447. Algimanto pamokomasis žodis – Laimė – tai yra būsena su Kūrėju – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune 2022 03 06

Mylimieji, mano vardas – Algimantas. Sakau dvasinius mokymus, ruošiu Dvasinius Mokytojus, turėkit minty – visai planetai – visai planetai, nes planetoje Dvasinių Mokytojų nėra – tų, kurie mokytų gyvos komunijos su Kūrėju – Kūrėjo atradimo savyje, Širdimi ir Širdyje.
Štai, atėjo tokia evoliucinė pakopa, kada iki šiol buvusi žmonijos evoliucinė, laiptais lipanti vis aukštyn visa gausa, ėmė smukti – smukti – akivaizdžiai į dar didesnę tamsos bedugnę. Per pastaruosius keletą metų ji tiek nusmuko – visame pasaulyje. Be Kūrėjo ir be Dvasinių Mokytojų iš šitos pelkės, iš šitų akivarų, išsiropšti nebegalima. O kad Kūrėją kiekvienas įsileistų į savo Širdį ir reikalingi Dvasiniai Vedliai-Dvasiniai Mokytojai, kuriuos aš ir ruošiu. Tie, kurie kyla tiesiogiai iš Kūrėjo, jie supranta kokia yra milžiniška kūrinija. Mes, esantys toliausiai nuo Kūrėjo, mes neturime supratimo kokia yra kūrinija. Tie, kurie tiesiogiai kilę iš Kūrėjo, jie atlieka užduotis raižydami kosminę erdvę, patys. Mes negalime pašokti nuo planetos, kad įveiktume planetos trauką – iškart bumpt ir žmogus praranda fizinę gyvybę, nukritęs nuo kelių metrų aukščio. O tobuli, betarpiškai Kūrėjo sukurti mūsų dvasiniai broliai ir sesės patys raižo visą kosminę erdvę, greičiau negu šviesos greičiu ir dar keliskart padaugintu, ir tai yra Kūrėjo sūnūs ir dukros. Štai tokią suteikia savybę ir Galią tiems, kurie tiesiogiai kilę iš Jo.
Mes kuriame įvairius kosminius laivus, kad patyrinėti tą kūriniją, bet mes nepakylame, na, sakykime – palydovai keliasdešimties tūkstančių kilometrų aukštyje – tai yra tiktai sukimasis aplink savo planetą. Mes net į kitą sistemą – saulės sistemą – negalime nuskristi, čia žmonija kalba apie keliones į Marsą. Aišku, buvo laikas kai Žiulis Vernas kalbėjo apie povandeninius laivus, nors jo gyvenimo metu, rašant knygas, tų laivų nebuvo, bet tai buvo Kūrėjo suteikta mintis pranokstanti laiką. Tuo tarpu kelionė į Marsą, tai daugiau yra pranokstanti ne laiką, bet mintis, kad mes būsime kitose planetose po prisikėlimo, nes šiuo metu mūsų toks organizmas, kuriam reikalingi tyras oras, deguonis, azotas, vanduo. Marse šito nėra – nėra atmosferos, todėl mes negalime būti kaip tie, kurie yra Kūrėjo jau dabar sukurti žmonės, kurie nekvėpuoja. Tai toje planetoje nėra atmosferos, jiems nereikalingas oras, bet jie turi kitą problemą, negu mes – mums reikalingas oras, mes siekiame neužteršti jo, jiems problema – kaip apsiginti nuo meteoritų lietaus, nuo meteoritų audrų – štai, turi savų iššūkių, tokie patys kaip mes dvasiniai broliai ir sesės. Tai tie, kurie yra kilę tiesiogiai iš Kūrėjo, jie labai trokšta būti Dvasiniais Mokytojais mirtingiesiems, tiems patiems žemiausiems. Įsivaizduokite, patys aukščiausieji trokšta mokyti pačius žemiausius. Mes gi tai, būdami patys žemiausi, laikomi, kad kur mes čia, galime ten, ką pamokyti ir šalia esantį – Algimanto mokymą pertraukia pašaliniai garsai.
Taigi, tie kurie yra tiesiogiai gimę iš Kūrėjo – tobuli, nori sustiprinti tuos, kurie yra patys silpniausi. Mes, būdami patys silpniausi, mes nenorime sustiprinti kitų, net ir tokių kaip mes, silpnų. Mes norime juos – valdyti, mes norime, kad jie paklustų mums, kad jie laikytųsi tiktai mūsų nuostatų visur, nesvarbu kur. Ar tai bus kokia nors grupuotė, ar šeimoje, ar mokykloje – visur yra noras valdyti. Tik gimus iš dvasios šita yda dingsta. Čia yra yda – viešpatauti kito atžvilgiu, kai Kūrėjas suteikia laisvą valią – visiems. Jis neduoda laisvą valią žudyti kitus, tokius pat, bet tai – prieš Kūrėjo Valią. Tačiau Kūrėjas negali sustabdyti žudymo, Jis gali tik savo Meilės Glėbiu apkabinti, kad tas, kuris žudo, pajaustų tuos virpesius ir atsisakytų savo sprendimo, bet Kūrėjas jam laisvos valios nesulaužo. Pats tas žudikas turi priimti sprendimą asmeniškai, nustoti žudyti arba jeigu nužudė ir slapstosi, labai dažnai ateina ir prisipažįsta, po daug metų, sako, aš nužudžiau.
Štai kodėl mes, kada taip siekiame viešpatauti kitų atžvilgiu, tai rodo, kad mes neturime ne tik išminties, bet mes net neturime kantrybės – kantrybės – kad kažkas gali turėti kitą nuomonę ir jį reikėtų išklausyti. Mes norime iškart jį sugniuždyti – mūsų nuomonė turi būti jam prieinama, tik jam. O jis turi savo nuomonę, bet mes jam neleidžiame turėti jos. Šiandien lygiai taip pat elgiasi valdžia, visose šalyse – jie draudžia turėti kitokią nuomonę. Turit? Pasilaikykite sau, bet nešnekėkite. Iškart visokius sugalvoja gąsdinimus – net į kalėjimą sodinti. Įsivaizduokite, visa Evoliucija ir buvo žmonijos gyvulinio proto šviesinimas, ir tie Dvasiniai Mokytojai teikė tą Šviesą žinodami kokia yra platesnė kūrinijos dalis, žinodami kokia yra kenčianti žmonija ir jausdami Meilę ir norą padėti žmonijai, išplėsti požiūrį. Tai štai ir mes būdami patys siauriausio požiūrio, mirtingieji, turintys dar materialų kūną, mes gi bijome šito kūno netekti, mes bijome. Iš baimės mes darome įvairius klaidingus sprendimus. O kada mes turime Kūrėją savo viduje – mes turime Įtikėti į Kūrėją – kad Jis iš tikrųjų yra Kūrėjas – Meilės Šaltinis – Mylintis visus, visus vienodai. Ir mes turime atskirti tuos, kurie yra blogi ir mylėti juos taip pat kaip ir tuos, kurie yra geri, bet jų veiksmus vertinti Kūrėjo Valios atžvilgiu – kiek vienų ar kitų veiksmai prasilenkia su Kūrėjo Valia, kuris Myli visus – Myli. Reiškia, kiek tie veiksmai prasilenkia su Meilės apraiškomis, kiek jos leidžia pasireikšti laisvai valiai ir tuo pačiu daug stipresnei Meilei, stipresnei negu buvo. Bet tam ir reikalingi Dvasiniai Mokytojai, kad tokį požiūrį atskleistų, kad žmonės apie tai pradėtų mąstyti. Juk iš pradžių atsiranda mintis, neatsiranda veiksmas. Prieš veiksmą eina sprendimas, o prieš sprendimą eina – mintis. Tai kad žmogus išgirstų tokius dalykus, kokius girdite jūs, kokius skaitote jūs, mylimieji mano urantai, tai ir esate jūs tie būsimieji Dvasiniai Mokytojai – o kai kurie ir dabar pasireiškiantys jau kaip Dvasiniai Mokytojai – kad žmonės išgirstų tą informaciją, kokią jūs turite. Bet jūs turite daugiau negu informaciją, jūs jau turite – patyrimą – kas yra Kūrėjas. Patyrimas jums leidžia apibūdinti Kūrėją, kuris neturi pavidalo, kūno, formos, nematomas, bet jūs galite atskleisti Jo savybes, Charakterio Bruožus ir Amžinąsias Vertybes. Ir ne dėl to, kad jas perskaitėte, bet dėl to, kad jūs jau pradėjote jomis gyventi vis stipriau. Dvasinis Mokytojas turi gyventi Kūrėju, jis turi susilieti su Kūrėju, bet ne iškart ateina tokia susiliejimo akimirka.
Aš važiuoju šiandien, su mašina, į gyvąją šventovę – mane stebina, kaip važiuoja mašinos, zigzagais – posūkių nerodo. Nu kaip galima nerodyti posūkio? Taigi posūkis tai yra informacija – kitam. Ir liūdniausia, kad tai masiškai užkrečiamas reiškinys – jis plečiasi, o ne siaurėja. Ir nuo to, kad nerodo posūkių, dabar tiktai pamąstykite – dėl to atsiranda karai – karai dėl to kyla, kad žmogus nerodo posūkio važiuodamas automobiliu, nes iš jo sklinda virpesiai tokio žemo energinio dažnio – jis nepagalvoja apie kitą – tai jo veiksmas yra čia neįjungti posūkio, bet tie virpesiai kitiems stimuliuoja, kurie užima aukštas pareigas politinėje arenoje, taip pat neturėti jokio noro domėtis kitais, jų reikmėmis, ir tada priimamas sprendimas – o man reikia tos teritorijos, o man reikia šito, o man reikia to, o kadangi mes stiprūs, pabandykime mes jėga paimti. Štai, taip visur yra. Blogai padarė darbą, kokį turėjo padaryti gerai – tai yra žemų virpesių energinis laukas. Ir bus politikai, kurie priiminės sprendimus, kurie bus nukreipti prieš žmonijos Gerovę, agresija plėsis ir tuo pačiu ligos augs, naujos atsiras. Visa tai tarpusavyje susieta, susieta į tai, kad dabar nėra Dvasinių Mokytojų aiškinančių platesnį požiūrį.
Aš klausau šiandien per Lietaus radiją – skaito ta, panelytė, kuri veda tą laidą – Linksmasis Šeštadienis, atrodo vadinasi, sako – dabar mokslininkai nustatė kaip žmogus turi būti laimingas. Taigi, sako – reikia per savaitę parašyti vieną gerą laišką artimiausiems žmonėms. Rašykite kas savaitę po vieną laišką. Sako – negalite jūs pasiekti kokių nors laimingų akimirkų vieni, patys savaime, jums kažkas padeda – tai rašykite kitiems, artimiausiems, kokie jie yra geri, kad jie jums padeda ir panašiai ir jūs, sako, būsite laimingi. – Tai gerai – rašykit, bet nuo to neateina laimė. Ateina trupučiuką apraminimas intelekto, to gyvulinio proto – ateina apraminimas, bet jis yra trumpalaikis. Laimė – yra būsena su Kūrėju. Būsena nuolatinė, jeigu mes dedame nuolatines pastangas. Ir nepriklauso nuo to rašysite jūs laiškus ar nerašysite, darysite jūs gerus darbus ar nedarysit. Jeigu yra Gyvoji jungtis su Kūrėju, įteka aukšto energinio dažnio virpesiai ir tada jūs jaučiate laimę – jūs jaučiate laimę dėl šitų aukšto energinio dažnio virpesių ir šitie virpesiai jus stimuliuoja daryti gerus darbus, nes keičiasi jūsų Vertybių skalė, ir tada jūs vis daugiau ir daugiau imate gyventi Amžinosiomis Vertybėmis, ir tada jūs suprantate kiek prasilenkia ir psichologai su tais mokymais, kurie yra, na, kaip buksavimas automobilio vienoje vietoje – ratai sukasi, bet jis nepajuda pirmyn, trupučiuką krusteli ir vėl slysta, neišvažiuoja. Dėl to, kad jie nežino šitos informacijos, kurią žinote jūs, o tuo labiau, jie neturi ryšio su Kūrėju.
Taip, mano mylimieji, jūs dabar suprantate, kad tie, kurie nori mums padėti būdami patys aukščiausi, jie ir yra patys kantriausi – patys kantriausi ir siūlosi – siūlosi – būti Dvasiniais Mokytojais, savanoriškai siūlosi ir jiems neužtenka vietų – jų yra daugiau – jie kantriai laukia atlikdami kitus, reikalingus kūrinijos šviesinimui darbus-veiksmus, priimdami sprendimus, spręsdami iššūkius pagal jų pečius tuo pačiu ir mūsų labui. O mes visąlaik šokinėjame, mes nekantrūs, mes norime sužinoti kas yra tenai – kas yra tenai – o dauguma tai bijo – kas yra tenai. Kaip dabar aš tenai – aš čia kabinuosi iš paskutiniųjų. Urantai skuba labai dažnai, kada jie man užduoda klausimus – tai kas ten yra, kas ten yra, kas ten yra... Tu žiūrėk kas yra čia, čia žiūrėk kas yra ir veik čia, visumos Gerovei. Ateis akimirka ir tu ten atsidursi ir tau nebereikės jau to klausti, tu jau būsi toje aplinkoje, turėk kantrybės – turėk kantrybės. Kantrybė – tai yra dorybė, Kūrėjo Charakterio Savybė, visur, ir darbe. Padaryk viską kaip reikia. Tam reikalingos didesnės pastangos – dėk jas – kantriai – ir bus atlygis viduje ir laimės proveržiu stipresniu, ir požiūriu į aplinką, ir natūralu bus gilesnis gyvas ryšys su Kūrėju, o tada tu ir atsiskleisi aplinkoje, šviesiau, ryškiau – tavo gyvenimas bus toks.
Tai štai, mes ir gyvename tą Evoliucinį gyvenimą, visumos Gerovei – visumos – kūrinijos Gerovei. Anksčiau atrodydavo – na, jau čia pasakei, kai sakydavau – žmonijos labui gyvenkite – ką čia žmonijos, reikia savo šeimos dar labui gyventi, o dabar mes jau kalbame apie kūriniją ir mums jau tai yra nebe gąsdinantys masteliai, nors mes dar tų mastelių nebesuvokiame, mes neaprėpiame šito lauko.
Tarp kitko, aš dėkoju ir dėkoju Kūrėjui, kokius aš dabar turiu langus ir kokį aš matau dangų – žvaigždėtą – ir stovėdamas ir lovoje gulėdamas, iš kitos pusės, nu tiesiog aš negaliu atsigėrėti – kokia kūrinija graži. Guliu po Grįžulo Ratais ir tiesiog žiūriu – gražumas neišpasakytas. Tai štai, va ta kūrinija, mes nematome tų pasaulių, kurie yra su gyvybe, kur veikla vyksta, mes net nematome tų, kurie raižo tą kosminę erdvę. O aš žiūriu, naktį skrenda lėktuvas – tiesiai virš mano namo. O galvoju, broliuk – ir žemai, prožektorius įjungęs, apšviečia beveik mano namą, vat taip. Gražu žiūrėti naktį į aplinką. Tai tiek. Amen.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas