511. Algimanto pamokomasis žodis – O kiek Kūčių vakarienėje buvo Jėzaus – Gyvo Jėzaus? – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune 2022 12 25

Mylimieji, mano vardas – Algimantas. Aš ruošiu Dvasinius Mokytojus – visai planetai, pradėjęs nuo Lietuvos. Sakau dvasinius mokymus, kaip ir šį dvasinį mokymą sakau Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, vienintelėje pasaulyje – gyvojoje – be ritualų. Šiandien mes taip pat dalyvaujame gyvosiose pamaldose. Tie, kurie nėra atvažiavę į Kauną, prisijungia per skype‘ą, bet tai irgi yra tas pats – šventovės pasireiškimas mūsų Širdimi ir Širdyje.
O šiandien yra pirmoji Kalėdų diena. Kalėdos yra simbolinis Kristaus gimimas, nes iš tikrųjų Sūnus Kūrėjas – toks dvasinis statusas, mūsų Vietinės Visatos, turinčios Nebadono vardą, vieno iš dviejų Sukūrėjo įsikūnijimas šitame pasaulyje, Jėzaus iš Nazareto tapatybe, prieš du tūkstančius metų. Jis įvyko būtent gimimu iš moters įsčių. Marija pagimdė tą mažylį, tik ne gruodžio mėnesį – ne gruodžio dvidešimt penktąją – o karštą, rugpjūčio dvidešimt pirmąją. Tuo tarpu dabartinės Kalėdos švenčiamos daugiau simboliškai, ir tik neseniai jos pradėtos švęsti. Na, aš sakau – neseniai – santykinai, apie šešioliktą-septynioliktą amžių. O apskritai tai, Kristaus gimtadienio niekas ir nepažymėdavo, bet čia yra toks simbolinis šventimas – Kalėdos.
Šiandien važiuodamas į gyvąją šventovę, beje šventovė turi Kūrėjo vardą – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – gyvoji šventovė. Taigi, važiuodamas mažyčiu autobusiuku iš Romainių į centrą – ne visiškai centrą, iki senamiesčio – buvau vienintelis iš pradžių, vėliau įlipo dar viena moksleivė, mes dviese važiavome. Bet epizodas, kaip aš pasisveikinau su vairuotoju ir pasveikinau jį su švente – jis net nieko neatsakė ir net nesumirksėjo. Man buvo keista, juk Lietuva yra katalikiškas kraštas. Reiškia ta šventė – simbolinė šventė – nesujaudina žmogaus. O tarp kitko, Romainiuose, kada aš ėjau į sustojimą-į stotelę, nuo namo man reikėjo nužingsniuoti apie pusę kilometro. Ir netoli stotelės mane pasivijo automobilis – pirmas – nes visą laiką ėjau, nė vienos mašinos nesimatė. Tai buvo vienintelė mašina ir vairuotojas sustojo prie manęs, atidarė langą ir pasakė – sveikinu su švente. Aš sakau – ir tamstą! Žodžiu, du skirtingi žmonės tą patį rytą skirtingai pasielgė – vienas net važiuodamas sustoja, kad pasveikintų, o kitą – kai ir sveikini, jis tyli kaip žuvis. Bet žuviai lemta Kūrėjo tylėti, o žmogui lemta Kūrėjo, prabilti – ir prabilti Širdimi, prabilti taip, kaip Kūrėjas sumanęs, Meilės Galia. O vėliau įlipo į tą autobusiuką moksleivė – gal maždaug dešimtos klasės – bet ji net nepasisveikino ryte, įlipusi. Vėl, auganti jaunoji karta. Ir leidžia daryti išvadą – negerai su mūsų jaunimu. Jis nėra laisvas, jis net nežino kas yra įlipant į autobusą pasisveikinti. Aš suprantu, kada yra daug žmonių – kiekvieno nepasveikinsi, nejauku galbūt viešai prabilti, garsiai. Bet kada yra vairuotojas ir vienas keleivis, tai tas pats, kaip tu patenki į namą, užėjęs į svečius. Bet tada, kada aš mąstau vis giliau, tai tokie veiksmai, kada žmogus nereaguoja į tavo pasveikinimą – rodo kokia laukia ateitis, kokie bus veiksmai jaunimo, kokios bus pasekmės. Kada šventė nepažadina žmogaus širdies – nors ją švenčia masiškai – kiek yra išpuošta įvairių vietų, kiek yra pakabintų spalvingų lempučių, net ir ne darbo diena yra – ir viena diena Kalėdų, ir antra diena. Ir vakar ta buvo, šeimyninė vakarienė – Kūčių vakarienė, kuri sušildė – bent turėjo sušildyti – kiekvieną širdį. Tik įdomu kiek toje Kūčių vakarienėje buvo Jėzaus – Gyvo Jėzaus. Juk katalikai deda lėkštutes toms vėlėms, jau iškeliavusių iš šito pasaulio, kad jos taip pat turėtų iš ko pavalgyti.
O kiek – Gyvam – Jėzui, skirta Širdies, prie to šeimyninio stalo?
Tai, ką aš šiandien patyriau ryte iš to vairuotojo, kuris nereagavo į mano pasveikinimą su švente, ir iš tos moksleivės, kuri ir labo ryto nepalinkėjo įlipusi – nekalbant jau apie tai, kad pasveikintų su švente – tai matyt, Jėzaus Gyvo prie Kūčių bendro šeimyninio stalo – nebuvo pakviesta. Galbūt jisai kažkur, kažkam, buvo viduje – vienas, kitas gal kažkokią pasakė frazę, bet ji neišbudino tų žmonių, kurie šiandien mane vežė, ir tuo pačiu neišbudino tos jaunos merginos, įlipusios į tą autobusiuką. Todėl yra susvetimėjimas, yra saviizoliacija – viduje tylėti, bijoti ištarti žodį, sustiprinti, o tuo labiau viduje turėti tą Kristaus Tiesos Dvasią, turėti Kūrėjo amžinąją, mums suteiktą Minties Derintojo Dovaną – kad susilietume, kad mes taptume dvasiniai broliai ir sesės iš tikrųjų – ne tiktai Kristuje, kaip teigė katalikai, bet – Kūrėjuje – visos kūrinijos, dvasinės šeimos pilnateisiais nariais, bendrakūrėjais su Kūrėju, kad toji būsena būtų mūsų viduje, ypač tokios simbolinės šventės metu. Juk kiek buvo to šurmulio, kiek buvo to tam tikro laukimo tos simbolinės šventės, ir tas laukimas buvo didžiosios dalies, nuoširdus, bet jis vis tiek neatstoja Kūrėjo atradimo savo viduje. Neatstoja to būsenos pojūčio, kad aš esu Kūrėjo sūnus. Ne šiaip sau žmogus – aš esu Kūrėjo sūnus – ir mano priedermė būti Jo Atvaizdu, savo gyvenimu.
Kada atrandi Kūrėją, kada tu patiri būsena Jo gyvą pulsavimą viduje – gera būti, ir lengva būti tuo sūnumi. Tu supranti, kad aš tada tampu žmogumi – tokį, kokį sumanė šitoje planetoje pats Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU. Ir tada tas gyvenimas įgauna Prasmę. Tada tu jauti, kiek tau gera gyventi, kur tu bebūtum. Tau gera gyventi dėl to, kad tu esi Kūrėjo sūnus. Tu eini ir tu tame ėjime jauti šitą statusą – savo statusą – kurį tau padovanojo Kūrėjas. Bet tu jį nusipelnei, kad tu pajaustum būsena tą statusą. Kūrėjas suteikė tau statusą, bet Jisai taip pat pasakė – Būk tobulas, net ir toks tobulas, koks Tobulas esu Aš pats. Jis davė visas priemones, bet Jisai negali atlikti už kiekvieną iš mūsų – pastangų – kad mes patirtume būtent asmenybės pažadintą būseną. Juk tai, kad Kūrėjas mums suteikė asmenybę, gimstant mums bejėgiu kūdikiu, kaip gimė ir Kristus prieš du tūkstančius metų – lygiai tokiu būdu Kristus gimė, kaip ir mes gimėme. Kristus užaugo ir jis parodė ką reiškia, kada tu nuo pat mažumės imi bendrauti su Tėvu. Net ir toje aplinkoje, kuri buvo nepalanki jam, nes negalima sinagogoje daugybės nuostatų pažeisti – nei piešti paveiksliukų, nei kaip nori bendrauti su Tėvu, melstis kaip nori. Yra nustatytos maldų formos, yra ritualai. Ir tam mažyliui reikėjo savo valios pastangų dėka, žiūrint į žvaigždes, leisti pasireikšti vaizduotei, pakilti aukščiau tos aplinkos, kuri jį varžė-spaudė – ir jis pakilo, pradėjo kalbėtis su Tėvu, paprastais žodžiais, kaip kalbasi su savo Tėvu Juozapu. Ir jam buvo gera – jam buvo gera. Tai štai, jis palaipsniui brendo, pažino vis daugiau aplinką, ir tas pažadinimas tos Kūrėjo jam padovanotos asmenybės tapatybės Jėzaus iš Nazareto pasireiškimu šitame pasaulyje, įvyko dedant pastangas šitam mažyliui. Ir mums taip pat, kad mes pradėtume pulsuoti ta mums padovanota Kūrėjo dvasine asmenybe, kaip žmogus šitame pasaulyje, turintis statusą – būti Kūrėjo sūnumi. Mums reikalinga dėti pastangas. Mes uždelsiam su tomis pastangomis, mūsų pačių pažadinimą – uždelsiame. Mūsų niekas nemokė vaikystėje, niekas nemokė mokykloje, niekas nemokė suaugus. Bet dabar mes jau turime Urantijos Knygą, tą nuostabų Apreiškimą. Mes turime Jėzaus Kristaus Kalbu Jums Vėl, puikų apreiškimą, turime Kūrėjo mokymų tris knygas-apreiškimus, turime gyvąją šventovę. Štai, mes turime pagalbai iš išorės, milžinišką suteiktą Šviesą. O Kūrėjas mums duoda iš vidaus tą tobulą sustiprinimą, savąja Dvasia. Kristus taip pat harmoningai sulieja savo Tiesos Dvasios pasireiškimą su Minties Derintojo pasireiškimu, ir veikimu mums, viduje, kad tiktai sužadintų mūsų asmenybės pabudimą ir pastangas – kad mes su noru dėtume pastangas, kad mes patirtume ką reiškia asmenybė, kaip Kūrėjo sūnus arba dukra. Kad mes savo gyvenimą kreiptume ne taip, kaip mes norėtume, bet kaip Kūrėjas kreipia mus, kaip asmenybę. Kad mes nieko neimprovizuotume, o pajaustume vis giliau ir stipriau Kūrėjo vedimą iš vidaus, kuris yra tobulas vedimas, mes jo pranokti negalime. Bet tam, kad pajaustume – mes turime dėti pastangas. Ir tik pastangų dėka mes pajausime tą vedimą, ir nustebsite jūs, kaip gera gyventi – nieko neplanuojant. Kūrėjas mums tas pastangas suplanavęs yra. Ne veltui Kristus visą laiką sakydavo – Tebūnie Kūrėjo Valia – Tėvo. Tebūnie Tėvo Valia. Jis nuo savęs nenorėjo nieko fantazuoti, planuoti – viską atidavė Tėvo Valiai. Ir mes nieko negalime taip pat padaryti išmintingiau, kaip tiktai atiduoti save Kūrėjo vedimui iš vidaus. Tuo labiau, kad mūsų viduje Minties Derintojo veikimas yra sumanytas kiekvienam iš mūsų asmeniškai, nes būtent Minties Derintojas su mūsų protu susipažino dar Rojuje būdamas, neišsiųstas, kad apsigyventų mūsų prote. Su mūsų proto modeliu jis susipažino ir žino kuo mes ir kada užbaigsime gyvenimą materialiu apvalkalu šitame pasaulyje, ir ne tik šitame pasaulyje, bet ir per visus morontinius pasaulius, per visus Supervisatų pasaulius – per visą amžinybę, jau susilieję su Juo, ir suteikę savąją asmenybę Kūrėjo Dvasiai, kaip mes būsime per amžinybę suvienyti. Tai štai, Jis jau šitą statusą dabar žino mums čia, būnant šitoje šventovėje, būnant šitoje vietoje, ar žengiant žingsnį kur nors gamtoje, ar dirbant darbus kokius. Visur yra Kūrėjas mūsų viduje, žinantis kokia mūsų ateitis, kiekvieno.
Štai dėl to mes turime dėti pastangas, kad mes pajaustume tą palengvėjimą, pakylėjimą, sustiprinimą, kad aš esu statusu – Kūrėjo padovanotu – Kūrėjo sūnus, Kūrėjo dukra. Ir nesvarbu kokias mes gausime užduotis, kokius gausime iššūkius, net kokį turėsime mūsų dvasinių pareigų įvairų pasireiškimą, įvairiose kūrinijos vietose. Vis tiek būsena mums ir liudys mūsų dvasinę Vienovę su Kūrėju, per visą amžinybę. Net ir pasiekus Rojų, jau mūsų tobulumas bus išplėstas-padidintas, palyginus su tuo, ką mes dabar patiriame pirmajame žingsnyje ir pirmuoju žingsniu šitame pasaulyje. Ir tada būsena mums liudys, kad mes esame Kūrėjo sūnus. Tai yra pats aukščiausias tas patyrimas – būsena paliudijimas. Niekas mūsų negali pranokti, nes mes esame Kūrėjo sūnūs ir dukros. Nieko nėra aukščiau – tik pats Kūrėjas.
Įsivaizduokite, kokia mums yra Dovana – mes susiliejame su Kūrėjo Dvasia į vieną asmenybę. Nėra daugiau kitų dvasinių kategorijų, kur įvyktų susiliejimas su paties Kūrėjo Dvasia – asmenybės lygiu, susiliejimas. Ir tai yra pasakymas nebe tai, ką mes dabar sakome – mes esame viena dvasioje – ne, tada mes būsime viena asmenybe. Minties Derintojas ir mūsų dabartinis asmuo – bus viena asmenybe. Štai koks mūsų statusas, nuo paties žemiausio pavidalo – iki Kūrėjo. Ir kitų kategorijų, nėra su tokiu likimu. Kiti bus dvasiniai broliai ir sesės, bet ne tokiu dvasiniu suvienijimu su Kūrėju, kad Kūrėjo Dvasia amžinai taptų mūsų viena asmenybe.
Todėl ir dabar, eidami bet kur – mieste, turguje, keliaudami kur nors – turėkite tą mintį – aš esu Kūrėjo sūnus, arba dukra. Ir pajauskite būsena tai. Jeigu buvote sulinkę – jus ištiesins. Jeigu buvote susmukę – jus pakylės. Jeigu buvote pilni nerimo – pajausite Ramybę, Palaimą. Buvo baimės akimirkos – staiga ji dingo, nes Šviesa ir Šiluma užliejo vidų. Jūs nusiraminote. Kūrėjas teikia tiktai Palaimą. Būkite Kūrėjo sūnūs ir dukros, kiekvienas. Amen.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas