368. Algimanto pamokomasis žodis – Ir atrodo, dar vienas žingsnelis, ir bus tas peržengtas slenkstis – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2021 02 13

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Mylimieji, gera būti Gyvojoje Šventovėje. Tai yra mūsų tarpusavio bendravimas kaip dvasinių brolių ir sesių, nors esame materialiu pavidalu, dar nepatyrėme prisikėlimo morontiniu energiniu – daug aukštesnio energinio dažnio – virpesių pavidalu negu šitas pavidalas, ta baterija, kurią mes įpratę vadinti žmogaus kūną, bet viduje esanti dvasinė dovana iš Paties Kūrėjo – mūsų tikroji dvasinė asmenybė – gavusi prisikėlimo dovaną iš Paties Kūrėjo už įtikėjimą, štai gauna dvasinį pavidalą.

Kada vakar aš paskambinau į Pūko radiją, nes man patinka, kad Pūko radijas skiria pakankamai daug energijos, laiko, dienos metu kalbėti apie dvasinius dalykus. Ir vakar buvo kalba apie tai, kaip pamilti save. Ir, kada aš klausiausi Pūko aiškinimo, atrodė tikrai daug Meilės – daug Meilės – ir tos tikrosios Kūrėjo Virpesių Energijos yra jo Širdyje. Ir atrodo, dar vienas žingsnelis, ir bus tas peržengtas slenkstis, kad pamilti galima tiktai atradus Kūrėją – Meilės Šaltinį – savo viduje. Ir tada ateina patyrimas – tos Meilės virpesių gama – asmenybė patiria tą Meilę, ir ji savaime tos Meilės nebeskaido – vienokia saviems – vadinamiems šeimos nariams – kitokia – kitiems, tolimesniems mirtingiesiems. Šita Meilė nėra skaidoma! Ir štai, kada jis neperžengia to slenksčio, nes jis peržengti per save negali, jis neturi tokio patyrimo, kad būtų atradęs Kūrėją savo viduje, ir tada vėl nukrentame į daug žemesnį energinių virpesių dažnį, ir samprotavimą – ir tas samprotavimas jau prasilenkia su mūsų – urantų – sampratomis, sąvokomis. Ir, kada aš pradėjau jam tai aiškinti, tie klausytojai, kurie klausosi, jiems sunku suprasti tai, kas mums savaime jau – per daugybę dvasinių mokymų – atrodo suprantama, jiems yra visiškai nesuvokiama Šviesa. Ir po mano atsakymų į Pūko įvairius klausimus, vienas klausytojas paskambino ir iškart pradėjo tarsi vizginti uodegą – Na, aš čia, na, jaučiu, tai tiktai mano nuomonė, bet jūs – rimtas radijas, saugokitės, nes visokios sektos lenda, ir neaišku, štai tas žmogus, kuris kalbėjo, ko jisai siekia, kokie tikslai, gal jis nori per jus save populiarinti, kad daugiau jam būtų pinigų sunešama, kad turtų gautų! – Žodžiu, sako – Aš esu katalikas, bet aš noriu pasakyti, kad jūs turėtumėte būti atidesni, kam suteikiate žodį kalbėti. – Štai, klausydamas tokio samprotavimo, aš vis labiau ir labiau savo teigiamus teiginius matau, kaip jie pasireiškia net ir tų katalikų štai tokiais skambučiais.
Juk mūsų Forume buvo daugybė, kurie mane puolė, ir panašūs atgarsiai vėl girdimi. Jie užsipuola nesuvokdami to, ką girdi, kai aš sakau, kad mes turime atrasti Kūrėją savo viduje. Mes turime Kūrėją aukštinti, iškelti į tą centrą! Tai apie kokį savęs populiarinimą tokie teiginiai pateikia kokį nors supratimą? Bet tie žmonės iškart nusiteikia neigiamai. Jie bijo nežinios, jie bijo keistis, o čia girdi tokius žodžius, kurių jiems niekas nesako nei bažnyčioje, nei šeimoje apie tai kalbasi. Jūs pamąstykite, kiek yra šeimų, kuriose būtų diskutuojama apie Visuotinį Tėvą, jeigu ne apie Rojaus Trejybę-AŠ ESU – apie Jį nieko nėra girdėję – bet apie Tėvą katalikai tai yra girdėję. Kiek jie savo šeimose paskiria laiko – kasdien – samprotauti apie Tėvą? Nebus nė vienos šeimos, kad šitaip diskutuotų apie Tėvą tarpusavyje, mokytų vaikus diskutuoti apie Tėvą, atskleistų jiems Tėvą! Tą darys tiktai urantai, vis labiau prisipildę to paties Tėvo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – atrastų Asmenybių – gyvų Meilės virpesių.
O juk Pūko radijo klausytojai, kaip ir pats Pūkas, nelabai supranta skirtumo tarp asmenybės ir žemesnės kategorijos gyvybės. Asmenybės kategorijos statusas jiems nėra suprantamas, nes jiems to niekas neaiškino. Ir tada mąstai, kad štai, kaip pasireiškia tas katalikas – iškart jo viduje kyla baimė, kad tai gali būti sekta, siekianti žmones įtraukti į savo sūkurį, savo tą tamsos pelkę, ir pasinaudoti jais, bet jie negirdi Šviesos teiginių ir mano turinio, kai išsakomi tie teiginiai. Jie nesupranta, kas yra Rojaus Trejybė-AŠ ESU, kuris gali būti atrastas savo viduje – kiekvieno gali būti atrastas. Niekas šito nemoko! Dėl to aš ir vakar toje laidoje teigiau, kad pradedu ruošti Dvasinius Mokytojus, nes be Dvasinio Mokytojo neįmanoma dabar viso pasaulio – vis labiau sujaukiamo – atstatyti į Šviesos Kelią, į Gyvąjį Kelią. Pradžia turi būti nuo Dvasinio Mokytojo. Bet jiems nesuprantami tie dalykai, kas yra Dvasinis Mokytojas. Štai tas ir yra jau – per jūsų patyrimus – visų, kurie eina Dvasiniu Keliu, pasiektas tas aukštas laiptelis, ir paliudytas tuo patyrimu, kuris visiškai nėra suprantamas visai aplinkai, net ir Pūko klausytojams, o juk jo klausytojai jau yra plačiau mąstantys negu visa kita aplinka, klausanti įvairių radijo stočių, žiūrinti įvairius televizijos kanalus, jų laiptelis jau yra šiek tiek nušvitęs, bet palyginus su mūsų Šviesa, jie yra didžiulėje dar tamsoje. Todėl, žvelgdamas į tuos klausytojus Dvasine Įžvalga, aš matau, kad gyvulinis protas, apie kurį kalbėjau ir vakar laidoje, turintis gyvulinę kilmę, ir asmenybės šviesusis, dieviškasis, dvasinis protas – jie turi pasireikšti, kai dabar reiškiasi tiktai vienas – gyvulinis – tuo tarpu dvasinis – nėra pažadintas. Jis turėtų viešpatauti materialaus proto atžvilgiu, ir tada keičiasi žmogaus charakteris, kada įsiviešpatauja mirtingojo dvasinis asmenybės protas, ir kada ateina gimimas iš dvasios, tada Kūrėjo Amžinosios Vertybės – Meilė, Tiesa, Teisingumas, Gėris, Grožis, Dvasinė Įžvalga, Išmintis, Tikrovė – ima vis stipriau pasireikšti ir to asmens charakterio bruožais, kurie yra Kūrėjo Charakterio Bruožai, ir tas charakteris tampa pastovus. Be Kūrėjo atradimo savo viduje, žmogaus charakteris yra besiblaškantis, kaitaliojantis savo poelgius. Dėl to ir yra Kūrėjo Sumanymas – tik atradus Jį savyje, nurimsta vidus. Asmenybė, Kūrėjo Dovana iš Paties Ramybės ir Palaimos Šaltinio, taip pat ima jausti Palaimą ir Ramybę savyje, nes ji atkartoja kaip aidas Patį Šaltinį.
Ir aš jaučiu urantų garbinimo komunijoje, kaip vis stipriau atsikartoja Kūrėjo mums teikiamų Meilės virpesių aidas kiekvieno Širdyje, kada liejasi tie Kūrėjo garbinimo žodžiai, teiginiai, ir kurie iš tikrųjų kaip pleištas skrodžia tamsą – tamsą, kuri ir pasireiškia aplinkoje, kuri vis labiau yra tamsėjanti, ir sujaukiama. Bet tas Šviesos Pleištas, priklausomai nuo mūsų įtikėjimo, pasitikėjimo Kūrėju savyje, visą laiką auga, jeigu mes dedame daugiau nuoširdžių pastangų, arba ima silpti, jeigu tų pastangų mes nededame.
Gyvasis Kelias ir yra Gyvas – jis nėra užantspauduotas amžiams, nes jis yra toks, kiek juo einančiųjų jaučią Gyvą Ryšį su Kūrėju ir atsiduoda Kūrėjo vedimui iš vidaus. Jeigu juo žengiančiųjų sumažėja, piktžolės ima užželti tame Kelyje. Štai, kodėl taip svarbu per Gyvąjį Įtikėjimą jį stiprinti, ir žengti ryžtingai Gyvuoju Keliu, kad jame nebūtų piktžolių, o būtų vis platesnė to Gyvojo Kelio apimtis, sutalpinanti vis daugiau mūsų dvasinių brolių ir sesių. Amen.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal