482. Algimanto pamokomasis žodis – Tarp kitko, jeigu jau būti, kaip sako, biednam, bet teisingam, tai reikėtų Juozapo ėmimo į dangų dieną labiau švęsti, o ne Marijos, nes Juozapas tikėjo Jėzumi, o Marija ne! – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2022 08 13

Mylimieji, mano vardas Algimantas. Sakau aš dvasinius mokymus savo įkurtoje gyvojoje šventovėje, turinčioje Kūrėjo Vardą, Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje. Tai yra – Apreikštoji Religija – Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU Apreikštoji Religija.
Ir tai nuostabu – pasaulis turi Gyvąją Religiją – vienintelę – antros tokios nėra! Yra ritualinės, susiskaldžiusios sektos – katalikų, protestantų, dar protestantų yra daug – tai baptistai, evangelikai ir taip toliau. Yra musulmonai, kurie taip pat irgi susiskaldę į šiitus, sunitus, modžahedus, žodžiu, visur yra motininės religijos, kurios suteikė tą religinę srovę. Suskilusios dėl to, kad kiekviena maža, savanaudiška, bet valdinga asmenybė norėjo save įprasminti, bet negalėdama to padaryti, tada kuria savus ritualus, bet naudodamiesi tais pačiais – jų pavadinimu – šventaisiais raštais. Jie yra jokie ne šventieji raštai, bet juos vadina tiesiog taip. Apskritai nieko švento nėra. Yra Tikrovė – Kūrėjo Tikrovė – tai yra Evoliucinė aplinka. Ir Kūrėjas sumanė Evoliuciją, kad kiekvienas Kūrėjo Sūnus ar Dukra įneštų savo indėlį į Kūrėjo Banką danguje savo gyvenimu, Gėrio darbais. Ir, kada žmogus pradeda skirtis nuo aplinkos, ypač stendamasis gyventi tikroviškai, tada jį išskiria, kadangi štai jis toks kaip balta varna, tada jį pavadina šventuoju. Bet iš tikrųjų kūrinijoje yra gyvas, tikroviškas augimas – augimas – panašėjant į Kūrėją kiekvienam individui. Ir, kada mes šiandien gyvename iliuzijoje – visame pasaulyje – tuomet tie, kurie eina Gyvuoju Keliu, išpažįsta štai šitą Gyvąją Kūrėjo Religiją, jie išsiskiria iš kitų, nes jie neturi ritualų. Jie tampa nebesuprantami aplinkai, nes, kada atrandi Kūrėją savo viduje, tiesiog Širdis pulsuoja, ir tau tada nebereikia tų ritualinių dogmų, religinių švenčių. Tiesiog Kūrėjas yra Širdyje nuolat – kas akimirką! Tai ta šventė yra kas akimirką!
Mes dabar Lietuvoje turime ilgą savaitgalį, pirmadienį bus irgi išeiginė, pavadinta religine švente – Marijos ėmimo į dangų diena. Politikai nusprendė, kad reikia atiduoti duoklę bažnyčiai – ritualą atlikti žmonėms, na, padaryti išeiginę, kad jie pasigertų, alkoholį nusipirkę kažkur. Tai – pataikavimas bažnyčiai. Bažnyčia neturi nieko bendro su religija. Religija – tai yra tai, ką mokau aš urantus – atverti Širdį Kūrėjui, atrasti Kūrėją savo Širdyje, ir savo Širdimi – nes Kūrėjas yra Tikrovės Šaltinis ir Centras. Religija – tai yra Tikrovės atspindys mūsų Širdyje – su Kūrėju – atspindys, atradus Kūrėją savuoju gyvenimu. Tai yra Religija. O tie visi Marijos ėmimai į dangų arba ten kokios Žolinės, tai yra ritualas. Tai nieko bendro su Kūrėju Širdyje, Jo atradimu neturi, bet bažnyčia, pavergusi žmogų, primeta tas religines šventes, ir dar liepia švęsti tas šventes. Kunigas nurodo, ką reikia švęsti! O kur laisva valia? Jos nėra! Reikia vykdyti tuos nurodymus, kurie yra surašyti Biblijoje, Senajame-Naujajame Testamentuose. Tokie raštai yra iškraipyti. Dvasinių Mokytojų nėra. Dvasinius Mokytojus ruošiu aš – visame pasaulyje! Aš kol kas vienas toks! Yra urantų, kurie jau gali būti Dvasiniais Mokytojais, ir jau pradeda žengti pirmuosius žingsnius, bet jie mokymus gavę yra per mane, iš manęs, yra patys ryškiausi mokymai, kokių nėra pasaulyje, ir nebus, nes, norint juos gauti, reikia būti atsidavusiam Kūrėjui, savo valią atidavusiam Kūrėjui visiškai, nepasiliekant sau nieko – tiktai Kūrėjas, Kūrėjas, Kūrėjas, ir dar kartą Kūrėjas, Kūrėjas, Kūrėjas, ir visą laiką tik Kūrėjas! Dėl to aš ir mokau iš savęs, bet tas – iš savęs – tai yra tai, ką man teikia Kūrėjas. Man knygos nebėra reikalingos – ir jau seniai – nes Kūrėjas man kalba nuolat, ir aš praplėčiu ir tų urantų, kurie nuoširdžiai atveria Širdį, ir pajunta tų žodžių, kuriuos girdi iš manęs, gelmę, prasmę, ir juos sugeria į save. Kiti praleidžia pro ausis, treti dar pasijuokia, taip, kiekvienas turi laisvą valią, bet aš žinau, ką aš sakau, ką aš darau, ir aš žinau kiekvieno laiptelį, koks yra jo laiptelis, kiek jis gali suprasti, ir kiek gali nuoširdžiai tą išpažinti. O išpažinimas – tai yra gyvenimas tuo. Štai, kur yra religija! O ne Marijos ėmimo į dangų diena! Tarp kitko, jeigu jau būti, kaip sako, biednam, bet teisingam, tai reikėtų Juozapo ėmimo į dangų dieną labiau švęsti, o ne Marijos, nes Juozapas tikėjo Jėzumi, o Marija ne! Aikštinga buvo motina – gera, besirūpinanti savo vaiku – bet ji rurodinėdavo Jėzui, kaip jam maždaug daugiau skirti dėmesio ruošiantis savo misijai, kad vėliau Jėzus net nusprendė nebepasakoti Marijai tokių dalykų, kurie jai nesuprantami, ir paskiau klaidingai daro išvadas. Juozapas gi – jis išklausydavo Jėzaus, net ir paauglio, išminties žodį, ir pakeisdavo savo sprendimą. Kada Jėzus pasakė – Aš einu su savo Tėvu pasišnekėti. – tai buvo šokas ir Marijai, ir Juozapui – Kaip tu eini pasikalbėti su savo tėvu? Taigi mes turime maldas, mes turime atitinkamą formą, o tu dabar sau, ką čia leidi taip? – Taip, Jėzus dar būdamas paauglys nusileido. – Gerai – sako – aš melsiuos taip, kaip jūs mane prašote melstis, bet vėliau vistiek aš eisiu pasikalbėti su savo Tėvu. – Žodžiu, jį irgi stabdė daugiausia motina, bet Juozapas ją apramindavo, ir tada įsivyraudavo tokia kompromisinė padėtis. Deja, Juozapas, einant keturioliktiesiems metams, jau penkioliktiesiems Jėzaus metams, žuvo – žuvo – statyboje. Taip kad Jėzui teko didžiulė našta – didžiulė našta – rūpintis dešimties žmonių šeimyna – savo jaunesniais broliais ir sesėmis, ir jaunesniųjų sesių mokymu, duonos kąsnio uždirbimu, ruošimuisi misijai, ir ištveriant tokiomis aplinkybėmis tėvo vaidmenį, nes jis atstojo visiems Juozapą – turėjo atstoti – ir jis savo šitą misiją įvykdė. Nors net ir tuo metu, kada buvo sunki aplinka auklėti, pasirodė žinianešys, kurį atsiuntė Emanuelis, o Emanuelis tuo metu, kada įsikūnijo Sūnus Kūrėjas Jėzaus iš Nazareto tapatybe, jisai vadovavo Vietinei Visatai vietoje Sūnaus Kūrėjo, kuris buvo šitame pasaulyje Jėzaus pavidalu, tai štai, žinianešys nuo Emanuelio ir perdavė žinią – Laikas pradėti rūpintis Tėvo reikalu. – Įsivaizduokite, kokia įtampa tam paaugliui! Jis negali savo šeimą – dešimties asmenų – materialiai aprūpinti, juk pradėjo tirpti santaupos, nes Juozapas paliko šeimoje labai neblogą biudžetą, ir dar turėjo porą namų, kuriuos išnuomavo – irgi buvo įplaukos – viskas pradėjo tirpti! Jėzus nebuvo, sakykime, toks kaip jo tėvas, Juozapas, darbuotojas įvairiais statybos klausymais, nors jis irgi puikiai išmanė kai kuriuos staliaus darbus, ir tą, ką darydavo, buvo nuostabiai padaryta, kad jis gaudavo daugiau užsakymų, bet to nepakako šeimai išmaitinti, reikėjo pardavinėti nekilnojimą šeimos turtą. Ir štai tam jaunam protui buvo milžiniškas stresas – ruoštis Tėvo Reikalui. Įsivaizduokite, paauglys turi mąstyti apie tai! O dabar kokie paaugliai yra? Ar jie mąsto apie Tėvo Reikalą? Ne, ne, daug ko nemąsto. Dėl to, kad nėra Dvasinių Mokytojų, jie negauna Šviesos, negauna to Sėklos užsimezgimo jų Širdies Dirvoje, kad jie, išgirdę žodį – tegul ir pasąmonėje nusėdusį – iš Dvasinio Mokytojo, tam tikromis vienatvės akimirkomis išplaukiant iš pasąmonės tiems teiginiams, girdėtiems iš Dvasinio Mokytojo, suteiktų tam tikrų apmąstymų. Paaugliai mąsto iš tikrųjų drąsiai, aktyviai, bet dabar jie neturi kompaso, nes nėra Vedlių, nėra Dvasinių Mokytojų. Mokyklos mokytojai – jie nesupranta apskritai, ką reikia mokyti – programa visiškai sujaukta, neturi logikos, o juk turi būti Dvasinis Pamatas klojamas ir mokykloje! Jo iš viso neegzistuoja! Tai tokiomis aplinkybėmis Dvasiniai Mokytojai reikalingi kaip ištroškusiai dirvai vanduo, kaip geibstančiam augalui vanduo, kaip alkanam duonos kąsnis. Be Dvasinio Mokytojo mes negalime ištaisyti, kas dabar yra sujaukta visame pasaulyje. Dėl to aš ir ruošiu Dvasinius Mokytojus visai planetai, ne tik Lietuvai, bet kol kas viskas vyksta čia.
O šiuo metu gi mes esame Pakalniuose, čia prie Utenos, mano, kaip aš vadinu, gimtojo miesto, kur aš užaugau, baigiau mokyklą, čia man miela. Mes esame Pakalniuose, dešimt kilometrų nuo Utenos. Čia vyksta Gyvosios Šventovės pamaldos. Ir iš tikrųjų nuostabu – gamta nuostabi, aplinka graži, bet būsena – kupina įtampos, nerimo. Nėra tokios – nėra tokios – kaip aš juntu, žiūrėdamas senesnius filmus, tarybinių laikų filmus, žiūrėdamas į vaizdus gatvėje, juntu žmonių tą šypseną, atsipalaidavimą, aš juntu tą nuostabų toje aplinkoje buvimą, na, sakykime taip – be didelių problemų. O dabar yra ne tik problemos – kainos kyla kaip ant mielių – elektrai, dujoms, benzinui, maistui! Valdžia nieko nedaro! Jos priedermė rūpintis, pažaboti tuos besočius gobšuolius! Jie tyli! Jie kaip pelė po šluota! Argi tai yra vadovai? Karikatūros – ne vadovai! Jiems neskauda Širdies, kad jų piniginės prikimštos tūkstančiais, o žmonės neturi – neturi – maisto – visaverčio maisto – neturi drabužių, nes nėra už ką nusipirkti, o artėja sunkus laikmetis – šildymas – išlaidos dar padidės! Ir vadovai nieko nekeičia! Nekeičia mokesčių sistemos. Nepasako – Stokite! – Briuselio kraugeriams – Nustokite engti Lietuvą! Uždarėte atominę elektrinę! Jūs reikalavote uždaryti! – Uždarė, o dabar matote, kokios yra sąlygos – mes nebeturime savos elektros, mes neišgalime apmokėti sąskaitų, nes kelia mokesčius už elektrą tokius, kad jau reikia stabdyti net ir prezidentui – stabdyti tuos gobšuolius!
Aš Igničiui parašiau, kada jie manęs paprašė įvertinti, sudarius su nepriklausomu tiekėju – nežinau, tas pseudonepriklausomas tiekėjas Ignitis – sutartį, pasveikino – Kaip mes džiaugiamės, sveikiname, kad jūs sudarėte sutartį. Paskirkite kelias minutes laiko, įvertinkite mūsų veiklą. Kaip jums buvo – sunku, nesunku svetainėje sudaryti tą sutartį? – Taip, įvertinau maždaug – dešimties balų sistema – ten tarp šešių ir septynių. Bet ten, kur komentaras, parašiau – Mane šokiravo jūsų besotis gobšumas. Jūs su manimi nesitarėte, ir aš šokiruotas – daugiau negu dvigubai jūs pakėlėte tarifą už elektrą! O kur su manimi derybos, kad mes aptartume, kokia priimtina man ta kaina? Jūs man primetate tą. Tas gobšumas gi yra nepasotinamas! O juk iš mano pinigų jūs sau atlyginimus mokate!
Štai vadovų – Lietuvos vadovų – priedermė ir yra stabdyti gobšumą. Aš prisimenu, kada tvirtindavo amerikonai – normalus pelnas didžiausiai kompanijai, jeigu jis – penki-septyni procentai per metus. Lietuviams gi prisireikė, kaip tiktai atsivėrė galimybės atsirasti privačiam verslui, šimto procentų, dviejų šimtų procentų, ir prie to išaugintos kartos – tų pseudoverslininkų – štai jos ir lupa devynis kailius nuo žmogaus, o valdžia nieko nekreipia dėmesio! Baudžiauninkai, tai lieka baudžiauninkais. Ir štai čia reikalingi Dvasiniai Mokytojai, kad jie pamokytų – prezidentą, parlamentą, vyriausybę – organizuodami seminarus jiems, kad už tokius savo neveiklumo veiksmus jiems reikės atsakyti, ir atsakyti reikės ne prieš čia esančius, bet po prisikėlimo reikės. Tai – milžiniška atsakomybė! Todėl svarbu, kad jie iš Dvasinių Mokytojų sužinotų visą kontekstą – kas jų laukia. Čia jie gali būti kaip karaliukai, bet po prisikėlimo jie bus nepraustaburniai, stovintys kampe, nedrįstantys pajudėti, nes nežinos, kaip pajudėti, kur žengti žingsnį, nes įpratę, kad visi jiems keliaklupsčiautų. Jiems bus milžiniška katastrofa! Ir labai panašu, kad dauguma jų atsisakys Gyvojo Kelio, ir bus ištrinti iš kūrinijos. Deja, tokia gali būti dabartinių vadovų, ne tik Lietuvos, visų pasaulio šalių vadovų, ir tų banksterių, kurie mezga tuos visus sąmokslus prieš žmoniją, ateitis. O juk jie irgi yra Kūrėjo sūnūs ir dukros. Kai nėra Dvasinių Mokytojų, jie nežino, kaip prasmingai gyventi šitame pasaulyje, nes jie neturėjo niekada vedlių, o jų tie tariami vedliai atvedė juos į aklavietę, kuri dabar vis akivaizdžiau yra matoma.
Štai, kodėl aš sakau, mano mylimieji – reikalingas mano dvasinis žodis, kad suskambėtų stipriau, kad jis būtų išgirstas ir pasaulyje, ir Lietuvoje, visų politikų – visų politikų – prezidentų, karalių, karalienių, princų, elgetų. Ir taip bus – bus – anksčiau ar vėliau. Kūrėjas taip sumanė, ir man suteikė misiją, ir aš ją įgyvendinsiu! Su tuo jus ir sveikinu. Amen.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Brolškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas