo tas nenaudėlis, pavyko susigrąžinti, gerai padirbėjome, gal ir valdžia įvertins mūsų budrumą, juk jai tarnaujame pagal taisykles.

Einu Panoramos ilgu koridoriumi, viduje liūdna, Širdis verkia – Liuciferis ir Šėtonas vis dar viešpatauja iki šiol baimės ir tamsos apimtoje širdyje, kuri nepajėgi mylėti, kol neatsigręš į Kūrėją visa.

Matau prieš mane eina vienas vyras, apie 50 metų, ir taip krenta į akis jo smėlio spalvos kostiumas, toks kontrastas su visos aplinkos visokiais apdribusiais bliuzonais, aptemptomis kelnėmis, džinsais, beskonėmis ir beformėmis palaidinėmis – individo kontrastas su mase. Ir nuostabiausia – be antsnukio.
Akys mato elegancijos ir skonio kontrastą – sunku patikėti, kad matau ŽMOGŲ – be antsnukio. Dar vienas bando išsiveržti iš katilo!

Gatvėje matau daug su antsnukiais. Tarp jų daug jaunų. Jie jau kaip išdresuoti šunys, su antsnukiu, nes jau be jo jaučiasi nesaugūs, nors gatvėje šeimininkas jau ir leido išeiti be antsnukio.

Baimė turi savo jėgą, kuri valdo gyvulį, žvėrį. Žmogui duota Laisva valia, kurios neturi teisės suvaržyti ir valdžia, kad nenusidėtų Kūrėjui, kai būtent Kūrėjas teikia Laisvos valios Dovaną, kad ji pasireikštų visų Gerovei Šviesa ir Meilės Galia. Bet baimė paralyžiuoja, o jos šaknys lieka visam gyvenimui pasąmonėje. Ir dabar kvailos valdžios beprasmis karantinas žmonių centrinę nervų sistemą išsekino, ir toliau sekina dar sparčiau ir smarkiau, veda į depresiją, silpnina imuninę organizmo sistemą, veda į dar gilesnį baimės įsišaknijimą pasąmonėje, ir sąmonėje, žmonėms šito net nesuvokiant – baimės kaina yra daug brangesnė negu suvokia žmogiškasis protas, kuris nežvelgia toliau į priekį. Net ir šios karantino metu sukeltos jau masinės psichozės baimės supuvusį vaisių neišvengiamai patirsime dar stipresniu mastu tarpusavio santykiuose aršesniu pykčiu, neapykanta, agresija, iškrypusia centrine nervų sistema, sunkesnėmis ligų formomis ir jaunesniame amžiuje, biologiškai dar labiau silpnėjančiomis naujų kūdikių – dar gimsiančių – ištisomis kartomis. O jie sudarys naujus visuomeninius darinius jau su pažeista psichika, ir gimdys savo vaikus su dar didesne baime.

Ir taip tęsis tol, kal urantai taps Lietuvos vedliais! O kadangi mūsų yra tik saujelė, laukti – ne šiaip laukti, o kankintis ir kentėti – teks ilgai, ir iš katilo siekiančius ištrūkti į Šviesą, atgal įsitrauks patys.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas