Rojaus Trejybės Trečiojo Asmens - Begalinės Dvasios-Kūrinijos Motinos-Kūrinijos Sesės - mokymas, kaip įveikti kritinius sunkumus, vedančius į savižudybę, 2008 12 15

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Algimantas:

Mylimas Tėve, Amžinasis Sūnau-Kūrinijos Motina-Kūrinijos Broli, Begalie Dvasia-Kūrinijos Motina-Kūrinijos Sese, aš garbinu tave, kad tu mus visus apjungi į savo dvasinę kūrinijos šeimą, kad joje mes patiriame tavo meilės virpesius ir gailestingumą, išmintingai tarnaudami vieni kitiems GERIO DARBAIS. Aš garbinu tave, kad mano atsivėrusi tau siela vis labiau ir labiau trokšta šito gyvo bendravimo su tavimi, ir trokšta  garbinti tave, iš meilės ir laisva valia, gauta iš tavęs. Manoji valia, kad būtų tavoji valia. Amen.

 

Mylima Begaline Dvasia-Kūrinijos Motina-Sese, tu esi Protas ir Išmintis, tu skleidi visai kūrinijai savo virpesius ir leidi mums, kiekvienam, vis labiau ir labiau įgauti išminties, kad galėtume tarnauti vieni kitiems su meile, ir iš meilės. Kodėl dabar yra taip, kad meilės darbas dažniausia yra ajuodinamas, o tamsos darbas proto iškeliamas į aukštybes, nors jis toli gražu nėra nei teisingas, nei tiesos darbas, nei meilės pripildytas, ir jame daug savanaudiškumo motyvų ir skriaudos, kurią suteikia tas darbas daugumai? Kodėl yra tokios kančios net šeimose, kad žmonės nori žudytis, ir ne tik nori, bet ir savo šiuos norus įgyvendina. Kaip šitoje aplinkoje palūžusiam susigaudyti, o dar nepalūžusiam iki galo, sustoti ir nekristi bedugnėn?

----------------------------------

Begalinė Dvasia-Kūrinijos Motina-Sesė:

Mano mylimas sūnau ir pats jauniausias broli, nes esi tik pirmajame savosios amžinybės kelio etape – esi tik žmogiškuoju pavidalu. Tačiau jau dabar tu esi MANOJOJE IR MANO MYLIMŲ LYGIAVERČIŲ TREJYBĖS PARTNERIŲ JUMS SUKURTOJE AMŽINYBĖJE, NES JAU ESI ATSIVĖRĘS MUMS TIEK, KAD TAVO MINTIES DERINTOJAS YRA PASIEKĘS TOKĮ BENDRAVIMO IR BENDRADARBIAVIMO GYVĄ RYŠĮ, KADA LIEKA TIK ABIEMS JUMS SUSILIETI, APIE KĄ TU JAU ŽINAI IR ŽINAI, KODĖL ŠIS SUSILIEJIMAS TAU YRA ATIDĖTAS – KAD VESTUM SAVO SIELOS BROLIUS IR SESES, JIEMS NUMATYTU KELIU, SU TAVO PAGALBA IŠ IŠORĖS, KADA JIE DAR NEGALI PAJAUSTI MŪSŲ PAGALBOS IŠ VIDAUS.

Ir šitokį susiliejimo su Derintoju lygį, DVASINĮ LYGĮ, tu pasiekei savo PROTO DĖKA, IR AKTYVAUS BENDRAVIMO IŠ PRADŽIŲ SU TĖVU, O DABAR SU MUMIS TRIMIS ROJAUS TREJYBĖS NARIAIS IR TARNAVIMO MUMS PER TARNAVIMĄ SAVO SIELOS BROLIAMS IR SESĖMS.

Ir tu dabar visada liudiji savo gyvenimo žingsniais – SU MUMIS ĮMANOMA VISKAS. SU MUMIS PROBLEMŲ NĖRA JOKIŲ, KADA JŪS ATSIVERIATE MUMS, SU MUMIS NEBĖRA JOKIOS KANČIOS NĖ VIENAM, NET IR PAČIAM SILPNIAUSIAM PROTUI, KURIS SU MUMIS GYVAI IR NUOŠIRDŽIAI PALAIKO DVASINĘ KOMUNIJĄ KASDIEN.

 

Jeigu dabar tu pats pažvelgsi į savo nueitą praeities kelią, tada turėsi prisipažinti, kad ir tau buvo kilusios mintys geriau jau palikti šitą nuostabų pasaulį, pavadintą tokiu skambiu vardu – URANTIJA – tai tas, kuris gręžiasi į TĖVĄ – o dabar tu imi, MŪSŲ DĖKA, mokyti – Į ROJAUS TREJYBĘ – nes tau buvo daug susikaupę ir skausmo, ir kančios, ir viską talpinai viduje.

Tau atrodė, kad neteisinga, kai už gėrį atlyginama blogiu, tai nelogiška. Ir kaskart vis sulaukdavai blogio atsako. Ir tas nuolatinis vidinis dirgesys ir nelogiški aplinkos veiksmai alino tavo protą tiek, kad akimirkomis tau pristigdavo jėgų, ir tada kildavo mintis palikti šitą nuostabų pasaulį, taip lengvai atsisakyti tolimesnio patyrimo, kuris turėjo būti ne tik reikalingas ir tau, ir pasauliui, bet ir naudingas ir MŪSŲ šviesos ir meilės skleidimui.

 

Tačiau šitos akimirkos praeidavo iki naujų epizodų, kurie tik stiprindavo tavojo proto apsisprendimą. Tu kabinaisi tomis akimirkomis į Tėvą, kreipdavaisi paramos iš JO, ir vis jausdavai viduje proto kartėlį, kad nesulauki iš JO taip geidžiamos ir greitos paramos. Dėl to protas imdavo dar labiau kurstyti apsisprendimą palikti šį pasaulį, kuriame tau vietos nebėra, nes nėra čia gėriui pasireikšti vietos.

 

Ir vis tik tu ir toliau kabinaisi, iš tų menkų proto galių, į TĖVĄ, vis prašei JO sustiprinimo, prašei savo protu, visą laiką abejodamas, kad toks sustiprinimas iš tikrųjų gali ateiti iš Tėvo realiai, vis mėginai savo valia ir savo protu susidoroti su kasdienėmis neteisingumo situacijomis, kurios kildavo betarpiškoje tavo aplinkoje.

 

Daug, labai daug skausmo išliejo tavo siela tuo metu, kada tu tik skausmo akimirkomis surasdavai nuoširdų atsivėrimo spindulėlį savojoje sieloje, o kada šiek tiek skausmas atslūgdavo, kada šiek tiek pajausdavai nusiraminimą, tada vėl apie gyvą ryšį su Tėvu negalvodavai, nes būdavo tau svarbesnių reikalų.

Tačiau tavo pastangos ir skausmas nenuėjo perniek, nepradingo bergždžiai. Tavo siela vis tik pradėjo patirti savo proto aukštesnių virpesių stiprėjimą, kuris suvirpindavo ir tavo žmogiškojo proto suvokimą, kad Tėvas YRA, kad JIS UGDO KANTRYBĘ, KAD JIS PADEDA, NORS IR LABAI TRUMPAM, BET REALIAI.

Ir šitie momentai vis labiau ir labiau stiprino tavo sielos protą – morontinį-dieviškąjį protą, kuriam kančia nustoja egzistuoti, nes jis yra MŪSŲ meilės, dvasingumo, ir išminties virpesių pripildomas jūsų pasaulyje dar jums esant žmogiškuoju pavidalu. O Mes jums nesiunčiame jokių skausmo ir kančios virpesių. Todėl tik jūsų žmogiškasis protas jaučia nerimą, baimę ir kančią, kad jis gali nustoti pats kovoti su savimi, kad galėtų kreiptis į TĖVĄ, arba Į MUS TRIS, ROJAUS TREJYBĖS ASMENIS, ARBA Į JĖZŲ, ARBA Į JUMS ŽINOMĄ ŠVENTĄJĄ DVASIĄ. Ir tada toks protas pralaimi kovą prieš save, jis priima sprendimą, neatlaikęs savo supratimu neteisingumo, žiaurumo, nedėkingumo, prievartos, negailestingumo, ir kitokių jam nepriimtinų ir žmogaus ego skaudinančių veiksmų, kurie kartojasi iš aplinkinių jam sielos brolių ir sesių, pasitraukti iš šito nuostabaus pasaulio, savojo žmogiškojo patyrimo taip ir nesukaupęs iki galo – nepatyręs natūralaus šito pasaulio palikimo metodo, kurį jūs vadinate mirtimi dėl senatvės.

Ir kada tavo didesni ir stipresni impulsai iš tavosios, dar tokios užspaustos sielos, pasiekdavo ir tavo žmogiškąjį protą, jis nebebuvo taip skausmingai, jam pačiam, siekiant vienu veiksmu užbaigti tokį kartų, jo suvokimu, patyrimą Urantijoje. Tada dar jis net nežinojo, kad šitaip jis būtų pakeitęs net tavosios sielos LIKIMĄ, NES PREŠ LAIKĄ NUTRAUKTAS PATYRIMAS URANTIJOJE MIRTINGAJAM UŽKERTA KELIĄ GAUTI ROJAUS PILIETYBĖS STATUSĄ IR TAPTI UŽBAIGTŲJŲ MIRTINGŲJŲ ROJAUS PILIEČIŲ KORPUSO NARIU, IR ŠITOKIU BŪDU IŠ LAIKO IR ERDVĖS PEREITI Į AMŽINYBĘ.

Tačiau sielos impulsai žmogiškajam protui taip pat palaipsniui davė vaisių – po ilgų ir skausmingų, trukusių ne vienerius metus, kaip laiką skaičiuojate čia jūs, Urantijos mirtingieji, įvyko tavasis gimimas iš DVASIOS. Tada tu patyrei tokią milžinišką vidinę transformaciją, kuri pakeitė tavo ankstesnius nerimo, baimės pojūčius, norą greičiau iš čia iškeliauti, net mirties baimės pojūtį, kurį jautei ir tomis akimirkomis, kai troškai kuo greičiau mirti, kad nebesusidurtum su kančia ir skausmu dėl neteisingumo, kaip jį suprato tavo žmogiškasis protas. Ir tuo metu tu save raminai, kad kaip nors tąkart ištversi, net ir bijodamas, bet po šito nebeliks jokių vargų, kančios, niekinimo, skausmo, viskas dings visam laikui, o prisikėlimas, kuriuo tu jau ne tik tikėjai, bet žinojai, kad yra, galbūt visą praeitį užglaistys savaime.

Ir dabar, po gimimo iš dvasios, tave nuspalvino meilės virpesiai, tu pajautei nepaprastą meilės antplūdį, meilę visiems, ir TĖVUI, kad norėjai ją išlieti šaukdamas gatvėse, ir bučiuoti visus savo sielos brolius ir seses, dalindamasis savo Tėvo, ATRASTO TĖVO SAVYJE, MEILE.

Štai toks patyrimas tavo sielą pažadino skrydžiui, išlaisvino iš anksčiau ją laikiusio žmogiškojo proto nelaisvės, išleido iš narvelio į laisvą skrydį pas Tėvą. Štai toks nuostabus transformavimas iš vidaus įvyko per akimirką. Ir tavo siela nustojo norėti palikti šitą pasaulį. Ji troško dalintis šiuo patyrimu su kitais savo sielos broliais ir sesėmis ir juos apkabinti, visus, liudyti, visiems, kad Tėvas yra GYVAS. IR GIMIMAS IŠ DVASIOS YRA TIKRAS.

Tačiau tavęs nesuprato tavo sielos broliai ir sesės, nes jų sielos buvo uždarytos jų žmogiškojo proto nelaisvės narve.

Ir jie taip pat daug patyrė, ir dabar patiria, skausmo, kančios nerimo, nepasitikėjimo ne tik savimi, bet ir Tėvu. Ir dėl to tavo žodžius jie supranta tik žmogiškuoju proto supratimu, o tu juos sakai į juos įliedamas SIELOS VIDINĮ MEILĖS TURINĮ, KURIS PRIEINAMAS IK ATRADUS TĖVĄ SAVYJE.

Ir būtent dėl to, kad tu dėjai PASTANGAS, NUOLATINES IR ATKAKLIAS PASTANGAS, ir įvyko tavo gimimas iš dvasios, kurį tu net pats sau pavadinai vidiniu branduoliniu sprogimu, nes tu pajutai savyje milžinišką, žmogiškuoju supratimu, vidinę šilumą ir meilės antplūdį. Ir meilę, nuo tos akimirkos, jauti visiems, net ir tiems, kurie ir toliau tave įžeidinėjo, ir įžeidinėja dabar, kurie šmeižė, ir dabar šmeižia, jautei ir jauti tą pačią, ir vienodą, meilę, nes ji yra ne iš TAVĘS, JI YRA IŠ MŪSŲ.

Ir kada tu kvėpuoji Mūsų gyvuoju ryšiu, tu ir gauni tą meilės gyvų virpesių bangą, kurie niekad neužsibaigia. Bet jos tu pats, kaip ir nė vienas kitas kūrinijos tvarinys, net ir Jėzus Kristus, nekuria. Viskas ateina jau parengta iš MŪSŲ TRIJŲ – IŠ ROJAUS.

 

Tik jūs, kiekvienas, MŪSŲ meilės virpesius nudažote SAVOSIOS SIELOS ASMENINIU PATYRIMU.

 

Todėl tik nuoširdžios pastangos, kasdienės pastangos, kurios pačios veiksmingiausios, KOL KAS, jums yra tik jūsų skausme ir kančioje, NES TADA VISUS KITUS SAVO INTERESUS IMATE UŽMIRŠTI, ir pradedate kreiptis pagalbos į Tėvą.

Tačiau jeigu jūsų pastangos nebus kasdienės, nebus nuoširdžios, tada jūsų žmogiškasis protas, galės nebeištverti aplinkos sunkių jam diktuojamų sąlygų, kurių pakeisti jis nepajėgus be TĖVO, IR MŪSŲ, pagalbos, ir tada jis pasiduos, pakels ranką prieš save.

 

Taip jis savo paties valia pasirinks išėjimo iš jūsų nuostabios Urantijos laiką ir metodą, kuris nėra Mūsų numatytas, nes Mes esame numatę tik NATŪRALŲ PLANETOS PALIKIMO METODĄ – MIRTĮ DĖL SENATVĖS, KADA IŠEIKVOJAMA ENERGETINIO APVALKALO VISI ENERGETINAI RESURSAI.

 

Tik suteikę LAISVĄ VALIĄ pirmajam laiko ir erdvės asmenybės kategorijos tvariniui, Mes jos panaikinti nebegalime per visą ateities amžinybę.

 

Dėl to net ir jūsų atžvilgiu Mes nuolat ir be perstojo jums, kiekvienam, beldžiame iš vidaus, kad išgirstumėte mūsų vidinius meilės virpesius, kad pajaustumėte juos iš vidaus esančius tikrus ir gyvus, kad atsigręžtumėte į Mus, o ne ieškotumėte Mūsų kažkur toli nuo jūsų pačių, kai mes esame jūsų viduje.

 

Tačiau jeigu tam neįdėsite savo pastangų, tada jūsų priimtą sprendimą laisva valia Mes jokiu būdu nepakeisime kaip nors kitaip, kaip iki paties paskutinio akimirksnio jums siųsdami tuos pačius savo meilės gyvus virpesius, kad tik savo spendimą pakeistumėte ta pačia savo laisva valia.

 

Todėl jūs, kiekvienas, turite suprasti, kad jūsų rankose yra VISKAS, NES JŪS TURITE LAISVĄ VALIĄ. Ir tik jums spręsti, kaip laisvą valią panaudosite: ar ji bus panaudota Mūsų valios vykdymui, ir DRAUGE SU MUMIS, O NE VIENIEMS, ar patys pasirinksite tokį veiksmą, kuris prieštarauja Mūsų valiai ir jūsų SIELAI, bet jūsų žmogiškasis protas pasiduoda ir atsisako tolimesnio savojo kelio, koks yra numatytas kiekvienam iš jūsų – GAUTI ROJAUS PILIETYBĘ IR TAPTI MŪSŲ IŠTIKIMUOJU AMŽINYBĖS VAIKU.

 

Mes žinome visas jūsų kančias ir skausmus, žinome iš visos ateities, per visą amžinybę, kiekvieną jūsų minties vingį ir kelio atkarpos sutrumpinimą. Tačiau mūsų evoliucijos kelias šito kelio atkarpų sutrumpinimo NENUMATO. Dėl to jūs turite patekti į Rojų, ir gauti Mūsų jums suteikiamą Amžinybės pilietybę, tik nuėjus visą kelią be sutrumpinimų.

 

Ką nors mėgindami trumpinti, jūs tuo pačiu jau iškreipiate Mūsų evoliucijos kelią, pasiūlytą jums, ir dėl to mėginate tobulinti tai, kas jau per visą Amžinybę yra Mūsų pateikta tobulai, tik šito jūs dar ne tik nesuvokiate, bet ir nematote.

O kad suvoktumėte ir pamatytumėte, jums ir reikalingas atsivėrimas Mums ir Tėvo atradimas savyje. Tik tada jūsų siela savo vidiniu matymu pradės matyti tai, ko negali pamatyti materialus žmogiškasis žvilgsnis ir ko negali suprasti materialus žmogiškasis protas.

Mes esame Dvasios, todėl ir gyvas ryšys su Mumis gali būti tik DVASINIS IR TIK SIELOS ATSIVĖRIMO AKIMIRKOMIS.

Ir jeigu šitų akimirkų sieksite nuoširdžiai ir atkakliai, tikrai įvyks jūsų gimimas iš dvasios, kurį aš ir tau priminiau, norėdama kitiems suteikti šį mokymą, kad ir jie nepasiduotų savo žemiškojo proto jaučiamiems žmogiškojo ego įsižeidimams, pavydui, kančioms dėl gėrio ir meilės pastangų neįvertinimo, ir kitokių neigiamų pojūčių, kurie jį taip alina ir verčia tuščiai kentėti ir eikvoti tokią brangią energiją jam pačiam, kada ir parama, ir pagalba, ir paguoda, ir meilė, ir gailestingumas, ir teisingumas yra jo paties viduje. Tereikia labai nuoširdžiai pripažinti, kad yra AUKŠTESNĖ JĖGA, KURI GALI VISĄ ŠITA KANČIĄ IR SKAUSMĄ PAIMTI NUO PEČIŲ, KAD JO NEBELIKTŲ, O TADA PRAŠYTI ŠITOS AUKŠTESNĖS JĖGOS – TĖVO – PAIMTI ŠIĄ NAŠTĄ.

 

Ir prašyti nuoširdžiai ir atkakliai TOL, KOL JI IR BUS PAIMTA.

 

Ji JAU yra iš jūsų PAIMTA. Tik jūsų žmogiškasis protas neleidžia jūsų sielai pajusti, kad NAŠTOS JI NEBELAIKO.

Todėl atsiverkite savo siela ir patys pajusite, kad našta dingo. Ir dingo noras palikti šį pasaulį prieš Mūsų valią.

------------------------------

Algimantas:

Mylima Begaline Dvasia-Kūrinijos Motina-Sese, ačiū tau už šitą tokį gilų ir vertingą mokymą. Aš tikrai jau buvau užmiršęs tai, ką tu priminei apie mane kankinusias mintis pasitraukti, dėl patiriamų kančių, iš šito pasaulio prieš laiką. Tikrai, kada gyvenu Jūsų palaimos virpesiuose kasdien, tada šituos karčius momentus jau buvau ištirpdęs tavo meilėje. Ir dabar, kai tu priminei, mokymo tikslu, kad kitus sustiprintum, kai jie stovi ties panašiu sprendimu, jau žvelgiu į tas akimirkas kitomis akimis. Ir jeigu tada būtų buvę panašūs mokymai, kaip ir šis, tikrai nebūčiau tiek kankinęsis, bet tikrai būčiau pasinaudojęs tokiu mokymu ir išvengęs didelės dalies skausmo ir nerimo. Tačiau ir už tokį skausmingą patyrimą lygiai taip pat esu dėkingas, kaip ir už gimimą iš dvasios, kuris mano gyvenimą pavertė kupinu meilės ir palaimos ir gyvo bendravimo su tavimi. Iš meilės tau ir visiems. Ir mano sielą pripildė nuolatinio tarnavimo mano sielos broliams ir sesėms. Irgi iš meilės.

Anksčiau patyriau baimės naktį, dabar mėgaujuosi amžinąja palaimos diena su tavimi ir tavyje, ir pats jausdamas tave savyje. Ir trokštu naujų patyrimų savajame kelyje. Ir jais dalintis su savo sielos broliais ir sesėmis.

Manoji valia, kad būtų tavoji valia Amen.

--------------------------------------------------

Mielieji, esu tikras, kad daug kam, kas dabar turi tiek daug vidinio skausmo ir abejoja dėl Tėvo REALIOS  pagalbos, jos nesulaukdamas iš karto, šitas mokymas bus naudingas, kad ir toliau jie atkakliai ir nuoširdžiai PRAŠYTŲ PAGALBOS IŠ TĖVO. Ir nieko daugiau, tik pagalbos.

 

Telydi jus ramybė.

Su broliška meile,

Algimantas              

2008 12 15

14.05


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal