578. Algimanto pamokomasis žodis – Laisva valia būdinga tiktai žmogui. – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2023 11 04

Mylimieji, mano vardas Algimantas. Sakau tiems, kurie žiūri Youtube’e, ir galbūt pirmą kartą. Aš ruošiu Dvasinius Mokytojus, vedu Gyvąsias pamaldas vienintelėje Gyvojoje pasaulyje Šventovėje, taip pat mano įkurtoje Kūrėjo nurodymu. Gyvoji Šventovė neturi ritualo. Yra gyvas Širdies atvėrimas. Ko stinga, deja, bažnyčiose, mečetėse, sinagogose, pagodose.
Šiandien aš atsakysiu į klausimą, kokį man pateikė Evaldas – Kas yra valia? Sako, kad yra nemažai parašyta, kas yra laisva valia, o kas apskritai yra valia?
Valia – tai yra sąmoningas sprendimas – sąmonės lygiu priimtas sprendimas. Jį priima ir gyvūnai, net, pavyzdžiui, plaukiantis ryklys. Šalia gali plaukti žmogus, ryklys gali jį tiesiog praryti arba nuplaukti. Jis priima sprendimą savo valia. Tai nėra tiesiog instinktas, kad būtinai jis turi pasielgti tiktai taip, o ne kitaip. Jeigu jūs turėjote kada šunį ir mėginote su šunimi šiek tiek pabendrauti, ir jeigu jūs mėginote jį dresuoti nors kiek, kad žinotų keletą komandų, kad būtų geriau tiek pačiam šuniui, tiek ir jums, tai kol neįpratęs šuo, jisai neatlieka to veiksmo, kokį jūs norėtumėte, kad atliktų. Ir jisai nenori atlikti to veiksmo, nes jam tai yra nepatirtas tas veiksmas, bet jis priima irgi tą sprendimą ne laisva valia, bet valia, valinį sprendimą sąmonės lygiu. Tai, kada mes labai blogai jaučiamės – ir gyvūnams tas pats tinka – mes turime sąmonės lygį, nepraradę sąmonės, tuo tarpu, kada stinga jėgų, tu net savo valios negali panaudoti, kad galėtum atlikti kokį nors veiksmą. Tiesiog tau fiziškai yra per sunku. Valia – ar šuniui sergančiam, ar žmogui taip pat sergančiam – tada pasireiškia tiesiog gulint ir nieko nebenorint. Kada jūs valgote, jūs kramtote. Jūs tą atliekate sąmonės būsenoje, tačiau jūs nepriimat valinio sprendimo, kad štai tiek kartų reikia sukramtyti. Tiesiog jūs atliekate patį veiksmą, kadangi jisai yra jau automatinis.
Laisva valia būdinga tiktai žmogui. Gyvūnai jos neturi. Ir būtent gyvūnai neturi septintos ir šeštos Pagalbinių Proto Dvasių. Tai – Išminties ir Garbinimo Pagalbinės Proto Dvasios. Kitas penkias Pagalbines Proto Dvasias turi ir gyvūnai. Tai – Intuicijos, Drąsos, Žinojimo, Supratimo, ir Patarimo. Tai štai, kada mes turime Pagalbines Proto Dvasias, kurios sumanytos Kūrėjo ir patalpintos į mūsų protą, ir veikia mus taip pat iš vidaus, mes ir galime pažvelgti į aplinką daug aukštesniu žvilgsniu negu gyvūnija. Mes galime pakelti savo akis į aukštybes ir žinoti, kas yra aukštybėse. Jeigu mes skaitėme dvasinius šaltinius, jeigu patyrėme savuoju atsivėrimu, ką mes darome, sakykime, Gyvojoje Šventovėje garbindami, tačiau tai yra aukščiausias laiptelis, kada mes jau kalbame apie Kūrėją. Tuo tarpu laisva valia pasireiškia ir žemesniu lygiu. Tai yra mūsų sprendimai pasirinkti blogį ar Gėrį. Gyvūnai šito mąstymo – abstraktaus apmąstymo – neatlieka. Jie gyvena instinktais ir tuo pačiu savojo patyrimo dėka, bet sprendimus priima savo valia – kada eiti medžioti, kaip medžioti, kaip susirasti maisto. Tie sprendimai yra valiniai sąmonės lygiu. Bet kiek tu beaiškinsi vilkui, kad šitaip gyventi negerai – negerai kitus draskyti, avis pjauti – jis nesupras šitų nuostatų. Reiškia, gyvūnai neturi abstraktaus mąstymo ir supratimo, kas yra aukščiau, kas yra geriau, kas yra blogis. Aišku, tam tikrą laipsnį gali suprasti, ne suprasti, tiesiog patyrimu žino, kad toks veiksmas gali atnešti skaudžias pasekmes, jeigu jis šoks, sakykime, ant meškos ar ant briedžio, gali ir pats nukentėti.
Dabar, kada mes kalbame apie laisvos valios pasireiškimą žmogiškuoju lygiu, tai net ir tas mirtingasis, kuris net nemąsto apie moralines vertybes, apie Gėrį nemąsto, sakykime, tas, kuris linkęs daryti nusikaltimus, jis panaudoja savo iš tikrųjų laisvą valią. Jis gali nedaryti to nusikaltimo, bet jį veda iš vidaus toks godumas, kad jam bus nauda, jeigu jis atliks tą nusikaltimą – materialia prasme jam bus nauda – o galbūt, aišku, aplinkybės tokios, kad jį gąsdina kažkas, šantažuoja, ir tada jis pasako – Štai mane privertė tą padaryti! Grasino! Grasino net nužudyti! Ir dėl to aš taip pasielgiau! – Bet vis tiek sprendimas buvo priimtas laisva valia! Nesvarbu, kad jis to nesuvokė, jog prievarta, kokia bebūtų, pačios laisvos valios sprendimo nepanaikina. Čia tiktai to mirtingojo siauras mąstymas ir neišvystytas protas leidžia sau surasti pasiteisinimą. Juk, įsivaizduokite, anksčiau buvo, padarant nusikaltimą girtam, tai girtumas būdavo traktuojamas kaip lengvinanti aplinkybė, kadangi jis nesuprato, ką jis daro. Tai ko iš jo norėti? Taip ir pasielgė. Tik vėliau visa tai transformavo, kad tai – sunkinanti aplinkybė. Prieš gerdamas pamąstyk, kad paskiau nereikėtų kentėti, atlikus kokį nors sprendimą, įgyvendinus jį, nusikaltus, o pasekmės tada bus skaudesnės. Tai štai, laisvos valios pasireiškimas žmogaus gyvenime yra tada, kada jisai turi priimti atitinkamą sprendimą, ir jisai apmąsto, abejoja. Šitoks laisvos valios pasireiškimas, jis visuomet pateikia dvi kryptis. Visada! Arba žengti į Gėrio pusę, arba nedėti pastangų, nesipriešinti, ir susitapatinti su tamsos blogiu bet kokioj vietoj. Sakykime, kokiame nors kolektyve, kur yra atitinkamos pareigos, ir jeigu tu užimi aukštesnes pareigas, yra atitinkami sprendimai, juos reikia priimti laisva valia, apmąstyti, kadangi poveikis bus tiek kolektyvui tų sprendimų, tiek galbūt net ir kitiems žmonėms, jeigu tai yra gamyba, tiems žmonėms, kurie vartos pagamintus produktus ar kokius nors kitokius gaminius. Žodžiu, laisvos valios pasireiškimas aukščiausiu lygiu, tai yra, kada tu pasirenki savo sprendimu Šviesos – Kūrėjo Kryptį.
Čia ir yra subtilūs dalykai – tarp valios ir laisvos valios. Kada tu renkiesi Kūrėjo teikiamą Kryptį, iš pradžių tai būna sunku, kadangi patyrimo tokio nebuvo, natūralu, kyla abejonės, kyla didžiulis nežinojimas, koks bus ateityje poveikis. Dėl to žmonės net nesupranta, kas yra Gyvoji Šventovė. Iškart puola apibūdinti, kad čia gal sekta yra, nes jie neturi su kuo palyginti, o kad savo laisva valia priimtų sprendimą, ateitų į tą Šventovę, kad pasižiūrėtų – jie bijo, ir baimė labai dažnai apriboja laisvos valios pasireiškimą Gėrio kryptimi. Tada lieka sprendimas blogio kryptimi. Ir tas žmogus, kuris nenori plačiau pažvelgti, vis tiek priima sprendimą laisva valia neiti į Šventovę. Ko ten eisiu į tą sektą! Taip. Jam tai atrodo sekta dėl siauro mąstymo, bet sprendimai yra laisva valia priimami. Geriau likti, sakykime, bažnyčioje, negu ten kažkuo domėtis, kas yra už tos įprastinės bažnyčios sienų, ir šitie sprendimai yra laisva valia priimami. Tuo labiau, kada pasiteisinama, jog mes turime puoselėti ir saugoti tėvų, senelių paliktą tikėjimą. Mes turime būti ištikimi praeities kartoms, ir tą ištikimybę demonstruoti savo laisvos valios sprendimu – likti bažnyčioje, neiti į Šventovę. Tai yra susitapatinimas su blogiu. Blogis – tai yra, kas neatitinka Kūrėjo teikiamo kiekvienam iš mūsų sprendimo siekti vis ryškesnės Šviesos, priimant sprendimą laisva valia, taip pat Kūrėjo padovanota. Ir čia dar yra aukštesnis tas laiptelis, sakykime, gimimas iš dvasios, kada įvyksta susiliejimas savo kokybe su Kūrėju, kada dingsta viduje esančios ydos, ir atsiranda milžiniškas Meilės potvynis visiems ir visumai visai, visai kūrinijai! Štai tada tas susiliejimas su Kūrėju, nors jisai ir priimtas laisva valia, bet Kūrėjas tiek pripildo savo sūnų ar dukrą aukščiausio energinio dažnio virpesiais, kad tam sūnui ar dukrai nebereikia būtent laisvos valios panaudojimo, kad save galėtų įtikinti, kad jam šituo Keliu būtent ir verta žengti. Tiesiog vidinė būsena yra tokia, kad yra tas pats, kaip ir maistą valgant, kramtai ir nemąstai, kad tu atlieki valinį veiksmą, kadangi tie kramtymo veiksmai yra sąmonės lygiu, nėra sapnuojant, miegant. Tai štai, ir tas, gimęs iš dvasios, kada jis tampa tuo Kūrėjo atvaizdu charakterio savybėmis, tas laisvos valios sprendimas vėl pavirsta į valinį sprendimą – tu nebemąstai, nes tau pasirinkimo nebeliko. Tau Kūrėjas pasiūlė šitą Kelią, į jį įžengei, jame tu atradai Kūrėją, susilieji su Juo, ir tu nebeturi laisvos valios, kad kitaip pasielgtum, kad tu darytum blogio veiksmą, nes tu matai tiktai vienpusį judėjimą nuo ryškios, ryškios Šviesos savo viduje, ir pasireiškimu išorėje į dar ryškesnę Šviesą – į Kūrėją. Žengi į Kūrėją! Ir tada iš tikrųjų sprendimai, priimami laisva valia, dar giliau atsiverti, palaikyti komuniją su Kūrėju, bet tas Gyvas ryšys, Gyva jungtis su Minties Derintoju yra tokia įsiviešpatavusi būsena viduje, kad tau jau nebereikia dėl ko nors abejoti, tau nebereikia svarstyti priiminėjant vieną ar kitą sprendimą laisva valia. Tiesiog tai – valinis sąmonės lygiu kažkoks veiksmas. Jis yra tapęs kaip automatinis.
Laisva valia ir valia žmonėms iš tikrųjų yra tarpusavyje labai susieta subtiliu ryšiu. Ir vienoj aplinkoj tai gali pasireikšti, kaip valinis sprendimas, apskritai valios pasireiškimas, kitokį sprendimą priimant, tai gali pasireikšti jau ir laisva valia, kai tu gali pasirinkti, ir šitas pasirinkimas jau numato tam tikras abejones, tai štai, čia ir prasideda tokie giluminiai niuansai, kad tie niuansai iš tikrųjų mums visiems yra neištyrinėti. Visi tie apibūdinimai, kas yra laisva valia ar valia, tai yra žmonių tam tikros sampratos, kokias pateikia žmogiškasis protas. Kas tiko viename šimtmetyje, dabar jau yra kitokios aplinkybės, kitokio lygio civilizacija, tada tinka kitokios sampratos. Kada mes žengiame Gyvuoju Keliu, ir mūsų tie valiniai sprendimai vienom aplinkybėm mums kelia daug klausimų, atsiranda tam tikrų nepasitikėjimo akimirkų, ir tada mes svarstome savo viduje, ir štai tada laisvoji valia ima pasireikšti, klausdama – sąmoningai klausdama – kaip nuspręsti, kaip nuspręsti? O kada jau Kūrėjas tampa tavoji viešpatija viduje, tada viskas, nebėra to apmąstymo, kad gali būti kitoks sprendimas arba kitoks posūkis į kitą pusę.
Žodžiu, tie niuansai, nėra jie tiek svarbūs, nes mes turėtume žvelgti į tai, kas mums teikia didesnį norą susilieti su Kūrėju, kas mums padeda suartėti su Kūrėju. Į tai mes ir turime kreipti dėmesį. Visi kiti kokie nors reiškiniai, jie net neverti mūsų dėmesio, kad mes skirtume jiems savo brangų laiką ir energiją įvairioms teorinėms sampratoms. Todėl ir laisva valia arba valia, man tokių klausimų nekildavo, nes man svarbu – Kūrėjas – Kūrėjas. Štai aš Jo noriu dar daugiau! Aš noriu Jį gerti, noriu kąsti Jį kaip Gyvą Duoną! O ar aš tą darau laisva valia ar nelaisva, aš apie tai nemąstau. Man svarbu Gyvas ryšys su Kūrėju, Gyvoji būsena viduje, kuri priklauso nuo mano ryšio su Kūrėju. Kas padeda šitam Gyvajam ryšiui arba, na, kaip dabar sakykime, aplinka, tai, jeigu aš domėsiuos, kas vyksta aplinkoje, su kiekvienu niuansu mėginsiu suprasti ar man padės bendrauti su Kūrėju giliau, ar nepadės toks mano supratimas – nieko jis man nepadės. Tai kam man švaistyti energiją? Bet šita prasme, vėl teorizuojant, aš priimu laisva valia sprendimą nesidomėti, kas vyksta Lietuvoje, sąmoningai jokių žinių neklausyti. Tai štai, žodžiu, aš žvelgiu į esmę. Kas yra esmė? Esmė yra – Kūrėjas! Visa kita – šalutinė aplinka. Ji man nėra aktuali. Bet kuo gilesnis bus ryšys – asmeninis ryšys – su Kūrėju, tuo bus ir tai aplinkai didesnis poveikis iš vidaus sklindančių aukšto energinio dažnio virpesių. Dėl to aš ir sprendžiu savo – savo – gyvenimo klausimą. Kūrėjas tapęs mano savastimi! Be Kūrėjo aš pats – ne aš! Todėl man Kūrėjas ir Gyvas ryšys su Juo tai yra – ESMIŲ ESMĖ! Amen.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas apkabinimas.
Algimantas