Algimanto pamokomasis žodis – Dievo idėjos samprata bus pakeista į Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – sampratą – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2020 01 19

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Mylimieji, gera būt Kūrėjo vardu pavadintoje Gyvojoje Šventovėje – vienintelėje pasaulyje – kurioje nėra ritualo, yra Širdies kalba. Visose religijose, kurias sukūrė žmogus – jos vadinasi evoliucinės religijos. Mūsų Religija yra Gyvoji, nes ji yra apreikšta Paties Kūrėjo – apreikšta.
Kada mes atveriam Širdį, mes pajuntame virpesius iš Paties Virpesių Šaltinio ir Centro – pajuntame, nes mūsų vidus yra tiek atvertas Kūrėjui, kad tie virpesiai pradeda veikt mus iš vidaus. Ir ta būsena – sąmonės ir pasąmonės būsena – pradeda panašėt į Kūrėjo virpesių pasireiškimą visoje kūrinijoje, tik aišku, to atvėrusio savo Širdį, asmens lygiu. Asmenimis mes nesam būti – nesukurti būti – tolygūs Kūrėjui, bet Jo Charakterio Savybėmis, pasireiškiančiomis mūsų aplinkoje, mes galime būti tuo atspindžiu. Bažnyčiose kartojamas žodis – Dievas – Dievas, Dievas, Dievas. Man tas žodis anksčiau irgi buvo nesuprantamas, ką reiškia tas Dievas. Jis nesuprantamas visai žmonijai, kadangi jo paaiškint niekas negali. Visa, kas gražu, gera, kas yra tikra, kas yra pripildyta Meilės, ir kas pranoksta žmogaus visas sampratas, žmogus suteikia Tam Aukštesniajam, kurį ir pavadina Dievu. Visos gražios sampratos yra suprantamos kaip Dievo sampratos. Taip, tos sampratos gali išreikšt daug gražių teiginių, jos gali žmogų moraliai veikt, bet žmogus negali pajaust savęs kaip To – Tėvo ir Motinos – sūnumi arba dukra, nes Dievas – pats žodis – išreiškia tą idėją to paties aukščiausio, stipriausio, labiausiai mylinčio. Bet pati idėja, kokia ji bebūtų šviesi, neišreiškia asmenybės Gyvo ryšio su kita asmenybe. O kada mes žinom, jog būtent Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU – yra tos Asmenybės Šaltinis ir Centras, ir būtent asmenybės Dovaną mes gaunam ne tiktai konkrečiai žmonės, bet ir visos dvasios gauna asmenybės Dovaną iš Paties Kūrėjo. Savaime gyvybė neatsiranda – asmenybės kategorija – tokią gyvybės kategoriją turi suteikt Kūrėjas – Asmenybės Šaltinis ir Centras – Rojaus Trejybė-AŠ ESU. Urantijos Knygoje, tame epochiniame apreiškime šitoji prerogatyva yra suteikta tiktai Tėvui, tarsi Tėvas vienas gali veikti visiškai be kitų Rojaus Trejybės Dviejų Asmenybių. Bet Jų yra dvasinė Absoliuti Vienovė, Jų išskaidyt neįmanoma, todėl ir Jų poveikis, dovanojant asmenybę gyvybės tai kategorijai, kuri turi pasirinkimo laisvę tarp Gėrio ir blogio, tarp Šviesos ir tamsos, tarp Meilės ir nusigręžimo nuo jos, tai štai tokia gyvybės kategorija ir gauna iš Kūrėjo asmenybės Dovaną. Ir kada pati toliausia nuo Kūrėjo esanti gyvybės kategorija, turinti asmenybės statusą, tai – mirtingasis – kada jis turi protą, kuris gimsta šitoje planetoje arba bet kurioje kitoje planetoje, kuri yra žmonių planeta, o tokių planetų kūrinijoje šiuo metu – šiuo metu – aš tą pabrėžiu, yra septyni trilijonai, o kūrinija plečiama – tai tokių planetų bus daugybę kartų daugiau negu yra šiandien – tai štai žmogaus protas pradiniu lygiu yra kaip tuščias indas, kurį reikia pripildyt tų Dieviškųjų Gėrio, Grožio, Meilės sampratų, o dar svarbiau – virpesių. Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU – yra ne tik Asmenybės Šaltinis ir Centras, bet ir Pats yra Asmenybė – Asmuo – ir iš Keturių, iš Keturių Asmenų. Štai Tas Didysis Šaltinis ir yra Tas, ką išreiškia bažnyčia, teologai – Dievo – idėjos – sampratą. Kada mes atveriam Širdį ir atrandam Kūrėją savo viduje, tada mes pajuntame iš Kūrėjo tuos aukščiausio dažnio energinius virpesius, ir šitie virpesiai suteikia mums tokią būseną, ką žmogus įpratęs pavadinti Meile. Ta būsena – tie virpesiai pirmiausia protą apramina – sąmonę, pasąmonę – apramina, ir tada galima pajaust tuos virpesius daug stipriau ir sklandžiau. Ir tie virpesiai mums suteikia tą patyrimą, kad štai, kol mes nejautėm tokių virpesių vidinės būsenos, tol mes ir galėjom vadinti tą, kas yra stipriausias, aukščiausias, kas skleidžia tuos virpesius – Dievu – ta pačia idėja – bet kada atradome tą Kūrėją ir pajuntame tuos virpesius, mes tada žvelgiame į Tą Šaltinį ir Centrą kaip į tokį gyvą, realų ir tikrą. O mes žinom, kad su tuo, su kuriuo mes bendraujame, ir kuriam juntame didžiausią Meilę nuo pat vaikystės – tai yra tėvas ir motina – kurie mus globoja su Meile – štai tada mes ir suteikiame tą sampratą Pačiam Kūrėjui, kad Tu, kuris pripildai mus tokiais virpesiais, kurie mus sužadina iš vidaus – sužadina tam, kad mes nebegalim kaip nors kitaip įvardint To Šaltinio ir Centro, kaip tiktai Tą, kaip mūsų Meilės, viduje patiriamos – Šaltinį – Tėvą ir Motiną – kaip pačius brangiausius Asmenis. Štai tada mes galim pajaust, dar daugiau dėdami pastangų, tiesiog bendraudami paprastais žodžiais, bet jau kreipdamiesi nebe į idėją - į Dievą kaip idėją, bet jau kreipdamiesi kaip į savo Tėvą ir Motiną, kreipdamiesi atsivėrusia Širdimi. Ir štai, tada ta Ramybė, Palaima mūsų sąmonėje ir pasąmonėje, yra tiek įtvirtinama, kad sąmonės visi teršalai yra išsklaidomi kaip rūkas – išsklaidomi, kadangi jie padaro didžiules užkardas, pastato užkardas gyvam ryšiui su Kūrėju. Bet Kūrėjo Galia Meilės virpesių paties aukščiausio dažnio išraiška tas užkardas ištirpina – ištirpina – Palaimoje, Ramybėje. Ir štai mes tada turime Tą Gyvą Tėvą ir Motiną, kuris tūkstančius, milijonus, milijardus kartų pranoksta prieš tai mūsų net ir nesuprastą Dievo idėją.
Dievo idėja – tai yra tai, kas nėra gyva, kas yra dabar, atradus Kūrėją kaip Tėvą ir Motiną, Meilės virpesių būsenoje patyrimas – jog tai yra Tas nuostabiausias Draugas – nuostabiausia Asmenybė, su kuria aš trokštu bendraut, ir ne tiktai, kai man sunku, bet kai man gera aš trokštu su savo Tėvu ir Motina palaikyt nuolatinį ryšį, nuolatinę Komuniją. Tai yra pats nuoširdžiausias atsivėrimas Tam Šaltiniui ir Centrui, Tam Tėvui ir Motinai. Ir štai tada, tas pastangų visas nuostabus mūsų įprasminimas, suteikia mums atlygį – gimimą iš Dvasios – gimimą iš Dvasios – tai yra, kada mūsų charakteris ankstesnes turėtas savybes, o kitaip pasakius – ydas – pyktį, pavydą, susierzinimą, nekantrumą, neapykantą, kerštą, godumą, siekimą valdžios, viešpatavimo kitų atžvilgiu, siekimą išnaudot kitus, kad tiktai geriau būtų man – štai tas ydas gimimas iš Dvasios savaime ištirpina, kadangi įsiviešpatauja Meilė – Meilė – kurios negali niekaip kitaip padalint – ir gyvūnui, ir žmogui, ir dvasiai yra ta pati Kūrėjo Meilė. Ir gera ta Meile apkabint visus, ir tada tu esi pajėgus Meilės aukščiausio dažnio virpesiais, gaunamais iš Kūrėjo, iš tikrųjų apkabint kūriniją, apkabint Patį Kūrėją, ir tą dvasinę Kūrėjo Šeimą. Virpesiai neturi jokių kliūčių – jie prasismelkia per visas, kokios bebūtų kliūtys, kurias gali sugalvot žmogiškasis protas – Kūrėjo virpesiams kliūčių nėra. Štai kodėl net kada yra planeta izoliuota, ypač mūsų planetos patirtyje du šimtai tūkstančių metų buvo izoliacija – ir net tada, bet koks nuoširdus mirtingojo noras pažinti tą aukštesnę Šviesą ir Tiesą, visuomet suteikdavo atsaką – suteikdavo atsaką – Minties Derintojo – padovanojimu tokiam protui. O po Kristaus Misijos dabar šitą Dovaną mes visi gaunam be jokių pastangų – Minties Derintojas yra kiekvieno viduje. Ir būtent jis veikia mūsų protą – mūsų sąmonę ir pasąmonę – kad mes atsivertume Širdimi – be ritualų – Širdimi – ir kad mes patirtume tą Palaimą iš Kūrėjo, kokios nepatiria bažnyčioje tie, kurie klausosi kunigų, kalbančių apie Dievą. Jeigu ta Dievo idėjos samprata būtų pakankama, žmonės savaime būtų jau geri – per tiek tūkstančių metų jie jau būtų išmokę. Juk net iki Jėzaus atėjimo Tėvo samprata jau egzistavo Palestinoje, bet Tėvas buvo Izraelio Tėvas – Jahvė – Tas Dievas – Tas kolektyvinis supratimas – Dievo supratimas. Jis buvo net pakylėtas į Izraelio Tėvo lygmenį, bet niekada žydai nepripažino, net ir minties tokios, kad gali būti Tėvas – kiekvieno – sūnaus ar dukros.
Palyginkit ir jūs dabartinę padėtį – savo asmeninę padėtį – ar jūs galit lengvai pasakyt savo draugui, savo draugei, savo tėvui, motinai, savo vaikams, kad jūs esat Kūrėjo sūnus, dukra – Rojaus Trejybės-AŠ ESU sūnus, dukra. Jūs lengvai pasakot – aš esu mokytoja, aš esu vairuotojas, aš esu statybininkas, buhalteris, bet pasakyt – aš esu Rojaus Trejybės-AŠ ESU dukra arba sūnus – nepavyks taip lengvai. O iš tikrųjų jūs gi esat Rojaus Trejybės-AŠ ESU sūnus ar dukra.
Tai štai Dievo idėjos per kartų kartas diegta sąvoka, jūsų nepriartino prie to paties Dievo – neatradot jūs to paties Dievo kaip savo Tėvo ir Motinos – reiškia, jūs ir negalit pasakyt, kad jūs esat sūnus ar dukra. Tiktai po Kūrėjo atradimo savo viduje, ir Jo patyrimo – Širdimi patyrimo – vidumi – būsena – o ypač kada gimstate iš dvasios, tada tas pasakymas tampa natūralus. Būtent tiktai toks ir turi būt tiek mokykloje, tiek šeimoje, tiek gatvėje.
Aš šiandien, kada važiavau traukiniu, tai Vilniuje įlipo viena jauna moteris, ir ji rusiškai manęs klausia – ar čia antros klasės vagonas? – Sakau – taip, antros. – O kada jau reikėjo išlipt Kaune, tai jau išlipus, jinai su tokiu lagaminu ant ratukų, paklausė – kur čia yra autobusų sustojimas? – Tai aš paklausiau – kokio jums reikia to sustojimo autobusų, kur važiuot? – Sako – į aerouostą. – O – sakau – į aerouostą – sakau – aš nežinau, kur čia sustojimas, nes aš iš Vilniaus, ne čia gyvenu. – Tai – sako – man reikia autobusų stoties. – Na – sakau – tai einam kartu, aš einu pro autobusų stotį iš geležinkelio stoties. – Ir štai einant paklausiau, tai iš kur, iš kur ji yra atvykusi. – Sako – iš Minsko – iš Baltarusijos sostinės. – Na, aš klausiu – kaip ten Minske gyvenimas? – sakau – anksčiau matydavau Minsko televiziją, dabar nematau – nutraukė man kabelinės televizijos tiekimą, tai – sakau – per internetą dabar žiūriu Rusijos programas, bet Minsko programos kažkaip nepagaunu niekaip ir per internetą. – Na – sako – tai dabar čia labai suartėjimas su Rusija, ir panašiai. – Tai – sakau – Lukašenka – jų prezidentas – ten nepasiduos. – Sako – jį privers. – Ir paskiau mano buvo tokia išvada padaryta – sakau – bendrai tai čia yra vaikiški žaidimai – sakau – čia jie nieko neduoda, ar Baltarusija bus su Rusija, ar be Rusijos – sakau – yra tokia Knyga – Urantijos Knyga – štai ten yra perteikta Tikrovė. – Aš jai trumpai papasakojau, kiek mes ėjom iki autobusų stoties iš geležinkelio stoties – papasakojau, kaip atsirado Urantijos Knyga, ir kaip jinai atskleidžia tą Tikrovę, ir Kūrėją, ir pomirtinį gyvenimą. Ji labai domėjosi, ir paskiau aš pradėjau kalbėt apie Religiją. Tai aš tą sakau, kad kada vidus pripildytas Kūrėjo virpesių, tu matai, visa kita aplinka yra tokia vaikiška, kad tau tiesiog troškimas yra, kaip įmanoma, net ir trumpu susitikimu, atskleisti Patį Kūrėją, kad sužinotų, kad yra Kūrėjas ir jos viduje arba jo viduje – skaitys ar neskaitys tą Knygą, tai čia jau to žmogaus valia. Bet aš prieš išsiskirdamas dar kartą pakartojau – sakau – Urantijos Knyga. – Tai štai čia yra vedimas iš vidaus to paties Rojaus Trejybės-AŠ ESU nutiesto Gyvojo Tilto – Minties Derintojo. Kai jam atsiduodi, netrukdai, tada visur tu nori išliet tą Kūrėjo virpesių gyvą antplūdį, įprasmindamas tą antplūdį atitinkamom sąvokom, ir tada tu pavartoji ir tą idėją – Dievo idėją – bet ją būtinai tarsi sukonkretini tiek į Kūrėją, tiek į Tėvą, Rojaus Trejybę, Motiną.
Žodžiu, čia yra procesas mums patiems – pereit nuo Dievo sampratos prie Kūrėjo. Kūrėjas – jau yra daug konkrečiau, ir kita vertus, arčiau mūsų, kol mes pereisim prie Tėvo ir Motinos sampratos – Rojaus Trejybės-AŠ ESU.


Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal