564. Algimanto pamokomasis žodis – Be nuoširdumo tu negali pasiekti gyvo atsivėrimo Kūrėjui, tada yra tiktai intelekto lygio atsivėrimas – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2023 09 02

Mylimieji, mano vardas – Algimantas. Aš ruošiu Dvasinius Mokytojus visai planetai – pradėjau nuo Lietuvos. Įkūriau gyvąją religiją, Kūrėjo vardo religiją – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – gyvoji religija – Keturių Asmenybių – kurios ir sudaro Kūrėją, ką žmogus vadina Dievu, įkūriau gyvąją šventovę taip pat turinčią Kūrėjo vardą – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – gyvoji šventovė. Dabar sakau gyvųjų pamaldų metu šitą pamokomąjį žodį, taip pat angliškai sakau pamokomąjį žodį – YuoTube yra jis patalpinamas, bet jį sakau jau ten bet kokioje vietoje, kur man patinka.
Mes esame Gyvajame Kelyje, kuris yra Evoliucinis. Evoliucinis – tai yra augimas vis ryškesne Šviesa. Kūrėjo numatyta Evoliucija visai kūrinijai – visai kūrinijai – reiškia, mūsų planeta ne išimtis! Mes negalime sustabdyti Evoliucijos. Evoliucijos Autorius yra Kūrėjas – Šaltinis ir Centras – visos Energijos! Reiškia, mes tik su Kūrėju galime kurti ateitį. Ateitis priklauso nuo Kūrėjo, priklauso nuo to, kas yra kiekvieno iš mūsų viduje. Mes gi spinduliuojame elektros energiją – virpesius. Štai kada mums šalta, jeigu mes pradedame judėti stipriau, greičiau, viduje sušyla – sušyla, tarsi uždega mums tą šviesos lemputę, kuri šildo mus iš vidaus. Tai yra Energijos tam tikras pasireiškimas mūsų fiziniame organizme. Tačiau Kūrėjo Evoliucija numatyta visos kūrinijos mastu tarpusavio santykiuose tarp Kūrėjo vaikų. Tada labai keistai viskas skamba, kada skaitydami štai šitą šaltinį – Bibliją – ypač jo dalį, kuri yra pavadinta Naujuoju Testamentu, čia pavadinimas yra Šventasis Raštas – Biblija – Algimantas parodo, kokia tai knyga. Graikiškai – Biblija – reiškia – Knyga, tas žodis. Bet penkios – penkios knygos, kurias priėmė, sakykim, taip, iš Viešpaties – Mozė, jos vadinamos – Penkiaknygė – ir sudaro Senąjį Testamentą. Vėliau buvo priimta jau Šviesa po Mozės įvairių pranašų ir taip pat sudėliota į šitą Senąjį Testamentą. Bet ne visi žydai pripažįsta būtent prie tų Mozės priimtų penkių knygų kitas knygas, o jų yra virš dvidešimt. Tai štai, kada Naująjį Testamentą teikia bažnyčia, nesvarbu, kokios sektos, bet krikščioniškos pakraipos, Jėzų jie vadina vieninteliu Dievo Sūnumi, kurį Dievas paaukojo, kaip žmonių nuodėmių atpirkėją mirtimi ant kryžiaus, o žmonės turi prigimtinę nuodėmę. Tai štai, kada mes turim jau tokį apreiškimą, kuris yra perduotas iš aukščiau – epochinis – penktasis epochinis apreiškimas – Urantijos Knyga – kur Jėzaus gyvenimui iš dviejų tūkstančių šimto puslapių paskirta beveik aštuoni šimtai puslapių – kiekvienerių metų smulkus aprašymas – štai ten mes sužinome, kokie yra miriadai Dievo Sūnų – Kūrėjo Sūnų – miriadai, tai yra trilijonai – ne vienintelis Jėzus! Net Jėzaus statuso, kuris yra Sūnų Kūrėjų dvasinio statuso Asmuo, yra 700 000-ių, nes tiek yra – 700 000-ių Vietinių Visatų, skriejančių aplink kūrinijos Centrą – Rojų – Kūrėjo visų energinių virpesių sankaupos Centrą ir visą Kūrėjo gyvenamąją Buveinę, ir mūsų, tarp kitko, Likimą – patekti į Rojų – kuris padovanotas visos planetos gyventojams taip pat Kūrėjo! Tai štai Kūrėjo Evoliucija ir numato kuo geresnius tarpusavio santykius visoje kūrinijoje tarp Kūrėjo sūnų ir dukrų, tarp miriadų Kūrėjo sūnų ir dukrų. Tokia yra Kūrėjo sumanyta Šviesos sklaida. Kūrėjas gali paskleisti tą Šviesą iš Savęs tokią akinančią, kad sudegs visi Kūrėjo sūnūs ir dukros, neišsilaikys toje Šviesoje. Dėl to šitoji Šviesa yra dalinama pagal poreikį atitinkama galia tiek Visatos lygiu, tiek mažesnių segmentų lygiu, iki pat žemiausių Kūrėjo sūnų statuso, turinčių dar materialų pavidalą, vadinamą žmogiškuoju kūnu. Ir būtent šitos planetos toliausiai nuo Rojaus, kuris yra kūrinijos viduryje, jos turi pradinį, sakykim, tikslą pagal Kūrėjo Evoliucinį Planą – įtikėti Širdimi – įtikėti, kad yra Kūrėjas! Kūrėjas gi neturi pavidalo, neturi kūno, Jo pamatyti neįmanoma materialia matymo akimi, reikia atverti save būsena – Širdimi atverti – Tam Šaltiniui ir Centrui, iš kurio mes ir geriame Gyvąjį Vandenį. O kaip tu atversi, jeigu tu pradėjai nuo materijos žengimą į aukštesnę – aukštesnę, ryškesnę – Šviesą – kuri jau pasireiškia dvasiniu lygiu. Būsena, tai yra dvasios – dvasios apraiška – ne materijos – nors materialios smegenys tą būseną ir pajunta. Be pagrindinio šito organizmo valdymo centro, materialių smegenų normalaus, nesutrikdyto veikimo, mes negalėtume būsenų jausti.
Štai tam reikalingi Dvasiniai Mokytojai, dėl to aš juos – ir ruošiu visai planetai – nes Kūrėjo suteikta man tokia – Misija – ne ją aš pats susigalvojau. Kūrėjas rengė mane nuo pat kūdikystės, ir tuo pačiu man nežinant, neatskleidžiant, iki aš sąmoningai nepriėmiau sprendimo suvokdamas, kad galima žmoniją pakeisti. Dabar žmonija gyvena klaidingai – bet šitą nuostatą aš išreiškiau dar būdamas vidurinėje mokykloje. Kada jau po studijų universitete pradėjau dirbti Radijo ir Televizijos kompanijoje, tuo metu vienintelėje buvusioje, štai tada aš sakydavau – Na, ne taip turi būti tvarkoma politika, ekonomika. – Man sakydavo – Ką tu vienintelis tą žinai, kaip reikia tvarkyti? – Aš atsakydavau – Taip, vienintelis. – Tai visame pasaulyje tu toks esi? – Sakau – Taip. – Tai jį palaikydavo puikybės pasireiškimu – žmogaus protas negali priimti, kad kažkas gali vienintelis žinoti – aš atsakydavau taip, kaip klausia – nuoširdžiai. Iš kur aš žinodavau, kad aš esu toli numatantis į priekį? Man tai nebuvo įdomu, aš nesusidomėdavau tais šaltiniais, bet aš atsakydavau, ką būsena jausdavau. Tai štai tą, ką dabar aš jums kalbu jau 30-imt metų ruošdamas Dvasinius Mokytojus, paliudija, net ir tuo metu, kada aš sakydavau savo nuostatas – jos nė per nago juodymą nepasikeitė, jos išliko tuo pačiu vektoriumi.
Viską lemia žmogaus vidinė būsena – žmogaus vidinė būsena!
Kada aš siūliau Hansa bankui, kai tik atsidarė Lietuvoje, jis dabar Swedbankas vadinamas – reikalingas Dvasinis Harmonizuotojas banke – kaip ir kiekvienoje kompanijoje – kad būtų aiškinama darbuotojams, kokie turi būti santykiai tarp vadovų toje kompanijoje ir pavaldinių, kokie turi būti santykiai tarp ateinančių klientų ir tų darbuotojų, kurie betarpiškai šnekasi su tais klientais, kokie turi būti santykiai tarp kompanijos vadovų, kokia būsena turi būti einama į darbą – su noru ar su baime. Visa tai harmonizuoja tas Dvasinis Harmonizuotojas, kuris pranoksta psichologą, kuris aiškina, kaip reikia palaikyti tarpusavio darbo bendravimo atmosferą. Iki šiol nėra Dvasinio Harmonizuotojo, o tai yra pats svarbiausias postas bet kokioje kompanijoje, nes virš jo yra tik Dvasinis Mokytojas – o Dvasinis Mokytojas yra aukščiau bet kokio prezidento! Dėl to suvokdamas tokius dalykus aš ir priėmiau sprendimą – ne į politiką eiti – nes politika priklauso nuo tos dvasios, kuri vyrauja, viešpatauja aplinkoje. Aš bendravau su visais Lietuvos po nepriklausomybės atstatymo – prezidentais, pradedant Brazausku, Adamkumi, Paksu, vėl Adamkumi. Tik pastarųjų dviejų aš jų nepažinau – Nausėdos ir Grybauskaitės. Bendravau su Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariais, asmeniškai juos pažinodamas – didelę dalį, su ministrais, ir aš mačiau tada – netinkami žmonės vadovauti kraštui, visiškai netinkami – nes jie nori viską daryti be Kūrėjo! Be Kūrėjo neįmanoma to padaryti. Pasiekti Gerovės – Gerovės – įprasminimą šalyje be Gerovės Šaltinio, atrasto savo Širdyje – tai utopinis projektas – net ir nežinant, kas jį sugalvojo. Kažkieno lūpos išsakė, ir tada kiti patikėjo – patikėjo irgi, kurie nėra atradę Kūrėjo savo Širdyje! Tada gražūs žodžiai, tai tiktai forma be turinio. Jie suglumina žmogų ir patraukia, jeigu nėra stipresnio šaltinio, kuris pasakytų – o ne, mielasis, čia gi apgaulė, čia yra įvyniotas blizgutis – blizgančiame popierėlyje tuštybė! Tai štai, jūs matote šiandien, kokia yra Gerovės Lietuva..
Be manęs negali nė vienas sutvarkyti šito krašto – ir planetos – viso šito sujaukto politinio, ekonominio gyvenimo. Tą sakau vėl, kaip aš sakiau, jau tarybiniais laikais, kad aš žinau, ką reikia daryti. Taip, vienintelis – atsakydamas į klausimą – ar tu toks vienintelis – taip – šiandien į tą patį klausimą aš vėl atsakau – taip, be manęs to sutvarkyti negali niekas, ir nesutvarkys, nes visa atrama manyje yra Kūrėjas, niekas kitas, tik Kūrėjas!
Štai Mozė, kada priiminėjo iš Viešpaties – iš Dievo – nurodymus, kada atsirado ta Penkiaknygė, kada jis vedė 600 000-ių žydų iš Egipto nelaisvės, pabėgęs nuo faraono, daugybė žmonių per šitą 40-ies metų vedžiojimą tyruose pavargdavo – pavargdavo, ir jie reikalaudavo, kad galų gale tai mes nebegalime ištverti. Buvo visokių apraiškų ir bado, ir stichinių sunkumų, ir jie bruzdėt pradėdavo prieš Mozę. Mozė vėl kreipdavosi į Viešpatį, ir jam pasakydavo Viešpats – Laikykis mano nurodymų, ir pasakyk sugrįžęs ir kitiems, pasakyk, kad jie privalo laikytis šitų nurodymų, jeigu nesilaikys, aš juos nubausiu – sunaikinsiu. – Ir naikino ne pats Viešpats, ne Kūrėjas naikino, kadangi buvo tokia būsena, priešiškos gentys, gausesnės gentys. Juk tai nebuvo rožėmis klotas 40-ies metų vaikščiojimas po parką, buvo sunkios aplinkybės, kol jie įžengė į tą pažadėtąją Palestiną. Kada po 600-ių metų, beveik po 700-ių metų atsirado naujasis pranašas – Mahometas, kuris priiminėjo suras – apreiškimus iš Viešpaties – ir iš jų susiformavo štai šita knyga, pavadinta Koranu. Taip pat ten buvo problemų Mahometui, panašių kaip Mozei, kad šitų surų, kurių reikalavo Mahometas laikytis nurodymų, žmonės dažnai nukrypdavo nuo jų, pažeisdavo jas. Ir natūralu, tarpusavio santykiai paaštrėdavo, paaštrėdavo, ir sakydavo, čia aš jums perskaitysiu vieną pastraipėlę, čia verčiu iš rusų kalbos, nes aš rusiškai skaitau Koraną –
– O kada yra skaitomi mūsų ženklai – mūsų – tai čia Alachas save daugiskaita įvardija. Kada skaitomi mūsų ženklai, kurie yra aiškiai pateikti, tai tie, kurie nesitiki mus sutikti, kalba – Atnešk mums kitą Koraną negu šitą, kad jis būtų kitoks. – Tai Viešpats sako Mahometui – Nebus kitokio ženklo ir viską, ką darai, daryk mano valia. – Ir Mahometas tada sako – Ir aš vadovaujuosi tokia nuostata, kurią man ir perduoda Alachas, ir aš bijau nepaklausyti Viešpaties.

Jėzus, kada buvo prieš 2 000-ius metų planetoje, jam taip pat irgi sakydavo, net ir jo kai kurie apaštalai, kada jie buvo nepriimti Samarijos viename iš kaimų, tai broliai – Jokūbas ir Jonas – apaštalai, sako – Iškvieskim griaustinį, kad jisai sunaikintų šitą pagonių kaimą. – Net buvo paskiau vadinami šitie broliai – griaustinio sūnumis – taip juokais. Petras irgi skubindavo Jėzų greičiau eiti į Jeruzalę skelbti Karalystę, Jėzus sakydavo – Negundyk manęs – Tėvo Valia!
Aš irgi atsiduriu panašioje situacijoje – ir ne kartą atsidūriau – kai man irgi urantai ima nurodinėti, ką aš turiu daryti, mokyti. Mylimieji, mane veda Kūrėjas. Buvo laikas, kai aš mokiausi iš žmogaus šaltinių tiesiogine prasme – bet tas laikas praėjo – dabar aš mokausi tiktai iš Kūrėjo. Nėra man nė vieno žmogaus iš kurio aš galėčiau mokytis daugiau negu iš Kūrėjo! Urantai mano Mokymų labai dažnai nesupranta gilumine prasme – paviršiumi praslysta, o esmė pati jiems yra dar per sunki, tarsi būtų užmaskuota. Bet aš kalbu tiesiogine prasme, ne metaforomis, ne užmaskuotai. Ir visuomet, kada man siunčia kažkokius svetainėje, kažkokius tai pasižiūrėti kitų mokymus, jau daug laiko aš nebekreipiu į tai dėmesio, bet kartais žvilgteliu, na, kas ten gali būti. Ir paklausau porą sakinių, ir man aišku – na, kaip gali urantas dar klausyti tokių išvedžiojimų, kada yra Kūrėjas, kuris teikia visą – Šviesos Informaciją – gilumine prasme su perspektyva!? Taip yra, yra tai tokia uranto dvasino evoliucinio laiptelio pakopa. Aš puikiai suprantu, kad tas urantas negali atsistoti ant aukštesnio laiptelio, jis dar neturi tos Šviesos viduje, dėl to jo elgesys yra iš dalies aštrus ir iš kitos pusės, nepakantus – bet tai čia to uranto problema, ne mano.
Dabar, grįždamas prie to, kas aš sakiau apie Mozę, Mahometą, Jėzų, ir, ką aš pajuntu – reiškia, kartojasi tos problemos, kartojasi per tūkstančius metų! O kodėl jos kartojasi? Tiek Mozės laikais, tiek Mahometo, tiek Jėzaus laikais, tiek ir dabar – tai priklauso nuo gyvo ryšio su Kūrėju Širdimi. Tai yra esminis dalykas – gyvasis ryšys su Kūrėju Širdimi. Nėra giluminio ryšio, yra seklus ryšys, tada ir atsiranda tokios puikybės apraiškos. Čia nėra priekaištas, ką aš sakau – nė vienam – aš tik atskleidžiu platesnį kontekstą, kad jūs suprastumėte – jūsų būsena, kokia yra viduje – tai yra jūsų atspindys gyvo ryšio su Kūrėju! Jeigu jinai yra sekli, negili, tada jūsų kiti sprendimai, veiksmai bus klaidingi. Tiesiog, tai yra aksioma – klaidingi – ir bus jums patiems sunkiau gyventi bet kokiomis aplinkybėmis. Bet puikybės apraiškos, tai ir yra būtent tai, kas trukdo jums atsiverti gilumine prasme. Puikybė yra ta yda, kuri užgožia nuoširdumą! Be nuoširdumo tu negali pasiekti gyvo atsivėrimo Kūrėjui, tada yra tiktai intelekto lygio atsivėrimas. Jo kokybė yra visiškai ne ta, kokia yra Dvasios-Širdies – gyvoji simfonija – su Kūrėju! Tai du skirtingi lygiai. Tas pats, kaip būtų mėgėjų sportas ir profesionalų sportas. Tai štai, profesionalų sportas visuomet rodo geresnius rezultatus negu mėgėjų, nes jie atsidėję būtent tai veiklai, ir jie parengia save daug geriau, kad joks mėgėjas negali skirti tiek laiko. Bet jis lyžteli tos srities, kuri priimtina jam pačiam, jis supranta daug ką iš tos sporto šakos, bet lygiai yra skirtingi. Tas pats yra ir Dvasiniame Kelyje. Jeigu lyžteli priebėgom, bet kada, ir domiesi visais kitais dalykais, paniręs į juos, kaip į pagrindą – tada niekaip nebus atverta Širdis, nes tai, kas yra iš šalies, užteršia žemais virpesiais pasąmonę. O tada sunkiau pro tuos piktžolių teršalus prasiskverbti ir gyvai Kūrėjo Šviesai – į Širdį – kad ją pajaustum – tą gyvąją Šviesą, gyvąjį vandenį. Viskas priklauso nuo nuoširdumo ir nuolatinių pastangų ne priebėgom – nuolatinių!
Štai aš jums linkiu, mylimieji urantai, nuolat būkite su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, nuolat – nė akimirkai nuo Jos nepasitraukdami! Amen.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas