176. Algimanto atsakymas-mokymas Ritai – Kodėl įvyksta maištas net tarp dvasių? – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2023 06 25

Rita paklausė – kuo Liuciferis sugundė kitas dvasines asmenybes, kad jos pritarė jo laisvės manifestui ir prisijungė prie maišto?

Algimantas – Ne, na, ten logika! Kada trūko Įtikėjimo – Liuciferiui, Šėtonui, ir tiems, kurie prisijungė prie maišto – 37 planetų Princai – patraukė argumentai, kuriuos pateikė Liuciferis – niekas to menamo Tėvo nematė, o Sūnūs Kūrėjai mus Jo kažkokiu tai Asmeniu prisidengdami reguliuoja – reguliuoja taip, kaip jie tvirtina, kad tai yra na, iš Tėvo – iš Kūrėjo teikiami nurodymai. Juk Sistemos Vadovai, Pavaduotojai, planetų Princai yra vietinių planetų Dvasios, kilusios iš Sūnaus Kūrėjo ir Dukros Kūrėjos. Niekada jie nėra buvę Rojuje, niekada neturėjo to patyrimo, kurį jiems perteikia Sūnūs Kūrėjai, kada jie suskrenda į Rojų – į Sūnų Kūrėjų konklavą – ir tada tariasi, kaip jų kiekvieno Vietinėje Visatoje vyksta vadovavimas toms Visatoms, dalinasi patyrimu, plius, bendrauja betarpiškai su Kūrėju – Rojaus Trejybe. Tai natūralu, jie tą patyrimą tai sukaupė jau betarpiškai būdami, atvykę į Rojų, tada jie dalinasi savo sampratomis sugrįžę į savo Vietinę Visatą. O dabar girdi jį pati žemiausia grandis – tai yra planetos Princai, kur yra mirtingieji, ir Vietinės Sistemos Vadovai – tai yra žemiausia grandis – kur jau ir yra mirtingųjų apgyvendintos planetos. Dėl to jie turi didžiausią – didžiausią laisvę veikti, bet ir didžiausią suklydimų galimybę! Ir kada jie girdi, na, ne vieną gi milijoną metų iš Sūnų Kūrėjų, kad štai Tėvas tą pasakė – Tėvas – štai čia yra ir šventykla Tėvo garbinimo – bet jie gi tai Įtikėjimo Gelmės neturi – o intelekto lygiu, jie gali būti puikiausi vadovai – intelekto lygiu, reiškia, žinių samprata – bet ne dvasios suvokimu! Ir štai, jeigu net ir Liuciferis – iš 10 000 Vietinių Sistemų, kurios yra Vietinėje Visatoje, jis pateko tarp tų Vadovų į pirmąjį šimtuką – iš 10 000 – pirmas šimtukas! Tai yra labai aukštas intelektualumo lygis! Bet nuo to neatsirado dvasinio patyrimo, neatsirado pasitikėjimo Sūnaus Kūrėjo tariamais žodžiais, kada jis perduoda Tėvo kažkokius tai mokymus. Ir tada jis, t.y. Liuciferis, sako – Ne, mus mulkina, dėl to mes turime, kaip asmenybė – kiekviena – laisvą valią – ir mes turime, kaip asmenybė vadovautis tik savo laisva valia, nes jeigu būtų kažkoks menamas Tėvas, tai Jis mane jau seniai būtų sunaikinęs, kai aš prieš Jį kalbu, o aš dar esu – reiškia, neturime to Tėvo, todėl mes neturime paklusti Sūnų Kūrėjų tokiems nurodymams, kai jie prisidengia, kad galėtų mus labiau valdyti kažkokiu menamu Tėvu! – Štai čia yra kalba ne apie kažkokį, žinai ten jiems papirkimus, arba tai postus – ne – jų samprata, kad šito negali būti! Jie turi savo tokį intelektualų įsitikinimą – patyrimo neturi sukaupto. Ir kada jie sueina tarpusavyje – Lanonandekai – tai kiti yra dar žemesnio statuso negu tie, kurie turi postus, kad vadovautų Vietinei Sistemai – tokių Vietinių Sistemų, tai yra 10 000 Vietinėje Visatoje – o Lanonandekų yra 12 milijonų – skirtumas, reiškia, milžiniškas, tai kiti, dar žemesni, na, tai jie išsižioję klauso – na, gal Liuciferis teisingai sako – kiekviena asmenybė turi laisvą valią, ir niekas ten nematė to Tėvo, galbūt iš tikrųjų ir nėra! – Ir vieni svyruoja, o kiti pritaria – teisingai! Juk charakterį asmenybė atskleidžia irgi kiekviena unikalų – ir jeigu stinga Įtikėjimo, tada jis intelektualiai išmąsto taip, kad tuos teiginius jisai prisitaiko sau – o, kaip aš, pavyzdžiui, pasielgčiau, jeigu aš būčiau štai šitoje vietoje vadovas, sakykim, Vietinės Sistemos, ir štai tada jisai žiūri, kokia jam yra iš to, na, pasekmė, ar jis gali pretenduoti į tokį postą.
Juk net ir Kaligastija, kada jis norėjo būti planetos vadovu, jį daug kartų atmetė – jo asmenybę – nepaskyrė planetos vadovu – charakteris ne toks, kad vadovautų! Bet galu gale po kelinto karto davė jam Urantiją. Tai štai, jis 300 000 metų gerai vadovavo, o paskiau pasirodė Šėtonas su Liuciferiu, na, ir jį – intelektualų Lanonandeką – sugundė, kad prisijungtų prie to maišto. Tai iš, grubiai tariant, nepilnų 4 milijonų planetų, turinčių planetų Princų, tik 37 buvo suklaidinti Vietinėje Visatoje. Tai natūralu, kadangi 10 000 Sistemų – na, tai tiktai Satanijos Sistemoje įvyko maištas. Tai štai šita prasme, asmenybė, turėdama laisvą valią, ir savo individualų intelektą – jinai atitinkamai interpretuoja ir tai, ką girdi ir iš savo Vadovų, ir iš aukštesnių būtybių, ir ką išgirsta per radijo transliacijas-programas iš aukštesnių darinių – iš Žvaigždyno, iš Vietinės Visatos, iš Supervisatos, net iš Rojaus! Yra transliacijos – girdi, bet kada yra Įtikėjimo stygius, reiškia Nuoširdumo yra daug mažiau, bet yra tada intelektas, kuris iškelia, kada pradeda paneiginėti – ai, šito gali ir nebūti, čia galima ir sufabrikuoti tai, ir net tokias transliacijas iš Rojaus galima sufabrikuoti, ir sakyti – čia iš Rojaus, o iš tikrųjų ten nebus iš Rojaus. – Ir štai tada atsiranda pasireiškimas puikybei!
Asmenybės bruožai, kaip – puikybė – jie yra būdingi ir žemiausiam statusui, tai yra, kaip mes – mirtingieji – turintys materialų pavidalą, ir dvasiniam statusui – puikybė yra taip pat! Juk Liuciferis valdė Vietinę Sistemą – valdė – jis turėjo aukščiausią valdžią Vietinėje Sistemoje. Ir Vietinėje Sistemoje buvo iš 1 000 planetų apgyvendinta tuo metu – 606 planetos. Reiškia, dar stigo – 400 planetų, kurios būtų irgi jo valdžioje. Reiškia, pagal valdymo statusą – jis viską turėjo, bet kada Įtikėjimo stoka, jis pradėjo neigti Sūnų Kūrėją! Ir kad giliau būtų tas neigimas, jis pradėjo ir kitus kviesti – prisijunkit, prisijunkit – kad jis save sustiprintų! Kada puikybė įsigali, tada logika jau į šalį pasitraukia – ir štai jis tada paskelbia asmenybės laisvės manifestą! Ir vienas iš tų punktų, kad jisai pareikalavo, kad jį pripažintų Satanijos Dievu, ir jam išreikštų ištikimybę! Štai, jisai panoro užimti Kūrėjo vietą, tarsi jam būtų neužtekę valdžios, kurią jis turėjo! Ir atsirado tokių irgi intelektualių, na, kur jie – pritarė ir jam! Tai juk Gabrielius ne šiaip sau gi debatus vedė su Liuciferiu Jeruseme – dėl to, kad argumentais – ne prievarta, ne baime. Galėjo iškart užkirsti kelią, bet ne, leido kiekvienam priimti laisva valia apsisprendimą – tu su maištininkais, ar su Kūrėju – ir toliau leido tam maištui rutuliotis. Tik izoliacija buvo nuo Žvaigždyno – tegu, jūs turėkit savo, reiškia, erdvę, bet patarimų jau nebegausit iš aukštesnio statuso Dvasių – išmintingesnių – kaip tvarkytis Vietinėje Sistemoje, ir 37 planetas izoliavo, kur planetų Princai pasuko maišto keliu – tvarkykitės!
Ir štai net ir toks dalykas, kaip izoliacija, ir nebėra aukštesnio proto Išminties, kuri patartų – po pusantro tūkstančio metų atvedė prie Adomo ir Ievos Misijos žlugimo, kur atskrenda Kūrėjo visiškai kiti – Sūnus ir Dukra – kurie nesusieti su maištu, bet aplinkybės tokios nykios, kad jie irgi pakrinka. Jie nemaištauja, bet jie neištveria, jie nori paspartinti – Ieva – tą Evoliucinį Procesą, ir sužlugdo savo Misiją. O Šėtonas ploja ir trina rankas – ot, gerai – nes jo ir yra siekis viską žlugdyti, kad tiktai to Kūrėjo – Tėvo vardu – niekas neitų į Šviesą, į priekį, kad Evoliucija nebūtų įgyvendinta – Evoliucinis Planas apskritai, kad būtų sutryptas ir niekas jo nesilaikytų – kad Liuciferio štai tas asmens garbinimas įsiviešpatautų ir planetoje!
Tai štai, visa tai yra puikybė, pasireiškianti toje asmenybės tamsioje pusėje, kuri negali giluminiu Įtikėjimu patirt Kūrėjo savo viduje. Intelektualiai jinai gali žibėt – dėl to ir Liuciferį gi apibūdina, kaip Šviesos – Šviesos Angelą. Kaip žaibas buvo nutrėkštas, numestas, kada Jėzus atsilaikė prieš Šėtono gundymą ant Hermono kalno. Štai tas užbaigimas oficialus maišto parodė tiems, kurie aukščiau stovi – dvasinėms Būtybėms – kad net ir Sūnus Kūrėjas, įsikūnijęs mirtinguoju, atsisakęs Angelų paramos, kada jis atėjo ant Hermono kalno – jis ištvėrė tą aukštesnio Statuso Asmenybės gundymą be išorinės paramos iš aukštesnių jėgų – tiktai savo Įtikėjimu! Ir užteko viską pasakyti vienu tuo pačiu teiginiu kartojant – Tebūnie Tėvo Valia – be jokių argumentų – Tebūnie Tėvo Valia! Ir tai yra didžiausia, ryškiausia – Šviesa – ir didžiausias Kūrėjo pašlovinimas, didžiausias Ištikimybės pareiškimas, giliausias Išminties proveržis! O tas Šėtonas na, jis ant molinių kojų stovi, kaip Dvasia, ir jisai dar mėgina gundyti tą, kuris yra už jį Įtikėjimu tvirtesnis, nes jis – žmogiškuoju protu – viską atmeta, nes jame yra stiprus, giluminis – dvasinis Įtikėjimas. Ir dėl to ištarė jo lūpos – Tebūnie Tėvo Valia!
O ką, Šėtonui neužtenka – neužtenka tos valdžios, jeigu ir to maišto nebūtų buvusio? Jis gi buvo pavaduotojas Liuciferio – Satanijos Sistemos Vadovo! Ir kitas pavyzdys – Lanaforgas – dabartinis Satanijos Vadovas. Tris kartus maištu buvo išbandytas, ir liko ištikimas – tris kartus – ne vieną kartą – ir tris kartus atsilaikė, kai jo kolegos parklupo, kai šalia jo buvę dvasinio statuso Asmenys lygiai taip pat pasidavė maištininkams, ir pasekė su jais – jis atsilaikė! Ir dabar mes turim tokį Vedlį – tiek išbandytą, tiek išmėgintą! Ir jis štai veda dabar Satanijos Sistemą jau tuo Evoliuciniu Keliu. Dar ne visos Ryšio Grandinės atkurtos, pagal poreikį jos atkuriamos. Bet jis turi tą Dvasinės Asmenybės Stuburo Galią, kad juo pasitikėjo – ir jį, kaip tą tinkamiausią kandidatą su tokiu patyrimu dabar čia pasiūlė, kad vadovautų Satanijos Sistemai! Ir mes su juo pasisveikinsim – irgi džiugu!

Rita vėl paklausė – kodėl kitos Dvasios nepasimokė iš anksčiau įvykusių dviejų maištų, kad ir vėl įvyko dar ir trečias maištas?
Algimantas – Tai dėl to, kad iš vidaus nėra – Įtikėjimo pojūčio – tai dėl to ir įvyksta maištas. Kadangi nėra asmenybė užantspauduotu protu – štai dabar jinai yra tokio lygio, ir jinai nepakitusi bus visą laiką tokia – aplinkybės keičiasi, yra įvairių santykių, tarp tų santykių yra įvairių aštrių kampų. Juk yra net ir Išvažiuojamosios Teismo Asamblėjos, kur yra keturi Asmenys, ir jie sprendžia ne tokius žymius konfliktus įvairiose Visatos planetose. Reiškia, tie konfliktai tarp Asmenybių įvyksta, susidūrimų, nuomonių neatitikimai, kaip juos reikia suderinti. Mes tiktai – žemiausiu lygiu – viską suprantame, kaip na, įžeidimai, ir panašiai, kada dėl garbės, orumo mes teisiamės, ir jeigu nesiteisiame, tai žiūrėk vienas kitą fiziškai sužaloja, ar dar kažkuo, ambicijos kada pasireiškia – tai ten yra, kaip dvasinių Asmenybių atitinkamų argumentų suderinimai. Bet, jeigu yra argumentai, tai yra na, intelektualia prasme suderinami, ir tada reikalinga tų tarpinių įsikišimų, tų Išvažiuojamųjų Teismų posėdžių, kad tau apšviestų tai, ko tu nesupranti, ir nematai – aukštesnis protas – Išminties Protas! Tai štai jie ir turi tą Galią! Bet nuo to asmenybė netampa šviesesne, kad intelektualiai ji pripažįsta savo silpnesnį argumentą, kuris prieš akimirką jam buvo, kaip kertinis akmuo ant kurio stovėjo visas tvirtinimas. Ir jeigu yra dar nuoskaudos – jos atsiranda paskiau, kai deformuoja asmenybę iki puikybės pasireiškimo.
Kadangi vėl, mąstymo gelmė yra skirtinga kiekvienos asmenybės, tai vieno maišto patyrimas – o kiti asmenys to maišto nepatyrė – juk Sistemų yra 10 000 – tai maištas įvyksta na, jeigu Nebadone – trys tiktai maištai – tai reiškia iš 10 000 tiktai trys patyrimai buvo – kiti patyrimų neturi! Jie gali teoriškai suprasti, bet jie negali pasakyti, ką reiškia maišto pasekmės, jeigu nepatyrė. Tai natūralu, teorinis lygmuo yra ne tai, kas yra patyrimas. Patyrimas moko daugybę kartų daugiau negu skaityti teiginiai, koks yra pražūtingas maištas savo pasekmėmis. Ir natūralu, kad ir vadovai vėl sukyla! Dėl to aš jau prieš tai sakiau – tai yra pačios žemiausios grandies Vietinės Sistemos – Lanonandekų kategorijos – dvasinis statusas! Jisai yra pats toliausias nuo Vietinės Visatos Sostinės. Reiškia, jis turi didžiausią laisvę veikti, kadangi jam leidžia daugiausia suklysti! Kiti yra daugiau suvaržyti – Žvaigždyne, ir tuo labiau Vietinėje Visatoje – jų Išmintis yra didesnė, pavyzdžiui, Melkizedekas – nėra nė vienas nuklydęs! Tai yra irgi Vietinės Visatos statuso Dvasia, bet jų statusas aukštesnis – Išmintis skvarbesnė, jų numatymas, projekcija dėl ateities yra tikslesnė negu Lanonandekų.
Tai štai, dėl to kiekviena Asmenybė, ypač žemesnio statuso ir turi tą pavojų, kad ji gali suklysti iš esmės net priimdama ir paremdama maišto nuosprendį. Kai na, mes dabar esam, na, kaip profesoriai – mums lengva samprotauti, kai mes turime Urantijos Knygą, kuri išdėsto, kaip sako, papunkčiui, kada mes turime štai šituos dvasinius šaltinius, Šventovę, mes turime, kur pasidalinti. Paimk dabar tu tuos katalikus, bet kurį, tu pasakysi – Liuciferis, Šėtonas – jie pradės drebėti! Bijo ir demonų, visko bijo! Tai mes, jau galime tada samprotauti – na, štai, ko jiems ten, kaip sako – pritrūko, kad jie vėl nesuvokia, kad buvo jau kenksmingi ten du maištai, dar trečią padarė maištą. Žodžiu, kiekviena asmenybė turi laisvą valią, savo intelektą, patyrimą, ir ji nesikartodama su kita asmenybe priima sprendimus. Ir taip gali būt.
Štai dabar yra, kadangi mūsų Sūnus Kūrėjas yra užbaigęs septynis savęs padovanojimus, yra Šeimininkas Sūnus Kūrėjas – maištas nebegali vystytis – automatiškai jis bus užbaigtas. Bet kol jis neturėjo paskutiniojo septintojo savęs padovanojimo žmogiškuoju kūdikiu, tol reikėjo štai tada jau, kad būtų Kūrėjas ateinantis štai tokiu savęs padovanojimu – kaip kūdikis – užaugti, ir atsilaikyti prieš tą gundymą – atsilaikyti oficialiai užbaigiant tą politinį maištą. O dabar, jau automatiškai jis bus užbaigtas – nebe kils jisai. Na, kilti gali, bet jis nesivystys – viskas – bus užkirstas kelias, kadangi jis – Jėzus – turi visiškai kitokį Statusą – jo virpesiai yra daug aukštesnio energinio dažnio negu iki tol jo buvo energinis dažnis. Ir dėl to štai, jo ir antrasis atėjimas – tai yra didžiausia komplikuota operacija – kaip jo aukščiausio energinio dažnio virpesius reikėtų priderinti prie čia egzistuojančių energinių virpesių, kad ir aparatūra nesutriktų, aparatūra, kad ir stotys nesutriktų, ir žmogus išsilaikytų. 

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas