459. Algimanto pamokomasis žodis – Tarpusavio santykiai – tai yra svarbiausia – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2022 04 30

Labas, mylimieji, mano vardas – Algimantas. Atvažiavau į Vilnių. Jau mane pamiršo, kaip atrodau, yra proga prisimint po pusmečio – per skaipą, na, nejungiam kamerų, tai nematom vienas kito, bet girdim – iš balso ir Kristų pažino! Kada jis prisikėlė, išvaizda nelabai buvo panaši į tą, kurią jis prieš nukryžiavimą turėjo, o balsas buvo atstatytas toks, koks buvo.
Gera sugrįžti čia, nors Vilniui neturiu jokios nostalgijos – važiuoji, tarsi pro teatro dekoracijas. Nematau gyvybės, nors judėjimo šešėlių yra, bet nematau to gyvastingumo. Ir aišku, aš džiaugiuosi, ten, kur aš dabar esu. Tiesiog gera Širdžiai – ramybė! Vakar vaikščiojau naktį po Romainius, na, savo tiktai apimtimi, turiu minty, to kvartalo, ir gera – gera. Sutinku – eina pora – pasisveikinu, jau buvo tamsu – dešimta valanda vakaro. Ir žmonės draugiški, tokia yra artuma – bendrystė! Ten trinkeles kloja, ir patys žmonės finansuoja – ir tai suartina bendri tokie darbai. Dabar jūs pagalvokit, kur yra didieji kvartalai, daugiaaukščiai, na, to artumo nėra. Ten jūs tūkstantį trinkelių klokit nekloję, vis tiek nesuartina žmonių. O mes sueinam, su darbininkais šnekam – aiškina mums, kur čia bus koks prijungtas nutekėjimas to lietaus. Žodžiu, tai yra tas būsenai priimtinas artumas, koks pasireiškia toje aplinkoje. Ir tie žmonės iš tikrųjų labiau vieni kitus pažindami jais pasitiki – ir gali sulaukti pagalbos, jeigu iškyla reikalas. Dabar visi tie žmonės, kurie statė tą mažą kvartalą dabartinių mūsų šešių namų, statomų tokių pat namų, tai – elektrikai, santechnikai – jie tapo irgi artimi – jau kaip draugui skambini. Ir jie padės iškilus problemai ir ateityje, jau kai namas bus apgyvendintas iki galo. Mano namas, tai jau apgyvendintas iki galo iš tų šešių vienintelis. Žodžiu, štai dabar įdėtos durys garaže, kurios pakeliamos, ir tas, kuris sumeistravo tas duris, įstatė – ir aš su juo užmezgiau tą ryšį na, tokį draugišką. Iškart prisistatai, paklausi vardo, ir užsimezga tas bendravimas – ir jisai tampa žmogiškas. Kaimynas ten su statytoju sukonfliktavo – sukonfliktavo dėl savo interesų. Ir kada aš dabar žemę lyginu, na, žemdirbys esu – lyginu ten tą žemę-juodžemį, ir jis mane pamatė, užkalbino, tai mes su juo beveik valandą šnekėjom – šnekėjom draugiškai ir apie tas problemas, kurios yra iš tikrųjų ten. Kada tu žmogiškai šneki, yra ramesnis ir tas pašnekovas, nors tu matai, kad problema pati nuo to neišsisprendžia, bet atsiranda tam tikras švelnesnis reagavimas ir tas švelnesnis reagavimas, jisai nesugadina santykių.
O santykiai iš tikrųjų, tai yra svarbiausia – tarpusavio santykiai. Juk visos problemos kyla iš santykių! Jie yra sulaužyti, o tikrojo santykio, koks turėtų būti broliškas – niekas nemokė! Net bažnyčia šito nepamokė, kad tiktai atradus Kūrėją atsiranda tie santykiai, nes Kūrėjas tampa ir tavo Tėvu, ir Motina – ir tada visi vienoje Šeimoje. Ir kada aiškinu aš tokius dalykus, žmonės štai tie, kurie ten dirbo, ir tebedirba – jie palaipsniui ima kažkaip žvelgt kitokiu žvilgsniu, kad tai nėra Tas Kūrėjas, kuris būtų dogmatinis Dievas – bažnytinis Dievas – ne – Jis gi yra visur esantis Energijos Skleidėjas. Mes matom Jo pasireiškimą – Gėrio žodis yra iš Kūrėjo pasireiškimas – blogio žodis yra iš nesupratimo, iš trumpažiūrio požiūrio, iš klaidingo mąstymo, nedarnių santykių šeimoje, tarp draugų, tarp bendradarbių, gatvėje. Visa tai tada pavirsta į klaidingus sprendimus – o tie veiksmai įgyvendinant sprendimus, pavirsta pasekmėmis – ir tada pasekmės jau suteikia papildomų problemų, ir vėl, santykiai pabjūra.
Dėl to, mano mylimieji, ir dabartinė aplinka, kokia bebūtų, jinai sukelta santykių – santykių nenatūralumo! Santykiai Kūrėjo sumanyti natūralūs, kad būtų broliški! Nėra kito Evoliucinio Proceso, kaip tik Brolystė! O mūsų aplinkoje šito niekas negali niekur išgirst – niekur – negali išgirst. Tada susvetimėja žmogus – auga, kaip laukinis. Jis tada siekia kitus nustumt ir panaudot savo labui ką tiktai gali – viską! Bet šitaip santykiai neužsimegs. Todėl mes ir esam Gyvajame Kelyje tam, kad būdami Dvasiniais Mokytojais išplėstume mąstymą. Tarp kitko, su tais žmonėmis su kuriais tenka susitikt – visi stebisi, kad žmonės nemąsto – nemąsto. Tad tie paprastus darbus atliekantys jauni vyrai, jie pastebi, kad nemąsto žmonės. Tai sakau – niekas gi ir nemokė žmogaus mąstyt, juk aš pradėjau tą daryt ne šiaip sau, dėl to, kad aš pamačiau – nemąstymas – tai yra didžiausia bėda, kuri pavirs į problemas kasdieniame gyvenime – šeimoje, darbe, gatvėje pavirs.
Vakar važiuoju – vakar iš Romainių buvau į Kauną atvažiavęs – važiuoju, ir nardo vienas britų numeriais, na, blizgantis, tamsiai mėlynas BMV – sportinis kupė – toks pralėkė, posūkių nerodo – ir prieš mane taip! Aš jam šviesom pažybsėjau. Bet jau Kūrėjo čia buvo Apvaizdos aplinkybės taip suformuotos, kad ten prieš šviesoforą aš jį prisivijau – ir kaip tik jisai stovėjo man iš kairės, o kadangi jo vairas dešinėje – tai iš vis šalia. Aš atsidariau langą, o ten – jaunikaitis, na, kaip pasakytum – velniukas, išsipustęs dendis labai gražiai atrodantis, ir užtamsintais stiklais. Nuleido trupučiuką tą savo langelį, sakau – Klausyk bičiuli, aš net nepastebėjau, kaip tu ten atsidūrei prieš mane, bet tu nei mane įspėjai, kad čia nori atsidurt, ir tokiais zigzagais važiuoji – sakau – nelabai aš supratau tavęs. – Ai – sako – jaunas, dar pasitaisysiu! – Sakau – Geras požiūris, reiškia tikiesi, kad gali taisytis, džiaugiuosi! Bet tu klausyk, tu gi nepastebėjai, kad ne toj pusėj vairą vairuoji? – O – sako – jūs pastebėjot?! – Na – sakau – aš matau, kad kažkas negerai tavo mašinoj! – Tai va, mes taip pajuokavom. Ir jis, jau važiuoja, vėl į mano eilę atsistoja greitai taip – bet, jau posūkį įjungė. Na, va, reiškia, toks pajuokaujantis pokalbis perdavė ir žinią. O jis iš pradžių įsitempė pasiruošęs, kad aš jį apšauksiu, ir kada tiktai aš jau pradėjau su juo pajuokavimu, jis taip na, tiesiog veide tas įtampos išraiškos štai kaip sutrauktas būna, kaip suakmenėjęs, staiga tapo malonus tas veidas. Tai tarp kitko ir na, palinkėjom geros dienos vienas kitam. Žodžiu, buvo miela žiūrėt į tą jauną žmogų, kuris na, nori pasidemonstruot, čia jau nieko nepadarysi – nėra pripildyto to Turinio tas žmogus. Bet sakau – Tai tu gi supranti, tu man sukeli pavojų, aš nežinau, ką tu sugalvosi kitą kartą – ir kaip greitai, kad aš sureaguočiau – sakau – tu gi tokią mašiną turi šaunią, tai aišku, tu gali čia nardyt, bet tu pagalvok ir apie mane.
Tai štai, žodžiu, visa tai iš Kūrėjo, kada eina ta žodžio Išmintis – tai čia apvalkalas, bet būsena štai – virpesiai – jie pasklinda ir apramina tą, kuris buvo pasiruošęs jau, kaip ežys atsakyt, staiga, kaip vaškas išsilydė. Ir reakcija, natūralu, jis nesuerzintas – jis na, pademonstravo jo posūkius – ir paskiau į kitą pusę persirikiavo. Na, žodžiu na, tai džiugu! Tai štai dėl to – dėl to man ir patinka ten, kur aš dabar esu – gera. Džiaugiuosi, kad Kūrėjas mane iškeldino iš šitų kraštų ir dabar atkeldino į mano tikrąją su Kūrėju buveinę. Tuoj bus ir įkurtuvės ko gero, urantus reikės pakviest, bet reikia dar stiebą iškelt su Kūrėjo vėliava. – Ką sakai? – aiškiai neišgirdęs urantės žodžių, paklausė Algimantas. – Negalėsi, mūsų daug – pakartojo urantė. – Tilpsime, tilpsime, na, sakau gi kaimynystėj mes galėsime padaryt visame tame kvartale, taip, ten nereikės tam susibūrimui savivaldybės leidimo, ten yra Kūrėjo teritorija – autonomija! Ir aš sakau dėl to, ir sakau – vakar buvau į Kauną atvažiavęs – Kaunas turės prašyt, kad prijungtume prie Romainių, kai prisijungė jie Romainius nepaklausę ar galima tą padaryt.
Žodžiu, juokas juokais, bet gyvenimas iš tikrųjų yra tik su Kūrėju – kaip aš ir aiškinu tiems patiems darbininkams – prasmingas, kitaip prasmės negali būt, kitaip tai yra lenktynės, kurios išsekina, įtampą sukelia, suerzina tarpusavio nenatūralūs santykiai. Ir manau, kad Kūrėjas atveria naują laiptelį, naują etapą, naują galimybę – ir ja reikia pasinaudot. O kas bus už to posūkio, tik Kūrėjui spręst. Svarbu dalyvaut procese, svarbu nevengt, kad tas procesas nebūtų atstumiamas į šoną – bet jame tu turi su pasimėgavimu žengt ir pasireikšt, kaip Kūrėjo sūnus. Ir to užtenka, nieko nereikia jokių didvyriškų pastangų. Beje, girdėjau lyg tai čia Vilniuj kovoja ten už Ukrainą kažkokią – kokia ten Ukraina, negirdėjau, kas ten – Kaune nesigirdi apie tokius dalykus, na, kažkokia Ukraina pasirodo yra ten, aš tai negirdėjau apie tokią Ukrainą. – Vaina vyksta, girdėjom, vaina – pasakė urantas. – Negirdėjau, aš tais dalykais netikiu. Čia kariauja tie, kurie su protu nesutaria, tada reikia pirkt ginklus, reikia skirt pinigus. Tai čia yra neišmintinga.
Taip, tuo ir baigiam šitą pamokymą. Amen.

Telydi jus  Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas