179. Apmąstymai po epizodo Romainių Šilo parduotuvėje Kaune praėjusį šeštadienį - 2023 08 12

Ar kyla diena, ar nakties šešėliai traukias, –
Ir sutemos, ir šviesa man bjaurios…
Mana lemtis nežino pokyčių –
Ir liūdesys yr amžinas sielos gelmėj!
Tik ar ilgai keliauninkui kankintis nelaisvėje?
Kada į geresnį pasaulį kilsiu, paliksiu žemiškuosius palaikus,
Į tą pasaulį, kuriame nėra našlaičių, kur tikėjimu gyvena;
Kur teisybės saulės yr nenykstančiame danguje?...
Tada, galbūt, ir paaiškės paslaptingųjų gelbstinčių vilčių esmė,
Kur link ir čia dar siela būdama patekti nori,
Ir tiktai ten, tėvynėje, bus priglausta…
Kaip šviesiai žėri gausybė žvaigždžių virš manęs,
Dievybės gyvos mintys!
Kokia naktis susitvenkė virš žemės,
Ir kaip žemė, žiūrint iš dangaus, numirusi!...
Sukyla audra ir sūkurys, ir blaško lapą apleistą,
Ir man, ir man, kaip negyvam lapui,
Laikas keliauti iš gyvenimo slėnio, –
Išgabenkite mane, eiklieji, išgabenkite našlaitį!...

Tai žymaus devynioliktojo amžiaus rusų poeto Fiodoro Tiutčevo eilėraščio – Vienatvė – pabaiga, kurią aš ir išverčiau dabar, nes man jis yra labai gilus ir prasmingas, dėl to ir noriu juo pradėti savo apmąstymus.

Mintis parašyti būtent šį mokymą paskatino vienas epizodas, kurį patyriau prieš porą dienų Romainių Šilo parduotuvėje. Buvau šokiruotas, pamatęs jauną, gal dvidešimt penkerių metų, vyrą su trejų-ketverių metų sūnumi vaikštantį parduotuvėje su tokiais purvinais statybininko drabužiais, kad man užėmė kvapą. Tokių dalykų jau daug metų nebuvau matęs. Anksčiau Vilniuje į IKI parduotuvę Jasinskio gatvėje ateidavo daug statybininkų iš netolimų statybų, ateidavo nusipirkti maisto pietums per pietų pertrauką. Bet tokia padėtis palaipsniui išnyko, daugiaaukščiai biurų statiniai buvo pastatyti, tad statybininkai persikraustė į kitas vietas. O gal jie tapo kultūringesni? Vargu, ar tapo tokie. O gal ir parduotuvės apsaugos darbuotojai pradėjo juos įspėti, kad nešvariais drabužiais nevalia eiti į parduotuvę. Jau daug vėliau aš Žvėryno parduotuvėje skelbimų lentoje perskaičiau ilgą tekstą Maksimos taisyklių. Skaičiau labai įdėmiai visas taisykles. Taigi jose yra punktas, kad su nešvariais, galinčiais kitus pirkėjus ištepti drabužiais, pirkėjai neaptarnaujami.
Taigi, Šilo parduotuvėje aš tarsi persikėliau jau į mano užmirštą tolimą praeitį. Kada prie kasos kelių pirkėjų eilutėje tas vyras atsistojo už manęs, aš mąsčiau, ar jam pasakyti savo sampratą. Aš numačiau, kad gali kilti iš jo pusės susierzinimas, tačiau dar kelis kartus pasižiūrėjęs į tą stambų jauną, sakyčiau per daug svorio turintį vyrą, mat panašu, kad valgo daug ir riebiai, juda mažai, nes nuo darbo pavargsta, bet darbe tiek kalorijų neišeikvoja, tad svoris ir prilipo jam iš visų pusių. Visas apsirengęs juodai. Tik tas juodumas visas aptaškytas ir dažais, ir betono skiediniu, ir dulkėmis, ir dar kažkuo. Todėl tikrai kontrastas milžiniškas, ir koks gi rodomas pavyzdys savo sūneliui. O diena – šeštadienis – statybose niekas nedirba, tad čia jis gal namuose ką nors stato sau, o persirengti nesupranta. Nusprendžiu pasikalbėti su juo. Dar paskutinę akimirką pažvelgiu į jo trikotažinius marškinėlius, ar tikrai jie yra ištepti, o gal tai jau mados viršūnė, kas dabar tampa irgi jau įprasta visaip išteplioti – ir drabužius, ir kūnus – bet matau, kad tai statybos pėdsakai ant drabužių, o ne mados požymiai. – Ar galėčiau į jus kreiptis su nedideliu prašymu? – Vyras iš netikėtumo išraudo, ir kažkaip nedrąsiai ištarė – Galite, ko norite? – Man atrodo, kad tokioje vietoje, turėtų būti dėvimi ne tokie drabužiai, turėtų būti tinkamesni drabužiai negu jūsų. – Ko jūs man nurodinėjate, kaip aš turiu apsirengti. Kur parašyta, kad aš čia negaliu ateiti su darbiniais drabužiais? – Tiesiog elementari kultūra diktuoja, koks drabužis čia nedera. Kiti žmonės gali ir išsitepti savo švarius drabužius. – Žiūrėk, kur tau reikia žiūrėti eilėje... – Aš tau tą sakau, norėdamas tau gero ir padėti… – Eik, eik, jeigu ne vaikas, aš tau parodyčiau jau… – ir vaikas sužiuro į tėvą, o už to vyro stovinti moteris net atsitraukė nuo jo. – Matai, tu jau rodai agresiją… – Žiūrėk savo eilės, aš tau parodyčiau, jeigu ne vaikas… – Aš dar pasižiūrėjau į jo akis – visos įniršusios, pilnos agresyvumo, o rankos spaudžias kumščiais. Taigi mane apgynė tas mažylis trimetis jo sūnelis savo buvimu.
Sumokėjau už prekes ir nusinešiau jas pasidėti ant stalo, kad susidėčiau į kuprinę. Ir jas bedėdamas vis pažvelgdavau link jo. Jis turėjo praeiti pro mane išeidamas iš parduotuvės, norėjau vėl pamatyti jo žvilgsnį, gal kiek aprimusį. Jis praėjo į mane nepasižiūrėjęs. Nuėjo į prabangų visureigį labai šviesios spalvos, panašios į samanas visą laiką saulės deginamas.

Eidamas vis mąsčiau, kokia šio epizodo prasmė. Tai tiesiog geras patyrimas, kuris tik patvirtina mano nuolat kartojamus – jau tris dešimtmečius – tuos pačius teiginius – be Kūrėjo, atrasto savyje, gyvulinis protas degraduoja tiek intelektualiai, tik dvasiškai. O degraduodamas jis agresyvėja, tampa irzlus, dar labiau nekantrus ir įžeidus, tad neišvengiamai bus tik daugiau agresijos visur – namie, darbe, gatvėje, tarpusavio santykiuose, visiškai atrodytų nekaltoje vietoje, staiga kaip degtukas įsiliepsnos konfliktai visur.
Štai, Tiutčevas, savo gilumines mintis reikšdamas poezijoje nebuvo toks populiarus poetas kaip Puškinas ar Lermantovas. Bet jį skaitė ir labai vertino giliai mąstantys. Ir net kiti rusų žymūs rašytojai ir poetai – Puškinas, Nekrasovas, Turgenevas, Dostojevskis, ir kiti žymūs Rusijos veikėjai jį laikė vienu svarbiausių rusų literatūros minties galiūnų.
Ir savo Vienatvės eilėraštyje Tiutčevas yra iki pilnatvės paniręs į apmąstymų gelmę. Jis jaučia savo sielos skausmą dėl tokio pasaulio, kuriame pilna našlaičių, kuriame daug skausmo, neteisingumo, jam nepriimtina toliau likti šitame pasaulyje, kai jam akivaizdu, kad jis yra tik laikinas keliauninkas šitame pasaulyje –

Ar kyla diena, ar nakties šešėliai traukias, –
Ir sutemos, ir šviesa man bjaurios…
Mana lemtis nežino pokyčių –
Ir liūdesys yr amžinas sielos gelmėj!
Tik ar ilgai keliauninkui kankintis nelaisvėje?

Jo sielos siekis persikelti į geresnį pasaulį. Jis nebenori kovoti su neįveikiamu neteisingumu, pasityčiojimu, prievarta, agresija jo paties šalyje. Ir jis yra tikras, kad tame pasaulyje yra tikėjimas, kuriuo yra gyvenama, todėl ten ir žėri saulės, ir ne bet kokios saulės žėri ir šviečia, o žėri teisybės saulių šviesa.

Kada į geresnį pasaulį kilsiu, paliksiu žemiškuosius palaikus,
Į tą pasaulį, kuriame nėra našlaičių, kur tikėjimu gyvena;
Kur teisybės saulės yr nenykstančiame danguje?..

Jis gyvena viltimi, išėjimo viltimi, ne baimės keliamu nusivylimu. Jis kelia sau ne buitinius kasdienius klausimus, bet egzistencinius klausimus – o kokia gi tos Vilties prasmė, iš kur ji iš viso yra, kaip surasti atsakymus į daugybę kylančių klausimų apie savo ateitį, štai dėl to jam ir kyla tokios mintys – akivaizdu jos kyla iš jo Minties Derintojo jam teikiamų mokymų fragmentų, kada jis teigia, jog ten – tėvynė, o pačios žvaigždės yra ne kas kita, kaip Dievybės gyvos mintys. Argi tai ne mūsų – urantų – nuolatiniai teiginiai dvidešimt pirmajame amžiuje. Tiutčevo teiginiai yra dviejų šimtų metų praeitis mūsų dabartyje. Ir tai tik patvirtina ir mūsų Rojaus Tėvų apreiškimų teiginius, kad dvasiniai dalykai yra amžini, jie nepavaldūs laiko tėkmei.

Tada, galbūt, ir paaiškės paslaptingųjų gelbstinčių vilčių esmė,
Kur link ir čia dar siela būdama patekti nori,
Ir tiktai ten, tėvynėje, bus priglausta…
Kaip šviesiai žėri gausybė žvaigždžių virš manęs,
Dievybės gyvos mintys!

Tiutčevo sielos skausmas toks gilus, kad jam atrodo, jog mūsų planeta, žvelgiant iš dangaus Šviesos aukštybių, atrodo numirusi, todėl jis ir prašo jį, našlaitį, kaip negyvą blaškomą audrų lapą pasiimti iš šio pasaulio gyvenimo slėnio ir jį priglausti tame geresniame pasaulyje, kur tikėjimu gyvenama, kuriame nėra našlaičių skausmo.

Kokia naktis susitvenkė virš žemės,
Ir kaip žemė, žiūrint iš dangaus, numirusi!..
Sukyla audra ir sūkurys, ir blaško lapą apleistą,
Ir man, ir man, kaip negyvam lapui,
Laikas keliauti iš gyvenimo slėnio, –
Išgabenkite mane, eiklieji, išgabenkite našlaitį!..

Dabar susiekime Tiutčevą su mano perteiktu epizodu Šilo parduotuvėje. Ar joje atsidūręs poetas net ir namuose ką nors statydamas, prireikus ko nusipirkti parduotuvėje, važiuotų į ją tokiais drabužiais, kokius dėvėjo anas jaunas vyras? O ar jis irgi būtų tam jaunam vyrui būtų išdrįsęs pareikšti tokią teisybę savosios įžvalgos gelme? Taip, jis irgi būtų savo įžvalgą išreiškęs, nes tai irgi būtų jo teiginių pasireiškimas tokioje aplinkoje, kokia jis nėra patenkintas, ir dėl to ir rašo tokius giluminius teiginius savo kūryboje – Minties Derintojo pagimdytoje. Kada vidus tiek sklidinai prisipildo aukšto energinio dažnio virpesių, bet tik pilnai, kad jis ir išsiveržia į išorę atitinkamu žodžiu-darbu visų Gerovei ir mūsų Rojaus Tėvų Šlovei.

Kas nori romantinio jausmo sustiprinimo, tas skaito Puškino ar Jesenino eiles, kas nori teisingumo ir Aukščiausiojo apmąstymo, tas skaito Tiutčevo eiles. Taip, kaip dabar žmonija nebeskaito rimtų knygų, o jaunimas ypač toli yra nuo knygų, tai ir dvasiniai mokymai nebus skaitomi, o tuo labiau nebus jie taikomi praktiškai savo kasdieniame gyvenime net juos perskaičiusiųjų. Tad būtent didžiąja dalimi dėl to ir kils daug daugiau sukrėtimų gamtos stichijų dažnesniu ir galingesniu pasireiškimu karščiais ir sausromis, liūtimis ir potvyniais, drebėjimais ir ligomis.

Tą išprovokuoja žmogaus viduje esantys žemo dažnio energiniai virpesiai.
Štai dėl to mes – urantai – ir turime mūsų Rojaus Tėvus ir Gyvąjį Kelią, kad būtume gyvi Rojaus Trejybės-AŠ ESU – sūnūs ir dukros, ryžtingai ir drąsiai pasireiškiantys visumos Gerovei taip, kaip jaučia Rojaus Trejybės-AŠ ESU vedimą iš vidaus.



Telydi jus Kūrėjo Ramybė ir Palaima ir mano broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas