66. Tėvo mokymas Arūnui, 2009 02 02

Algimantas:

Mielieji, šitokio patyrimo dar nebuvau patyręs per maldą niekada. Tėvas pats pasiūlė man užrašyti mokymą Arūnui.

Mano mylimas sielos broli Arūnai, aš visas šitas dienas mąsčiau, kaip Tėvo paklausti apie tavo padėtį, kai perskaičiau tavo prašymą Forume. Ir šiandien, kada mūsų kolektyvinės maldos metu meldžiausi ir už tave, mane perskrodė Tėvo mintis, kad JIS pats nori tau suteikti mokymą.

Tada man ir pačiam kilo viduje šypsena, štai kaip pats Tėvas mane PAMOKĖ, kada aš vis delsiau įgyvendinti tavo, Arūnai, prašymą, ir mane Tėvas švelniai  pastatė į vietą – neatidėliok ir neišsisukinėk, ką gali padaryti DABAR – kai aš tiek laiko vis nesuradau būdo, kaip Jo paprašyti mokymo TAU. O Tėvas surado būdą, ir pats PASIŪLĖ užrašyti šitą mokymą DABAR.

Tą aš su mielu noru ir padariau.

Tėvas:

Mano mylimas sūnau, kurį žemiškieji tėvai pavadino Arūnėliu, tu esi pats mylimiausias manosios kūrinijos sūnus, nes tave Aš myliu visa savo, kaip jūs pasakytumėte širdimi, nors jos aš neturiu, kaip neturiu ir jokio jums suvokiamo pavidalo.

Aš jus visus myliu vienoda ir nedalijama meile.

Aš jus visus apglėbiu VISUMINE MEILE, kuri kaip šydas, yra pripildžiusi visą kūriniją. Ji gyva ir pulsuojanti.

Ir jūs, kiekvienas galite šitą pačią Mano meilę taip pat paįvairinti savosios sielos atvertu Man virpėjimu.

Šitą Aš tau, mano mylimas sūnau, Arūnai, sakau ne dėl to, kad tave guosčiau, kaip tau sunku, bet kad sustiprinčiau, jog tu nustotum menkinti save, kaip nevertą Manęs.

Aš ir tu esame VIENA DVASIOJE, nes tavyje pulsuoja Manoji amžina dalelė, kurią jūs vadinate Minties Derintoju, ir kuri yra gyva. Tai kaip gi tu gali laikyti save nevertu Manęs, jeigu Aš pats tave laikau savo mylimiausiu sūnumi?

Jūsų Visatos Sūnus Kūrėjas, kurį jūs žinote, o kai kurie jau ir pažįstate, kaip Jėzų iš Nazareto, gydydamas savo sielos brolius mirtinguosius, nepailsdamas kartodavo, jog juos išgydė jų įtikėjimas. Jis pats buvo tiek įtikėjęs į Mane, kad labai retomis akimirkomis suabejodavo Mano valios pasireiškimu net materialiu pavidalu gydant žmones. Tačiau net ir tada jis viską palikdavo Mano valiai. Net ir sakydamas paralyžiuotajam: “Stokis, pasiimk savo gultą ir eik,“ Jėzus pasitikėjo MANO valia.

Todėl ir tu žinai ne savo žmogiškuoju protu, bet sielos atsivėrusiu Man morontiniu ir dieviškuoju protu, kuris auga į amžinąjį dvasinį protą, kad tu nori įtikėti. Nori įtikėti į Mane, į SAVO TĖVĄ, KURIS YRA IR JĖZAUS TĖVAS.

Tavo žmogiškasis protas apie įtikėjimą į Mane net negalvoja. Jis tave laiko supančiojęs, ir tau stato užkardas, kad tik tu nežengtum tvirtesnio žingsnio link MANĘS, o tikrovėje PAS MANE.

Todėl tau, mano mylimas sūnau, sakau Aš - kelkis iš savojo žmogiškojo proto paralyžiaus, imk gultą, ir eik atsirėmęs į savo sielos tikėjimą, kuris tau diktuoja šitą pačią mintį, kad tu nori ĮITKĖTI, NORI PATIRTI MANE. Aš tau sakau, kad tu JAU ESI ĮTIKĖJĘS, NES TU NEBENORI RITUALŲ TAMSOS, O TROKŠTI GYVO MANĘS. Ir Mane gyvą tu patirsi per nuoširdų atsivėrimą man, kada skaitysi šitą patį Mano tau suteikiamą mokymą po jūsų bendros maldos.

Mano mylimas sūnau, tu nesi toks paralyžiuotas savo siela, kaip tau atrodo. Tu esi šviesos spindulys, kuris netrukus suspindės visiems Mano kitiems sūnums ir dukroms, jūsų sielos broliams ir sesėms.

Ir tu pats būsi nustebęs savo paties tokia skleidžiama šviesa.

Tačiau žinok, šitoji šviesa yra iš Manęs ir jos tu negali uždegti pats, kad ir kiek norėtum. Tu jos tik gali pasisemti, prisipildyti iš Manęs, ir šviesti per visą amžinybę drauge su Manimi, ir kitais savo sielos broliais ir sesėmis, ir pirmiausia su Jėzumi Kristumi.

Aš tavęs neraginu ir nesiūlau savęs spartinti Mano kelyje, tačiau Aš tau siūlau imk tau Mano ištiestą tvirtą ranką, kaip ją paima žmogiškasis mylintis sūnelis, kada išgirsta savo mylintį žemiškąjį tėvą sakantį: “duok ranką,“ ir su pasitikėjimu ištiesia savo gležną ir netvirtą rankutę, bet ištiesia VISIŠKAI PASITIKĖDAMAS TĖVO VEDIMU.

Ir tu duok Man savo ranką su tokiu pačiu vaiko pilnu pasitikėjimu ir atsidavimu Man ir eikime drauge nešti Mano šviesą kitiems tavo sielos broliams ir sesėmis, Mano mylimiems, kaip ir tu, vaikams, kurie yra tiek išsigandę ir tiek pasimetę.

Atėjo laikas ir tau pagalvoti ne tik apie SAVE, BET IR APIE KITUS.

Todėl Aš tau ir siūlau SAVO ranką, kaip ir visiems kitiems, kad eitume visi drauge, nes Aš vienu metu vedu jus, kiekvieną, po vieną ir vedu visus drauge, ir visą kūriniją.

Ir vedu jus visus drauge su savo Lygiaverčiais Partneriais kitais Dviemis Rojaus Trejybės ASMENIMIS.

Ir Aš nesikremtu ir nedejuoju, kada matau, kaip kenčia mano mylimi vaikai, bet be perstojo VISIEMS JIEMS SUTEIKIU PARAMĄ, PAGALBĄ, IR LIEJU NESUMAŽINTĄ MEILĘ VIENODAI VISIEMS. Kaip ir tau. Todėl prisigėręs Mano Meilės ir Šviesos virpesių skleisk juos visiems.

Prašnekink savo, kol kas, nepažįstamą sielos brolį, ir pastiprink jį šviesos kelyje.

Ir tada tu pats pajausi, kad tavo pasimetęs sutiktas sielos brolis nuoširdžiai tau padėkos, ir tavo siela pajaus palaimą ir gėrio daromų darbų prasmę kasdienėje aplinkoje nelaukdama jokio padėkos žodžio. Ji pati trokš daryti gėrį iš meilės ir laisva valia.

Ir šitoks kelias stiprins sielos pasitikėjimą Manuoju jos vedimu iš vidaus ir didins jos atsidavimą Man.

Stebuklingo recepto įtikėjimui į Mane nėra.

Aš jums visiems savo dvasia, jūsų Minties Derintojų dėka, beldžiu iš vidaus ir kviečiu į bendrą Gėrio ir Meilės darbų kūrimą.

Ir kuo daugiau šitame šviesos skleidimo procese dalyvausi ir tu, tuo labiau stiprės tavo siela.

Žinok, neveikli siela yra mirštanti siela.

Neleisk jai stingti, kada ji nori veikti gėriu.

Manoji šeima yra visa kūrinija.

JI yra ir tavoji šeima.

Todėl neapsiribok vien tik savo materialia prasme suprantama savo šeima. Daryk gėrį VISIEMS.

Tai daug labiau stiprins sielą iš išorės, net ir taip, kaip Aš ją stiprinu iš vidaus, kada tu pamatysi, jog kiekvienas naujai sutiktas brolis ar sesė dvasioje, sulaukę gėrio ir meilės darbo, tau atsivers ir savo gėrio ir meilės šviesa, nes jų viduje Aš esu net ir taip, kaip ir tavo.

Ir tu pajausi, kokia yra nuostabi Mano sumanyta tavo sielos augimo gyvoji patirtis, kada tavo sielos broliai ir sesės pradės tavęs prašyti paramos, kaip gi atsiverti Man, kaip gi ĮTIKĖTI.

Ir tu tada pats jiems dalinsi savo asmeninį patyrimą, kaip tu pasiekei ĮTIKĖJIMĄ Į MANE per sielos atvėrimą Man, ir jos aktyvų veikimą kitiems meilės ir gėrio darbais visų labui.

------------

Algimantas:

Mylimas Tėve, ačiū Tau už šitą nuostabų mokymą Arūnui, ir ne tik jam, bet ir visiems tinkantį.  

23.25