541. Algimanto pamokomasis žodis – Kodėl Biblija negali būti Šventas Raštas? – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2023 05 14

Mylimieji, mano vardas – Algimantas. Aš ruošiu Dvasinius Mokytojus, sakau dvasinius mokymus lietuviškai – vienintelėje pasaulyje – gyvojoje šventovėje, turinčioje Kūrėjo vardą – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – gyvoji šventovė – neturinti nė vieno ritualo, yra gyvas bendravimas – gyvoji komunija – iš Širdies, ir Širdimi – su pačiu Kūrėju, ne su angelais, ne su Jėzumi – Jėzus yra, ir dalyvauja mūsų gyvojoje komunijoje – bet su Kūrėju – su mūsų, ir Jėzaus Tėvu ir Motina – su visos kūrinijos Šaltiniu ir Centru! Tai štai, ir šitą mokymą sakau per gyvąsias pamaldas, pabrėžiu žodį – gyvąsias – ne ritualines. Dabar esančios bažnyčios, mečetės, cerkvės – jos visos pilnos ritualų – nėra nė vienos, kur būtų gyvoji bažnyčia, cerkvė, mečetė, pagoda. Yra tiktai Kūrėjo apreikštoji religija, ir mūsų šventovė – Rojaus Trejybės-AŠ ESU.
Mes, kalbėdami apie Kūrėją, Jį jaučiame viduje – Širdimi – matome Jo pasireiškimą aplinkoje. Kada esame atradę Kūrėją savo viduje, mūsų žvilgsnis tampa įžvalgus – mes matom toliau, giliau, aukščiau, plačiau negu mato materialus žvilgsnis. Tai yra dvasios – asmenybės, kuri yra dvasinė – pažadintas Dieviškasis Įžvalgos Protas. Jis pajunta Kūrėjo pasireiškimus ir medžio lapelyje, ir gėlėje, ir meškoje, ryklyje, debesyje, šalia esančiame – visur apraiškos yra Kūrėjo.
Kodėl yra daug tamsos, kodėl yra tiek mažai norinčių eiti Tikruoju Tikrovės Gyvenimu? Todėl, kad nėra Dvasinių Mokytojų. Niekas neaiškina, kas yra tas dvasinis gyvenimas, kas yra Tikrovė, o mūsų kitus dvasinius brolius ir seses patrauktų – Dvasinių Mokytojų mokymai – kada patys Dvasiniai Mokytojai yra atradę Patį Šaltinį ir Centrą – Kūrėją – savo Širdimi, ir Širdyje – ir kad jie tą platesnę, gilesnę Įžvalgą perteiktų jiems paprastesniais žodžiais, jiems suprantamais teiginiais, pateikdami pavyzdžius iš aplinkos, iš savo paties asmeninių patyrimų, kad tie teiginiai yra paliudijami – tai nėra išmąstymai, nėra fantazijos – tai yra Tikrovės pasireiškimas.
Ir štai dabar aš, kada jums kalbu apie Biblijos knygą – Biblija – tai yra graikiškas žodis – knyga – tai čia dar parašyta – arba Šventas Raštas – Algimantas parodė šią knygą. Štai Biblijos užrašas yra teisingas, Šventas Raštas – nėra teisingas. Kas gali paaiškint skirtumą tarp Biblijos ir Švento Rašto? Šiandien be manęs – niekas. Aš sakau tai ne save iškeldamas, bet tiesiog šito nežino kiti, dėl to jie aklai ir laiko Bibliją – Šventu Raštu. Kodėl Biblija negali būti Šventas Raštas? Joje yra daug Šviesos teiginių, daug yra geros valios iš tų žmonių, kurie norėjo žmones apšviesti, ir tuo pačiu norėjo, kad žmonės taptų geresni. Juk ir pranašai nešė Šviesos-Meilės žodį iš Kūrėjo, kaip jie vadino Dievą – aš siūlau vadinti Kūrėju, kuris yra Asmenis. Dievas – tai yra abstrakti idėja. O kadangi mes žinom, jog Kūrėją sudaro Keturios Asmenybės, tai – Rojaus Trejybės Trys Asmenys – Asmenybės – ir Visuminė Asmenybė AŠ ESU – kadangi mes rašte visuomet išreiškiame didžiosiomis raidėmis – AŠ ESU – kad atskirtume nuo to, kada mes apibūdiname savo buvimą pirmu asmeniu kokioje nors vietoje – aš esu gyvojoje šventovėje šią akimirką, gyvosiose pamaldose.
Tai štai, kodėl Biblija negali būti Šventas Raštas? Aš jums jau daug kartų citavau Dovydo maldas iš psalmyno, dabar aš jums vėl pacituosiu štai –

Giesmė Šabo dienai –
VIEŠPATIE, kaip gera šlovinti tave,
giedoti šlovės giesmes
tavo vardui, Aukščiausiasis,
skelbti kas rytą tavo ištikimąją meilę,
kas naktį tavo ištikimybę,
palydint dešimtstygei arfai,
su giesme ir lyra.
Juk tu, VIEŠPATIE, pradžiuginai mane savo veikla,
tad su džiaugsmu apgiedu tavo rankų darbus.
Kokie didingi tavo darbai, VIEŠPATIE,
kokios gilios tavo mintys!
Bukas žmogus jų nežino,
kvailys negali suprasti.
Nors nedorėliai želia kaip žolė
ir visi piktadariai klestėte klesti,
jų laukia amžinoji žūtis.
Bet tu, VIEŠPATIE, esi išaukštintas amžinai.
Juk tavo priešai, VIEŠPATIE,
tavo priešai tikrai pražus,
visi piktadariai bus išblaškyti.
O man tu davei laukinio jaučio jėgą ir teiki palaimą.
Savo akimis mačiau savo priešų sąmyšį,
savo ausimis girdėjau apie užpuolikų žūtį.
Tavo įsakai iš tikrųjų yra amžini
Tavo Namus, VIEŠPATIE, šventumas
puoš visais laikais.

Šventa Knyga – tai yra tai, kas yra vien Meilė, Gėris, Grožis, ir tuo pačiu net ir maldoje yra siekis Meilės tiems, kurie tave naikina – Meilės! Nėra siekio pražudyt kitą, nėra prašymo, kad tuos priešus sutramdyk ir sunaikink, kaip Dovydas maldoje sako – Jų laukia amžinoji pražūtis. – Štai tokioje knygoje, kuri pavadinta ir Šventuoju Raštu, negali būti tokio dalyko, kad kažkas taptų teisėju kitam, ir pasakytų – Jų laukia amžinoji pražūtis! Kūrėjas niekada nesuteikia pražūties nė vienam – nė vienam – nei Hitleriui, nei Stalinui – nė vienam! Tik pats mirtingasis gali savo laisva valia atsisakyti Gyvojo Kelio! Todėl – Šventoji Knyga – ji neturi, sakykim, taip, netiesos šešėlio, reiškia ir Kūrėjo, kuris aprašytas Biblijoje, kuris sunaikina tautas, gentis, kurios nepaklūsta Jam. Tokio nėra Kūrėjo, nes naikinti kitą, žudyti kitą – tai yra savo menko charakterio ydos pasireiškimas iš puikybės, todėl kad tau kažkas nepatinka arba tu kerštauji dėl kažkokios tai tau padarytos skriaudos ir tu darai kitam bloga. O Kūrėjas yra be ydų – Jis neturi jokios ydos! Jame yra Amžinosios Charakterio Savybės, kadangi Jisai puoselėja Amžinąsias Vertybes, paskleidžia – Meilę, Dorą, Gailestingumą, Išmintį, Kantrybę, Kosminę Įžvalgą – Jis paskleidžia, kas yra charakterį, kiekvieno sūnaus ar dukros, ugdančios Savybės, kurias Jis kaip potencialą suteikė kiekvienam.
Juk net ir šitame apreiškime, kuris – Urantijos Knyga – Urantijos Knyga – tas apreiškimas, jis nėra dvasinis – ta prasme dvasinis apreiškimas, bet jis nėra iš dvasios – jis nėra gimusių iš dvasios mirtingųjų kokios nors mintys. Tai yra dvasinių asmenybių įvairaus rango pasakojimai, aiškinimai mūsų mirtingojo protui, kokia yra platesnė Tikrovė, kurią adaptuoja prie mūsų smegenų lygio, prie mūsų proto, kiek mes galime suprasti, įsisavinti, kai nėra kaip atskleisti aiškinant tokius reiškinius, kurie egzistuos mums šalia po prisikėlimo kituose pasauliuose. Šiandien mūsų planetoje tokių reiškinių nėra, net ir kas yra sielos tapatybės mūsų apvalkalas, kuris dabar yra materija, kurį mes vadiname žmogaus kūnu. Morontinis apvalkalas – jis neturės nei kraujo apytakos, nei kaulų, neturės tų griaučių, kokie yra dabar – jis turės gražų pavidalą, švytintį – švytintį – priklausomai nuo mūsų dvasinio asmenybės brandumo kaip tapatybės! Asmenybė liks ta pati, kokia yra ir šiandien! Ir štai, čia mes esame gyvojoje šventovėje – mes, tie patys asmenys – ir būsime pažadinti, o mūsų išorinis apvalkalas bus pagal mūsų – dvasinę, vidinę, gyvą – būseną! Mums tą kūną išaus iš energinių virpesių! Yra tokie Kūrėjo Sūnūs, kurie manipuliuoja Energiją – virpesius – iš tų virpesių atsiranda išraiška tų virpesių atitinkama forma. Tai štai, šitas apreiškimas – Urantijos Knyga – paaiškina tam tikrą platesnę Tikrovę, atskleisdamas per palyginimus – bet supaprastindamas tą Tikrovę – supaprastindamas – kad būtų suprantama to aiškinimo esmė mūsų protui, kuris yra labai siauro mąstymo. Juk net Dovydas savo maldoje sako – bukas žmogus nežino To Aukščiausiojo gilių minčių – bukas žmogus! Kas yra bukas? Na, bukai mąstantis. Yra aštrus protas, kur skvarbus – mato, yra bukas protas, nesuvokiantis daug ko. Bet čia nėra, kaip kas nors pasakytų – o čia mane įžeidė – ne, tiesiog apibūdina taip, kaip Dovydas supranta tuos žmones, jis gi mato, kokie žmonės – nenori šlovint ir garbint Aukščiausiojo.
Štai Urantijos Knygos apreiškimas nėra šventas, šita Knyga nėra šventa. Šventas yra tas, kuris atitinka Kūrėją – Kūrėją. O Kūrėjas neturi ydų, neturi nė šešėlio melo – Jis prisiderina prie mūsų proto pasireiškimais. Bet Jis tą daro dėl to, kad mus sustiprinti, nes jeigu – Jis – Savo Galia paveiktų mūsų aplinką, mes išprotėtume iš baimės nesuprasdami tų reiškinių, kurie staiga pradėtų byrėti čia aplinkui – ir drebėjimai, ir ugnikalniai, potvyniai. Visa tai yra. Bet bausmė ateina ne iš Kūrėjo, ateina iš mūsų pačių neišminties, kada mes priimam klaidingus sprendimus, ir dėl klaidingų sprendimų Kūrėjo yra sumanytas dėsnis – Priežasties-Veiksmo-Pasekmės. Jeigu mes, kada buvom maži vaikai, nežinodami paliečiam plytą ką tik iškūrentą, natūralu, kad mes nusideginam pirštą. Tai jeigu mes dabar priimam klaidingus sprendimus, pasekmės bus skaudžios dėl to, kad mes neklausom, kai aiškina ir tie apreiškimai, kaip Urantijos Knyga, štai kaip šitos knygos – gauti apreiškimai iš Kūrėjo – Meilės Galia – nuostabi knyga tik skaitykit, ten yra paaiškinta, kaip gyventi, Kūrėjo – Akimirkos Amžinybė, Gyvoji Tyla – Gyvoji Tyla – Tyla, bet Gyvoji, Kristaus apreiškimų knyga – Kalbu Jums Vėl – štai skaitykit, taikykit savo gyvenime ir jūs tapsite panašesnis į šventąjį – panašesnis!
Šventasis yra tik Kūrėjas – tik Kūrėjas! Jame nėra ydų! Dėl to, ką teigia šitas tariamai Šventasis Raštas, kad galima sunaikinti kitus – Kūrėjas to negali padaryti – negali. Prašykite, kiek norite, kad sunaikintų jums netinkamus žmones, na, Jis nepajėgus tą padaryti, nes iš Jo neina jokia žemo energinio dažnio virpesių išraiška. O naikinimas yra, būtent, jau žemų energinių dažnių pasireiškimas neišmintingo proto. Bet Kūrėjas patenkins savo sūnaus ar dukros sprendimą – galutinį sprendimą – jeigu jis pats savaime atsisako Gyvojo Kelio. Tai ką tada Jam belieka daryti? – patenkint jau. Ir tai, sprendimą priima tai Trys Dienų Senieji, Paukščių Tako viduryje – Trise nusprendžia – kolektyviai!
Ir dar yra svarbus momentas. Kada mes einam Gyvuoju Keliu, mes gaunam apreiškimus – viduje – iš Kūrėjo. Jis šneka visą laiką be perstojo. Bet kuo mes daugiau palaikom gyvąją komuniją su Kūrėju, tuo mes subtiliau išgirstame Jo Mokymus. Reiškia, mus Jis apšviečia, kad mus stiprintų ir mes nedarytume klaidingų sprendimų – kad mes neturėtume skaudžių pasekmių net ir fizinės sveikatos požiūriu, intelektualių kokių nors sukrėtimų – kad mes gyventume Palaimoje ir Ramybėje – ir toje gyvensenoje spindėtų Kūrėjas! O mes – kaip mėnulis atspindi saulės šviesą – mes atspindėtume jau Kūrėją – savo gyvenimo veiksmais taip, kaip mes pajuntame tai iš vidaus tą Kūrėjo virpesių antplūdį! Todėl aš ir visą laiką nukreipiu jūsų žvilgsnį – palaikykite komuniją su Kūrėju, kad jumyse nebūtų nė vienos tuščios kertelės be Kūrėjo – tik Kūrėjas įsiviešpatautų jūsų viduje! O tada ir sprendimai jūsų bus tokie, kurie numatyti Kūrėjo, jūs pajausite tuos diktuojamus Kūrėjo – Paties Kūrėjo – sprendimus. Ir visa tai jūs laikysite savo – savo – sprendimu. Bet jūs pajausite, kad tai atitinka Kūrėjo Valią, nes tas sprendimas bus jums savas, jis nebus svetimas. Bet iš pradžių, kol jūs patirsite tą gyvą ryšį, tol tie sprendimai galbūt jie bus ne tokie nuoseklūs, trūkinėjantys – jie galės kelti jums baimę, nepasitikėjimą, kad čia gal, gal ne iš Kūrėjo, gal čia iš manęs, gal aš kur nors ten išgirdau panašų teiginį. Kol bus sunku atskirti, jumyse Energija bus labai dideliu laipsniu eikvojama ne sprendimų įgyvendinimui, bet pasirinkimui – tai kuris gi tas sprendimas yra iš Kūrėjo – nes jūs dar klaidžiosit, bet jau savo noru būsit išreiškę pageidavimą – aš noriu būtent Kūrėjo sprendimo, ne savo sprendimo, bet kad pajausčiau Kūrėjo man jau suteiktą sprendimą, o ne aš pats užlipčiau ant Kūrėjo sprendimo primesdamas savąją valią.
Dėl to, dėl to Šventasis Raštas apskritai, kaip toks neįmanomas, nes mūsų protas yra nepajėgus net ir nesupaprastinto Kūrėjo suvokti – To, kuris neturi nė šešėlio ydos. Mes savuoju protu dar negalime to suvokti, mes nesam tiek išvalyti, tiek nušvitę, nes mes esame pradiniame pasaulyje – pradiniame pasaulyje – pakeliui į Rojų – savojo Likimo įgyvendinimą. Todėl visi paaiškinimai, kokį sudaro – Koranas, Biblija, Mormono Knyga, Bhagavad Gita – ir panašūs šaltiniai – panašūs šaltiniai, jie pasakoja apie Kūrėją, apie tam tikrą Tikrovės mažytę dalelę, bet labai daug ką įterpia, kas Tikrovėje neegzistuoja – ir egzistuoti negali – o priskiria, būtent, Pačiam Kūrėjui – dėl klaidingo supratimo, ir tuo pačiu dėl nenoro siekti didesnės Šviesos, ir likti ties savuoju jau įprastu šaltiniu, ir jį giliau studijuoti, bet kitų šaltinių atsisakyti. Ir tada savąjį šaltinį laikyti, taip, tai yra šventa knyga musulmonams – Koranas, krikščioniams – Biblija, krišnaitams – Bhagavad Gita ir Vedos. Ir niekaip negalima jų suvesti į vienovę – niekaip, kol neatras jie savo viduje Kūrėjo, ir nepripažins, kad – Kūrėjas yra gyvas – ir jų viduje atrastas. Reiškia tada Meilė visiems! Ir kada žydai, turėdami tokį teiginį, kad akis už akį – ir net Urantijos Knygos apreiškime teigiama, kad tai yra teisinga, bet tai yra pasyvus Gėrio pasireiškimas – turi būt už akį – Meilė! Meilė – tai yra aktyvus sprendimo įgyvendinimas – už tą, ką padarė tau pikta, atmokėk Meile! Geriau pasimelsk, jeigu nieko daugiau negali padaryti už tą piktadarį, neprašyk sunaikinimo, neprašyk – melsk, kad jisai atvertų save pajautęs ir iš tavęs sklindančius virpesius, kurie pasiekia ir tą, kuris nuskriaudė galbūt. Bet nuskriausti jūsų negali, nes jūs – urantai – tai jus tiktai sustiprino bet koks, net ir neteisingas sprendimas. Tai štai tokie dalykai yra. Amen.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas