496. Algimanto pamokomasis žodis – Kad išvengti klaidų, būtinas Kūrėjo atradimas viduje – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2022 10 16

Mylimieji, mano vardas – Algimantas. Aš ruošiu Dvasinius Mokytojus visai planetai pradėjęs nuo Lietuvos, ir sakau dvasinius Mokymus angliškai – tai mieste, gamtoje, o lietuviškai gyvojoje Kūrėjo vardo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU šventovėje – gyvojoje, nes šita šventovė neturi ritualų, kurie yra būdingi visoms kitoms bažnyčioms, cerkvėms, pagodoms, mečetėms – visur, kur vyksta malda, ten yra ritualai. Todėl šitoji Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – apreikštoji religija perteikta iš aukščiau, ji ritualo neturi – tai yra Širdies atvėrimas – ir per Širdį kalba Kūrėjo virpesiai mūsų viduje, ir jie sugrįžta Kūrėjui.
Kūrėjas mums suteikė nuostabų Evoliucinį Planą – Evoliuciją. Evoliucija – tai ne tai, ką Darvinas, sakykim, nustatė savo samprata. Evoliucija – tai yra net ir planetų atsiradimas – tų planetų, kurios yra iš saulių kilusios, tokios kaip mūsų planeta, ir kuriose gyvena daugybė, daugybė mirtingųjų – įvairių kategorijų mirtingųjų – turinčių trejas smegenis – trejus smegenų pusrutulius, du smegenų pusrutulius, kaip mes, ir yra su vienu smegenų pusrutuliu tokių žmonių. Taigi Evoliucija numato visiems – ir mirtingiesiems – tą pačią kryptį link Kūrėjo, kada mirtingasis pajunta Širdimi atsiverdamas Kūrėjui vedimą iš vidaus. Taigi Evoliucija Kūrėjo sumanyta, kad visoje kūrinijoje įsitvirtintų Kūrėjo skleidžiami Meilės Galios aukščiausio energinio dažnio virpesiai, ir kad tarpusavio bendravimas, ir bendradarbiavimas būtų nukreiptas tiktai visumos Gerovei. Ir šitame Evoliuciniame Kelyje mes padarome daugybę klaidingų sprendimų. Ir tie klaidingi sprendimai teikia mums karčių pasekmių, skausmingų pasekmių – tai ir visos ligos, ir visi virusai, ir avarijos važiuojant su mašina, skrendant su lėktuvu, bet kur! Klaidos vieniems kainuoja brangiau, kitiems ne taip brangiai, bet jos vis tiek yra skausmingos kiekvienam savo lygiu.
Tai štai, kad išvengti klaidų, būtinas Kūrėjo atradimas viduje. Bet yra dar ir kitas dalykas – ir atradus Kūrėją klaidos neišnyksta, nors jų dydis, aišku, sumažėja. Tai kas buvo anksčiau klaida, atradus Kūrėją, savaime išnyksta, tačiau aukštesniu laipteliu jau gyvenant taip pat yra evoliuciškai geresnis sprendimo būdas bet kokiam veiksmui atlikti, nes klaida – tai yra blogis. Blogis tai nėra blogai, kaip mes suprantame, kad kažkuo pakenkti kitam – blogis – kai tu nepadarai veiksmo taip tobulai, kaip tas veiksmas turi būti atliktas! Bet kadangi mes esame pradinėje pakopoje, o Tobulumas yra tiktai Rojuje, tai yra Kūrėjo energinių virpesių viso sutelkimo Centre, aišku, apie tobulą kokio nors veiksmo atlikimą mes kalbėti negalime, bet vis tiek, mes galime padaryti tą veiksmą geriau negu darėme iki to momento, kada suklydome. Juk mes tam ir mokomės, kartojame, siekiame praktinių įgūdžių, kad darytume mažiau klaidingų sprendimų, ir tų sprendimų įgyvendinimų.
Tai štai, labai dažnai žmogaus viduje štai, smegenyse, kurios yra centrinės nervų sistemos valdymo pultas, mes jaučiame sumaištį, pasimetimą, abejones, mes jaučiame nepasitikėjimą, neužtikrintumą. Vienu atveju mums trūksta įgūdžių, kitu atveju mes atsiduriame tokioje aplinkoje, kuri mums prieštarauja – mes galime pasimesti, ir tada bus atitinkamai klaidingi sprendimai, ir atitinkamos pasekmės. Ir dar yra toks labai dažnas epizodas, kada net ruoši valgį virtuvėje ir paimi peilį, ir žiūrėk, netikėtai brūkšteli per pirštą – skausmas – tas pirštas tampa nuskriaustu ir kuriam laikui gali visiškai trukdyti atlikti tuos pačius virtuvėje darbus, o tuo pačiu ir kitus darbus. O įvyksta tai dėl to, kad tą akimirką, kada kas nors pjaunama, mintys nušoka į priekį arba grįžta atgal į praeitį – nėra toje akimirkoje mintis! Akimirka – tai viso matymo aplinkos akimirka ir to atliekamo veiksmo visa ta diapazono sfera – o mintys nukeliauja tolyn, arba priešingai, į kažkokią skausmingą problemos gal nepavykusią akimirką, ir ta problemos neišsprendimo akimirka įsirėžia į pasąmonę – ir štai atliekant kokį nors darbą, jinai iškyla to darbo atlikimo akimirką. O mums reikia būti ramiam, mums reikia sutelkti savo dėmesį į tą atliekamą darbą toje aplinkoje. Štai kada mes nesame gyvoje komunijoje su Kūrėju, tada įsiterpia materialaus proto tam tikri energiniai virpesiai ir jie nustumia tą Dvasinį-Dieviškąjį asmenybės Protą, ir tada tas sunerimęs, materialus protas praranda akimirkos dėmesio sukoncentravimą. O įsivaizduokit, vairuojant automobilį praradai tą akimirką koncentraciją dėl kažkokios praeityje įvykusios neišspręstos problemos, kur iš tikrųjų galbūt tam materialiam protui skausmingos pasekmės – problema neišspręsta ir laukia milžiniškas sprendimų, naujų problemų skausmas. Bet kada tu vairuoji, tavo vidus turi būti sutelktas į tą veiksmą, nes ta problema, pasivijusi tave, nustelbia dėmesį toje akimirkoje, kuriam tu turėjai sukoncentruoti visą savo smegenų veiklą – ir tada pats visas organizmas, ir kojos, ir rankos dirba taip, kaip smegenys siunčia impulsus matydamas visą kontekstą platesne apimtimi, ir vaizdą, kuris gali sukelt pavojų – gali iššokt koks nors žvėris iš miško!
Tai štai mes turime gyventi toje akimirkoje, matydami tos akimirkos tam tikrą sferiniu matymu lauką, ir tuo pačiu atlikti veiksmą neužbėgdami mintimis į priekį, ir tuo pačiu negrįždami į praeitį.
Kada mes būsime ramybės būsenoje, neatlikdami jokio veiksmo, jeigu jums tai tinka, jūs galite apmąstyti savo kažkokias klaidas, kokios buvo tų klaidų pasekmės, bet sėdėdami ar gulėdami – neatlikdami jokių veiksmų – ypač su kokiais nors įrankiais, instrumentais, kurie gali sukelti jums skausmingų pasekmių. Žodžiu, Evoliucija ir numato tą augimo palaipsnį įgūdžių formavimą. Jie neturi būti šokinėjantys šuoliais į priekį, atgal, į priekį, atgal – jie turi būti nuoseklūs ir švelnūs, bet užtikrinti. Todėl mes, būdami Kūrėjo sūnūs ir dukros, ir suprasdami, kad Kūrėjas yra pats Geriausias, Tobuliausias Vairuotojas, mes turim atiduoti save Jo vedimui, kad Jis panaudotų mūsų rankas, kaip Savo materialų pasireiškimą – tuomet jūs vairuosite saugiai, išmintingai. Tai čia tas pats tinka bet kokį darbą atliekant – būti ryšyje su Kūrėju – tada viešpatauja tas Dieviškasis Protas – Išminties Protas – ir tų sprendimų, kokius diktuoja Pats Kūrėjas – Išminties Šaltinis ir Centras – pritaikymo konkrečiais veiksmais tokioje aplinkoje, kurioje tie sprendimai ir numatyti taikyti.
Evoliucinis Procesas yra sumanytas Kūrėjo tam, kad mes galėtume irgi pasiekti atitinkamą ištobulinimo lygį, kad būtume kitiems Dvasiniai Mokytojai. Reiškia mūsų kiekvienas šitas patyrimas, net ir tos padarytos klaidos mums kainuotų kuo mažiau skausmo, kančių, ir tada mes matytume, kaip auga mūsų pasitikėjimas, nes iškart įgūdžiai nesusiformuoja. O pasitikėjimas yra tada, kada tu gerai atlieki veiksmą – kada darai mažiau klaidų. Štai kodėl net ir Dvasiniam Mokytojui ypač svarbu skatinti tuos mokinius, kurie padaro jau taisyklingesnį veiksmą – pagirti, paskatinti. Tai apramina tą mokinį, ir tuo pačiu stiprina jo pasitikėjimą, kad jis galėtų mažiau klysti, daugiau pasitikėti savo atliekamais veiksmais. Todėl ir mokykloje mokytojas neturėtų barti mokinio niekada – jis turėtų paaiškinti, parodyti. Ir aš džiaugiuosi prisimindamas savo mokslo metus pradinėje klasėje, kaip mokytoja paėmusi švelniai už mano rankos vedžioja, kaip reikia raides vedžioti. Ji laiko mano ranką materialiai apėmusi ir vedžioja. Koks gali būti geresnis būdas, kad tu suprastum, kaip reikia tą raidę išvedžioti ant popieriaus? Ir aš džiaugiuosi, kad turėjau tokią mokytoją, kuri niekada nepakėlė balso, niekada. Čia yra mokytojo dovana.
Tai štai, Evoliucinis Procesas ir numato, kad mes kuo mažiau klystume ir tuo pačiu jaustume, kad mes norime naujo laiptelio, naujo iššūkio, norime naujų įgūdžių formavimo aukštesniu lygiu, kad ten galėtume pasireikšti taip pat visumos Gerovei. Bet aukštesnis laiptelis jau duoda pasekmių ne vien tiktai tau asmeniškai, bet ir didesniam brolių ir sesių dvasioje ratui. Sakykim, gamini sau valgyti – jeigu gyveni vienas, tai tu tiktai sau viską pasidarai – jeigu gyveni šeimoje, jau tu apimi tos šeimos narius – o jeigu esi virėjas kur nors restorane, kavinėje, štai, tu jau apimi kiekvieną, kuris ateina ir tavo sukurtą, paruoštą patiekalą valgo. Visa tai atitinkamai pasklinda virpesiais – patiekalas taip pat moko. Jeigu sako žmogus štai, kaip skanu jam buvo – jis džiaugiasi tais pietumis, buvo gražu, tai yra aukštesnio energinio dažnio virpesiai to žmogaus viduje. O juk tuos virpesius sukūrė tas pats virėjas, kuris buvo su Meile sukūręs tą patiekalą ir bendraudamas su kitais virtuvėje jį parengė. O dar aplinka, vėl, turi poveikio – kokie indai, kokia žmonių dirbančių ten laikysena, koks yra požiūris – požiūris – į tuos, kurie ateina čia pavalgyti. Ir nieko nepasakius tu išeini arba žemesniuose virpesiuose, arba pakylėtas. Tai yra Evoliucinis Procesas!
Viskas yra Kūrėjo taip sumanyta, kad mes visur, kur benueitume, išeitume pakylėti – pakylėti – įsivaizduokit, visur! Bet šitą įmanoma pasiekti, kada atrandi Kūrėją viduje, nes kitokio Kelio Kūrėjas nenumatė, juk Jis yra Evoliucijos Šaltinis, Centras, ir Autorius – tai Jis viską ir sumanė iš Savęs. Jis sumanė Brolystę, kuri turėtų pasireikšti kūrinijoje. O kas yra Brolystė? Tai ir yra pasireiškimas visų Gerovei – visų Gerovei. Dabar, kada mes žvelgiame į aplinką, tai mes matom, kokia yra aplinkos iliuzija, kurioje gyvena mūsų dvasiniai broliai ir sesės neatradę Kūrėjo. Reiškia jie daro klaidingus sprendimus, tada pasekmės karčios – o jeigu ir toliau nesimoko, o kaip gali mokytis, jeigu neatsiremia į Išminties Šaltinį ir Centrą – į Evoliucijos Autorių ir Šaltinį – nes niekas jų neišmokė šito. Štai dėl to mes ir prarandame tą supratimą, kaip reikia atlikti bet kokį paprastą veiksmą, kad neprarasti dėmesio, ir neturėti skaudžių pasekmių tiek sau, tiek ir kitiems. Amen.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas