Algimanto pamokomasis žodis – Dabartinio žmogaus proto baimė – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2020 02 16

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Mylimieji, šis pamokomasis žodis mano sakomas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje. Čia mes esam susirinkę – garbinam, šlovinam Kūrėją. Aišku, tas vaizdo įrašas, įdėtas į Youtub’ą, nepaaiškina, kur aš kalbu jums. Taigi, tas Gyvasis Žodis yra iš Kūrėjo, jis sumanytas, kad mano lūpomis jūs išgirstumėte, ką sako Kūrėjas, kaip Jis gali per kitus Savo vaikus skleisti tą Šviesą, kad išgirstų jūsų materiali klausa. Bet tuos girdimus žodžius jūs turite suprasti Širdimi, Atrodo, nesuderinami dalykai – kaip? Supranta gi žmogaus protas, kodėl turi suprast Širdis?
Mane dažnai ir apkaltina, kad tarsi aš neigčiau proto buvimą, kai aš daugiau iškeliu Širdies supratimą. Ne, mylimieji, aš proto neneigiu, aš jį iškeliu į Dieviškąjį Lygį, kuriame viešpatauja Kosminė Įžvalga ir Išmintis. Tai yra daug aukštesnis proto pasireiškimas. Žmogaus materialus protas turi dvi puses, kaip ir mėnulis, vieną – matomą, kitą – nematomą. Dabartinis žmogaus protas – tai yra materialus, kilęs iš gyvulinės-evoliucinės pradžios. Aš visuomet akcentuoju Dieviškąjį Protą, kurį gali – ir turi – panaudot asmenybė, o asmenybė – tai yra mūsų gyvybės kategorija. Visa žvėrija, visa gyvūnija neturi to Dieviškojo Proto dėl to, kad jie nėra asmenybės gyvybės kategorija. O mes, vos tiktai sueiname į patį intymiausią ryšį tarp vyro ir moters, ir sėkla apvaisina – vyro sėkla – apvaisina moters kiaušinėlį, iškart su Kūrėju prasideda naujos gyvybės formavimas asmenybės lygiu. Dar ta negimusi, ką mes suprantame, kūdikėlio išraiška, jai dar reikia vystytis – visu embrionu vystytis – kad atsirastų kūdikėlis, o asmenybė jau yra suteikta iš Paties Kūrėjo, turinti potencialiai visas savybes.
Štai mano mokymai yra skirti vis daugiau žadinti jus, kaip asmenybes, kad jūs pabustumėte iš letargo dvasinio miego. Asmenybė – tai yra tas žmogus, kuris iš tikrųjų yra Jėzus Kristus. Mes esame jėzumis-kristumis, jeigu mes skleidžiam Gėrį, Meilę, Teisingumą, Gailestingumą, Grožį. Štai žmogus yra toks! Jis nėra žvėries ar gyvulio lygio, kad skriaustų kitą, kad siektų iš dubenio sau viską paimt – tai yra gyvulio charakterio pasireiškimas. Žmogaus pasireiškimas – rūpintis bendra aplinka visų Gerovei – jeigu bus geriau visiems, tuomet bus geriau kiekvienam. Žmogaus materialus, o iš tikrųjų gyvulinis protas kupinas baimės. Dėl baimės yra visos ligos, dėl baimės yra visos traumos – visos traumos yra dėl baimės, nesvarbu kur – darbe, gatvėje, ar kelyje – baimė kažkur nesuspėt, baimė, kad tiktai nebūt menkesniu tarp kitų, tada pademonstruot, koks aš esu drąsus, ryžtingas. Ir tada prasideda lenktyniavimas tarp žmonių – lenktyniavimas, kad būtų namas geresnis, butas geresnis negu kitų. Tas lenktyniavimas ir sukelia nuolatinį stresą, įtampą – tai yra baimės pasireiškimas – priežastis yra baimė. Ji prasideda nuo to kūdikėlio gimimo, kada tėvai galvoja – štai, kad tas vaikelis augtų tik sveikas – jau yra baimės pasireiškimas. Jeigu tikėtų tas tėvas arba motina, žemiškąja prasme, tėvas arba motina – mūsų dvasiniai broliai, ir to pačio gimusio kūdikėlio jie yra dvasiniai – dvasinis brolis ir sesė – tik žmogus šito nežino, kadangi niekas jo šito nemokė – kad Tėvas ir Motina yra Vienas visai kūrinijai – tai štai, jeigu nebūtų tos baimės, tai tie žemiškieji tėvai net ir minties neturėtų, kad tas mažylis turėtų apsirgt. Kodėl jis turi apsirgt, kai Jis globoja Meilės virpesiais? Tai yra paties aukščiausio dažnio virpesiai, kuriuos žemiškieji tėvai, atsivėrę Kūrėjui, garbindami Jį ir geria iš Kūrėjo. Tam vaikeliui yra nuostabi aplinka, ligoms nėra ten kur pasireikšt. O jeigu taip elgiasi ir visose šeimose? Įsivaizduokit, tie gi virpesiai neturi jokių užkardų – jie sklinda per visas sienas. Reiškia, tas bendras laukas susidarytų tame kaime, gyvenvietėj, mieste, šalyje – susidarytų tas bendras Meilės galingas Erdvės Laukas. Ten nebūtų nė vieno viruso, kuris dabar taip gąsdina pasaulį, ir pavadintas dar – karūnavirusu – nes jis atrodo kaip karūna.
Tai štai ta baimė sukelia virusų atsiradimą. Šaltinis yra ne šikšnosparnis, ne beždžionės, kaip sako – AIDS išplatino – platinimas – tai yra jau priemonė – šaltinis yra žmogaus žemo energinio dažnio virpesių skleidimas dėl to, kad žmogus bijo štai tuo materialiu protu gyvendamas. O Kūrėjas sumanė Evoliuciją, kad joje nebūtų nė vienos ligos. Įsivaizduokit, Kūrėjas, kuris yra Meilės Šaltinis, ar Jis gali paskleist nors vieną ligą? Niekada. Tai iš kur atsiras tada liga? Atsiranda dėl to, kad žmogus gyvena žemuose energiniuose virpesiuose – jis nusigręžęs nuo Kūrėjo, neigia Kūrėją.
Aš šiandien atvažiavau iš Vilniaus traukiniu anksti, užėjau į Akropolį, manau nueisiu prie laikraščių pasižiūrėt, ką rašo tie laikraščiai, kadangi aš Lietuvos jokių televizijos programų nežiūriu jau daug metų, laikraščių neskaitau, kas vyksta Lietuvoj, nežinau, tiesa, žinau, kad naujas prezidentas – nebe Grybauskaitė, bet, ką jis šneka, kur jis važiuoja nežinau, ir nenoriu žinot. Tai pavarčiau aš laikraštį, atrodo – Vakaro Žinias – ar ne – Respubliką – ir mane sudomino vienas straipsnis – guru, atvažiavęs iš Indijos, jau įsismelkė su visa savo organizacija, kuri yra iš Europos Sąjungos pinigų paremiama, įsismelkė jau į Lietuvos mokyklas. O kada jis pradėjo važinėt į Lietuvą, tai buvo prieš gal dešimt metų ar dar daugiau, tai net, rašo – Vytautas Landsbergis lankė jo užsiėmimus, ir net buvo į Indiją pakviestas nuvažiuot. O dabar ta, kuri buvo savanorė ir toj pačioj organizacijoj veikė – sako – aš iš ten ištrūkau – tas guru, tai jis nori iškelt save, kaip dvasinį mokytoją, kad vyresniems ten jau pradėtų aiškint, kad reikia tą dvasinį mokytoją šlovint, garbint, kultas – sako – atsiranda, ir mokykloje šito negali būt. Ir kas svarbiausia, pasiskundė katalikų bažnyčia – sako – skverbiasi religija į mokyklą. Viskas taip sujaukta, kad norint visa tai, kas parašyta straipsnyje, norint viską išpainiot, kaip turėtų būt iš tikrųjų, tai čia reikėtų atskirą paskaitą skaityt. Bet ką aš noriu pasakyt – ta pati patyrusi savanorė, kiek duoda naudos tas guru, o ten maždaug yra kalba, kaip pašalint stresą, įtampą mokyklose tarp mokinių, tarp mokytojų – tai yra geri dalykai, nes ta įtampa – taigi baimės pasireiškimas. Tai štai dvasinis mokytojas yra reikalingas iš tikrųjų, bet jo negalima garbint. Iškelt, garbint privalu Kūrėją – Šaltinį – visos kūrinijos Energijos Šaltinį – ką mes ir vadiname, kad tai yra Rojaus Trejybė-AŠ ESU. Bet bijojimas įsileist, kad būtų Šviesa, kuri padėtų mokiniams apsiramint, tai rodo baimę net tarp bažnyčios tų hierarchų, kurie skundžiasi. Tai štai tokia nuostata – jeigu tu esi tas, kuris bijai, tai kokia tavo bažnyčia? Reiškia, joje viešpatauja baimė. Reikia atsivert Kūrėjui, tada baimė išnyks. Kūrėjas pripildo mus tiktai Meilės virpesiais – tai yra paties aukščiausio dažnio energiniai virpesiai. Ir jeigu mes giliname Įtikėjimą – Įtikėjimą ne į guru, ne į dvasinį mokytoją, bet į Kūrėją – štai kur turi būt nukreiptas vektorius – į Kūrėją – esantį viduje, kadangi Jis padovanojo Savo Dvasią kiekvienam iš mūsų, nuo pirmojo moralinio sprendimo, priimto šitame pasaulyje. Ir tą gali padaryt vaikas jau nuo trejų-ketverių metų, įsivaizduokit, nuo tokio amžiaus – ir štai va ta Kūrėjo Dvasia yra apgyvendinama vaiko prote, ir veikia visą mąstymą per pasąmonę, kai vaikas atsijungia miego metu – sąmonė atjungiama. Ir štai dėl to labai dažnai vaikai ir šnekasi – vienas su savimi vaikas. Tai štai yra tas pokalbis nuoširdus, ir tai gali būt pokalbis ir su Kūrėjo Dvasia, priklausomai nuo to, kuo pripildo tėvai tuos vaikus. Ir jeigu tėvai pripildytų Meilės virpesiais, tada ir vaikai ir garbintų, ir šlovintų Kūrėją, ir tuo pačiu pasireikštų labai anksti Kūrėjo Charakterio Savybėmis, kurios būtų nukreiptos visų Šviesos labui. Ir štai tokioj visuomenėj viešpatautų Brolystė. Ligoninės būtų uždarytos, nes nebūtų ligonių – geras dalykas. Ligas norint išgydyt, reikia užkirst kelią joms kilti, o kaip aš sakiau – kilmė visų ligų yra baimė. Taip, gali pasakyt, kad paveldimos yra ligos, genais perduodamos, taip, ir anos kartos gyveno baimėje. Kad ateityje būtų kartos, kurios gyventų be baimės, mes turime žengti gyvąjį žingsnį Gyvuoju Tikrovės Keliu, kurį mums suteikė kiekvienam Kūrėjas. Štai gyvent garbinant Kūrėją, ir drauge su Kūrėju atlikt visus darbus – kokios profesijos bebūtume mes atstovai, mes turime viską pašvęst Kūrėjui. Ir tada mokytojas vaikus mokytų su Meile, daktaras vaikus gydytų su Meile, ir suaugusius, policininkas su Meile kreiptųsi į tą, kuris dar pažeidžia įstatymus, teisėjas būtų teisingas – su Meile žvelgtų į tuos, kurie padarė nusikaltimą. Tada nebūtų kalėjimų, bet būtų tie, kurie nusižengia, jie būtų ugdomi taip pat garbinant Kūrėją. Bet tam ir reikalingi Dvasiniai Mokytojai, be šito niekaip neišeis pajudinti tą sustabarėjusį tamsos milžinišką klodą, kuris dabar yra vadinamas – visa žmonija – štai jos negalima išjudint, bet galima nors vieną dalelę – pasakysiu paslaptį – Lietuvą apšviest. Tą aš ir darau, mano mylimieji, aš šviečiu pasaulį, bet pradėdamas nuo Lietuvos. Ir apšviesiu aš tą pasaulį, bet iš pradžių apšviesiu Lietuvą. Klausykit mano Žodžių įdėmiai, nes jie yra iš Kūrėjo, nes aš Jam atstovauju. Tai jūs suprasit -- kaip juoką pasakiau, bet aš sakau rimtai. Ačiū už dėmesį. Amen.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal