424. Algimanto pamokomasis žodis – Kada nėra to tikrojo Vektoriaus į Kūrėją, natūralu, tada atsiranda žmonių viduje – per kartų kartas – susiformavusi milžiniška baimė – bus mirtis – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU šventovėje, Vilniuje, 2021 11 20

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Mylimieji, pradžioje pasakysiu tokį, na, jumoristinį – jumoristinį – sapną, kurį čia prieš porą dienų sapnavau. Buvau užmiršęs, bet dabar prisiminiau, ir manau, kad verta jį atpasakoti.
Matau labai gražiai nupoliruotą, gražiomis rankenomis iš šonų, karstą. Karstas – ilgas, gražus, aplink - žmonės, ir aš pajuntu – taigi šitame karste esu aš! - Ir mane apėmė kažkoks nusivylimas. - Tai ką, mane su karstu laidos?! Tai kur mano paskutinė valia, kad mane sudegintų, ir išbertų pelenus, kad niekas ir nežinotų, kur tie pelenai! Na, štai, taip pažūriu toliau ... Paskiau pajutau, kad tas karstas artėja prie krematoriumo pečiaus, ir viduje aš gi guliu uždengtas karsto dangtimi, ir mintis – ką jie čia - išprotėjo? – jeigu aš buvau prisnūdęs, tai nereiškia, kad aš jau iškeliauti pasiruošęs! – ir aš pajutau, kad šitaip neturi būti. Spyriau koja į dangtį, dangtis atšoko, ir pradėjau klausti – Ką jūs, bepročiai, nematote, kad tiktai prisnūdau, o jau kišate į krematoriumą?! – Aišku, buvo šokas aplinkiniams! Man buvo smagu, kad aš prieš pat tą krematoriumą vis tiktai sugebėjau išspirti tą dangtį karsto. Bet tas karstas yra toks, koks būna visų tų, na, tokių mafijozų – jeigu filmuose esate matę – labai jau blizgantis, poliruotas, išdailintas, su ornamentais – man patiko. Bet dar pagalvojau tuo metu – kam tokį brangų karstą dar nupirko? Taigi turėtų jį deginti! Kam šitaip reikalinga deginimui? Tai štai - toks, žodžiu, buvo sapnas prieš porą dienų.
Ir štai dabar aš, kada mąstau – kokia šito sapno reikšmė? Iš tikrųjų mes esame tiek – per kartų kartas – ne tuo vektoriumi mokomi, visi tie mūsų vadinamieji šventieji raštai, kaip ir net Pauliaus laiškai, visuomet pabrėžia ištikimybę Bažnyčiai – būkite ištikimi Bažnyčiai – ne Tėvui – Bažnyčiai – organizacijai, institucijai - ir dabar katalikai taip pat pabrėžia būti ištikimiems Bažnyčiai. Ir kada nėra to tikrojo Vektoriaus į Kūrėją, natūralu, tada atsiranda žmonių viduje – per kartų kartas – susiformavusi milžiniška baimė – bus mirtis, bus iš čia kažkur persikėlimas anapilin! O kur tas anapilis? Kiekvienas įsivaizduoja savaip. Man tai kažkur atrodydavo, kad čia turi būti smėlio supiltas kalnas kažkoks, ir tu persikraustai į kitą pusę to smėlio kalno. Ir štai, kaip mes turime – per kartų kartas – o iš tikrųjų per šimtatūkstantines metų virtines mus pildė klaidinga kryptimi – kaip mes turime žengti. Tuomet žmonės – ir kaip laukiniai – bijojo to išnykstančio – tik buvo gyvas – nebekvėpuoja, viskas – nebegyvas – prisigalvodavo, kad čia yra kažkokia vėlė, jį pasičiupo ir nusivedė į mirusiųjų pasaulį – anapus. Kitais atvejais būdavo mąstoma, kad čia, jeigu gausi paskutinį kvėpsnį iškeliaujančiojo-mirštančiojo, tai tu gausi papildančią tavo – tavo – sielą, tu gausi dar vieną sielą – būdavo siekimas pagauti tą paskutinį kvėpsnį. Tokie ritualizmai pripildo ir visas tas egzistuojančias religines sektas. Kiekviena sekta turi savų ritualų, kurie prieštarauja logikai, bet vis tiek jų laikomasi, nes nebuvo nė vieno, kuris būtų mokęs atrasti Kūrėją savo viduje, kad Kūrėjas vestų, o tu tiktai atsiduotum tam vedimui, suliedamas save su Pačiu Kūrėju – su Asmenybe.
Štai šitas – vienintelis – Vektorius, kokį mes dabar puikiausiai pažįstame, ir patiriame, yra būtent vienintelis per visą Amžinybę, kuris išliks gyvas. Gali būti visokiausi aplinkui audringi ir cunamiai, ir drebėjimai, ir kataklizmai, vis tiek bet kokiomis aplinkybėmis yra tas pats Vektorius – vienintelis – gyvas atsivėrimas Kūrėjui Širdimi. Ir mirties niekada nebus! Nereikalingas bus karstas! Pasirūpins Apvaizda – kūną iškels į atmosferą, kol planetoje nėra Morontinės šventovės, ir ten sudegins, o susiliejimui su Minties Derintoju jau pasirengusi asmenybė bus gabenama į Pažadinimo salę Satanijoje. Taip kad sutaupysime kaip mes, kaip ir giminaičiai, pinigų nuo tokių ritualinių paslaugų. Ir štai šito sapno jau nebereikės apskritai nei sapnuoti, nei komentuoti, na, kaip šposo – gali – gali – taip papasakoti, ir tiek. Jeigu šitokį sapną pasakotum katalikui, jis čia pamatytų pranašingą, kažkokį net ir labai blogą lemiantį, ženklą, kai jam viduje yra tiek daug baimės, ir tamsos, kad jis viską susieja su ta pačia mirties baime – mirties, kurios nėra. Kaip galima bijoti to, ko nėra? Na, aišku, vėl pasąmonė viską daro!
Jeigu jūs esate tamsoje, neišskiriate gerai, sakykime – mėnulio net ir pilnatyje – tokių objektų, kad ryškiai matytumėte, kas yra ant žemės, dar trupučiuką toliau, ir, jeigu kažkas pajudins šlangą – guminę šlangą – o ten, jeigu yra netoli raistas, jūs pagalvosite blogiausia, kad tai gali būti gyvatė, nes pasąmonės baimė to, ko labiausiai vengi toje aplinkoje, iškart sumodeliuoja būtent taip, kas – panašu, nes tu nematai ryškiai. Jeigu tu matytum ryškiai, kad tai yra siauras, guminis vamzdelis, kuris sujuda, tuomet nekiltų minties, kad tai yra gyvatė, bet kai yra naktį neryški šviesa, ir tu matai tokį vaizdinį, kuris neatskleidžia aiškaus supratimo, kas ten yra, baimės žemi virpesiai iškart iškyla į pirmąją vietą, ir nustelbia viską.
Ir štai, kol mes esame su Kūrėju, atrastu savyje, mes tą baimę tarsi tirpiname – o iš tikrųjų tai – ne tarsi, o iš tikrųjų tirpiname – tirpiname kuo aukštesnio energinio dažnio virpesiuose iš Kūrėjo. Ir tai – vienintelis – vienintelis – būdas, gyventi Ramybės ir Palaimos gyvenimą net ir tarp audringų bangų, bet visa tai priklauso nuo mūsų pasitikėjimo Kūrėju. Štai čia jau yra naujas iššūkis, kaip tą pasitikėjimą Kūrėju įgyti – vis gilesnį, stipresnį. Bet tai – jau kitam kartui.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybe ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal