638. Algimanto pamokomasis žodis – Moralė – yra kenksmingas dalykas! – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje Šventovėje, Romainiuose, 2024 08 10

Mano vardas Algimantas. Dabar kaip tik vyksta gyvosios pamaldos vienintelėje pasaulyje Gyvojoje Šventovėje, turinčioje Kūrėjo Vardą – Rojaus Trejybės-AŠ ESU Vardą. Gyvosios pamaldos Gyvojoje Šventovėje dėl to, kad nėra nė vieno materialaus ritualo. Šiandien urantams aš noriu pasakyti dar vieną naują Tikrovės aspektą. Jis galbūt nustebins jus, bet jisai yra Tikrovė. Stebėkitės. Bet gyvenkite Tikrovėje. Ne iliuzijoje.
Moralė – yra kenksmingas dalykas! Moralė tai yra žmonių sugalvotos tam tikros taisyklės. Iš pradžių jos būna kaip tam tikri papročiai, paskiau vis labiau įsišaknija, ir tada toji visuomenės dalis, kuri priima tuos papročius, įdiegia jau savo visoje tautoje ir tai laiko moraliu dalyku arba priešingai – pažeidžiant tuos papročius – amoraliu. Žiūrėkite, kunigas dabar negali turėti žmonos, negali turėti šeimos, nesukaupia patyrimo, kokį numatė Kūrėjas. Ir krikščioniškoje tautoje tai laikoma moraliu dalyku. O iš tikrųjų tai yra amoralu pažeidinėti Kūrėjo suteiktą Evoliucinį procesą kiekvienam. Ir priešingai, musulmonas, turintis keturias žmonas, pagal Koraną jisai – moralus. Ir musulmonai išugdyti tokioje terpėje pripažįsta, taip, tai – moralus dalykas. Dėl to, kad moralė tai yra tampomas dalykas – galima jį ištempti, galima suspausti. Ar moralu nevykdyti Kūrėjo Valios? Amoralu, bet kieno akimis žiūrint. Mano akimis žiūrint, taip, amoralu. Bet tų, kurie turi katalikybės, pavyzdžiui, sektoje šitą suskaidytą tikėjimą, jie net nežino, kas yra Kūrėjo Valia. Jie mano, kad Kūrėjo Valia, tai yra laikytis dešimt Dievo Įsakymų, nes taip išeina, kad tie, kurie ateina į bažnyčią, jie turi visi laikytis Dievo Valios vykdymo, ir tarp jų – ir politikai, ir tie, kurie neturi aukštų postų, bet, žiūrėkite, kiek yra tų, kurie vartoja alkoholį, kurie apgaudinėja kitus, kurie, neteisingai meluodami, liudija net ir teisme. Tai – pažeidimas ir tų dešimties Dievo Įsakymų, ir kita vertus amoralu tiems, kurie žvelgia iš šalies. Tie, kurie tą daro, jie turės šimtą ir vieną priežastį save pateisinti, kodėl taip elgiasi. Net manoma, kad yra toks šventas melas. Įsivaizduokite, pasakymas – šventas – ir tuo pačiu taikomas žodžiui – melas – arba – mažytis melas – na, dėl mažyčio melo čia galima nekreipti dėmesio. Melas yra melas! Šventas – reiškia, jis yra nesuteptas, jis yra tyras. Negalima pasakyti šventas, jeigu tu meluoji. Ir tas, kas skleidžia Tiesą, kas gyventi nori su Kūrėju Tikrovėje, tas tampa neparankus – neparankus, nes jis nebemeluoja, kad atranda Kūrėją savo viduje, ir jam tie moralės gniaužtai atrodo bjaurūs. Kaip galima neleisti kunigui turėti vaikų, šeimos? Jeigu ten kažkokioje nakties priedangoje turi slapstydamasis eiti kunigas, tikėdamasis, kad jo niekas nepamatys, kad eina iš tokio paslaptingo pasimatymo. O iš tikrųjų, kada yra sustabarėjusi sekta, katalikų, sakykime, tada atsiranda popiežius, tai pats amoraliausias dalykas – turėti struktūrą, hierarchiją, ir klausyti to viršuje esančio stabo, kurį amoralūs žmonės, tikintieji, ir sukūrė. Nebuvo tokio popiežiaus iš pradžių net ir krikščioniškoje, Pauliaus sukurtoje, religijoje. Nebuvo! Bet patys savo morale degraduodami žmonės iškėlė tą į aukščiausią hierarchijos viršūnę vieną kažkokį mirtingąjį. Dabar net priskiria, kad Petras – apaštalas Petras – buvo pirmasis popiežius. Dabar jį laiko pirmuoju popiežiumi. Kvailystė! Amoralu! Pažeidimas Kūrėjo Valios! Visi Kūrėjui vaikai yra lygūs. Ir negali būti jokio popiežiaus, jokio vyskupo, jokio kardinolo. Čia žmonių – amoralių – sugalvoti tam tikri žaidybiniai elementai, kaip pajungti ir valdyti tą sektą. Tas pats yra stačiatikių bažnyčioje. Dabar daugybė stačiatikių šventikų, kurie yra nušalinami nuo savo pareigų vykdymo, nors žmonės pasisako už juos – jie nuoširdūs, nori padėti ir padeda žmonėms – bet nušalino todėl, kad nepritaria karui Ukrainoje. Tai, kas yra moralus? Tas, kuris nepritaria karui ar tas, kuris nušalina nuo pareigų? Kokia yra moralė? Kam tada moralė, jeigu pažeidžia Kūrėjo Valią? Štai, kodėl moralė yra kenksminga. Kiekvienas laikmetis turi savo moralė reikalavimus.
Kai aš skaitau atidžiai, labai atidžiai, Levo Tolstojaus knygas, aš matau, kokia pulsuoja gelmė, kaip jis iškelią tą tuometinę devyniolikto amžiaus visuomenę, ydingą visuomenę, apnuogindamas, kur moraliai tokia visuomenė pateisinama – įvairūs pobūviai, ir ne bet kokie, aristokratijos, elito, tie, kurie rodo kryptį visai Rusijai, kaip reikia vystytis, į kurią pusę žengti. Štai ta sistema apnuoginama. O Levą Tolstojų atskyrė nuo cerkvės! Kas atskyrė? Hierarchai! Tie fariziejai, kurie ir Jėzų nukryžiavo! Atėjo aštuonioliktas, devynioliktas amžius, arba pati ta inkvizicija nešė Jėzų kitus kankindami, dėl to, kad jų mintys pranoko to aplinkinio pasaulio žvilgsnį, kuris buvo amoralus. Jie žvelgė ir mokslo, sakykime, požiūriu į aukštesnį laiptelį. Jie buvo deginami! Inkvizicijos laužai liepsnojo! Tai, kur yra moralė tų žmonių, kurie tą atlieka nusikaltimą prisidengdami Dievo vardu, Jėzaus vardu?

Dėl to išeitis yra vienintelė – moralinės nuostatos atsisakyti, kaip kažkokios vertinimo kategorijos, kriterijaus, nes tai yra iliuzinis kriterijus!

Šiandien vis daugiau ir daugiau aš matau tatuiruotų kūnų, kuriuos demonstruoja atvirai. Tai yra Kūrėjo, suteikto žmogui, švaraus kūno darkymas, kenksmingas tam pačiam kūnui! Kenksmingas! Tai veda į ligas, bet dar padėtis sudėtingesnė, kad viduje žemi energiniai virpesiai suteikia tokiam neišsilavinusiam, neišmintingam individui norą subjauroti savo kūną prieš Kūrėjo Valią. Jo viduje yra mąstymo tamsa, kurią išvalyti ir apšviesti nepaprastai sunku. Bet dabar tai yra moralu. Dabar tokia moralės nuostata vis daugiau įsišaknija. Tas pats ir vienalytininkai – jie tampa agresyvūs. Patys būdami ligoniai, tiesiogine prasme, mėgina užkrėsti visą visuomenę savo liga. Tai yra amoralu! Bet tai paverčiama į moralės tam tikrą pasireiškimo statusą. Visuomenė – susičiaupusi, tyli, ji nieko nesako, nes ji neturi balso! Nutildyta per baimę. Krikščioniškoje tautoje, kuriai Jėzus, Marija yra viskas. Ar taip? Jeigu jų viduje ta moralė juos tiek suspaudė, kad jie negali išlaisvinti savo sielos, išlaisvinti savo Širdies Jėzui ir Marijai, kad jie pajaustų ir Jėzaus, ir Marijos apkabinimą. Jeigu Lietuva Marijos žemė, jeigu Marija globoja Lietuvą, tai kodėl jie nenori atsiduoti tai globotojai, Jėzui, kuris šitame pasaulyje pasireiškė žmogiškuoju pavidalu? Kodėl jie šito nedaro? Kodėl jie šlovina popiežių, eidami klausytis jo per atvertą langą sakomų pamokslų? Tas popiežius irgi yra kaip lėlių teatro lėlė – tampoma. Iš pradžių jis buvo teikiantis vilčių, kad kunigai bus išsiųsti iš bažnyčių į pačius, pačius vargingiausius kvartalus didmiesčiuose, kad jie bendrautų su tais vargšais, kad jie pamatytų jų gyvenimą ne iš išorės, bet pamatytų, kaip jie gyvena bendraudami su jais, pažindami juos. Labai greitai jis buvo nutildytas. Ir dabar jis kaip lėlių teatro lėlė-iškamša. O žmonės važiuoja tą stabą garbinti, klausyti. Jų moralė tokia! Jie vienas kito nelaiko amoraliu – atvažiavusi ta milžiniška aikštė Vatikane klausyti jo tam tikrų teiginių. Taip, moralė – ne konstanta, nepastovus dalykas.
Štai dėl ko reikia kreiptis į Tą, kuris yra Pastovus, į tą Šaltinį ir Centrą, kuris nekinta, į visų Kūrėją, Visumos Kūrėją, Šaltinį ir Centrą, esantį mūsų viduje, į tą, kurį padovanojo Pats Kūrėjas, kaip Savo Fragmentą – Minties Derintoją. Mes turime Kūrėjo Dvasią – Minties Derintoją – tai, kaip mes galime ir mums padovanotą Kūrėjo nuostabų ir švarų kūną suteršti kokia nors ir menkiausia tatuiruote? Reiškia, mūsų protas suterštas. Kažkas jį teršia. Jis negimė toks suterštas. Jį teršia – tėvai, teršia draugai, teršia mokytojai, teršia aplinka. O Šviesos nebuvo kam atskleisti. Nebuvo kam!
Dabar esu aš tam, kad atskleisčiau Šviesą. Dėl to aš jums ir sakau – moralė kenkia žmonėms! Nes ją ištampo jie, kaip nori. O yra dieviškumo energija, kuri kinta tiktai viena kryptimi – vis aukštėjančia, ir aukštėjančia, ir niekada nesibaigiančia kryptimi – ta viena vienpusė gatvė, neturinti pabaigos, kyla visą laiką į įkalnę. Dėl to ir yra iššūkiai, reikalaujantys mums gilesnio pasitikėjimo Kūrėju, atsidavimo Kūrėjui, ryžtingesnio veikimo, kad įsiviešpatautų Dieviškoji Tvarka Lietuvoje, tautoje. Dieviškoji Tvarka! Tada ir bus dieviškoji nuostata – garbinti Kūrėją. Niekam net ir minties nekils, augant, nuo pat kūdikystės, nors vieną tatuiruotę pasidaryti, nors vienu akies žvilgsniu žiūrėti į kitą tos pačios lyties atstovą, turint kažkokį jam geismą – fizine prasme – nes bus kitokio energinio dažnio virpesiai žmogaus prote – dieviškajame prote. Jis atsiskleis – jis atsiskleis dieviškosiomis savybėmis – ir Meile, ir Gailestingumu, ir Gėriu, ir Grožiu, ir Išmintimi, Kantrybe, nesavanaudišku veikimu visų Gerovei, ir niekam neprašius, laisva valia, brolystėje. Tai yra Kūrėjo Evoliucinis Planas ir šitai planetai. Ir būtent jį pradėjo atskleisti Jėzus prieš du tūkstančius metų, kada jis apreiškė žydams, kad Tėvas yra visų, ne vien tiktai žydų, bet ir pagonių. Aš jums šiandien atskleidžiu daugiau, kad jūs žinotumėte, kad galima Kūrėją – Keturis Šaltinius ir Centrus – atrasti savyje, nes Jis yra kiekviename iš jūsų Minties Derintojo veikimu – jis veikia mūsų protą, mums padeda. Netrukdykime jam! O prisidėkime prie jo pastangų, kad jis veiktų dar stipriau mums pajuntant jo veikimo kryptį, ir mes tada sąmoningai pasirinktume būtent šitą kryptį. Ir tada būtų Šventovė iš tikrųjų šventas dalykas. Dėl to ji ir vadinasi Šventovė. Ir urantams – kiekvienam – kad ji būtų šventas dalykas, nes ją sumanė Kūrėjas jau iš Savęs. Ir per visą kūriniją – visur – yra ŠVENTOVĖ! Visur! Nėra nė vieno pasaulio, kuris turi Kūrėjo Šviesą, atrastą kiekvieno sūnaus ar dukros viduje, kad nebūtų Šventovės. Ir mums Jisai suteikė šitą Savąją Gyvąją Šventovę, kad mes šitą Šventovę laikytume svarbiausiu Kūrėjo Valios vykdymo pasireiškimu šitame gyvenime, šitame pasaulyje, ir po prisikėlimo, kad mes tęstume garbinimą Keturių Asmenybių, nes aplinka garbins Vieną Tėvą. Jūs turėsite galimybę išplėsti aplinkos, kur bus iš įvairių planetų prisikėlę mirtingieji, išplėsti jų požiūrį. Kada jie ateis į Šventovę garbinti Tėvą, jūs išplėsite jų požiūrį, kad būtų garbinami Rojaus Trejybės Trys Šaltiniai ir Centrai ir Visuminis Šaltinis ir Centras – AŠ ESU. Tam jums reikės milžiniškos drąsos – daug didesnės negu šiandien – nes jūs būsite vienas. Dabar jūs esate, nors ir nedidelė, bet grupė, kolektyvas, nors jis neturi nieko bendro tarpusavyje – tiktai Kūrėją ir Šventovę. Visi kiti interesai yra individualūs. Visi iššūkiai yra individualūs ir asmeniniai. Po prisikėlimo bus ir kolektyviniai iššūkiai, ne tik individualūs.
Štai, mano mylimieji, tada dings jums bet kokios nuostatos apie moralę. Jums bus vienintelis didžiausias troškimas, kad jūsų viduje Kūrėjas būtų dar giliau įsitvirtinęs, įsišaknijęs, kad jūs panirtumėte į Jį visa savo asmenybe, kiek jūs tegalite tos tapatybės akimirką, ir sieksite dar labiau atskleisti savąją tapatybę Kūrėjo Šviesa, Kūrėjo Virpesiais – ne moraliniais – gyvasties Kūrėjo Virpesiais, kurie yra tie, kad sklinda visai kūrinijai.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas