Tėvo mokymas, kodėl Klaipėdos evangelininkai neleido man kalbėti, 2009 01 03

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Tėvo mokymas, kodėl evangelininkai Klaipėdoje neleido kalbėti TĖVUI, perduotas Rojaus Trejybės šventovėje, 2009  01 0 3.

 

Algimantas:

Prieš studijuojant šį Tėvo mokymą, turiu jums pateikti paaiškinimą, KODĖL būtent paprašiau tokio mokymo.

 

Tokia buvo Tėvo valia, kad 2009-uosius sutikčiau ne su savo grupės draugais iš Vilniaus Universiteto studijų laikų, kai važiavau būtent vieno iš jų pakviestas į Klaipėdą, bet evangelikų bendruomenėje.

Man pačiam tai irgi buvo netikėta, nes Laima, paprašiusi susitikti su evangelikų vadinama pranaše, atvažiavusia iš Jungtinių Valstijų ir kuri taip pat kalba apie dvasinės šviesos pasklidimą iš Lietuvos, man pasakė, kad evangelininkų bendruomenė šlovins Viešpatį pusę dešimtos. Tuo tarpu ji minty turėjo pusę dešimtos vakaro, o aš – ryto. Todėl man reikėjo savo susirinkusiems grupiokams aiškinti, kad KAŽKODĖL einu pas evangelininkus, kai atvažiavau Naujųjų Metų sutikti būtent su jais, kurie irgi atvažiavo iš Kauno ir Vilniaus čia į Klaipėdą pasimatyti vieni su kitais ir sutikti Naujuosius drauge su savo žmonomis. Mano aiškinimo jie tikrai nesuprato. Man ir pačiam buvo daug kas neaišku, tad daug ko negalėjau paaiškinti net ir sau. Pasakiau, kad pasistengsiu prieš pusiaunaktį sugrįžti. Deja...

Mūsų, urantų, buvo keli – Laima ir Vaidas iš Klaipėdos, Vita ir Arnoldas su savo sūneliu Gustu iš Kauno ir aš.

Prieš tai kalbėdamasis su Tėvu, aš Jo klausiau, ką aš turėčiau daryti per šios bendruomenės susibūrimą. Tėvas paprašė elgtis pagal aplinkybes, pabrėždamas, kad mano yra laisva valia, kaip aš pasielgsiu, bet Jis norėtų, kad aš pasakyčiau jiems šviesos žodį ir net galėčiau pristatyti Jį patį, kad Jis suteiktų mokymą bendruomenės nariams, kurie dar niekada nebuvo girdėję kalbančio jiems TĖVO.

Kadangi su Tėvu kalbėjausi ne vieną kartą, kaip turėčiau šitoje bendruomenėje elgtis, kad jų nešokiruočiau, tai Jo kaskart buvo suteikiamas nuraminimas, kad nieko nebijočiau, ir elgčiausi taip, kaip jaus mano atsivėrusi Jam siela.

Ir vis primindavo, kad aš turiu laisvą valią, ir net galiu visiškai nedaryti nieko. Aš pasakiau Tėvui, kadangi mano valia yra sulieta su Jo valia, tai aš darysiu taip, kaip Jis manęs prašo.

 

Mes atvažiavome į bendruomenės susirinkimo patalpas gerokai anksčiau, kad galėčiau apsidairyti, kas ir kaip vyksta. Man Laima buvo paaiškinusi, kokia maždaug tvarka yra evangelininkų sambūrių metu, kada jie šlovina Viešpatį. Todėl norėjau žmonėms pasakyti šviesos žodį prieš šlovinimo pradžią, kada jie gali laisvai tarpusavyje bendrauti.

Tačiau žmonių buvo labai mažai, vos keli. Salė šalta, nekūrenama.

Kada jų pradėjo rinktis vis daugiau, tebuvo likusios kelios minutės iki pusės dešimtos, kada ir turėjo prasidėti pamaldos. Dar Laimai užsiminiau, gal vis tik vertėtų man kreiptis į žmones dabar, tačiau ji pasiūlė vis tik palaukti pastorės, nes be jos mes negalime daryti nieko.

Mano mintis buvo, kad prieš kreipiantis į žmones paprašysiu jų leidimo, ar jie patys sutiks išklausyti mano trumpą paaiškinamąjį žodį, o tada pristatysiu Tėvą, kad jie išgirstų Tėvo mokymą, skirtą visiems. Tačiau Laimos paaiškinimas, kad čia be pastorės niekas nieko nedaro, mane įtikino, kad geriau nereikia patiems daryti nieko, kas žmones išgąsdintų.

Pastorė su amerikiete pranaše ir jos vyru pasirodė tik apie dešimtą valandą. Laima mane pristatė pastorei, pasakydama, kad esu atvažiavęs iš Vilniaus. Ši labai maloniai pasisveikino, apsidžiaugusi matyt, kad net iš Vilniaus jie pritraukia pasekėjus. Tačiau aš jai iškart pasakiau, kad norėčiau kreiptis į žmones su šviesos žodžiu ir Tėvo vardu, tik netrukdydamas nusistovėjusios tvarkos. Jos šypsena dingo. Ji nelabai suprato, ką pasakiau, tad paklausė, ko aš norėčiau. Vėl pakartojau prašymą. Ji vis tiek nesuprato, todėl pasitikslino, KIENO VARDU norėčiau kreiptis. Pasakiau – TĖVO. Ji nustebo: „Oho, Tėvo? Gerai, aš jus pristatysiu.“

Su pranaše pasikalbėjome trumpai angliškai. Aš jai pasakiau irgi tą patį, ką ir pastorei. Ir visi suėjome į salę, kurioje buvo gal daugiau kaip pora šimtų žmonių.    

Prasidėjo evangelininkų susibūrimas pastoriaus kalba. Jis man daugiau priminė ne pastorių, bet pramoginių programų vedėją, kuris lieja skambias frazes, net nesuvokdamas, kad jas reikia dar pripildyti savo meilės GYVAIS virpesiais, pasiekiančiais jo atsivėrusią sielą iš Tėvo. Jis ypač ėmė aukštinti bažnyčią ir tarnavimą JAI.

Tada jis sugalvoto pakišti mikrofoną prie bet kurio evangelininko ir paklausti, ar šis TARNAUJA BAŽNYČIAI. Ir prie manęs priėjęs jis paklausė: “Ar jūs tarnaujate bažnyčiai?“ Pakišo mikrofoną prie mano lūpų laukdamas patvirtinimo apie mano tarnystę bažnyčiai. O iš mano sielos pasklido galingu balsu atsakymas: “Aš tarnauju TĖVUI, tik TĖVUI, ne BAŽNYČIAI, bet vien tik TĖVUI.“

Pastorius stovėjo pasimetęs, nes tokio atsakymo jo net pasąmonė negalėjo suprojektuoti į sąmonės lygį, jau nieko nesakant, kad jis sąmonės lygiu būtų tokio atsakymo laukęs. Ir po pauzės jis teištarė: “Taip, teisingas atsakymas.“

Daugiau niekam nebesiūlė atsakyti į jo klausimą.

Ėjo laikas, liejosi tranki muzika, pastorių kalbos, vieno, antro, trečio, ketvirto, keitėsi giesmės, tik aš niekaip negalėjau sulaukti, KADA GI BUS TĖVO GARBINIMO MALDA. Tad pats meldžiausi vienas, kad tik tokia tranki muzika, vedanti į transą, nepažeistų žmonių ausų būgnelių ir širdies veiklos, meldžiau šitiems žmonėms ramybės ir atsivėrimo tyloje, ne tokiame triukšme, kurį jie laiko Viešpaties šlovinimu, ir kuris tiek sekina energiją, kad be Tėvo pagalbos jos neįmanoma atstatyti.

Daug kalbėjo pranašė. O toji pastorė, kuri prižadėjo mane pristatyti žmonėms ir suteikti man žodį, vertė pranašės žodžius iš anglų kalbos į lietuvių kalbą. Ir pranašė kalbėjo apie naująjį apreiškimą. Ir man atrodė, kad kaip tik čia tinkama vieta suteikti žodį man, kad galėtų žmonės ir išgirsti naująjį TĖVO apreiškimą-mokymą. Tačiau jokio pristatymo nebuvo nei iš pastorės lūpų, nei iš pranašės.

Pradėjo rinkti aukas.

Vėl buvo giesmės.

Įnešė stalą su daugybe mažyčių plastmasinių indelių, pripiltų raudonųjų vynuogių sulčių ir sulaužytų žydų macų mažyčių gabalėlių. Artėjo naujametinis pusiaunaktis.

Pranašė paaiškino, kad šitos raudonųjų vynuogių sultys simbolizuoja nukryžiuoto Kristaus kraują, o šitoji sulaužyta bemielė duona – jo kūną. Ir visiems pasiūlė priimti šitą komuniją.

Kada šis ritualas buvo atliktas, pastorė pasakė, kad iki dvyliktos liko šešios minutės. Tarsi ji pati davė man ženklą, kad tų šešių minučių užteks Tėvui tarti savo žodį, kad Naujuosius Metus mes ir sutiktume su TĖVO perteikiamu GYVU MOKYMU.

Aš iš savo vietos žengiau prie scenos. Priėjau prie pastorės ir paklausiau, gal jau dabar galėčiau pasakyti šviesos žodį Tėvo vardu. Tačiau pastorė, pasimetusi, pasitraukė žingsnį į šoną, nieko nesakydama, tarsi mes nebūtume sutarę, dar prieš įeidami į salę, kad ji suteiks man žodį, kreiptis į žmones TĖVO vardu.

Tada kreipiausi į šalia stovėjusią pranašę, nes būtent ji buvo pagrindinis viso vakaro asmuo. Ir jos taip pat paklausiau, ar dabar galėčiau tarti keletą žodžių Tėvo vardu. Ji taip pat pasimetė, bet greitai patvirtino: „Na, taip, žinoma.“ Ir laikydama abiem rankomis mikrofoną, ištiesė neryžtingai jį link mano lūpų. Tačiau tuoj pat, tarsi gavusios komandą iš pasąmonės, jos rankos ir vėl prisitraukė mikrofoną prie savo krūtinės. Aš vėl paprašiau leisti pasakyti žodį Tėvo vardu. Ir ji vėl ištiesė man mikrofoną, tik dabar aš jį paėmiau į savo ranką. Atsisukau į salę ir ištariau vienintelį žodį: „Mielieji...“ Man besisukant išgirdau pastorės žodžius: “Paimkite iš jo mikrofoną.“ Prie manęs tuoj pat atsidūrė galingas, savo fizine išvaizda, jaunas vyras ir mikrofoną iš manęs paėmė.    

Per visą salę nuėjau prie paskutinėje eilėje sėdėjusio Arnoldo su dviem dėžėm knygų Jėzus Kristus KALBU JUMS VĖL, ir pasakiau, kad duosime evangelininkams NAUJAMETINIŲ DOVANŲ nuo Tėvo ir nuo Kristaus šitas knygas padovanodami.

Laima, Vita, Arnoldas, Vaidas, ir aš dalinome knygas tiems, kurie nebijojo jas paimti.

Iš manęs viena moteris ir vienas vyras net purtydamiesi, sukryžiavę rankas prieš mane, ir traukdamiesi nuo manęs atgal nesutiko paimti Tėvo ir Kristaus jiems suteiktų TOKIŲ NUOSTABIŲ dovanų.

 

Štai po šitokio patyrimo pas evangelininkus Klaipėdoje, per mūsų šventovės – Rojaus Trejybės – gyvąsias pamaldas iškart po Naujųjų Metų aš ir paklausiau Tėvo, kodėl taip įvyko.

--------------------------------------------------------------------------------------    

“... aš norėčiau, kad Tu pasakytum kodėl ir kaip tai įvyko, kad galėčiau giliau suvokti visą šitą patyrimą ir tuo pačiu, kad mano sielos broliai ir sesės taip pat galėtų pasimokyti iš jo.

------------------------------

TĖVAS:

 

Mano mylimi vaikai, Aš jus sveikinu, kad jūs šlovinate Mus.

Aš nuostabiai džiaugiuosi, kad jūsų sielos vis laibiau atsiveria, ir jūs patiriate gyvą Mūsų meilės virpesį, žadinantį jus dar labiau atsiduoti Mūsų vedimui iš vidaus. Jis nereikalauja ypatingų pastangų. Vien tiktai užtenka jūsų nuoširdumo, ir jūs jau galite pajausti Mūsų nuostabų glėbį, kuriame pilna meilės virpesių, kurie minkštai jus saugo nuo kitų jūsų sielos brolių ir sesių, kurie yra pilni kančios, skausmo, ir dėl to pilni agresijos, kadangi kančia ir skausmas kelia nepasitenkinimą savimi, menkinimą savęs, ir šitas menkinimas savęs sukelia atitinkamą veiksmą, kuris prieštarauja Mano Meilės įstatymui.

Tu važiavai ten, kur galėtum patirti, kad net ir tie tavo sielos broliai ir sesės, kurie nuostabius meilės žodžius taria lūpomis, mini Mano vardą, tačiau siela likdami ne iki galo atsivėrę Man, jie išsigąsta. Išsigąsta to, kas nėra jiems dar pažinta, kas nėra jiems suvokta. Dėl to jie, išsigandę, puola gintis, o jų ginimasis yra taip pat diktuojamas jų žmogiškojo proto, ir jis yra, gal kažkuria prasme, ir aštrus, tam tikra prasme, agresyvus.

Tačiau koks tai yra patyrimas, kada tu girdi, kai Aš kalbu apie panašius dalykus tau; kada tu girdėjai daug kartų Mane sakant, jog tave ne tik šmeiš, bet ir puls. Tačiau tu neturi nieko bijoti.

Tačiau tu jaudinaisi ir vis kreipdavaisi į Mane sustiprinimo. Sustiprinimo, kad toliau žengtum šituo Gyvuoju keliu. Ir tu patyrei šitą nuostabų patyrimą vien tiktai dėl to, kad šitoje bendruomenėje, kurioje lankeisi, jų dvasiniai vadovai nėra tie žmonės, kurie būtų atsivėrę Man ir pasitikėtų Manimi tiek, kiek sako jų lūpos, Mano vardą tardamos.

Jie turi pasitikėti Manimi savo paties viduje. Jie turi nuoširdžiai išpažinti Mane sau patys, net neištardami ir žodžių lūpomis, viduje.

Tada jų žodžiai būtų pripildyti tų meilės virpesių, ir jie kiekvieną, naujai atvykusį, priimtų su išskėstomis rankomis, pasodintų pačioje garbingiausioje vietoje ir suteiktų jam žodį. Suteiktų jam žodį, kuris pasveikintų juos iš toliau, sustiprintų juos šviesa ir meile.

Tu pats patyrei, kaip ir kiti tavo sielos broliai ir sesės patyrėte, kad užverta siela tai yra didžiausias kliuvinys žmogiškajam protui leisti pabusti dvasiai, kuri yra padovanota Mano jums visai amžinybei.

Dabar jūs dar negalite tapti dvasia savo pavidalu, bet jau galite žvelgti dvasios žvilgsniu, pranokdami net sielos žvilgsnį. Tuo tarpu žmogiškasis protas nustelbia  net ir sielos matymą. Nustelbia savo išskaičiavimais, nerimu, baime, ir dėl to siela negali pasireikšti meilės virpesiais, kad pripažintų kiekvieną savo sielos brolį ir sesę, nors ir matydama jį pirmą kartą.

Tik atsivėrusi siela net ir kitatikį pripažįsta savo sielos broliu ir sese, net ir tą, kuris skaudina, rodo prievartą, net ir tą pripažįsta sielos broliu ir sese, ir myli.

Tiktai ta siela, kuri nėra atverta, žmogiškojo proto išgąsčio yra dar daugiau suspaudžiama ir negali priimti tokių sprendimų, kurie galėtų suartinti šiuos du, iki šiol nesusitikusius sielos brolius ir seses vienoje bendroje Mano šeimoje, kaip Mano vaikus, kaip vienas kitą mylinčius brolius ar seses dvasioje.

Būtent dėl to tokie akli, neatsivėrę Man savo siela, dvasiniai vedliai taps jums didžiausia kliūtimi jūsų tarnystėje, jums einant Mano Gyvuoju keliu, nes būtent jie palaiko visuomenės dabartinį susiskaldžiusių bendruomenių įprastą statusą, nes būtent jais bendruomenės tiki, kad jų kiekvienas žodis yra tiesa.

 

Ir šitas tikėjimas, kuris yra suteikiamas iš aklų dvasinių vedlių, dar daugiau į spąstus paima ir nuoširdžiai ieškančius Manęs jūsų sielos brolius ir seses; ir tuo sunkiau jiems atsigręžti į Mane, tuo sunkiau jiems pripažinti, kad Aš esu jų viduje, nes dvasiniai vedliai, patys neatsivėrę Man, reikalauja ištikimybės bažnyčiai, bet ne Man.

Jie iškelia bažnyčią virš Manęs! Jie nemato Manęs be bažnyčios. O Aš esu be bažnyčios! Aš nesu bažnyčia.

Aš esu jūsų viduje. Jūs turite atrasti savo viduje Mane. Štai jūsų Gyvoji bažnyčia. Jūs kiekvienas esate Gyvoji bažnyčia.

Tačiau kol jūs Manęs neatrandate, jūs bažnyčia laikote tiktai arba pastatą, arba bendruomenę. Tačiau, jeigu toji bendruomenė, kiekvienas jos narys, nėra atradęs Manęs savyje, tai nėra bažnyčia. Tai yra jūsų organizacija, kurią jūs pavadinote bažnyčia.

Manoji bažnyčia yra kiekvieno iš jūsų viduje. Jinai visą laiką yra besiskleidžianti atsivėrimu Man. Ne pripažintoms dogmoms, ne ritualams, tik Man, ir tik Man. Niekam kitam.

Jeigu jūs einate Mano Gyvuoju keliu, jūs turite eiti atsiremdami į Mane, nes Aš esu jūsų viduje.

Kaip jūs galite atsiremti, neatradę Manęs? Nes jūs nežinote į ką remtis. Dėl to jūs turite iš pradžių atrasti Mane, kad patirtumėte, jog šitas nuostabus Gyvasis kelias yra tvirtas ir tikras. Dėl to jūs pajuntate, kad šitie nuostabūs Gyvieji turėklai ir yra tas kelias. Aš esu ir turėklai, ir kelias.

Atradę Mane jūs turite ir turėklus, į kuriuos galite atsiremti, ir tą kelią, kuriuo jūs galite drąsiai eiti, nes jūs, remdamiesi į turėklus, patiriate, kad jie iš tikrųjų yra atrama, ir jaučiate, eidami šituo keliu, kad kojos tikrai tvirtai žengia pačiu tvirčiausiu amžinybės keliu.

Tu tarp savo sielos brolių ir sesių ir patyrei: kokie yra vedliai, tokia yra bendruomenė.

Ir kiekviena bendruomenė turi savo vedlius. Dėl to jie tarpusavyje tiktai pripažįsta savo vedlius. Jie nepripažįsta, kol kas, Manęs kaip jų visų ir kiekvieno vedlio, nors lūpomis jie taria ir Kristaus vardą, ir Mano vardą. Bet virš Manęs jie iškelia bažnyčią. O Aš jus mokau, kad bažnyčia yra jūsų viduje, bet ji netampa bažnyčia tol, kol jūs neatrandate Manęs.

Be Manęs bažnyčios nėra. Atraskite Mane, tada tiktai atrasite bažnyčią.

Ir tada jūs galėsite būti dvasiniais vedliais savo sielos broliams ir sesėms, kurie taip pat nuoširdžiai ieško bažnyčiose, tarp keturių sienų, bendruomenėse, kuriose nėra Manęs jų pačių atsivėrusiose sielose, nes jų sielos dar apraizgytos baimės ir nerimo voratinkliais ir negali šviesti, kaip nuostabus, skaidrus švyturys kitiems sielos broliams ir sesėms.

Ir šitas patyrimas ir tau, ir tiems broliams ir sesėms, kurie buvo drauge su tavimi, suteikė patyrimą tokį, kad nebus lengvo kelio, žengiant Manuoju keliu. Bus tamsa, kuri priešinsis Šviesai. Jūs turite būti tam pasiruošę. O pasiruošimas yra tiktai per Mano Gyvą bendravimą, atsivėrus Man visa savo siela, kuri visą laiką gilės ir stiprės. Dėl to tas atsivėrimas taip pat turės vis augančią gelmę. Ir tiktai per Mano Gyvą ryšį jūs galėsite patirti, kad šitos kliūtys yra įveikiamos.

Su Manimi yra įmanoma VISKAS! Nieko nėra neįmanomo, nes kiekvienam Aš suteikiu tokią naštą, kuri jums jau šitą pačią akimirką yra įmanoma. Toji našta, kuri šitą akimirką jums yra dar per sunki, Aš jos jums ir neužkraunu.

 

Tačiau jūs gūžiatės ir nuo šitos jums pakeliamos naštos. Jūs traukiatės nuo jos. Jūs nenorite jos iš viso. O šitaip jūsų raumenys negali stiprėti. Jie ima atrofuotis. Ir tada žmogiškasis protas dar daugiau ima pasireikšti jūsų sielos atžvilgiu, o nerimas ir baimė jus paima į nelaisvę, ir jūs nebepasitikite net Mano Gyvuoju keliu, net ir Manimi.

Dėl to jūs turite nesikratyti tos naštos, kuri jau jums yra pagal pečius, nes pečiai turi stiprėti, bręsti, kad jūs pajustumėte tos naštos svorį, kad ji jūsų neprislegia, bet tas svoris jums suteikia pasitenkinimą, kai jūs jaučiate raumenų stiprėjimą, nes siela stiprėja, ir jūs jaučiate pasitenkinimą, kad nešate šitą naštą – šviesą – kitiems sielos broliams ir sesėms, nesvarbu kur jūs bebūtumėte.

Ir nesvarbu, Mano mylimas sūnau, kad tau neleido kalbėti, bet tu šitą naštą pakėlei. Tu norėjai išreikšti tai, ko Aš prašiau, bet tu nepažeidei kito laisvos valios, o kito laisva valia įsiterpė į Mano laisvą valią. Bet tai nėra neišsprendžiamas dalykas. Tai yra tiktai šiandien tokia skausminga akimirka.

Kuo daugiau jūs pasitikėsite Manimi ir nesipurtysite Mano jums suteikiamos naštos, tuo greičiau panašių patyrimų bus mažiau ir mažiau, tuo daugiau vieni kitais sielos broliai pasitikės ir prašys dalintis savuoju patyrimu; dalintis, kad augtų brolystėje, atsiremdami į Mane, visų vieną Tėvą, esantį kiekviename iš jūsų.

-----------------------

Algimantas:

Ačiū tau, Tėve. Manoji valia, kad būtų tavoji valia. Amen.



Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal