573. Algimanto pamokomasis žodis – Reinkarnacijos idėjos paaiškinimas – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2023 10 14

Mylimieji, mano vardas – Algimantas. Aš rengiu Dvasinius Mokytojus visai planetai – pradėjau nuo Lietuvos – įkūriau gyvąją religiją, vadinamą – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – Kūrėjo vardu, ir dabar vyksta gyvosios pamaldos. Šita – vienintelė – pasaulyje Gyvoji Šventovė neturi ritualo, ir dabar ką tik mes pagarbinom Kūrėją – Keturis Šaltinius ir Centrus – Keturias Asmenybes – kurios Absoliučioje Dvasinėje Vienovėje sulietos į Tą – Vieną Kūrėją.
Kūrėjas mums suteikia Savo dalelę – Minties Derintoją – tai yra Kūrėjo dvasia. Mes ją turime savo prote. Tai nėra materialiose smegenyse, bet ji virpesiais veikia mūsų materialias smegenis, veikia mūsų mąstymą, protą. Ir štai, aš gaunu laišką prieš keletą dienų iš urantės, kuri atsidūrusi aklavietėje ta prasme, kad studijuodama Dokumentą iš Urantijos Knygos – štai iš šitos didžiulės Knygos, tik čia aš dabar rodau anglų kalba šitą Knygą, bet yra vertimas į lietuvių kalbą – tai štai, studijuodama Dokumentą, skirtą Kūrėjo fragmento – Kūrėjo dvasios – Minties Derintojo – nagrinėjimui, jinai perskaitė tokį teiginį, ir tas teiginys buvo pacituotas jos laiške – Retai kada Minties Derintojai apsigyvena toje pačioje planetoje antrą kartą, ir tuo metu, kada buvo perteikiami šitie apreiškimai – o tai yra XX amžiaus pirmas trečdalis – tuo metu planetoje nebuvo nė vieno Minties Derintojo, kuris gyventų antrą kartą, globodamas mirtingąjį šitoje planetoje. Kaip yra su ta reinkarnacijos idėja – ji klausia – juk yra tokių paliudijimų, kad vaikai, niekada nebuvę tokiose vietose, pasakoja apie tas vietas, paskiau patikrina, iš tikrųjų tokios vietos yra, kad jie ten yra buvę, jie gyvenę kitą gyvenimą. – Tai, kada ji pradėjo lankyti mano užsiėmimus Kauno Žinijoje, tada ir sužinojo pirmą kartą – nėra reinkarnacijos – tai yra paaiškinimas toks, kokį aš pateikdavau, kad Minties Derintojas, gyvenęs jau anksčiau su kitais mirtingaisiais, kurie jį atstūmė – jie tiesiog nebepasirinko Gyvojo Kelio ir jie nebebuvo pažadinti, tas sprendimas galutinis – tai tie Minties Derintojai vėliau apsigyvena kito mirtingojo prote – ir prieš tai sukauptą patyrimą ankstesnio mirtingojo, perteikia šitam – dabartiniam jų globotiniui, na, ir tada iš tų ankstesnių patyrimų ir kyla tokios mintys, tokios asociacijos ir vaizdiniai, kad ir vaikas gali papasakoti, kaip jis gyveno anksčiau ankstesnį gyvenimą – ir tuo stebina kitus. Tai štai, atsidūrė aklavietėje dėl to, kad, pirma, teigiama – nėra Minties Derintojo, kuris antrą kartą būtų gyvenęs šitoje planetoje mirtingojo prote – tai vienas momentas, kitas momentas – galbūt – rašo jinai – tai yra, na, klaidingai žmonės interpretuoja įvairius teiginius ir vaikų pasakytus, galbūt, tai neteisinga, galbūt to nebuvo. Šiuo metu jinai yra tokioje aklavietėje, kad prašo mano paaiškinimo.
Kada aš perskaičiau šitą laišką, atsiųstą man elektroniniu paštu, man kilo mintis apie tai visiems dar kartą pakartoti. Kadangi aš esu ne kartą jau apie tai kalbėjęs, todėl aš jai asmeniškai jau neberašiau atsakymo, bet aš dabar noriu jums paaiškinti, kokia iš tikrųjų yra padėtis.
Viena, tame Dokumente buvo teiginys – retai kada Minties Derintojai apsigyvena mirtingojo prote antrą kartą toje pačioje planetoje. Retai kada – tai nereiškia, kad jis negali gyventi antrą kartą toje planetoje. Kita vertus, teiginys, kad nėra nė vieno Minties Derintojo, kuris šiuo metu gyventų planetoje antrą kartą mirtingojo prote – tai nereiškia, kad šiandien nėra. Apreiškėjai įtraukė į šitą milžinišką penktą epochinį apreiškimą – Urantijos Knygą – kaip aš jau minėjau, pirmame XX amžiaus trečdalyje. Nuo to laiko praėjo beveik šimtas metų – vienas dalykas. Tačiau pats esminis dalykas yra tai, kad kada mūsų Sūnus Kūrėjas užbaigė savo sėkmingą Misiją mūsų pasaulyje kaip Jėzus iš Nazareto, atsilaikęs prieš Šėtono gundymą ant Hermono kalno ir visada atsakęs Šėtonui, kad ir koks būtų gundymas – kiek Jėzus turės valdžios ir galios, jeigu priims jo siūlomus įvairius pasiūlymus, Jėzus visuomet aukščiausia valia išsakė – Tebūnie Tėvo Valia! Ne jo – Jėzaus, bet Tėvo Valia! Jo vienintelis nuolat atsakomas buvo toks reagavimas į bet kokį Šėtono pasiūlymą. Štai toks atsilaikymas kaip mirtingajam prieš tą aukštesnio statuso dvasią – Šėtoną, rodo, kiek pajėgus ir mirtingasis – atsidavęs Kūrėjo Valios vykdymui, atsilaikyti prieš blogį, kad ir kiek tas blogis būtų įvilktas į blizgančius popierėlius, kurie viliotų įvairiausiomis vilionėmis, įvairiausiais pasiūlymais, didžiausiais materialiais turtais, postais, padėtimi, populiarumu, net paklusimu kaip tam, kuris čia būtų valdovas. Toks buvo oficialus Satanijoje kilusio Liuciferio, Šėtono ir mūsų dvasinio vadovo Kaligastijos, ir dar 36-ių kitų planetų, kuriose gyveno mirtingieji ir kurie priklausė Satanijos Sistemai, toks maišto užbaigimas.
Satanijoje maištas užbaigtas. Sugrįžęs Jėzus pas Tėvą gavo jo Misijos sėkmingo užbaigimo patvirtinimą. Ir tada Kūrėjas jam suteikė statusą kaip Šeimininko Sūnaus Kūrėjo, kuris vadovauja savo sukurtai su Partnere – Dukra Kūrėja – Vietinei Visatai, jau nebe kaip Tėvo vicegerentas, ne Tėvo vardu – bet savuoju vardu! Įsivaizduokit, visą Visatą valdo savuoju vardu! Jis savo septyniais savęs padovanojimais nusipelnė tokio aukščiausio Statuso, kad galėtų valdyti savo su Partnere sukurtą Vietinę Visatą nieko nebederindamas su Tėvu. Jis yra kaip tas Asmuo aukščiausiu Statusu šitame pasaulyje, nes jis buvo šito pasaulio – Planetos Princas – ir kaip visos Vietinės Visatos vienas iš dviejų Sutvėrėjų. Šita Vietinė Visata – Nebadono Vietinė Visata – užima vieną šimtą tūkstantąją dalį štai šito milžiniško dangaus skliauto. Tai kada iš Rojaus, kur ir yra Kūrėjo energinių virpesių sukoncentravimo Centras, kūrinijos pačiame viduryje, jis grįžo į savąją Sostinę – Salvingtoną – Vietinės Visatos – Nebadono – Vietinės Visatos Sostinę – jis priėmė iškart sprendimą – Ištaisomojo Laikotarpio po maišto prieš Tėvą, sukurstytą Liuciferio, visų pasekmių kuo greitesnį pašalinimą. Tas Ištaisomasis Laikotarpis ir numato būtent tą, ką numatė Kūrėjas ir ką mūsų Šeimininkas Sūnus Kūrėjas pajuto – pajuto savo vidumi – nes jis gi savo Valią yra suliejęs su Kūrėjo Valia – tą jisai net ir mirtingojo pavidalu, buvęs ant Hermono kalno, pademonstravo atsilaikęs prieš Šėtono gundymą, štai – Tebūnie visada Tėvo Valia! O ką tai reiškia? Tai reiškia, kad jisai, net ir gavęs tą absoliučią valdžią Vietinėje Visatoje valdyti ją savo vardu – jis ją valdo vykdydamas Tėvo Valią – nes jo valia sulieta su Tėvo Valia! Viena Valia išeina Dvasioje! Jis negali niekaip kitaip, kadangi jo viduje yra ta – tobula Šviesos Išmintis – nė per nago juodymą pasielgti, kaip nors kitaip, būdamas Vietinės Visatos Valdovas – kaip aš vis sakau, reikėtų geriau sakyt – Vadovas. Tas suliejimas savosios valios su Tėvo Valia, o mes jau dabar žinome, kad tai yra Keturių Asmenybių, sudarančių Kūrėją – Valia – Keturių Šaltinių ir Centrų – ir Šeimininkas Sūnus Kūrėjas pasidalina savąja galia, savąja valdžia su savo Partnere! Nors jis to galėjo nedaryti, bet jo viduje yra taip pat tas noras – kaip ir Tėvas dalinasi savo poveikiu su kitais dar Trimis Šaltiniais ir Centrais, taip ir jis dalinasi savo aukščiausiąja iš Tėvo – iš Kūrėjo – gauta valdžia su savo Partnere, lygiaverčiai kad jie būtų šitoje Vietinėje Visatoje. Ir tas Ištaisomojo Laikotarpio Planas – Tėvo Planas – Kūrėjo Planas – kuris yra šitoje Vietinėje Visatoje ir kaip Jėzaus – Šeimininko Sūnaus Kūrėjo, ir jo Partnerės – Dukros Kūrėjos Nebadonijos – bendras Planas – jis ir koreguoja, kad tas teiginys, kad nėra nė vieno Minties Derintojo gyvenančio mirtingojo prote antrą kartą mūsų planetoje. Tuo metu, kada šitie Dokumentai buvo priiminėjami XX amžiaus pirmame trečdalyje, po šito pakoregavimo, jis, jau keičiasi – keičiasi.
Bet čia turime žiūrėti į tokį niuansą. Kada planeta tapo išlaisvinta iš izoliacijos – tai ne XX amžiaus pirmas trečdalis, bet XX amžiaus, na, sakykim, pabaiga – 1985 metai – įvyko Paukščių Tako galaktikoje, Uversoje, mūsų Supervisatos, šito viso dangaus skliauto Sostinėje – Orvontono Supervisatos Sostinėje – Trijų Dienų Senųjų tribunolas – nuteisęs pagrindinius maištininkus. Ir jie atstūmė siūlomą Gailestingumą, kad nauju statusu vėl siekti ištikimybės Kūrėjui nusipelnymo, jie atsisakė šito kelio ir pasirinko – savo valia pasirinko – jų asmenybės tapatybės sunaikinimą. Asmenybė tiesiog buvo išrinkta, kad ji dabar negali – negali priiminėti jokių savarankiškų laisva valia sprendimų – ji neveikianti – ir niekada nebus vėl surinkta atgal, tai kaip išrinktas atskyromis dalimis automobilis, jis nebevažiuos. Tai po šito nuosprendžio planeta, buvusi 200 000-ių metų izoliacijoje, jau gali pasireikšti kaip laisva ir sklandžiai besivystanti evoliucinė planeta, kaip ir kitos planetos. Žmonės turi patys dvasingėdami spręsti visas problemas kylančias žmonijoje – dvasingėdami – ne prievartos būdu, bet dvasinimu – Gėrio vis didesniu skleidimu. Tai štai tada galima jau atskleisti daugiau negu buvo atskleista šitame nuostabiame apreiškime – Urantijos Knygoje, XX amžiaus pirmame trečdalyje – nes planeta jau nebe izoliuota. Kada šitie Dokumentai buvo perteikiami, planeta buvo karantino būklėje, izoliuota. Tai dėl to dabar mes galime jau teigti, kad yra ir Minties Derintojų gyvenančių antrą kartą mirtinguosiuose, kurie, sakykime, patiria tokias įžvalgas, kad jie tarsi gyvena kelintą gyvenimą. Tai yra tų Minties Derintojų perteikti tam tikri informaciniai virpesiai į jų pasąmonę ir jiems atitinkamomis akimirkomis iškyla tie teiginiai į sąmonės lygį.
Tačiau čia yra dar labai svarbus akcentas. Aš mačiau keletą interviu, kur vaikai mėgina paaiškinti, kad jie kažką matė, kažkur gyveno kitoje vietoje, kad galėtų kiti nuvažiuoti patikrinti ir pasakyti – iš tikrųjų taip yra, ir tas vaikas tikrai tada jau nebe pirmą gyvenimą čia gyvena, reinkarnacijos idėja iš tikrųjų egzistuoja. Tai aš kur mačiau interviu, visi iš tų kraštų, kur reinkarnacija yra labai, gal, pasakyčiau, gyvybingas reiškinys. Juk 5 000 metų Vedos visą laiką teigė – reinkarnacija – tai yra tam tikras žmogaus apraminimas, kad jam šitame gyvenime turint daug kančių, skausmo, yra viltis – bus kitas gyvenimas ir jisai gyvens kitokį – šviesesnį, ir lengvesnį gyvenimą, tuomet jam lengviau ir tose kančiose ištverti. Ir tose interviu aš atkreipiau dėmesį, kad vaikai pasako vieną žodį, du žodžius, už juos kalba tėvai – vietoje jų kalba tėvai laikydami ant kelių tuos vaikučius. O kadangi daugiausia tai buvo Indijoje, kur reinkarnacijos idėja labai paplitusi, yra žmonių, kurie fanatiškai tiki – fanatiškai, kai nieko jiems negali pasakyti, kad yra platesnė Šviesa, kuri paneigia tavo tuos teiginius, arba paaiškina per Minties Derintojo atsikartojantį gyvenimą kito prote, prieš tai kokiam nors mirtingajam atstūmus Gyvąjį Kelią – tai to mirtingojo patyrimai perkeliami šitam mažyliui. Bet tai nieko nereiškia, kad tas mažylis gyvena kelintą gyvenimą – nes reinkarnacija, jinai perkelia sielas į kitą kūną, tarsi ta pati siela arba dvasia, arba asmenybė gyvena kitame kūne. Čia yra tokia samprata reinkarnacijos. Štai tokios reinkarnacijos nėra ne tik mūsų pasaulyje, bet nėra ir kituose apgyvendintuose pasauliuose, kuriuose gyvena mirtingieji. Yra reinkarnaciją patiriančių jau aukštesniuose pasauliuose – čia aš apie tai nekalbu.
Tai štai, fanatiškas tikėjimas tam tikra idėja, žmonėms mąstymą sujaukia, kad jie nenori nieko absoliučiai mąstyti, kad gali būti kitaip. Net ir mes – urantai – susiduriame su tokia tamsos nuostata, kai mes siūlome dvasinius šaltinius ir tą pačią Urantijos Knygą – katalikams, protestantams arba netikintiems – ne, nenori tokio Šaltinio! Jie laikosi savo Biblijos arba savo mokslinių pseudo tiesų, arba dar kažkokių tai sampratų, ir nori su jomis likti visą laiką – ką mes gavome iš tėvų, iš senelių, tą išsaugosime ir daugiau nieko mes nekeisime. Štai čia yra fanatizmas! Čia yra fanatikai, jie yra užsiciklinę dogma, kurią ir gauna iš tų dvasinių šaltinių, ir nedrįsta jų papildyti, išplėsti, kai kuriuos teiginius tiesiog ištaisyti, nes jie neatitinka Tikrovės. Todėl ir mūsų laikmečiu mes turime tą sujauktą mąstymą, žmogus neturi jokio orientyro, kur jam reikia pasukti savo žvilgsnį, į ką orientuotis, o pastaraisiais metais, tai apskritai dingo ir moraliniai orientyrai – nieko nebelieka, reiškia, žmogus yra visiškai pasimetęs.
Štai dėl to esu aš, kad galėčiau žmonėms paaiškinti – paaiškinti – kokia jų yra gyvenimo prasmė, koks yra jų orientyras. Nesvarbu, kad jie nežino šito orientyro, ir nenori žinoti, bet nuo to Tikrovė – Kūrėjo sumanyta kaip Evoliucija – neatšaukiama, nestabdoma, jinai vis tiek žengia pirmyn. Ir nesvarbu, kiek kas norėtų sujaukti ją, iškreipti, jie yra bejėgiai dėl to, kad esu aš – Kūrėjo – ambasadorius, Jėzaus – apaštalas, ir jo Partnerės Dukros Kūrėjos – Nebadonijos – apaštalas – esu tam, kad Evoliucija nenutrūktų visoje planetoje – visai žmonijai! Štai taip! O aš žinau, ką sakau, ir taip bus. Amen.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas