Algimanto pamokomasis žodis – Be Urantijos Knygos niekada nebus galima suprasti Tikrovės ir Tikrovės Šaltinio ir Centro – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2020 02 08

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Štai tokioje būsenoje ir norisi būti, gyventi, veikti.

Mano mylimieji, šitas gyvasis žodis – Kūrėjo Gyvasis Žodis – tariamas mano lūpomis Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, šį kartą Vilniuje, būna ir Kaune kas antrą sekmadienį, Vilniuje – kiekvieną šeštadienį. Tie, kurie yra čia, gyvojoje šventovėje, jiems nereikia to paaiškinimo, nes jie patys dalyvauja gyvoje komunijoje su Kūrėju. Tie, kurie žiūri šito vaizdo įrašą Youtube, jie nemato mūsų visos aplinkos, mato tik mane. Todėl reikia paaiškinti, kaip aš čia atsiduriu ir kodėl aš kalbu – Širdis trokšta pasidalinti ta Šviesa, ta Meile, kurią aš geriu iš Kūrėjo jau dvidešimt šešerius metus. Vasario aštuonioliktą dieną bus dvidešimt šešeri metai, kai aš einu, iš tikrųjų neinu, o jau skelbiu Urantijos Knygos Tiesą, Tikrovę, ir Šviesą.
Urantijos Knyga – tai yra epochinis apreiškimas perteiktas žmonijai. Šita knyga turi būti studijuojama visose mokyklose, visuose universitetuose. Be šios knygos niekada nebus galima suprasti Tikrovės ir Tikrovės Šaltinio ir Centro, ir tuo pačiu patys savęs niekada nesuprasite.
Žmogus turi tokią sampratą – evoliucija – bet daugiausia, ką jis gali šitoje sampratoje suprasti arba pasiekti, tai yra materialios aplinkos vystymosi atitinkamą pradinį – ir tai dar ne tikrą – tašką. Kaip tą gali padaryti? Na, tiesiog archeologinių įvairių artifaktų dėka, kada vienokiais ar kitokiais metodais nustatinėja tų surastų artifaktų amžių, bet toks kelias neatvedą į Tikrovės teisingą sampratą.
Bažnyčia pripažįsta Dievo pradžią, Dievo egzistavimą ir tą impulsą, kurį suteikia Dievas, bet bažnyčia neturi Šaltinio. Visi tie dabartiniai šaltiniai, kurie yra užfiksuoti, užrašyti, nesvarbu, kokioje knygoje, ar kurią krikščionys vadina Biblija, ar kokie nors, sakykime, musulmonai vadina savo šaltinį Koranu, dar kiti savo šaltinį vadina Vedomis, žodžiu, šie šaltiniai visi yra klaidingi, ir jie visi kilę iš žmogaus. Todėl jais vadovaudamasi bet kokia religija susiskaldė į sektas – susiskaldė pagal išorinius ritualus – išoriniai ritualai atskyrė tuos tikinčiuosius, ir tie tikintieji susipriešino.
Štai kada Kristus buvo šitame pasaulyje prieš du tūkstančius metų, iki jo – dar du tūkstančiai metų toliau į praeitį – juk buvo taip pat atėjęs dvasinis asmuo – Makiventa Melkizedekas, įgijęs žmogiškąjį pavidalą. Jis pasirodė visiškai netikėtai suaugusio, subrendusio žmogaus pavidalu. Makiventa Melkizedekas – tas įsikūnijęs dvasinis Sūnus – įsteigė Šviesos centrus ir rengė dvasinius mokytojus, kadangi aplinkoje žmonija buvo tiek nusekusi, išsekusi Dievo samprata – vieno Dievo samprata, o ne daugybės dievybių samprata – buvo praktiškai atsidūrusi pavojuje, kad ji gali apskritai išnykti iš žmogaus sąmonės. Štai ir buvo nuspręsta atsiųsti Melkizedeką, tai yra, ypatingų misijų dvasinį Sūnų, į šitą pasaulį, kad jis įsikūnytų žmogaus pavidalu ir galėtų išplėsti arba sustiprinti žmogaus tikėjimą į vieną Dievą. Būtent jo dėka Abraomas – kurį žydai laiko savo Tėvu – Abraomas būtent Makiventos Melkizedeko dėka tapo tuo mokytoju – ir žydams – dvasiniu mokytoju. Štai Makiventa pasiuntė keliolika tūkstančių mokytojų, kurie nešė vieno Dievo sampratą – nešė į įvairias pasaulio dalis. Ir šitų mokymų dėka išliko ir Makiventos Melkizedeko vardas. Dėl to Biblija ir turi tą pavadinimą – ne pavadinimą, bet žodį – Melkizedekas. Jis nėra jau taip nežinomas žmonijai. Bet kas tas Melkizedekas? Niekas negali paaiškinti.
Ir štai Urantijos Knyga atskleidžia įvairių kategorijų dvasines asmenybes. Yra dieviškieji Sūnūs, kurie vadinasi Besileidžiantieji Dievo Sūnūs. Tai yra tie, kurie yra kilę iš Rojaus Trejybės tiesiogiai arba iš šitų jau tiesiogiai iš Rojaus Trejybės kilusiųjų Dievo Sūnų, turi žemesnę kilmę – Vietinės Visatos lygiu. Tai štai Melkizedekai yra Vietinės Visatos dvasiniai Sūnūs, ir jų priedermė – veikti ypatingomis sąlygomis – veikti, kada susiformuoja tokios sunkios aplinkybės įvairiuose pasauliuose. Jie yra tokioms aplinkybėms parengiami. Štai dėl to ir Makiventa atvyko į šitą pasaulį, kada čia tamsa įsiviešpatavo tokia stipri, kad iškilo pavojus, jog ir Sūnaus Kūrėjo misija šitame pasaulyje gali nepasisekti, jeigu apskritai nebeliks jokios sampratos apie vieną Dievą. Įsivaizduokite, Makiventa, kuris atėjo paruošti kelią Sūnaus Kūrėjo pasirodymui po dviejų tūkstančių metų Jėzaus iš Nazareto tapatybe, pasėjo tą Šviesos sėklą, kuri išsilaikė du tūkstančius metų, bet Makiventa negalėjo pasėti tokios ryškios Šviesos, nes aplinka buvo per daug kupina tamsos. Negalima žmonijai perteikti per daug ryškių sampratų, nes jinai yra kupina baimės, ir tas sampratas atstumia.
Kristus, kada atėjo į šį pasaulį jau po dviejų tūkstančių metų, išvykus Makiventai iš šito pasaulio, jis atnešė tą sampratą, kad Tėvas yra kiekvieno ir yra Širdyje, kiekviename yra Jo dvasia. Ta samprata buvo labai stipri, net per ryški žydams. Žydai negalėjo save prilyginti prie pagonių. Jie laikė save išrinktąja tauta, kuri vienintelė turi teisę kalbėti apie Jahvę, apie Dievą – Izraelio Dievą, apie Izraelio Tėvą. Pagonys tokios teisės neturi. Jie – nieko verti, jie nėra net iš esmės kaip žmonės, nes tuo metu, nužudžius pagonį, kad galėtų išpirkti šitą didžiulę nuodėmę, užteko paaukoti sinagogoje pačią neturtingiausiam žydui prieinamą auką – keptą karvelį – ir tu savo nuodėmę, nužudęs pagonį, išperki – esi nekaltas. Štai koks buvo žydų požiūris į pagonis. O Kristus atnešė tą akinančią Evangeliją – Dievo Tėvystę ir žmonių brolystę. Reiškia, ir pagonys yra Dievo sūnūs, Dievo vaikai. Žydams tai buvo per daug sudėtinga save sulyginti su pagonimis. Bet to neužteko – kad ir apaštalai, artimiausieji Jėzaus bendražygiai, nesuprato Jėzaus mokymų – per daug jiems buvo intelektualūs ir sudėtingi. Tai, ką jie išsaugojo ir kas atsispindi evangelijose, tai daugiausia iš tų parabolių fragmentai ir stebėtas Kristaus gyvenimas, kadangi jie gyveno kartu su Jėzumi. Tai matydami, kaip jis gyvena, jie galėjo suprasti, tai koks gi yra tas Tėvas, apie kurį nuolat kalba Kristus, ir kurio Dangaus Karalystę jis moko atrasti savo Širdyje, bet gi apaštalai laukė Mesijo – laukė, kad jis užimtų Dovydo sostą ir išgelbėtų juos iš pagonių jungo. Reiškia, jų samprata jau savaime buvo iškreipta. Jie nesuprato, ką reiškia įkurti Dangaus Karalystę, atrasti Dangaus Karalystę ne aplinkoje, kur iki tol egzistavo visos karalystės, o Širdyje. Štai dėl to ir atsirado iškraipymai – per sunkūs tie apreiškimai žmogui. Kiekvienoje kartoje sunkumai yra savi.
Dabar mes turime mano Evangeliją – Kūrėjas yra tikras, realus, gyvas, ir yra kiekvieno viduje, ir Jį galima atrasti. Įsivaizduokite, kokia tai akinanti Šviesa bažnyčiai – galima Kūrėją atrasti savo viduje! Kaip taip, nenusižeminus, galima kalbėti? Čia – puikybė! O iš tikrųjų tai yra Tikrovė. Tiktai per mano Evangelijos įgyvendinimą, atradus Kūrėją savo viduje, ir gali patirti, kad Kūrėjas tai ir yra Tėvas ir Motina. Ir štai tada Jėzaus Evangelija – Dievo Tėvystė ir žmonių brolystė – taip pat pradeda veikti. Tada į visus tu ir žvelgi kaip į brolius ir seses, nes pats Kūrėjas yra Vienas visai kūrinijai – ir Tėvas, ir Motina. Tačiau žmonija pilna baimės, tamsos, susiskaldžiusi į daugybę įvairių grupuočių! Religinėje sferoje jos yra pavadintos – žmogaus pavadintos – sektomis. Nė vienos religijos nebeišliko, kad ji būtų vientisa, ritualai išskirstė į atskiras grupeles, kurios save ir traktuoja kaip tas savo bažnyčias, savo tikėjimus, bet nė viena nedrįsta pasakyti, kad tai yra religija. Tik mes – vieninteliai – pasakome – štai urantų yra ta tikroji, vienintelė religija, nes ji turi Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – vardą, štai ji yra gyvoji – mes neturime nė vieno ritualo, štai yra atverta Širdis, kada mes palaikome gyvą dvasinę komuniją su Kūrėju, štai ir yra ta Dangaus Karalystė Širdyje. Tai yra būsena, kuri ir liudija gyvą ryšį su Kūrėju. Tai yra energiniai virpesiai. Todėl jokie išoriniai materialūs ritualai nebereikalingi. Yra gyva energinių virpesių tėkmė, ir ji pranoksta bet kokias užkardas, materialias mūro sienas, valstybes, kurios turi politines sienas. Šitie virpesiai pasklinda per visą Žemės gaublį. To dar neužtenka, šie virpesiai pasklinda po visą Kūriniją, pasiekia ir patį Kūrėją – Rojaus Trejybę-AŠ ESU – Rojų, nes šie virpesiai – nesustabdomi.
Aplinka gyvena iliuzinėje, iškreiptoje sampratoje, kas yra religija, kas yra Tikrovė, kas yra Kūrėjas, kas yra pats žmogus.
Todėl, mano mylimieji, tą, ką jums sakau, yra Tikrovė. Jūs galite tą neigti, nepripažinti – ateis laikas, mano žodžiai bus kiekvienam suprantami, nes kiekvienas tų žodžių prasmę patirs savyje atsivėrimu Širdimi Kūrėjui, paliudys jų Tikrovę, bet tai bus dar negreitai, o iki tol aš džiaugiuosi, kad yra Rojaus Trejybės-AŠ ESU šventovė, yra Rojaus Trejybės-AŠ ESU religija, ir Rojaus Trejybės-AŠ ESU šventovė yra ta gyvoji ir amžinoji ir Šventovė, ir Religija, nes ji skirta ne tiktai Lietuvai, ne tiktai žmonijai, ji skirta visai kūrinijai, nes tai yra Tikrovė – tokia yra Tikrovė. Dėl to mes ir esame šitame Gyvajame Kelyje tvirti tiek, kiek gyvename toje Tikrovėje, ir gyvename taip, kaip veda Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU – iš vidaus, kad mes galėtume paliudyti, kad ta Tikrovė yra iš Kūrėjo, ir mes ją įtvirtiname taip, kaip sumanęs Kūrėjas Savo Evoliuciniu Planu visai kūrinijai, ir mūsų planetai.
Kūrinija yra evoliucinė, bet kilusi iš Kūrėjo Energijos. Lygiai taip pat ir mes esame evoliuciniai, bet asmenybę gavę iš Kūrėjo. Todėl mes esame amžini, nes Kūrėjas nesuteikia – kaip Amžinybės Šaltinis – kokių nors kitų dovanų, kurios būtų neamžinos, ir mūsų asmenybė yra amžina, bet mes pasireiškiame – evoliucine prasme – savąja tapatybe, kuri yra nuolat kintanti. Ir kuo daugiau mes atveriame save Kūrėjui, tuo daugiau pasireiškiame Meilės Galia ir Kūrėjo Amžinosiomis Charakterio Savybėmis visų Šviesos labui – pasireiškiame drąsiai, ryžtingai, tvirtai, be baimės.
Štai mūsų koks yra planetos ateities tikroviškas pasireiškimas – būti ta spindinčia planeta, kurioje būtų Kūrėjo Meilės švytėjimas mūsų veikla, mūsų darbais, mūsų asmenybėmis kiekvienoje kartoje. Amen.


Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal