475. Algimanto pamokomasis žodis urantams, atvykusiems pas Algimantą į Kūrėjo Vėliavos pakėlimą - 2022 07 10

Mylimieji, nepaprastai džiaugiuosi tokia iškilminga proga, praktiškai, visatos lygio proga, kadangi niekada žmonijos istorijoje nebuvo Kūrėjui skirtos Vėliavos, iškeltos kaip Rojaus Trejybės-AŠ ESU Keturių Asmenybių Simbolio, kurį gali žmogaus akys pamatyti, ir tuo pačiu, jeigu žino tą prasmę, tai kiekvieną kartą žvelgdamas į šitą Vėliavą viduje pajunta žmogus – kažkokie virpesiai eina. Ir kita vertus, urantams tai yra ypatinga Vėliava, kuri, iš esmės, sugeria visas kitas vėliavas, kokia bebūtų šalis, kokia bebūtų tauta ar kokia nors būtų kompanija – visos tos vėliavos suplaukia į šituos virpesius, kokie čia bus – Algimantas ranka parodo į Vėliavai pakabinti skirtą stiebą. - Tai jeigu čia buvo Vytis iki šiol – aš tos tautinės vėliavos iki šiol nenorėjau kelti, nes Vytis tai vis tiek simbolizuoja Lietuvos ilgalaikę praeitį, o nuo aštuonioliktų metų, kada jau ten pasirašė Nepriklausomybės aktą, tai čia tiktai pati pati ledkalnio viršūnė. Tai ta vėliavėlė neatspindi Lietuvos. Ir aš manau, kad pakeis į šitą vėliavą, tą trispalvę, jau eina diskusijos, keletą metų. Ir kita vertus, tokios spalvos, jos taip pat rodo istoriją šito krašto į gilią praeitį, o tos trispalvės - net ir dabar tos spalvos neatitinka to būtent sukurto modelio – sodrios turi būti spalvos – jos visiškai ne tokios, kokios turi būti pagal Vėliavos išstatymą. Bet vis tiek, senovę liudija, tai yra, tas simbolis, kuris yra Vytis. Taip, kad Vyčiui laikas atėjo nusileisti ir užleisti vietą tam, kuris ir turi pajausti iš mūsų Širdžių ir Garbę, ir Šlovę, kurią mes teikiame būtent Kūrėjui, nes viskas iš Kūrėjo ir suteka į Kūrėją. Taip, kad dabar nuleidžiame šitą vėliavą – dabar bus Kūrėjo Vėliava.
Algimantas, nuleidžia nuo stiebo Vyčio vėliavą. Laikydamas rankose Kūrėjo Vėliavą, išskleidžia ją ir šypsodamasis pademonstruoja ją urantams – pasigirsta urantų plojimai. – Taip, ji plevėsuos ne tiktai Lietuvai, bet ir visai kūrinijai! – Algimantas kabina Kūrėjo Vėliavą.
Rita užduoda visiems klausimą – O koks himnas Rojaus Trejybės? – Kada jūs sukursite, tada mes jį turėsime. Buvo muzikantų, kurie kūrė, bet jie paskiau pasitraukė. – Algimantas užkabina Vėliavą.
Pasigirsta Reginos giedama giesmė Kūrėjui, kurios žodžius kūrė Arūnas, ir į mūsų Forumą patalpino dar du tūkstančiai aštuonioliktaisiais metais, liepos penkioliktą dieną - visą jos tekstą skaitykite Forume.


Mes Garbinam ir Šlovinam Tave, mūsų Kūrėjau.
Išliejęs Meilę iš Savęs, Gyvenimą vaikams pradėjai.
Rojaus Trejybe- Aš Esu, Meilės Energijos Šaltini,
Gyventi trokštam virpesiais, kurie Judėjimo Tėkme sukūrė Kūriniją.

Šviesa, Tiesa, ir Meile Okeano
Tu pakylėji tobulai, nektaras venomis sruvena,
Lietaus lašelyje esi, ir tyliai lapams šlamant
Tave matau, Tave girdžiu - Prasme visi gyvenam.


Algimantas – Nuostabu. Ačiū. Reiškia, Kūrėjo taip pareguliuota, kad štai, ir yra Kūrėją pašlovinanti giesmė, kuri atitinką tą, ką mes, urantai jau patiriame – Kūrėją kaip Asmenybę, ir Keturiuose Asmenyse. Tai va, reikia tiktai tuos žodžius, atspausdinti, išdalinti. Man ašaras išspaudė, tai – nuostabu.
Algimantas ranka parodo į jau ant stiebo užkabintą Kūrėjo Vėliavą.
Tai štai, pažymėtas šitas simbolinis taškas – pažymėtas ne tik šitoje vietoje, bet apskritai, kad iš šito taško pasklinda ta erdvė – erdvė Meilės virpesių. Juk kiek jūs bebandytumėte kažkur kitur ieškot kažkokių kitų išeičių, kaip iš sunkios padėties išsiveržti ekonomikoje, politikoje, šeimoje, mokykloje, gatvėje, darbe – nėra kitos išeities, tiktai atradimas AŠ ESU ir Rojaus Trejybės Asmenybių - Tų Trijų Šaltinių ir Centrų, kurie ir sutalpinti Visuminiame Šaltinyje ir Centre AŠ ESU. Ir galbūt kitiems yra sudėtinga suprasti, nes mes irgi ne per vieną akimirką atėjome prie šitų sampratų ir būsenų, bet supaprastintai vis tiek mes galime pasakyti – atrask Tėvą, atrask Tėvą, kurio vardą ir Biblija pateikia, ir žodžiu - bažnyčia. Ir kaip atrasti? – tada parodyti – kalbėkis kaip su Asmeniu - ne kaip su Dievu, bet kaip su Asmeniu, kuris turi tavo viduje dalelę, tą dvasią, savo kokybe lygiai tokią pat, kaip ir pats Kūrėjas, dieviškumo prasme, yra lygiai tokia pati, kokią mes turime savyje. Tai kokia yra aukštybė! Kai mes einame gatve ir vienas kitą, sakykime, pastumiame, arba vairuojant mašiną, užskersinant, kaip tai neatitinka, ką tau suteikia Kūrėjas - Save tiesiog padovanoja, ir tokie poelgiai prieštarauja tam, kas yra tavo pats tas tikrasis dieviškumo pasireiškimas - ta esencija - dieviškumo Esmė tavyje jau yra! Štai, apie tai, kaip be Dvasinių Mokytojų sužinos žmonės? Niekaip negali sužinoti. Ir aš džiaugiuosi šita diena, nepaprastai. – Akimirkai įsivyrauja tyla – Ir žinau, kad urantai pakeis – pakeis tą triukšmą, koks yra, pavirstantis karais, žudymu. Jie pakeis, nes tokia yra Kūrėjo Valia. Politikai nepakeis. Filosofų nėra, nes filosofas turi gyventi tais savo teiginiais - jie turi būti iš savojo patyrimo, o filosofuotojai - jie skaito kitų parašytas temas ir tada mėgina cituoti – čia - ne filosofija. Filosofas turi būti irgi Vedlys, einantis po Dvasinio Mokytojo, jau praminto takelio pėdomis. Jis turi harmonizuoti visuomenę, paaiškindamas, kaip susieti tą visuomenę su Kūrėju, kad būtų patenkinami visuomenės interesai visose sferose – švietimo, ekonomikos, politikos, ir filosofais turi remtis politikai, mokytojai. Mokytojai - jie gi yra subrendę jau žmonės – turi skaityti visokius traktatus. Bet jų nėra, tų traktatų nėra. Reiškia, vėl, atsiremiame į tai, kada urantai Širdimi pajaus iš vidaus, kad jis nori – nori - įnešti savo asmeninį indėlį ir į filosofiją, ir į tam tikras žmonėms pateikiamas mintis, kurias susistemintų. Taip atsiras tada bent jau straipsniai, atsiras iš tų straipsnių, tegu ir nedidelės, bet knygos, ir mes jas išleisime, kad galėtų tada jas padauginti ir skaityti.
Taip, kaip, tiesiogine prasme, net ir dabar Regina pajuto tą virptelėjimą, pajuto, kada buvo štai tas Ritos pasakymas – Reikia himno. Ir tas pasakymas išprovokavo Reginą štai šitą viešai pirmą kartą prie iškeltos Kūrėjo Vėliavos sugiedoti šitą himną - ir tai yra impulsas, kur būsena pajuntama. Tai šitaip ir visi tie filosofiniai straipsniai atsiras. Urantai mąsto – na, negerai šitaip gyventi, bet išeitis – jie žino - reikia šviesinti žmones per dvasinimą. - Tai va, tai būtų pirmas indėlis, per tų straipsnių rašymą.
Ne visi gali būti mokytojais, Dvasiniais Mokytojais, kuris pateiktų dvasinį mokymą žodžiu.
Kristus irgi, kai siuntė apaštalus skelbti Evangeliją, ne visus pasiuntė. Kitiems sako – grįžkite į savo darbus ir savo gyvenimu rodykite ir šituos darbus, ir Evangelijos prasmę, ir Tėvą. Tai ir čia, bus tų urantų, kuriems bus artima tiesiog intelektuali veikla, su dvasiniu Pamatu - su Kūrėju - tie straipsniai, tie apmąstymai apie visuomenę ir visuomenės individą. Muzikoje lygiai taip pat kils impulsas. Štai Regina pradėjo kurti eiles, atsiranda tam tikros melodijos, jos banguos - kiekvienas turi savo individualumą, ir vienas pasireikš vienaip, kitas kitaip, net tas pats yra ir su maisto virimu. Receptai iš urantų Širdies, jie gi yra gyvi, ir skonis skiriasi. Tai štai, visose srityse atsiras, kurie ir mokytojais būdami ir su vaikais norės bendrauti taip, kad mokykla bus traukos objektas vaikams įgyti žinių, vardan to, kad būtų geriau gyventi visiems. Mes negalime apimti viso pasaulio per akimirką. Reiškia, mes turime apimti Lietuvos kraštą, Lietuvos šitą mažytį, gintarinį kraštą – kaip Salomėja Nėris nuostabiai, tyrai rašė eilėraščius – Ant delno aš tau nešu tyrą gintarą – tai ta gintarinė Lietuva ir yra, kaip ir gintaras susiformuoja per milijonus metų, reiškia, tai ir yra ta gintarinė Lietuva, o mes, urantai, esame Kūrėjo sūnūs ir dukros, toje erdvėje, šitame krašte, mes jį turime pripildyti Kūrėjo turiniu – Kūrėjo turiniu, kurį mes jau patiriame. Ir iš kitos pusės, mes sistemiškai iš apreiškimų, ypač iš Urantijos Knygos, pažįstame tą sisteminį Kūrinijos ir veikimą per daugybę daugybę sūnų ir dukrų – Kūrėjo sūnų ir dukrų - tuo pačiu mes žinome, koks yra vadovavimas, kokia išmintis tą diktuoja, ir kodėl būtent yra tokie pasauliai, kaip mūsų, kur yra tamsa. Ji praeinanti, bet ji karčiai atsiliepia pasekmėmis. Tai tą žinodami, mes savyje jau galime pateikti tuos mažesnius kąsnelius žmonėms, kurie nieko apie tai nėra girdėję - ir palaipsniui Dievas, kaip idėja – žodis, išreiškiantis idėją - bus vien tik Kūrėjas, nes yra iš tikrųjų Kūrėjas. O kadangi mes turime Kūrėjo dalelytę, mes esame Bendrakūrėjai. Bendrakūrėjai! Įsivaizduokite, į kokį aukštį mes iškylame! Ne tai, kad mes susmunkame iš baimės ant kelių tardami – aš kaltas, aš kaltas, aš prisipažįstu esu kaltas – ne, aš esu Bendrakūrėjas - sūnus arba dukra Kūrėjo. Ir tas įvardijimas vietoj Dievo pakeičiant jį į Kūrėją, tai yra išplėtimas sąvokos nepaneigiant jos, bet ją išaiškinant vien tiktai vienu žodžiu. Reiškia - Jis kūrė, Jis negali griauti. Pavydas, erzulys, sumaištis - tai yra griovimas. O kūryba – tai yra impulsas iš Kūrėjo ateinantis, ir tada su Kūrėjun viskas daroma visumos Gerovei. Kūryba yra ir kūdikio kūryba šeimoje, kūryba visumos Gerovei. Jau tada, kada kyla viduje impulsas tarp vyro ir moters kurti gyvybę, tai ne šiaip kurti, kad būtų daugiau vaikų ir senatvėje kažkas padėtų – ne - tai bus Kūrėjo nauja dukra arba sūnus, ir visumos Gerovei! Šitokia mintimi kūryba vyks ir šeimose. O pradžia yra nuo tos minties, kurią urantai, kaip Dvasiniai Mokytojai, paskleis. Įvairiai, net ir pašnibždėdami mažam vaikui – pašnibždėdami, jeigu negalima garsiai pasakyti, bet paaiškindami, net ir tai, ko jis gali ir nesuprasti, į pasąmonę nusės ir tie virpesiai išplauks tinkamu metu tokie, kokie turi būti tam vaikui.
Žodžiu, mylimieji, aš jus sveikimu su tuo nuostabiu momentu, ta nuostabia akimirka – akimirka, kuri sulieja mus su amžinybe, kaip Kūrėjo pasireiškimu. Ačiū jums visiems, kad esate. – Ačiū tau Algimantai. Ačiū Kūrėjui. – pasigirsta urantų balsai ir plojimai. – Ačiū. Jūsų žodžiai, jūsų mokymai, jūsų šventovės trauka yra nenugalima, nes mus visus traukia vienas tikslas - Kūrėjo pažinimas, suvokimas, išplėtimas. Ir tai yra nuostabiausias dalykas, kokį ir galima pajausti. Mylimas Algimantai, nuoširdžiai dėkoju už jūsų tokį nuoširdų mokymą, sveikinimą mūsų visų. Ir tai yra mums dovana, dovana, kuri mums nieko nekainuoja yra išklausoma ir priimama Širdimi. Ačiū Algimantui už viską. ką jis mums yra... – Kūrėjui ačiū. – Kūrėjui ačiū.

Aš šiandien labai blogai jaučiausi. Ryte negalėjau nė vaikščioti, Bet aš nuo šešių valandų dar ploviau, tvarkiausi, ir pajutau, kad - viskas – sužlugs visa ta šventė. Negaliu atsistoti, negaliu net sėdėti. Reikia eiti šlagbaumą pakelti – kaip greitai laikas praėjo, kai viskas yra fiziškai nepriimtina. Ir sakau Kūrėjui – tai kodėl, kodėl tokią dieną, o ne po jos? Sakau – Tu įsivaizduoji, taigi atvažiuos tiek dvasinių brolių ir sesių, ir ką aš jiems parodysiu sukniubęs? Tai jiems tada kils viduje toks ir nerimas, ir nusivylimas, ir, kita vertus, ir baimė – tai gal čia yra ne tikra? Gal jis čia išsigalvoja, jeigu jam taip yra? Ir paskiau sakau – tai bent nors kiek Tu man suteik paaiškinimą, tai kodėl taip yra? Tai man Kūrėjas pasakė – Tu gyveni per daug šiltai. Šitam kūnui reikia gaivos, vėsos. – O mano temperatūra - trisdešimt šeši laipsniai kambaryje. Aš kondicionieriaus dar nejungiu. Kitame – trisdešimt keturi, kitur – trisdešimt du, apačioje – trisdešimt vienas. Duris atidarau, ir na, taip galvoju, taigi man patinka šiluma, aš gal iš Afrikos? – urantai pradeda juoktis. – na, taip aš ir kamuodavausi per šituos visus karščius. Ir visa tai dehidruodavo taip organizmą. Aš papildydavau vandeniu. Ir sako – Štai šito nereikia - yra šiuolaikinė priemonė atšaldymui – atšaldyk. Ir sako – tu Sai Babos prisimeni mintį, kad prie vėsos organizmas prisiderina. - Tai sakau, kaip reikia dabar atsistatyti, kad nors pakilčiau? – net iki šlagbaumo negaliu nueiti, kad užklijuočiau ant jutiklio izoliaciją, kad šlagbaumas nenusileistų. Užklijavau. Einu, žiūriu mėlynuoja kažkas iš anos pusės. Aš galvojau - bent trumpam dar atsigulsiu. – Kęstutis ateina. –Aš taip priėjau – Labas. – Labas. – Galvą panarinęs. – Algimantas šypsosi – Ir vat, žiūriu, kad aš negaliu stovėti. Sakau – prastai jaučiuosi – ir atsiguliau. O paskiau skambina, kad neįvažiuoja. O kaip man nueiti iki to šlagbaumo? Ir galvoju – Bet aš turiu šventovėje atsigauti. – Dar kai atvažiavo mano gimtinės Utenos urantai, sako – Oi ne, ne, mes einame, einame. Sako, tau reikia pagulėti. Sakau – Ne, ne, eikite į vidų. Na, kaip dabar, atvažiavote. Tai vat, žodžiu, aš pradėjau atsigauti, kada aš pamačiau jus atvažiuojančius. Aš tiesiog gėriau virpesius – na, kaip vampyras gėriau, kad nors kiek atsigaučiau. Ir tiesiogine prasme aš jutau, kad stiprėju, stiprėju, stiprėju. Ir vandenį gėriau. Žodžiu, Kūrėjas atgaivino. Šlovė Kūrėjui! – Algimantas šypsosi. Urantai ploja.
Taip, toliau tai - aa, dar minutę. Aš čia kaspinėlį paruošiau. Viskas turi būti, kaip sako – kaip įprasta. Štai dabar, šitas namas, dar jisai nefunkcionuoja taip, kaip Kūrėjo sumanytas. Tai dabar padarysime taip. – Virš namų slenksčio užklijuotą raudoną juostelę, perkirpo Salomėja ir Kotryna. – Algimantas visus pakvietė užeiti į vidų.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas