494. Algimanto pamokomasis žodis – Turėtų būti Širdies kalba, kuri išsakytų tos akimirkos dvasinės asmenybės būseną – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU šventovėje, Romainiuose, 2022 10 08

Mylimieji, mano vardas Algimantas. Aš ruošiu Dvasinius Mokytojus visai planetai. Sakau dvasinius mokymus lietuviškai gyvojoje Rojaus Trejybės-AŠ ESU šventovėje, o angliškai bet kur gamtoje, mieste, specialiai ieškodamas gražaus fono, kad tie, kurie angliškai klausysis mokymų, matytų ir Lietuvos mažytį kraštelį.
Kadangi dabar esame Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, šįkart Vilniuje – atvažiavau į Vilnių – ir noriu paprašyti, kad jūs neišsitęskite garbindami, kaip ir melsdamiesi. Kai kurie iš urantų taip jau nori paskaitas skaityti, o turėtų būti Širdies kalba, kuri išsakytų tos akimirkos dvasinės asmenybės būseną, kas yra esmingiausia štai tai asmenybei. O šiaip, jeigu jūs norite išsikalbėti, tai jūs po gyvųjų pamaldų galite kalbėti nors iki nakties, iki ryto! Žodžiu, malda turėtų būti skalsi, garbinimas skalsus. Ne žodžiai viską lemia, ką sako liežuvis, bet Širdis – asmenybė.
Tai štai, mes būdami Gyvajame Kelyje pirmeiviai, mes mokomės, darome klaidas, bet tuo pačiu mes stengiamės – stengiamės – save atverti Kūrėjui visu savo tapatybės būsenos pojūčiu. Tai yra neskaityti teiginiai iš įvairiausių knygų arba kaip mes jau turime Šviesos knygas-apreiškimus, tai yra intelektui teiginiai, bet ką sako asmenybės tapatybė. Tai yra tas turinys, ta gyvastis sklindanti iš vidaus, ne iš kūno, bet iš dvasios, iš dvasinės asmenybės vidaus. Tas turinys tai yra Kūrėjo Virpesiai, kurie savo energiniu dažniu transformuojasi į atitinkamus žodžius, į atitinkamus teiginius, ir kuo mes daugiau atveriame save Kūrėjui, tuo daugiau mes prisipildome per Kūrėjo Dvasią – Minties Derintoją – kuri veikia mūsų ir viršsąmonę, kuri panaudojama štai tos gyvosios komunijos akimirką, ir per pasąmonę, kada mes miegame, kai sąmonė yra atjungta, ir sąmonės akimirką pasiekia tie teiginiai, kitaip pasakius, virpesiai pasiekia mūsų sąmonės lygį, kad mes tuos virpesius sugebame paversti, transformuoti į teiginius, į žodžius, kurie ir yra Kūrėjo mums teikiamas patarimas, mums teikiama mintis, pamokymas. Dėl to ir yra skirtumas tarp ritualinės bažnyčios, kur tik intelektas apraminamas, o paskiau vėl griebiasi tų pačių piktų žodžių, prakeiksmų, ir naujų ritualų atlikimo sutinkamai su kažkokia tai diena – per Kalėdas vienokie ritualai, per Velykas kitokie, per visų šventę dar kitokie, per Marijos ėmimo į dangų dieną vėl kitokie ritualai, per, kada vyksta religinių mažesnių sambūrių suėjimai, per vadinamuosius atlaidus vėl kitokie ritualai! Tuo tarpu Gyvasis Kelias urantams numato vienintelį ritualą – atverti savo asmenybę – atverti dvasioje – paprastais, skalsiais ir tuo pačiu rupiais žodžiais! Tai net gali būti nepasitenkinimo išsakymas Kūrėjui! Išsakykite! Ir tai bus tos akimirkos būsena, ir tai bus ta komunija, ne ostija, uždedame ant liežuvio išsirikiavusiems eilėje – ir sako – Ar tu priėmei komuniją? Aš šiandien priėmiau komuniją. – ne! Komunija – tai yra bendravimas su Kūrėju, tai gyvastis, dvasios pokalbis su Kūrėju. Iš pradžių asmenybė, kadangi niekas nemokė – nebuvo dvasinių mokytojų – kad ji dalyvautų dialoge su Kūrėju, išgirstų Jį, pati išsakytų tai, ką ji trokšta išsakyti, ką vidinė būsena jaučia dvasioje, tai dar bus monologas – monologas, kai tiktai vaikas išsako savo troškimus prašymų maldoje, o garbinime jisai net neturi troškimų – jis lieja save dėkodamas, šlovindamas, bet jis iš tikrųjų ta būsena išreiškia save virpesiais. Žodis – tai yra tam tikra virpesių transformacija, kuri pereina per mūsų sąmonę, smegenis, ir kaip smegenys jau transformuoja tuos virpesius, taip mes artikuliuojame žodį, teiginį, kokį mes nukreipiame į Kūrėją. Bet Kūrėjas priima mūsų vis tiek ne žodį – virpesius – kurie eina iš mūsų. Mes galime, aišku, ir ne tik galime, mes taip ir susiauriname – virpesiai yra daug platesni, imlesni, aukštesni, ir aukštesnio energinio dažnio. Žodžiai jau apvelkami į formą, ir tuo pačiu tie visi virpesiai yra tarsi kokone – jie yra siauresni, ir tada mes tą arba mintimis pasiunčiame Kūrėjui, arba ištariame balsiai, bet Kūrėją pasiekia virpesiai – virpesiai – štai tas visas platumas, koks yra! Jam nesvarbu, kokius tu teiginius suformuluosi. Tavyje yra – tavyje yra – būsena, kur tu susilieji su Kūrėjo energiniais virpesiais, tu susilieji su tuo beformiu, bekūniu Kūrėju, Kuris yra be pradžios Asmenybė, reiškia, Egzistenciali Asmenybė, ir net Keturiuose Asmenyse. Štai tas susiliejimas tą atsivėrimo akimirką ir priklauso nuo mūsų pasitikėjimo Kūrėju, nuo mūsų pasitikėjimo savimi, tuo mes imliau panyrame į Kūrėją, ir, jeigu mūsų pasitikėjimas auga, mes tada daugiau išgirstame tai, ką sako Kūrėjas. O Jis be perstojo kalba, ir Jo kalbėjimo lygis mums nepasiekiamas iš karto. Tai palaipsniui – iš pradžių monologu – mes save įpratiname kreiptis ne tomis ritualinėmis maldomis, kurios yra bažnyčiose – evoliucinėse bažnyčiose – o mūsų šventovė ne evoliucinė, o apreikštoji, iš aukščiau sumanyta ir perteikta – reiškia, mūsų yra gyvas bendravimas, gyvas atsivėrimas asmenybės – Kūrėjo sūnaus arba dukros – su Pačiu Šaltiniu – Tėvu ir Motina – visų Tėvu ir visų Motina. Tai šita prasme mes ir turime tą Gyvąjį Kelią. Mes esame Gyvieji Vaikai, mes esame toje gyvojoje komunijoje su Kūrėju, ir mes esame jau dabar amžinybėje! Tas kūnas – tai yra tiktai laikina forma šitam mūsų tarpusavio bendravimui, bendradarbiavimui visumos Gerovei, pajaučiant, kaip veda Kūrėjas iš vidaus mus, kaip mes turime gyventi kiekvieną akimirką. O, kada mes save suliejame su Kūrėju vis giliau ir giliau, dingsta bet kokie planavimai – yra Kūrėjo vedimas, ir tu gyveni Kūrėjo vedimu. Ir tau atkrenta daugybė rūpesčių, tau atkrenta kažkokių tai siekių, kuriuos tu įsivaizduoji, kad tau atneštų pasitenkinimą, laimę, džiaugsmą. Tau Kūrėjo sumanytą Laimę tu geri, ir ja esi visą laiką sotinamas, bet tuo pačiu ugdomas naujas nepasotinamas iššūkis – troškimas dar daugiau patirti Kūrėją, ir dar aktyviau, ryžtingiau veikti visų labui, visų Gerovei, visų Šviesai, kad būtų Brolystė visame žmonijos pasaulyje! Ji apims visumą! Bet tai priklauso nuo kiekvieno asmeniškai. Ir čia yra mūsų komunija, kurios reikia mokyti – Dvasinių Mokytojų priedermė mokyti – ir tuo pačiu patiems niekada nesustoti, kad, jeigu mes jau esame Dvasiniai Mokytojai, tai mums jau nieko nebereikia! Patiems mums taip pat reikia vis giliau ir giliau panirti į Kūrėją, ir tuo pačiu bedradarbiauti su Kūrėju, kaip bedrakūrėjams bendradarbiauti. Kadangi mus veda Pats Kūrėjas, kaip Savąjį Atvaizdą, mes ir esame bedrakūrėjai, mes įgyvendiname Kūrėjo Evoliucinį Planą, Jo sumanytą, Jo patvirtintą, ir Jo įgyvendinamą.
Tai štai, mūsų tas pirminis pasaulis ir numatytas labai trumpam akimirksniui čia, kol šitas materialus pavidalas įsisavins Kūrėjo visus teikiamus gyvybinius virpesius. Kada išeikvos juos – viskas! – jis iškeliauja! Bet jis patiria – patiria – augimą, Evoliucinį brendimą, išsiskleidimą kaip gėlės žiedas iš kokono, ir tuo pačiu pradeda vysti, trauktis, bet tiktai kūnas. Viduje ta dvasia, pakylėjimas – jis tik stiprėja nuo gyvos komunijos su Kūrėju – ne ritualą atliekant, bet nuo gyvos komunijos. Jis prisipildo vis aukštesnio energinio dažnio virpesių, ir jam šitas kūnas tampa suvaržantis, per sunkus – jis nori išsiveržti iš šito kūno, jam reikia erdvės, jam reikia polėkio! Ir jis tada suvokia, kad atėjo paskutinioji akimirka šitame pasaulyje, jis gaus aukštesnio morontinio energinio pavidalo virpesių formą asmenybės-sielos tapatybei – po pažadinimo gaus tai, kas Kūrėjo ir sumanyta. Tai bus lengvesnis pavidalas be jokių ligų, be jokių patiriamų sunkumų, kokius patiria dabar dėl klaidingo gyvenimo, dėl tos gyvensenos, kuri neatitinka Kūrėjo Valios. Dėl to vyksta karai, vyksta godžių verslininkų išnaudojimas už varganus pinigus sukraunančių žmonių jiems turtus. Dėl to yra religinė dogmatiška bažnyčia, kuri verčia žmogų klūpėti prieš Dievo idėją – klūpėti prieš jį baimėje! Nėra išlaisvinimo!
Išlaisvinimas ateina tiktai atradus Kūrėją savo viduje visu savo nuoširdumu, atsivėrimu. Ir, kada jau gimsta iš dvasios tas Kūrėjo sūnus, jis pajunta, kad jame nebėra tų ydų, kurios anksčiau jį veržė, kankino, graužė kaip rūdys iš vidaus metalą, o yra Kūrėjo Amžinosios Savybės – Meilė, Gailestingumas, Teisingumas, Grožis, Išmintis, Įžvalga – yra Tikrovė – Tikrovės pasireiškimas per mūsų gyvenimo akimirkas, per mūsų veiksmus.
Tai aš dabar vėl sugrįžtu prie to – Kūrėjui reikalinga mūsų būsena, o ne ilgos poteriavimo maldos! Būkite skalsūs! Aš jūsų prašau dabar dar kartą! Amen.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas