466. Algimanto pamokomasis žodis – Mes turime pradžią, bet neturime pabaigos – ir niekada neturėsime! – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune 2022 05 29

Mylimieji, mano vardas – Algimantas. Sakau dvasinius mokymus vienintelėje pasaulyje gyvojoje šventovėje – Kūrėjo vardo šventovėje – Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje. Šitą šventovę įkūriau Kūrėjo prašomas, Jėzaus prašomas. Jėzus yra mano vyresnysis brolis ir šita prasme aš atstovauju jam kaip apaštalas, ir atstovauju Kūrėjui, visoje planetoje.
Šiandien, prieš gyvąją šventovę, prieš pamaldas dirbau darbus, savo žemėje. Juodžemį vežiojau su karučiu. Vakar irgi, vakar buvo šlapias – labai sunkiai gali įbesti kastuvą, paskiau iškelk tą kastuvą. Žodžiu, pajutau, kaip gera tą juodą žemę dirbti ir tada pajutau, kad taigi va, aš tą žemę riekiu kaip pyragą. Anksčiau tik skaitydavau tuos žodžius – vagą verčia, kaip pyragą riekia. Aš dabar pats riekiu tą pyragą. Fiziškai sunkus darbas, bet jis toks lengvas iš tikrųjų dvasia, kada tu tą atlieki su Kūrėju. Ir dar pastebėjau, savininkiškumo tokio daigelį – va, čia mano žemė, čia mano žemė, tvoromis jau aptverta. Mano lopinėlis – mažytis, gali per kelis žingsnius nuo krašto iki krašto apglėbti, bet tai – mano.
Tvorą reikėjo tverti ir garažo yra bendra siena su kaimynu. Ir kada pamatavo tą sklypą matininkas, tai ten išeina, na, gal dvidešimt centimetrų tvora turi būti už to lietvamzdžio, kuris surenka nuo garažo tekantį lietaus vandenį. Ir man kaimynas sako – nu aš nenoriu šitą tvorą tvirtinti varžtais, kurie būtų prisegti prie garažo sienos, kadangi ten apskardintas garažas. Sako – pradės rūdyti ta skylutė, kur bus įsuktas tas varžtas. Sako – tai gal galime apkabinti ten tokiu žiedu tą lietvamzdį ir prie jo tą tvorą prisukti. Sakau – tai aišku galime, bet reikia, kad paskiau būtų kažkoks tai profilis ir nuo tvoros, kuri įsirems į garažo sieną, būtų nukreiptas tas profilis – gal tuos dvidešimt centimetrų, kurie įsiterpia jau už vamzdžio ir žodžiu, tada laikytų tą tvorą jau nuo lietvamzdžio prijungtas tas koks tai, žiedas. Sako – tai gerai.
Paskiau, kai aš atvažiavau ir pamačiau – tvora jau pastatyta. Žiūriu, kad ta tvora ir eina palei tą lietvamzdį. Ji nėra ta dvidešimt centimetrų, koks turi būti, kad lietvamzdis būtų – mano žemėje. – Ach, širdis tik pradėjo daužytis. Taigi, va, dvidešimt centimetrų aš praradau savo žemės. Nu, galvoju, palauk, palauk, tai kas tu čia dabar, savininkas koks – žemė tai yra Kūrėjo! Tada atslūgo. Na ir skaičiuoju. Na tai kas tie dvidešimt centimetrų – nieko. Bet kai nusitęsė visa stūga iki pat sklypo galo – jau išeina ir metrai. Nu ir kas, nu ir tegu būna tie metrai. Vis tiek gi ta žemė kaip buvo taip ir liko žemė. O jeigu tam kaimynui laimės daugiau su tais dvidešimt centimetrų, nu tai ir telaimina Kūrėjas jį! Laimingesnis bus. Ta va, aš pajutau, kad su Kūrėju tave ir apramina ir nusodina. Apie Kūrėją tai – tada suprantu, kodėl dėl ežios kaimynai tapdavo nesutaikomi priešai. Iš tikrųjų tai yra viduje tas savininkiškumo pojūtis – milžiniškas. Ir kada tu su Kūrėju, tu viską paleidi taip lengvai, lengvai, lengvai.
Tai va, mano mylimieji, ši diena man prasidėjo po šešių šiek tiek, darbu prie juodosios žemės. Ir aš labai džiaugiuosi tuo patyrimu. Ir kada aš atėjau jau pusryčių, aš prisiminiau kaip valstiečiai eidavo vos saulei patekėjus dirbti, o paskiau jau padirbėjus eina pusryčiauti. Pas mus tai vos tiktai iš miego pakilt – jau iškart prie stalo sėda, dabartiniais laikais.
Taigi, klausau Pūko radijo, na, fone jisai groja, nes šiaip Pūko nebėra ką klausyti. Tai va, ir ten vienas dainuoja – Aš esu amžinas, amžinas ir aš noriu eiti su džiaugsmu per gyvenimą. Aš noriu gyventi visoje planetoje lengvai. Ir aš pagalvojau – Štai kokie prasmingi žodžiai. – Aš amžinas, aš noriu su džiaugsmu eiti per gyvenimą ir lengvai gyventi planetoje. – Taigi yra Minties Derintojo mokymas. Ir jeigu jūs prisiminsite, buvo toks nuostabus poetas – Julius Janonis. Jis gi Širdimi gyveno su tuo kumečiu – Trauk bėruti, trauk greičiau. Poną einant pamačiau. Jis ir vėl mane rūgos, neišvaręs nė vagos. – Taigi yra tas skausmo gyvenimo patyrimas, Janonio širdyje. O dabar iš jo šaiposi – proletarų poetas, proletarų poetas. Jisai yra tos aplinkos poetas, didis poetas. Biržuose, aš nežinau, gal ir nugriovė paminklą. Buvo puikus paminklas Janonio.
Tai štai, kada atverta Širdis ir prabyla būtent Minties Derintojo teiginiai per poetą, per rašytoją. Kada intelektualiai tiktai mėgina įtikti skaitytojui ir poetas, ir romanistas ar novelistas – tada yra forma. Forma, kad kitus tarimamai nustebint. Turinio nėra – tuštybė.
Tai ir tas, kuris rašė dainos žodžius – jis buvo teisus. Juk yra gi kiekvienas amžinas, taigi yra asmenybė ir ji neturi pabaigos – su Kūrėju atrastu savo viduje ir mes žengiame. Dėl to ir dabar mes jau esame patiriantys tą pojūtį. Ir kada aš girdžiu iš jūsų Širdies besiliejančią maldą, man kyla mintis – štai kas turi būti bažnyčiose – bažnyčiose tokios maldos turi lietis, iš Širdies, ir tai būtų mokymai – mokymai iš Kūrėjo, iš jūsų lūpų, iš jūsų Širdžių. Ir tai yra Tikrovės atspindys, Kūrėjo atvaizdas, kuriuo jūs ir esate, kada atveriate save ir tuo pačiu ta Minties Derintojo diktuojama energinių virpesių pojūčio banga pavirsta į teiginius, girdimus maldos žodžiais, ta komunija gyvąja. Štai ko stinga bažnyčiai – kad ji būtų bažnyčia. O dabar, tai geriau tokios bažnyčios nebūtų, negu bažnyčia be Dievo. O Dievas tai yra gi Šaltinis ir Centras Visumos, Visos būties ir tuo pačiu kiekvieno asmens Šaltinis ir Centras. Tai jį turi tas asmuo apglėbęs laikyti ir nepaleisti. – Aš negaliu be Tavęs. Tu būk, būk visą laiką su manimi. – Apie tai turi kalbėtis tikintieji. Po pamaldų likti, neišbėgti iš bažnyčios, o dalintis patyrimais, tai ką jie patyrė per tas pamaldas. Koks viduje atsirado polėkis, o Gerumo jausmas. Ir visa tai reikia padalinti vaikams – ypač svarbu. Juk jie yra tie tušti indai, kuriuos reikia pripildyti Šviesa, gyvąja Meile, kad purvas neturėtų vietos kur surasti plyšelį.
Štai dėl ko mes ir esame tie Dvasiniai Mokytojai, kad mes galėtume būti savimi, su Kūrėju, bet kokiomis aplinkybėmis. Kad bažnyčioje šventovė būtų – viduje. Štai kur yra šventovė. Kaip ir Kristus sakė – Aš sugriausiu savo sinagogą, bet aš ją ir atstatysiu – atstatysiu. – Tai va ir mes turime savo šventovę, pirmiausia viduje, bet dabartinė tikrovė – nėra Kūrėjo. Dabartinė tikrovė tai yra iliuzija, dėl to mes negalime patekti į bažnyčią, kad galėtume šviesinti žmones, kad galėtume vesti pamaldas tenai. Mes esame parengti pamaldas vesti Širdimi ir iš Širdies, nes tai yra Kūrėjo parengimas. Štai kodėl mes esame tie tikrieji, gyvieji ir Dvasiniai Mokytojai, kokių nebuvo pasaulyje niekada, nes mes turime atrastą Kūrėją savo viduje, kaip Rojaus Trejybę ir Visuminę Dievybę AŠ ESU. Net Kristus to neturėjo, nors jis yra vienas iš dviejų Vietinės Visatos Sutvėrėjų. Ir nesvarbu kokio statuso bebūtų dvasinis sūnus ar dukra, mes esame ne mažesni. Nė vienas nesame mažesnis už Kristų. Ir aš, už bet kokį kitą Sūnų Kūrėją arba Kuriančiąją Dukrą. Mes esame Kūrėjo Sūnūs. Kūrėjo šeimoje nėra – tu svarbesnis, tu menkesnis – tu esi Mano sūnus, tu esi Mano dukra. Tad ir būk juo, būk ja – oriu sūnumi, oria dukra ir atlik tuos tau pavedamus darbus taip, kaip Aš vedu tave iš vidaus ir daryk būtent taip, kaip Aš sumaniau ir kaip Aš tave vedu, kad tu darytum. Ir tada nėra baimės, tada jūs ištariate žodį, kuris tinkamas toje vietoje ir patys atliekat darbą tokį, kad pats juodžiausias darbas tampa šventu – šventu. O Meilė tai yra tas pagrindas kurį suteikia Kūrėjas mūsų būsena. Mes turime tą būseną – Meilę – ir ji yra gyva, tikra, ir joje mes esame patys gyvi Kūrėju, nes tai yra viena – ir energija, ir protas ir dvasia. Harmoningai sulieta į vieną ir veikia sąveikaudami ir protas, ir energija, ir dvasia. Dėl to mes ir esame amžini – amžini. Ką poetas sumanė, dainoje sudėliojo, bet jis nežino viso šito nematomo mechanizmo, kad tai yra Kūrėjo sumanymas, kuris ir vadinasi – Evoliucija – turinti pradžią, bet neturinti pabaigos. Ir mes turime pradžią, bet neturime pabaigos – ir niekada neturėsime. Su tuo aš jus ir sveikinu. Amen.

Telydi jus  Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas