505. Algimanto pamokomasis žodis – O kur yra gyvenimas? Kur kūryba? Kur dvasios pripildymas? – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune 2022 11 27

Mylimieji, mano vardas – Algimantas. Aišku, man čia, gyvojoje šventovėje sakyti vardą tiems, kurie nuolat lanko ir dalyvauja gyvosiose pamaldose, atrodo trupučiuką juokinga. Bet šitą aš sakau – savo vardą – tiems, kurie žiūri YouTub‘e ir nelanko šventovės ir galbūt pirmą kartą žiūri video įrašą-vaizdo įrašą.
Taigi, aš ruošiu Dvasinius Mokytojus visai planetai, ir tuo pačiu vedu gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, ir šitą mokymą sakau per gyvąsias pamaldas. Gyvąsias pamaldas – iš tikrųjų nuostabu, kad yra gyvosios pamaldos, kur nėra ritualo yra atvėrimas savo vidaus, asmenybės, ir Gyvajame Kelyje yra gyvas gyvenimas, gyvenimas visų Gerovei. Ir aš taip, kaip mąstau apie mūsų gyvenimą – šiuo atveju aš turiu minty visos žmonijos gyvenimą – aš matau, kad jie neturi kada gyventi. Na, pirmiausiai, jie nežino kaip gyventi, o kita vertus, jie neturi kada gyventi. Ką jie daro? Jie siekia uždirbti tam tikrą darbo atlygį – tai jiems reikalingi darbai. Dirba, dirba, dirba, paskiau skaičiuoja pinigus, po darbo pavargę ilsisi ir vėl eina į darbą. Ir jeigu tų pinigų neužtenka, tada yra didžiulis nepasitenkinimas, įtampa, nuo jos pabėgti niekur negali.
O kur yra gyvenimas? Kur yra kūryba? Kur yra pakylėjimas? Kur yra dvasios pripildymas, kad tu nori tiesiog skrajoti, kaip ant sparnų. Štai, Kūrėjas sumanė tokį gyvenimą. Jis gi mums suteikė dvasinę asmenybę. Ne šitą pavidalą – nors ir jį Jo vaikai iš gyvybės plazmos jau suteikė šitai planetai būtent tokio pavidalo, kad po ilgų evoliucinių šuolių, be jungiamųjų grandžių, atsirado žmogus šitoje planetoje, kaip ir kituose septyniuose trilijonuose planetų, gyvena žmonės. Ir yra planetų, kurios turi vidutinę gyvenimo trukmę, penkis šimtus metų. Įsivaizduokite – penki šimtai metų. Kokia yra gyvenimo trukmė mūsų planetoje? Jeigu šimtmetį sulaukia žmogus, tai jam ordiną kabina. O kas tai yra – taigi vaiko amžius – reiškia dar lieka keturi šimtai metų. Tai čia vidurkis. Bet tai gyvenimas turi būti – gyvenimu. Ne darbas, valgis, namai, pinigų skaičiavimas, nuovargis, nepasitenkinimas, o – bendradarbiavimas Visumos Gerovei – kada tu jauti kaip dvasiškai, kaip broliai, kaip sesės, gyvena visumai – visumai.
Kristus buvo prieš du tūkstančius metų – tai yra mūsų Vietinės Visatos vienas iš dviejų Sukūrėjų – Sūnus Kūrėjas – save padovanojęs mums žmogiškuoju pavidalu, jis save sumažino ir energine prasme įspraudė į materialų pavidalą, kad galėtų su žmonėmis bendrauti. Ir štai, vieną kartą jisai kviečiamas – kviečiamas, sako – Jėzau, žiūrėk kiek susirinko aplink luošų, ligonių, raupsuotų. – Jis išeina į prieangį ir mato – minios plaukia, kiek jisai mato tolyn, eina vis daugiau ir daugiau. Ir susirinko daugiau negu tūkstantis ir ėjo dar daugiau, nes atėjo garsas iki jų ausų, kad Jėzus gali stebuklingai išgydyti. Ir štai, jisai atvažiavo čia – atėjo pėstute – į Kapernaumą – ir štai ten po nakties susirinkę žmonės, kad jam tarp dvasinio dieviškojo proto ir žmogiškojo proto, įvyko milžiniškas susidūrimas. Gailestis jį suėmė – ką jaučia žmogiškasis protas – gailestis. Bet Gailestingumas iš dieviškosios proto pusės sako – tai kada tu savo Misiją galėsi atlikti, jeigu tu užsiiminėsi vien tiktai stebuklų darymu, gydydamas. Tai tau nebus kada žmones mokyti-šviesti, nes tų žmonių be galo, be krašto – suluošintų, sergančių, kenčiančių, depresuotų, pamišusių. Ir štai jo viduje kova baigėsi vidiniu kompromisu – jeigu tai netrukdo nė kiek manosios valios suliejimui ir Tėvo Valios vykdymui – aš norėčiau, kad jie nesikankintų. O jau tada, kada priplūdo minios šitų suluošintųjų, kiti buvo ir atlydėti savo giminaičių, nes nepajėgė patys vieni ateiti, tai jau tada tai buvo Visatos įvykis – Visatos lygio įvykis. Jau buvo pasiruošę serafimai, tarpinės būtybės, Gyvybės Nešėjai, Fiziniai Kontrolieriai – jie jau visi virpėjo, kad tiktai vienas iš dviejų Vietinės Visatos Sukūrėjų ir Vadovų, mintimi duos kokį nors impulsą-virpesį pradėti jiems veikti, gydymo procesą akimirksniu įgyvendinti. Ir Kristui gi buvo, kaip Sūnui Kūrėjui, prieš įsikūnijimą pasakyta – Tu esi tas vienas iš dviejų Vietinės Visatos Vadovų, tu esi iš Amžinybės Šaltinio, tu gyveni amžinybe, tu neskaičiuoji sekundžių, kaip skaičiuoja planetoje žmogus. Todėl tau reikės savo protą nukreipti taip, kad tu sąmoningai visą laiką suvoktum laiko tėkmę – kiekvieną valandą. Jeigu tu tiktai prarasi tą tėkmę, vėl sugrįši į tą dieviškumą, kuriame yra amžinybė – tą pačią akimirką mintis, kurią tu tiktai pagalvosi taps realizuota, toje aplinkoje. Ir štai tas jo rungimasis tarp dieviškojo proto, turinčio Išmintį ir Gailestingumą, ir mirtingojo proto pilno gailesčio – sentimentalumą, štai jam leido sumąstyti tą mintį – jeigu tai netrukdo mano misijai vykdyti Tavo Valią, ir jeigu tai nepažeidžia Tėvo Valios, aš atiduodu viską spręsti Tėvui, tegu Jis sprendžia. Ir minioje prasidėjo jau bruzdesys, kuris labiausiai nustebino Jėzų, nes žmonės buvo per akimirką pagydyti, nes tai neprieštaravo Tėvo valiai.
Aš gi jums prieš tai sakiau – mūsų gyvenimo, apskritai, vidurkis numatytas penki šimtai metų – penki šimtai metų – be kančių, be ligų. Dabar žmogus sulaukęs ten, penkiasdešimt metų, jau sako – oi nu ką, kas čia man beliko jau gyventi. Ir dar kiek jisai kenčia nuo tų ligų, į polikliniką eina – jį atstumia, į ligoninę veržiasi – iš jo ten pasijuokia, kad net dabar jau Lietuvoj atsirado jaunų gydytojų asociacija, kuri pradėjo kovoti prieš kyšininkavimą daktarams. Sako, tai mūsų profesiją teršia, mūsų gydymą, kuris turi būti teikiamas ligoniui su meile – teršia. Sako, mes nenorime būti tarp tokių gydytojų. Jaunimas siekia gyventi be šitų kyšių. Bet valdžia tada turi numatyti atlygį, kad tai būtų orus atlygis, kad tas daktaras netiestų rankos ar kišenės, kad jam įdėtų. Jis turi turėti orų gyvenimą, bet pirmiausia jis turi išgirsti mano mokymą, pirmiausia turi atrasti Kūrėją savo viduje, kad jisai kupinas Meilės, pačių aukščiausių energinių dažnių virpesių, eitų prie to sergančiojo, dvasinio brolio ar sesės, nes jam Kūrėjas numatė penkių šimtų metų gyvenimą, šitoj planetoj – be ligų. Reiškia, tu esi tas tiltelis – tiltelis, kuriame yra pagijimas, nes į tave kreipiasi, kaip į tą, kuriuo pasitiki Jisai, bet visa aplinka – gydymo aplinka – nekuria pasitikėjimo ir jis eina kaip baudžiauninkas prieš šeimininką. Ir ta jaunoji gydytoja sako – ateina gydytojas ir jis žiūri į ligonį iš aukšto – ne iš šaukšto – be iš – aukšto. Ir tuo pačiu, ligonis eina, ir jisai jaučiasi tarsi kaltas, kad jisai trukdo tam daktarui. Bet ji irgi, sako – ligoninė, tai yra kaip ir poliklinika – tai yra ligoniams sukurta, o ne gydytojams. Ten ligonis turi jaustis pasitikintis, o ne prispaustas. Bet visa tai, vėl, yra tik atradus Kūrėją savo Širdyje ir Širdimi. Ir tiktai urantai, štai, jau atradę Kūrėją – jie turi būti jauni, trykštantys energija ir jau pasąmonę savo pakraunantys penkių šimtų metų gyvenimo ateitimi, kad kiekviena ląstelė reaguotų į šitą impulsą, bet jį pakrauti – tą impulsą – reikalingas atsivėrimas Kūrėjui ir gyvenimas Visumos Gerovei, su Kūrėju. Tai neturi būti ta būsena, kai tu dirbi tą darbą, kuris tave vargina, kankina, namuose konfliktai. Jeigu šitoks gyvenimas, jisai greitai gali nutrūkti, net ir tragiškai.
Dėl to mes ir turim tą pradinį, mažos saujelės urantų etapą, kada mes einame patys būdami kitiems Vedliai. Per džiungles mes skiname kelią, kad kiti galėtų nors kiek matyti mūsų gyvenimą. Bet mes tame gyvenime turime turėti tą pamatą – Kūrėją – kad mes patys jaustume pasitenkinimą iš gyvenimo, Pilnatvę. Tai yra gyvenimas dvasioje, bet materijos pasireiškimu tai yra tai, ką sumanė Kūrėjas. Ir atlygį jūs gausite ne tik šitame gyvenime, bet ir po prisikėlimo – atlygį – jūsų pačių didesniu pasitikėjimu Kūrėju, savimi ir patyrimais, kaip jūs gyvenote gyvenimą Visumos Gerovei, nes ten tik toks gyvenimas yra, nėra kitokio gyvenimo – Visumai, Brolystėje, Bendradarbiaujant. Su tuo aš jus ir sveikinu. Amen.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas