527. Algimanto pamokomasis žodis – Nuoširdumas, Įtikėjimas ir nuolatinės pastangos, būtini tam, kad negyventume iliuzijoje – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune 2023 03 05
Mylimieji, mano vardas Algimantas. Sakau jums, kurie žiūrite YouTube. O čia, Gyvojoje šventovėje, su urantais, šnekuosi sakydamas jiems, kad iš tikrųjų Gyvajame Kelyje mes esame visi, palaiminti. Palaiminti tikrąja Tikrovės pasireiškimo būsena, nes ją mes turime iš paties Kūrėjo. Ta būsena mums yra kaip atlygis už pastangas. Ir tada mes matom – šiandien, važiuodamas į šventovę aš matau kiek daug žmonių išėjo į gatvę. Eina, judėjimas. Jie eina į rinkimus. Eina, kaip anksčiau sakydavo – visi į rinkimus! – visi į rinkimus. Eina, kadangi jie dar gyvena iliuzine viltimi – bus geriau. Ir ta viltis juos palaiko – palaiko – iš vidaus.
Urantai, kurie iš tikrųjų jau yra atradę Kūrėją, ir kurie žvelgia daug giliau – gilumine prasme – jie jau mato toliau, mato aukščiau iliuzijos, nes Tikrovė yra iš Kūrėjo. Jeigu tikrovė būtų dabartine aplinka iš Kūrėjo, kokią sumanė Jisai savo Evoliuciniu Planu, tuomet iš tikrųjų visa Lietuva eitų į rinkimus – visa Lietuva eitų – nes jie žinotų, kad štai, yra žmonės, kurie eina vesti tautą Kūrėjo gyvuoju keliu, Tikrovėje. Jie norėtų paremti tuos žmones, jie surastų tokius žmones. Bet – iš kur jie surastų? Iš tų šalia esančių, kuriuos pažįsta, bet jie visi būtų pabudę dvasioje, jie pabudę būtų iš to dvasinio sąstingio, jie matytų toliau, jie pranoktų iliuziją ir žinotų, kad tautos Vedlys yra tas, kuris pats pilnas Kūrėjo Šviesos ir kryptį žino, kokia yra Kūrėjo sumanyta, pagal Jo Evoliucinį Planą. Tauta – jie gi nėra kažkokie atstumtieji, raupsuotieji, tai yra Kūrėjo sūnūs ir dukros. Bet jie gyvena dabar dar iliuzijoje, jie mano, kad ta aplinka, materija, gausa, pramogos, tai yra ta tikrovė, tas gyvenimas. Ir dar jeigu sako, kad vieną kartą gyveni, tai reikia tiek gyvenimu pasimėgauti, kad nesigailėtum jog tuščiai nugyvenai. Kokia tai yra iliuzinė nuostata. Ji klaidina tą patį jauną, subrendusį ir seną, žmogiška, fizine prasme. Dėl to, kad nėra atrasto Kūrėjo, dėl to ir sukuriama ta aplinka, sukuriama visa pasaulio žmonijos civilizacija – vartotojiška – materialia prasme – vartotojiška. O ji pasireiškia per tą vartotojiškumą, kad kuo tu daugiau sukurtum produkcijos ir atneštum už tą produkciją kuo mažesnę savikainą, didesnį pelną. Tai tada galima nuskriausti žmogų, kuris atlieka tą darbą kurdamas tą produktą – sau pasiimti daugiau, jam sumokėti mažiau. Ir tada atsiranda visuomeninis nebe teisingumas skirstant pelną. Iliuzija gyvena iš tų, kurie neturi dvasinės šviesos savo viduje, tai yra – atrasto Kūrėjo. Iliuziją maitina gyvenantys iliuzijoje. Iliuzija tai yra ta sistema, kurią sukuria patys iliuziniai Kūrėjo sūnūs ir dukros, nepabudę dvasioje. Todėl jie mato iškart gausą įvairovės. Materialia prasme – prekių, pramogų, kelionių. Ir natūralu, vienas tą įsigijęs, patyręs-pasinaudojęs, jis kitam kaip papasakoja, kyla iškart vidinė ambicija – aš irgi turiu patirti – ir dar daugiau patirti – ir dar geriau, kad galėčiau papasakoti tai, ko jisai dar nepatyrė. Prasideda lenktyniavimas, nes tas materialusis žmogaus gyvulinės kilmės protas, gyvenantis iliuzijoje, jisai yra savanaudiškas, labai godus, godumo negali nustelbti. Jisai pilnas nepasitikėjimo ir nepilnavertiškumo kompleksų, bet jis nenori būti menkinamas, bet kokia kaina jis nori tapti geresnis už kitą. Ne pats tapti geresniu – bet geresnis už kitą. Už kaimyną, už bendradarbį. Dar gali nusileisti, iš dalies, savo sūnui ar dukrai – nu tiek to, savas kraujas. Bet jau kitiems – ne. Štai tokia iliuzija, ji prieštarauja Kūrėjo Valiai, nes Kūrėjas sumanė Tikrovę, būdamas Tikrovės Šaltinis ir Centras, skleisdamas virpesius, kurie taip pat yra tikri, bet jie skirti mirtingajam gyventi Visumos Gerovei, pabudusiam iš iliuzijos, dvasioje, atradusiam Kūrėją, patį Kūrėją, savo Širdyje ir savo Širdimi. Tai metafora – Širdyje ir Širdimi – viską tu protu padarai – protu – atsiverdamas kaip Asmenybei, kaip Asmeniui, savo malda, komunija. Savo kasdieniais žodžiais, išsireiškimais, atsiverdamas, t.y. išsisakydamas save, pačias paprasčiausias mintis – bet nuoširdžiai. Ir jeigu šitas pastangas dedi nuolat, atkakliai, net jeigu ir nejauti to atlygio iš Kūrėjo, kaip tu galėtum pasakyti – aš atradau Kūrėją – šito negali pasakyti neatradęs, jis klaidžioja. Jam atrodo vienu metu, kad atradęs. Kitu metu kito klausia – ar gal aš atradęs, o gal ir neatradęs? Reiškia – dar neatradęs, jeigu tu nežinai. Atradimas tai yra jau – būsena. Ir štai, jeigu nenutrauki šito nuoširdaus bendravimo, šitos nuoširdžios komunijos su Kūrėju, visuomet anksčiau ar vėliau, bus Kūrėjo atradimas. Jeigu ne šitame pasaulyje, tai po prisikėlimo. Bus – atradimas. Bus gimimas iš dvasios. Ir tada įvyks transformacija, kokybine prasme. Pabudimas iš iliuzijos, jau nebe intelektualia samprata, bet dvasine, dvasios samprata. Ir šitas pabudimas, jeigu jis įvyksta dar šitame pasaulyje, štai tada tu ir nori iš meilės, visiems, tu nori tos tikrovės, kuri būtų pagal Kūrėjo sumanytą Evoliucinį Planą. Kad būtų tie žmonės iš tikrųjų, Vedliai einantys su Kūrėju ir vedantys tautą, šalį, kad būtų Tikrovė, ne iliuzija, šitoje šalyje. Tikrovė negali atsirasti iškart visoje žmonijoje. Ji atsiranda iš pradžių viename asmenyje, kuris paskleidžia tą Šviesą kitam. Tai vienas išgirdęs, irgi deda pastangas, ir nušvinta. Kitas, nenušvitęs, sako, tai kam aš dėsiu pastangas, vis tiek nieko neišeina. Pasitraukia iš šito kelio.
Dėl ko klupinėjo Jėzaus apaštalai, kartu gyvenę su Jėzumi daugiau negu trejus metus. Net intelektualia prasme jo nesuprato mokymo. Tai jau nekalbu apie dvasinę. Jie nebuvo gimę iš dvasios, bet jie buvo nuoširdūs. Jie turėjo tą bruožą, kurio stigo Judui Iskariotui. Jis intelektualus buvo, labiausiai išsilavinęs iš visų apaštalų. Ir iš Judėjos, vienintelis, kiti iš Galilėjos. Iš Galilėjos kas ten gero gali išeiti. Ir Jėzus iš Galilėjos, apaštalai iš Galilėjos. Nu ką jie gali žmonėms pasakyti verto. O iš Judėjos tai yra tas, kas gali išeiti, ir pranašai iš Judėjos turi būti.
Tai štai, Judas savo intelektu pranokęs kitus, bet nuoširdumo stygius, Įtikėjimo stygius, tuo pačiu ir pasitikėjimo Jėzumi, ir kitais apaštalais, atvedė prie to, kad jis pradėjo kritikuoti ir patį Jėzų. Kritikuoti. Tai jis leidžia per daug brangius aliejus panaudoti, kad kojas nuplautų – galima geriau panaudoti. Štai tas intelekto proveržis, vis giliau gręžia jame rūdžių – dvasine prasme veikimu asmenybėje, vis naujas ir naujas ertmes, skylėmis paversdamas patį asmenybės turinį. Štai, dėl to jis jau ir nebegalėjo ištverti pašaipų. Atrodo, nu kas yra pašaipa. O jam tai buvo smūgis – smūgis – kuris privertė jį ne dėl sidabrinių trisdešimties, bet dėl to, kad jisai iš tikrųjų tikėjosi štai iškilti toje senojoje karalystėje. O Jėzaus karalystė kažkokia tai nesuprantama ir jam pačiam. Jis ten nieko, negauna to atlygio. Tai štai, dėl tų visų pašaipų jis nutarė irgi, atsitraukti nuo jų visų. Bet jis buvo sąžiningas, visus pinigus perdavė. Niekada nepasinaudojo sau tais pinigais. Iždą atidavė Andriejui, kuris paskiau Motiejui atidavė.
Štai, reiškia – nenuoširdumas, nėra Įtikėjimo, nėra nuolatinių pastangų – ir asmenybė gyvens toliau iliuzijoje. Bėgs į rinkimus – bėgs. Išrinks tuos pačius iliuzorinius Kūrėjo vaikus, dukras, sūnus, ir vėl, eilinį kartą sakys – ne tuos išrinkome. Vėl jie melavo, apgavo ir vėl viskas blogėja. Ir blogės, mano mylimieji. Kol urantai nepadės. Amen.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas