580. Algimanto pamokomasis žodis – Dabartis, kurią galima įrėminti laiku – ji neegzistuoja – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje Kaune 2023 11 12
Mylimieji, mano vardas – Algimantas. Malonu susipažinti, kurie žiūrite pirmą kartą per YouTub‘ą. Tai, ką pasakysiu dabar, tai yra pirmą kartą tas tariama, ko gero, visoj kūrinijoj. Dėl to, apmąstymams jums neužteks šio gyvenimo, reikės mąstyti ir iki pat Rojaus.
Kada aš klausydavau, kaip budistai sako, dažniausiai, reikia ištirpti-išnykti dabartyje, susilieti, kad nieko nejaustum, susitapatintum su ta aplinka. Kad nebūtų jokių troškimų, nieko neliktų. Turi būti čia, ir dabar. Ir tas pasakymas – čia ir dabar – man niekada nepatiko, nes jį pradėjo kartojo urantai, kada aš Vilniaus mokytojų namuose išgirsdavau – čia ir dabar, čia ir dabar – pozityviai mąstykim. Aš galvoju, išgirsta kažkur kažkokius pasakymus ir tada mėgina perteikti tiems, kurie eina šviesiu Gyvu Keliu, kur netinka tokie pasakymai. Bet jie dar šito nesupranta, ir tada kartoja, nori temti į žemesnį laiptelį nuo aukštesnio. O evoliucija, tai lipti ant aukštesnės pakopos. Tai štai dabar ką aš pasakysiu yra aukščiausia pakopa jūsų protui, jūsų pamąstymams. Manau, kad jūs tam jau esate pribrendę, nes dažnai jūs kalbat apie amžinybę, apie mūsų kelionę į Rojų į amžinybę, į mūsų tikruosius namus. Jums amžinybė tai nėra tas amžinas poilsis anapus, kada palydi palaikus jau iškeliavusio mirtingojo mūsų aplinkoje. Bet amžinybę jūs jau suprantate, kaip tolimesnę veiklą, ir aktyvią veiklą, jau pažįstant Kūrėją ir patiriant Jį daug skvarbesne samprata negu mes tą galime apibūdinti šitame pasaulyje. Bet tos sąvokos, kokios bebūtų dar siauros, jau mūsų protui yra tapusios savomis. Mes nuo jų nesame apakę, mums tai yra artima sąvoka, tarsi būtų mūsų pamaloninimas. Todėl aš ir manau, kad jūs išgirdę mano dabartinį mokymą, šį mokymą, turėsite galimybę pasverti iš įvairių pusių, ir suprasti, kad tai yra Tikrovė.
Tai štai, aš jums sakau, kad – dabarties nėra. Nėra dabarties. Kodėl nėra dabarties? Jos negali būti. Kas nustato dabartį? Kokia laiko atkarpa apibūdina dabartį? Valanda, sekundė, tūkstantoji sekundės dalis? Metai? Amžius? Akimirkos irgi nėra. Viskas yra judėjime. Juk mes jau patys suvokiame, kad nėra statikos niekur kitur kūrinijoje, tiktai pačiame Rojuje, kuris yra amžinybėje ir pats yra amžinybės šaltinis, Rojus. Jis yra kūrinijoje, bet jis nėra kosminėje erdvėje, nes iš Rojaus yra kosminė erdvė. Todėl akimirka, tai turėtų būti, statika. O kaip ją užfiksuoti, kai viskas yra judėjime? Negalima tuo pačiu metu suvokti laiko, ir buvimo vietos, kada yra judėjimas. Negalima judėjimo akimirką nustatyti buvimo vietos. Tu tiktai esi šitą akimirką, šitoj vietoj, judėjime, kita akimirka jau yra kita vieta. Todėl ta dabartis yra santykinis žmonių, kaip ir sielų, arba dvasių – o iš tikrųjų tai tik dvasių, mes esame irgi dvasia, kaip asmenybė, dvasinė. Tai tarpusavio bendravimas įvedant dabarties sampratą, dabarties reiškinį, kurio Tikrovėje – nėra. Kuo galima šitą dar pagrįsti. Paimkite naujuosius metus. Yra tradicija, kad nauji metai prasideda pusiaunaktį, dvyliktą valandą. Bet galima juos pradėti ir pusiaudienį dvyliktą valandą. Čia susitarimo reikalas. Nėra skirtumo, kada tu juos pradėsi. Reiškia ta riba laiko yra sugalvota žmogaus. Jeigu jūs paimsite žydų laiką, tai jie dabar gyvena ten penki tūkstančiai kelintuosius metus, o skaičiuoja tai tikriausiai nuo Mozės laikų. Jiems tie metai yra kitokie. Bet gyvena tam pačiam pasaulyje, tokie pat mirtingieji. Dabar ateina ta tradicinė, ritualinė, pusiaunakčio akimirka, penkios minutės iki pusiaunakčio, iki dvyliktos – dar niekas nesveikina su naujais metais. Turi praeiti tos penkios minutės. Dvylikta valanda – prasideda šampano šūviai, taurės, linkėjimai. Koks yra skirtumas? Kas pasikeitė? – Niekas nepasikeitė. Čia žmogaus sugalvotas dalykas. Kaip aš jau ir sakiau, žydai turi vienokią datą, krikščionys kitokią. O tie patys krikščionys, sakykim, stačiatikiai, turi dviejų savaičių skirtumą. Jų nauji metai yra po dviejų savaičių, kai mes švenčiam tuos naujus metus. Reiškia, data nieko nelemia. Dabartis, kurią galima įrėminti laiku, ji neegzistuoja. O kas egzistuoja? Egzistuoja patyrimai. Patyrimai. Koks yra skirtumas ar patyrimas buvo prieš valandą, prieš metus – viską lemia patyrimas, kuris jus ugdė. Ar jūs prisimenate tą patyrimą dėl to, kad jisai jums teikia atgaivą, stiprino jus? Ar jūs prisimenate datą, kada jis vyko? Į ką jūs kreipiate dėmesį – į patyrimą, ar į datą? – Į patyrimą. – Reiškia patyrimas yra svarbiausias ugdymo veiksnys, ne tas sugalvotas dirbtinis laikas. Lygiai taip pat jeigu mes projektuojame kažką į ateitį. Bet mes jau dabar žinome, kad viską lemia iššūkiai, kiek mes juos įsisaviname. Ir toji ateitis grindžiama, kiek mes atsiduodame Kūrėjo vedimui. Kūrėjas yra Tobulumo Šaltinis ir Evoliucijos Sumanytojas, Autorius, Režisierius. Kas gali tobuliau už Jį – Tobulumo Šaltinį – suteikti mums vedimą iš vidaus, kai Jis Pats save padovanoja. Tai ateitis mums, ji apskritai neturi rūpėti. Mums turi rūpėti, kad mes štai dar giliau pajaustume Kūrėjo vedimą, o Jis jau mumis pasirūpina, kad mes atitinkamai savuoju patyrimu atspindėtume Jį, ir veiktume taip, kaip Jis veda. Štai esmė yra, o ne tai, kada tai įvyks – po valandos, po dviejų, po metų, po dešimties metų. Jeigu mes skaičiuosime tuos laiko tarpsnius, žmonių dirbtinai sugalvotus, tarpusavio patogumui, tarpusavio bendravimui ir dar žmogaus pavergimui. Žmogus laiką, iš esmės, panaudoja savo vergovei. Dėl to jis ir sako, tiek turiu darbų, nieko nespėju. Taip laikas eina, būtų gerai, kad būtų dvidešimt penkios valandos. O jeigu nebūtų to suskirstymo į dvidešimt keturias valandas, jis suspėtų, nereikėtų dėlioti. Jis pažiūrėtų į saulę, gyventų laisvai, kvėpuotų laisvai be tų padalintų mažyčių padalų, kurias įvardina minutėmis ir dar smulkiau – sekundėmis.
Žiūrėkit, kada vyksta kokios nors varžybos, kiek kyla įvairių ginčų. Ar ten milimetru greičiau kažką padarė, sekunde greičiau nubėgo, o dabar jau ir dešimtąja, ir šimtąja sekundės dalimi, ir tūkstantąja. Ir jeigu kažkas nesutinka, protestai prasideda, ir kiek žmonių įtraukiama į tos sekundės dešimtosios ar šimtosios, ar tūkstantosios dalies, kažkokį nagrinėjimą. O ta sekundė jau seniai pasibaigusi, jau praėjo daug sekundžių. Bet dėl tos iš tikrųjų menamos akimirkos, kuri mėginta sustabdyti – bet sustabdė tiktai tą laikrodžio parodymą – sekundės sustabdyti negali, ji ritasi. Viskas yra judėjime. Statikos nėra niekur. Net ir Rojuje yra valinis judėjimas, ten statikos irgi nėra. Tik Pats Rojus, kaip ta milžiniška Sala, yra statinė, ir viskas juda Rojaus atžvilgiu. Todėl, tas dabarties supratimas, jis trukdo žmogui laisvai kvėpuoti. Dėl to viskas tada keičiasi, ir mokesčių inspekcija sako, baudą uždėsiu, jeigu tu vėluosi pateikti ataskaitą iki tokios dienos. Koks skirtumas, kada tu pateiksi tą ataskaitą? Apskritai, ar ji reikalinga. Širdies atvėrimas tada reikalingas, tada nebus apgavystės ir mokesčių inspekcija nebus reikalinga. Ir pinigų bus daugiau šalies tvarkymui, nes visi norės prisidėti prie gerbūvio, ir prisidės – laisvanoriškai. Bet ne taip laisvanoriškai, kaip sako, prievartiniu būdu laisvanoriškas įnašas. Ne. Iš širdies, jaučiant Kūrėjo vedimą, kad visuomenė šviesėtų, bet neskaičiuojant tų akimirkų ir pseudodabarties, kurios neegzistuoja Tikrovėje, nes niekas negali apibūdinti, kas yra dabartis. Nu kaip apibūdinsi tą, ko nėra? Dėl to yra tik amžinybė, ir viskas judėjime amžinybėje. Nors pats Amžinybės Šaltinis yra Rojuje, kelionė į jį tai iššūkių ir patyrimų kaupimo kelionė, kur yra kitur ir laikas fiksuojamas. Bet dabarties užfiksuoti negalima, nes niekas negali, nei aukščiausio statuso dvasia, nei žemiausio statuso mirtingasis, apibūdinti, kas yra dabartis. Kiekvienas supras savaip. Nes tas, kas ateina iš Rojaus su savo įžvalga, kosmine Įžvalga, jam dabartis, kas mums atrodys tūkstantmečiai. Ir mes dabartį suprantame, kaip ta tūkstantoji sekundės dalis, dėl kurios protestai per sporto varžybas. Dabarties nėra, ir būti negali. Dėl to jūs turite ir suprasti. Ir tokio pasakymo, kuris dažnas yra ir psichologų – dabar ir čia – nėra to. Tik pasakei dabar, jau nuplaukė tas dabar, jis liko už tavęs. Dabar kitas yra, dabar. Tai kurį tu – dabar – pasirinksi, kad pasakytum – taip, dabartis yra – kurios nėra. O amžinybė yra visatis. Štai kas svarbu. Ir joje patyrimai svarbu, o ne susegmentuotas laikrodis.
Žiūrėkit, sugalvojo politikai ir sukioja laiką – pirmyn, atgal, pirmyn, atgal. Ir tie nauji metai skiriasi. Pasuka laikrodžio rodyklę atgal, jau valanda skiriasi ir tas pusiaunaktis. Kvailystė. Bet žmonija mėgsta pati būti kvailinama. Todėl, turėkite minty, dabarties nėra, viskas judėjime, ir laikas nėra svarbu. Net Urantijos Knygos Epochiniame Apreiškime yra visuomet pabrėžiama – jūs žengsite į aukštesnį savo patyrimų laiptelį. Per kiek laiko įsisavinsite, tai nėra svarbu. Svarbu įsisavinimas, kad jūs iš tikrųjų būtumėte pasirengę užlipti ant to aukštesnio laiptelio. O lenktynių nėra, kad jūs atsiliekat nuo kažko, arba aplenkiate kažką.
Štai, tai ir yra jau tam tikras amžinybės niuansas, kuris dar pasireiškia laiko ir erdvės aplinkybėmis. Ir mes esame dabar, tie turintys materialų išorinį apvalkalą, vadinamą žmogiškuoju kūnu, kada jau dabar turime tam tikrą amžinybės sampratą, ne menamą, bet realią sampratą, kokią gali mūsų dabartinio statuso protas sau suvokti. Kiekvienas pagal savo gyvą ryšį su Kūrėju tą supranta. Bet tas supratimas yra realus kiekvieno viduje. Jis nėra taip, kaip pasaka, kuri atrodė, kad ta pasaka iš tikrųjų galbūt ir yra, kai dar nebuvo mūsų rankose Urantijos Knygos Epochinio Apreiškimo. Ir tada mes negalėjom nieko nė menkiausiu supratimu suvokti, išgirdę žodį amžinybė. Viduje net sudrebėdavo širdis, kai kažkas užsimena apie amžinybę – tai reiškia kažkur tai iškeliavimą jau po mirties, iš šito pasaulio. Niekas nežino, niekas ten nebuvo, jeigu iškeliavo, negrįžo, ir niekas negali patvirtinti, kad taip yra. Tai štai, dabar mūsų sampratos amžinybės yra visiškai kitokios. Mums juokingi yra tie pasakymai, kad na, nėra to, nieks negali patvirtinti, nes niekas negrįžo iš ten. Kvailystė. Bet tam, kuris šitą sako, neįrodysi, kad yra kažkas. Jam reikalinga materialaus, pačiupinėtino objekto, kad tai yra iš tenai. Iš mėnulio pargabeno uolienų, kosmonautai, kada buvo amerikonų astronautai. Bet dabar tą jau neigia. Tas gyvulinis protas viską neigia. Ir suranda daugiausia įvairiausių argumentų, kad sumenkinti. Todėl ir menkina ir mus, žengiančius ten, kur dar niekas nebuvo, turiu minty, Gyvuoju Keliu eidami, šitam dar pasaulyje. Neigia mūsų bet kokius patyrimus, bet kokią būseną, kad čia mūsų išsigalvojimas, mūsų kažkokia saviįtaiga, mes svaičiojam. O mes tai žinom, kad tai yra tikra. Lygiai taip pat, kaip amerikonų astronautai žino, kaip jie stovėjo ant mėnulio. Ir nesvarbu, kad dabar, po tiek metų, nuo šešiasdešimt devintų praėjusio amžiaus metų, dabar prasidėjo tiktai neigimas to. Kvailystei ribų nėra. O Tikrovei, ribos yra, kurias nustato Kūrėjas. Tai mes kuo daugiau geriame Kūrėjo Tikrovės virpesių, tuo mes labiau pakylam virš tos menamos iliuzinės mūsų aplinkos, ir suvokiam – suvokiam dvasine Įžvalga, ko negali suvokti materialus protas. Dėl to jokie argumentai jiems ne argumentai. O mums yra kaip milžiniškas klodas, kuris paliudija mūsų Širdimi – tai yra tikra.
Juk Urantijos Knyga, turinti du tūkstančius devyniasdešimt šešis su puse puslapio teksto, niekur neaiškina, nė vienu teiginiu – tikėkit, čia yra tikrovė. Tikėkit, čia yra tiesa. Visi virpesiai iš ten, kada tu skaitai, yra perteikimas – tai yra Tiesa, tai yra Tikrovė. Net ten yra ir pateikiama teiginiai – daug ko jūs negalite suprasti. Jūsų protas, mirtingojo protas, nepajėgus suprasti. Jūs neturite su kuo palyginti, kas yra mūsų aplinkoje. Dėl to mes jums supaprastiname šitą Tikrovę, kuri yra daug sudėtingesnė. Dėl to, kad mes adaptuojam, pritaikom prie jūsų proto supratimo. Bet tai nereiškia, kad Tikrovė turi kitą vektorių. Ne. Viskas orientuota ir Urantijos Epochiniame Apreiškime – Urantijos Knygoje – į Kūrėją. Ir Rojaus Trejybė – o mes jau žinome ir Visuminė Dievybė AŠ ESU. Taip, kad mano mylimieji, dabarties nėra. Noriu jus nudžiuginti. Amen.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas apkabinimas.
Algimantas